Holokaustas

Lietuvos žydai

Jie dažnai buvo vadinami litvakais. Litvakai kalbėjo jidiš kalba, tačiau daugelis jų mokėjo ir lietuviškai. Iki Antrojo Pasaulinio karo žydai ir lietuviai sugyveno taikiai, Lietuvoje veikė apie 110 sinagogų,10 jašivų. Tačiau karas sugriovė taikius santykius tarp tautų ir žiaurūs Hitlerio planai paskatino lietuvius vykdyti žydų tautos genocidą.

Holokaustas – nacių sistemiškas įvairių etninių, religinių, tautinių ir kitų grupių genocidas (etninis valymas) Antrojo pasaulinio karo metu (1941-1945 m.), vykdytas nacių koncentracijos stovyklose.

Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net „žemesniajai” rasei, jjie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo „žydų pavojaus”, o tą „gelbėjimą” suprato kaip visišką žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. 1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų žudymą nepasigailėdavo net vaikų. Kai nacistai užimdavo gyvenvietę, pareigūnai iškart suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Paskui žydams liepdavo susirinkti i kokią nors aikštę, sakydami, kad jie bus perkelti į kokią nors darbo stovyklą, ttačiau jie nebuvo perkeliami į kitas stovyklas, žydus sukviesdavo tik tam, kad juos nužudytų. Žudynių vietose paprastai iš anksto buvo iškastos duobės nužudytiesiems ar tik sužeistiem žydams. Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse, nacistams labai padėjo okupantams tarnavusi vietinė policija. Vakarų, VVidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami į naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvicą), Treblinką, Maidaneką ir kitas. Tokiose stovyklose žydai buvo nuodijami dujų kamerose, mirdavo iš bado, daug žydų žūdavo nuo nacių rankos ar ginklo. Lavonai buvo deginami krematoriumuose. Per tokias masines nekaltų žmonių žudynes buvo sunaikinta apie 6mln. žydų tarp jų apie 1,5mln žydų vaikų. Šios žudynės vyko dviem etapais.

Žydų žudymo etapai

1-asis etapas. 1941m. Birželio pabaigoje liepos pradžioje žydai buvo suimami, įkalinami ir šaudomi, kaip buvę komjaunuoliai, komunistai, sovietų valdžios pareigūnai ar šalininkai. Dėl tokių pačių priežasčių buvo įkalinami ir kitų tautų piliečiai, daugiausiai vyrai. Žydus persekiojo SD būriai, kariškiai, karo komendantai, apygardų komisarai ir net vietinė policija.

2-asis etapas. 1941 liepos pabaiga- lapkritis. TTuomet žydai buvo naikinami ne dėl politinių priežasčių o dėl savo žydiškos prigimties. Iki rugsėjo mėnesio pabaigos beveik visi provincijų žydai buvo apgyvendinti getuose, kalėjimuose ar izoliacinėse stovyklose. Žydai buvo šaudomi miškuose ar laukuose esančiuose už kelių kilometrų nuo getų. Pagrindiniai provincijos žydų žudynių vykdytojai – SS oberšturmfiurerio J. Hamanno skrajojantys būriai. Masiniams šaudymams vadovavo gestapo pareigūnai. Pirmiausiai buvo šaudomi vyrai tik po to moterys, vaikai ir seneliai. Atsirasdavo žmonių, kurie žydus priglausdavo ir slėpdavo nuo nacistų savo daržinėse ar rrūsiuose dažniausiai buvo slepiami ir gelbėjami žydų vaikai, bet už tokį gerumą jie patys buvo sušaudomi savo pačių namuose, todėl dauguma jų nepriglausdavo, o priešingai stengėsi įskųsti juos ir taip užsitarnauti gestapininkų palankumą Visas žydų turtas buvo atimamas. Jis buvo laikomas Trečiojo Reicho nuosavybe. Tačiau dalis jo atitekdavo vokiečių įstaigoms, žydų žudikams, arba išdalinami ar pigiai parduodami vietos gyventojams. Buvo išparduodami namų apyvokos daiktai, indai baldai ir kt. O auksas, papuošalai ir kitas labiau vertingas turtas buvo nusavinami gestapininkų.

Holokaustas Lietuvoje

Nekaltų žmonių krauju susitepė ir keli šimtai lietuvių. Lietuviai tai darė iš godumo, dėl savo antisemitinių pažiūrų, kiti todėl, kad galėjo nebaudžiami žudyti, dar kitus privertė vokiečiai. Lietuviai, tarnaujantys vokiečiams pavaldžiose karinėse struktūrose, už atsisakymą žudyti žydus buvo šaudomi vietoje ir verčiami į tas pačias duobes. Karo metais visi laikraščiai buvo pilni įvairiausių straipsnių, įrodinėjimų, kad žydai yra didžiausi piktadariai. Lietuvos gyventojų dauguma smerkė žudynes, o jose dalyvavusius lietuvius paniekinamai ir vadino “žydšaudžiais”. Žydai privalėjo prie viršutinių drabužių prisisiūti šešiakampes žvaigždes. Jiems buvo draudžiama naudotis transporto priemonėmis, turėti radijo imtuvus, pirkti ir parsinešti i getus maisto, kuro, be leidimo išeiti iš getų, vaikščioti šaligatviais. 1941-1944 m. getuose gyvenę žydai buvo palaipsniui sunaikinti. Lietuvoje taip pat buvo žudomi ir iš kitų ššalių atvežti žmonės. Net 94% Lietuvos žydų tapo sąmoningo žydų tautos naikinimo aukomis. Tik nedaugeliu pavyko išgyventi šią siaubingą atisemitinę nacių akciją.

Apie nacių okupaciją ir holokaustą Lietuvoje paskelbta kelios dešimtys mokslinių knygų ir dar daugiau straipsnių, tačiau, nei Lietuvoje, nei užsienyje nėra publikuota nė vieno specialaus mokslinio darbo, kuriame būtų nagrinėjamas lietuvių saugumo policijos (LSP) vaidmuo holokauste. Kai kuriuose po 1990 m. Lietuvoje išleistuose darbuose apie nacių okupaciją, fragmentiškai atsispindi ir lietuvių saugumo policijos veikla su žydais Antrojo Pasaulinio karo metais. Vis dėlto juose daugiau dėmesio skiriama LSP organizacinei funkcijoms, bet ne dalyvavimui holokauste.

Getai

Lietuvoje getai pradėti steigti 1941 m. liepą, tačiau jų gyventojai neilgai trukus buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai, nors prieš tai getai buvo įkuriami visuose didesniuose miesteliuose. Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d. Ten ir įvyko pati didžiausia žydų naikinimo akcija. Tų pačių metų spalio 29 d., buvo nužudyta apie 9200 žydų, iš jų apie 4300 vaikų. 1943 m. rugsėjo 15 d. getas buvo paverstas koncentracijos stovykla, o 1944 m. liepos 19 d. getas panaikintas, žydus išvežant į įvairias dirbtuves ir kitų vokiečių okupuotų valstybių koncentracijos stovyklas.

Vilniuje buvo įrengti du getai. Abiejuose getuose maistas buvo duodamas pagal specialias kkorteles (100 g. duonos, keli gramai kruopų ir arklienos. Dirbantiems žydams buvo duodama dar po 100 g. duonos). Dirbantys žydai bandydavo slapta įsinešti maisto, tačiau prie įėjimo juos tikrindavo policija ir geto administratorius. Jis įsakydavo plakti gumine lazda tuos, kurie turėdavo pasislėpę maisto. Tačiau rizikuojančių buvo daug, nes labai stigo maisto, žmonės buvo išsekę nuo sunkaus darbo, alkio ir labai sunkių gyvenimo salygų. Žydams tekdavo miegoti ant kietų gultų, labai trūko vietos. Dažnai miegodavo, net ir ant šaltos žemės.Žydų moterims buvo draudžiama gimdyti vaikus, o nėščiąsias bausdavo mirtimi, nes maisto ir taip trūko o išlaikyti vaikus stigo lėšų, nes jie nenešdavo jokios naudos. Žydai buvo naikinami palaipsniu prisidengiant kokia nors „akcija“ pvz. „vaikų akcija“, „senukų akcija“. Per tokias akcijas buvo sunaikinami visi getų gyventojai. Tik nedaugeliu pavykdavo pabėgti iš jų ar likti gyvam. Visi iš ten išeidavo bet tik pro krematoriumo kaminą.

Holokaustą išgyveno vos 6% Lietuvos žydų, t.y. 12-15 tūkstančių žmonių. Karo pabaigoje vokiečiai jausdami artėjantį atpildą pradėjo naikinti visus įrodymus apie masines žudynes, atsikasinėjo ir degino lavonus, naikino dokumentus ir kitaip slėpė savo nusikaltimus, bet padarytos žalos niekas nebagalėjo atitaisyti, nes buvo nužudyta labai daug nekaltų žmonių ir beveik sunaikinta visa žydų tauta. Visos žudynės baigėsi su antruoju pasauliniu karu.