Istorijos konspektas 12 klasės egzui

1. Švietimo epocha. Pagrindinės švietėjų idėjos

18 am Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasireiškė intelektualinis sąjūdis, davęs Švietimo vardą.

Pirmą kartą istorijoj itin susidomėta mokslu bei švietimu. Tokiai pažiūrai davė pagrindą nauji mokslo atradimai ir technikos patobulinimai. Humanizmo idėjos vėl atgimė, tik jau pasikeitusios, visapusiškesnės. Esminis švietėjų bruožas – gyvas domėjimasis visuomeniniais klausimais. Svarbiausias švietėjų bruožas – laisvamanybė, suprantama kaip visų žmonių teisė svarstyti įvairius visuomeninius klausimus, nesibijant griauti senų tradicijų ir ilgus šimtmečius visuotinai pripažįstamų tiesų. Jie smerkė religinį nepakankamumą, neteisingus ir žiaurius įįstatymus, luomų privilegijas, reikalavo žmonių lygybės prieš įstatymus. Švietimo amžių galima vadinti ir kosmopolitizmo amžiumi, nes įvairių tautybių žmonės skaitė, rašė ir kalbėjo viena kalba – prancūzų, juos vienijo masonų draugijos.

Dž. Lokas manė, kad reikia atskirti įstatymų leidimo ir vykdomąją valdžia, įstatymų leidimas – parlamentas. Vykdomoji valdžia – karalius su savo ministrais – valdo prižiūrimi parlamento, kuris turi teisę pašalinti ministrus ir net karalių. Š. Monteskjė irgi skirstė valdžią į įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismų. Įstatymų leidimo valdžia turi priklausyti ttautos išrinktiems atstovams, o vykdomoji – monarchui. Volteras ragino suvienyti karalius ir filosofus, nes jų priešas bendras – Katalikų bažnyčia. Puldamas katalikybę, jis kartu įrodinėjo, kad žmonės turi tikėti Dievą, nes kitaip negalima bus palaikyti tvarkos valstybėje. Švietėjai suabsoliutina proto kkultą. Faktiškai švietimas – tarsi tęsinys pasaulietinio humanizmo.

Ruso smerkė ne tik teisinę, bet ir turtinę nelygybę. Valdžia turi priklausyti tautai, kuri tik viena gali nustatyti valstybės santvarkos formą. Geriausia santvarka yra respublika.

Vokietijoje paplito kosmopolitinės vieningos žmonijos, pasaulinės pilietybės idėjos.

Apskritai absoliutizmas – tai tokia monarcho valdžia, kai valstybės monarchas yra apsišvietęs ir vykdo pertvarkymus, kurie nesugriaus valdžios. “ Apšviestojo absoliutizmo“ politika reiškė atsinaujinusią monarchų valdžios kovą su feodalinėmis tradicijomis ir katalikų bažnyčia.

2.JAV nepriklausomybės deklaracija bei jos valstybės santvarka

1776 liepos 4 d. kolonijų atstovų kongresas priėmė „Nepriklausomybės deklaraciją“, kuri skelbė, kad 13 kolonijų atsiskiria nuo Anglijos ir sukuria savarankišką valstybę.

Deklaracija nustatė naujos valstybės santvarkos pagrindus: “ Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, pprie kurių priklauso laisvės, gyvybės ir laimės siekimas. Šioms teisėms garantuoti žmonės sudarė vyriausybes, kurių teisėtos valdžios šaltinis yra valdomųjų sutikimas.jeigu kuri nors valdymo forma tampa pragaištinga jų tikslams, tai tauta turi teisę ją pakeisti arba panaikinti ir sudaryti naują vyriausybę.

Kovai su Anglija kolonijas paskatino ne tik ekonominės ir politinės priežastys, bet ir naujos idėjos. Laisvė nebuvo pripažinta „neatimama teise“ negrams.

1787 m. buvo priimta Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija, kuri paskelbė JAV federacine respublika, sustiprino centrinę valdžią, bet valstijos išliko ir ppačios galėjo spręsti vidinės reikšmės problemas, tarp jų ir vergijos panaikinimo.

Federacija – viena valstybė turinti savivaldą ir centralizuotą valdymą.

Respublikos vykdomoji valdžia priklausė prezidentui, kuris buvo renkamas 4 metams. Jis turėjo teisę tvirtinti arba atmesti kongreso sprendimus, skirti ministrus ir kitus aukštuosius pareigūnus, sudaryti sutartis su užsienio valstybėmis. Prezidentas buvo ir vyriausias ginkluotų pajėgų vadas. Įstatymų leidimo valdžią turėjo kongresas, kurį sudarė dveji rūmai: aukštieji – senatas ir žemieji – Atstovų rūmai. Į senatą kiekviena valstija siunčia po du atstovus. Atstovų rūmų deputatai buvo renkami pagal kiekvienos valstijos gyventojų skaičių. Teisminės valdžios viršūnė – aukščiausias teismas, kurio narius iki gyvus galvos skirdavo prezidentas. Rinkimų teisę iš pradžių turėjo suaugę baltieji vyrai – nuosavybės savininkai, vėliau šias teises gavo visi suaugę JAV gyventojai.

1791 m. JAV papildė teisių bilis, kuris suteikė JAV piliečiams žodžio, spaudos, susirinkimų, sąžinės – bet kokios tikybos išpažinimo arba ne – laisvę.

1787 m, konstitucija bei Teisių bilis įtvirtino JAV demokratinę santvarką.

3. Prancūzų didžiuoji revoliucija

1789 m. prasidėjusi Prancūzų revoliucija buvo feodalinės visuomenės ir karališkojo absoliutizmo krizės atomazga.

Privilegijomis bei luomų nelygybę pagrįsta santvarka įasmenino monarchas, kurio valdžios neribojo toks atstovaujamasis organas, koks Anglijoje buvo parlamentas. Prancūzų revoliucija lėmė ne tik ūkio raida ir žmonių gyvenimo sąlygos, bet dar labiau “ ssąmonė“ – pažangios švietėjų idėjos. Švietėjų – rašytojų, filosofų ir ekonomistų – valstybės ir visuomenės pertvarkos teorijos tapo idėjiniu revoliucijos pagrindu.

Prancūzijos bajorai norėjo apriboti karaliaus valdžią, turėti nepriklausomus teismus, žodžio ir spaudos laisvę, išlaikyti savo privilegijas. Generaliniai luomai ėmė svarstyti valstybės santvarkos pakeitimą. Buržuaziją siekė panaikinti absoliutizmą. Bajorija nesutiko su luominių skirtumų bei feodalini privilegijų panaikinimu. Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys – parengti konstituciją.

1789 m. 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė garsiąją “ Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“

I punktas: kad žmonės gimsta ir lieka laisvi bei lygiateisiai. II punktas: kiekvienos valstybės tikslas yra užtikrinti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Tokios yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui.

1791 m. Prancūzijos konstitucija. Valdžia suskirstyta į įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismų. Valdžia atiteko turtingajai buržuazijai.( II revoliucijos etapas 1792 – 1793)

Karaliaus nuvertimas. Visuotinės rinkimų teisės pagrindu išrinktas konventas 1792 m. rugsėjo mėn. Paskelbė Prancūziją respublika.

Jakobinų diktatūra 1793- 1794 m. Visą valdžia turėjo konventas ir jo skiriamas Visuomenės gelbėjimo komitetas.

Konventas panaikino feodalines senjorų teises, įsivyravo vidutiniai bei stambūs ūkiai, įvestos kainos būtiniausioms prekėms – maksimumas, visuotinė karo prievolė.

1794 m. įvyko perversmas ir į valdžią atėjo nuosaikieji respublikonai

1789-1794 m. įvykiai sunaikino feodalizmą Prancūzijoje ir smarkiai paspartino jo irimą visoje Europoje.

4. Pramoninio pperversmo esmė.

Liberalizmas. Socializmas

Nuo 18 am. Vidurio iki 19 am. 8 dešimt. Europos ir Šiaurės Amerikos ūkiniame gyvenime vyko didžiuliai pokyčiai: augo pramonė, nuo manufaktūrų buvo pereinama prie fabrikų gamybos, rankų darbą keitė mašinos. Šis perėjimas gavęs pramoninio perversmo vardą, pirmiausiai, jau 18 am. Antroje pusėje prasidėjęs Anglijoje.

Plėtojantis pramonei ir prekybai, labai sparčiai augo miestai – tiek seni, tiek nauji, kuriems pradžią davė pramoninės gyvenvietės aplink fabrikus. Augant gamybai, turtėjo fabrikų ir įmonių savininkai (kapitalistai) jų vaidmuo visuomeniniame gyvenime. Fabrikas – konvejeris, didelė darbininkų koncentracija, prekių perprodukcija.

1. tuos produktus naikina

2. stiprėja kolonijinė politika, siekę užgrobti naujų žemių, kad galėtų realizuoti produkcijos perteklių.

Visuotinis švietimas, pradinis išsimokslinimas, 8 darbo val., vaikai ir moterys nedirba kasyklose, masinė kultūra ( pramogos). Pramonės buržuazija virto nauju visuomenės sluoksniu. Buržuazijos ideologija tapo liberalizmas, jis pripažino visiems vienodas pilietines teises ir teigė, kad samdytojas darbdavys ir samdinys darbininkas yra tarsi lygiateisės susitariančios šalys. Viena jų parduoda darbo jėgą, kita – ją perka.

Jeigu laisvė ir lygybė ne tušti žodžiai, tai išgelbėti kenčiančią žmoniją ir vesti ją į šviesią ateitį gali tik socializmas.

Sen-Simonas teigė, kad žmonija laimingesnė galės tapti tik tada, kai bus panaikinti klasiniai skirtumai ir klasių kovą tarp veltėdžių ir dirbančiųjų. Visuomenės ūkis bus tvarkomas planingai, remiantis mokslu.

Š. Furjė rašė,kad

praraja tarp vargšų ir turtuolių vis labiau gilėja. Žmonės turėtų vienytis į gamybines bendruomenes-falangas, kurių nariai užsiimtų žemdirbyste, amatais, menu, mokslu ir pramogomis. Jis nepripažino prievartos ir savo projektus manė įgyvendinti taikiai.

Prudonas skelbė, kad stambioji nuosavybė esanti vagystė, tačiau kartu pripažino teisėtą žemės ūkio, amatų, prekybos ir smulkių verslų nuosavybė.

Blanki svarbiu uždaviniu laikė kovą su bet kuria religija.

Ovenas sumanė steigti komunistines bendruomenes, kuriose gamybos priemonės priklausytų visiems, o darbo vaisiai būtų skirstomi po lygiai.

Marksas – kapitalistinę santvarką nuvers sukilę ssamdomieji darbininkai ( proletarai). Privatinė nuosavybė bus panaikinta, turtiniai skirtumai išnyks. Proletarai patys planuosią ir tvarkysią gamybą, neliksią konkurencijos, skurdo ir išnaudojimo.

5. 1861 m. valstiečių reformos įgyvendinimas Rusijoje

Paskelbtos baudžiavos panaikinimo sąlygos nepatenkino valstiečių. Buvo sudaromi nuostatiniai raštai, kuriose buvo nurodami valstiečių išsipirkimo ir baudžiavos sąlygos.

Valstiečiai norėjo tuojau pat gauti piliečių teises ir nemokamai tuos žemės sklypus, kuriuos dirbo. Valstiečiai buvo nepatenkinti mažais skirtiniais sklypais, nesutiko už žemę mokėti piniginę duoklę. Netekę vilties, jog gaus žemę ir laisvę nemokamai, valstiečiai norėjo, kkad būtų panaikintos jų, kaip laikinųjų prievolininkų priedermės.

Išperkamieji mokesčiai, kuriuos valstiečiai turėjo mokėti, įskaitant ir skolos procentus, 49 metus, buvo gerokai didesni už tuo meto žemės pardavimo kainas. Tad Aleksandras II leido išsipirkti žemę, praleidžiant duoklės mokėjimo etapą.

Viršnorminė žemė buvo aatimama zemstvų, teismų ir kitos reformos pratęsė 1861 m. vasario 19 d. baudžiavos panaikinimo reformą.

Zemstvos turėjo vadovauti gubernijos ūkiui, liaudies švietimui, medicinos ir veterinarijos pagalbai.

Apskričių ir gubernijų zemstvų nariai buvo renkami trejiems metams ir kasmet rinkdavosi į savo posėdžius.

1864 m. 11 20 nuostatai skelbė, kad teismai yra neluominiai, jų procesas vyksta viešai, o teisėjai nepriklauso nuo vykdomosios valdžios. Pirmoji teismų instancija buvo gubernijos teismas, o aukščiausioji – senatas.

Baudžiavos panaikinimas ir kitos reformos Rusijoje paspartino naujų, buržuazinių santykių formavimąsi. Prasidėjo naujas, kapitalistinis Rusijos raidos etapas.