Gedimino laikų dvasinė kultūra

XIIIa. I pusėje susikūrusi Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau LDK) – XIVa. Pradžioje įžengė į kokybiškai naują etapą. Išsiplėtė jos teritorija, nusistojo didžiojo kunigaikščio valdžia, reziduojanti nuolatine sostine tapusiame Vilniuje. Valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui, aukščiausioji valdžia tapo paveldima tėvo linija – po tėvo mirties sostą paprastai užimdavo jo sūnus. Tai buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstybės perėjimo iš vadinamosios barbariškosios valstybės į teisinį ankstyvojo feodalizmo valstybės laikotarpio etapų. Lietuvos valstybė po Mindaugo ir Jogailos krikšto išgyveno keturias žmonių kartas. GGediminui valdant 1316 – 1341m. Lietuvą, joje vyravo pagoniškoji religija. Susidarė retos sąlygos gentiniam pagoniškajam tikėjimui valstybėje toliau plėtotis organizuotas visuomenės sąlygomis. Jei latvių mitologijoje vyravo moteriškasis pradas, tai galingiausios lietuvių tikėjimo dievybės buvo vyriškos.

Tiesa, tai pasakytina ir apie prūsų mitologiją, bet pastaruosius veikė jūra ir kaimyninės tautos, o to negalima pasakyti apie lietuvius iki susikuriant Lietuvos valstybei.

Vyriškasis pradas įsigalėjo kariauninkų, o vėliau ir kunigaikščių vadovaujamos visuomenės tikėjime, bet jis moteriškųjų dievybių nesunaikino, o tik nustūmė jas į antrąją vvietą. Kažkur personifikuojamos gamtos gilumoje glūdėjo Žemyna ir Medeina, o žmogaus likimą lėmė Aušrinė ir Vėjų motina. Tačiau Aušrinė turėjo ir savo brolį Aušveitą. Laimė ir Giltinė lydėjo žmogų nuo gimimo iki mirties, o moralioji Austėja globojo bites ir buvo ppalanki doriems žmonėms. XIII – XIVa. Šaltiniuose Perkūnas įvardytas kaip valdovas, Dievų Rikis, nurodant jo hierarchinę, organizuojančią reikšmę. Greta žinomų dievų vardų (Perkūno, Žemynos, Žemininko ir pan.) tikriausiai autentiškai aprašyta visiška “mitologinė smulkmė”: kubile supiltus miltus prižiūrinčios dievybės, rūgimo, kerpių, ėriukų, šnabždėjimo, mėlynos spalvos, gal net šluotražio ir t.t., ir pan. dievai, nesudarantys jokios sistemos. Daugelis jų, atrodytų, nepramanytų ir mitologiškai verifikuojamų, nei anksčiau, nei vėliau neaptinkami nei šaltiniuose, nei tautosakoje.

Gamtos jėgų personifikacija sukūrė šventus miškus, vandenis, gyvūnus. Išsiskyrė kulto vietos – alkai ir kulto tarnų terpė. Jie būrė ateitį, gaudavo dievams skiriamas dovanas. Tačiau ši terpė nevirto žynių sluoksniu, neįgavo socialinio ir politinio vaidmens, nes kulto reiškėjais tapo kunigaikščiai. Tik krikščionybei paveikus, Vilniaus katedra buvo paversta pagonių šventykla. PPagonių tikėjimas nepasiekė religijos lygio, kulto tarnai netapo Bažnyčia, dievybių įvaizdžiai ir fragmentiniai jų veiklos bei santykių su žmonėmis siužetai neišaugo į mitus, juo labiau mitų ciklas.

Lietuviai, kaip ir visos tautos, turėjo savo dvasinę ir materialinę kultūrą. Dvasinė kultūra – tai visuomenės sukurtų dvasinių vertybių visuma tam tikru visuomenės raidos tarpsniu, o materialinė kultūra – materialinių vertybių visuma. Dvasinei kultūrai priklauso tikyba ir papročiai. Šaltiniuose gana nuodugniai aprašytos apeigos, dažniausiai – derliaus šventės ar mirusiųjų protėvių garbinimas, arba ir viena, iir kita drauge. Šventės metu rengiama sudėtinė vakarienė, į kurią žmonės renkasi dažnai iš trijų keturių kaimų. Jie aukoja gyvulius dievui Žemininkui, dėkodami už praėjusių metų sėkmę, ir drauge puotauja. Kita išlikusi pagoniška šventė vadinasi Ilgio švente. Toji šventė prasideda per Visus šventuosius, ir jai net didžiausias vargšas turi namuose turėti alaus. Prisimenant mirusiuosius, geriama kelias savaites. Anksčiau, pagonybės laikais, ta šventė būdavo švenčiama griaustinio dievo Perkūno garbei. Lietuviai buvo pagonys, tikėjo, kad žmogaus dvasia (siela), kūnui mirus, niekur neiškeliaujanti, o gyvenanti nematoma ir bendraujanti su gyvaisiais, kad dvasiai reikią tų pačių daiktų, kuriuos turėjo jos savininkas žemėje. Tikėta dvasių bendravimu su gyvaisiais, todėl buvo keliamos šermenys, o vėliau mirusieji prisimenami įvairiomis progomis, ypač per šeimų susibūrimo šventes. Lankydami kapus, žmonės savo mirusiems artimiesiems vėl palikdavo valgio, gėrimo. Tikėta, kad dėkingos artimųjų vėlės už tai gyviesiems padedančios.

Pasaulėjauta. Praktinė lietuvių pasaulėjautos pusė pasireiškė dangaus šviesulių susiejimu su metų laikų kaita ir žemdirbių susiklostymu. Gyvavo gana turtinga žvaigždžių bei žvaigždynų terminija, orientuotasi dangaus šviesulių pozicijose. Metai buvo skirstomi į mėnesius mėnulio kalendoriaus pagrindu, todėl atsirado papildomas išlyginantis mėnuo. Lietuvių pasaulėjauta, glaudžiai susijusi su gamta, sąlygojo svarbią žvėrių epo vietą žodinėje žmonių kūryboje. Šiandien sunku pasakyti, ar didžiausia kūrybos apimtis buvo lyriška, bet kkaip tik ji geriausiai išlaikė laiko bandymus. Šiuo pagrindu klostėsi smulkaus karinio epo atmaina – dainos apie kunigaikštį Sudaitį, jo sugriautas pilis ir išžudytus kariauninkus. Labai populiarūs buvo žuvusio kario bei jo išpirkimo iš nelaisvės dainų ciklai.

Šių dainų meniškumas – didžiausias lietuvių žodinės kūrybos laimėjimas. Pasakojimų pavidalu susiklostė padavimai apie Algirdo žygį į Maskvą, Gediminą ir Vilnių, Kęstutį ir Birutę.

Ankstyvosios monarchijos laikotarpis išlaikė gentiniame laikotarpyje atsiradusias sutartines ir darbo dainas. Kanklių pavidalo styginiai instrumentai, birbynės, ragai sudarė muzikinį inventorių. Nesant rašto, tautosaka nuveikė kokios nors literatūrinės kūrybos.

Lietuvių tikėjimas žmogaus elgesį dievų reagavimu į jį siejo tik pavieniais epizodais, dažniausiai suvokiamais kaip žmonių ir dievybių sandėriai, pagrįsti išmaldavimais ir aukomis. Žmogaus moralės ryšys su atitinkama pomirtinio gyvenimo vieta kristalizavosi tik kariauninkų terpėje: narsūs kariai išsikovodavo pagarbą tarp gyvųjų ir mirusiųjų karalystėje. Šiaipgi moralų elgesį normavo netik dievų valia, kiek papročiai bei aplinkos opinija: tai buvo daugiau pačių žmonių, o ne dievų reikalas. Tačiau to užteko susiklostyti lietuvių visuomenės moralei. Gedimino politinė koncepcija aiškiai apibrėžė amoralų elgesį, iškeldama Vokiečių ordino agresyvių tikslų ir veiksmų amoralumą. Pagoniškoji Lietuva, susidūrusi su kolonijine karinių ordinų ideologija, sugebėjo aiškiai pasakyti, kad karingųjų misionierių skelbiamiems idealams visiškai prieštaravo žemiškieji jų darbai.

Pagonybės atsilikimo esmė. Krikščionybės vaidmuo, formuojantis viduramžių EEuropos institucinei kultūrai, buvo lemiamas. Vidurio Europos šalys įsijungė į šį procesą tuo metu, kai Europos kultūros lygį buvo galima apibūdinti kaip vienuolynų kultūrą. XIVa., kurio pabaigoje krikštijosi Lietuva, Europos kultūros lygis apibūdintas kaip universitetų kultūra. Jau Vidurio Europos rytinės dalies šalys buvo sukūrusios universalios lotyniškosios kultūros tautinius modelius: visuomenei vadovavosi krikščionybės ideologija, turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise bei aktais, mokyklų tinklas tiekė lotynų kalbą ir išmokydavo septynių laisvųjų menų, atsirado religinė literatūrinė kūryba savo kalbomis, istoriografija pasiekė tautinių kronikų lygį, cechų organizacija institucinį meną iškėlė iki visuotinai apibendrinto gotikos stiliaus, išryškėjo tautinės šio stiliaus atmainos.

Būdamas gamtos stipriai pavergtas, žmogus jos labai privengė, nes tikėjo, kad jo visas gyvenimas yra blogų ar gerų dvasių apsuptas. Ligos, gyvulių maras, sausros, liūtys, gaisrai ir įvairios kitos nelaimės būdavo aiškinamasi, kaip blogųjų dvasių siautimas.

Krikščionybės poveikyje yra įvykęs pagoniškųjų motyvų keitimasis. Vienur, šalia naujai įgytų krikščioniškų elementų, ilgai dar laikėsi atskiros pagoniškosios apraiškos, Evangelijai plėsti nekliudydamos. Kai viešėjame gyvenime Bažnyčia užėmė sau skirtą vietą, liaudis savo namuose išlaikė nemaža senųjų tikėjimų. Žmonėms pripratinti prie bažnyčių, jos dažnai buvo statomos aklavietėse, kur seniau žmonės savo pagoniškoms šventėms rinkdavosi.

Griežtai nusistovėjusi hierarchija turėjo būti svetima lietuvių religijos prigimčiai. Svarbiais atvejais sričių kunigai – kunigaikščiai

pasireikšdavo kaip aukotojai, tuo būdu atlikdami vyriausiųjų dvasininkų pareigas.

Kai religiniuose papročiuose daug reikšmės turėjo aukos, žinoma, iš pačių žmonių atsirasdavo aukotojų, žynių, burtininkų. Mirusieji buvo deginami pirmiausia todėl, kad siela lengviau atsiskirtų nuo kūno. Matyt, tikėta, kad siela išeina ir išsisklaido su dūmais. Buvo tikima, jog vėlės gali apsilankyti pas gyvuosius, per sapną su jais bendrauti. Vėlėms labai patikdavę, kad gyvieji jų nepamiršta, jomis rūpinasi.

Senovės lietuvių religija pagonybė formavosi daug šimtmečių. Jai darė įtakos gamta, klimatas ir ekonominės gyvenimo ssąlygos. Pagonys tikėjo, kad javų derlių, gyvulių auginimo, apskritai visų darbų sėkmę ir žmonių sveikatą lemia dangaus šviesuliai saulė ir mėnulis ir gamtos jėgos, labiausiai perkūnas. Dievinamos gamtos buvo bijoma, jai buvo meldžiamasi. Iš saulės pagonys prašydavo šviesos ir šilumos, iš Perkūno – lietaus arba kad išvaikytų piktas dvasias. Gamtos jėgų garbinimas būdingas pradinėms pagonybės stadijoms.

Apie XIIIa., kai svarbiausias žmonių verslas buvo žemdirbystė, vyriausia dievybė buvo Saulė. Jei ne vyriausia, tai bent svarbiausia, nes pagonys lietuviai dievų vyresniškumo nebuvo nnustatę. Saulę jie dažniausiai vaizdavosi kaip jauną moteriškę aukso arba linų plaukais, kartais su auksine karūna, kartais su linų žiedų vainiku ant galvos, apsirengusią ilgais aukso drabužiais. Saulė, kaip ir kiekviena šeimininkė, verpia, siuva, skalbia, sodina daržą. Saulei leidžiantis, žmonės bbūtinai baigdavo darbus, o ligonius žadindavo, kad sutemus piktos dvasios nenusineštų sielos.

Kadangi žmoguje viešpatavo gilus pajautimas, jog jis yra žemės pagimdyta kosmo dalelė, jis buvo stipriai, tiesiog vergiškai, suaugęs su visa gamta, kurioje nebuvo daroma griežtos ribos tarp žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir judančių dangaus kūnų. Visur žmogus buvo įsisąmoninęs, jog jis apčiuopia paslaptingai alsuojančią gyvybės jėgą. Jam atrodė, kad nuo jos priklausė dangaus kūnų sukimasis, visoks augimas (žmogaus, gyvulio, augalo) bei keitimasis (gimimas, mirimas, atgimimas).

Ypatingai svarbi priemonė prieš blogį turėjo būti ugnis. Ugnis viską valė, naikino, teikė skausmą. Ji gaisru priiminėjo aukas, paslaptingai apsireikšdama žaibu. Ugnies įdvasinimo reminiscencijų deformuotoje formoje išliko ir krikščionybę įvedus. Gabija, kaip ugnies dievybė, į kurią žmonės šaukdavosi gaisro metu, yra aiškiai pažįstama iš tautosakos. <

Gyvybės jėga vėl atsinaujino dėl dviejų polių sąveikos, kai vyriškąjį polių ėmė atstovauti Perkūnas, kuris skatino ir vaisino žemės polių. Tikėta, kad jis duoda žemei lietų, griausmu pažadina derlingumą, persekioja piktas dvasias. Perkūnas, kaip audros ir griaustinio dievas, dar vadinamas Diviriksu – Dievo rykšte. Mat jis teisybės saugotojas ir nusikaltėlių baudėjas, piktas ir nepermaldaujamas, bet kartu teisingas. Jo neatskiriamas atributas – ragas. Griaustinio buveinė buvo siejama su kalnu, ąžuolu, debesimis, o jis pats įsivaizduojamas žmogaus pavidalo, dažnai kaip žilabarzdis senis, oo kartais ir su varine raudona barzda, gyvenęs debesyse ir važinėjąs per padanges ratais. Lietuviai, jotvingiai buvo karingos tautos, todėl Perkūną labai garbino. Perkūnas nebuvo vyriausias dievas, nes baltai iš viso tokio vyriausiojo dievo neturėjo. Žemė – Motina gimdė žemėje matomą gyvybę, ir dėl galios gimdyti ji buvo laikoma šventa. Todėl labai stipriai ir ilgai, dar krikščionybę priėmus, reiškėsi pusiau suasmeninta žemės dievybė – Žemyna. Vėlyvojoje pagonybės stadijoje ji buvo įsivaizduojama kaip jauna moteris su ryškiais nėštumo požymiais. Jos vyras buvęs Perkūnas ir su pirmu pavasario griaustiniu ir lietumi atnešdavęs Žemynai sėklą. Kaip po lietaus žemė pasidaro sunki ir vaisinga, taip ir Žemyna apsunksta, tampa nėščia. Visi indoeuropiečiai griežtai draudė pavasario žemę trypti, mušti, reikalavos su žeme elgtis švelniai. Taip reikėdavo elgtis ir su Žemyna. Pavasarį, sutuoktuvių, gimdymo proga žmonės melsdavosi Žemynai, ją bučiuodavo, jai aukodavo. Perkūno ir Žemynos polių kultas galėjo labiau išryškėti, kai lygias teises įsigijo patriarchatas ir matriarchatas. Žemynos garbei buvo skiriamos rudens šventės, su įvairiomis jų apeigomis ir prietarais, plačiai sutinkamais Lietuvos jėzuitų aprašymuose ir popiežiaus nuncijų reliacijose iki XVIIa., vidurio.

Žmogų supančios geros ir visokios piktos dvasios pamažu išvirto neaiškiomis šmėklomis. Jų pasirodymas buvo lokalizuojamas įvairiose vietose. Aitvaras ir Kaukas, kurių prigimtis nebėra aiški, pvz., yyra išlikę iki mūsų dienų, kaip laimę ar pikta nešančios antgamtiškos dvasios, bet jos niekur nepasirodo kaip << dievai>>. Folkloras visaip apie jas kalba, bet nevadina dievybėmis.

Mėnulis buvo laikomas nakties žibintu: jis rodo kelią klajūnams, išvaiko tamsoje slankiojančias piktąsias dvasias, griauna visa, kas yra pikta, padeda kurti, auginti, pašalina ligas. Dainose, sakmėse Mėnulis vadinamas tėvu, tėveliu, padeda našlaitėms, skriaudžiamoms merginoms. Be visų dievybių, prūsai turėjo daug šventų giraičių, šventų šaltinių, upių, ežerų. Manoma, kad Ordino ekspansijos laikais dar egzistavo bendra šventovė, vadinama Romuva. Ji galėjo būti ir žynių rengimo centru. Vyriausiu žyniu – kriviu – galėjo tapti pagyvenęs, dydžiai dorybingas žynys, kurį rinkdavo visų genčių žyniai. Krivio pasiuntiniai buvo vadinami sigonais, kurie perduodavo krivio pranešimus. Dvasininkija buvo gausi. Žyniai stebėjo mėnulio fazes, nustatinėjo metų laikus ir mėnesius. Jų pareiga taip pat buvo stebėti, kaip laikomasi genties įstatymų, vykdyti genties valią. Visi istorikai išskiria prūsų taikingumą ir geraširdiškumą, bet drauge pabrėžia ir jų pasiryžimą gintis bei narsumą kovos lauke.

Kalbant apie rašto kultūra, tai rašto prūsai neturėjo. Žinios buvo perduodamos virvutėmis tam tikra tvarka užmegztais mazgais. Tam tikslui tarnavo ir rantuota lazda.

Panaudotų šaltinių sąrašas:

• Ivinskis Zenonas “Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties” 1978

• Gudavičius Edvardas “Lietuvos istorija” I dalis. 1999

• Kondratas Mikalojus “Lietuvių tautos ir vvalstybės istorija” I dalis. 1994

• Dr. Kasperavičius Algis ir dr. Merkevičius Algimantas “Lietuvos istorijos problemos” 2001