Graikų pasaulis

Senovės Graikijoje, Atėnų mieste, apie 470-399 m. prieš Kristų gyveno filosofas Sokratas. Nors buvo laikomas išmintingiausiu savo laikų žmogumi, jis nieko nežinojo apie Ameriką nei apie elektrą ar mikrobus. Iš ryto apsisiausdavo audeklo atraiža — ir keliaudavo į turgaus aikštę.

Daugeliu atžvilgių senovės graikų visuomenė mums gali pasirodyti primityvi ir tamsi. Tačiau po 500 pr. Kr. graikų idėjos pasidarė tokios reikšmingos, kad pakeitė pasaulį. Net ir praėjus pustrečio tūkstantmečio, Vakarų valstybinį ir kultūrinį gyvenimą daug kur tebeveikia senovės graikų mąstysena bbei gyvensena.

Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo „liaudies valdžia — liaudies labui“. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje. Žodis „demokratija“ susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos („tauta, liaudis“) ir kratos („valdžia“).

Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: „Toks su tokiu, kaip varnas su varnu“, — lietuviškai gal skambėtų ttaip: „Kas su varna gyvena, varna ir krankia“; „Varnas varnui akies nekerta“.

Žodis „idėja“ taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namų ir visuomeninių pastatų.

Graikai sugalvojo ir sporto vvaržybas. Šiuolaikinės Olimpinės žaidynės tęsia tradiciją tų varžybų, kurios kas ketveri metai vykdavo pietų Graikijos mieste Olimpijoje. Tokie žodžiai, kaip „atletika“, „stadionas“ ir „maratonas“, yra kilę iš graikų kalbos.

Dar graikai sukūrė dramą. Žodžiai „teatras“, „komedija“, „tragedija“ taip pat yra graikiški.

Pirmieji graikai

Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. O istorikas Martinas Bernadas knygoje „Juodoji Atėnė“ tvirtina, kad graikai atsikėlė iš Egipto ir Afrikos.

Graikai nebuvo pirmoji civilizuota tauta. Kretoje, didelėje saloje į pietus nuo žemyno Graikijos, archeologai atkasė prabangių rūmų griuvėsius, datuojamus apie 2000 m. pr. Kr. Ten gyveno vadinamieji Mino kultūros žmonės. Apie 1600 m. pr. Kr. panaši civilizacija suklestėjo ir žemyne — Mikėnuose. Šie žmonės turėjo rraštą, istorikų vadinamą linijiniu B raštu. Beje, Vidurio Rytuose raštas buvo žinomas dar prieš 3000 m. pr. Kr. ir visu tūkstantmečiu anksčiau įsikūrė pirmieji miestai.

Apie 1200 m. pr. Kr. Mikėnai buvo sugriauti. Tolesnius keturis šimtmečius istorikai pavadino „tamsiaisiais amžiais“ (graikų viduramžiais). Tai buvęs karų, antpuolių ir genčių kilnojimosi metas. Paskui, po 800 m. pr. Kr., palengva ėmė skleistis graikų civilizacija. Išplito geležies gavyba ir apdirbimas. Graikai išmoko rašyti naudodamiesi finikiečių raidynu. Pradėjo žiesti puikius molio indus, išpuoštus ornamentais ir žmonių ffigūromis. Gyventojų ėmė gausėti.

Miestai-valstybės

Graikai save laikė viena tauta — helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais). Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais (svetimos kalbos graikų ausiai skambėjo juokingai — „bar-bar“).

Tačiau Graikija senovėje niekada nebuvo vientisas kraštas. Pusiasalį skaido akmenuoti kalnagūbriai. Pietų Graikija nuo šiaurinės beveik atkirsta Korinto įlankos. Egėjo jūroje kyšo gausybė mažų salelių. Taigi senovės Graikija buvo suskilusi į daugybę nykštukinių valstybėlių, kurių kiekvieną sudarė miestas ir apylinkių kaimai. Bene didžiausias miestas buvo Atėnai. Tokie pat svarbūs buvo Korintas, Tėbai ir Sparta, o kiti — kur kas mažesni. Miestai-valstybės nuolat kariavo tarpusavy.

Kiekvienas miestas-valstybė turėjo savitą valdymo tvarką. Mūsų vartojamas žodis „politika“ yra kilęs iš graikiško žodžio polis, reiškiančio „miestą“. Kai kuriuose miestuose klestėjo demokratija. Kituose valdžią buvo paveržę ir viešpatavo Tiranai. O Spartą valdė du karaliai, tardamiesi su seniūnų taryba, kurią sudarė 60 metų sulaukę vyrai. Tačiau dauguma miestų-valstybių paklusdavo turtingiems žemvaldžiams ir didikams — aristokratams. Žodis „aristokratas“ susideda iš graikiškų žodžių aristos („geriausias“) ir kratos („valdžia“). Buvo manoma, kad aristokratai geriausiai moka tvarkyti valstybės reikalus.

Maždaug nuo 593 m. pr. Kr. atėniečiai savo visuomenėje skyrė keturias žemvaldžių klases. Patys viršiausi buvo penktakosiomedimnai, turtingieji didikai. Toliau ėjo hipėjai, pakankamai pasiturintys, kad galėtų išlaikyti arklius. Paskui — dzeugitai, turėję arklą ir jaučių jjungą, ir galiausiai — tetai, neturtingi valstiečiai.

Tačiau net ir tetų padėtis, atėniečių nuomone, buvo aukštesnė negu moterų bei metoikų (graikų, atvykusių iš kitų miestų ir apsigyvenusių Atėnuose). Moterys ir metoikai negalėjo dalyvauti tautos susirinkime ar valdyti žemę — jie nebuvo laikomi piliečiais. Filosofas Platonas sakėsi didžiai dėkingas už tai, kad „pirma, esu žmogus, o ne gyvulys; antra, kad esu vyras, o ne moteris; trečia, kad esu graikas, o ne svetimtautis; bet svarbiausia — kad gyvenu Atėnuose“.Kelios senovės graikų civilizacijos apraiškos. Iš kairės: filosofo Sokrato skulptūrėlė; dvi teatro kaukės ; kovojantis graikų karys.

Sidabras ir kviečiai

Kodėl Kserksui, didžiulės imperijos, nusidriekusios per 5000 km nuo Mažosios Azijos iki Indijos, valdovui, nepavyko nugalėti palyginti nedidelio Atėnų miesto-valstybės? Graikų istorikų nuomone, — dėl kvailo Kserkso pasipūtimo ir graikų karių narsos. Žinoma, Kserksas kariavo toli nuo namų. Iki

jo sostinės Sūzų buvo trys mėnesiai kelio; keista, kad persai apskritai ryžosi šiam žygiui.

Atėnai tais laikais buvo ne šiaip kukli žemdirbių bendruomenė, bet galingas miestas-valstybė. 483 m. pr. Kr. Atikos pietuose buvo rasti dideli sidabro telkiniai. Iš to sidabro atėniečiai pasistatė laivyną. Be to, Atėnai galėjo prašyti paramos iš kitų miestų-valstybių.

Atėnai buvo ir prekybos centras. Dauguma atėniečių pirklių buvo metoikai . Poetas Hermipas išvardija jų atvežamas gėrybes: „Helesponto skumbrės iir kitos žuvys, Tesalijos dešros ir jautiena. Laivų burės, papirusas iš Egipto. Gausybė brangaus dramblio kaulo iš Afrikos, Rodo razinos. kilimai iš Kartaginos.“ Svarbiausia buvo grūdų prekyba, nes Atiką niekada negalėjo pati išmaitinti Atėnų. Kaip 335 m. pr. Kr. rašė vienas graikų rašytojas, vien tik Krymas kasmet siųsdavo į Atėnus po 17 000 tonų kviečių.Iš kairės: raštininkas žymi Atėnų importo prekes. Kitame puslapyje: kailinis vynmaišis iš Sicilijos; sidabrinis kavinukas iš Mažosios Azijos; Britanijos alavas; Sirijos dažai; grūdai iš Sicilijos, Kirėnės, Egipto ir Juodosios jūros pakrančių; prancūziškas vynas; Helesponto skumbrės; vario indas iš Kipro; Afrikos dramblio kaulas ir audiniai; viršuje — mediena iš Makedonijos. Už šiuos dalykus atėniečiai moka savo eksporto prekėmis (. dar aukščiau): juvelyriniais dirbiniais, keramika, alyvuogėmis ir vynuogėmis.

Atėnų demokratija

Kas yra demokratija? Daugiau nei dviem tūkstantmečiams praėjus nuo senovės graikų laikų, Amerikos prezidentas Abrahamas Linkolnas ją apibrėžė kaip „liaudies valdžią, renkamą žmonių ir dirbančią žmonėms“. Daugelis šiuolaikinių valstybių laiko save demokratinėmis.

Demokratijos idėja gimė Atėnuose apie 500 m. pr. Kr. Tačiau Atėnų demokratija buvo kitokia negu dabartinės. Atėnuose tik piliečiai turėjo teise balsuoti, o piliečiais buvo laikomi tik suaugę vyrai. Moterys, vergai ir metoikai nebuvo piliečiai ir balso valstybėje neturėjo.

Atėniečiai neturėjo papročio rinkti atstovus j parlamentą, kaip daroma šiandien.

Atėnuose buvo tiesioginė demokratija: piliečiai patys spręsdavo, ar reikia rengti naują karo žygį, ar bausti mirties bausme nevykusius karo vadus. Piliečiai rinkdavosi ant Pikno kalvos ir balsuodavo pakeldami rankas.

Liaudies susirinkimas, vadinamoji eklesija, buvo šaukiamas 40 kartų per metus. Rinktis buvo privalu iš pat ryto; ateiti į eklesiją — kiekvieno piliečio pareiga. Mūsų vartojamas žodis „idiotas“ kilo iš graikiško žodžio, reiškiančio asmenį, tesirūpinantį tik savo reikalais ir visai nesisielojantį dėl valstybės. Vis dėlto tik kokie šeši tūkstančiai (viena dešimtoji dalis) piliečių nnuolat ateidavo į eklesija. Vienas rašytojas piktinosi: atėjęs laiku ant kalvos, jis ten nieko nerado! Kol visi susirinkdavo, dažnai ateidavo vidurdienis.

Susirinkimas prasidėdavo juodo paršiuko aukojimu ir maldomis. Lietus laikytas blogu ženklu: pradėjus lyti, susirinkimą atidėdavo. Teisę kalbėti turėjo kiekvienas; jei minia nepritardavo kalbėtojui, jį nutraukdavo ir visaip išplūsdavo. Mėgstamą kalbėtoją atėniečiai vadindavo retoriumi (. viršuje iš dešinės); o jei patys laikydavosi priešingos nuomonės, apšaukdavo demagogu („minios pataikūnu“). Istorikas Tukididas yra aprašęs tokį žmogų, žirgliojantį po pakylą, rėkaujantį, mosikuojantį rankomis ir ppliaukšint} jomis į šlaunis.

Atėniečiai neleisdavo piliečiui tapti tokiam įtakingam, kad galėtų vienas valdyti valstybę. Vadai būdavo renkami. Kiti pareigūnai skiriami burtų traukimu, tad jų pareigas lėmė atsitiktinumas. Po metų jie turėdavo pateikti viešą savo veiklos ataskaitą, ir ją piliečiai arba ppatvirtindavo, arba valdininką atiduodavo į teismą už blogą pareigų atlikimą. Jei pasirodydavo, kad kuris nors pilietis tapo per daug įtakingas, žmonės išraižydavo jo vardą molio šukėje, vadinamajame ostrake (. apačioje). Paskirtą dieną ostraką įmesdavo į tam tikrą dėžę, stovinčią turgaus aikštėje. Kai susirinkdavo visi šeši tūkstančiai šukelių, asmuo, gavęs daugiausia balsų „prieš“, būdavo ištremiamas (ostrakizuojamas).

Periklis, V a. pr. Kr. atėniečių lyderis, nebuvo jų valdovas. Visa jo galia rėmėsi sugebėjimu paveikti eklesiją. „Jo lūpose gyveno išmintis, — rašė vienas graikų poetas, — jis mus užburdavo“.

Eklesiją šaukdavo vadinamoji penkių šimtų taryba, turėjusi pakomitetį, kurio pirmininkas būdavo renkamas burtais ir vadovaudavo tik vieną dieną. Taigi pažymėtina, jog vienam iš trijų Atėnų piliečių bent kartą gyvenime išaušdavo tokia diena, kai jis tapdavo savo miesto-valstybės vvadovu.

Kitų miestų gyventojai piktinosi, kad demokratija suteikia valdžią neturtingiems žmonėms, kurie nesugeba valdyti. Jų nuomone, Atėnai knibždėte knibžda pavojingų idėjų.

O atėniečiai labai didžiavosi savo demokratija. Žodžio laisvė įkvėpdavo dramaturgus ir filosofus. Periklis sakė, kad demokratinė santvarka leidžia tapti valstybės pareigūnais protingiausiems žmonėms, net jei jie neturtingi. Turtuoliai ir vargšai, turėdami vienodas teises, yra laimingi, kad gali gyventi, dirbti valstybei ir dėl jos numirti.

Visa tai padeda suprasti, kodėl atėniečiai pajėgė įveikti persus ir kodėl Periklio laikais Atėnai tapo svarbiausiu Graikijos miestu.

Atėnų ppolicijos pajėgas sudaro vergai. Jie eina per miestą, nešdamiesi virves, pamirkytas raudonuose dažuose. Tokia virve pertraukia per nugarą vėluojantį į eklesiją pilietį. Taigi kiekvienas, atėjęs su raudona dryžę ant drabužio, tuoj pat nubaudžiamas.

Pažinimas ir filosofija

Kadangi graikų kolonistai keliavo po įvairias Viduržemio jūros baseino sritis, jiems teko sutikti žmonių, kurių idėjos ir įsitikinimai buvo visiškai skirtingi. Istorikai mano, jog tai paskatino imtis tyrimų ir studijų. Žinoma, graikai mėgo atrasti naujų dalykų. Delfų orakulas filosofą Sokratą pavadino išmintingiausiu Graikijos žmogumi. Jam tai buvo tikra mįslė: Sokratas manė labai nedaug teišmanąs. Galų gale jis nusprendė, kad jo išmintis — tai žinojimas, jog mažai žino, ir stengėsi išmokti kuo daugiau. Sokratas sakė: „Gyvenimas neklausinėjant — išvis ne gyvenimas“.

Graikai pirmieji parašė geografijos bei istorijos knygų . Pitagoras, gyvenęs apie 580-500 m. pr. Kr., studijavo matematiką ir geometriją; jo sukurta stačiojo trikampio kraštinių ilgius siejanti teorema dar ir šiandien dėstoma mokyklose. Graikų mokslininkas Archimedas (apie 287-212 m. pr. Kr.), įlipęs į vonią, staiga suvokė, kodėl daiktai iškyla ir laikosi vandens paviršiuje. Jo garsusis šūksnis „Heureka!“ („Radau!“) vis dar nepamirštas.

Anaksimandras (apie 610-546 m. pr. Kr.) mokė, jog Žemė nėra plokščia, kaip kad mano daugelis žmonių, — tai erdvėje pakibęs kietas kūnas. Graikų filosofai suprato, kad pasaulis milijonų mmetų senumo, o fosilijos — tai suakmenėję ankstesnių amžių gyvūnai. Kai kurie tvirtino, jog materija susideda iš smulkučių dalelių — atomų, kurie yra tokie maži, kad akimi nematomi. Visos šios idėjos viduramžiais buvo pamirštos, ir praėjo daugiau nei du tūkstančiai metų, kol Vakarų mokslininkai pripažino jų teisingumą.

Į savo klausimus graikai ieškodavo racionalių (sveiku protu grindžiamų) atsakymų. Daugelis abejojo pasakojimais apie dievus. Ar dievai panašūs į žmones? Turbūt ne, mąstė rašytojas Ksenofanas (apie 560-478 m. pr. Kr.): „Etiopai tvirtintų, kad jų dievai yra juodaodžiai. Jei arkliai mokėtų piešti, tai savo dievus nupieštų panašius į arklius“. Kai kas net suabejodavo, ar dievai iš viso yra. „Dzeusas? Koks Dzeusas? Nėra jokio Dzeuso!“ — sako Aristofano komedijos veikėjas.

Graikai sukūrė logiką ir daugelį įrodymo taisyklių. Tapatybės įrodymu („Ar tai panašu?“) dar ir šiandien naudojasi teisininkai. Svarbiausia — graikai suvokė, jog kiekvienas reiškinys turi dvi puses: „Liga yra blogis ligoniui, bet gėris gydytojui; suavėtas batas yra blogis jo savininkui, bet gėris batsiuviui“. Ši priešybių idėja ilgainiui tapo labai reikšminga graikų mąstysenai.

Graikai mėgo galynėtis su painiomis idėjomis. Vienas įrodymas turėjo žmogų įtikinti, kad jo tėvas yra šuo: jei šuo turi vaikų, tai jis tėvas; jeigu tai tavo šuo, tai jis ir yra tavo tėvas. Matematikas, vardu Zenonas ((apie 495-430 m. pr. Kr.), „įrodė“, jog Achilas niekada nepavys vėžlio, pradėjęs bėgti per 100 metrų už jo, net jei bėgtų šimtą kartų greičiau. Tas įrodymas — tai gudrus pokštas su trupmenomis. Kol Achilas bėgs 100 metrų, sako Zenonas, vėžlys nukeliaus vieną metrą; Achilas turės įveikti ir tą metrą, o per tą laiką vėžlys pasistūmės dar per centimetrą; kol Achilas bėgs tą centimetrą, vėžlys vėl pajudės per 0,01 centimetro. ir taip toliau. Vėžlys visada bus per vieną šimtąją priekyje! Jūs lengvai galite rasti, kur šiuose galvosūkiuose slepiasi klastinga klaidelė.

Daugelis graikų filosofų stengėsi apsigyventi Atėnuose. Kai kurie išgarsėjo, pavyzdžiui, keistuolis mąstytojas Diogenas (apie 412— 320 m. pr. Kr.), reiškęs panieką žemiškajai nuosavybei gyvendamas statinėje. Aristofanas pašiepė filosofų įprotį nuolat klausinėti: „Kas?“ ir „Kodėl?“ Jis rašė, jog ir paprastas žmogus, vos įžengęs į namus, tuoj pat pratrūksta: „Kodėl pradingo mano ąsotis? Kas čia dabar darosi? Kas surijo mano alyvas?!“

Žinoma, dauguma žmonių gerbė dievus, o filosofus laikė pavojingais prasimanėliais. 399 m.pr. Kr. atėniečiai apkaltino Sokratą esant bedievį ir jaunimo tvirkintoją. Jis buvo priverstas nusižudyti — išgerti nuokanos nuodų.

Sokrato mokinys Platonas (apie 426-347 m. pr. Kr.) steigia Atėnuose filosofijos mokyklą. Jis naudojasi Sokrato mokymo metodu — mokinius nuolatos klausinėja.

Pirkliai ir amatininkai

Dalis amatininkų smarkiai praturtėjo,

ypač tie, kurie per karus buvo graikų kariuomenės tiekėjai. Didelį atlyginimą gavo ir Partenono statytojai — architektai, tapytojai, skulptoriai. Ant žemiausios pakopos stovėjo smulkūs pirkliai, prekiavę anglimis, figomis, odomis, šaukštais, knygomis, bandelėmis bei grūdais, ir neturtėliai, būriavęsi Atėnų turgavietėje laukdami samdytojų.

Graikų filosofai niekino kiekvieną, kuris gyvena iš savo darbo. Jie mokė, jog pilietis savo jėgas privalo skirti politikai, sportui, medžioklei ir filosofijai. Pirkliai, jų nuomone, neišsilavinę ir neturi laiko politikai; amatininkai, nuolat tūnantys dirbtuvėse, — ištižę ir nesveiki, o krautuvininkai, bbesipelnantys iš prekybos, — ne ką geresni už vagis. Aristofanas tyčiojosi iš kalvių, batsiuvių ir ginklakalių, kurie turi šokti iš lovos su pirmaisiais gaidžiais.

Toks požiūris daugelį graikų pastūmėjo verstis iš žemės ūkio. Atėnuose prekyba ir amatai buvo palikti metoikams.

Na, ar ne juokinga: jei nebūtų buvę tų amatininkų, tai ir turtuoliai nebūtų galėję taip patogiai gyventi. Štai ką Aristofano komedijoje apie akląjį turto dievą Plutą kalba Neturtybė: „Jeigu Plutas, kada praregėjęs, žmonėms turtus padalytų po lygiai, tai pasauly daugiau nesimokytų nieks nnei amato jokio, nei meno. O išnykus visiems amatams pamažu ir mokslui visam, kas norėtų ar tau geležį kalt, ar statyti laivus, ar kaustyti ratą, ar siūti?“ Apačioje: puodžius nužiedė ir išdegė krosnyje molio indą. Dabar dailininkas jį puošia piešiniais, oo paskui glazūruos ir degs antrą kartą.

Viršuje, iš kairės į dešinę: graikų puodžių menas tobulėjo ištisus amžius. Ankstyvieji kūriniai (apie 750 m.pr. Kr.) puošiami geometrinėmis figūromis ir žmonių bei gyvūnų siluetais. Nuo VI a. pr. Kr. vazų tapytojai piešia išraiškingas mitų scenas: matome juodas figūras, nutapytas raudoname molio paviršiuje. Praėjus pusšimčiui metų, dailininkai pasirenka juodo lako foną. Vaizduodami scenas iš kasdienio Graikijos gyvenimo, raudonfigūrės keramikos meistrai kruopščiai piešia drabužių klostes, žmonių judesius.

Literatūros sąrašas:

1. www.google.lt

2. www.centras.lt