Japonų kultūra

TURINYS:

1. Įvadas………………………..2

2. Seniausieji laikai – Nara epochos pradžia…………3

3. Nara epocha…………………….4

4. Heian laikotarpis…………………..4

5. Kamakura laikotarpis…………………5

6. Ašikaga siogunatas………………….7

7. Tokugavos era……………………9

8. Meidzi era………………………10

9. Praeitas amžius…………………..11

10. Išvada……………………….13

11. Naudota literatūra………………….14

Japonijos istorija

Seniausieji laikai – Nara epochos pradžia (2500 m.pr.m.e. – 710 m.)

Japonų salose žmonės apsigyveno apie antrą – trečią tūkstantmetį prieš mūsų erą. Manoma, kad pirmieji gyventojai buvo Ainu tauta – baltosios rasės juodaplaukiai žmonės, šiandien gyvenantys Hokaido salos šiaurėje, Sachaline ir Kurilų salose. Kiek vėliau iiš Korėjos pusiasalio į Kiusiu salą bei iš Pietryčių Azijos į Ryukyu salas atsikraustė užkariautojai. Šiuolaikiniai kalbos tyrimai patvirtina šią hipotezę – japonų kalboje yra tiek korėjiečių, tiek Malaizijos – Indonezijos kalbų pradmenų. Užkariautojai aršiai kovojo su Ainų tauta ir pamažu stūmė juos į šiaurę.

Pirmasis legendinis užkariautojų vadas Kamu Yamato Ivare Hiko jūros keliu pasiekė šiandieninio Osakos miesto teritoriją ir Yodo upe pasiekė Kioto pietuose esančias žemes – Yamato, Japonijos širdį. Manoma, kad pirmoji Japonijos sostinė buvo įkurta 660 m.prieš mm.e. Yamato provincijoje.

Pirmą – ketvirtą mūsų eros amžiais Japonija palaikė glaudžius ryšius su Korėja. Korėjos pusiasalyje tarpusavy kovojo trys karalystės – Gokurye, Pakche ir Silla. Glaudžiausi Japonijos ryšiai buvo su Pakche, kuriai Japonija padėdavo kovose/kovoti su kaimynais. Taip Korėja tapo ttiltu, kuriuo į Japoniją skverbėsi stiprėjančios kinų valstybės kultūra ir budizmas. 538 – 552 metais Pakche pasiuntiniai padovanojo japonams auksuotą Budos statulėlę ir sakralinių tekstų rinkinį. Naujoji religija sudomino ir pritraukė daug pasekėjų.

Konservatyviųjų pasipriešinimą palaužė Soga šeima. Garsus jos atstovas – Taiši Šotoku (573-621 m.), geriau žinomas kaip princas (kunigaikštis) Šotoku. Jis laikomas daugelio kovos menų pradininku.

Šotoku buvo pirmojo septyniolikos Japonijos kodekso straipsnių autorius, mokslininkas, meno mecenatas ir apsukrus politikas. 607 m. jis nusiuntė Japonijos pasiuntinius į Kiniją, iš kur /šie parvežė vertingų žinių apie aukštą Vidurio valstybės, vadovaujamos Sui dinastijos, o nuo 618 m. – Tang dinastijos, lygį ir civilizacijos suklestėjimą.

Mirus princui Šotoku, jo šeimos įtaka sumenko, tačiau sustiprėjo Fudzivara giminės įtaka. Jos varomoji jėga – Katamori – kinų <

pavyzdžiu energingai diegė stiprios, vienos giminės kontroliuojamos centrinės valdžios elementus.

Nara epocha (710–778 m.)

710 metais Japonijos valdovai įsikūrė pirmojoje pastovioje sostinėje – Nara mieste, pastatytame tuometinės Kinijos sostinės Chang-an pavyzdžiu. Imperatoriaus valdžia darėsi vis simboliškesnė:jis karaliavo, bet nevaldė. Faktiškai valstybę valdė Fudzivara giminė, primesdama valdovams žmonas ir patarėjus iš savo giminės.

Tuo tarpu japonų valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė: Ainų tauta buvo stumiama vis toliau į šiaurę. Didžioji karo našta teko pasienio feodalams – kariaudami jie vis stiprėjo. Tačiau tai silpnino Fudzivara klano, iiš aukšto vertinusio „laukinį“ riterių amatą, įtaką.

Stiprėjo ir budistų šventikų pozicijos. Apie 740 metus didelę įtaką imperatoriui turėjo vienuolis Gembo, o kiek vėliau – Dokyo, kurie patys tapo faktiškais valdovais, palenkę savo pusėn rūmų aplinką arba oficialiuosius valdovus. Dokyo sugebėjo įvykdyti perversmą ir užimti valdovo sostą, bet jam nepavyko ilgai išsilaikyti soste ir 769 metais jis buvo ištremtas iš šalies.

Esmine jo nesėkmės priežastimi galėjo būti Japonijai būdingas reiškinys – imperatoriaus politinė valdžia galėjo būti silpna, bet jis būdavo garbinamas kaip Dievo vietininkas žemėje. Didelę reikšmę Japonijos raidai turėjo klanų galybės augimas ir konfliktai tarp pasaulietinės valdžios ir vienuolių. Tokių konfliktų priežasčių reikėtų ieškoti tų laikų ekonominiuose santykiuose.

Norėdamas atsikratyti vienuolių įtakos, imperatorius 784 metais valdžią perkelia į sostinę Nagaoka, o dar po dešimties metų – 794 m. – į šiandieninio Kioto teritoriją.

Heian laikotarpis (784–1184 m.)

(Pastaba: šis laikotarpis pavadintas naujosios sostinės vardu Heian – Taikos rūmai; toje teritorijoje šiandien įsikūręs Kioto miestas)

Fudzivarų giminė didžiausią įtaką turėjo vienuoliktame amžiuje. Ši įtaka kiek susilpnėdavo tik atsiradus savarankiškesniam ir energingesniam imperatoriui (pvz. Kammu – 782–805 metais) arba garsiems didikams, pvz., Sugavara Mičizane, devintojo amžiaus pabaigoje. Didžiai vertinami imperatoriaus Širakava nuopelnai – jis 1086-aisiais metais atsisakė sosto, kas sudarė galimybes iki pat 1129-ųjų metų energingiau valdyti ssavo įpėdinius vienuolyne.

Budistų vienuolynai jau Nara laikotarpiu suvaidino itin svarbų vaidmenį Japonijos politinėje ir ekonominėje raidoje, o Heian laikotarpiu tapo ir stipria militaristine grupuote.

Tų laikų vienuolynai labiau panašėjo į tvirtoves, kuriose knibždėte knibždėjo įvairaus plauko perėjūnų, vienuolio abitą nešiojančių tik tam, kad lengviau būtų paslėpti kariniams žygiams skirtą ginklą. Vienuolynai kariavo tarpusavyje palaikydami įvairių politinių grupuočių puses, tuo sukeldami grėsmę taikai valstybėje.

Reikia pastebėti, kad vienuolių įtaka neapsiribojo tik „pogrindiniu“ šalies imperatoriaus valdymu, bet buvo ir mafijozinė slapto žudymo organizacija, o kartais ir atvira karine jėga.

Tuo tarpu vietiniai feodalai išugdė galingą gerai apmokytų karių ir puikių karvedžių armiją. Šie kariūnai buvo ištikimi savo feodalo pavaldiniai, gyveno asketiškai, vadovaudamiesi pagrindiniu, nors dar nerašytu kodeksu – Bushi-do (kario kelias).

Sustiprėjo Taira ir Minamoto giminių įtaka. Minamoto giminės atstovas Gendzi (taip kinietiškai skaitoma jo vardą reiškianti ideograma) išgarsėjo kaip kovos menų žinovas.

Kamakura laikotarpis (1185–1333 m.)

Stiprėjanti konkurencija tarp Taira ir Minamoto klanų labai greitai peraugo į karą. Iš pradžių, 1159 m., Taira giminė, po keleto kovų, pasibaigusių lemiamomis kautynėmis, sumušė priešininkus ir be gailesčio visus išžudė. Didžiausi nuopelnai priskiriami žymiam strategui, tačiau labai kląstingam Kiyomori Taira (1118–1181m.). Po niokojimo išliko tik keli žymūs vadai, tarp jų garsieji broliai Minamoto Yoritomo ir Yoshitsune. Remiami Fudzivara šeimos, jie ppradėjo politinę, o kiek vėliau, remiami Hodžio šeimos vado Tokimasa, ir ginkluotą kovą.

1181 m., po Kiyomori mirties, Taira šeima neteko iškilaus stratego. Minamoto klanas išvijo Taira šeimą iš Kioto, o 1185 m. garsiose jūros – sausumos kautynėse prie Dan-no-ura (1185 m. balandžio 25 d.), galutinai su jais susidorojo. Nugalėtojai atsirevanšavo Tairų šeimai tokiomis pat žiauriomis represijomis, kaip su jais buvo susidorojęs Kiyomori Taira.

Pergalės vaisius, iškovojus pagrindines pozicijas valstybėje – labai gardus kąsnelis. Taigi, nedelsiant įsiplieskė konfliktas tarp Yoshitsune (riteriškos dorybės ir pagarbos pavyzdžio) ir Yoritomo (puikaus diplomato ir intrigų meistro). Po ilgų kovų, priešininkų užspeistas į kampą, Yoshitsume su savo ištikimu draugu Benkei įvykdo sepuku (savižudybės ritualą). Abu draugai japonų literatūroje iki šių dienų išliko riteriškos dorybės (garbės) simboliu.

Yoritomo nutarė pasitraukti iš pavojingų intrigų pilnų valdovo rūmų ir Kamakuroje sukurti karinės ir politinės administracijos sritį. Iš to ir kilęs viso istorijos laikotarpio pavadinimas.

1192 m. kovose Yoritomo užsitarnavo Sei-i-tai-Siogun (sutr. “siogun”) vardą, pažodžiui reiškiantį „barbarus sumušęs generolas“. Pirmą kartą šis vardas suteiktas aštuntojo amžiaus pabaigoje Sakanoue Tamarumaro už nuopelnus kovose su Ainų gentimis. Nuo to laiko sioguno titulas reiškė „karo vadas“ – asmuo, turintis faktinę valdžią feodalinėje japonų valstybėje.

Siogunas Yoritomo sudarė iliuziją, kad vykdo imperatoriaus įsakymus, ir įgijo neribotą valdžią. Po

jo mirties sioguno instituciją kontroliavo Yoritomo krikštatėvis – Tokimasa Hodžio. Ilgą laiką Hodžio giminė kitiems siogunams turėjo tokią stiprią įtaką, kaip Fudzivaros savo laiku imperatoriui.

1268 m. pas imperatorių atvyko Korėjos pasiuntiniai su laišku nuo Kubilaj-chano (1215–1294) – Juan dinastijos Kinijoje mongoliškojo įkūrėjo, Čingis-chano anūko. Kubilaj-chanas siūlė Japonijai pripažinti jį Japonijos valdovu ir paklusti jo valiai. Tokimune Hodžio, žmogus, faktiškai kontroliavęs ir sioguną, ir imperatorių, į Kubilaj-chano laišką neatsakė (nukirto pasiuntiniams galvas ir nusiuntė atgal chanui), o taip pat iš šalies iišprašė ir kitus mongolų pasiuntinius. Japonų atsisakymas pripažinti „pasaulio valdovo“ viršenybę Mongolijai buvo didžiausias įžeidimas.

1274 m. Kiusiu saloje išsilaipina galingas mongolų desantas (Kubilaj-chano klaida: Kiusiu – viena iš turtingiausių ir ekonomiškai stipriausių salų). Vietiniai feodalai ryžtingai pasipriešina. Atviroje kovoje mongolai greitai įgyja taktinį pranašumą. Jų pagrindinė smogiamoji jėga – raiteliai ir lankininkai – nušluoja japonų pajėgas. Supratę, kad atvira kova nieko gero neduos, japonai vengia mūšio, manevruoja, puldinėja ir vėl traukiasi. Mongolai įsivelia į nevaisingus mūšius pakrantės ruože ir tris mmėnesius “trypia vietoje”. O čia ateina taifūnų metas ir vienas iš šių uraganų paskandina visą mongolų laivyną.

Įsiutęs Kubilaj-chanas 1281 m. pasiuntė į Japoniją šimtatūkstantinę armiją. Japonija, besiruošdama atremti agresiją, pergyveno ypatingą laikotarpį. Nežiūrint tarpusavio vaidų, visa tauta ruošėsi šalies gynybai. TTai buvo aukšto (valstybės) visuomenės pilietinio sąmoningumo pavyzdys, kuris sudarė prielaidas po kelių amžių Japonijos suvienijimui. Buvo pastatyti gigantiški fortai. Kubilaj-chanas kartoja klaidą ir vėl puola Kiusiu pakrantę. Užpuolikų laivynas įtraukiamas į nuožmias, kruvinas kautynes. Mongolai, negalėdami išnaudoti savo taktinio pranašumo, sunkiai veržiasi į šalies gilumą. Japonai įnirtingai priešinasi, vengdami lemiamo mūšio.

Lemiamu momentu japonams į pagalbą ateina gamta – labai stiprus taifūnas Kamikadzė (“dieviškas vėjas” – taip jį pavadins japonai) vėl paskandina užpuolikų laivyną. Nežiūrint ekonominių sunkumų, Hodžio klano pozicijas sustiprino pergalė prieš mongolus. Hodžio viešpatauja iki 1315 m., kai „shikkena“ (imperatoriaus patarėjo) instituciją perima negabus Takaoki Hodžio.

Tokioje situacijoje valdžią į savo rankas nutarė perimti imperatorius Daigo II (Go-daigo). Pradžioje tai pavyko ir Hodžio klanas neteko įtakos. Tačiau greitai, 1338m., Daigo II pakliūva paskelbto siogunu Tokaudzi Ašikagos (1305-1358) įtakon. 1336 metais imperatorius apleidžia Kioto ir persikelia į Japonijos pietus – ten, padedamas vietinių feodalų, daugelį metų kovoja dėl valdžios.

Ašikaga siogunatas

Ašikaga klanas, nenuilstamai kariavęs tarpusavio karus, išsiugdė kelis žymius politikus ir didžius meno mecenatus. Vienas tokių – Yošimitsu Ašikaga (1367-1395) – 1392 m. kinų imperatoriaus buvo tituluotas valdovu. Jis, diplomatiškai bendradarbiaudamas su kinais, padėjo suvaldyti pietinių japonų feodalų piratavimą. Nuo to laiko sutvirtėjo Japonijos ryšiai su Kinija. Svarbu pažymėti, kad galimybė kkontroliuoti piratus buvo vienas geriausių būdų gauti pastovias pajamas iš prekybos apsaugos. Dauguma japonų pralobo piratataudami arba kovodami su piratais . Tuo metu užmegzti prekybiniai santykiai su Filipinais, Sijamu, Malajais, Java ir Sumatra. Tai sąlygojo krašto vystymąsi, taip pat nusistovėjo vidinė pusiausvyra.

Ši idilė truko neilgai. Yošimasa Ašikaga (1447-1474) buvo rafinuotas estetas, bet negabus politikas. Jo silpnumas išprovokavo naują tarpusavio karų bangą. Dominavo valdžios centralizavimo tendencija, bet konfrontuojančių klanų ir grupuočių jėgos buvo apylygės, todėl ryškios persvaros nepavyko pasiekti nė vienai pusei. Kol stiprieji klanai siekė sugriebti valdžią į savo rankas, silpnieji smarkiai tam priešinosi ir pereidavo iš vienų sąjungų į kitas. Toje išdavysčių ir intrigų epochoje svarbus vaidmuo teko militarizuotiems vienuolynams, kurie kovojančioms pusėms teikė kvalifikuotus šnipus ir sabotažininkus. Vienuolynams labai svarbu buvo kurstyti klanų nesantaiką ir išlaikyti jėgų pusiausvyrą. Tokie vadai kaip Šingen Takeda ir Kensin Uesugi turėjo galimybių tapti Japonijos valdovais, jei ne jų tarpusavio vaidai. Politiniame Japonijos gyvenime iškilo nauja asmenybė – Oda Nobunaga, gimęs 1534aisiais metais. Šis smulkus, neįtakingas didikas, ilgus metus kariavęs su kitais klanais, įgavo svarbų vaidmenį šalyje. XVI amžiuje, kad galėtų sėkmingai kovoti su budistų vienuolynais, jis į pagalbą pasitelkė į Japoniją atvykusius krikščionis. Daugiausia tai buvo portugalai – jie atsivežė šaunamuosius ginklus, vvadintus tanegašima (pavadinimas kilęs nuo salelės, kur pirmą kartą išsilaipino portugalai, pavadinimo). Puikūs japonų kalviai greitai įvaldė šių ginklų gamybos technologiją ir šie ginklai pasirodė kovų laukuose.

Oda Nobunaga – strategijos ir diplomatijos meistras – veikė atsargiai, bet ryžtingai. Kai buvo nužudytas Yošitori Ašikaga, Kioto prasidėjo riaušės. Nobunaga nuvyko jų malšinti ir ta pačia proga siogunu paskyrė sau palankų Yošiaki Ašikaga. Po penkerių metų, 1573-aisiais metais pats tapo siogunu ir pradėjo metodiškai žlugdyti savo priešininkus. 1580-1581 m. jis galutinai pakirto budistų vienuolynų militaristinę galybę. Bet ir jo žvaigždė greitai užgeso.

Vienas iš traukiančių į Pietų frontą dalinių vadas – Akeši Mitsuhide – išdavikiškai užpuolė negausias savo vado pajėgas centrinėje būstinėje Honnodzi. Užspeistas į kampą Nobunaga nusižudė. Po neilgai trukusio sumaišties laikotarpio, vadų tarpusavio kovose nugali Nobunagos patikėtinis Teyotomi Hideyoši – žmogus, kilęs iš liaudies (Japonijoje negirdėtas atvejis). 1590-aisiais metais Hideyoši sunaikino ir savo pagrindinius priešininkus. Iš pradžių su krikščionimis jis elgėsi pagarbiai, bet greitu laiku jam kilo įtarimas, kad jie gali tapti ispanų – portugalų agresijos forpostu (tuo metu ispanai užkariavo ne taip toli esančius Filipinus).

1592 metais Hideyoši, siekdamas parklupdyti Kiniją, pasitelkęs didelę kariuomenę, puolė Korėją. Sumanymas buvo pakankamai realus, ką po penkiasdešimties metų įrodė mongolai, žymiai silpnesni, nei tuometinė japonų kkariuomenė. Kovos Korėjoje buvo kruvinos ir nuožmios. Pagrindine problema tapo kariuomenės aprūpinimas, kuris vyko jūros keliu, nenuilstamai kovojant su gausiu ir gerai apmokytu Korėjos laivynu. Nežiūrint į tai, Hideyoši įgijo ryškią strateginę persvarą, bet negalėjo jos išnaudoti, nes 1598 metais mirė. Jo štabas nutarė grąžinti kariuomenę atgal į Japoniją.

Čia vėl kilo kovos dėl valdžios, bet jos truko neilgai. Kitas Oda Nobunagos generolas, Hideyoši draugas – Ieasu Tokugava – mūšyje prie Sekigahara 1600 metais sumušė visus savo priešus. Intelektualus ir atsargus Tokugava 1603 m. priėmė sioguno titulą, ko jo pirmtakas, kilęs iš liaudies, negalėjo padaryti, ir pradėjo vykdyti feodalinės Japonijos griovimo politiką. Tai truko apie 250 metų.

Visus vasalus jis padalino į sąjungininkus (fudai daimyo) ir varžovus (tozama daimyo). Varžovus izoliavo, išdalindamas žemes aplink juos savo ištikimiems šalininkams. Įvedė prievolę: tam tikrą nustatytą laiką tarnauti imperatoriaus dvare visiems žymiausių giminių ar šeimų vadams ar jų šeimos nariams. Tai buvo įkaitų ėmimo sistema, kuri sėkmingai paralyžavo bet kokius pasipriešinimo bandymus. Kitų galingų klanų, kurių negalima buvo palenkti savo pusėn, dėmesį kreipė už Japonijos ribų. Pvz.: Šimaru iš Kiusiu klanas gauna užduotį užkariauti Riukiu Archipelagą (dabartinė Okinava) – šis faktas suvaidino svarbų vaidmenį šiuolaikinio karate vystymuisi. Tokugava išvystė nindzių rankomis vykdomą politinį spaudimą, bet

tuo pat metu, kad sumažintų sukilimo grėsmę, juos įslaptino, organizuodamas iš jų policiją.

Ekspansinė Japonijos vykdomos politikos tendencija vis labiau buvo ribojama, kad peraugtų į izoliacionizmą. Hidetaka Tokugava (1616-1628) ir Iemitsu Tokugava (1623-1651) išvijo iš šalies svetimšalius, o 1638 metais kraujyje paskandino Japonijos krikščionių sukilimą Šimabaroje. Japonams buvo uždrausta vykti į užsienį, kiniečiai izoliuojami Nagasaki teritorijoje, olandai – nedidelėje saloje Dešima. 1640-aisiais metais Japonija tapo nuo pasaulio atsiskyrusia valstybe.

Tokugavos era (1616–1868)

Militaristiniu–politiniu požiūriu šis laikotarpis buvo be istorijos – nei perversmų, nei kkarinių konfliktų. Pasižymėjo šis laikotarpis menų ir verslų suklestėjimu. Kovų menai iš kruvinos praktikos išsivystė iki rafinuotos teorijos. Be to, dviems šimtmečiams užšaldyti visuomeniniai santykiai ir visiška Japonijos izoliacija lėmė mokslo ir kultūros, o taip pat ekonominės šalies raidos vystymosi pauzę. XIX amžiuje kilo ekonominių sunkumų.

XIX amžiuje amerikiečių ekspansija į Kiniją atkreipė kitų vakarų valstybių dėmesį į Japoniją. Ypač amerikiečius sudomino galimybė pasinaudoti patogiai išsidėsčiusiais uostais. 1852-aisiais metais komandoras Perry, pasinaudojęs šiuolaikinio laivyno pranašumu, privertė Tokugavas derėtis su amerikiečiais. Dėl ššios priežasties buvo sudarytos prekybinės sutartys su JAV, Anglija, Prancūzija ir Olandija.

Tačiau dalis japonų šių sutarčių nepalaikė ir buvo labiau linkę kariauti. Šie „nepaklusnieji“ Tokugavoms kėlė rūpesčių, nes atakavo neprašytus svečius ir provokavo maištus, kurie dėl svetimšalių pranašumo galėjo pasibaigti ddidelių baudų mokėjimu ir nuolankiausiais atsiprašymais. Didžiausi incidentai pasibaigė Kogošimos ir Šimonzeki miestų apšaudymu, kas galutinai įtikino samurajus šaunamųjų ginklų pranašumu prieš jų kardus.

Tradiciniai Tokugavų priešai, o taip pat pažangos šaukliai puikiai suvokė, kad sumaišties prieš svetimšalius kėlimas yra veiksmingas būdas įvaryti siogunatus į nepatogią padėtį. Satsuma, Čiošu, Tosa, Hizen klanų atstovai susivienijo apie imperatorių ir stengėsi pagilinti konfliktą tarp sosto ir sioguno. Šis konfliktas peraugo į karinį susidūrimą ir galiausiai imperatorius Mutsuhito sioguno reikšmę visai sumenkino. Tais pačiais metais pirmą kartą Japonijos istorijoje imperatorius, kaip šalies valdovas, priėmė svetimšalius, o po metų sostinę perkėlė į Edo, kuriam suteiktas Tokijo pavadinimas.

Meidzi era (1868–1912)

Mutsuhito subūrė pažangių pažiūrų žmones ir ėmėsi daugelio priemonių, kurios per labai trumpą laiką iškėlė Japoniją į galingųjų vvalstybių elitą. Didelį pelną atnešė šilko gamyba, kas leido įsivežti gamybai vystyti reikalingas pažangias technologijas. Sparčiai vystėsi mokslas.

1889 metais Japonija priėmė naują konstituciją ir parlamentinę santvarką. Vėl pasigirdo ekspansijonistinės tendencijos ir jau 1894 metais japonų daliniai, kad užtikrintų naujajai imperijai svaiginančią pergalę, pradeda žvanginti ginklus Kinijoje. Po kelių metų Japonija pasiekia efektingą/ reikšmingą/svarbią pergalę konflikte su carine Rusija. Nuo to laiko pasaulis turi skaitytis su Azijoje ir Ramiajame vandenyne siekiančia dominuoti imperialistine valstybe.

Konservatyvioji vidinė opozicija jau nebeturėjo jokios įtakos. Kai kkilo reformoms nepritariančių samurajų maištas, vadinamas Satsuma maištu, šalies kariuomenė be vargo jį numalšino.

Praeitas amžius (1912- )

Sąlygišką 1900-1912 metų ramybę nutraukė 1912-1913 metų žiemos politinis sprogimas. Viskas prasidėjo tuo, kad nuo gynybos ministro nusigręžė armija, su kurios kurios ekspansyviais užmojais tuometinis Sainoji kabinetas niekaip nenorėjo sutikti. Šis politinis incidentas, pavadintas “Taisho politine permaina”

Trečiajame dešimtmetyje atrodė, kad Japonija artėja prie Vakarų demokratijos normų, bet gelmėse kaupėsi įtampa. “Taisho politines permainos” atskleidė dar vieną trūkumą – atotrūkį tarp karinių ir civiliųvaldymo šakų. Armijos ir laivyno ministrai būdavo nuo jokios partijos nepriklausą kariškiai.

Ekonominiai Japonijos pamatai irgi anaiptol nebuvo tvirti. Pirmasis pasaulinis karas įgalino gamybos pakilimą, bet pokario metais atsinaujinusi konkurencija su Europos pramone pasirodė be galo skausminga. Trečiojo dešimtmečio Japonijos ekonomika augo lėčiau nei bet kada pastaraisiais laikais, išskyrus Antrojo pasaulinio karo ir pimuosius pokario metus.

Pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare sukėlė daug ir didelių permainų. Pats karas buvo skaudi patirtis. Žmonės šlykštėjosi karu , vadovybe, užtraukusiai šaliai šią nelaimę, apskritai praeitimi.

Būtent dėl tokių nuotaikų amerikiečių okupacijos laikotarpiu,kuris tęsėsi iki 1952-ųjų metų pavasario, Japonijoje buvo palankios sąlygos vygdyti permainas. 1945 metų rugsėjo 2 dieną į šalį įžengusios amerikiečių ginkluotosios pajėgos turėjo direktyvą imtis visą apimančių reformų. Joms vadovavo generolas Douglas MacArthuras. Jis buvo itin vvalingas, energingas ir patrauklus vadas. Jo mesianistinė mintis ir iškalba traukė japonus, kurie iš nevilties dairėsi įkvepenčio vado. Nusivylė , demoralizuoti japonai , užuot okupantų kariuomenę sutikę su tylia pagieža, į amerikiečius žiūrėjo kaip į vadovus, kurie veda į geresnį ir šviesesnį rytojų.

Praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečiopabaigoje japonijos ekonomika smarkiai veržėsi į priekį ir nuo to laiko daugiau nei dešimtmetį vidutiniai metinio augimo tempai sudarė apie dešimt procentų realia išraiška, – rekordas, kurio nepasiekė jokia kita didesnė valstybė. Norint paaiškinti šį įspūdingą ekonominį pakilimą dažnai remiamasi tuo, kad Japonijoje pagamintos prekės ne tik vienos geriausių , bet ir vienos pigiausių pasaulyje. Dar gerokai po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Japonija tebeturėjo prieškario laikais pelnytą menkaverčių, antrarūšių prekių gamintojos reputaciją, bet aštuntame ir devintame dešimtmečiais įsitvirtino nuomonė, kad Japonijos gaminiai, ypač aukštos technologijos srityse, geresni, patikimesni ir pigesni nei amerikietiški. Pasaulis iš Japonijos pradėjo daugiau tikėtis. Jos pagalba besivystančioms šalims vertinama kaip visą lemianti, jos dalyvavimas tarptautinėse stuktūrose – kaip užvis svarbiausias.

NAUDOTA LITERATŪRA :

Dean Engel; Ken Murakami „PRIEŠ JUS JAPONIJA“

Edvin O . Reischauer; Marius B . Jansen „JAPONAI ŠIANDIEN – PERMAINOS IR TĘSTINUMAS“

http://www.ninjutsu.lt