Iš lietuvių etnogenezės istorijos

Dažnai Lietuvos žmonės kelia sau klausimus: iš kur ir kada atėjome, kas buvome, kokie buvome. Ilgame visuomeninio bendravimo kelyje mes tapome baltai ir pagaliau lietuviai. Seniausios mūsų istorijos pažinimo keliai sudėtingi. Ilgą laiką įvairių mokslo šakų – antropologijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir kalbotyros – mokslininkai tyrinėjo Lietuvos priešistorę tarsi iš „savojo kampo“. Archeologai, pasitelkę jiems vieniems būdingus tyrimų šaltinius – praėjusių epochų paminklus – mėgino atskleisti seniausios Lietuvos visuomenės vystymosi dėsningumus, jos materialiąją ir, kiek leido jėgos bbei galimybės, dvasinę senosios baltų visuomenės gyvenimo pusę. Istorikai, interpretuodami Lietuvos valstybės tapsmo rašytinius šaltinius, siekė identifikuoti baltų gentis ir jų gyventas teritorijas; kalbininkai, remdamiesi vietovardžiais ir vandenvardžiais, apibrėžė baltų kalbinį arealą, baltų kalbų šakas, jų atsiskyrimo laiką, vietines tarmes ir tartis; antropologai, remdamiesi laidojimo paminklų tyrinėjimais, nagrinėjo senųjų žmonių fizines savybes, jų antropologinį tipą. Praėjo nemažai laiko, kol buvo suvokta, kad lietuvių etnogenezės tyrinėjimams reikia bendrų mokslininkų pastangų, kad etnogenezė – tai įvairių mokslų – antropologijos, archeologijos, etnografijos, istorijos iir kalbotyros – sutelktų tyrimų objektas. Tokio darbo rezultatas akivaizdus: vieniems kitus papildant, pataisant, skleidžiasi gana tikroviškas vaizdas apie mūsų seniausiąją istoriją.

Kada lietuviai ėmė domėtis savo ištakomis, vargu ar sužinosime. Tačiau, nors rašytinių liudijimų neturime, sunku patikėti, kad nebuvo šviesuolių, kkuriems tai rūpėtų. Tikros žinios apie lietuvių kilmės ieškojimus mus pasiekė iš XV a. vidurio ir antrosios pusės. Ir – likimo ironija – apie tai prabilo lenkų istorikas Janas Dlugošas (1415–1480), nemėgęs lietuvių. Mat Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai tapus Lenkijos karaliumi (~1351–1434), pasauliui teko aiškinti aukštą savojo karaliaus (taip pat ir lietuvių tautos) kilmę. „Lenkijos istorijoje“ aprašydamas Adalberto-Vaitiekaus apaštalavimą prūsuose 997 m., J. Dlugošas teigia, kad prūsai kalba panašiai kaip lotynai. Aiškiausiai savo nuomonę apie lietuvių kilmę jis išsakė 1387 m. Lietuvos krikšto aprašyme. Jo manymu, lietuviai ir žemaičiai kilę iš romėnų. Romėniškoji lietuvių kilmės istorija vėliau tapo Palemono, Romos patricijaus ir Nerono giminaičio, kelionės į Lietuvą legenda. Ši romėniškosios teorijos atmaina atsirado XVI a. Lietuvos metraščiuose. Plėtotas ir kitas –– gotiškasis – lietuvių kilmės aiškinimas. Jį yra pateikęs Erazmas Stela (~1450–1521), Prūsijos Didžiojo magistro dvare rašęs Kryžiuočių ordino istoriją. Kaip ir dera kryžeivių istoriografui, Erazmas Stela siekė įrodyti, kad Prūsija – nuo seno germanų gyvenama šalis. Taigi prūsų ir lietuvių kilties reikia ieškoti tarp Romą sugriovusių barbarų genčių: gotų, alanų, herulų, svebų. Šią mintį gvildeno ir kiti Prūsijos kronikininkai: Simonas Grūnavas (~1470–1530 ar 1531) ir Lukas Davidas (~1503–1583). Motiejus Strijkovskis (~1547–1593) ir Aleksandras Gvagninis (1538–1614) savo veikaluose reiškė romėniškąsias llietuvių kilmės pažiūras. Įdomi A. Gvagninio interpretacija: jis mėgino romėniškąją ir gotiškąją lietuvių kilmės teorijas suvienyti sakydamas, kad paprasti Lietuvos gyventojai yra kilę iš gotų, o kilmingieji – iš romėnų. XVI a. viduryje Volfgangas Lazijus (1514–1565), istoriografas ir žemėlapių sudarytojas, teigė, kad Pabaltijo gyventojai yra herulų palikuonys. Jordanas (VI a.) kronikoje „Apie getų kilmę ir veiklą“ atpasakojo ir savais stebėjimais papildė herulų istoriją. Herulai, rašė jis, yra germanų gentis, gyvenusi Jutlandijos pusiasalyje. Dalis jų per Didįjį tautų kraustymąsi nukeliavo ir apsigyveno prie Azovo ir Juodosios jūros. Po hunų žlugimo herulai sudarė savo valstybę Tisos aukštupyje, dabartinėje Vengrijoje, o jų valdovas Okoartas 476 m. paėmė valdžią Romos Vakarų imperijoje. Gotų karalius Teodorikas klasta nužudė Odoakrą, o herulai, likę be įžymaus vado, išsisklaidė. Vieni pasuko į Graikiją, kiti – grįžo atgal prie Baltijos, išstūmė danus ir įsikūrė Skandinavijoje.

Heruliškąją teoriją išplėtojo žymusis Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677). Pirmojoje spausdintoje „Lietuvos istorijoje“ („Historia Lituaniae“) jis ne tik suabejojo A. Gvagninio mintimi apie dvejopą vienos ir tos pačios tautos kiltį, bet ir manė, jog tai esąs nesusipratimas. Jis rašė: „Kadangi šios labai didelės tautos, keičiantis jų pirmosioms gyvenvietėms, plačiai pasklido po visą Europą, dažnai skirtingai vadinamos, todėl neaišku, kokiu vardu kitataučiai rašytojai vadino tuos, kuriuos mes vadiname pprūsais, lietuviais, latviais, jotvingiais, polovcais, pečenegais. Man tarp tiek neaiškumų, kai esmė priklauso nuo spėliojimų, patikimiausias atrodo Volfgango Lazijaus tvirtinimas, kad tos tautos senovėje vadinosi herulais“. Čia pat A. Vijūkas-Kojelavičius papasakoja, kaip tarp išblaškytų herulų atsirado Palemonas, kaip jis pateko į Lietuvą. Taip A. Vijūkas-Kojelavičius romėniškąją ir gotiškąją lietuvių kilmės teorijas supynė į vieną – heruliškąją.

Heruliškoji lietuvių kilmės samprata išsilaikė iki XVIII a. pabaigos, kol jos nepaneigė vokiečių istorikas ir filosofas Augustas Liudvikas Šlioceris (1735–1809). „Visuotinės Skandinavijos istorijos“ (1771), apie 1113 m. Nestoro rašyto metraščio „Senųjų laikų pasakojimas“ nuorašo vertėjas, komentarų autorius ir leidėjas (1802–1809), yra ir šimtmečius trunkančio ginčo dėl vikingų-normanų (variagų) įtakos Europos valstybių susidarymui pradininkas. A. L. Šlioceris, be kita ko, diegė racionalizmo idėjas istorijos moksle: metraščiuose ar kronikose esančias legendas vertino skeptiškai arba tiesiog atmetė, sakydamas, kad jos neturi „protingo“ pamato. Šios mokyklos pasekėjas K. Bogušas (1746–1820) veikale „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ (1808) neigė romėniškąją lietuvių kilmės teoriją, tačiau pripažino, kad lietuviai jau nuo seno gyvena šiame krašte, o jų kalba labai sena ir graži. Taip Palemono legendą vertino ir žymusis lietuvių kalbos ir istorijos studijų puoselėtojas Joachimas Lelevelis (1786–1861).

XIX a. pirmoje pusėje kilo lietuvių kultūrinis judėjimas. Vienas didingiausių jo uždavinių – sugrąžinti lietuviams ttautinę savimonę. Lietuvių kilmės rašytojai, istorikai atsigręžė į tautos praeitį, romantizmo idėjomis bandė gaivinti ir skelbti Lietuvos istoriją. Atsirado gimtąja kalba rašyta Lietuvos istorija – Simono Daukanto (1793–1864) „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822), „Istorija žemaitiška“ (~1838), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850). Dionizas Poška (1757–1830) sukūrė odę „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ (~1815–1825). S. Daukantas ir D. Poška grįžo prie romėniškosios lietuvių kilmės teorijos – gynė Palemono legendą ir herulų lietuviškumą.

Lietuvių kultūrinis judėjimas paskatino domėtis krašto archeologiniais paminklais. D. Poška ir buvo pirmasis, ėmęs nuosekliau tyrinėti laidojimo paminklus. Radiniams saugoti jis įsteigė garsųjį Baublio muziejų (1812) – pirmąjį Lietuvos muziejų. Į šį darbą įsitraukė Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846), grafas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873). 1842 m. jis jau mėgino klasifikuoti Lietuvos priešistorės medžiagą, skirstydamas ją į akmens, bronzos ir geležies amžiaus. Jo iniciatyva 1855 m. buvo įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija, o po metų atidarytas ir Senienų muziejus. Deja, komisijos darbas, kaip ir bet kokia kita krašto kultūrinė veikla, nutrauktas po 1863 m. sukilimo. Vertingi Senienų muziejaus eksponatai buvo išvežti į Rusiją. Tolesni tyrinėjimai Lietuvoje vyko nekoordinuotai, atskirų entuziastų pastangomis. Liudvikas Kšivickis (1859–1941) tyrinėjo Lietuvos piliakalnius, Vandalinas Šukevičius (1852–1919) – Vilnijos paminklus, Zigmuntas Gliogeris

(1845–1910) aprašė akmens amžiaus stovyklas prie Nemuno, Tadas Daugirdas (1852–1919) dirbo Žemaitijoje. Rytų Prūsijos paminklus tyrinėjo vokiečių archeologai. Nuo 1874 m. Otas Tišleris tyrinėjo prūsų kapinynus, periodizavo prūsų priešistorę nuo neolito iki XII a.

Archeologiniai tyrinėjimai suaktyvėjo amžiaus pabaigoje – Lietuvoje pradėjo dirbti Rusijos imperatoriškosios archeologijos komisijos atsiųsti Eduardas Volteris (1856–1941), Aleksandras Spicynas (1858–1931), I. Abramovas, Vladimiras Kaširskis (1883–1908) ir kiti. 1893 m. Vilniuje įvyko Rusijos archeologų IX suvažiavimas. Šiai progai pažymėti buvo surengta senienų paroda ir paskelbti įdomesni Vilniaus senienų mmuziejaus radiniai. XIX a. pabaiga svarbi ir kita – Lietuvos archeologijos paminklų kartografavimo – prasme. Vilniaus senienų muziejaus vedėjas Fiodoras Pokrovskis (1855–1903) sudarė ir paskelbė Vilniaus (1893), Gardino (1895) ir Kauno (1899) gubernijų archeologinius žemėlapius. Kiek vėliau Rytų Prūsijos archeologinį žemėlapį sudarė Emilis Holakas (1860–1924). Ypač nuodugnius tyrinėjimus rengė vokiečių archeologai baltiškose prūsų, Lietuvos pajūrio ir Nemuno žemupio žemėse.

XIX a. reikšmingas ne tik archeologijos mokslui. Taip jau susiklostė, kad savarankišku mokslinio tyrimo metodu tapo lyginamoji istorinė kalbotyra. Jos pradininkai –– vokietis F. Bopas (1791–1867) ir danas Rasmus Kristijonas Raskas (1787–1832). 1833 m. F. Bopas veikale „Sanskrito, zendo, armėnų, graikų, lotynų, lietuvių, senovės slavų, gotų ir vokiečių kalbų lyginamoji gramatika“ įvedė lietuvių ir kitas baltų kalbas į indoeuropinių interesų sferą. ĮĮsigalint šiam metodui, dėmesys lietuvių kalbai vis didėjo, nes, gretinant indoeuropiečių kalbas, buvo pastebėta, jog lietuvių kalba labai senoviška, turinti daug tokių ypatybių, be kurių lyginamoji indoeuropiečių kalbotyra negali išsiversti.

Taigi jau nuo XIX a. vidurio (ypač nuo antrosios pusės) lietuvių kilmės mįsles jau sprendžia ne tik istorikai,bet ir archeologai bei kalbininkai. Imta plėtoti etnogenezės klausimus. Gimė ir nyko archeologų bei lingvistų teorijos apie ankstyvųjų Lietuvos gyventojų etninę priklausomybę, archeologines kultūras, jų sąveiką ir istorinį likimą.

1872 m. atsiranda hipotezė, ilgam paveikusi priešistorės tyrinėtojų mintis. Estų geologijos profesorius ir senienų mėgėjas Konstantinas Grevingkas (1819–1887) pareiškė, esą pirmieji Lietuvos žemių gyventojai buvę finougrai, o lietuviai ir latviai atsikėlę tik V–VI a. po Kr. 1893 m. IX Rusijos archeologų suvažiavime Vilniuje žymusis prūsų senovės ttyrinėtojas profesorius Adalbertas Becenbergeris (1851–1922) paskelbė teoriją apie vėlyvąjį neolitą siekiančią baltiškąją prūsų kiltį. Tai buvo pamatai dviem etnogenezės teorijoms – autochtoninei (A. Becenbergeris) ir migracinei (K. Grevinkas). Kokia tolesnė jų raida?

Rusų archeologas A. Spicynas, beje, dalyvavęs tame pačiame Rusijos archeologų suvažiavime, palaikė migracinę teoriją ir vėlesniuose darbuose teigė, kad Lietuvos gyventojai iki V a. po Kr. buvo, kaip ir K. Grevinkas nurodė, finougrai. Lietuvių istoriografijoje šia teorija rėmėsi Petras Tarasenka (1893–1962). 1920–1924 m. žymusis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (1879–1924) ssukūrė naują vėlyvosios lietuvių kilmės aiškinimą. Studijuodamas vietovardžius ir ypač vandenvardžius, jis nustatė, kad lietuviai gyvenę Dnepro aukštupio baseine. Jo manymu, lietuviai į Rytų Pabaltijį ėmė keltis Didžiojo tautų kraustymosi pabaigoje, kai juos pradėjo spausti slavai. Lietuviai, atėję į naująsias žemes, išstūmė finougriškos kilties lyvius (K. Būga, „Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1961). Antra vertus, K. Būga, aiškindamas aisčių migraciją, nurodė, kad lietuviai Rytų Pabaltijo žemėse rado kitas, jau anksčiau čia atsikėlusias giminingas aisčių gentis: žiemgalius, kuršius, prūsus. Daugeliui, o ypač archeologams, atrodė, kad K. Būga pernelyg vėlai atkeldino lietuvius į Lietuvą. Jonas Puzinas (1905–1978) tokią Būgos poziciją griežtai kritikavo: „Jeigu lietuviai, kaip sako K. Būga, būtų pradėję keltis į dabartinę Lietuvą tik VI ar VII a. pradžioje, tai apie tą laikotarpį Lietuvos medžiaginėje kultūroje pastebėtume visai naują, svetimą kultūros srovę, užliejusią visą Lietuvos kraštą. (.) Tačiau šitokio pasikeitimo visai nematyti. Medžiaginė šio laikotarpio lietuvių kultūra rieda be jokių pakeitimų, taigi apie jų atsikėlimą į dabartines sodybas netenka kalbėti: jie čia, kaip matėme, jau ir anksčiau yra gyvenę“. Vadinasi, J. Puzinas įsitikinęs, kad baltų (aisčių) gentys nepatyrė Didžiojo tautų kraustymosi migracinių srovių ir yra Pabaltijo autochtonai. Vėliau kitas lietuvių archeologas Pranas Kulikauskas, kritikavęs A. Spicyno teiginius apie RRaginėnų kultūrą, įrodė, kad pastarasis neteisingai nustatė Raginėnų pilkapių atsiradimo laiką. Tapo aišku, kad A. Spicynas iškreipė ir etnogenezės procesų sampratą. Trečiajame dešimtmetyje K. Būgos ir A. Spicyno teiginiai apie vėlyvą lietuvių atsikraustymą į Rytų Pabaltijį jau buvo įsigalėję.

Lietuvių istoriografijoje autochtoninės teorijos bene pirmasis ėmė laikytis Petras Klimas (1891–1969) darbe „Lietuvių senobės bruožai“ (1919), o lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius (1851–1927), ieškodamas lietuvių protėvynės, mūsų kilmę susiejo su Balkanuose gyvenusiomis tautomis frygais ir trakais. J. Basanavičius teigė, kad lietuvių protėviai yra daug senesni nei romėnai, o pačios lietuvių protėvynės reikia ieškoti Rytuose. K. Būga atmetė J. Basanavičiaus lingvistinius įrodinėjimus. Jis teigė, kad trakai ir frygai priklauso rytų indoeuropiečių grupei, ir jų kalba negimininga aisčiams: „Latvių arba prūsų kalbos tekstą šiaip ne taip gali suprasti lietuvis inteligentas, o trakų ir frigų kalbos antrašų net ir patys didieji kalbininkai kaip reikiant dar nesupranta“. Vėlesni kalbininkų tyrimai parodė, kad J. Basanavičius ne visur klydo: šios kalbos turi daug bendrybių, tačiau baltų kalbos nėra kilusios iš trakų ar frygų kalbų.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ypač ketvirtajame dešimtmetyje besiplečiant archeologiniams tyrinėjimams, autochtoninė teorija pradėjo vyrauti. Trečiajame dešimtmetyje latvių archeologo Eduardo Šturmo, vokiečių – Vilhelmo Gertės, o ketvirtajame – Fransio Balodžio, Hario Moros, Karlo Engelio ir VVilhelmo La Baume bei J. Puzino („Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“, Senovė, t. 4, Kaunas, 1938) darbai įtvirtino nuomonę, kad vėlyvajame neolite tarp Vyslos ir Dauguvos gyvenusius finougrus išstūmė indoeuropiečiai – baltų protėviai, o virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros plitimas – indoeuropiečių migracijos į Rytų Pabaltijį ženklas.

Po Antrojo pasaulinio karo autochtoninės teorijos raidai didžiulės reikšmės turėjo Marijos Alseikaitės-Gimbutienės (1921–1994) ir Rimutės Rimantienės veikalai. 1963 m. pasirodė M. Gimbutienės monografija „The Balts“ (lietuviškas variantas – „Baltai priešistoriniais laikais“ – išleistas 1985 m.). Joje susisteminta materialiojo baltų paveldo medžiaga tapo prieinama kitiems indoeuropietiškos kilties kultūrų tyrinėtojams. Archeologė taip apibrėžia baltų tapsmą: baltų kultūrą sudaro du pagrindiniai sandai – priešindoeuropinis, arba Senosios Europos, ir indoeuropietiškasis, išsirutuliojęs iš Eurazijos stepių (kurganų) kultūros. Indoeuropiečių kalbą, visuomenės struktūrą į Rytų Pabaltįjį atnešė Virvelinės keramikos kultūros žmonės, suindoeuropietinti Vidurio Europos gyventojai. Tai, jos manymu, turėjo atsitikti apie 2500 m. pr. Kr. Baltų kultūra turėjusi susidaryti tuoj po virvelininkų atėjimo – tarp 2500 ir 2000 m. pr. Kr. M. Gimbutienė aiškina, kaip vietinių kultūrų žmonės galėjo perimti pagrindinį etnoso požymį kalbą. Jos manymu, svarbiausia čia buvo pranašesnė socialinė struktūra – patrilinearumas (tėvinė paveldėjimo linija), patriarchalinė trijų sluoksnių (klasių) sistema (valdovas, kariai ir paprasti žmonės) bei įsigalėję vyriški

dievai. Mokslininkės teigimu, vietiniai žmonės neišnyko, jie tik pakluso naujai valdžiai: „Virvelinės keramikos kultūros žmonės neišnaikino vietinių gyventojų, bet privertė juos pradėti kalbėti jų kalba ir perimti naują socialinę sistemą. Tuo pačiu paplito ir naujos religijos elementai, būdingi gyvulių augintojams ir patriarchalinės visuomeninės struktūros žmonėms“. Indoeuropiečių kultūra Pietryčių Pabaltijyje kūrėsi asimiliuodamasi su vietine Narvos kultūra. Šis Narvos kultūros substratas bus lėmęs vakarų baltų kultūrą.

R. Rimantienės darbuose „Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietė“ (1979), „Šventoji. Pamarių kultūros gyvenvietė (1980), „Akmens amžius Lietuvoje“ (1984, 11995), „Nida. Senųjų baltų gyvenvietė“ (1989), „Lietuva iki Kristaus“ (1995) toliau plėtojama autochtoninė teorija – detalizuojamas baltų susidarymo procesas, pirmosios baltų kultūros ir jų sąveika. R. Rimantienė pažymi, kad lemiančiuoju veiksniu, Virvelinės keramikos kultūros žmonės tampant baltais, buvo vietinės europidinės gentys ir jų kultūros. Sakydama, kad pagrindinis tautos požymis yra kalba, archeologė nesilaiko nuomonės, kaip M. Gimbutienė, kad kalba buvo perimta prievartos keliu. Ateiviai – Virvelinės keramikos kultūros žmonės – nenukariavo senųjų europidinių Lietuvos gyventojų: ateiviai buvo taikūs žemdirbiai. Tad nne visai aiškus yra kalbos perėmimo (jei tai vyko) klausimas. Kiek kitaip R. Rimantienė sprendžia baltų protėvynės klausimą. Baltų protėvynės, autorės nuomone, reikia ieškoti Nemuno kultūros teritorijoje, o pirmoji baltiškoji kultūra buvusi Pamarių kultūra (tarp 2170–2150 ir 1750 m. pr. KKr.). Ji radosi Virvelinės keramikos kultūrai veikiant Nemuno ir iš dalies Narvos kultūrą. Kaip tik Pamarių kultūros laikotarpiu atsiranda baltiškieji vietovardžiai. Detalizuodama baltų kultūras, R. Rimantienė nurodo, kad jau viduriniame neolite baltai ima skirtis į vakarų ir rytų baltus, o jų ribos išaiškėja žalvario amžiuje. Remiantis naujais tyrinėjimais aiškėja ir finougrų vieta baltų priešistorėje. Dabar manoma, kad finougrų stovyklos Lietuvoje atsirado apie III tūkstm. pr. Kr. vidurį. Jos buvo neilgalaikės, kuriamos tik prie prekybinių vandens kelių, o vėlyvajame neolite apskritai išnyko, palikusios tik apie 30 finougriškų vandenvardžių Lietuvos žemėlapyje.

Naują hipotezę iškėlė Algirdas Girininkas monografijoje „Baltų kultūros ištakos“ (1994). Tai radikaliausias autochtoninės teorijos tęsinys. A. Girininkas teigia, kad baltų ištakos siekia epipaleolito ir mezolito laikus. Jis kelia klausimą, ar vietiniai Narvos kkultūros gyventojai nėra buvę tie patys indoeuropiečiai, kaip ir Virvelinės keramikos kultūros žmonės. Jis mano, kad indoeuropiečiai buvo ir senieji Narvos, Nemuno kultūrų, ir naujieji Virvelinės keramikos kultūros gyventojai, kad tarp jų neturėjo būti ryškesnio kalbos skirtumo. Šiaurinių indoeuropiečių baltų kalbos bendrybes jis išveda iš seniausiųjų indoeuropiečių – ikivirvelininkų – klodo. Mano, kad baltiškai šnekėję jau mezolito Kundos ir Nemuno kultūrų žmonės. Drąsi hipotezė. Pagal A. Girininką išeitų, kad senieji Lietuvos autochtonai – europidai – buvę prabaltai, o baltų kultūros ppradžia reikia laikyti 5000 m. pr. Kr.

Baltų kultūros ištakos – ne vienintelis etnogenezės rūpestis. Daug dėmesio skiriama baltų kultūrų ir genčių savitumams. Per pastaruosius dešimtmečius atsirado reikšmingų veikalų, kuriuose nagrinėjami atskiri Lietuvos priešistorės periodai baltų kultūrų ir genčių istorija, arealai ir paminklai, esminiai materialinės ir dvasinės kultūros bruožai, jų istorinis likimas. Baltų kultūrų ir genčių klausimai išsamiai nagrinėjami jau minėtuose R. Rimantienės ir A. Girininko veikaluose. Reikšmingas monografijas šiomis temomis parašė A. Butrimas („Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“, 1995), E. Grigalavičienė („Žalvario ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje“, 1995), M. Michelbertas („Senasis geležies amžius Lietuvoje“, 1986), A. Tautavičius („Vidurinis geležies amžius Lietuvoje“, 1996), L. Vaitkuinskienė-Nakaitė („Žalvariniai senolių laiškai“, 1991), R. Volkaitė-Kulikauskienė („Lietuviai IX–XII a.“, 1970). Archeologų teorijas papildė antropologai bei kalbininkai. Baltų antropologijoje ypač gilią vagą išarė G. Česnys ir jo pasekėjai I. Balčiūnienė ir R. Jankauskas. 1988 m. pasirodė G. Česnio ir I. Balčiūnienės veikalas „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“, o nuo 1984 iki 1994 išleista daugiatomė Z. Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos istorija“. Didžiulis lietuvių etnogenezės kompleksinių tyrinėjimų rezultatas yra 1987 m. pasirodęs kolektyvinis darbas „Lietuvių etnogenezė“ (atsakingoji redaktorė – R. Volkaitė-Kulikauskienė). Čia žodį tarė istorikai, archeologai, kalbininkai ir antropologai. Šie darbai – pamatas, leidžiantis įsivaizduoti ir naujųjų tyrimų šviesoje „išauginti“ Lietuvos ppriešistorės etnogenezės medį.