Japonija
TURINYS
1 Bendros žinios 3
1.1 Tokijas 5
2 Japonijos istorija 5
3 Administracinis suskirstymas 7
4 Kalbos 7
5 Politika 8
6 Kultūra 8
6.1 Muziejai ir meno galerijos 8
6.2 Sodai 8
6.3 Arbatos gėrimo cereminija 8
6.4 Ikebana 9
6.5 Bonsai 9
6.6 Vaidybos menas 9
6.7 Sportas 10
6.8 Animacija 10
7 Literatūra 111 Bendros žinios
Oficialus pavadinimas: Japonijos imperija (Nippon Teikoku)
Sostinė: Tokijas
Plotas: 377835 km2
Gyventojų skaičius: 127.33 mln.
Tankumas: 337,23 žm./km²
Kalbos: Japonų
Valiuta: Jena (JPY)
Santvarka: Konstitucinė monarchija
Etninė sudėtis: Japonų 99%
Religija: Sintoizmas ir Budizmas 84%, kiti 16%, iš jų 0,7% krikščionys
Vėliava:
Herbas:
Geografiniai duomenys
Geografinė padėtis: Rytų Azija, salų grandinė tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros,
Bendras plotas: 377835 km2
Vandenų plotas: 3 091 km2
Sausumos plotas: 374 744 km2
Kranto linija: 29 751 km
Kraštovaizdis: daugiausia kalnai
Aukščiausias taškas: Mount Fuji 3,776 mm
Žemiasias taškas: Hachiro-gata: -4 m
Gamtos ištekliai: žuvys, nedideli mineralų klodai
Gamtos grėsmė: Daug „miegančių“ ir veikiančių vulkanų; apie 1500 žemės drebėjimų per metus; cunamis
Japoniją sudaro grandinė salų, kurių didžiausios, nuo pietų į šiaurę, yra Kiūšiū, Šikoku, Honšiu, ir Hokaido. Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė.1.1 Tokijas
Manoma, kad miestas įkurtas apie XV a. vidurį (Edo pavadinimu). Buvo Tokugavų rezidencija. 1869-1869 m. iš Kioto į Edą buvo perkelta Japonijos imperatoriaus rezidencija ir miestas pervadintas Tokijumi (Rytų sostine, tt.y. esančia į rytus nuo ankstesnės sostinės – Kioto).
Tokijas yra ne tik miestas, bet ir metropolinė teritorija. Tōkyō-to vadinamas regionas, apimantis kelis susiliejusius miestus ir gyvenvietes, todėl skirtingi šaltiniai nurodo skirtingą Tokijo gyventojų skaičių. Kartu su priemiesčiais Tokijuje (didžiausias – JJokohama) gyvena net 33 mln. gyventojų. Tai vienas iš didžiausių pasaulio miestų.
Tokijas – svarbus kultūros centras, yra universitetai, mokslų akademija, menų akademija, daug teatrų, virš 30 muziejų (tarp jų – Tenri galerija, Bridžstono dailės muziejus, nacionalinis šiuolaikinio meno muziejus, Tokijo nacionalinis muziejus). Daug paminklų: imperatoriaus rūmai, Rikušeno peizažų parkas, Ueno parkas su medine varpine (XVII a.), šintoistų šventyklos (Tosegu iš XVII a., Meidži iš XIX a. pab.), Jasukunio šventykla (1919 m.), budistų šventyklos. 1964 m.
Taip pat Tokijas – didelis finansų ir prekybos centras, pagamina apie 20 proc. visos Japonijos produkcijos. Išplėtota tiksliųjų mašinų ir prietaisų, elektrotechnikos ir elektronikos įrenginių gamyba, taip pat automobilių, lėktuvų, geležinkelio įrengimų gamyba, laivų statyba, tekstilės ir chemijos pramonė.2 Japonijos istorija
Jomono epocha
Tarp 10 000 m. pr. m. ee. iki maždaug 300 m. pr. m. e. į dabartinės Japonijos teritoriją migravo žmonės iš Centrinės Azijos, Sibiro ir Korėjos pusiasalio. Japonija buvo apgyvendinta jūros keliu iš Kinijos, Korėjos, Sachalino pusiasalio ir toliau į pietus esančių regionų. Archeloginiai radiniai rodo, kad pirmieji žmonės čia apsigyveno paleolite, maždaug prieš 30 000 metų. Manoma, kad tai buvo ainų ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Bendras pavadinimas – jajojai. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, apie 12 0000 metų pr. m. e. susikūrė Jomono kultūra, tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai, pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.
Jajojo epocha
Pirmieji patvirtinti kontaktai su Kinija prasidėjo maždaug tarp 300 m. pr. m. e. iki 300 m. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valsybių suvienijo magė-žynė Himiko.
Kofuno epocha (250-710 m.)
Glaudūs politiniai kontaktai su kaimynine Korėja. Honsiu saloje (Asukos regionas) pradeda dominuoti Jamato gentys. Remiantis Japonijos mitologija, Japonijos imperiją apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius Dzimu Tenas (Džimu Tenas). Teigiama, kad jis mirė 585 m. pr. m. e. (valdė 75 metus). Istorikų manymu, pirmuoju realiu Japonijos imperatoriumi buvo Odzinas (Odžinas), valdęs 270-310 m. (gai būti, jog 270-300). Rašytinė Japoijos istorija prasideda V-VI a., kai salose pradėjo plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 metų reformos japonai kinų kultūrą ne tik perėmė, bet ir pritaikė ją savo kultūrinėms, religinėms ir net buitinėms reikmėms, taip pat pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį. Pagrindinė Japonijos religija – sintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.
Naros epocha (710-784 m.)
Plačiai propaguotas budizmas. Valstybės forma ėmė panašėti į kinietiškąją. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos mmetraščiai „Kodzikis“ , „Fūdokis“ ir „Nihonšokis“.
Heijano epocha (794-1185 m.)
Fudživarų klano valdymo laikotarpis (852-1160). Japonijos „aukso amžius“. Sostinė Heijanas (dabar – Kiotas). Kultūros, keramikos, karo meno ir literatūros klestėjimas. Epochos gale – tarpusavio karai.
Kamakuros epocha (1185-1330 m.)
Minamoto klano valdymo laikotarpis. Atmuštos du mongolų kahano ir Kinijos imperatoriaus Kublachano (Chubilajaus) antpuoliai 1274 ir 1281 m. Legendos apie kamikadzes („Dieviškasis vėjas“) gimimas.
Kariaujančių karalysčių epocha (1330-1600 m.) Japonija susiskaldžiusi. Vyksta nuolatiniai karai tarp dominuojančių karo vadų siogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.
Edo epocha (1603-1868 m.) 1600 metais siogūnas (šiogūnas) Ijeasu Tokugava paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio bei kitus siogūnus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos siogūnu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę į Edą (dabartinį Tokiją). Bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas truko du su puse amžiaus.
Modernioji era 1854 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui. Japonija gan greitai pritaikė valdžios struktūras, teisinę sistemą bei kariuomenę modernesnių vakarų pavyzdžiu, sustiprėjusi imperija sėkmingai nugalėjo Kiniją ir Rusiją, (1904-1905) ir 1910 metais kontroliavo Taivaną, pusę Sachalino, Korėją. Antrąjame pasauliniame kare Japonija palaikė Vokietiją, taip pat į karą įtraukė JAV, 1941 m. gruodžio 10 d. užpuolusi Perl Harboro uoste ddislokuotą JAV laivyną. Nors amerikiečiai 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Nagasakio ir Hirošimos numetė atomines bombas, Japonija kapituliavo tik 1945 m. rugpjūčio 15 d., nesugebėdama sustabdyti pasalūniško bolševikinės TSRS pu.olimo Azijoje (Mandžiūrija, Kinija, Korėja). TSRS užpuolė Japoniją nepaskelbusi karo. Tuo metu galiojo 1939 m. taikos sutartis tarp Japonijos ir TSRS. Po karo Japonija buvo okupuota iki 1952 metų, JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, šalies BVP išaugo iki antro pasaulyje.3 Administracinis suskirstymas
Yra 47 prefektūros (administraciniai Japonijos vienetai). Jų administraciniai centrai: Aičis, Akita, Aomoris, Čiba, Ehimė, Fukujis, Fukuoka, Fukušima, Gifus, Guma, Hijogas, Hirošima, Hokaidas, Ibarakis, Išikava, Ivatė, Jamagata, Jamagučis, Jamanašis, Kagava, Kagošima, Kanagava, Kochis, Kumamotas, Kijotas, Mijagis, Mijė, Mijazakis, Naganas, Nagasakis, Nara, Nijigata, Oita, Okajama, Okinava, Osaka, Saga, Saitama, Šiga, Šimanė, Šizuoka, Točigis, Tokušima, Tokijas, Totoris, Tojama, Vakajama.4 Kalbos
Nacionalinė kalba – Japonų. Ilgus amžius leksiką japonai skolinosi iš kinų kalbos, taigi dabar kiniškos kilmės skoliniai sudaro beveik pusę visų turimų žodžių, o paskutinįjį amžių išpopuliarėjo skoliniai iš anglų kalbos. Šie skoliniai yra gerokai pakitę, net anglų kalbos žinovai jų turi mokytis iš naujo; ir ne tik dėl to, kad japonų
kalbos fonetika itin skiriasi nuo anglų kalbos. Juk ne kiekvienas iš karto supras, kad pasokon yra kilęs iš žodžių junginio personal computer (japonai ištartų pāsonaru kompiūtā), eakon – air conditioner, dejikame – digital camera (dejitaru kamera). Taigi japonai įpratę skolintis, kopijuoti, plagijuoti, tačiau iš viso to visgi sugeba sukurti kažką savito, unikalaus, japoniško. Japonams anglų kalba yra jų silpnoji vieta.5 Politika
Japonijia yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva – imperatorius Akihitas, tačiau jis yra tik valstybės simbolis ir neturi realios politinės galios. ĮĮstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (Shugi – in) ir patarėjų rūmai (Sangi – in), o vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, kuriam vadovauja ministras pirmininkas J.Koizumis. Ministrų kabinetą sudaro premjerministras ir valstybės ministrai. Visi jie turi būti civiliai. Premjerministras skiria ir atliedžia ministrus. Nuo 1955 m. su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto). Anksčiau parlamente daugumą yra turėję Japonijos socialdemikratų partija, Shinseito, naujoji Japonijos partija, Japonijos demokratų partija, Japonijos ssocialistų partija bei liberalų partija.6 Kultūra
6.1 Muziejai ir meno galerijos
Senieji Japonijos istorijos įrašai ir dailės meno pasiekimai yra saugomi šalies muziejuose. Čia eksponuojami rasti archeologiniai kasiniai, senieji dailės meno šedevrai tik atskleidžia tautos ir jos visų žmonių vienytumą. Pačioje šalies muziejų vviršūnėje yra Tokijaus Nacionalinis Muziejus, esantis Ueno parke, įkurtas 1871 m. Jo plati kolekcija aprėpia ne tik visą Japonijos istoriją, tačiau ir tradicinį japonų meną, bei mokslą.
Nara Nacionalinis Muziejus yra įsimintinas savo Budizmą atspindinčių statulėlių kolekcija.
Daugumoje universalinių parduotuvių, esančių didžiuosiuose miestuose, viršutiniuose aukštuose taip pat yra įsikūrusios meno galerijos, kurių geriausia savybė- tradicinio ir moderniojo meno kolekcijos ne tik iš Japonijos, bet taip pat ir iš viso pasaulio.6.2 Sodai
Japonų sodai yra išsiskiriantys ir gerai žinomi visame pasaulyje tuo, kad sukuria simbolines jūros ir peizažo miniatiūras, kurios sutelpa į tik kelis šimtus, ar dar mažiau metrų. Vystantis iš rafinuotos valdančiosios klasės ir Budizmo ir Šintoizmo principų, japonų sodai taip pat yra keičiami augalais, smėliu, vandeniu ir akmenimis, kurie, atspindi gamtos ggrožį.6.3 Arbatos gėrimo cereminija
Arbatos gėrimo ceremonija japoniškai vadinama cha-no yu, o ceremonijų rengimo menas – sadō. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą (sodai irgi savita Japonijos kultūros dalis) ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai. Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti ceremonijos metu), stovi ikebana. Pasigrožėję ikebana, priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos, svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Pagal tradiciją japonai iir miega, ir sėdi ant žemės. Ir ikebana, ir eilėraštis primena tuos pačius Heian laikus, kai po meilės nakties meilužiai vienas kitam siųsdavo eilėraštį su augalo šakele.6.4 Ikebana
Ikebana nėra tiesiog paprastas gėlių sudėjimas į krūvą, kad gražiai žiūrėtųsi, kad visi aikčiotų, kaip tai daroma Vakaruose. Japonijoje gyvuoja keletas ikebanos mokyklų, kurių kiekviena šiek tiek skirtingai formuoja ikebaną. Tačiau trys pagrindinės ikebanos dalys, reiškiančios žmogų, dangų ir žemę, visur išlieka. Japonų ikebana yra gyva, jai naudojamos gyvos gėlės, stengiamasi jų nesužaloti. Gyvumą suteikia ir asimetrija. Yra laikoma, kad simetrija – tai sąstingis, o asimetrija – judėjimas. Visame japonų mene ryški ma (pauzė), kurią galima aptikti ir ikebanoje, nors ji ir sunkokai pastebima. Ma reikalinga, kad žmogus susimąstytų, susitelktų. Pagal ma vietą, trukmę sprendžiama apie aktoriaus profesionalumą. Jei ma parinkta tinkamai, iškart atgyja žiūrovai.
Be ikebanos ar eilėraščio japonų namuose gali pamatyti ir kabantį paveikslą. Plačiau pasaulyje žinoma ir turėjusi nemažą įtaką – ukiyo-e technika. Vienas garsiausių dailininkų – Hokusai, nutapęs 36 Fuji kalno vaizdus (Europoje šis kalnas vadinamas Fudžijama). Viename šių paveikslų, Fuji bangoje, įžiūrima panašumų su Čiurlionio banga. Ir apskritai, šis tapybos žanras tikrai panašus į Čiurlionio paveikslus.6.5 Bonsai
Dar viena plačiau žinoma meno šaka – bonsai, nykštukinių medelių auginimas. Europoje jis paplito nne taip jau seniai. Tai daug kantrybės ir laiko reikalaujantis užsiėmimas – pačioje Japonijoje auginami bonsai, kuriems jau per kelis šimtus metų.6.6 Vaidybos menas
Jau daugiau nei prieš 700 metų sukurtas japonų Nacionalinis teatras Noh yra gerai žinomas visame pasaulyje. Negalima nepastebėti aktorių judesių, nuostabių rūbų ir kaukių- būtent jie atspindi personažo charakterį ir bruožus. Noh nėra vaidinamas vien tik teatro scenose, jį taip pat galima pamatyti mokyklose, tokiose kaip Kanze Nohgakudo, Tokijuje. Noh dažniausiai atliekamas šventyklose, po atviru dangum. Gerai žinoma ir Kabuki šimtmetinė klasikinė drama. Naudojamas ryškus makiažas, impozantiški kostiumai, veiksmas, netgi kovos su kardais. Kabuki ištisus metus galima pamatyti Tokijuje, Kabuki- za. O taip pat ir Nacionaliniame Japonijos Teatre.
Bunraku yra kruopščiai paruoštas lėlių teatras, vaidinamas trijų aktorių, kurie valdo lėles. Dažniausiai vaidinamas vaizdingas ir egzotiškas pasakojimas.6.7 Sportas
Kiekvienas bent kiek užsiimantis sportu tikrai žino nacionalinį Japonų Sumo- imtynes, kurios dažniausiai atliekamos Shinto šventykloje per šventes arba minėtinomis dienomis. Viskas vyksta ringe, kuriame susitinka du milžiniški vyrai, laimi tas, kuris pirmas išstums savo priešininką iš ringo arba parvers ant žemės.
Judo yra savigynos menas, gimęs Japonijoje ir dabar paplitęs tarp entuziastų visame pasaulyje. Remiantis sverto taisykle priešininko jėga yra panaudojama savo labui. Judo yra gavęs Olimpinių žaidynių medalį ir tapo jų ddalimi.
Karate yra kova be ginklų, išvystyta Okinawan valstiečių, kuriems žemių valdytojai drausdavo nešiotis ginklus. Naudojantis sutelkta energija Karate ekspertas ranka arba koja gali sulaužyti nuo plonos lentelės iki plytos, vienu smūgiu.
Aikido yra dar viena karinio meno šaka, kurioje taip pat sutelkiama energija, tačiau ją panaudojant kartu su priešininko jėga. Labiausiai Aikido yra vertinamas tarp jo pasiekėjų, kaip būdas sustiprinti savo fizinę jėgą.6.8 Animacija
Kalbant apie Japonijos kultūrą, nereiktų pamiršti pačių jų kuriamos animacijos, vadinamos anime. Tai animaciniai filmai, kuriuose vaizduojamas žmonių gyvenimas, antirealistiškos situacijos ir t.t. Anime skirstoma į daugiau skirtingų žanrų, tai- komedijos, nuotykiniai, dramos, psichologiniai filmai ir kiti. Nors viskas yra piešta, arba ranka arba kompiuterine grafika (3D), didelė šios animacijos dalis nėra skirta vaikams, kaip kad“Pokemonai“,“Drakonų kovos“, tai labiau jaunimui nuo 17-18 metų ir visiems kitiems, vyresniems žmonėms.
Taip pat reikėtų paminėti manga, tai komiksų tipo knygos, leidžiamos atskirai, arba dažnai randamos japonų laikraščiuose. Tai lygiai tokių pat žanrų, kaip ir anime, piešiniai, tik dabar, norint suprast veiksmą, reikia skaityt, o ne žiūrėt.
Naudota literatūra
1. Interneteka:
• www.ambasada.lt
• http://lt.wikipedia.org
• http://www.ninjutsu.lt/static.php?strid=1034&
2. Knygos:
• Vyriausioji Enciklopedijų Redakcija „Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija” , Vilnius, 1985
