Jonas – Vytautas Žemaitis

1909 m. kovo 15 dieną, gimė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas Jonas Žemaitis – Vytautas

Būsimasis partizanų vadas gimė Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Kai Jonas Žemaitis pradėjo lankyti mokyklą, jų šeima jau gyveno Raseiniuose. 1926 m., baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs, 1929 m. gavo leitenanto laipsnį ir ėmė tarnauti 2-ajame artilerijos pulke kuopos vadu. 1936-1938 m. J.Žemaitis tobulinosi Prancūzijos Fontenblo artilerijos mokykloje. Baigęs stažuotę ir gavęs kapitono llaipsnį, vadovavo Lietuvos kariuomenės 1-ojo, vėliau 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, J.Žemaitis tęsė karinę tarnybą 617-ajame artilerijos pulke. Karo pradžia jį užklupo Varėnos poligone. Nors buvo gavęs įsakymą trauktis į Rytus, Jonas Žemaitis su grupe karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė į vokiečių nelaisvę. Nepanorėjęs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą ir apsigyveno Kaune, kur įsidarbino Energetikos valdyboje. Gimus sūnui Laimučiui, J. Žemaitis su šeima persikėlė į Kiaulininkų kaimą ir iki 1944m. dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vvedėju.

Jau vokiečių okupacijos metais J. Žemaitis įsijungė į rezistencinę veiklą: platino antinacinę spaudą, būrė Šiluvos ir Tytuvėnų vyrus į generolo P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. 1944 m. kovo mėn. jis buvo paskirtas Vietinės rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Gegužės mėnesį, vokiečiams ssunaikinus rinktinės štabą, J. Žemaitis pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į Kiaulininkus.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Jonas Žemaitis kurį laiką slapstėsi. 1945 m. kovo mėn. jis susisiekė su Lietuvos Laisvės Armijos atstovais ir, davęs priesaiką, birželio mėn. įsijungė į Juozo Čeponio vadovaujamą partizanų Žebenkšties rinktinę Raseinių rajone. J.Žemaitis tapo šios rinktinės štabo viršininku. 1945 m. liepos 22 d. Virtukų miško kautynėse jis gavo pirmąjį kovos krikštą.

Prasidėjo aktyvi Jono Žemaičio rezistencinė veikla. 1946 m. rugpjūčio 20 d. jis tapo Šerno rinktinės vadu. Už gerą organizacinį darbą ir sumanų vadovavimą J. Žemaitis buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklu. 1947 m. gegužės mėn. jis, vietoje žuvusio J.Kasperavičiaus, buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Jonas Žemaitis reformavo apygardą, paskyrė naują štabo vadovybę, rūpinosi spauda. Mėgindamas centralizuoti vadovavimą, 1948 mm. gegužės mėn. įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) sritį ir tapo pirmuoju jos vadu. Netrukus J.Žemaitis ėmėsi organizuoti vieningą visos Lietuvos partizanų vadovybę. Prasidėjo susitikimai ir konsultacijos su kitais vadais. 1948 m. lapkričio mėn. sričių atstovų posėdyje buvo paskelbta apie Lietuvos rezistencijos vyriausios vadovybės atkūrimą. 1949m. vasario mėn. įvykusio partizanų vadų suvažiavimo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Jonas Žemaitis-Vytautas vienbalsiai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku. 1949 m. vasario 16 d. jam buvo suteiktas partizanų generolo laipsnis. LLKS TTarybos deklaracijos 8-asis punktas numatė, kad ,,atstačius Lietuvos Nepriklausomybę ligi susirenkant Seimui Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas”.

LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas Jonas Žemaitis sėkmingai vykdė beveik trejus metus, kol 1951 m. gruodžio 2 d. po jį ištikusio insulto buvo paralyžiuotas. Dėl ligos jis buvo priverstas atsisakyti pareigų ir pusantrų metų išgulėjo drėgname bunkeryje Jurbarko rajono Šimkaičių miške netoli Pavidaujo kaimo. 1953 m. balandžio mėn., šiek tiek pagerėjus sveikatai, J.Žemaitis vėl ėmėsi pirmininko pareigų, stengėsi atstatyti nutrūkusius ryšius. Deja, 1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaičio bunkeris buvo išduotas. Įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą.

Pusantrų metų J. Žemaitis buvo laikomas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, tardymui buvo nuvežtas net į Maskvą. Tačiau jis kategoriškai atsisakė dirbti okupantams, liko ištikimas karininko ir partizanų vado priesaikai.

1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1997 m. vasario 14 d. Jonas Žemaitis (po mirties) buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus I-ojo laipsnio ordinu, o 1998 m. sausio 26 d. jam buvo suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.

Jonas Žemaitis ir nuosekli jo veikla

Jonas Žemaitis – viena iškiliausių mūsų tautos asmenybių, talentingas karys ir įžvalgus valstybininkas, žymus partizanų ginkluotųjų pajėgų organizatorius ir visos tautos pasipriešinimo vadas. TToks jis ir išliks Lietuvos valstybės ir Lietuvos kariuomenės istorijoje.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio devizas – ,,Atiduok Tėvynei, ką privalai”. Vyriausiasis partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, kovojančios Lietuvos pogrindžio Prezidentas generolas Jonas Žemaitis, kovoje nenugalėtas ir kalėjimų nepalaužtas, iki paskutinio savo atodūsio ištikimai ir pasiaukojančiai vadovavosi šiuo devizu, kol priešo kulka nenutraukė jo gyvybės gijos. Tegul šis paminklas liudija amžiną tautos pagarbą savo didvyriui.

Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Žemaitis į partizanų gretas atėjo 1945 m. birželio pradžioje.

Tokio vėlyvo įsitraukimo į ginkluotąjį pasipriešinimą priežastis buvo paprasta: tuo metu J. Žemaitis priklausė kitai pogrindžio organizacijai, iš kurios laukė nurodymų.

1943 m. rudenį Raseiniuose prisiglaudęs generolas Stasys Zaskevičius kvietė Raseinių apskrities viršininko pavaduotoją kpt. Praną Gužaitį, Šiluvos kooperatyve dirbantį kpt. Joną Žemaitį, ltn. Vytautą Digrį, j. ltn. Bronių Urbutį ir kitus Lietuvos karininkus stoti į pogrindinę Laisvės šaulių organizaciją. J. Žemaičiui buvo pavesta Laisvės šaulių batalioną organizuoti Šiluvos valsčiuje. Tačiau po Laisvės šaulių organizacijos kritikos Lietuvių fronto (LF) laikraštyje „Į laisvę“ P. Gužaitis pradėjo kurti savarankišką organizaciją – Vytauto Didžiojo sąjungą. J. Žemaičio iniciatyva į Vytauto Didžiojo sąjungos šaulių kuopą įstojo beveik visas Šiluvos aktyvas: seniūnas Petras Mockus, valsčiaus buhalteris Leonas Žukauskas, gaisrininkų komandos viršininkas Pranas Taučas ir kiti – iš viso apie 15–20 asmenų.

Nespėjus išplėtoti ppogrindžio veiklos, 1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius paskelbė tautai, kad organizuojama Vietinė rinktinė. Raseinių apskrities viršininkas sukvietė apskrityje gyvenančius Lietuvos kariuomenės karininkus pasitarti dėl Vietinės rinktinės organizavimo. J. Žemaičiui buvo pavesta organizuoti Šiluvos ir Tytuvėnų valsčių vyrus. Iš šių valsčių savanoriais užsirašė apie 150 vyrų. Į Vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklą dėstyti taktikos dalykų išvyko ir P. Gužaitis. Raseinių apskrities vyrai, sudarę savo kuopą, išžygiavo į Seredžiuje dislokuotą 310-ąjį batalioną, kurio vadu 1944 m. kovo 15 d. buvo paskirtas J. Žemaitis.

Balandžio 28 d. vokiečiams privertus gen. P. Plechavičių skelbti vyrų mobilizaciją, kuriai priešinosi visos pogrindžio organizacijos, ir laukiant nenumatytų įvykių, gegužės 1 d. J. Žemaitis vadovauti batalionui pavedė kpt. Romui Gintautui, o pats išvyko trumpų atostogų pas savo šeimą į Šiluvą.

Gegužės 9 d. vokiečiai įsakė visiems Vietinės rinktinės batalionams pereiti jų dispozicijon – tapti pagalbiniais SS uniformą dėvinčiais policijos batalionais. Gen. P. Plechavičiui nepaklusus, gegužės 15 d. gestapininkai suėmė visą rinktinės štabą, o batalionus nuginklavo (vis dėlto iš 14 batalionų pavyko nuginkluoti tik 4).

Kaip tik gegužės 15 d. po atostogų į Kauną grįžo J. Žemaitis. Iš ltn. Savėno sužinojęs apie karininkų areštus ir Vietinės rinktinės sunaikinimą, nepasiekęs Seredžiaus, persirengęs civiliais rūbais grįžo į Šiluvą. Čia tuojau susisiekė

su P. Gužaičiu, kuriam taip pat pavyko pasitraukti iš Marijampolės. Visi sutarė slapstytis ir laukti, kaip klostysis situacija fronte. P. Gužaitis, pasirinkęs Vilko slapyvardį, slaptam ryšiui palaikyti išdalijo korteles su Vytauto Didžiojo sąjungos antspaudu.

Liepos mėn. P. Gužaitis iš kpt. Igno Viliaus-Velavičiaus gavo pasiūlymą Abvero žvalgybos mokyklose keletą vyrų apmokyti partizaninio karo taktikos. Jis pavedė J. Žemaičiui parinkti Šiluvos valsčiuje porą kandidatų. Vykti į desantininkų mokyklą J. Žemaitis pasiūlė Povilui Lušui ir Leonui Žukauskui, tačiau frontui artėjant prie Šiluvos jiedu vykti aatsisakė.

J. Žemaitis nutarė frontą praleisti tėviškėje, o P. Gužaitis kartu su frontu traukėsi į Žemaitiją.

Jau rugsėjo pradžioje NKVD fronto užnugario dalinių kapitonas pradėjo ieškoti J. Žemaičio, todėl jis pasitraukė pas giminaitę į Dotnuvos valsčių, vėliau vėl grįžo į tėviškę – Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą. Gruodžio mėn. pas jį atvyko P. Gužaitis ir perdavė anapus fronto linijos vyraujančią nuomonę, kad vokiečiai su Vakarų pagalba per artimiausias savaites iš Lietuvos išstums Raudonąją armiją. Todėl atrodė išmintinga slapstytis ir laukti to momento. Keletą kkartų pas P. Gužaitį buvo nuvykusi J. Žemaičio žmona, tačiau jis jokių nurodymų nedavė.

1945 m. sausio pabaigoje pas J. Žemaitį atėjo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys partizanas Petras Bartkus, jis pasiūlė stoti į LLA ir imtis vadovauti partizanų junginiams. P. BBartkus kritikavo P. Gužaičio Vytauto Didžiojo sąjungą ir buvo kategoriškai nusistatęs prieš bet kokias derybas ar bendradarbiavimą su Abveru (siekiant iš vokiečių gauti ginklų ar pasimokyti partizaninio karo pagrindų). Ideologinius nesutarimus tarp P. Gužaičio šalininkų ir LLA atstovaujančių P. Bartkaus bei Algimanto Zaskevičiaus ne kartą mėgino užglaistyti Kelmės kun. Antanas Čimielius.

Išklausęs P. Bartkaus pasiūlymą išeiti į mišką, J. Žemaitis atsakė, kad vieną mėnesį lauks nurodymų iš kpt. P. Gužaičio ar gen. S. Zaskevičiaus.

Kitą kartą P. Bartkus kartu su Kelmėje apsistojusiu buvusiu LLA Vilniaus apygardos štabo nariu A. Zaskevičiumi atėjo į J. Žemaičio tėviškę 1945 m. balandžio 23 d. J. Žemaitis prisiekė ir įstojo į LLA. Porą savaičių slapstėsi namuose kartu su A. Zaskevičiumi. Šis supažindino J. Žemaitį su LLA organizacine sstruktūra. Ką tik buvo sunaikintas LLA Šiaulių apygardos (Saturno) štabas: balandžio 4 d. suimtas jam vadovavęs Adolfas Eidimtas. Kelmės, Raseinių, Šiaulių apskrityse veikė atskiri partizanų būriai, kurie pagal numatytą LLA struktūrinę schemą turėjo priklausyti Vėgėlės, Ungurio rinktinėms. Rinktinės dar tik formavosi. Gegužės 20 d. A. Zaskevičius užėmė Vėgėlės rinktinės agitacijos ir propagandos skyriaus viršininko postą. Birželio 2 d. į Juozo Čeponio-Budrio vadovaujamą Raseinių apskrityje veikiančią Žebenkšties rinktinę atėjo J. Žemaitis. Jis pasirinko Dariaus slapyvardį ir buvo paskirtas rinktinės štabo viršininku. PPirmomis partizanavimo dienomis teko kurti pagrindinius partizanų veiklą reglamentuojančius dokumentus ir drausmės statutus.

Rinktinę tuo metu sudarė pora kuopų; vienai vadovavo Jonas Venclauskas-Ralis, kitai – studentas iš Aukštaitijos Vareikis-Gaučas.

Pretenduojantis į aukštesnes pareigas A. Zaskevičius 1945 m. birželio 30 d. paskelbė atkuriąs sunaikintą Saturno apygardos štabą ir perimąs vadovavimą apygardai, kurią pavadino Vyčio vardu.

1945 m. vasarą Žebenkšties rinktinė įvykdė sėkmingą operaciją: liepos 9 d. iš Biliūnų ligoninės išvadavo suimtą sužeistą lakūną ltn. Juozą Kasperavičių ir čekistų peršautą jaunuolį Stasį Šimulyną. Tačiau liepos 19 d. partizanai Virtukų miško kautynėse patyrė skaudų pralaimėjimą: žuvo 15 kovotojų.

Po Virtukų kautynių Vėgėlės rinktinė buvo panaikinta. A. Zaskevičiaus įkurta Vyčio apygarda irgi praktiškai neegzistavo. Todėl 1945 m. spalio pradžioje Žebenkšties ir Lydžio rinktinių vadovybės paskelbė, kad kuriama nauja – Žaibo apygarda. Šios apygardos vadu buvo išrinktas J. Žemaitis, štabo nariais – J. Čeponis, P. Bartkus, A. Zaskevičius. Štabas numatė sutelkti atskirus partizanų būrius, sukurti gerą ryšių sistemą ir Organizacinį sektorių (OS), informuoti visuomenę apie tarptautinę padėtį bei partizanų tikslus. Žiemai pasiskirstė taip: A. Zaskevičius Raseinių valsčiaus Dumšiškių kaimo ūkininko Juozo Judicko tvarte įrengtame bunkeryje klausydavo radijo ir spalio mėn. išleido informacinį biuletenį „Karinė ir politinė apžvalga“; P. Bartkus apsistojo Viduklės valsčiaus Anžilių kaime, ten nuo lapkričio mėn. pradėjo lleisti laikraštį „Laisvės varpas“. J. Čeponis ir J. Žemaitis pastovios dislokacijos vietos neturėjo, lankė partizanų dalinius. Žiemą J. Žemaitis praleido Sandraviškių miško partizanų stovykloje.

Žiemą Žaibo apygardos kūrimo darbas praktiškai sustojo. Iškilus nesutarimams su A. Zaskevičiumi ir nenorėdama paklusti apygardos štabui, Lydžio rinktinės vadovybė 1946 m. balandžio mėn. pradėjo kurti naują apygardą.

1946 m. vasario 10 d. Lietuvoje okupacinė valdžia organizavo pirmuosius rinkimus į Sovietų Sąjungos aukščiausiąją tarybą. Visi partizanų daliniai aktyviai agitavo boikotuoti rinkimus. Rinkimų dieną Žebenkšties rinktinės partizanai nutraukė telefono kabelį į Viduklę ir pasirinktinai apšaudė rinkimų būstines. J. Žemaičio vadovaujamas būrys apšaudė Viduklės valsčiaus Rimkiškių rinkimų būstinę, keli ją saugantys NKVD kareiviai buvo sužeisti, vienas žuvo.

Kovo mėn. J. Žemaitis ir P. Bartkus vėl ėmėsi kurti apygardą ir ieškojo ryšių su Šiaulių ir Kėdainių apskrityse veikiančiomis Vytauto Didžiojo ir Povilo Lukšio rinktinėmis. Gegužės mėn. Žaiginio miške J. Žemaitis susitiko su P. Lukšio rinktinės vadu Jonu Jasinevičiumi-Margiu, tačiau šis susitikimas praktinės naudos nedavė, nes netrukus dėl čekistų provokacijų rinktinė buvo dezorganizuota, legalizavęsi rajonų vadai – užverbuoti, o rinktinės vadas – suimtas.

P. Bartkus iškeliavo į Raseinių valsčių pas J. Čeponį, ten turėjo atnaujinti ryšius su tauragiškiais ir tartis su Lydžio rinktinės vadu J. Kasperavičiumi dėl apygardos kūrimo.

Grįžęs į Pyragių miške stovyklaujančią PP. Morkūno kuopą, J. Žemaitis liepos 6 d. pateko į kautynes. Po kelias valandas trukusio susišaudymo partizanams teko trauktis ir tik dėl išmintingo ir šaltakraujiško J. Žemaičio vadovavimo žuvo vos vienas partizanas. Du MVD 4-osios šaulių divizijos pulkai (1700 kareivių) savaitę šukavo aplinkinius miškus ir gyvenvietes, tačiau partizanams pavyko išvengti smūgio. J. Žemaičio vadovaujamas 15 partizanų būrys pasiekė Tyrulių pelkes. Čia susitiko su Vytauto Didžiojo rinktinės vadu Jonu Belaglovu-Algiu, nustatė rinktinių veiklos ribas ir aptarė ryšį, tačiau pareigūnų, tinkamų darbui apygardos štabe, ši rinktinė neturėjo.

Tuo tarpu J. Čeponis dėl nesutarimų su A. Zaskevičiumi 1946 m. rugsėjo 6 d. atsisakė vadovauti rinktinei ir išvyko kurti naujos rinktinės Girkalnio, Šimkaičių, Ariogalos, Seredžiaus, Veliuonos, Čekiškės, Vilkijos, Babtų valsčiuose. Netrukus ten sukūrė stiprią Žalčio rinktinę. Žebenkšties rinktinės vado pareigas laikinai ėjo A. Zaskevičius, jis po Pyragių mūšio rinktinės pavadinimą pakeitė į Šerno. Prasidėjus dideliems MVD kariuomenės siautimams ir ryšininkų areštams, J. Žemaitis daugiausia laikėsi Vytauto Didžiojo rinktinės veiklos rajone. 1946 m. rugpjūčio 20 d. laikinai einantis Šerno rinktinės vado pareigas A. Zaskevičius pasitraukė iš posto ir išvyko į Vilnių, į J. Markulio kuriamą Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą (VGPŠ). Vadovauti rinktinei jis pavedė J. Žemaičiui.

Taip J. Žemaitis tapo Šerno rinktinės vadu. Dariaus slapyvardį pakeitė į

rašytinį Adomo bei žodinį Mockaus slapyvardžius ir energingai ėmėsi formuoti rinktinės štabą. Jame buvo šie skyriai: organizacinis (viršininkas Povilas Mačiulis), informacijos (viršininkas Alfonsas Pakarklis) bei ūkio (viršininkas Teofilis Pakarklis). Tuo metu P. Bartkus dalyvavo pasitarimuose su Lydžio ir Žalčio rinktinėmis dėl Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimo. Jis turėjo ne tik Šerno, bet ir Vytauto Didžiojo rinktinės atstovo įgaliojimus. Nusivežė ir J. Žemaičio sukurtą apygardos veiklos projektą, tačiau pagrindu buvo priimtas Lydžio rinktinės projektas, kuris buvo išsiuntinėtas rinktinių ir atskirų padalinių vadams „„susipažinimui, savo nuomonių pareiškimui, pasiūlymams ir pataisoms“.

1946 m. rugsėjo 21 d. Šerno rinktinė oficialiai įstojo į Jungtinę Kęstučio apygardą. Gruodžio mėn. prisijungė ir Vytauto Didžiojo rinktinė. Prasidėjo intensyvus J. Žemaičio ir J. Kasperavičiaus bendradarbiavimas, vadai stengėsi įvesti karišką tvarką partizanų būriuose, užmegzti ryšius rinktinės viduje bei su kitais padaliniais, sukurti konspiracijos sistemą. Kuriant programinius dokumentus ir organizacinę struktūrą buvo remiamasi LLA programinėmis nuostatomis. Kai kurie partizanų padaliniai stengėsi jas įgyvendinti neatsižvelgdami į gyvenimo realybę. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo rinktinė norėjo stoti įį Jungtinę Kęstučio apygardą, tačiau tam priešinosi Žemaičių apygardos vadovybė, kuri šią, taip pat Joniškio apskrityje veikiančią Genio rinktinę laikė savo padaliniais, nes taip – į keturias apygardas – buvo numatyta skirstyti Lietuvos teritoriją LLA vado įsakyme. Nepaisydamas LLA nurodymo ppartizanų dalinius vadinti žvėrių vardais, J. Žemaitis 1946 m. lapkričio 23-iąją, Lietuvos kariuomenės dieną, Šerno rinktinės pavadinimą pakeitė į Savanorio. Ir vėliau ne kartą nurodė junginių pavadinimais bei slapyvardžiais pasirinkti lietuviškus tautinius vardus.

J. Žemaitis daug dėmesio skyrė Organizacinio sektoriaus tinklo sukūrimui. Savanorio rinktinėje vienam partizanui vidutiniškai teko šeši OS nariai, tuo tarpu stipriose Lydžio, Naro (buvusi Žalčio) rinktinėse OS narių buvo tik du kartus daugiau, o Vytauto Didžiojo ar Povilo Lukšio rinktinėse – net du kartus mažiau nei partizanų. Šis santykis apygardoje vidutiniškai buvo 3:1. Toks didelis legaliai gyvenančių partizanų talkininkų skaičius rodė, kad J. Žemaitis puikiai suprato, jog be gyventojų paramos partizaninis pasipriešinimas yra neįmanomas. Jis mokėjo gražiai bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis (savo pavaldinius mokė nežiūrėti į kiekvieną žžmogų kaip į priešą), kurie po trumpo pokalbio duodavo iškilmingą OS nario priesaiką.

Tuo metu vyko sunkus apygardos konsolidavimo darbas, nes „ne visi vadovaujantys asmenys sveikai žiūrėjo į būtinybę jungtis. Vieni prisistatinėjo kaip pogrindžio organizacijų, sukurtų vokiečių okupacijos metais ir pabėgusių į Vokietiją, atstovai, kaip jų programų ir tradicijų pasekėjai, kiti bijojo, kad plečiantis ir vystantis organizacinėms struktūroms neteks savo įtakos, todėl stojo prieš veržlų junginių susijungimą. Tokioje atmosferoje tariantis apie susijungimo būtinybę ir svarstant konkrečius planus, ne kartą po keletos ppasišnekėjimų vienijimosi darbas nei per žingsnį nejudėdavo į priekį. Kai kurie stipresni vienetai, turintys geresnes veiklos sąlygas, kai iškildavo susijungimo klausimas, stengdavosi jo išvengti, kritikuodavo silpnesnius vienetus arba imdavosi spaudimo ir diktato“, – rašė apygardos vadas J. Kasperavičius.

J. Žemaitis visokeriopai palaikė J. Kasperavičiaus pastangas ir neturėjo jokių asmeninių ambicijų dėl to, kad apygardos centras pasislinko į Pietų Žemaitiją (vietoj Žaibo ir Vyčio pavadinimais mėgintos atkurti LLA Šiaulių apygardos). Kadangi pats buvo užmezgęs ryšius su Vytauto Didžiojo ir Povilo Lukšio (buvusi Kovo), o per jas – ir su Genio bei Žaliosios rinktinėmis, pasistengė, kad ir šie junginiai įstotų į Jungtinę Kęstučio apygardą. Įvertindamas J. Žemaičio veiklą 1947 m. vasario 16 d. Kęstučio apygardos vadas jį apdovanojo pasižymėjimo ženklu.

Tuo metu kaip tik užsimezgė ryšiai su anapus Nemuno veikiančia Tauro apygarda bei J. Markulio kuriama organizacija – Bendru demokratiniu pasipriešinimo sąjūdžiu (BDPS). 1946 m. lapkričio 1 d. į Kęstučio apygardą jau kaip BDPS įgaliotinis atvyko A. Zaskevičius ir pasiūlė stoti į BDPS, taip pat aptarti partizanų demobilizavimosi galimybes. Demobilizacijos, kurios taip troško J. Markulis, idėja buvo iš karto atmesta. Vieningo politinio ir karinio pasipriešinimo centro kūrimui buvo visiškai pritarta, tačiau, kęstutėnų nuomone, vyriausioji vadovybė turėjo būti demokratiniu būdu išrinkta, t.y. „sukurta iš aapačios, kad atstovautų visai tautai, visiems kovos už laisvę dalyviams“. Sužinojęs apie rengiamą partizanų vadų suvažiavimą ir tikėdamasis diskusijos šiais klausimais, J. Kasperavičius parengė išsamų pranešimą, kurį išsiuntinėjo rinktinių vadams, prašydamas pareikšti pastabas ir pasiūlymus. Išaiškinus MGB provokaciją ir sušaukus suvažiavimą kitu metu, Jungtinės Kęstučio apygardos vadovybė jame dalyvauti nebespėjo, tačiau gavo suvažiavimo protokolą ir įsitraukė į aptartų klausimų svarstymą. Atsakydamas į J. Kasperavičiaus mintis, J. Žemaitis rašė: „Aš visapusiškai remiu ir palaikau laiške ir pranešime išdėstytas mintis“. Tačiau turėjo ir pastabų: siūlė supaprastinti BDPS pavadinimą, nesivadovauti buvusia partine priklausomybe (nes praktiškai Lietuvoje jokios partijos nebeegzistavo), žmones vertinti tik pagal sugebėjimą dirbti ir atsidavimą laisvės reikalui, nesuteikti politinei vadovybei prioritetinio vaidmens. Kuriamam BDPS, J. Žemaičio nuomone, galėjo būti pavestos tokios funkcijos: politinis vadovavimas, ryšiai su užsieniu bei parengiamasis darbas organizuojant Laikinąją vyriausybę. Pritarė J. Kasperavičiui, kad nėra reikalo sudarinėti atskirą politinę ir karinę pasipriešinimo vadovybę, pasiūlė tokį vieningos laisvės kovotojų organizacijos pavadinimą: Lietuvos prisikėlimo sąjūdis. J. Žemaičio nuomone, atkūrus nepriklausomybę, šios organizacijos funkcijos nesibaigtų, nes tektų siekti demokratinių laisvių įgyvendinimo, auklėti gyventojus, kad jie atsikratytų okupantų primestų įpročių ir svetimųjų įtakos ir t.t.

Būdamas demokratiškų pažiūrų, J. Žemaitis kritikavo partizanų vadų suvažiavimą ir dėl to, kad jo sprendimai buvo priimti ddalyvaujant tik dviejų apygardų atstovams.

Kadangi demaskavus J. Markulį buvo svarstomas ryšių su užsieniu atkūrimo ir partizanų įgaliotinių pasiuntimo į užsienį klausimas, J. Kasperavičius tokiu įgaliotiniu pasiūlė gerai mokantį vokiečių ir prancūzų kalbas, užsienyje mokslus baigusį J. Žemaitį. J. Žemaitis sutiko su pasiūlymu: „Išvažiuoti į užsienį galiu bet kuriuo metu“.

1947 m. balandžio 12–15 d. šiuo klausimu buvo paskirtas Tauro ir Kęstučio apygardų vadų pasitarimas. Į jį turėjo vykti J. Kasperavičius, J. Žemaitis, P. Bartkus ir J. Čeponis. Pakeliui buvo sužeistas P. Bartkus, taip pat sužinota, kad sunaikintas visas Kęstučio apygardos štabas: J. Kasperavičius žuvo, o P. Paulaitis – suimtas. Į užsienį 1947 m. birželio mėn. iškeliavo Juozas Lukša ir Jurgis Krikščiūnas.

1947 m. gegužės 20–25 d. P. Bartkaus iniciatyva buvo sukviestas apygardos ir rinktinių vadų pasitarimas, kuriame Kęstučio apygardos vadu vietoj žuvusio J. Kasperavičiaus buvo išrinktas J. Žemaitis.

Prieš pradėdamas eiti naujas pareigas, J. Žemaitis paskyrė naują rinktinės vadą – Edmundą Kurtinaitį. Karininkų nebeturėjo, štabus teko formuoti iš mokytojų, kuriuos reikėjo apmokyti ne tik vadovauti partizanų daliniams, bet ir naudotis ginklu. Dar 1945 m. vasarą J. Žemaitis buvo parengęs 10 valandų partizanų karinio mokymo kursą, kurį privalėjo išeiti ne tik partizanai, bet ir OS nariai. Pasikeitus vadovybei, dėl konspiracijos teko pakeisti ne tik

šifrus, slapyvardžius, bet ir rinktinės pavadinimą: nuo 1947 m. liepos 5 d. ji buvo pavadinta Knygnešio vardu.

Sutvarkęs rinktinės reikalus, J. Žemaitis ėmėsi formuoti apygardos štabą. Buvo parinkta būstinės vieta: pasirūpinta, kad apylinkėse nesislapstytų plėšikaujančių asmenų, nebūtų vykdoma jokių partizanų kovinių akcijų, galinčių išprovokuoti MVD kariuomenės siautimus. Žiemai štabo būstinei Skaudvilės valsčiuje buvo įrengti keturi bunkeriai. Išaiškinus vieną slėptuvę, būtų buvę galima pereiti į kitą. Štabą J. Žemaitis norėjo suformuoti iš visų rinktinių atstovų, tačiau ne visos rinktinės turėjo tam tinkamų ppareigūnų. Štabe dirbo jauni vyrai: P. Bartkus, Vytautas Gužas, Antanas Liesys ir kt. J. Žemaitis, būdamas nepaprastai darbštus, stengėsi kuo greičiau sukurti pagrindinius partizanų veiklą reglamentuojančius statutus bei aktus ir aprūpinti jais partizanų dalinius bei sutvarkyti juos Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Jis taip pat daug dėmesio skyrė spaudos leidybai ir platinimui. Operatyvinio skyriaus viršininku paskirtas V. Gužas rašė: „Patekau į kietas vado rankas, kur nedrįstu pareikšti nuovargio, paguodos; žodis „negalima“ iš žodyno turi būti išbrauktas. Dirbam per dienas ir naktis, negaudami jjokio atsikvėpimo“.

Kaip tik 1947 m. buvo patikslinti, papildyti ir iš naujo suformuluoti „Jungtinės Kęstučio apygardos organizacijos ir veiklos nuostatai“, reglamentuojantys visas partizanų veiklos sritis, įskaitant baudžiamąją teisę ir procesinius dalykus. Nuo 1947 m. rudens apygardos laikraštis „Laisvės varpas“ ėjo reguliariai kkas dvi savaites, o platus OS narių tinklas jį platino Raseinių, Jurbarko, Kėdainių, Šiaulių ir kitose apskrityse. Spaudos darbui pasitelktas buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, LAF’o narys, iki okupacijos dirbęs Krašto apsaugos ginklavimosi laboratorijoje, plk. Dominykas Steponaitis, gyvenęs Tauragėje ir dirbęs gydytoju.

Nors J. Kasperavičius žuvo, tačiau konsultacijos su Tauro apygardos vadu A. Baltūsiu dėl vyriausiosios vadovybės sudarymo tęsėsi. 1947 m. vasarą Kęstučio apygarda turėjo nuolatinį ryšį su Vytauto ir Vyčio apygardos vadovybėmis. Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis buvo su J. Žemaičiu tarnavęs viename pulke. J. Žemaitis siekė, kad formuojant vyriausiąją vadovybę dalyvautų visų apygardų atstovai, todėl 1947 m. birželio 10 d. pakvietė Rytų Lietuvos partizanų vadus Joną Kimštą ir D. Vaitelį vykti kartu į pasitarimą su Tauro apygardos vadovybe, tačiau J. MMarkulio įtaka Aukštaitijoje ir čekistų intrigos susitikimą sutrukdė. J. Žemaitį domino Aukštaitijos partizanų apygardų struktūra ir srities štabo veikla. Nors pataikaudamas J. Kimšto savimeilei J. Markulis buvo jį paskyręs Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadu, praktiškai srities štabas suformuotas nebuvo. Neveikė ir J. Vitkaus-Kazimieraičio iniciatyva mėginta kurti Pietų Lietuvos partizanų srities vadovybė, tad susijungimas buvo formalus. Tuo tarpu J. Žemaitis nematė tinkamesnio modelio vadovauti visos Lietuvos partizanų apygardoms, negu per sričių štabus. Tai buvo jo idėja, kurią jis visokeriopai propagavo ir sstengėsi įgyvendinti, tačiau ambicingas Tauro apygardos vadas A. Baltūsis, nors skelbėsi esąs Pietų Lietuvos srities vadas, bendros Tauro ir Dainavos apygardų vadovybės nesuformavo.

Ryšį su A. Baltūsiu Kęstučio apygarda palaikė per mokytoją Giedrių-Žygimantą. Praktiškai tik Tauro ir Kęstučio apygardų vadovybės aptarinėjo BDPS prezidiumo struktūrą, stengėsi sukurti veiklų pogrindžio centrą. J. Markulio įtaka Aukštaitijos partizanų vadams buvo tokia stipri, kad, nors ir perspėtas, J. Kimštas 1947 m. rugsėjo mėn. laiške „dr. Narutavičiui-J. Markuliui“ rašė esąs nusivylęs „suvalkiečiu“, t.y. A. Baltūsiu, kurį, kartu ir „garbės trokštantį Žemaitį, o taip pat jų „žygius“ sveikinęs su giliausiu nuoširdumu“. Vyčio apygardos vadas D. Vaitelis 1948 m. sausio mėn. apie MGB provokaciją rašė J. Žemaičiui: „Jūsų 1947 m. rugpjūčio mėn. laišką gavau. Dėkoju už perspėjimą, bet aš tuo dar neįsitikinęs“.

Nors apygardos oficialiai į BDPS dar nebuvo įstojusios, 1947 m. birželio mėn. A. Baltūsis VGPŠ vardu išsiuntinėjo įsakymą sudaryti operatyvinius veiklos planus.

Diskusijos dėl BDPS organizacinės struktūros užtęsė Kęstučio apygardos įstojimą į šią organizaciją.

1947 m. rugpjūčio 23 d. įvyko dar vienas A. Baltūsio ir Kęstučio apygardos atstovo Žygimanto pasitarimas. Gavęs jo protokolą, su rinktinių vadais apsvarstęs pasiūlymą stoti į BDPS, J. Žemaitis paprašė priimti apygardą į vieningą pogrindžio organizaciją, kuri 1947 m. spalio mėn. buvo pavadinta Demokratiniu Lietuvos sąjūdžiu. 11947 m. spalio 1 d. toks sprendimas buvo priimtas.

Tai buvo faktiška partizanų junginių centralizavimo pradžia. J. Žemaitis parengė vieningos organizacijos įstatų metmenų projektą, kuriame numatė organizacijos struktūrą, tikslus. Projekte J. Žemaitis vėl iškėlė pozityvų sričių sukūrimo vaidmenį: „B[altijos] vadovybės nuomone, sritiniai apygardų susijungimai yra būtini jau vien tik apygardų veiklos tarpusaviam derinimui ir glaudesniam jų bendradarbiavimui užtikrinti. <.> Centrinės vadovybės dalinio ar visiško išblaškymo, sunaikinimo bei veiklos paralyžiavimo atvejais sričių vadovybės liks tais atsparos mazgais, kurie ir toliau nenutrūkstamai vadovaus laisvės kovos sąjūdžiui savo apimtyse ir kuriais eventualiai bazuosis naujai sudaroma centrinė vadovybė“. Tokį pat vaidmenį vaidino ir žemesniuose padaliniuose – tėvūnijose suformuoti štabai, kuriuose gerą vadovavimo mokyklą išėjo daugelis vėliau į apygardų štabus pervestų pareigūnų. Stiprių sričių štabų suformavimas ir jų parengimas savarankiškam veikimui buvo savotiškas organizacijos centralizavimas ją decentralizuojant, t.y. vieningo vadovavimo esmė buvo ne hierarchinė priklausomybė aukštesniam centrui, o vieningų programinių dokumentų sukūrimas ir jų nuostatų įgyvendinimas.

J. Žemaitis kritikavo esamą padėtį: „<.> mūsų nuomone, senasis Demokratinio Lietuvos sąjūdžio Prezidiumas ir Vyriausiasis Ginkluotųjų pajėgų štabas yra silpni, neatitinka žūtbūtinę kovą vedančios tautos dvasios, pažiūrų bei lūkesčių, o svarbiausia – neatitinka tikrovės, kurioje ši kova šiandien Lietuvoje vyksta“. Jis siekė, kad vyriausioji partizanų vadovybė realiai vadovautų pasipriešinimui ir būtų vveikli.

Pagal A. Baltūsio sudarytą vyriausiosios pogrindžio vadovybės schemą į Karo tarybą turėjo įeiti po du kiekvienos apygardos atstovus, tačiau dėl pareigūnų trūkumo buvo nutarta skirti po vieną apygardos ir srities atstovą. Tarp Karo tarybos posėdžių vyriausiosios vadovybės funkcijas turėjo vykdyti BDPS prezidiumo pirmininkas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Iki metų pabaigos vis dar buvo ieškoma BDPS prezidiumo pirmininko kandidatūros. J. Žemaitis į šį postą siūlė D. Steponaitį, tačiau jis gyveno legaliai Tauragėje ir nenorėjo keisti savo padėties, o tai buvo kliūtis darbui vyriausiojoje vadovybėje. 1947 m. spalio 3 d. žuvus Kęstučio apygardos atstovui Giedriui-Žygimantui, J. Žemaitis D. Steponaitį pasiūlė apygardos atstovu BDPS vadovybėje. Galop A. Baltūsis, apsvarstęs J. Žemaičio rekomendacijas, sutiko įtraukti D. Steponaitį-Taurių į vyriausiąją vadovybę, tačiau ne prezidiumo pirmininko, o tik jo pavaduotojo – Politinio sektoriaus viršininko pareigoms: „Mes sutinkame su Jūsų pageidavimu perkelti Laisvės kovos sąjūdžio organizacijos būstinę į B[altijos] veikimo rajoną (pagal BDPS prisiųstą Lietuvos pogrindžio Vyriausios vadovybės schemą, visą Politinį sektorių). <.> Tauro ir Dainavos apygardos sutinka, kad Taurius būtų mūsų kuriamos organizacijos pirmininku pagal schemą – Politinio sektoriaus viršininku, pasiliekant rezervus, kad jis sutiktų priimti aukštesnį postą, jei to pareikalautų padėtis“. Tačiau D. Steponaitis vis tiek nesutiko pereiti į pogrindį ir atsisakyti legalaus gyvenimo,

todėl jo kandidatūra patvirtinta nebuvo.

A. Baltūsis nesiliovė kvietęs patį J. Žemaitį į BDPS prezidiumą. 1948 m. sausio mėn. jis sutiko tapti prezidiumo nariu. Jau anksčiau, siųsdamas laišką popiežiui Pijui XII, A. Baltūsis prašė šį laišką neakivaizdžiai pasirašyti J. Žemaitį; tai ir buvo padaryta.

Tęsdamas konsultacijas su A. Baltūsiu dėl vyriausiosios vadovybės sudarymo, J. Žemaitis nepaliovė rūpintis ryšiais ir padėtimi kitose apygardose. Didelį rūpestį kėlė smarkiai nukentėjusi nuo MGB provokacijų Žemaičių apygarda. Norėdamas sustiprinti Žemaičių apygardos štabą, į jį pervedė patyrusį ppareigūną Vaclovą Ivanauską. Sužinojęs, kad šios apygardos vadovybė nebuvo išplėtojusi pogrindžio veiklos strategiškai svarbiame Klaipėdos krašte, J. Žemaitis iš Šilutės apskrityje gyvenančių OS narių mėgino sukurti Rambyno rinktinę. Rinktinės štabas aprūpindavo Kęstučio apygardą spaustuvės reikmenimis, akumuliatoriais, žiebtuvėliais ir kt. Kartu J. Žemaitis nesiliovė ieškojęs ryšių su kitų kraštų pogrindžiu: per Joniškio apskrityje veikiančius partizanus, o vėliau per Vytauto apygardą stengėsi gauti žinių apie Latvijos partizanų vadovybę, domėjosi pasipriešinimu sovietų valdžiai Baltarusijoje.

Apmąstęs optimalią vieningos pasipriešinimo organizacijos struktūrą ir apgynęs veiklių sričių šštabų idėją, J. Žemaitis ėmėsi šią idėją įgyvendinti. 1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga susirinkusi Kęstučio apygardos ir Savanorio rinktinės vadovybė nutarė įkurti dar vieną apygardą. Šis sprendimas brendo jau nuo 1945 m., kai J. Žemaitis mėgino suformuoti VVyčio apygardą, t.y. atgaivinti sunaikintą LLA Šiaulių (Saturno) apygardą. Jungtinės Kęstučio apygardos teritorija buvo per daug didelė, kad būtų galima sėkmingai palaikyti ryšį ir vadovauti Voverės (buvusi Genio), Atžalyno (buvusi Vytauto Didžiojo), P. Lukšio bei Žaliosios rinktinėms, veikiančioms Lietuvos centrinėje dalyje – Šiaulių, Joniškio, Kėdainių apskrityse. Optimaliai vadovauti partizanų veiklai buvo galima tik turint pavaldžius ne daugiau kaip 2–3 žemesnius štabus. Sričiai turėjo būti pavaldžios 2–3 apygardos, kuriose veiktų po 2–3 rinktines. Tuo pačiu principu J. Žemaitis pertvarkė rinktines: teritoriniu atžvilgiu jas suskirstė į rajonus. Rajoną sudarė 4–6 valsčių teritorija (kai kur Lietuvoje egzistavo tėvūnijos, jungiančios 2–3 valsčių partizanus). Žemiausias partizanų padalinys, turintis štabą, buvo tėvūnija ir rajonas. Aukuro (buvusi Lydžio) rinktinėje buvo sudaryti trys, Žuvėdros (buvusi Žalčio, Naro) – ddu, Knygnešio (buvusi Savanorio) – trys rajonai.

Taigi, išsprendus naujos apygardos, sąlyginai dokumentuose pavadintos Gražinos vardu, įkūrimo klausimą, buvo galima iš trijų Žemaitijoje veikiančių apygardų – Žemaičių, Kęstučio ir naujosios – suformuoti sritį. Lapkričio mėn. į Radviliškio valsčiaus Dukto mišką iškeliavo J. Žemaičio įgaliotiniai P. Bartkus ir Bronius Liesys ir, užmezgę ryšį su Atžalyno ir Žaliosios rinktinių vadovybe, ėmėsi kurti naująją apygardą. 1948 m. balandžio 1 d. apygarda, pavadinta Prisikėlimo vardu, išleido pirmąjį įsakymą.

1948 m. gegužės pradžioje Skaudvilės valsčiaus Legotės miške JJ. Žemaitis susitiko su Žemaičių apygardos vadovybe. Buvo patikslintos apygardų ribos ir aptartas srities štabo kūrimas. „Š. m. vasario–balandžio mėn. vykusiuose pasitarimuose su K[ęstučio apyg.], Ž[emaičių apyg.] ir G[ražinos apyg.], šių apygardų vadovybė nutarė susijungti į stambesnį laisvės kovos sąjūdžio organizacinį vienetą – sritį, kurio aukščiausias galutinis tikslas – atkovoti laisvę ir Lietuvos nepriklausomybę“, – buvo rašoma pirmajame srities, pavadintos Jūros vardu, įsakyme. „Nuo 1948 m. gegužės 1 d. aš paskirtas šios srities vadu“, – konstatavo J. Žemaitis, pasirinkęs Žalčio slapyvardį.

1948 m. sausio mėn. J. Žemaitis buvo gavęs A. Baltūsio pranešimą, kad desantas sėkmingai išsiųstas į užsienį, kartu ir išvežtų dokumentų sąrašą bei laiško šv. Tėvui kopiją. Kovo mėn. atėjo žinia apie A. Baltūsio žūtį. Gegužės mėn. naujasis Tauro apygardos vadas Jonas Aleščikas-Rimantas šifruotu laišku pranešė, kad du asmenys liko užsienyje, su jais pavyko susisiekti ir vasario bei gegužės mėn. perduoti prašomas žinias. Deja, centralizacijos reikalai buvo blogi: „Su BDPS ryšys nutrūkęs Žvejui dar gyvam esant, nepavyko atnaujinti“. Netrukus Tauro apygarda patikslino, „kad buvusio BDPS nariai kai kurie yra žuvę, kiti suimti. Tuo būdu Vyriausioji Lietuvos Rezistencijos Vadovybė nelygioj žūtbūtinėj kovoj dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo priešo yra likviduota“. Tauro apygarda, kaip daugiausia prisidėjusi prie vyriausiosios vadovybės kūrimo, „turint ggalvoj savo minimalią būtiną egzistenciją, dėl jos ankstesnio plataus masto veikimo centrinės organizacijos srity atkreipus okupantų ypatingą dėmesį, nerasdama kitos greitalaikės išeities <.> tenkinasi laikinu BDPS sukūrimu iš trijų pagrindinių viršūnių: BDPS Prezidiumo pirmininko, Vyriausio Ginkluotųjų pajėgų vado (VGPV) ir Politinio sektoriaus viršininko posto. Vėliau, kiek aplinkybės leis, tiek asmenų komplektavimo, tiek parinkimo atžvilgiu kooptuojant iš apygardų atstovus, papildant mūsų sąlygose reikiamos sudėties pagal BDPS priimtą Statutą ir dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, pareigas paveda sekančiai: BDPS Prezidiumo pirmininko – p. Tauriui (Tamstos pasiūlytą seno BDPS sąstato Politinio Sektoriaus viršininko pareigoms, a. a. p. Žvejo tuo reikalu ištirtą), VGPV – Tamstai, kaipo daugiausia dirbusiam centralizacijos darbą šalia Tauro apygardos“.

Tuo metu J. Žemaitis, įsteigęs sritį, kaip buvo įpratęs, rūpinosi sutvarkyti vadovavimą Kęstučio apygardai. 1948 m. liepos 8–9 d. Batakių valsčiaus Petkaičių miške įvykusiame pasitarime J. Žemaitis Kęstučio apygardos vadu paskyrė Henriką Danilevičių-Vidmantą ir atsisveikino su bendražygiais: „Visą partizanavimo laiką iki dabar praleidau Jūsų gretose, todėl nelengva su Jumis atsisveikinti. Mane džiugina tik viena viltis, kad ir būdamas kitoje vietoje turėsiu galimybę kartu su Jumis dirbti ir rūpintis Jūsų reikalais“.

Vadovauti sričiai J. Žemaitis pavedė Aleksandrui Milaševičiui, o pats ėmė rūpintis vyriausiosios pogrindžio karinės vadovybės kūrimu. 1948 m. birželio 20 d. jis išsiuntinėjo sritims įįsakymą, kuriuo paskelbė atkuriąs Vieningą laisvės kovos sąjūdžio organizaciją (VLKSO). Pats pasirinko Vytauto slapyvardį.

Dar gegužės mėn. buvo gavęs Vytauto ir Algimanto apygardų vadų Vinco Kaulinio ir Antano Slučkos laišką, kuriame buvo rašoma: „Tauro apygardos vado Žvejo organizuotas BDPS komitetas suteikė vilčių. Tačiau visai neseniai gavome žinių, kad Žvejas žuvo, o komiteto nariai areštuoti. Dabar, kai visos pasaulio tautos susivienijo kovai prieš žmonijos nelaimę – komunizmą, mums reikia nesvarstant nukreipti savo veiksmus viena kryptimi. Mes turim mintyje vyriausią vadovybę – centrą. Jei tokia vadovybė jau organizuota – su malonumu prisijungsime, jei ne – norime bendradarbiauti su Jumis ir kitomis apygardomis, kuriant ją. Savo atstovus į ją jau numatėme“. Rugpjūčio 4 d. Rytų Lietuvos srities vadų pasitarime buvo patvirtintos Jono Kimšto ir Juozo Šibailos kandidatūros.

Žinodamas, kad Tauro apygardoje neliko pareigūnų, tinkamų darbui vyriausiojoje vadovybėje, J. Žemaitis nusprendė keliauti į Aukštaitiją ir susitikti su numatytais šiam darbui Rytų Lietuvos atstovais. 1948 m. liepos 26 d. jis jau buvo Radviliškio valsčiuje, Dukto miške, kur bazavosi Petro Bartkaus ir Leonardo Grigonio vadovaujamas Prisikėlimo apygardos štabas. P. Bartkų J. Žemaitis paskyrė VLKSO štabo organizacinio skyriaus viršininku.

Rugpjūčio mėn. J. Žemaitis atvyko į Žaliosios rinktinės veiklos rajoną Radvilonių miške, kur buvo paskirtas susitikimas su Aukštaitijos atstovais, tačiau jie

neatvyko (siautėjo kariuomenė, be to, nepasitikėjo naująja ryšininke). 1948 m. rugpjūčio 28 d. J. Žemaitis Rytų Lietuvos srities vadovybei išsiuntė raštą, kuriame pabrėžė: „Jūsų numatytų atstovų atvykimą ir apgyvendinimą organizacijos būstinėje laikau būtinybe, nes priešingu atveju centralizacijos reikalai ir vieningos vadovybės kūrimas eis tokiu pat keliu, kaip 1946–1948 m.“

Taigi J. Žemaitis siekė sukurti veikiančią vadovybę, o ne vien paskelbti, kad tokia vadovybė egzistuoja. Kartu jis pažymėjo, kad ir iki tol sukurtos Pietų ir Rytų Lietuvos partizanų sritys teveikė formaliai: „Aš ppuikiai suprantu visus sunkumus, su kuriais tenka susidurti formuojant darbingą srities vadovybę (man pačiam teko tai patirti šių metų pavasarį, kuriant Jūros srities vadovybę), ir vis tik mano nuoširdus patarimas: nedelsdami sudarykite srities vadovybę.

BDPS Prezidiumas ir Pietų Lietuvos sritis savo metu buvo neigiamai nusiteikę sričių sukūrimo atžvilgiu, bet po to, kai aš įrodžiau jiems sričių sukūrimo būtinybę, jie pakeitė savo nuomonę apie sritį“.

Taigi vėliausiai įsikūrusi Vakarų Lietuvos sritis tapo ankstesniųjų sričių mokytoja. Stengdamasis padėti suformuoti veiklius štabus, J. Žemaitis dalijosi ppatirtimi, nurodė štabų sudėtį, faktišką padėtį (dėl pareigūnų stokos vienas štabo narys paprastai ėjo dar bent dvejas pareigas): „Tokiu būdu tikrovėje štabai tokie: Jūros srities štabas – 3–5 asmenys (po vieną iš kiekvienos apygardos); apygardos štabas – 3–5 asmenys; rinktinės šštabas – 3–4 asmenys; rajono štabas – 3–4 asmenys“. Toliau aiškindamas rajonų sukūrimo svarbą, nurodė: „<.> siūlau tokį vienetą įsivesti ir pas save. Jūros srityje įvedus rajonus, buvo sudarytos tinkamos sąlygos atsiskleisti iki tol nepastebimiems partizanams, sutvirtėjo ir suaktyvėjo kovos sąjūdžio veikla, o taip pat palengvėjo vadovavimas rinktinių štabams. Rajonų štabai tapo rezervu, iš kurio, esant reikalui, rinktinių štabai papildo savo eiles“.

Šiame rašte J. Žemaitis dar kartą paragino Rytų Lietuvos srities vadovus užmegzti ir plėsti ryšius su „kaimyninių šalių Judėjimais“, be to, pabrėžė, jog būtina sudaryti mobilizacijos planus (numatant galimybę apsirūpinti ginkluote oro keliu). Tai rodė, kad 1948 m. vasarą, ypač J. Lukšai ir K. Pypliui sėkmingai pasiekus Vakarus, sustiprėjo tikėjimas komunistinio ir Vakarų bloko susidūrimu bei realia pagalba kovojančiai LLietuvai. Tačiau kartu, akcentuodamas būtinybę kiekvieną padalinį rengti savarankiškam veikimui, J. Žemaitis blaiviai vertino ir tikimybę, kad kova gali užsitęsti.

1948 m. spalio mėn. į Prisikėlimo apygardos rajoną atvyko Aukštaitijos atstovai J. Kimštas ir J. Šibaila. Lapkričio 10–12 d. Dukto miške įvyko Vakarų ir Rytų Lietuvos sričių atstovų posėdis, kuriame buvo pritarta Tauro apygardos nuomonei atkurti senu pavadinimu minimalios sudėties BDPS prezidiumą. Laikinai buvo patvirtintas senojo BDPS statuto galiojimas bei pogrindžio vyriausiosios vadovybės schema, pakeitus joje numatytą Politinį sektorių į VVisuomeninę dalį. Tai atspindėjo tarp partizanų vyraujančią nuostatą atsisakyti prioritetinio atskiros politinės vadovybės vaidmens ir vadovavimą tiek politiniam, tiek kariniam pasipriešinimui sutelkti vienose rankose. Vis dėlto BDPS prezidiumo pirmininko pareigoms buvo nutarta kviesti D. Steponaitį, iki tol nesiryžusį pereiti į pogrindį.

Šiame posėdyje J. Žemaitis buvo išrinktas ginkluotųjų pajėgų vadu, jam laikinai pavestos ir BDPS prezidiumo pirmininko pareigos, J. Kimštas – ginkluotųjų pajėgų štabo viršininku, J. Šibaila – Visuomeninės dalies viršininku, o P. Bartkus – prezidiumo sekretoriumi.

Beveik tuo pačiu metu, 1948 m. spalio 20 d., J. Žemaičio raštų paskatinti Tauro ir Dainavos apygardų atstovai nutarė sudaryti Pietų Lietuvos srities vadovybę. Taigi po dviejų su puse metų vėl buvo pradėtas praktiškai įgyvendinti J. Vitkaus-Kazimieraičio planas – sudaryti aukštesnį dvi apygardas jungiantį štabą. Srities vado pareigos laikinai buvo pavestos Adolfui Ramanauskui, jis įpareigotas kuo greičiau susitikti su Vakarų Lietuvos srities pareigūnais ir tartis dėl bendros visos Lietuvos pogrindžio vadovybės sudarymo.

Lapkričio mėn. A. Ramanauskas kartu su Tauro apygardos vadu Aleksandru Grybinu išvyko į Žemaitiją.

Žiemoti J. Žemaitis nusprendė Prisikėlimo apygardos bunkeriuose, kurie, kaip ir 1947 m. Kęstučio apygardoje, buvo įrengti kelių kilometrų atstumu Radviliškio valsčiaus kaimuose. Per žiemą reikėjo parengti būtiniausius vyriausiosios vadovybės veiklą reglamentuojančius dokumentus, nes iki tol tokių dokumentų parengta nebuvo, o bbuvusi BDPS schema nebeatitiko numatomos organizacijos struktūros. Praktiškai J. Žemaitis galėjo remtis tik Jungtinėje Kęstučio apygardoje ir Jūros srityje sukurtais statutais.

Pasiskirstę žiemojimui, pareigūnai ėmėsi darbo: J. Žemaitis kūrė Vieningos organizacijos statutą, o J. Šibaila – Visuomeninės dalies veiklos ir partizanų bei gyventojų dvasinio ugdymo programas. J. Kimštas turėjo pasirūpinti vyriausiosios vadavietės būstine.

Tačiau planus sutrikdė ryšininkių areštai ir MVD kariuomenės siautimai. Buvo suimta D. Steponaičiui pasiūlymą užimti BDPS prezidiumo pirmininko postą nešusi vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė Eleonora Grigalavičiūtė. Areštus inspiravo savavališka Kęstučio apygardos vado H. Danilevičiaus kelionė pas žmoną į Kauną. Kelionės metu suimtas partizanas Vladas Švelnys nurodė jam žinomus ryšių punktus. Todėl J. Kimštas tuoj pat grįžo į savo veiklos rajoną – Šimonių girią – ketindamas pasirūpinti vyriausiosios vadovybės štabaviete, tačiau ir čia, suėmus Rytų Lietuvos ryšių įgaliotinę Izabelę Vilimaitę ir prasidėjus miškų šukavimams, jis ilgam atitrūko nuo aktyvios veiklos.

Suvokdamas, kad tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis sukviesti BDPS struktūroje numatytą Karo tarybą (ją turėjo sudaryti visų apygardų ir sričių atstovai) yra per daug rizikinga, būdamas nuoseklus demokratinio klausimų sprendimo būdo šalininkas, J. Žemaitis nusprendė partizanų veiklą reglamentuojančių svarbiausių dokumentų projektus aptarinėti neakivaizdžiai – raštu. Tuo tikslu nutarė leisti tarnybinį leidinį „Karo tarybos biuletenis“, kuris įgalintų „visiems Karo tarybos nariams būti painformuotiems apie LL[aisvės kovos sąjūdžio] vadovybės narių mintis bei nusistatymą aktualiais sąjūdžiui klausimais ir išreikšti savo bei patirti kitų Tarybos narių nuomones tais klausimais“, nevengiant „bendrosios sąjūdžio vadovybės veiklos kritikos, esamų negerovių kėlimo, siūlant būdus bei priemones padėčiai pagerinti“.

Per pasitarimą su J. Kimštu ir J. Šibaila nuspręsta parengti ir išsiųsti sričių vadams naujo sąjūdžio pavadinimo bei sąjūdžio statuto projektus, kad tarybos nariai pareikštų savo pastabas ir tada, suredagavus tekstą, būtų galima jį pateikti tvirtinti. J. Žemaitis siūlė priimti dar J. Kasperavičiaus pasiūlytą pavadinimą – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Sudaręs LLKS statuto plano projektą, J. Žemaitis spėjo parengti tik du statuto skyrius: bendrąją dalį ir sąjūdžio valdymą. Juose apibrėžė LLKS tikslus, organizacinę struktūrą, valdymą per sąjūdžio tarybą ir prezidiumą bei aukščiausiųjų pareigūnų – prezidiumo pirmininko, gynybos pajėgų vado (J. Žemaitis nutarė partizanų karinius dalinius vadinti ne ginkluotomis, kaip iki tol, o gynybos pajėgomis) bei Visuomeninės dalies viršininko pareigas. LLKS buvo įvardyta kaip „karinė visuomeninė savanorių organizacija“.

Nebaigus rengti LLKS statuto projekto, buvo gauta žinia, kad atvyko Pietų Lietuvos partizanų atstovai. A. Ramanausko ir A. Grybino iš anksto nesuderintas atvykimas sukėlė įtarimą, kad jie gali būti provokatoriai. Išsisklaidžius įtarimams, 1949 m. vasario 8 d. prasidėjo oficialūs pasitarimai. Šie pasitarimai įėjo į istoriją kaip plačiausio

masto visų Lietuvos regionų partizanų vadų suvažiavimas.

Posėdžiai vyko Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje tarp Radviliškio ir Baisogalos esančiame Minaičių kaime, ūkininko Stasio Mikniaus sodyboje. Slėptuvė buvo įrengta šešiems asmenims po klėtimi. (Pavasarį partizanų nurodymu šeimininkai ją užvertė.) Čia susirinko aštuoni aukščiausi pogrindžio pareigūnai: l. e. BDPS prezidiumo pirmininko pareigas J. Žemaitis, l. e. BDPS Visuomeninės dalies viršininko pareigas (kartu ir Algimanto, Vytauto, Didžiosios Kovos apygardų įgaliotinis) J. Šibaila, BDPS prezidiumo sekretorius P. Bartkus, l. e. Pietų Lietuvos srities vado pareigas A. RRamanauskas, Tauro apygardos vadas A. Grybinas, Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas V. Gužas, Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis ir šios apygardos štabo viršininkas B. Liesys. Buvo patvirtintas organizacijos pavadinimas, parengti dokumentų projektai, aptarta sąjūdžio ideologija, kovos taktika, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo strategija ir kt. klausimai. J. Žemaitis pabrėžė būtinybę tausoti jėgas, vengti tuščių efektų, stengtis išsaugoti tautą ir laisvės kovotojus lemiamam išsilaisvinimo momentui. Buvo nutarta nedidinti veikiančių partizanų skaičiaus – stengtis tik išsaugoti štabus ir ryšių tinklą, plačiau išvystyti visuomeninę veiklą.

Pasitarimuose ggalutinai pribrendo ir išsikristalizavo pogrindžio organizacijos struktūra. Buvo atsisakyta atskiros politinės ir karinės vadovybės idėjos. LLKS prezidiumas savo veiklą turėjo vykdyti per gynybos pajėgų štabą ir Visuomeninę dalį. Šios institucijos palaikė tiesioginį ryšį su sričių štabais, betarpiškai vadovaujančiais apygardų veiklai. IIr svarbiausia, galutinai atsisakyta ieškoti įtakingos asmenybės į prezidiumo pirmininko postą (tuo labiau kad D. Steponaitis buvo MGB užverbuotas ir keliems mėnesiams dingo ir iš MGB, ir iš partizanų akiračio). LLKS prezidiumo pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas J. Žemaitis, daugiausia jėgų, laiko ir energijos skyręs kuriant vyriausiąją vadovybę. Jam buvo suteiktas partizano generolo laipsnis. Savo pavaduotojais jis paskyrė A. Ramanauską, J. Šibailą ir L. Grigonį.

„Ir taip šiandien jau viso krašto laisvės kovos sąjūdžio jėgos tik su nedidelėmis išimtimis yra suburtos į vieną organizaciją. Jai vadovauja visų organizacinių vienetų pastangomis sukurta Vyriausioji vadovybė, kaupianti visų organizacinių vienetų per ilgą kovos laiką įgytą patirtį. Tai yra didžiulis, seniai trokštamas, per kraujo aukas ir vargą atsiektas laimėjimas“, – buvo rašoma kreipimesi į laisvės kovotojus.

1949 mm. vasario 16 d. LLKS taryba paskelbė politinę deklaraciją. Į ją buvo įtrauktos kai kurios nuostatos iš šių deklaracijų: 1946 m. balandžio 23 d. Pietų Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo (parengta J. Vitkaus-Kazimieraičio), 1946 m. birželio 10 d. Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK) (parengta J. Deksnio iniciatyva) bei 1947 m. gegužės 28 d. remiantis BDPS nutarimais A. Baltūsio iniciatyva parengtos BDPS deklaracijos Nr. 2 (aprobuota Tauro ir Kęstučio apygardų atstovų 1947 m. rugpjūčio 23–24 d.). Nuo ankstesniųjų deklaracijų LLKS tarybos 1949 mm. vasario 16-osios deklaracija skyrėsi tuo, kad atsakomybę už politinės programos įgyvendinimą prisiėmė ne neįvardytos „karinės politinės grupuotės“ ar „demokratinės Lietuvos partijos“, o realiai veikiančios gerai organizuotos partizanų sritys. Aukščiausiu tautos politiniu organu okupacijos metu buvo paskelbta vyriausioji partizanų vadovybė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki susirenkant Seimui Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas turėjo eiti LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas, kuris privalėjo sudaryti Laikinąją vyriausybę ir organizuoti demokratinius rinkimus.

Politinė deklaracija užtikrino Lietuvos valstybingumo tęstinumą, pabrėžė demokratinius principus ir visų nenusikaltusių piliečių lygiateisiškumą, siekį racionaliai spręsti socialines problemas bei ginti Lietuvos reikalus tarptautinėse institucijose, kvietė visus pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsitraukti į tautos laisvinimo darbą.

1949 m. vasarą J. Žemaitis gavo K. Pyplio 1949 m. birželio 18 d. raportą apie sugrįžimą į Tėvynę, J. Lukšos 1949 m. kovo 31 d. raportą apie išeivijos pastangas keliant tarptautinėse institucijose Lietuvos laisvinimo reikalą bei Baden Badeno pasitarimą, pripažinusį, kad krašte laisvės kovai vadovauja „krašto rezistenciją apjungiąs organas“, o užsienyje – „VLIKas ir Vykdomoji Taryba, kuri esamose sąlygose vykdo Lietuvos valstybės valdžios funkcijas“. Nurodytu adresu J. Žemaitis išsiuntė šifruotą laišką, kuriame prašė VLIK’ą moralinės ir materialinės paramos.

1949 m. vasarą veiklos sąlygos labai pasunkėjo. Vėl praūžė masiniai trėmimai, o MGB per užverbuotus Jūros srities štabo ryšininkus jau kovo mėn. sužinojo, kad įįvyko suvažiavimas ir sukurta vieninga partizanų vadovybė. Be to, buvo suimtas Kęstučio apygardos štabo viršininkas Robertas Gedvilas, kuris išdavinėjo visus ryšių punktus. Prasidėjus areštams, nutrūkus ryšiams ir siaučiant MVD kariuomenei dažnai prezidiumo posėdžiuose dalyvaudavo tik Prisikėlimo apygardoje esantys pareigūnai. Čia įsikūrė ir J. Šibailos vadovaujama Visuomeninė dalis, kuri sėkmingai leido vyriausiosios vadovybės leidinį visuomenei „Prie rymančio Rūpintojėlio“ bei platino LLKS tarybos dokumentus. Tačiau ne visus suvažiavimo sprendimus sekėsi įgyvendinti. Dar nebuvo suformuotas LLKS gynybos pajėgų štabas. 1949 m. rugsėjo 18 d. LLKS taryba gynybos pajėgų vadu išrinko A. Ramanauską, nors jo kandidatūrai nepritarė Pietų Lietuvos srities štabo viršininkas Sergijus Staniškis ir Vakarų Lietuvos srities vadas A. Milaševičius. Ir pats A. Ramanauskas nenorėjo palikti Dzūkijos, kur slapstėsi su šeima. Neturėdamas tinkamų pareigūnų ir reguliarių ryšių su vyriausiąja vadovybe, jis abejojo, ar sugebės vadovauti visos Lietuvos partizanų karinei veiklai. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje A. Ramanauskas vietoj savęs pasiūlė S. Staniškį, kuris rugpjūčio pabaigoje atkeliavo į Jūros srities vadavietę, tačiau J. Žemaitis nekeitė savo sprendimo matyti A. Ramanauską gynybos pajėgų vadu ir S. Staniškį pasiuntė atgal į jo veiklos rajoną. „Kelis mėnesius praleisti žygiuose, pavojuose ir pagaliau nepasiekus tikslo grįžti atgal yra gana skaudu“, – konstatavo A. Milaševičius. S. Staniškis buvo paskirtas Pietų LLietuvos srities vadu.

Norėdamas padėti A. Ramanauskui sudaryti veiklų gynybos pajėgų štabą, jam į talką J. Žemaitis pasiuntė patyrusį organizatorių P. Bartkų. Deja, kelionės pradžioje Radviliškio apskrities Užpelkių miške 1949 m. rugpjūčio 13 d. P. Bartkus su jį lydinčiais Broniumi Liesiu ir Vytautu Šniuoliu žuvo. Tai sužinojęs A. Ramanauskas rašė J. Žemaičiui: „Raportą Jums apie LAV [gynybos pajėgų vado. – N. Ž.] posto perėmimą parašau, bet kai Ž[adgaila] žuvo, o ir visi dokumentai, kurie LAŠ [gynybos pajėgų štabe. – N. Ž.] buvo, aš nesu net dalykų eigoje. Teturiu vien registracijos sąsiuvinį ir nė vieno pagalbininko“. Čia pat jis prašė J. Žemaitį toliau eiti gynybos pajėgų vado pareigas, bent jau kol gaus bendradarbį (tikėjosi gauti pareigūnų iš gynybos pajėgų štabo viršininku paskirto J. Kimšto), vis dėlto sutikdamas, kad „nepatogu per daug aimanuoti. Įsakymas visuomet man paliks įsakymu. Vykdysiu tai, kas bus Jūsų nurodyta“. 1950 m. sausio 25 d. A. Ramanauskas pagaliau užėmė gynybos pajėgų vado postą.

Suformuoti statute nurodytas tikrai veikiančias visas vyriausiosios vadovybės grandis nebuvo lengva. Paaiškėjus, kad desantu į Lietuvą grįžęs J. Deksnys yra pakliuvęs į MGB rankas, J. Žemaitis 1949 m. spalio 14 d. LLKS atstovu užsieniui paskyrė J. Lukšą. Ruduo atnešė naujas nelaimes: rugsėjo 9 d. žuvo Vakarų

Lietuvos srities vadas A. Milaševičius, o spalio 28 d. – Rytų Lietuvos srities vadas A. Slučka. Vėl sugriuvo taip nuosekliai kurta organizacija, sutrūkinėjo užmegzti ryšiai. „Ryšium su beartėjančia žiema ir neišvengiamai pasunkėsiančiomis susižinojimo sąlygomis nuo šiol LA [gynybos pajėgų. – N. Ž.] ir LB [Visuomeninės dalies. – N. Ž.] vadovybėms teks savo veikloje pareikšti daugiau savistovumo ir tuo pačiu prisiimti didesnę atsakomybę“, – rašė J. Žemaitis. Deja, galima sakyti, kad tik nepaprastai atsidavusiam, kruopščiam ir turinčiam gerų pagalbininkų J. Šibailai ssekėsi vykdyti LLKS statute numatytas Visuomeninės dalies vadovo funkcijas. A. Ramanauskui buvo sunkiau: „Turiu per maža patyrimo, kad galėčiau jaustis galįs tinkamai atlikti visus uždavinius, kurie yra statomi asmeniui, užimančiam LAV [gynybos pajėgų vado. – N. Ž.] postą“, – guodėsi laiške J. Žemaičiui. Skundėsi negavęs iš J. Žemaičio nurodymų mobilizacijos planui sudaryti ir apskritai abejojo, kad tokiomis sąlygomis būtų įmanoma vykdyti mobilizacijos planus.

Taigi J. Žemaičiui teko ne tik baigti rengti statutų projektus ir, atsižvelgiant į sparčiai kintančią situaciją, juos keisti, bbet ir būti dvasine atrama kitiems pareigūnams. Sunkiausia padėtis buvo Aukštaitijoje: srities štabas sunaikintas, žuvęs Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis, J. Kimštas neturi ryšių su vyriausiąja vadovybe, spaudos darbas nutrūkęs, stinga organizuotumo. Lengviausiai sekėsi vadovauti Vakarų Lietuvos sričiai: čia buvo ppažįstami visi pareigūnai, gerai veikė ryšių sistema, todėl žuvus A. Milaševičiui srities štabas netrukus buvo atkurtas. Praūžę trėmimai, kolektyvizacija palietė daugumą kaimo gyventojų, griovė partizanų socialinę bazę, palaužė žmonių valią. Padažnėjo išdavysčių, todėl partizanų veikla turėjo tapti dar konspiratyvesnė. Norėdamas apsaugoti nuo represijų talkininkus ir rėmėjus, J. Žemaitis dar 1949 m. balandžio mėn. parengė ir išsiuntinėjo sritims nurodymus dėl slapukų grandžių organizavimo ir jų veiklos. Organizacinis sektorius, sukurtas ir veikęs LLA direktyvų pavyzdžiu ir turėjęs centralizuotą hierarchinę struktūrą, buvo iš esmės pakeistas: vietoj jo nutarta organizuoti rėmėjų tinklą, kurio pagrindą sudarytų pogrindinės trejukės, t.y. kiekvienas narys galėjo žinoti tik du kitus dalyvius. Taip pat buvo tobulinama ryšių sistema: kiekvienam vyriausiosios vadovybės ryšiui su žemesniais padaliniais buvo skirtas atskiras ryšių kanalas, ttam reikalui naudojant tik nelegaliai (ar su fiktyviais dokumentais) gyvenančius asmenis. Netrukus buvo apribotas net siuntų svoris, kad jas būtų galima slėpti sumuštinyje, saldainyje ir kt. Nuolat buvo keičiama ir tobulinama šifrų sistema (pavyzdžiui, autoriai, LLKS tarybos biuletenyje aptarinėję aktualias Lietuvos laisvinimo problemas, pasirašinėdavo trimis skaičiais, kurių suma reiškė eilės numerį LLKS tarybos narių sąraše).

Norėdamas pats susipažinti su padėtimi Rytų Lietuvos srityje, padėti atkurti srities vadovybę ir atstatyti nutrūkusius ryšius su J. Kimštu, 1949–1950 m. žiemą J. Žemaitis nutarė praleisti AAukštaitijoje. Nuo pat partizanavimo pradžios, tapęs rinktinės vadu, jis daug dėmesio skyrė partizanų dalinių inspektavimui. Vadų apsilankymas sustiprindavo kovotojų dvasią, pakeldavo jų nuotaiką, padėdavo geriau įvertinti pareigūnų kvalifikaciją. Be to, nuolatinis judėjimas apsunkindavo specialiai partizanų junginių persekiojimui sukurtų MGB agentūrinių-operatyvinių grupių darbą. Tačiau tokios kelionės grėsdavo atsitiktiniais susidūrimais su čekistais, o tai nepažįstamoje vietovėje nežinant vietos gyventojų visada būdavo pavojingiau.

1949 m. pabaigoje J. Žemaitis atvyko į Ukmergės apskrities Vadoklių valsčių ir visą žiemą (iki kovo mėn.) praleido Vyčio apygardos štabo būstinėje – Šilų, Taujėnų apylinkėse įrengtuose bunkeriuose. Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas suformavo dvi stiprias rinktines, apygardos štabas leido laikraštį „Lietuva brangi“. Tačiau susitikti su J. Kimštu J. Žemaičiui nepavyko. Tik birželio mėn. J. Kimštas susitiko su Vyčio apygardos vadu A. Smetona ir sužinojo, kad A. Smetonos kandidatūrą į srities vadus rėmė J. Žemaitis. Deja, nespėjus atkurti srities vadovybės, 1950 m. liepos 5 d. A. Smetona žuvo.

1950 m. balandžio mėn. J. Žemaitis jau buvo grįžęs į Raseinių apskritį. Kelionėse jis toliau tobulino organizacinę LLKS struktūrą. Sumažėjus partizanų skaičiui ir trūkstant pareigūnų, tėvūnijų plotus nuo 2–4 valsčių padidino iki 3–8 valsčių, o vieno vado priklausomybei įsakė palikti ne daugiau kaip tris organizacinius vienetus. Štabuose buvo liepta laikyti ne daugiau kaip tris vvadovybės narius. Nuolat trūkinėjant ryšiams su sritimis, J. Žemaitis nutarė išskaidyti LLKS tarybos prezidiumą į tris sekcijas, tiesiogiai vadovaujančias sritims, t.y. priartinti vadovybę prie vietose veikiančių junginių. Šitaip buvo ruošiamasi galimam vyriausiosios vadovybės sunaikinimui ir ryšių nutrūkimui. Kiekviena prezidiumo sekcija galėjo veikti kaip savarankiškas vienetas. Antrajame LLKS tarybos biuletenio numeryje buvo pateiktas J. Žemaičio parengtas LLKS tarybos prezidiumo statuto projektas, numatantis sąjūdžio valdymą per atitinkamas sekcijas. Gegužės mėn. buvo duoti atitinkami nurodymai: pirmoji sekcija, vadovaujama A. Ramanausko, turėjo bazuotis Pietų Lietuvoje, antroji, vadovaujama J. Šibailos – Vakarų ir trečioji, vadovaujama J. Kimšto – Rytų Lietuvoje.

1950 m. gegužės mėn. buvo atkurtas ryšys su Pietų Lietuva. A. Ramanauskas informavo, kad Jurgis Krikščiūnas sėkmingai pergabeno per sieną Vakarams skirtą medžiagą apie LLKS tarybos prezidiumo veiklą, ir vėl prašė J. Žemaitį atleisti jį iš gynybos pajėgų vado pareigų, palikti tik srities vadu, nes nepajėgė suformuoti gynybos pajėgų štabo ir parengti atitinkamų statutų bei instrukcijų (J. Žemaitis buvo jam pavedęs baigti LLKS statuto III–XI skyrius, sudaryti mobilizacijos planus ir kt.). Praktiškai ir Visuomeninėje dalyje, žuvus B. Liesiui ir V. Šniuoliui, dirbo vienas J. Šibaila. Atsižvelgdamas į tai J. Žemaitis panaikino gynybos pajėgų ir Visuomeninės dalies vadovybes, o vietoj jų įsteigė LLKS tarybos prezidiumo pirmininko padėjėjų –– karinės, visuomeninės ir organizacinės veiklos vadovų – postus. Jais paskyrė A. Ramanauską, J. Šibailą ir J. Kimštą.

1950 m. liepos 22 d. užverbavus ryšininkę Marytę Pranevičiūtę, žuvo vyriausiosios vadovybės narys, trečiasis J. Žemaičio pavaduotojas, po P. Bartkaus žūties paskirtas prezidiumo sekretoriumi Leonardas Grigonis. Jo žūtis vėl ilgam sutrikdė ryšius su sritimis. Spalio mėn. J. Žemaitis gavo nuo 1948 m. pabaigos dingusio D. Steponaičio laišką, kuriame šis siūlėsi užimti BDPS prezidiumo pirmininko postą (jam siūlytą 1948 m.). Praktika rodė, kad tai galėjo būti inspiruota MGB. Todėl J. Žemaitis atsargiai rašė: „Žinodamas sąjūdžio Tarybos reikalavimus, statomus Pirmininkui, aš šiuo metu negaliu net pasiūlyti Tamstos kandidatūros. Be to, dėl ilgesnio atitrūkimo nuo Sąjūdžio aukštesnių vadovybių Tamsta nesate Sąjūdyje pakankamai populiarus. <.> Buvimas Pirmininko poste sudarytų Tamstai didesnį galimumą būti fiziniai sunaikintam. <.> Tamstai reikia <.> pilnai įeiti į Sąjūdžio dalykų kursą, artimiau susipažinti su Sąjūdžio vadovybės suderintomis pažiūromis pagrindiniais klausimais“. Kol kas J. Žemaitis D. Steponaičiui pasiūlė eiti prezidiumo pirmininko politinio patarėjo ir kartu trečiojo pavaduotojo (vietoj žuvusio L. Grigonio) pareigas, pridurdamas: „Tamsta Sąjūdžiui būsit visų reikalingiausias (sakyčiau, nepamainomas) nuo to momento, kai vienokiu ar kitokiu būdu bus atstatytas kontaktas su VLIKu, tuo pačiu ir su Vakarais“.

1951 m. kovo mėn. J. Žemaitis jau

žinojo, kad D. Steponaitis yra MGB užverbuotas ir šiuo pretekstu norėjo patekti į LLKS vyriausiąją vadovybę. „Vis tik man gaila ir net labai gaila, kad dėl J[ūros] vadovybės iniciatyvos stokos Sąjūdis neteko tokios pajėgos“, – konstatavo laiške A. Ramanauskui.

1950 m. gruodžio mėn. J. Žemaitis gavo žinią apie desantu į Lietuvą grįžusį J. Lukšą, taip pat paties J. Lukšos 1950 m. spalio 29 d. raportą ir VLIK’o parengtą „Informaciją kraštui“. Beveik pusantrų metų užtruko visų LLKS tarybos narių pasisakymai ir Baden BBadeno pasitarimo protokolo svarstymas. VLIK’o atžvilgiu gana kritiškas buvo J. Šibaila, jis įžvelgė grėsmę valstybės tęstinumui: „VLIKas, paneigdamas Kybartų teisinius Lietuvos valstybės aktus, eina keliu, kuris veda į Lietuvos valstybės kūrimą, kai tuo tarpu demokratinis pasaulis, nepanaikindamas Lietuvos valstybės atstovybių, lietuvių tautos kovą prieš bolševizmą supranta kaip Lietuvos valstybės teisės gyvenimą“.

Nepaisydamas kai kurių tarybos narių rezervuoto požiūrio į Baden Badeno susitarimą, J. Žemaitis, remdamasis daugumos (3/4 tarybos narių) nuomone, rašė A. Ramanauskui: „Šiuo klausimu galutinė mano išvada ir Jums nurodymai ttokie: jei sutinkat su susitarimo tekstu be pataisų – praneškite VLIKui, kad LLKS Taryba dauguma balsų patvirtino šį susitarimą“.

VLIK’o pirmininko Mykolo Krupavičiaus parengtoje „Informacijoje kraštui“ buvo rašoma: „Ar greičiau, ar lėčiau vystysis įvykiai, jie vis vien veda į neišvengiamą Rytų iir Vakarų karinį konfliktą. Visi pripažįsta, kad įvykiai Korėjoj priartino šį ginkluoto susidūrimo momentą. Šis konfliktas atves arba į pavergtų tautų išlaisvinimą, arba į jų pavergimą. <.> Nors konflikto tarp Rytų ir Vakarų pradžios negalima tiksliai numatyti, tačiau jis neišvengiamas ir artėja vis greičiau. Linkime, kad veikimas krašte, tebesitęsiantis pasipriešinimas okupantams darytų viską, kad išsaugojus daugiau gyvybių. Kokiu būdu to pasiekti – vietoj geriau matyti“.

Panašiai rašė ir Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis: „Todėl, jei neimti dėmesin Sovietų Sąjungos vidinio suirimo galimybės, yra pagrindas galvoti, kad konfliktas tarp Vakarų demokratijų ir Tarybų gali būti išspręstas ginklų pagalba“.

Tokias išvadas diktavo Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų broliavimosi pabaiga, kurią žymėjo 1949 m. balandžio 4 d. susikūręs Atlanto paktas, padalijęs pasaulį į laisvąjį – Vakarų –– ir komunistinį – Rytų – blokus. Tačiau S. Lozoraičio prognozės buvo nuosaikesnės: „Kada bus karas šių dienų sąlygomis, tai sunku nuspėti. Aš labiau linkęs galvoti, kad ne taip greitai, nei šiais, nei kitais metais. Man rodosi, kad praktiškiau laikytis tokių prielaidų, negu laukti karo už šešių mėnesių ir kas kartą nusivilti. <.> Iš to seka, kad laukiant lemtingo momento mes turime ginti tautą nuo sunaikinimo ir saugoti savo jėgas. Kiek tai įmanoma, reikia vengti veiksmų, kuriuos bolševikai panaudotų kaip rrepresijų, žudymų, deportavimo pretekstą. <.> Pirmiausiai mes turime krašte vykdyti moralinę rezistenciją, t.y. kelti atsparumą komunistinei ir rusiškai įtakai, išsaugoti tautinę savimonę ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją“.

Šios mintys visiškai sutapo su J. Žemaičio nuomone, kurią jis išdėstė dar 1947 m. siūlydamas A. Baltūsiui BDPS įstatų metmenis: „Organizacijos tikslai – slopinti okupantų daromas lietuvių tautos dvasinių ir medžiaginių vertybių naikinimo pastangas, organizuoti, parengti ir išsaugoti gyvąsias lietuvių tautos jėgas galutiniam kovos tikslui – laisvos, nepriklausomos, demokratiniais pagrindais tvarkomos Lietuvos valstybės atstatymui“. Šios nuostatos buvo pakartotos LLKS programiniuose dokumentuose – LLKS statute bei LLKS tarybos 1949 m. vasario 11–17 d. posėdžio protokole. Aktyvias kovines operacijas partizanai vykdė tik tada, kai reikėjo apsirūpinti būtiniausiomis reikmėmis arba kai išprovokuodavo patys čekistai, įrengdami pasalas, savaitėmis trunkančius kariuomenės sekretus, šukuodami gyvenvietes ir miškus. Antai sužinojusi, kad Prisikėlimo apygardoje bazuojasi vyriausioji partizanų vadovybė, 1949 m. gruodžio 27 d. MVD 4-ąją šaulių diviziją padalijo į dvi divizijas ir vienos iš jų štabą įkūrė Šiauliuose. 1951 m. kovo 3 d. Dotnuvos rajono Pilsupių kaime J. Žemaičiui susidūrus su čekistais, po to kelis mėnesius pora tūkstančių MVD kareivių krėtė aplinkinius rajonus.

Taigi visą energiją partizanų vadovybė nukreipė į spaudos leidybą ir esamų organizacijos struktūrų bei ryšių sistemos išsaugojimą tam „lemtingam momentui“, kkai gali prireikti organizuoti gyventojų gynybą, sienų apsaugą bei laikinus civilinės valdžios organus.

Sunkiausia buvo atkurti ryšį su J. Kimštu, kuris buvo atitrūkęs nuo vyriausiosios vadovybės jau nuo 1949 m. pradžios. 1950 m. lapkričio mėn. J. Žemaitis gavo J. Kimšto laišką, kuriame šis pranešė apie didelius laisvės kovotojų nuostolius Aukštaitijoje: per porą metų buvo žuvę du srities ir keturi apygardų vadai, praktiškai srityje liko tik Vyčio ir Vytauto apygardos. Dar blogesnė žinia buvo J. Kimšto dvasinė būsena: „Broli Vytautai, aš vienas ir man labai sunku. Pagalbininkų neturiu ir neturėsiu. Padėtis Rytų srityje tragiška“.

J. Žemaitis nedelsdamas organizavo pagalbą. Laiške A. Ramanauskui ir S. Staniškiui jis rašė: „Vienam iš Jūsų būtina persidislokuoti į R[ytų] L[ietuvos] srities rajoną ir užimti ten vadovaujantį postą (LLKS vadovybės nario arba R[ytų] L[ietuvos] srities vado). <.> Šis P[ietų] srities žygis padės sustiprinti susilpnėjusią R[ytų] L[ietuvos] sritį. Tokiam žygiui Vakarų sritis neturi pajėgų“.

Tačiau 1951 m. vasario mėn. žuvus Vakarų srities vadui Vaclovui Ivanauskui ir Tauro apygardos vadui Viktorui Vitkauskui, ryšys su Pietų Lietuva nutrūko. S. Staniškio ir A. Ramanausko tiesioginis ryšys su Prisikėlimo apygarda buvo nutrūkęs jau nuo to laiko, kai žuvo L. Grigonis. Todėl J. Žemaičio įsakymas dėl pareigūnų perdislokavimo liko be atgarsio. Nenorėdamas palikti sunkioje padėtyje atsidūrusio JJ. Kimšto, 1951 m. balandžio mėn. J. Žemaitis pats iškeliavo į Aukštaitiją. Vyčio apygardoje – Dotnuvos rajono Šlapaberžės kaime – jis susitiko su J. Kimštu. J. Žemaitis konstatavo, kad 1952 m. LLKS padėtis bus dar sunkesnė, o vyriausiosios vadovybės ryšiai su sritimis greičiausiai nutrūks, todėl sritys turi tapti savarankiškais, pagal LLKS statutą veikiančiais autonomiškais centrais, kuriuose turi būti nors po vieną LLKS tarybos prezidiumo narį. Pats J. Žemaitis ketino likti Žemaitijoje, Pietų Lietuvą pavesti A. Ramanauskui, o į Aukštaitiją perkelti J. Šibailą. Be to, J. Žemaitis planavo per sieną siųsti porą LLKS įgaliotinių į užsienį – gauti tikslesnės informacijos apie tarptautinę padėtį ir paprašyti moralinės bei materialinės paramos pogrindžiui. Sukūrus kolūkius ir sodybas perkėlus į gyvenvietes, vis sudėtingesnė darėsi partizanų buities problema. Lėšų reikėjo ir spaudos leidybai. J. Lukšos atvežti ir skrupulingai padalinti doleriai (sričių štabams – po 500, apygardų – po 650) buvo lašas jūroje.

Srities vadu laikinai buvo paskirtas Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Liutauras. J. Žemaitis įsakė būtinai atnaujinti po Broniaus Kazicko žūties nutrūkusią spaudos leidybą. Rekomendavo leisti du leidinius: visuomenei – „Aukštaičių kovą“ ir partizanams – „Laisvės kovą“. Atsisveikindamas J. Žemaitis, tarsi nujausdamas būsimas išdavystes, ištarė: „Bijau, kad praradus ryšį ir tarpusavio bendradarbiavimą, sritis nepalūžtų dvasiškai“.

Iš Aukštaitijos J.

Žemaitis iškeliavo į Prisikėlimo, vėliau – Kęstučio apygardas. 1951 m. birželio pabaigoje Tytuvėnų rajono Bulovėnų miške įvyko Vakarų Lietuvos srities partizanų vadų pasitarimas, kuriame dalyvavo srities vadas Antanas Bakšys, Prisikėlimo apygardos vadas Povilas Morkūnas, Kęstučio apygardos vadas Krizostomas Labanauskas ir kt. J. Žemaitis kai ką pakeitė: A. Bakšį paskyrė prezidiumo sekretoriumi, P. Morkūną – Jūros srities vadu, o Juozą Paliūną, buvusį Maironio rinktinės vadą – Prisikėlimo apygardos vadu.

J. Žemaičio vadavietę buvo nutarta perkelti iš Prisikėlimo į Kęstučio apygardos rajoną. ŽŽiemą J. Žemaitis nutarė praleisti Pietų Lietuvos srityje, su kuria nuo 1951 m. sausio mėn. neturėjo ryšio. Rugpjūčio mėn. apsistojęs Jurbarko rajono Pavidaujo miške, tesėdamas J. Kimštui duotą pažadą, parašė laišką J. Šibailai: „Siūlau Jums patyliukais keliauti iš būstinės į būstinę ir judėti į rytus, į savo kilmės rajoną“. J. Šibaila 1952 m. balandžio mėn. jau buvo Vyčio apygardoje. Karsakiškio miške jis susitiko su J. Kimšto pavaduotoju Povilu Žiliu. Kartu J. Žemaitis vėl pamėgino susisiekti su A. Ramanausku ar S. SStaniškiu. Jis žinojo apie desantininkų Julijono Būtėno ir Benedikto Trumpio žūtį bei Pietų Lietuvoje nesiliaujančias J. Lukšos paieškas. Norėdamas atkurti ryšį, taip pat padėti Rytų Lietuvai bei išspręsti nujaučiamas psichologines problemas, kylančias tarp A. Ramanausko ir S. Staniškio, pakartojo nurodymą vvienam iš jų persikelti į Aukštaitiją: „Jei pritarsit mano 1950 12 03 laiško siūlymui ir tuoj imsitės jį vykdyti, tai visi ryšių reikalai turėtų lengvai išsispręsti, nes su keliaujančiuoju asmeniu aš pasistengčiau būtinai pasimatyti pats“.

Kadangi Kęstučio apygarda turėjo gerą ryšį su anapus Nemuno partizanaujančiais Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanais, šiuo kanalu J. Žemaičiui pavyko susisiekti su Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado pareigas einančiu desantininku Klemensu Širviu. 1951 m. rugsėjo mėn. Labgirinės miške įvyko K. Širvio susitikimas su J. Žemaičiu, A. Bakšiu ir kt. Jūros srities bei Kęstučio apygardos štabo pareigūnais. J. Žemaitį domino ryšiai su užsieniu, nes, nutrūkus ryšiui su A. Ramanausku, buvo neaišku, ar J. Lukšai pavyko užmegzti pastovų ryšį su Vakarais (tuo metu dar nebuvo žinoma, kad JJ. Lukša žuvęs). Tauro apygardos vadas J. Jankauskas tik lapkričio mėn. atkūrė ryšį su Pietų Lietuvos srities vadu S. Staniškiu, iš kurio sužinojo apie J. Lukšos žūtį. Nors ryšys su Pietų Lietuvos srities vadovybe buvo atnaujintas, tačiau A. Ramanauskas su srities štabu ryšio neturėjo. Tai sužinojęs J. Žemaitis nusprendė, kad trūkstant pareigūnų per didelė prabanga turėti atskiras prezidiumo sekcijos vadovo ir srities vado pareigybes, todėl 1951 m. lapkričio 20 d. įsakymu atleido S. Staniškį iš srities vado pareigų ir pavedė jjas sekcijos vadovui A. Ramanauskui. Taip sugrąžinęs A. Ramanauską į postą, kuriam šis visada jautėsi labiausiai tinkamas, galėjo S. Staniškį panaudoti kitur. Kad galėtų visiškai sutvarkyti reikalus, J. Žemaitis nutarė žiemoti keltis per Nemuną: „Tikslingiausia bus LV[adui] persikelti į N[emuno] P[ietų] L[ietuvos] sritį“.

Analogišką sprendimą J. Žemaitis priėmė ir Vakarų Lietuvos srityje: prezidiumo sekcijos vadovui A. Bakšiui 1951 m. gruodžio 6 d. perdavė Jūros srities vado pareigas. Kartu A. Bakšys, kaip LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas, buvo įpareigotas toliau leisti LLKS tarybos biuletenį. Tuo metu Lietuvoje dar veikė apie tūkstantį partizanų.

Artėjant žiemai ir skubiai organizuojant J. Žemaičio persikėlimą į Pietų Lietuvos sritį, dėl nelemto atsitiktinumo buvo supainiota susitikimo su Tauro apygardos atstovais data. Du kartus persikėlęs per Nemuną ir nesulaukęs Tauro apygardos atstovų, J. Žemaitis buvo priverstas likti žiemoti Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos bunkeryje Jurbarko rajone, Šimkaičių miške.

Gruodžio pradžioje įvyko nelaimė: J. Žemaitį ištiko insultas, jis buvo paralyžiuotas. 1952 m. sausio 30 d. aktu jis pranešė dėl ligos nustojęs vykdyti pareigas.

Laikinai tvarkyti LLKS tarybos prezidiumo reikalus J. Žemaitis pavedė A. Bakšiui. Jį įpareigojo pranešti prezidiumo sekcijų vadovams apie nelaimę ir organizuoti naujo pirmininko rinkimus. Pirmuoju kandidatu į šį postą siūlė A. Ramanauską. S. Staniškį ir A. Bakšį J. Žemaitis ppaskyrė savo pavaduotojais.

Kovo 20 d. A. Bakšys parašė J. Kimštui, o gegužės 20 d. – S. Staniškiui apie J. Žemaičio ligą ir siūlymą prezidiumo pirmininku išrinkti A. Ramanauską. Po penkių dienų parašė laišką ir seniai neatsišaukiančiam A. Ramanauskui. Laiške A. Bakšys sielojosi: „Apie brolio Vytauto padėtį šiuo metu neturiu žinių. Paskutinis V[ytauto] laiškas (vasario mėn.) tiesiog mane pritrenkė, bijau jo savižudybės“.

J. Kimštas A. Bakšio pranešimą gavo tik 1952 m. rugsėjo mėn. (tada jau buvo MGB užverbuotas). Tik rugsėjo 3 d. atėjo atsakymas ir iš S. Staniškio. Kartu S. Staniškis atsiuntė suderintą LLKS Drausmės statuto projektą (J. Žemaičio nurodymu iki pat 1952 m. buvo rengiami ir derinami trūkstami norminiai dokumentai). S. Staniškis kategoriškai pasisakė prieš A. Ramanausko kandidatūrą: „Be to, nesu matęs A. Vanago Sąjūdžiui paruošto jokio projektėlio. <.> Taigi, jeigu jam buvo LAV [gynybos pajėgų vado. – N. Ž.] pareigos per sunkios, tad aukščiausio pareigūno – juo labiau“. S. Staniškio nuomone, A. Ramanausko kandidatūra netinka dar ir dėl to, kad jis gyvena su šeima, o tai „žlugdo bet kokią pogrindžio pareigūno veiklą“. Jis priekaištavo, kad „vieno kandidato išstatymas rinkimams yra bolševikinis metodas. Toks rinkimų būdas nepriimtinas. Tokiais atvejais geriau paskirti be rinkimų“.

1952 m. birželio mėn. pasiekęs Aukštaitiją J. Šibaila dalyvavo RRytų Lietuvos partizanų vadų sąskrydyje ir vykdydamas J. Žemaičio nurodymą perėmė iš J. Kimšto prezidiumo sekcijos vadovo pareigas. J. Kimštas liko tik srities vadu (tuo metu dar nebuvo žinoma, kad Vakarų ir Pietų Lietuvoje šios pareigybės buvo sugretintos).

Aukštaitijos vadovybė visai nepažinojo A. Ramanausko, o J. Kimštas, vykdydamas MGB nurodymus ir jausdamas nuoskaudą dėl atimto posto, savo nuomonės nepareiškė. Nutarta prašyti A. Bakšį, kad atvyktų į sritį, ir išklausyti motyvus, kuriais remiantis buvo pasiūlyta prezidiumo pirmininku rinkti A. Ramanauską. Galiausiai nutarta palaikyti A. Ramanausko kandidatūrą, jei už jį balsuos du trečdaliai tarybos narių.

Suėmus J. Kimštą ir MGB įsikišus į prezidiumo pirmininko rinkimus, buvo stengiamasi realizuoti dvi versijas: arba į prezidiumo pirmininko postą įdiegti jau užverbuotą J. Kimštą, arba, nepavykus šiai versijai, pasistengti, kad būtų išrinktas J. Šibaila, ir jį naudoti „tamsoje“ (t. y. manipuliuoti juo, jam to nesuprantant).

Pagal Sąjūdžio statutą už pirmininko kandidatūrą turėjo balsuoti du trečdaliai tarybos narių. 1952 m. pabaigoje taryboje buvo 15 narių: J. Žemaitis-Vytautas (prezidiumo pirmininkas), A. Bakšys-Germantas (pirmininko pavaduotojas, 2-osios sekcijos vadovas, Jūros srities vadas), A. Ramanauskas-Vanagas (pirmininko pavaduotojas, 1-osios sekcijos vadovas, Nemuno srities vadas ir LLKS karinės veiklos vadovas), J. Šibaila-Merainis (3-iosios sekcijos vadovas, LLKS visuomeninės veiklos vadovas), S. Staniškis (pirmininko pavaduotojas), J. Kimštas-Žygūnas (Karaliaus

Mindaugo srities vadas, tuo metu jau MGB agentas), B. Kalytis-Liutauras (Vytauto apygardos vadas, tuo metu jau MGB agentas), Povilas Žilys-Audrūnas (3-iosios sekcijos vadovo pavaduotojas), V. Montvydas-Žemaitis (Žemaičių apygardos vadas), Aleksas Jurkūnas-Valeras (2-osios sekcijos vadovo pavaduotojas, Jūros srities štabo viršininkas), P. Morkūnas-Rimantas (Kęstučio apygardos vadas), J. Jankauskas- Demonas (Tauro apygardos vadas, tuo metu jau suimtas ir MGB operatyviai naudojamas), Juozas Karpavičius-Medelis (Dainavos apygardos vadas, tuo metu jau MGB agentas), Bronius Karbočius-Bitė (Vyčio apygardos vadas), Juozas Bulka-Skrajūnas (Vytauto apygardos štabo narys, tuo mmetu jau MGB agentas).

Taigi MGB agentai persvaros taryboje neturėjo, todėl stengėsi kuo ilgiau uždelsti pirmininko rinkimus, kol atsiras galimybė pakreipti juos savo naudai.

Neturint atsakymo iš Rytų Lietuvos, trūkstant kvorumo ir nesutapus nuomonėms dėl A. Ramanausko kandidatūros, 1952 m. naujas LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas išrinktas nebuvo. Žiemą sustojo partizanų judėjimas, nutrūko ryšiai. 1953 m. sausio 17 d. žuvo A. Bakšys, vasario 3 d. – S. Staniškis, 11 d. – J. Šibaila. A. Ramanauskas ryšių su likusiais partizanų vadais neatnaujino.

1953 m. pavasarį JJ. Žemaičio sveikata šiek tiek pagerėjo ir jis toliau ėjo savo pareigas. Balandžio 10 d. jo bunkeryje apsilankė Kęstučio apygardos štabo viršininkas, Vaidoto rinktinės vadas Jonas Vilčinskas-Algirdas. Jis atnešė kartu su P. Morkūnu išleistą 176-ąjį „Laisvės varpo“ numerį. Jame buvo vviltingų naujienų apie JAV senatoriaus Charlzo Kersteno pastangas priminti pasauliui užgrobtus Baltijos kraštus. Lietuvos diplomatijos šefas S. Lozoraitis ta proga pasakė: „Ypatingą prošvaistę sudaro naujas Amerikos vyriausybės nusistatymas siekti pavergtų tautų išlaisvinimo. Tokiu būdu bręsta nauja laikysena Lietuvos atžvilgiu. Krašte tebėra galioje dėsnis: saugoti lietuvių fizines ir dvasines jėgas nuo sunaikinimo“.Girdint tokias naujienas, sustiprėjo pasiryžimas dar kartą pralaužti „geležinę uždangą“ ir atstatyti ryšį su Vakarais. J. Vilčinskas buvo pasiųstas pas desantininką K. Širvį aptarti kelionės į Vakarus. J. Žemaitis ketino pasirašyti J. Vilčinskui LLKS tarybos įgaliojimus. Rūpėjo sužinoti, ką konkrečiai reiškia Lietuvai ta nauja Vakarų pasaulio laikysena. Buvo aišku, kad išskaidyti partizanų būriai – Lietuvos valstybės gynybos pajėgos, kurias devynerius metus kūrė J. Žemaitis, – ilgai nebeištvers.

1953 m. gegužės 30 dd. J. Žemaitis buvo suimtas.