Gotika

Įvadas

Viduramžių meno plėtojimas eina stipriais ir nelygiais ritmais. Kuomet XII amžiaus viduryje Europos Pietuose pilnai žydėjo romaninis stilius, Šiaurėje pradeda rastis gotikinės formos. Ile-de-France pamažu kuriasi kitas menas. Romaninė skulptūra ir romaninė architektūra pamažu išsižada savo pagrindinių pradų. Jos pradeda svyruoti tarp senosios ir naujosios dailės, ima bandyti ir tyrinėti naują konstrukciją ir naują plastiką. Tai tikra revoliucija. Architektūroje ji atnaujina ritmą, ploto ir masių koncepciją, laužo senus pagrindus ir pertaiso visą sąstatą. Skulptūroje ji irgi keičia kompozicijos ir rreljefo principus. Iš pamatų žiūrint, tai visiškai naujos, savitos Europos formos.

Naujas menas veikiai pasiekia nepaprasto išsivystymo. Jis plinta ne tik Šiaurėje, bet įsibrauna ir į Pietus. Tarp Šiaurės ir Pietų iškyla didelis konfliktas, dviejų stilių kova, kur pagaliau vienas nugali kitą.

Įsiverždamas į užsieninius kraštus, gotikinis stilius nepalieka iš savo pusės nekeičiamas. Jis darosi turtingesnis naujais elementais ir steigia atskiras mokyklas. Jų vidaus formacija irgi nėra visur tolygi. Šis įvairumas darosi turtingesnis ir įvairiais raidos procesais. Prancūzijoje gotika išsivysto, eidama nuo kkonstruktyvaus klasicizmo pro akademizmą į baroko romantiką. Vokietijoje jis prasideda stačiai sausu akademizmu. Anglijoje visa evoliucija veda į priešingą kryptį. Ji prasideda baroko ir baigiasi akademinėmis sausomis formomis.

Pasak tradicijos, gotika prasidėjo abato Sugerio mecenatystės dėka. Šv. Dionizo vienuolyne šalia Paryžiaus SSugerio vadovavimo metais (1122-1151) pradėta perstatynėti abatijos bažnyčia. Šio statinio dekoro ir architektūros bruožai nulėmė svarbią ir įtakingą jo vietą Prancūzijos meno raidoje. Europos meno istorijoje tai buvo vienas didžiųjų pereinamųjų laikotarpių, netolygiai ir netvarkingai vykusių aktyvių ieškojimų metas. Tačiau maždaug iki 1250m. Europos menas pasikeitė, ir pasirodė gotikos požymių.

Vartojant žodį ,,gotika” reikia būt apdairiam. Ieškoti ,,gotikos ypatumų” nuo pat pradžios kliudo termino miglotumas ir neapibrėžtumas. Kaip puikai žinoma, menui taikytas jis pradėtas XVI-XVII a., menkinančia prasme apibūdinant apskritai iki renesansinį neitališkos tradicijos meną. Tas žodis niekada neturėjo tikslios aprašomosios reikšmės, kadangi jį ,,nukaldino” žmonės, nesirūpinę tikslumu. Iš tiesų jis reiškė ,,barbariška”. XVII a., prasidėjus vadinamajam gotikos sąjūdžiui, jis neteko įžeidžiamosios prasmės ir imtas taikyti apibūdinant visą Viduramžių meną iki ppat italų Renesanso laikų. Vėliau XIX a. pradžioje, atrėžta didelė atkarpa, ir jai prilipdyta ,,romaninio” arba ,,normaninio” meno etiketė. Taip ,,gotikiniu” pradėta vadinti meną, kurtą tarp romaninio laikotarpio ir Renesanso.

Architektūra

1. Pereinamasis amžius (1140-1240)

Pereinamasis laikotarpis prasideda raidai įpusėjus. Architektai jau taikė tokias architektūrines priemones, kaip nerviūrinis skliautas ar smailioji arka. Atviri arkbutanai dar nebuvo įsigalėję, tačiau jau buvo žinomas pats arkbutano principas, ir tokias atramas slėpta po galerijų stogais. Šio laikotarpio istorija pasakoja apie tai, kaip po mažu buvo suvoktos ššių priemonių galimybės ir kaip lengvėjo meistriškumas.

Abatas Sugeris ėmėsi perstatinėti Šv. Dionizo abatijos bažnyčią apie 1137m. Dėl įvairių priežasčių, nesusijusių su architektūra, jis negalėjo laikytis įprastinės statybos tvarkos – pradėti nuo rytinio galo ir judėti vakarinio link.vietoj to jis pradėjo darbą pristatydamas prie Karolingų laikų pastato masyvų vakarinį bloką, kurį ketinta vainikuoti dviem bokštais. Po to, 1140m., prie senosios bažnyčios rytinės dalies jis pradėjo pristatinėti naują chorą, turėjusį užimti Karolingų laikų apsidės vietą. Šis priestatas neišliko sveikas iki mūsų dienų, kadangi vėliau apsidės vidaus dalys nuo arkos iki skliauto buvo perdirbtos. Tačiau išliko deambulatorijus ir koplyčios. Bendras planas buvo tradicinis, tačiau Šv. Dionizo bažnyčia savita tuo, kad architektas nepadarė pertvarų tarp koplyčių, ir, tiesą sakant, ne visiškai aišku, ar tai koplyčių eilė, ar antras apėjimas aplink apsidę. Kad ir kokios būtų viso to liturginės reikšmės, erdvi salė su kolonomis ir su virpuliuojančiais vitražais siena daro pritrenkiantį įspūdį. Minimaliai atribojus koplyčias, išorės siena atsivėrė ir lyg tapo aptakesnė. Kiti architektai netruko nusikopijuoti ir net tiek išplėtoti šį principą, kad visiškai pašalindavo koplyčių išsikišimus.

Šv. Dionizo abatijos architektas buvo ne tik genialus menininkas. Kad galėtų sėkmingai įkūnyti savo idėjas, jis turėjo turėti ypatingų techninių sugebėjimų.bandydamas padidinti rytinio galo erdvę, dalinai pašalinant pertvaras tarp kkoplyčių, galėjo visiškai sužlugti, jei skliautas nebūtų buvęs uždengtas netaisyklingai ar nevykusiai.jis pats parengė pagrindo planą, kurį sudarė daugybė skirtingo pločio arkų. Visos šios arkos turėjo būti iškeltos į maždaug vienodą aukštį, kad jų viršūnės atsidurtų numatytame taške. Architekto laimėjimas iš tiesų didžiulis, kadangi visi raktų akmenys yra viename aukštyje, suderinti tarpusavyje ir su pagrindinėmis spindulinėmis apsidės ašimis.

Tokio pobūdžio eksperimentas anuo laiku turėjo atrodyti tour de force ir nustatė naujus reikalavimus techninei meistrytei. Tačiau, išskyrus konkrečias jau paminėtas išimtis,planas, nustatęs tuos reikalavimus, nebuvo itin populiarus. Tiesioginių Šv. Dionizo abatijos bažnyčios kopijų nėra, tačiau gana įdomi atmaina yra Pontuazo Šv. Maklovijaus bažnyčia. Apskritai galbūt paaiškėjo, jog nepatogu, kai nelieka pertvarų tarp gretimų koplyčių. Tačiau išorinės apsidės sienos, banguojančios vidun ir išorėn, sumanymas buvo sėkmingai plėtotas ir kai kuriuose kitose bažnyčiose.

Neišliko abato Sugerio apsidės vidaus pjūvis, tad neaišku, su kuriomis iš likusių didžiųjų bažnyčių būtų galima palyginti. Pastarosios tarpusavyje gerokai skiriasi. XII a. menas plėtojasi vietinių tradicijų pagrindu ir iki pat XIII a. neišryškėjo nieko panašaus į

bendrą idėja apie tai, kaip turėtų atrodyti didelė bažnyčia. Šiaurė ir Šiaurės rytų Prancūzijai buvo būdingas tiesiogiai iš romaninio patyrimo perimtas horizontalus dalijimas keliaaukštėmis arkinėmis galerijomis. Tokioms šventovėms ypač būdinga erdvi empora. Aukšta empora aarchitektui ne tik padėjo paaukštinti bažnyčią, bet ir leido pridengti šiam aukščiui paremti reikalingus kontraforsus.

XII a. antrojoje pusėje pasikeitė požiūris į atraminių konstrukcijų sistemą, ir tai padarė lemiamą poveikį architektūrai. Atidengti arkbutanai, anksčiau slėpti po emporų ir triforos stogais. Virš aplinkinių stogų kylantys arkbutanai greičiausiai jau buvo pritaikyti Paryžiaus Dievo Motinos katedroje ir nuo tada pripažinti didelėse Prancūzijos bažnyčiose. Iki tol bažnyčios aukštis priklausė nuo skaičiaus bei dydžio horizontalių tarpsnių, slėpusių aukštą skliautą remiančias atramas. Kadangi kontraforsų sistemos problema buvo atskirta nuo vidaus skaidymo problemos, buvo galima iš naujo permąstyti vidaus sutvarkymą.

Svarbiausia permaina tapo galimybė padidinti langų juostos plotą, kadangi dabar buvo galima pratęsti šiuos langus žemyn, kur anksčiau buvo empora ir trifora. Tiesą sakant, empora beveik susyk išnyko iš monumentaliosios prancūzų architektūros, o jos vieta padalyta tarp pagrindinės arkos ir langų juostos, kurias skyrė siaura trifora. Šios schemos plėtotei didelę įtaką padarė Šartro katedra (pradėta perstatyti 1194m.).

Šartro architektas tam tikra prasme buvo tradicionalistas, nes jeigu šią katedrą

būtų pavykę užbaigti, ji greičiausiai būtų buvusi daugiabokštis pastatas kaip Lane. Tačiau vidus atrodo įspūdingai: didžiulę langų juostą nuo arkos skiria siaurutė triforos juosta. Šiuo pavyzdžiu sekta Reimse (katedra pradėta statyti 1210m.) ir Amjene (pradėta 1218m.), o iš čia jis

paplito į kitas Europos vietas, ten buvo smarkiai keičiamas ir plėtojamas.

Reikia paminėti, kad vykstant šioms permainoms atsirado labai svarbi naujovė. Tai langų pertvarų (masverko) pasikeitimas, įvykęs Reimse. Kuo jis pasireiškė, galima matyti lyginant Reimso ir Šartro katedrų langus. Šartre lango angą skaidantis mūras yra toks storas, kad jį galima palaikyti sienos dalimi. Tačiau Reimse pertvaros buvo gerokai suplonintos ir nuo tada virto siauromis akmens juostomis, iš kurių imta komponuoti vis plonesnius raštus.

2.Svarbiausi elementai.

Naujas menas prasideda architektūra. Išdirbusi romaninėje bbažnyčioje savo pagrindines formas, ji visiškai keičia senąją sistemą ir nustato naują konstrukcijos santvarką.

Naujos architektūros svarbiausias elementas – vadinamoji gotikinė ogivų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminės arkos, kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pagal Viollet-le-Duc šios nerviūros centralizuoja spaudimą. Skliautų svoris daugiau nebeišdalintas visam mūrui. Jis nukeltas į skliauto kampus, kas duoda statybai naujų galimybių. Sąstatas darosi lengvesnis ir auga į viršų. Trobesys nugali akmens svorį ir

įgyja naują judesį. Pagal kai kuriuos moderniuosius architektus trobesio metamorfoza yra

ne oogivų išradimas, bet tik briaunų skliauto tobulinimas. Ogiva yra tik materializuotas briaunų kontūras, kuris nekeičia apdangos vidaus mechanizmo.

Nėra abejonės, gotikinė ogiva visiškai neneutralizuoja briaunų skliauto vaidmens. Briaunų skliauto sistema užsilieka ir veikia aktyviai. Bet jeigu ogiva ir būtų tik ddekoratyvus piešinys, ji vis dėlto aiškina, pabrėžia, dominuoja ir tvarko gotikinės bažnyčios linijas. Ji lieka gotikinio trobesio svarbiausias elementas. Struktūros atžvilgiu gotikinė architektūra yra briaunų skliauto ir kryžminių arkų kompromisas. Pirmuosiuose paminkluose ji pasireiškia ne kaip ornamentinis, bet grynai tektoninis bandymas. Plastikos atžvilgiu ji yra ogivos kūrinys.

Ogivų kryžmės kilmė nėra dar tvirtai nustatyta. Tai sudėtinga formacija, kurioje dalyvauja daug įvairių faktorių ir kurios visos grandys nėra dar atrastos. Pirmieji eskizai pasireiškia romėnuose ir Rytuose, bet tai dar nėra dar visai gotikinės sistemos. Romėnai įveda kartais į skliautų briaunas nerviūras. Arabai ir persai puošia kupolus kryžminių arkų sudėtingiausiais ornamentais. Armėnai stato įvairius trobesius, kurių lengva apdanga, lubos arba įvairūs skliautai laikomi sunkių, stiprių kryžminių arkų. Bet romėnų nerviūros tik išorinę skliauto aarmatūrą. Islamo kupoluose arkos visai nedalyvauja vidaus struktūroje. O armėnuose kryžminių arkų veikimas radikaliai pertvarko visą kupolo mechanizmą.

Įvairios arkų ir skliautų kombinacijos pasikartoja ir Vakarų krikščioniškoje architektūroje. Romėnų nerviūras galima pripažinti Provanso, Katalunijos ir net kai kuriuose Lombardijos skliautuose. Arabų geometrinės žvaigždės žaidžia mosarabų ir keliuose Prancūzijos Pietų bažnyčiose. Armėnijos planai ir net sistema pasikartoja Lombardijoje. Šie visi naujos struktūros bandymai vaidino gotikinės architektūros formacijoje savo rolę, ir pirmieji gotikinio skliauto etiudai pasireiškia ne be jų įtakos.

Bet pirmosios Vakarų Viduramžių aarchitektūros kryžminių arkų konstrukcijos prasideda jau XI amžiaus gale beveik lygiagrečiai Lombardijoje, Provanse ir Anglijoje. Mechanizmas savas. Kryžminė arka kombinuojasi čionai ne su rytiniais kupolais arba

lubomis, bet su briaunų romanine skliauta, kas kuria senų struktūrų naujus kompromisus. Atrasti Rivoira ir Kingsley Porteriu Italijos skliautai dar prastos formos. Keturkampio profilio, be rakto, smulkios aparato nerviūros nevaidino konstrukcijos pusiausvyroje didelės rolės. Jos nekeičia nieko briaunų skliauto bendroje santvarkoje. Anglijos seniausios Bilsono išstudijuotos ogivos, kurios atsiranda ir Normandijoje, taip pat dar neracionalios. Tai per daug žemos arkos, kurios negali nešti didelio svorio. Nei vieni, nei kiti skliautai dar nenustato gerai sutvarkytos gotikinės sistemos.

Pirmas tikrasis naujos formos skliautas atsiranda XII amžiaus antrame ketvirtyje Ile-de-France. Jos seniausieji žinomi pavyzdžiai Morienvalio deambulature ir Beauvais St. Etienne šoninėj navoj. Kryžminės arkos įgyja gražias proporcijas. Apdanga dabar atsiremia ne į mūrą, bet tiktai į lengvus piliorius. Ji jau nėra sunki, bet energingai keliasi aukštyn. Iš pradžios dar inkrustuotos viena puse į skliauto masę arkoa darosi vėliau beveik nepriklausomos. Jų judesys organizuoja visą architektūrą. Nauja sistema išsivysto veikiai ir maino visiškai romaninį trobesį. Ji laužo seną, griežtą mūrą, kontreforsą, stato arkbutaną, išplečia langų ir arkų spragas ir duoda konstrukcijai naują statmens kryptį.

Arkbutanų formacija kelių etapų. Iš pradžių tai bbuvo murbutanai, pastatyti ant tribūnų arba šoninių navų centralinio skliauto ramsčiai mūrai, kas sudaro panašią į normandinės arba renaninės arkos-dijafragmos kombinaciją. Reikalingam praėjimui šie murbutanai gauna greit pavirstančias arka duris, kas duoda tikrą arkbutaną. Šią evoliuciją

galime sekti Paryžiuje, Creil’e, Chateaudune, Saint-Leu-d’Esserent’e ir Laon’o katedroje. XIII amžiaus pradžioje arkbutanas kartais dar paslėptas stoguose, kartais sujungtas su murbutanu, kartais jis išdirbtas jau XII amžiaus gale. Paryžiaus Notre-Dame, Chartres’o, Reims’o katedrose, jis yra jau puiki ties šoninių navų ant lengvų stulpų pastatyta, arka. Iš pradžių ji atsiremia per daug aukštai arba per daug žemai. XIII amžiuje ji dažnai dviguba

XIII amžiaus viduryje tai jau lengvas architektūros narys, kuris pabrėžia naują ritmą.

Lygiagrečiai su arkbutanais išsivysto ir nauja langų ir arkadų sistema. Jau žinomas arabams ir romaninei architektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkadose, tribūnose, languose ir net skliautuose ar ogivose. Architektūra pamažu virsta langų armatūra. Ji yra panaši į mūsų laikų inžinieriaus drąsiausius statinius. Konstruktorius nugalėjo savo medžiagą. Jis dirba lyg nežinodamas akmens svorio. Jis naudoja tikrą akmenį kaipo tikrą geležį. Iš oro tai puikus organinis, gerai sutvarkytas trobesys.

Visų Vakarų menų raidoje gotikinis pastatas vaidina išimtinai svarbią rolę. Jei aplamai romaninė bažnyčia palyginti kuklus, kaimiškas abatijos namas, tai gotikinė šventovė atranda naujas pproporcijas. Su jos išsirutuliojimu kyla didžiausios Vakarų pasaulio katedros, ir su jomis išsidirba naujas urbanizmas. Visos krašto jėgos pritrauktos, įkvėptos, organizuotos nauja katedra. Milžiniškas paminklas darosi miesto centru ir tvarko miesto planą. Jis valdo viduramžių gyvenimą ir aistrą – tai yra svarbus Viduramžių kūrybos šaltinis.

3.Tribūnų katedros.

Pirma didelė gotikinė architektūra išsivysto tarp 1140 iki 1200 metų Ile-de-France ir ,,domaine royal’e”, kur romaninis menas neturėjo stiprių šaknų. Pirmas didelis paminklas buvo Suger’o Saint-Denis’o bazilika. Pradėta 1132 matais, ji baigta ir iškilmingai išvesta 1140 metais. Tai buvo ne tik bažnyčios, bet ir naujo stiliaus šventimas. Naujas trobesys iššaukia naujų, didelių katedrų eilę: Noyon (pradėta 1131, choras 1153, transeptas su apskritais sparnais 1170, nava XII amžiaus gale, ,,šešių dalių” skliautai nyksta 1293 metais, užleisdami vietą ilgiems keturkampiams skliautams). Cambrai (taip pat apskriti sparnai kaloringų plano liekana, 1148), Senlis (1153-1191), Laon (XII amžiaus galas) ir, pagaliau, Paryžiaus Notre-Dame, puikiausias dviejų navų, dvigubo deambulatuaro, paminklas, kuris baigia pirmų didelių katedrų seriją.

Ši grupė yra apibūdinta tribūnomis ir šešiadaliais skliautais. Vienam cenrinės navos skliautui atsako šoninių navų dviem mažesniais skliautais su murbutanais ir palyginti mažais langais. Tai naujos architektūros pirmas sistemiškas realizavimas ir bandymas, kur galima sekti trobesio progresyvų tobulinimą ir naujos technikos išdirbimą. Skliautas kyla

aukščiau kiekvienoje naujoje bažnyčioje. Jei Senlis’e jis yra 18 metrų aukštyje, tai Loan’e jis statomas 32 metrų aukštyje. Dar vartojama Noyon’e ir Senlis’e stiprių ir silpnų piliorių alternacija nyksta Laon’e ir Paryžiuje. Fasadas išdirba savo galutinį tipą. Tarp šoninių bokštų atsiranda didelė rožė, apskritais langais, kurio augimas matomas visuose paminkluose nuo Saint-Denis’o iki Notre-Dame’os. Laon’e ir Paryžiuje ant šios rožės statoma arkadų galerija, viso fasado iškilmingas vainikavimas. Nepaisant to, kad trobesys yra dar suvaržytas remiančiomis centralinę navą tribūnomis, architektūra yra jjau didžiausių proporcijų. Tai naujo stiliaus jau pozityvus išrišimas.

4.Didžiosios Prancūzijos katedros.

Gotikinė konstrukcija tobulinasi XII-XIII amžiuose kitų bažnyčių grupėje, kurios prototipas yra Saint-Denis bazilikai bendrametė Sens’o bažnyčia ir kuri nustato klasikinę, tikrą gotinę, be tribūnų ir murbutanų, trobesio sistemą.

Burgundijos ir Ile-de-France’o sienoje pastatyta Sens’o katedra(pradėta tarp 1122-1143 metų; choras 1164; nava 1175-1180), Paryžiaus Saint-Germain-des-Pres (1163) ir Veelay’o choras (XII amžiaus) pranašauja naują, gryną gotikinį planą, kurio pirmas realizavimas yra Chartres ir išsivystymas Reims, Amiens ir Beauvais.

Tai milžiniški trobesiai, gotikos apoteozė. Atsipalaidavę ttribūnų, praėję visus konstruktyvius etapus, jie su nepaprasta jėga keliasi aukštyn. Planas gerai sutvarkytas ir aiškus: choras, vainikuotas koplyčiomis deambulatuaras, didelis transeptas, šoninės navos, gražūs fasado bokštai. Visos proporcijos auga veikiai. Jei Notre-Dame yra tiktai 127 metrų ilgio, tai Chartres tturi – jau 130, Reims – 135, o Amiens – 145. šešiadaliai skliautai nyksta, užleisdami vietą naujai, patogesnei, ilgų keturkampių skliautų sistemai.

Jie yra Reims’e ant 37,50 metrų, Amiens’e – ant 42,50, Beuvais’e – ant 47,50metrų aukščio. Vietoje murbutanų pasirodo arkbutanai. Pilioriai nėra jau sunkūs, bet virsta lengvais, keturiomis kolonomis apkabintais, stulpais. Vietoje tribūnų čia išsisklaidę beveik ant viso mūro triforijumas ir langai.

Nuo šių laikų gotikinės architektūros evoliucija pasireiškia langų didėjimu ir mūro nugalėjimu langais. Jei pirmos katedros dar stipraus mūro nugalėjimu langais. Jei pirmos katedros dar stipraus mūro, tai Amiens’o , Strasburgo, Beauvais’io, Metz’o katedros choras rodo mūro progresyvų išnykimą. Triforijumas nėra čia aklas. Pastatyta už arkadų siena skaldosi, ir dekoratyvi galerija virsta atdaru langu, kuris greit jungiasi su ddideliais vitrliais. Architektūra susideda iš rėmų ir stiklų. Ji nustoja romaninės masės sunkumo. Konstrukcija nuolat lengvėja. Arkos, ogivos, stulpai, pilioriai darosi plonesni ir drąsesni. Visos formos pasikelia einančiu aukštyn ritmu. Plastika keičiasi. Nervūros nėra jau statiškos, tvirtai pastatytos arkos, bet dinaminės, lekiančios į dangų, strėlės. Jos gauna iš oro beveik grafinį savumą. Panašus grafizmas pasireiškia ir piliorių išoriniame piešinyje. Strijos pagilintos ir jų statmens bėgis stiprina stulpų judesį. Tai nėra jau sukūs gabalai, bet energingai išaugę į viršų miško stiebai. GGulsčios linijos nyksta. Kapitelis mažėja ir virsta mažu žiedu. XIII amžiuje jis yra pagražintas dekoratyviais vašeliais, o XIV amžiuje augalų elegantiškomis frizėmis. Trobesio išorinėje pusėje ant langų pasirodo trikampio gabliai, o ant kontreforsų – piramidaliniai panakliai. Varpinės ir bokštai gauna lengvą siluetą.

Ši turtingesnė, daugiau elegantiška ir mažiau kilni, negu pirmoji, tikrai racionali gotika išsivysto Ile-de-France XIII amžiaus viduryje. Architektūros plastiniai elementaiįgyja čia daugiau vertės, negu konstruktyvūs pagrindai. Gimusi iš pozityvių techninių tyrinėjimų, gryna ritminė išorinė forma žydi ir pamažu nugali trobesio logišką struktūrą.

5.Gotikos sklidimas Prancūzijoje.

Išdirbta Ile-de-France’e gotika plinta greitai po visą Prancūziją. Jos įtaka siekia Šiaurėje iki Flandrijos, Vakaruose iki Normandijos, Rytuose iki Champagne’ios. Pituose irgi pasirodo Šiaurės bažnyčios.

Jei pirmieji Normandijos trobesiai ir rišasi dar su domaine royal’io ciklu, tai vėliau jie darosi nepriklausomi ir išdirba savotišką tipą. Aplami architektūra pritaiko ir išplečia keletą vietinių romaninės bažnyčios elementų: ant transepto kryžmės pasirodo keturkampis bokštas – žibintojas, šalia didelių šoninių langų – siauras praėjimas. Aukštas

triforijumas darosi sudėtingesnis. Net virsdamas langu, jis čia nesusijungia su pagrindiniu vitržu. Konstrukcija ypatingai sausa. Pilioriai, arkos, ogivos plono, gerai išskaičiuoto profilio. Fasadas griežtas ir monumentalus. Puikaus akmens aparato, didelių, drąsių, ekonominių linijų, jis nenustoja normalios romaninės architektūros plastikos.

Champagne’ios ir Burgundijos gotika taip pat turi keletą ssavybių. Champagne’ios deambulatuaro skliautų planas vietoje trapecijų turi trikampių ir kvadratinių protarpių eilę. Trikampių skliautų ogivos atsiremia į atskiras, pastatytas prie koplyčios, kolonas. Reims’o Saint Remy’je ir Saint Quetin’e šešiadaliai skliautai laikinai pasilieka. Bet triforijumas jungiasi su dideliais langais, greta kurių, palyginti aukštai, yra praėjimo galerija. Šoninių navų apsidos statomos ne ant statmens, bet ant įžulnios, einančios iš tansepto kryžmės,ašies. Trobesio skulptūrinis ornamentas išimtinai turtingas ir įmantrus.

Kaip Champagne, taip ir Burgundija išlaiko dažnai iki XIII amžiaus šešiadalius skliautus ir praėjimą – galeriją, kuri veda čia pro storus piliorius. Bet langai yra apkabinti gilia arkada. Ogivos atsiremia karais į mažas kolonėles. Triforijumas – ypatingai aukštas. Choras baigiasi dažnai plokščiu mūru. Cistersionų įtakoje trnseptas dar gauna dažnai keturkampų koplyčių eilę. Prie fasado prisideda didelis prieangis – poršas. Bet tai tiktai lengvos variacijos. Nepaisant kelių savarankiškų elementų, Normandijos, Champagne’ios, ir Burgundijos gotika priklauso bendram Šiaurės architektūros ciklui.

Ypatinga architektūra atsiranda tiktai Pietuose ir Pietų-Vakaruose. Kelios Ile-de-France’o Šiaurės architektų pastatytos bažnyčios neįskiepijo čia tikro gotikinio stiliaus. Bet apskrita dar perdaug romaninis menas vystosi priešais naujas sroves. Tai yra tiktai atskiri, nepriklausomi, vietinės kūrybos paminklai. Savarankiškas menininkas mylėjo ilgą laiką romaninės architektūros grieštumą, mūrų milžinišką ir tvirtą paviršių, visą sunkų bažnyčios siluetą. Dargi perėmęs keletą svarbiausių nnaujos konstrukcijos elementų, jis nekeičia architektūros pagrindų. Gotikinė konstrukcija ir romaninė plastika paliko nepriklausomos. Viduje aplamai vienintelė plati nava, pridengta cistersionų atneštais skliautais: ogivos atsiremia į sunkius kontraforsus, tarp kurių statomos koplyčios.

Šis dvejopas menas gauna Prancūzijos Pietų Vakaruose kitą atvaizdą. Iš romaninio trobesio čia užsiliko ne tiktai išorinė plastika, bet ir daug konstruktyvių pradų. Silpnesnė, negu Languedoe’e gotika ten nekeičia ne tiktai mūro, bet net vidaus struktūros mechanizmo.

Tokie yra prancūzijos gotikos svarbiausi atvaizdai. Gryna, puikiai pražydusi Ile-de-France’e ir Šiaurėje architektūra plinta greitai ir atsiranda visose provincijose. Ji susilieja dažnai su vietiniais romaniniais elementais, kovoja, bendradarbiauja su senomis tradicijomis. Kartais ji jas nugali ir skelbia nauja stilių: kartais ji neutralizuojasi arba lieka nuošaliai vietinės kūrybos.

6.Gotika Lietuvoje

Lietuvoje gotikos menas pradėjo plisti XIV a. viduryje. Gotikos dailės paminklų išlikę nedaug. Šio stiliaus raida geriausiai atsispindi architektūroje – pilių ir sakralinių pastatų statyboje. Pilys daugiausia statytos kompleksinės, susidedančios iš dviejų dalių – aukštutinės ir žemutinės pilies. Pilies teritorija su mūriniais gyvenamaisiais namais būdavo apjuosiamos aptvarine siena. Pilių teritorija dalyta į dvi zonas: gynybinę-ūkinę ir kunigaikščio rezidencinę. Bendrą pilių siluetą apibrėžė aukšti, įvairių formų – keturkampiai, aštuonkampiai, apskriti, smailėjančiais stogais – bokštai. Netaisyklingu planu, sudėtingomis architektūros formomis pasižymėjo Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilies kompleksas,

apjuostas mūrine siena su keleriais vartais. Nuostabus viduramžių gynybinės architektūros ansamblio pavyzdys yra Trakų pilių kompleksas; pusiasalio pilį supa Gelvės ir Lukos ežerai, ji pati statyta XIV a. pabaigoje. Prie kompleksinių pilių priklauso ir Kauno ir Gardino pilys. Nekompleksinės pilies pavyzdys – iš medinės architektūros išsirutuliojusi Naugarduko pilis.

Bažnyčios Lietuvoje jau buvo pradėtos statyti jau Mindaugo valdymo laikais, o įvedus krikščionybę kulto architektūros Lietuvoje padaugėjo. XIII-XIV a. medinės ir mūrinės bažnyčios statytos miestuose ir miesteliuose ar netoli Ankstyvosios gotikos bažnyčios bbuvo nesudėtingų formų, masyvių sienų, aukštais stogais, paremtos kontraforsais. Lietuvos gotikos bažnyčių planas buvo dvejopas: statyti vienanaviai ir trinaviai pastatai. Vienos iš seniausių bažnyčių Lietuvoje – XIV a. statyta trinavė

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, 1400m. pastatyta su vėliau pristatytu aštuonkampiu bokštu, su smailėjančiu stogu vakarinio fasado viduryje trinavė Kauno Šv. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Ankstyvajai gotikai priklauso vienanavė Šv. Mikalojaus bažnyčia Kaune, pirmą kartą dokumentuose paminėta 1495m., Povilo Sapiegos 1578m. Zapyškio vienanavė bažnyčia. Šios bažnyčios pasižymi ssantūria, monumentalia išore, pabrėžtu pagrindiniu fasadu.

Brandžiuoju gotikos laikotarpiu pastatai įgavo grakščias proporcijas, sienos lengvėjo ir aukštėjo, didėjo smailiaarkiai langai. Lietuvos brandžiajai gotikai būdingi puošnūs kontraforsai, įvairių profilių plytos pabrėžia pastato reljefiškumą ir dekoratyvumą. Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų (Šv. PPranciškaus ir Bernardo) bažnyčių ansamblis yra brandžiosios gotikos pavyzdys. Savo dydžiu išsiskirianti Šv. Pranciškaus ir Bernardo bažnyčia pasižymi originaliu fasadu su reljefiniais dekoratyviniais motyvais, kontraforsais, šoniniais aštuonkampiais bokštais ir juose įrengtais laiptais, vedančiais į gynybinę galeriją. Prie bažnyčios šliejasi Bernardinų vienuolynas, seniausias gotikinis vienuolynas Lietuvoje su viduje išlikusiais kryžminiais žvaigždiniais skliautais. Šv. Onos bažnyčia yra Lietuvos gotikos šedevras ir vienas žymiausių Šiaurės rytų Europos gotikos paminklų. Ji pastatyta apie 1500m., bet dėl gaisrų ne kartą perstatinėta.sudėtingas, tobula kompozicija pasižymintis fasadas yra vienas vertingiausių jos akcentų. Šv. Onos bažnyčios fasade virtuoziškai panaudotos net 33 rūšių profiliuotos knygos, kurios skaidydamos sieną į smulkius elementus suteikia jai ažūriškumo ir plastiškumo.

Lietuvos viduramžių miestus puošė rotušės, svetainės, užeigos, pirklių ir gyvenamieji namai. Vieni iš ggražiausių išlikusių tokių pastatų yra Kauno Karališkoji svetainė, stūksanti Vilniaus ir Daukšos gatvių kampe, Perkūno namai, statyti XV a. Puošniausia pastato būdavo fasadai. Puošnumo teikdavo fizinės juostos, karnizai, profilinių plytų sukurti raštai, išryškinantys langus ir nišas. Toks yra gotikinis namas Vilniuje, Pilies gatvėje, statytas apie 1514m.

Skulptūra

1. Naujasis humanizmas

Tiek architektūrai, tiek skulptūrai gotikinė gadynė atneša daug atmainų. Ikonografija, poetika, forma, visa kompozicija ir visa plastika dabar naujos. Romaniniai vaizdai išsivysto stiprioje Apokalipso įtakoje. Jie skolina iš jo rūstaus Dievo iir antžmogiškų baidyklių legendas ir epinį stilių. Jie myli visa, kas nepaprasta ir kas fantastinga. Psichomachija virsta ,,chanson de gestes’’. Krikščioniška pasaka – rytinio pobūdžio, o visi didvyriai – nepaprastų proporcijų. Pasaulis pernelyg kupinas chaosinių vizijų. Visa keista ir nenormalu.

Gotikinė ikonografija išsižada vizijų, epopėjų, Rytų baidyklių. Ji evangelinė, žmogiška, vakarinė, natūrali. Kristus nustoja savo antžmogiško didumo ir eina artyn prie žmogaus. Šv. Marija nėra jau iškilminga azijatinė karalienė, bet Kūdikio motina. Vietoje nesuprantamo Dievo kulto čia atsiranda ir išsivysto nauja žmoniška religija. Dailininkas atranda stačiai gilų ir paprastą, pilną taikos ir tvarkos pasaulį. Nauja enciklopedija nėra egzotinių ir retų, bet kasdien regimų, paprastų būtybių ir daiktų sąrašas. Kalendorius jau atvaizduojamas ne tiktai zodiako kabalistiniais ženklais, bet ir mėnesių darbų liriniais paveikslais. Metų bėgis matuojamas ne astrologinėmis mįslėmis, bet kaimiečio rūpesčio ciklu. Tai nauja pasaulėžiūra, nauja formų koncepcija, kur visa darosi aišku, suprantama ir gražu. Menas darosi gamtos, mokslo, moralės ir istorijos magišku veidrodžiu.

Gamtos veidrodis rodo artimą mišką ir jo gyvulius. Jis rodo visą augalų ir faunos įvairumą. Mokslo veidrodis aprašo trivijumo ir quadrivijumo darbus, septynių menų sistemą ir filosofijos vaizdą. Moralės veidrodis rodo dorybių ir ydų kovas. Istorijos veidrodis atskleidžia biblinį, evangelinį ir bendrą istorinį ciklą.

Šis ciklas prasideda žmogaus sutvėrimu. GGimtinė nuodėmė ir iš Rojaus ištrėmimas, tragiški epizodai, po kurių pasirodo didelių pranašysčių amžius – kur Izraelio didvyriai skelbia ateinančio Dievo misiją. Geneologinis medis duoda ne tiktai Kristaus protėvių, bet ir naujų žmonių pranašystę. Senojo ir naujojo testamento santvarka kuria naują trečiąjį testamentą, žydų ir krikščionių Biblijų sintezę. Judas ir visi karalaičiai pasirodo Paryžiaus, Amiens’o, Chartres’o fasaduose. Čia pasitaiko ir pranašų procesija. Pagaliau, Kristus gimsta tvarte. Jei XII amžius netvarkingai duoda įvairius jo gyvenimo epizodus, tai XIII amžius pasirenka tiktai svarbiausius. Liturginės dramos įtakoje jis rodo bendrai sutampančius su didelėmis metų šventėmis įvykius, būtent, Kalėdų ir Velykų ciklus. Priežodžiai apsireiškia čia, kaipo Dievo žodžiai ir pasakos. Kai dėl apokrifų, tai jie duoda turtingesnę, ypač Dievo Motinos legendą.

Tolesnė žmonijos istorija yra šventųjų ir krikščioniškųjų didvyrių istorija. Skulptūra rodo Karolį I, Šventąjį Liudviką ir kitus šventuosius, kurie nėra čia nepaprastos būtybės, bet prasti žmonės. Chartres’o Šv. Teodoras ne apokaliptinis, bet Viduramžių riteris. Net Paskutinis Teismas neturi senosios didybės. Tai paprasta, beveik žanrinė scena. Velniai įgyja keletą komiškų gaidų. Kristus ne baisus Dievas, bet žmonijos Tėvas. Visa susitvarko ir darosi aišku. Tai naujasis humanizmas. Dailininkas praranda fantastiško pasaulio viziją, bet jis atranda žmogų, gamtą, žvėris.

2. Reljefo metamorfozės.

Nauji vaizdai gimsta naujose formose. Naujajai architektūrai rreikalinga nauja dekoracija. Jos tektonika kuria kitą plastiką. Jei romaninis trobesys – stipri skulptūrinė masė, kurioje vaizdingas arba ornamentalinis reljefas buvo organiškos dalys, tai gotikinė katedra – tiktai stiklo armatūra. Laužydamas romaninį mūrą, architektas laužo ir romaninę skulptūrą. Konstruktoriaus, kaip cistersionų vienuolių, manymu, XII amžiaus reljefas – romantinis, perdaug turtingas, neracionalus ir nereikalingas. Jis stoja priešais naują ekonomiją ir naują statybos dvasią. Dideli reljefai užsiliko tiktai ant portalų ir kai kuriose aukštose trobesio dalyse. Timpane aplamai žydi iškilmingos scenos, archivoltos duoda vietą eilei figūrų, greta kolonų atsiranda statulos. Ant baliustradų ir aukštų galerijų statomi dideli reljefai. Jie yra visi naujo būdo.

Su nauju menu griuvo ne tiktai skulptūros architektoninė plastika, bet ir visa kompozicijos sistema. Ornamentalinė gama atsimaino. Vietoje sausos geometrinės spekuliacijos čia pasirodo gyvi lapai, augalai ir gėlės. Dekoracija nėra dar abstraktinė, bet gyva gamta ir ji neskolinta kitiems reljefams savo paslaptingos matematikos.

Žmogaus vaizdas įgyja naujos reikšmės. Jis jau nėra išvestas iš ornamentalinio arba architektūrinio motyvo. Jis savarankiškas. Jis turi savo kanoną ir savo nepriklausomą formą. Visa mimika darosi kitoniška. Kūnas jau nėra iškreiptas išorinėmis formulėmis, bet su savo vidaus pusiausvyra ir vidaus gyvenimo jėgomis.

Reikia pabrėžti, kad stiliaus atmaina nėra stačia. Iš pradžios romaninės kompozicijos elementai nėra dar užmiršti. Vandentiekių

gargouilles ir kitos dekoratyvinės būtybės klauso iki Viduramžių galo architektoninių formulų.

Teisybė, jų kūnas ir visa anatomija jau organinės gyvos formos, bet vidaus karkasas, konstruktyvinis skeletas – dar trobesio narys. Dargi didžioji skulptūra neužmiršta kelių abstrakčių geometrinių pradų. Villard de Honnecourt knygelė rodo jos būdą. Čia jau nėra sudėtingų ornamentų schemų, bet paprastos figūros, keturkampis, trikampis, daugiakampis, kurie organizuoja reljefo mases. Jų veiksmas jau neturi absoliučios galios. Jie duoda masėms ritmą, schematizuoja plastika, įkvepia dideles sintetines linijas, bet nevaldo viso ssilueto. Vidaus kanonas jau stiprus. Iš pradžios jis griežtas ir racionalus. Lipdyba monumentali. Masės, ekonominiai ir tvirti profiliai tylūs ir aiškūs. Ant portalo statoma statula papildo trobesio tvarką. Teisybė, skulptūra nėra jau architektūros neatskiriama dalis, bet ji yra pati, dažnai nepriklausoma, gyva architektūra. Kartais ji yra labiau architektoninė negu pats, perpildytas arkadomis ir ornamentais, bažnyčios fasadas.

Bet tektoninis jausmas silpnėja iki XIV amžiaus, kada skulptūra neturi jau vietos gotikinėje katedroje: net timpanas virsta vitraliu. Nuo šių laikų skulptūros išsivystymas eina nepriklausomais nnuo architektūros keliais. Jis nutolsta nuo abstrakčių, konstruktyvių formulų ir nuo monumentalinių tylių masių. Menas darosi prašmatnus, atektoninis, smulkus ir brangus. Jis virsta auksakalio padaru. Lipdyba nustoja pirmykščio gražumo griežtumo ir žaidžia turtingiausia šešėlių ir šviesos gama. Vaizdai darosi gyvesni, bbet praranda primityvų didumą. Jei XIII amžiaus nedidelės figūros atrodo kaip sumažintos monumentalinės statulos, tai dabar net palyginti svarbių proporcijų reljefas pakartoja dramblio kaulo miniatiūrinę plastiką.

Tapyba

Gotikinė tapyba neturi romaninio meno vienybės.architektūros įvairumas, naujos skulptūros išsivystymas, Pietų ir Šiaurės morfologijų konfliktas apibūdina keletą įvairių stilių. Jei skulptūrai gotikinė katedra ir palieka palyginti gerą vietą, tai ji beveik galutinai išmeta tapyba. Romaninio mūro panaikinimas laužo netiktai reljefą, bet ir freską, kurių vietą užima langų vitralis. Iš kitos pusės, miniatiūros ūmiai išplečia savarankišką formą. Tarp architektoninės ir laisvos kompozicijos pasirodo nepaprastai gilus perskyrimas. Viena įsipina galutinai į architektūrą, kita darosi brangiu auksakalio menu.

Bet Pietuose, kur XII amžiaus trobesys nėra dar sugriautas, pasireiškia tikras freskų renesansas. Naujas mena čia vystosi tiesiogiai senuose mmonumentaliuose, griežtuose, romaniniuose mūruose.

1.Tapyba Lietuvoje

Lietuvoje išliko ir viduramžių monumentaliosios tapybos pavyzdžių. Viena seniausių išlikusių freskų – ,,Nukryžiuotasis su Šv. M. Marija ir evangelistu Šv. Jonu”, esanti Vilniaus arkikatedros kriptoje. Vilniaus Bernardinų vienuolyno ir bažnyčios freskos siekiaXVI a. pradžią. Atidengti freskos fragmentai – aplink langus ištapytos ornamentinės juostos, figūrinės kompozicijos – vėlyvosios gotikos reiškinys, retai sutinkamas Vakarų Europoje.

XIII-XIV a. Lietuvos dailės paminklams turėjo įtakos bizantiškasis stilius, kuris reiškėsi ir molbertinėje tapyboje. Bizantiškojo altorinio paveikslo tradicijai priklauso vienas iš seniausių Lietuvos altorinių ppaveikslų – ,,Trakų Dievo Motina”, ant lentos tapytas ,,Merkinės Madonos” paveikslas.

Žodynėlis

Ambona – sakykla.

Apsidė – išsikišusi presbiterijos dalis

.

Empora – galerija viršum šoninių navų, atsiverianti į centrinę navą

.

Halinė bažnyčia – bažnyčia, kurioje šoninės navos maždaug tokio pat aukščio, kaio ir centrinė nava, todėl nėra triforos nei langų aukšto

.

Lizena – plokščia vertikali mūro juosta sienoje

.

Masverkas – gotikinėje architektūroje plačiai taikyta ažūrinė arba reljefinė geometrinių arba augalinių motyvų puošmena iš akmens arba plytų.

Oculus – apskritas langas.

Predela – altoriaus stalo atraminė sienelė, puošta paveikslėliais arba reljefais.

Spindulinis stilius – prancūzų brandžioji gotika

.

Šlapiųjų klosčių stilius – skulptūros draperijų vaizduosena, kai audinys atrodo šlapias, prilipęs prie kūno

.

Tinklinis skliautas – skliautas, kuriuo susikryžiavusios nerviūros primena tinklą.

Vėduoklinis skliautas – skliautas, kuriuo nerviūros išskleidžia iš vieno taško. Būdingas anglų ,,statmeniškajam stiliui’’.