JAV pėstininkų kuopos vietovės gynybos analizė. Pagrindiniai principai. Taktinės charakteristikos…

Literatūra

1. Gediminas Dapkevičius. ,,Užsienio šalių sausumos kariuomenių žinynas“. Vilnius, 1996.

Internetiniai puslapiai

2. www.GlobalSecurity.org

3. http://www.goarmy.com/

4. http://arba.army.pentagon.mil/

5. http://www.armystudyguide.com/

6. http://armyawards.com/

7. http://www.stayarmy.com/

8. https://www.infantry.army.mil/

Įvadas

JAV kariuomenė turi gilias tradicijas ir patirtį kovojant lauko bei miškingų vietovių sąlygomis. Įvykę karai leido JAV kariuomenei ištobulinti savo techniką, ištaisyti buvusias klaidas, kurios atsirasdavo, dėl vienokio ar kitokio patirties trūkumo. Žinant, kiek lėšų nuo bendro vidaus produkto JAV skiriama kariuomenei, vargu ar galime surasti šios kariuomenės silpnąją grandį. Tokia grandimi galime laikyti JAV nemokėjimą kovoti miesto sąlygomis. Taip yra todėl, kad ši kariuomenė neturėjo patirties tokios rūšies ooperacijose. Tačiau ir ši spraga, manau bus užpildyta, po įvykusių karo Afganistane, bei Irake. Nors JAV kariuomenė dominuoja puolimo operacijose, tačiau jos gynybos sugebėjimai taip pat nėra nei trupučio menkesni.

Gynyba

Gynybos samprata JAV kariuomenėje yra tokia pat, kaip ir daugelyje kitų valstybių kariuomenių. Ji apibrėžiama, kaip kovinių veiksmų rūšis, kuri gali būti naudojama norint laimėti laiko, padaryti priešui kuo daugiau nuostolių, sutaupyti (atgauti) jėgas, suklaidinti priešą ar paremti savo pajėgas kituose veiksmuose, pavyzdžiui kontratakoje, ar kontramūšyje. Šioje kariuomenėje gynyba skirstoma į vvietovės ir pozicinę. Šios dvi gynybos rūšys skiriasi pagal keturis pagrindinius parametrus: kovos rikiuotės išdėstymo būdą, gynybos tikslą, vietovės įrengimą, bei grupuotės elementų veiksmų tempą. JAV kariuomenės statutai pabrėžia, kad sausumos karinomės pajėgos, įsitvirtinusios gynyboje gali ilgą laiką gintis nuo ttris kartus didesnių priešo pajėgų, arba trumpą laiką atsilaikyti prieš penkis kartus didesnį priešą. Taip pat yra išskiriamos gynybos rūšys, kurios labiausiai tinka tankų ir mechanizuotiems padaliniams (mobili gynyba), pėstininkams (pozicinė gynyba) ir mišrios sudėties junginiams (puolamieji gynybos veiksmai). Vienokia ar kitokia gynyba suteikia galimybę užpulti priešą ir perimti iš jo mūšio iniciatyvą.

Gynyba JAV kariuomenėje pagal gynybos būdą skirstoma į mobilę ir vietovės. Mobilios gynybos tikslais yra: priešo sutriuškinimas, priešo kovos rikiuotės pažeidimas, bei perėjimas į puolimą perimant iniciatyvą iš priešo. Pozicinės gynybos pagrindinis požymis yra tas, kad ši gynyba yra orientuota į vietovės išlaikymą, priimant puolančiojo priešo smūgį.

Pozicijų išdėstymas vietovėje

Pagal JAV kariuomenės statutus yra reikalaujama, kad gynybos pozicijos nebūtų išdėstomos šabloniškai. Gynybos elementai, tokie kaip atramos punktai, blokuojančios ir aatkertančios pozicijos, esančios ugnies ir kontratakų ribose, nebūtų išdėstomos šabloniškai. Atskirose kryptyse gynyba gali būti organizuota išdėstant padalinius į viena ešeloną su rezervu, kitose-ešelonuojant į giluma, trečiose – kombinuotai arba žiedinės gynybos principu. Be to, rikiuotės elementais gynyboje gali būti: lauko artilerijos grupuotė, priešlėktuvinės gynybos priemonių grupuotė, specialūs rezervai, o nesant sąlyčio su priešu- priedangos kariuomenė, bendroji ir kovinė sauga. Prieš pagrindinį gynybos rajoną statoma tiesioginė sauga, ruošiami minų laukai, įvairios kliūtys, kurios pridengiamos visų rūšių ugnimi. Kuopa savarankiškai gynybos vveiksmų dažniausiai nevykdo. Dažniausiai ginamasi brigados sudėtyje. Tam tikrai atvejais gali gintis ir savarankiškai. Gynybos rajonas siekia 5-8 km. fronto ir 8-12 km. į gilumą.

Kuopos mūšio pozicija gynyboje sudaroma iš būrių pozicijų, pagrindinių, atsarginių ir papildomų kovos mašinų, priskirtų ugnies priemonių pozicijų, kuopos vado vadavietės. Priklausomai nuo situacijos būriai gali būti išdėstomi linija arba pagilintai.

Linijinis išdėstymas. Toks metodas reiškia padalinių išdėstymą, sukoncentravimą, išilgai PGL (FEBA). Tai duoda didesnę pajėgų koncentraciją, tarpusavio palaikymą ugnimi, lengvesnę sąveiką bei administravimą bei didesnio fronto ruožo uždengimą. Pagrindinis tokio metodo trūkumas yra gynybos gilumos mažas ruožas, arba visiškas jos nebuvimas. Todėl linijinis išdėstymas pasirenkamas tik tokiais atvejais, kai:

• priešo pajėgų pagrindą sudaro pėstininkai arba natūralios (dirbtinės) kliūtys varžo technikos manevrą ir verčia priešą atakuoti išsilaipinus;

• reikia išlaikyti vietovę išilgai PGL (FEBA);

• užtenka pajėgų, kad užtikrinti priešo pėstininkų atakos sustabdymą;

• vietovė patogi gynybai ties PGL (FEBA);

• kaimyniniai padaliniai užtikrina gynybos gilumą.

Tačiau toks išdėstymas gana retas ir reikalauja didžiulio pasitikėjimo savo jėgomis, todėl dažniausiai naudojamas tiek JAV, tiek ir kitose išsivysčiusiose kariuomenėse yra pagilintas išdėstymas. Toks metodas reiškia padalinių išdėstymą tiek išilgai fronto (PGL), tiek gilumoje (to pasekoje dažnai turimas rezervas). Dažniausiai pagilintas išdėstymas naudojamas kai puola mechanizuoti priešo padaliniai, t.y., padaliniai, pasižymintys didele smogiamąja galia. ŠŠiuo atveju gynybos giluma absorbuoja mechanizuotų padalinių smūgį, suteikia netikėtumo, lankstumo bei veiksmų laisvės. Pagilintoje gynyboje yra sunkiau užtikrinti sąveiką ir valdymą, administravimą bei tarpusavio palaikymą ugnimi, tačiau ji įvertinus visus privalumus beitrūkumus yra kur kas patikimesnė.

Išdėstymas į gilumą naudojamas tokioje vietovėje, kuri yra labai patogi priešo judėjimui. Šis išdėstymas susideda iš tarpusavyje paremtų prieštankinių priemonių apsaugotų pėstininkais ir sustiprintų kliūtimis. Toks išdėstymas stiprus prieš šarvuotas pajėgas, bet turi silpnų pusių prieš pėstininkus ar jungtinius veiksmus, todėl ypatingą dėmesį reikia atkreipti į tarpusavio paramą. Kuo didesniu atstumu naikinamas neišsilaipinęs priešas visais prieštankiniais ginklais ir priemonėmis. Priešui priartėjus ugnies priemonės atitraukiamos į atsargines ar papildomas pozicijas, o galiausiai į pagrindinį gynybos rajoną.

Kuopos vieta gynyboje bei išdėstymo variantai

Kuopa dažniausiai ginasi bataliono sudėtyje, priešais priešakinę gynybos liniją, priešakinėje gynybos linijoje, gilumoje, dešiniajame, kairiajame sparne ar centre, pagrindinėje ar šalutinėje pastangų kryptyje, saugoje, rezerve. Kiekvienu konkrečiu atveju būrio vieta ir uždavinys bus nustatomi aukštesnio(bataliono) vado.

Priklausomai nuo situacijos, kuopa gali būti išdėstyta tiek įkalnėje, tiek nuokalnėje. Šią situaciją apibrėžia:

• Uždavinys;

• Priešas;

• Vietovė;

• Padaliniai;

• Turimas pasiruošimo gynybai laikas;

• Civiliai.

Dažniausiai pagrindinės pajėgos dėstomos įkalnėje, t.y. pridengtame kalvos šlaite, kad užtikrinti maksimalią apsaugą ir maskuotę bei išnaudoti efektyvų lengvųjų ginklų šaudymo nuotolį (iki 400m). Tuo tarpu didesnio galingumo ugnies priemonės reikalauja ilgesnių šaudymo sektorių ((apie 2000m), todėl dažnai jos pradiniame mūšio etape dėstomos nuokalnėje (nepridengtajame šlaite). Dažnai prieštankiniai ginklai vykdo prieštankines pasalas. Tokių priemonių inžinerinis įrengimas yra minimalus ir vykdomas tik blogo matomumo sąlygomis. Kita vertus, joms turi būti numatyti ir paruošti pridengti, saugūs, manevro maršrutai.

Pozicija įkalnėje – tai šlaite įrengta pozicija, neatvira tiesioginei priešo ugniai ar stebėjimui. Pozicija įkalnėje yra patogi ginantis.

Yra sekantys pozicijos įkalnėje pranašumai:

• Priešas ją gali stebėti tik iš oro.

• Priešas negali apšaudyti tiesiogine ugnimi.

• Dėl riboto stebėjimo galimybių mažesnis priešo netiesioginės ugnies efektyvumas.

• Lengvesnis judėjimas ir aprūpinimas.

Pozicijos įkalnėje trūkumai:

• Trumpesni šaudymo sektoriai.

• Priešas gali artintis prisidengęs.

• Priešas puls į pakalnę.

• Reikia daugiau karių patruliuoti, stebėti ir pridengti neapšaudomą zoną.

Tačiau kartais gynybinės pozicijos yra išdėstomos ir nuokalnėse. Pozicija nuokalnėje – tai pozicija šlaite, atvirame tiesioginei ir netiesioginei ugniai.

Pozicijos nuokalnėje pranašumai:

• Didesni šaudymo nuotoliai.

• Minimali neapšaudoma teritorija.

• Geriau kontroliuoti priešo priartėjimą.

Pozicijos nuokalnėje trūkumai:

• Nepakankama priedanga nuo priešo tiesioginės ir netiesioginės ugnies.

• Lengviau išžvalgomos pozicijos.

• Judėjimas, aprūpinimas ir darbai galimi(patartini) tik tamsiuoju paros metu..

Kuopos ugnies sistema gynyboje

Svarbiausia priešo naikinimo priemonė gynyboje yra ,,ugnis”. Tam, kad ji būtų efektyvesnė, ją reikia organizuoti į vieną sistemą, kuri turi atitikti mūšio sumanymą. Ši sistema sudaroma išnaudojant visas turimas ugnies priemones efektyviu jų šaudymo nuotoliu. Kuopos ugnies sistemą gynyboje sudaro:

• kuopos kovos mašinų ir ginklų komandų pagrindinės, atsarginės

ir papildomos pozicijos.

• kuopos ugnies ruožai, naikinimo zonos.

• kovos mašinų, kulkosvaidžių principinės ugnies kryptys, pagrindiniai ir atsarginiai sektoriai, prieštankinių ginklų ugnies kryptys, taikinių naikinimo prioritetai.

• Ugnies atidengimo linijos, orientyrai, galutinės gynybinės ugnies, netiesioginės ugnies taikiniai.

• Ugnies valdymo komandos ir signalai.

Kuopos ugnies sistema laikoma paruošta, kai ji užėmusi (paruošusi) pozicijas, taip pat paruoštos bei kuopos vado patvirtintos ginklų ir būrių ugnies kortelės, paruošta ir bataliono vado patvirtinta kuopos mūšio schema, padaliniai aprūpinti III ir V aprūpinimo klasėmis.

Kad padaliniai įgytų ir išlaikytų iniciatyvą bei, kkad būtų išvengta savų padalinių naikinimo, turi būti paruoštos efektyvios ugnies valdymo priemonės. Kuopoje turi būti nustatytos ir nuolat treniruojamos aiškios ugnies valdymo standartinės operacinės procedūros (SOP). Vadai turi žinoti ugnies valdymo principus, metodus ir priemones. Yra išskiriami ugnies valdymo principai, kuriais būtina vadovautis mūšio metu.

Stengtis kuo labiau taupyti kovinį komplektą, nes aprūpinimas mūšio metu yra apsunkintas, o dažnai ir neįmanomas, todėl turi būti palaikoma ugnies disciplina; kariai turi nuolat sekti amunicijos kiekį ir laiku užsakyti papildymą.

Visi kariai turi žinoti, kkokius taikinius jie privalo naikinti pirmiausia. Pirmiausia naikinti labiausiai pavojingus taikinius: tankus,šarvuočius, pėstininkų kovos mašinas ir pan. (tankai naikinami 2000-4000m nuotoliu, prieštankinės kovos mašinos – 2000m, PKM / ŠRV– 1000m, prieštankinės komandos – 300m; naikinimo pirmumas priklauso nuo keliamos grėsmės ddydžio; esant keliems vienodai pavojingiems taikiniams, pirma naikinamas artimiausias).

Norint sutaupyti amunicijos reikia vengti taikinių naikinimo daugiau kaip viena priemone (padalinys, besiginantis prieš gausesnes priešo pajėgas, negali sau leisti sunaikinti taikinį iš karto keliomis ugnies priemonėmis).

Naudoti tik tą kovos techniką, kuri gali pasiekti geriausią efektą konkrečiam taikiniui sunaikinti. Esant neefektyviam naudojimui, nereikalingas mašinas slėpti (šarvuota technika naikinama iš flango ar užnugario, vengiant ugnies vedimo iš fronto į tolesnius nei efektyvus šaudymo nuotolis bei sunkiai sunaikinamus taikinius).

Paskirstyti pajėgas ties jiems tinkamomis vietovėmis (VPTRK, kulkosvaidžiai, automatiniai šautuvai, granatsvaidžiai ir prieštankiniai granatsvaidžiai labiau tinka naikinti taikiniams uždaresnėje vietovėje, kai tuo tarpu ŠRV, PKM ir tankai – atviresnės vietovės kryptyse, todėl jie susikoncentruoja ties tolimais taikiniais).

Naudoti ginklus pagal jų tiesioginę, tinkamiausią paskirtį (sunkiuosius kulkosvaidžius – pprieš lengvai šarvuotas mašinas, VPTRK (apie 2000m)– prieš labiau šarvuotą techniką, vidutinis kulkosvaidis (apie 1000m) – nešarvuotas mašinas, pėstininkus ir ginklų komandas, prieštankinius granatsvaidžius (apie 400m) – prieš šarvuotą techniką, fortifikacinius įrenginius).

Vengti savų padalinių naikinimo (ŠRV, PKM, tankai, kulkosvaidžių komandos turi vengti ugnies vedimo arti pėstininkų; visada turi stebėti pėstininkų judėjimą; padalinys turi nustatyti savo vietos nurodymo SOP).

Privalumai bei trūkumai taktiniu požiūriu

JAV kariuomenėje yra keletas išdėstymo vietovėje būdų, kuriuos reikia naudoti atsižvelgiant į:

• Vietovę;

• Priešą;

• Pasiruošimo laiko atsargas;

• Savo pajėgas;

• Priešo ir savo pajėgų moralę;

Vadas pparenka gynybai tinkamą vietovę, nurodo prieštankinių, bei tolimo šaudymo nuotolio ginklų pozicijas. Rezervas išdėstomas taip, kad prireikus galėtų paremti silpniausias gynybos grandis. Labai svarbu, kad rezervo pasirodymas mūšyje būtų savalaikis. Tai gali nulemti mūšio eigą. Tačiau jei rezervas pavėluotų – viso mūšio eiga gali pakrypti į blogąją pusę.

Išvados

JAV kariuomenės statutai pabrėžia, kad jų kariuomenės pėstininkų kuopa yra pakankamai stiprus padalinys veikti savarankiškai gynyboje, nors pagrinde ji veikia bataliono sudėtyje. Trumpą laiką, pasiremiant kovinio aprūpinimo padaliniais, ji gali atlaikyti aštuonis kartus didesnį priešą. Tai yra todėl, kad JAV naudoja naujausią ginkluotę, bei turi labai išvystytą kovinį aprūpinimą. Tačiau JAV kariuomenė nėra ta, kuri specializuotųsi į gynybą – ji dažniausiai vykdo puolamuosius veiksmus, todėl gynyba savo taktinėmis analizėmis, bei išsivystymu gerokai nusileidžia puolimo operacijoms.

JAV kariuomenės vienas iš uždavinių yra apmokyti šalių sąjungininkių kariuomenes, todėl tiek Lietuvos, tiek ir kitų NATO šalių kariuomenių atstovai yra apmokomi tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek ir šalyse sąjungininkėse. Nors Lietuvos kariuomenė savo apmokymuose vadovaujasi britų taktika, tačiau amerikiečių taktika turi daug bendro su britų todėl Krašto Apsaugos Ministerija noriai siunčia savo karius į JAV, bei dalyvauja jų rengiamose pratybose