Holokaustas: žydų žudynės Aukštadvaryje, Žiežmariuose, Kaišiadoryse

Holokaustas: žydų žudynės Trakų apskrityje

Aukštadvaris

Yra žinių, kad jau XVI a. viduryje Aukštadvaryje gyveno žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą miestelyje gyveno 70 žydų šeimų. Karo metu dauguma vietos žydų pasitraukė į Vilnių, tačiau karo pabaigoje vėl sugrįžo į gimtinę. Nepriklausomos Lietuvos laikais Aukštadvaryje gyveno 65 žydų šeimos (272 žmonės). Vietos žydai vertėsi prekyba (17 krautuvininkų) ir amatais (dailidės, kalviai, batsiuviai ir kt.), augino daržoves. Kiekvieną trečiadienį vykdavo turgūs ir 6 kartus per metus mugės (jomarkai). Tarpukario laikotarpiu dalis vvietos žydų emigravo į JAV, Meksiką ir Palestiną. Dauguma miestelio žydų gyveno nuosavuose namuose palei centrinę gatvę. Aukštadvario žydų bendruomenė turėjo sinagogą, mokyklas jidiš ir hebrajų kalbomis, biblioteką, dramos klubą, orkestrą ir “Makabi” sporto klubą (jame buvo 30 narių). Vokiečių kariuomenė Aukštadvarį užėmė 1941 m. birželio 24 d. Dėl karo veiksmų sudegė dalis miestelio pastatų, tarp jų ir medinė sinagoga. Pirmomis okupacijos savaitėmis, vykdant komunistų ir sovietinių aktyvistų areštus, buvo suimta ir keletas žydų. Jau birželio pabaigoje Rūdiškių miške už mminėtą veiklą buvo sušaudyta 14 vyrų, tarp jų buvo ir Aukštadvario žydai Elis Balzamavičius, Kaplanas, Leiba. 1941 m. liepos pabaigoje Trakų apskrities viršininko nurodymu visuose apskrities valsčiuose turėjo būti įsteigtos žydų atstovybės (tarybos) ir steigiami žydų getai. Vykdant šį apskrities vviršininko įsakymą, Aukštadvario žydų bendruomenė taip pat išrinko savo tarybą. Joje buvo 11 narių. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Abelis Abramavičius, jo pavaduotoju Jokūbas Šapiršleinas. Žydų getas Aukštadvaryje nebuvo įsteigtas. Iki pat sušaudymo vietos žydai gyveno savo namuose. Iki suėmimo Aukštadvario žydams buvo įsakyta nešioti geltonas šešiakampes žvaigždes, o vėliau – geltonus kvadratus su raide “J”. Aukštadvario žydai buvo pradėti suiminėti 1941 m. rugsėjo 21 d. Jie buvo laikomi valsčiaus valdybos patalpose, o po to policininkų ir baltaraiščių išgabenti į Trakų getą. Aukštadvario žydai buvo sušaudyti kartu su kitais Trakų geto žydais 1941 m. rugsėjo 30 d. Kai kuriems miestelio žydams pavyko išvengti areštų ir pasislėpti. Michelis Farberis išvengė arešto pasislėpęs berods pas Mamertą Sinkevičių. Kartu su juo pasislėpė ir ddukra Judita. Jokūbo Tamaševičiaus šeimoje pasislėpė žydė Chaja. Po karo ji padovanojo savo namą ją išgelbėjusiai šeimai. Visi jie sulaukė nacių okupacijos pabaigos ir apie 1960 m. emigravo į Izraelį. Areštų pavyko išvengti ir Abeliui Abramavičiui su sūnumi, tačiau 1942 m. vasarį juos kažkas išdavė. Policininkai suėmė Abramavičius ir nuvarė į žydų kapines sušaudyti. Pakeliui pasmerktieji ėmė bėgti. Tėvui pasisekė pabėgti į mišką, o sūnus buvo sugautas ir atvarytas prie duobės. Tai pamatęs, iš netoli esančio miškelio išėjo tėvas ir ppasidavė sakydamas: “Jei žudote mano sūnų, žudykite ir mane”. Policininkai sušaudė abu. Šiandien iš Aukštadvario žydų bendruomenės beliko tik senosios žydų kapinės.

Žiežmariai

Žydų bendruomenė Žiežmariuose gyvavo jau XVIII amžiaus viduryje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Žiežmariuose gyveno apie 700 žydų. Sovietų–nacių karo išvakarėse miestelyje gyveno apie 200 žydų šeimų. Dalis vietos žydų tarpukario laikotarpiu emigravo į JAV, Urugvajų ir Palestiną. Žiežmarių žydai vertėsi amatais, prekyba, daržininkyste ir žvejyba. Nepriklausomos Lietuvos laikais vietos žydų bendruomenė turėjo savo banką, mokyklą hebrajų kalba, maldos namus, biblioteką, dramos būrelį ir našlaičių globos namus. Pirmomis nacių okupacijos savaitėmis Žiežmarių žydai nebuvo masiškai suiminėjami ir šaudomi, tačiau teisinė žydų diskriminacija buvo vykdoma nuo pat okupacijos pradžios. 1941 m. liepos 25 d. Trakų apskrities viršininkas nurodė valsčių viršaičiams įsakyti vietos žydų bendruomenėms išrinkti žydų tarybas, kurios turėjo išsirinkti savo valdytojus ir jų pavaduotojus. Žiežmarių žydų bendruomenė į savo tarybą išrinko septynis asmenis. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Benjaminas Benesevičius, jo pavaduotoju – Dovydas Stražas. Pasiruošimas žydų žudynėms prasidėjo 1941 m. rugpjūčio viduryje. Vykdant Policijos departamento nurodymus beveik visoje Lietuvoje pradėta žydų sulaikymo akcija. Žiežmariuose tuo metu buvo 282 žydų vyrai ir moterys. Jie buvo pristatyti į Kaišiadorių getą ir sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis kartu ssu Kaišiadorių ir Žaslių žydais. Žydų areštams ir konvojavimui vadovavo tuometinis Žiežmarių policijos nuovados viršininkas Teofilis Kilbauskas.Netrukus po šios akcijos vietos policininkai ir baltaraiščiai, liudininkų parodymu suėmė apie 150 žydų moterų su vaikais ir juos uždarė miestelio sinagogoje. Kitą dieną suimtieji buvo nuvaryti į miškelį už kelių kilometrų nuo Žiežmarių ir ten sušaudyti Triliškių dvaro žemėje. Juos esą sušaudė iš Kaišiadorių atvykę vokiečių kareiviai. K. Jägerio raporte pažymėta, kad 1941 m. rugpjūčio 29 d. buvo nužudyta 784 Rumšiškių ir Žiežmarių žydai. Kelia abejonių Jägerio nurodytas aukų skaičius. Didesnė dalis Žiežmarių žydų buvo nužudyta Kaišiadoryse 1941 m. rugpjūčio 26–27 d. Rumšiškėse tuo metu buvo belikę tik 70–80 žydų. Išsiuntus 282 Žiežmarių žydus į Kaišiadorių getą, kažin ar miestelyje galėjo likti daugiau kaip 200–250 žydų moterų ir vaikų. Galbūt K. Jägeris į Rumšiškių ir Žiežmarių nužudytųjų žydų skaičių įtraukė ir kitų vietovių žydus. 1941 m. rugpjūčio 31 d. Trakų apskrities viršininkas informavo Vilniaus srities viršininką, kad “Kaišiadoryse, Žasliuose ir Žiežmariuose nebėra nei vieno žydų tautybės asmens”. Nužudytųjų žydų daiktai buvo suvežti į Žiežmarių sinagogą. Po kurio laiko buvo sudaryta speciali komisija (jos pirmininku buvo Žiežmarių valsčiaus viršaitis Jonas Slanina), kuri žydų daiktus paskirstė miestelio gyventojams lietuviams. Vis dėlto 1941 m. žudynėmis žydų bbuvimo Žiežmariuose istorija nesibaigė. Istorinėje literatūroje dažnai minima Žiežmarių žydų darbo stovykla. Ji tikriausiai buvo įsteigta 1943 m. pavasarį, kai buvo likviduoti Švenčionių, Ašmenos ir Michailiškių getai. Apie 1500 Ašmenos geto kalinių buvo perkelti į Žaslių, Žiežmarių, Kenos ir Naujosios Vilnios darbo stovyklas. 56 Žiežmarių stovykloje prie Vilniaus-Kauno automagistralės darbų dirbo apie1000 žydų. Stovykla buvo pavaldi Vilniaus getui, tačiau pagalbą jos gyventojams teikė ir Kauno getas. Gyvenimo sąlygos šioje stovykloje buvo labai sunkios. Į darbus buvo varomi ne tik vyrai ir moterys, bet ir seniai bei vaikai, labai trūko maisto, patalynės, vaistų, plito užkrečiamos ligos. 1943 m. gegužę nacių valdžia nusprendė Žiežmarių stovyklą likviduoti. Dalis stovyklos kalinių turėjo būti perkelti į Pskovo sritį,netoli fronto linijos, dar 400 – į Kauno getą. 1943 06 06 į Kauno getą iš Žiežmarių stovyklos vietoj numatytų 400 pavyko atvežti 680 žmonių. Jie buvo labai nuoširdžiai priimti ir apgyvendinti buvusio “Lituanikos” kino teatro salėje bei sinagogoje Miškinio gatvėje. Geto administracija atvykėliams teikė visokeriopą pagalbą. Žiežmariuose dar pasiliko apie 140 kvalifikuotų žydų specialistų, tačiau žinių apie tolesnį jų likimą nėra. Tiksli Žiežmarių darbo stovyklos likvidavimo data taip pat nėra žinoma.

Kaišiadorys

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kaišiadorys tapo gana svarbiu geležinkelio mazgu. Miestelio gyventojų skaičius

sparčiai augo. Į miestelį kėlėsi ir žydų šeimos. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Kaišiadoryse gyveno apie 60 žydų šeimų. Karo metu caro valdžia žydus ištrėmė į Rusijos gilumą, tačiau po karo dauguma žydų sugrįžo į gimtąjį miestą. Tarpukario laikotarpiu dėl pablogėjusios ekonominės padėties dalis vietos žydų emigravo į JAV, Pietų Afriką, Urugvajų ir Palestiną. Holokausto išvakarėse Kaišiadoryse gyveno apie 60 žydų šeimų (kiti šaltiniai nurodo, jog 150 šeimų). Iš viso Kaišiadoryse 1941 m. vasarą gyveno 2100 gyventojų. Vokiečių okupacijos metu Kaišiadorių vvalsčius priklausė Trakų apskričiai. Pirmomis karo savaitėmis Kaišiadoryse buvo suorganizuota valsčiaus administracija ir policija. Žydų diskriminacija Kaišiadoryse buvo pradėta pirmomis okupacijos savaitėmis. Kaip ir kitose Lietuvos vietovėse žydams buvo atimamos pilietinės teisės, jie suvaromi į getus ir laikinas izoliavimo stovyklas, ir po to masiškai šaudomi. Trakų apskrities viršininkas remdamasis vokiečių lauko komendanto įsakymu, žydams nustatė dvigubai mažesnes savaitines maisto normas negu nežydams (pvz., duonos žydui buvo skiriams 875 g, nežydui 1 kg 750 g ir t. t.). Iš žydų bbuvo atimti radijo aparatai, kurie buvo perduoti apskrities komendanto žinion. Kaišiadoryse getui vieta buvo paskirta Vytauto ir Vilniaus gatvių rajone. Tačiau Kaišiadoryse žydai buvo apgyvendinami keliose vietose. Be ankščiau minėto Vytauto–Vilniaus gatvių geto, žydai buvo apgyvendinti miestelio sinagogoje (vėliau ji ssudegė) ir Kiemelių kaime. Į Kaišiadorių getus buvo telkiami ne tik vietiniai, bet ir kitų miestelių (Žaslių, Žiežmarių) žydai. 1941 m. rugpjūčio 5 d. Kaišiadorių valsčiaus viršaitis informavo Trakų apskrities viršininką apie vietos žydų reikalus. Tuomet miestelyje gyveno 105 žydų šeimos (iš viso 375 asmenys). Žydus planuota apgyvendinti Vytauto gatvės pastatuose Nr. 40–60 ir Vilniaus gatvės namuose Nr. 12–14. Iš viso getui buvo priskirti 23 gyvenamieji namai. Į getą žydai privalėjo persikraustyti iki 1941 m. rugpjūčio 10 dienos. Kiek sunkiau vietos valdžiai sekėsi sudaryti žydų benduomenės atstovybę. Žydai iš pradžių atsisakė sudaryti Žydų tarybą. Tik pakartotinai paraginus tai padaryti Kaišiadorių žydai tarybą sudarė. Jos nariais buvo išrinkti rabinas Aronas Jofanas, Zelikas Feldmanas, Chaimas Gansas ir Elija Judelevičius. Kaišiadorių viršaitis tarybos vvaldytoju paskyrė A.Jofaną ir pavaduotoju Z. Feldmaną. Rugpjūčio viduryje pradėta ruoštis žydų žudynių akcijai. Vykdant Policijos departamento direktoriaus V. Reivyčio slaptą aplinkraštį Nr. 3 dėl žydų sulaikymo, Kaišiadoryse buvo suimta 80 žydų vyrų ir 14 moterų, Žasliuose 363 vyrai ir 85 moterys, Žiežmariuose 282 žydai (tarp jų 89 moterys). Suimtieji Žaslių ir Žiežmarių žydai buvo pristatyti į Kaišiadoris. Taigi iš viso 1941 m. rugpjūčio viduryje buvo suimti 824 žydų vyrai ir moterys (suimtų vaikų skaičius nenurodytas). Policijos departamento direktorius V. RReivytis 1941 m. rugpjūčio 26 d. teiravosi SS oberšturmfiurerio J.Hamanno, ką toliau daryti su visoje Lietuvoje sulaikytais žydais. Tarp kitko, V.Reivytis nurodė, jog tarp sulaikytųjų žydų plinta užkrečiamosios ligos, o Kaišiadoryse užfiksuotas ir mirties atvejis. J.Hamanno reakcija buvo žaibiška. Kaišiadorių (taip pat ir Žiežmarių bei Žaslių) žydai buvo nužudyti 1941 m. rugpjūčio 26 dieną (kiti šaltiniai nurodo, jog 27 dieną). Šios tragedijos aplinkybės autoriui nėra žinomos. K.Jägerio raporte nurodyta, jog Kaišiadoryse buvo sušaudyta 1911 žydų vyrų, moterų ir vaikų. Yra žinoma, jog žydai buvo šaudomi Strošiūnų miškelyje, apie 3 km į šiaurę nuo Žiežmarių, prie Vladikiškių kaimo. Aukos buvo užkastos trijuose keliasdešimties metrų ilgio grioviuose. 1941 m. rugsėjo 1 d. Kaišiadorių policijos nuovados viršininkas pranešė Trakų apskrities viršininkui, jog Kaišiadorių žydai buvo sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 27 d. Juos sušaudė iš Kauno atvykęs pagalbinės policijos būrys ir vokiečių kareiviai. Tikriausiai tai buvo liūdnai pagarsėjęs J.Hamanno “skrajojantis būrys”. Trakų apskrities viršininkas savo ruožtu informavo Vilniaus apygardos vadovybę apie tai, kad “Kaišiadoryse, Žasliuose ir Žiežmariuose nebėra nei vieno žydų tautybės asmens” ir paprašė nurodymų “kokia tvarka pasielgti su žydams priklausiusiu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu”. Nužudytų žydų turtas laikinai buvo valsčių savivaldybių žinioje. Po kelių dienų Trakų apskrities viršininkas davė nurodymą valsčių viršaičiams vvisą žydų turtą aprašyti kiekvienai šeimai sudarant atskirą aktą. Vietos administracijai nereikalingą nejudamąjį žydų turtą įsakyta per varžytynes išnuomoti gyventojams, o judoamąjį surūšiuoti ir palikti policijos žinioje iki atskiro nurodymo. Po Kaišiadorių žydų žudynių 1941 metais dar liko Kiemelių kaimo getas, kuris vėliau buvo paverstas Kauno geto kalinių darbo stovykla. Šis getas buvo šiaurinėje kaimo pusėje, netoli Kaišiadorių kapinių, prie pat senojo Kaišiadorių–Kiemelių vieškelio. Kitoje vieškelio pusėje stovėjo Juozo Šliumbos sodyba. Geto teritorijoje buvo keli mediniai barakai. Getas buvo aptvertas spygliuota viela su sargybos bokštais. Netoli geto buvo durpynas, kuriame buvo kasamos durpės, ten buvo nutiesti siauri bėgiai. Jais darbininkai vežiodavo į vagonėlius pakrautas durpes. Kiemelių gete galėjo būti kalinama apie 500 žydų. Geto vyrai ir moterys buvo varomi kirsti mišką. Kartais sargybiniai leisdavo žydaitėms užsukti pas ūkininkus pailsėti ir paprašyti maisto. Kai žydai iš geto buvo išvežti, Kiemelių kaimo žmonės masiškai grobstė barakuose likusį turtą: drabužius, patalynę ir kitus daiktus. Dalis žydų turto buvo išvežta į Kaišiadoris. Apie tai, jog 1943 metais Kaišiadoryse dirbo žydai, liudija Kauno geto žydų tarybos sekretoriaus A.Torio dienoraštis. Jame kelis kartus minima Kaišiadorių žydų darbo stovykla. Joje durpes kasė Kauno geto kaliniai. 1943 m. birželio 6 d. A.Torio įraše pažymėta, kad 100 žydų iš KKauno geto buvo pasiųsti kasti durpių į Kaišiadoris. 1943 m. liepos 2 d. A.Toris savo dienoraštyje rašė, kad Kaišiadoryse maždaug 1400 žydų kasa durpes. Nors gyvenimo sąlygos ir maitinimas ten buvo pakenčiamas, tačiau nemažai darbininkų iš tos stovyklos pabėgo į Kauno getą. Gestapas įsakė geto administracijai bėglius surasti ir sugrąžinti į Kaišiadoris. 1943 m. rugpjūčio 1 d. stovyklą saugoję ukrainiečių sargybiniai sukilo ir nužudė Kaišiadorių darbo stovyklos viršininką vokietį, specialistą iš Olandijos ir du vokiečiams ištikimus ukrainiečius, ir po to pabėgo į mišką. Kauno geto administracija baiminosi, jog šie įvykiai gali tapti pretekstu sunaikinti visus stovykloje dirbusius žydus. Berods naciai jokių keršto akcijų dėl įvykių Kaišiadoryse nesigriebė. Sprendžiant iš A.Torio dienoraščio, Kaišiadorių darbo stovykla 1943 m. rugsėjo pabaigoje dar veikė. Kada ji buvo likviduota, autoriui nėra žinoma.

T.V.