Gajus Julijus Cezaris

Gajus Julijus Cezaris (100m. pr. Kr. – 44m. pr . Kr.) – vienas iš tų istorijos išrinktųjų, kurių paveikslas ilgai neblėsta, kurių šlovės amžiai neužtemdo. Garsus romėnų karvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, genialus įvairiose srityse.

Cezaris kilo iš senos patricijų Julijų giminės. Jis pats su romėnui būdingu pasididžiavimu savo giminę kildino iš pusiau legendinės Romos imperatorių ir netgi dievų giminės. Giminė pagal motinos Aurelijos liniją siekia imperatorius, o tėvo – deivę Venerą. Cezariui tebuvo 15 metų, kai mirė jo ttėvas. Vaikinas gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą.

84m. šeimos draugų padedamas buvo išrinktas Jupiterio žyniu. Merginą turėjo rinktis taip pat iš patricijų giminės. Tais pačiais metais vedė Korneliją Ciną. Bet naudotis šios giminystės privelegijomis, kaip ir atlikti nesudėtingas, bet varžančias Jupiterio žynio pareigas Cezariui teko neilgai.

Romoje nuo 133m. pr. Kr. prasidėjo ilgas netvarkos periodas. Politikai, generolai ir demagogai kovojo dėl valdžios. 82m. Romą užėmė Sulos kariuomenė. Įsigaliojo Sulos diktatūra. Iš savo garbingų pareigų Cezaris buvo ppašalintas. Pareikalauta išsiskirti su Kornelija. Cezaris atsisakė vykdyti diktatoriaus valią. Kornelijos kraitis buvo konfiskuotas, o Cezaris neteko teisės į tėvo palikimą. Jo motina turėjo ryšių tarp Sulos šalininkų. Sula dovanojo jaunam ir užsispyrusiam aristokratui. Jis greitai buvo išsiųstas į Bitiniją ppas karalių Nikomedą. Pasak gandų, persekiojusių Cezarį visą gyvenimą, jis turėjęs meilės santykius su karaliumi Nikomedu, ir tai, pasak Svetonijaus, jo reputaciją sutepė nenuplaunama dėme.

Cezaris buvo aukšto ūgio, tvirto sudėjimo, kiek pilnoko veido, šviesios odos. Akys juodos, gyvos. Pasižymėjo puikia sveikata, tik gyvenimo pabaigoje kartais netikėtai nualpdavo. Du kartus buvo ištikęs epilepsijos priepuolis. Cezaris plaukus ne tik kirpdavo, skusdavo, bet ir pešiodavo; sielojosi dėl jį bjaurojančios plikės ir todėl su malonumu naudojosi jam suteikta teise nuolat nešioti laurų vainiką. Dėvėjo lengvai sujuostą senatoriaus tuniką su kutais ant rankovių. Jis buvo pagarsėjęs donžuanas ir net pagal leidžiamus to meto standartus buvo laikomas ištvirkusiu. Labiausiai mylėjo Bruto motiną Serviliją, o meiluže, šalia Kleopatros buvo ir Eunoja, Mauritanijos karaliaus Bogudo žmona. Cezario bbiografija, kurią parašė Svetonijus, skirstoma į 4 rubrikas: imperatoriaus gyvenimas iki atėjimo į valdžią, valstybinė veikla, privatus gyvenimas, mirtis ir laidojimas. Pereinant nuo jo valstybinės veiklos prie privataus gyvenimo aprašymo, pateikiama išplėstinė charakteristika į kurią įeina šie punktai: 1) išvaizda, sveikata ir apranga; 2) aistra prabangai, išlaidumas; 3) meilės istorijos; 4) kokį maistą ir gėrimus mėgo (pvz.: vyną); 5) savanaudiškumas ir gobšumas; 6) oratoriaus menas; 7) literatūros studijos; 8) karo veikėjo, karvedžio bruožai; 9) santykiai su klientais ir draugais; 10) jjo minkštaširdiškumas; 11) valstybės veikėjo savybės. Cezaris nesielgė klastingai ir negarbingai. Jis buvo žiaurus ir brutalus, kariaudamas su galais, tačiau didžiai kilniaširdis su savo įveiktais oponentais romėnais. Pirmuoju jo veiklos laikotarpiu Cezaris pasirinko paprastą romėno kelią kopiant politinės karjeros laiptais – karo tarnybą, įspūdingas kalbas teisme, forume. 68m. mirė Kornelija. Cezaris pasakė gana jaudinamą kalbą. Galima tik stebėtis jo energija ir atkaklumu, kaip jis nepaisydamas nesėkmių leidžiasi vis į naujas politines intrigas. Svarbiausia Cezario savybė ta, kad geriausiai sugebėjo nenusiminti kada pralosdavo

59m. sausio 1d. buvo paskirtas konsulu į Galiją.

58m. pr. Kr. 32 metų Julijus buvo paskirtas valdyti 3 užsienio provincijas, pavaldžias Romai: Kisalpiną, Galiją (šiaurės Italija), Ilziką (šiand. Jugoslavijos pakrantės regionas) ir pietų Prancūzijos pakrantę. 58 – 51m. pr. Kr. Cezaris su maždaug 20 tūkst. vyrų užkariavo regioną, kurį šiandien užima Prancūzija, Belgija, dalis Šveicarijos, Vokietijos ir Olandijos. Nors jo pajėgos labai sumažėjo, Cezariui pavyko visiškai sutriuškinti galų gentis ir prisijungti minėtus regionus. 54m. jis surengė 2 žygius į Britaniją, nors ilgalaikių pergalių ten nepasiekė.

Galijos užkariavimas Cezarį padarė gal net pernelyg populiaru ir įtakingu didvyriu Romoje. Pasibaigus jo karo žygiui, Romos senatas įsakė Cezariui grįžti į Romą be armijos. Cezaris būgštavo, kad be savo karių jam pasirodžius Romoje, ssu juo susidoros jo politiniai oponentai. Todėl 49m. sausio 10 – 11d. naktį atvirai nepaklusdamas senatui, Cezaris pervedė savo kariuomenę per Rubikono upę Italijos šiaurėje ir įžengė į Romą. Dėl šio neleistino poelgio tarp Cezario legionų ir senatui lojalių pajėgų prasidėjo 4 metus trukęs pilietinis karas, kuris baigėsi visiška Cezario pergale.

Cezaris buvo padaręs išvadą, jog nedideliu despotu, kurio reikėjo Romai gali tapti jis pats. 45m. pr. Kr. jis tapo diktatoriumi, o 44m. vasario 14d. jam buvo pasiūlyta karūna, bet Cezaris atsisakė. Aukštas Cezario postas nenuramino jo oponentų.

Paskutiniais savo gyvenimo metais Cezaris vykdė reformų programą: sukūrė armijos veteranų bei Romos neturtingųjų apgyvendinimą naujose savo imperijos bendruomenėse planą; suteikė Romos piliečio titulą dar kelioms grupėms žmonių; planavo įsteigti vieningą Italijos miestų valdymo sistemą. Planavo didžiulę statybų programą. Julijaus Cezario vadovaujama armija įkūrė pagrindinį miesto kvartalą. Šioje vietoje įsikūrė ir romėnų imperatoriškasis paštas, egzistavęs iki didžiųjų invazijų 458 metais.

Cezario reformas, jo pastangas “atkurti valstybinę santvarką” netrukus nutraukė skubus išvykimas į naują karo veiksmų teatrą – į Ispaniją. Šį kartą Cezaris toli gražu nesistengė palikti Romą. Išvykimas buvo visai ne laiku ir dėl asmeninių priežasčių: Romoje, ir net pačiuose Cezario namuose buvo Kleopatra, atsivežusi naujagimį sūnų. Ji vadino jį Cezario sūnum ir nnorėjo gauti Cezario leidimą duoti vaikui jo vardą. Tai, kad Cezaris priėmė Kleopatrą savo namuose, turėdamas sveiką ir gyvą žmoną, sukėlė Romoje nepalankų įspūdį ir diduomenės paskalas.

Kai Cezaris grįžo į Romą, įsiplieskė žinomas vergų sukilimas, kuriam vadovavo Spartakas. Italija virto kovos arena. Vienu metu buvo kilusi grėsmė, kad Spartakas žygiuos į Romą. Ir čia ne be pagrindo buvo prisimintas Hanibalo antplūdis.

Lemtingai datai artėjant apie nelaimę bylojantys reiškiniai padažnėjo: kartu su savo svečiais valgydamas paskutinę vakarienę Cezaris kalbėjo apie tai, kaip geriausia būtų numirti ir pasirinko netikėtą mirtį. Paskutinę naktį pats Cezaris sapnavo, kad skraido debesyse, spaudžia ranką Jupiteriui, o jo žmona Kalpurnija sapnavo, kad jų namas sugriuvo ir vyras guli ant jos rankų, durklais subadytas. Ryte pabudusi ji paprašė vyro atšaukti senato susirinkimą ir Cezaris nusprendė jos paklausyti. Jis pasišaukė savo draugą ir pasakė atšaukiantis susirinkimą. Visa tai girdėjo Brutas, kurį Cezaris vadino savo sūnumi ir kuris priklausė sąmokslininkams. Jam įsiterpus, diktatorius nusprendė nekeisti savo planų. Senato salėje Cezaris ramiai atsisėdo į savo krėslą. Netrukus prie jo priėjo vienas senatorius ir paprašė grąžinti iš tremties jo brolį. Cezaris atsisakė. 22 senatoriaus draugai paprašė to paties. Cezaris vėl nesutiko. Senatoriai jį apsupa glaudžiu ratu. Vienas iš senatorių nutraukė Cezario

togą. Tai buvo sutartinis ženklas. Maištininkai išsitraukė už juostų paslėptus kardus ir visi smogė Cezariui po mirtiną smūgį.

44m. pr. Kr. kovo 15 dieną 23 kardo kirčiais buvo atimta Romos valdovo gyvybė. Gindamasis jis užsidengė toga veidą, o prieš pat mirtį, pamatęs tarp žudikų Brutą pasakė: “Ir tu, vaike mano!” ir paskutiniu judesiu paslėpė kojas po savo drabužiais. Dabar kaikas mano,kad Cezaris savo zmogzudyste pats surezisavo.

Ptolemajų rūmų kompleksas dengė Silsilos kyšulį ir tęsėsi į pietus ir vakarus. Paskutiniai archeologiniai įįrodymai teigia, kad pastatai vakaruose siekė dabartinę Ramlo stotį, kuri nusitęsia apie 1 mylią pagal Rytinio uosto pakrantę. Rūmų sistema buvo sujungta su Muziejumi ir Cezariumu, kurį vėliau Kleopatra pastatė Julijaus Cezario garbei. Salos rūmai, vadinamieji Antirodoso, buvo pastatyti Aleksandrijos žemyninėje dalyje rytiniame uoste. Vėlesniais laikais vandens lygis kilo ir sala nusėdo. Salos Rūmų likučiai pasinėrė po uosto vandenimis.

Pagrindinis žudikų tikslas buvo sutrukdyti Cezariui įtvirtinti absoliučiąją monarchiją. Jie siekė išsaugoti respublikos statusą. Tačiau respublikos jie neatkūrė – kilo pilietinis karas. PPats Cezaris niekada nenorėjo būti karalium. Cezariu domėjosi Napoleonas, o jo giminaitis net parašė tritomį darbą “Julijaus Cezario istorija”.

Cezaris parašė knygas “Pilietinio karo užrašai” ir “Galų karo užrašai”. Knyga apie galų užkariavimą ilgai buvo laikoma literatūros klasika: daugelio studentų nnuomone, ji labiausiai skaitoma ir įdomiausia iš visos lotynų klasikos.

Jis suvaidino svarbų vaidmenį Romos respublikos žlugime. Tačiau jo svarbos šiuo atžvilgiu nereikėtų hiperbolizuoti, nes respublikinis Romos valdymas jau iro.

Svarbiausias Cezario pasiekimas buvo Galijos užkariavimas. Jo užkariautas teritorijas Roma valdė maždaug 500 metų. Per tą laiką jos buvo rūpestingai romanizuojamos. Buvo priimti romėniški įstatymai, papročiai, kalba, Romos krikščionybė.

Cezario užkariauta Galija buvo reikšminga ir pačiai Romai, nes kelis šimtmečius saugojo Italiją nuo atakų iš šiaurės.

Nepaisant 44m. katastrofos, Cezaris yra nugalėtojas, nes vėlesniojo meto politika buvo plėtojama Cezario numatytomis kryptimis. Iš visų Cezario reformų ilgalaikiškiausią įtaką turėjo naujo kalendoriaus priėmimas. Jo įvestas kalendorius su minimaliomis modifikacijomis išliko iki šiol. Ko nepavyko Cezariui, pasisekė jo įpėdiniui Oktavianui.

Vienas išsamiausių „reporterių“ &– Julijus Cezaris, romėnų generolas, keletą metų praleidęs keltų kaimynystėje. Pirmame šios eros šimtmetyje, romėnams užėmus keltų centrą – Galiją ir dalį Didžiosios Britanijos (anuomet keltai valdė nuo Britų salyno iki Prancūzijos besitęsiančias teritorijas), „Galų karuose“ Cezaris pirmasis paminėjo druidus kaip atskirą, ypatingai gerbiamą išsilavinusių žynių klasę: „Druidams patikėtas bendravimas su dievais, jie atnašauja aukas ir konsultuoja visais religiniais klausimais. Jie teisėjauja veik visuose ginčuose.“. Kalbėdamas apie religiją Cezaris pasakoja, kad „.pagrindinis jų doktrinos bruožas yra tas, kad siela nemiršta iir po mirties iš vieno kūno pereina į kitą <.>. Jie sakė, kad jų religija draudžia užrašinėti savo mokymą. Bet aš manau, jog jie nenorėjo, kad druidų doktrina taptų visuotine nuosavybe, <.> nes jei žmonės gali pasinaudoti rašytiniais šaltiniais, jie nebenori mokytis mintinai ir leidžia savo prisiminimams nublankti“ (Julius Caesar, De Bello Gallico).

Vėliau istorikas Plinijus Vyresnysis detalizuoja druidų ritualus ir sieja juos su medicina ir burtininkavimu: „Druidai? Jie nieko nelaiko šventesniu kaip amalą ir medį, ant kurio jis auga, jeigu tai ąžuolas <.>. Viską, kas auga ant ąžuolų, jie vertina kaip dangaus siųstą ženklą, kadangi šį medį pasirinko dievai. Jie išsirenka iš girios vieną ąžuolą ir jokių religinių apeigų neatlieka be jo lapijos prieglobsčio <.>. Amalas randamas itin retai ir, kada jis randamas, surengiama didelė ceremonija, dažniausiai šeštą mėnulio dieną. Sveikindami mėnulį jie ruošia ritualinę auką bei puotą po medžiais ir atsiveda du baltus jaučius. Baltai apsirėdęs šventikas ropščiasi į medį, auksiniu peiliu nupjauna amalą ir sudeda į baltą audeklą. Tada jie meldžiasi dievams ir prašo, kad šie mielaširdingai priimtų jiems skirtą auką. Jie mano, kad amalas gydo ligas ir gali suteikti vaisingumą bet kuriam nevaisingam padarui ir kad tai yra pats galingiausias priešnuodis“ (Pliny, Naturalis Historia XVI, 95).

Druidus minėjo nne tik Plinijus ar Cezaris, bet ir nemažai kitų autorių, tokių kaip Ciceronas, Strabo, Diodoras ar Poseidonijus (Strabo, Diodorus, Posidonius) ir šiandieną sunku pasakyti, kiek objektyvūs jų pasakojimai. Štai Julijus Cezaris buvo numatęs nukariauti galus, todėl, galimas dalykas, rašydamas apie keltų žynius gerokai perlenkė. Poseidonijus druidų pasaulėžiūrą bandė susieti su savo paties stoicistine filosofija, o mažesnį patirties bagažą nei Cezaris turėję Strabo ir Diodoras druidus laikė bardais, aiškiaregiais ir ateities spėjikais. Netgi yra bandymų druidus pavaizduoti kaip nekaltus ir narsius kovotojus, artimus gamtai ir nesugadintus civilizacijos, kaip juos ir apibūdina Tacitas, o romėnų autorius Diogenas nepagailėjo druidams „pačių įžymiausių pasaulio filosofų“ epiteto. „Jie gelbėdavo gentims ir klanams kaip teisėjai, pranašai, narsūs žmonės ir kaip kolektyvinės atminties saugotojai, žodinių tradicijų puoselėtojai“ (Herm, 61), o iki šių dienų išlikusiuose mituose pasakojama, kad druidai neva turėję paranormalių galių – aiškiaregystę, sugebėjimą kontroliuoti orus, greitai užgydyti žaizdas ir pasiversti įvairiais žvėrimis, buvę neprilygstami astrologai ir pranašai. Tad visai nenuostabu, kad vėlesniais amžiais druidus gaubė paslapties šydas ir didvyrių aureolė.

Gajus Julijus Cezaris buvo Romos valstybės veikėjas, siekęs politinėmis reformomis stiprinti centralizuotą valdžią, kurią pasiekė po ilgos politinės kovos ir pilietinio karo prieš savo varžovą Pompėjų. Tapęs sąmokslo auka, savo ketinimų nespėjo įgyvendinti ligi galo. JJis buvo ne tik žymus valstybės veikėjas ir karvedys, bet ir talentingas rašytojas. 58-51 m. pr. Kr., dažnai taikydamas gana žiaurią taktiką, jis užkariavo Galijos gentis ir kaip savo veiklos literatūrinę ataskaitą, o kartu ir pateisinimą parašė kūrinį „Galų karo užrašai“ (liet. ištraukų mokymo reikalui keli leidimai išsp. 1922-1940). Veikalas parašytas tarsi pašalinio stebėtojo, apie patį Cezarį kalbama vien trečiuoju asmeniu; šitaip sumaniai pasiekiamas objektyvumo įspūdis, kita vertus, skaitytojas lengvai įsimena vis pasikartojantį Cezario vardą. Kūrinio stiliui būdinga toks pat veržlumas bei energija, kaip ir paties Cezario charakteriui. Cezaris gebėjo maksimaliai susikaupti ir kartu taip sumaniai paskirstyti dėmesį, kad vienu metu galėjo kalbėti, klausyti, rašyti ir dar skaityti. „Užrašuose“, be karo veiksmų aprašymo, pateikiama vertingų istorinių etnografinių žinių apie senovės galų gentis. Cezario kalba yra aiški ir lengva: kiekvienas dalykas apibūdinamas tiksliai, iškeliami esminiai bruožai, vengiama sutirštintų spalvų ir gausių sinonimų, bet kartu pažymėtina ritmiška frazė, dramatiška veiksmo įtampa, lakoniškumas ir veržlumas, kurie nėra nerūpestingi ar paviršiniai, – šie bruožai, būdingi Cezario prozai, nulėmė, kad „Užrašai“ yra vienas pirmųjų kūrinių, kurių skaitymu pradedama mokytis lotynų kalbos. Toks pat ir „Pilietinio karo užrašų“ stilius. Cezario užrašai buvo reikšmingas žingsnis autobiografinės ir memuarinės literatūros raidoje. Kartu jie pasižymėjo ir tyrimo metodais, būdingais

istorinei monografijai. Istorinėmis monografijomis romėnų literatūrą papildė istorinės prozos autorius Gajus Salustijus Krispas (Gaius Sallustius Crispus, apie 85-35 pr. Kr.). Žymiausi jo veikalai – „Katilinos sąmokslas“ ir „Jugurtos karas“.