Karalius Mindaugas

Įvadas

XIII a. pradžia didelių permainų metas, būtent tuo laiku iškilo kunigaikštis, o vėliau ir Lietuvos karalius Mindaugas. Apie Mindaugo laikų Lietuvą palyginus žinoma nedaug. Bene daugiausia duomenų randame senojoje Ipatijaus kronikoje, bei kituose to meto svarbiuose dokumentuose, tokiuose kaip Mindaugo donaciniai aktai..

Mano referato tikslas išsiaiškinti to meto Lietuvos politinę ir teisinę santvarką. Bandysiu sužinoti kokiu būdu į valdžią atėjo Mindaugas, kaip ir kokiomis aplinkybėmis vyko jo karūnacija ir Lietuvos krikštas, kaip ir kokiu būdu buvo valdoma Lietuva.

Pagrindiniai referato šaltiniai: KKonstantino Avižonio „Rinktiniai raštai IV”, Tomo Baranausko „Lietuvos valstybės ištakos: monografija” ir Lietuvos istorijos vadovėliai 11-12 klasėms kuriuos sudarė R. Kamuntavičius, V. Kamuntavičienė, R. Civinskas ir K. Antanaitis.

Mindaugo atėjimas į valdžią

Mindaugas (1 pav.) iškilo iš lietuvių kunigaikščių terpės XIII a. Kiti to meto Lietuvos žemių kunigaikščiai buvo Dausprungo sūnūs Tautvilas ir Edivydas. Tačiau iniciatyvą lietuvių kunigaikščių tarpe perėmė Mindaugas. Apie Mindaugą daug sužinome iš Ipatijaus kronikos, vieno iš seniausių rusų istorijos metraščių nuorašų.

Mindaugo atėjimas į valdžią nebuvo labai jau gražus. SSiekdamas tikslo jis išžudė savo brolius ir brolėnus, o kitus kunigaikščius tiesiog išvydavo. „1249 m. Mindaugo į Rusią kariauti išsiųsti brolėnai Tautvilas, Gedivydas bei jų motinos brolis Vykintas, įtarę, kad Mindaugas nori juos nužudyti, pabėga pas Volynės kunigaikštį Danilą ir oorganizuoja maištą Lietuvoje” Štai ką apie Mindaugo atėjimą į valdžią mini Ipatijaus kronika: „Mindaugo jėga didelė. Ir pradėjo žudyti savo brolius ir brolvaikius, o kitus išvarė iš jų žemių ir nieko nepakentė prieš save. Jėga ir priešiškumu užėmė Lietuvą”. Taip pat Mindaugas puikiai išnaudojo svarbų tuo laiku politikos įrankį – giminystės ryšius. Mindaugo seserys buvo ištekintos už Lietuvos žemių ar kitų žemių kunigaikščių. Vaikai iš šių santuokų, Treniota ir Lengvenis – labiausiai padėjo Mindaugui galutinai įsitvirtinti Lietuvos soste.

Tačiau ne vien jėga ir prievarta Mindaugas paėmė sostą: „Mindaugui gal net būdingiau buvo savo tikslus įgyvendinti įvairių susitarimų, kompromisų, papirkinėjimų būdu. Vidaus karą su Tautvilu jis laimėjo, papirkęs Tautvilo sąjungininkus: „auksu apakino” Livonijos ordino magistro Andriaus Štirlando akis, „gausiu sidabru įtikino” pasiduoti jjotvingius ir žemaičius”. Net su Tautvilu jis vėliau susitaikė ir jam, kaip savo vasalui, leido valdyti Polocką.”

Mindaugo krikštas ir karūnacija

Siekdami nuversti Lietuvos valdovą ištremtieji Tautvilas ir Edivydas sudarė koaliciją su Haličo kunigaikščiu, taip pat į savo pusę patraukė jotvingius ir dalį žemaičių bei Livoniją. Prieš Mindaugą susidarė grėsminga tarptautinė sąjunga. „Mindaugas bandė gelbėti padėtį siekdamas susitarti su grėsmingiausiu priešu – Livonijos ordinu.” Ordinas pasiūlė Mindaugui karaliaus karūną ir iškėlė būtiną sąlygą – Lietuvos krikštą, mainais suteikdamas savo karinę ir ddiplomatinę pagalbą. Mindaugas pasiūlymus priėmė ir 1251 m. pradžioje krikštijosi. Ordinas tapo Mindaugo sąjungininku. Ordinui neremiant sąjungininkų, Tautvilo ir Edivydo jėgos prieš Mindaugą nusilpo. Per keletą metų Mindaugui su šia sąjunga pavyko susidoroti.

Bendradarbiaujant Lietuvai ir Ordinui, toliau vykdomos sutarties sąlygos. Mindaugas 1253 m. liepos 6 d. karūnuojamas Lietuvos karaliumi (2 pav.). Karūnacija pakeitė Lietuvos tarptautinę situaciją. Lietuva tapo krikščioniška valstybė, lygiaverte visoms kitoms kaimynėms. Tačiau šis Lietuvos statusas gyvavo neilgai ir didesnės įtakos Lietuvos raidai neturėjo.

Mindaugo veikla ir reformos

Nedaug žinoma apie Mindaugo reformas: „[.] Iš kai kurių netiesioginių ir vėlesnių žinių dar galima susekti kai kuriuos jų pėdsakus.” Pagrindinė Mindaugo veiklos sritis buvo stiprinti centrinę valdžią. Pastangos stiprinti centrinę valdžią pasireiškė nuo pat jo valdymo pradžios: „Šitokia jo veikla ir galėjo sukelti 1249-1253 m. vidaus karą, nes nepaklusnūs kunigaikščiai susilaukdavo represijų.” Tačiau valdžios stiprinimas pasireiškė ne vien represijomis. Paklusnieji ir palankūs Mindaugui susilaukdavo atpildo: „Mindaugas, kaip minėta, parėmė savo sesers vyrą Lengvenį. Mindaugo valdymo pabaigoje svarbų vaidmenį valstybėje vaidino jo seserėnas Treniota [.] Nalšoje kunigaikščiavo Mindaugo svainis Daumantas. Netgi maištingasis Tautvilas susitaikė su Mindaugu ir gavo valdyti Polocką.”

Pasibaigus vidaus karui su Tautvilu, Mindaugas pateko į didelę Livonijos ordino įtaką. Mindaugas pradėjo vykdyti bažnytinę politiką. Jis siekė įkurti atskirą vyskupiją LLietuvoje, nepriklausomai nuo Rygos arkivyskupo. „Kaip pažymėjo J. Jakštas, įkurti atskirą, nuo Rygos arkivyskupo nepriklausomą Lietuvos vyskupiją „greičiausiai siekė ne Mindaugas, o Ordinas. Jam rūpėjo pirmiausia pasilaikyti Lietuvos bažnyčią savo žinioje ir užkirsti kelią bet kokiai įtakai Rygos arkivyskupo, su kuriuo jis kivirčijosi dėl valdžios pačioje Lietuvoje”

Mindaugo vidaus politikos esmė ir valdymas

Tai, jog Mindaugas buvo karalius, nesireiškė, kad valstybę valdė tik jis vienas: „[.] viduramžiais valdovai niekada nevaldydavo vieni, jie būtinai tardavosi su savo kariauninkais ir vasalais, kurie sudarė jo tarybą.” Valdžią Lietuvoje galima palyginti su valdžia to meto Rusioje: „Rusioje visi kunigaikščio veiksmai turėjo būti suderinti su taryba. Kunigaikštis, vengiantis tartis su savo taryba, laikytas blogu. „Bajoras buvo ne tiek kunigaikščio tarnas, kiek vyriausybinis bendradarbis, atsakingas liudininkas ir jo politinių sumanymų bei veiksmų dalyvis. Tai, jog svarbių sprendimų priimti Mindaugas vienas negalėjo, atsispindi ir 1260 m. patvirtintame jo akte, kuriuo jis užrašė Livonijos ordinui visą Lietuvą, jei mirtų nepalikdamas įpėdinių. „Sudarant aktą, iš Lietuvos pusės dalyvavo 10 asmenų, matyt, tuometinės Mindaugo tarybos narių.”

Mindaugo laikų Lietuva buvo sudaryta iš atskirų žemių, ir ne visos jos buvo valdomos tiesiogiai Mindaugo: „Kaip ir daugelyje to meto Europos valstybių, išryškėjo nevienodas Lietuvą sudarančių žemių statusas. Mindaugas tiesiogiai valdė tiktai savo paveldėtas ((tėvoniją) ir iš kitų kunigaikščių užgrobtas teritorijas.” Visi Mindaugo valdomų žemių žmonės privalėjo visokeriopai remti karalių bei jį išlaikyti. Didelėje valstybės dalyje esantys kunigaikščiai pripažino Mindaugo valdžią ir tarnavo karaliui: „Valdovo pašaukti, su savo daliniais jie turėjo stoti į karą”.

Lietuvos valdovo dvarai, valsčiai ir pilys XIII a.

Kaip teigia T. Baranauskas: „XIII-XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Jie buvo po šalį keliaujančio valdovo sustojimo punktai, o kartu ir administraciniai valsčių centrai. [.] Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė valstybinė valdžios institucija.” Taigi, galima daryti išvadą, jog valdovas daug keliavo. Apie Lietuvos valdovo dvarus yra keletas žinių Mindaugo donaciniuose aktuose. Juose išvardinta nemažai valsčių pavadinimų.

„Vieno ir to paties valsčiaus centras, matyt, iš pradžių atliko dviejų dvarų centro funkcijas. Čia iš vietinio kunigaikščio kaimų suplaukdavo jo pajamos, iš valdovo kaimų – valdovo pajamos, prievolės vietiniam ar didžiajam kunigaikščiui.”

Pabandykime įvardinti kai kuriuos konkrečius to meto valdovo dvarus. 1229 m. aprašytame kalavijuočių laimėtą mūšį prieš lietuvius Nalšios žemėje, Livonijos kronika nurodo „vumf und zwenzig hundert pferd dvidešimt penkis šimtus žirgų

sie den heiden namen jie iš pagonių paėmė.”

Didelis paimtų žirgų skaičius leidžia spėti, kad buvo

apiplėštas Lietuvos valdovo žirgynas. Šis žirgynas galėjo būti Čvenčionių mieste, kuris jau nuo XV a. Pabaigos žinomas kaip valsčiaus centras.

Reikšmingiausi Mindaugo laikų įvykiai siejasi su Latavos dvaru: „Šis Mindaugo dvaras paminėtas kaip dviejų donacinių aktų išdavimo vieta. 1253 m., savo karūnacijos proga, Mindaugas Livonijos ordinui užrašė dalį Žemaitijos [.] pabaigoje pažymėta: „ Duota Letovijoje, mūsų dvare, 1253 viešpaties metų liepos mėnesį”. Panašiai užbaigiamas ir 1260 m. aktas, kuriuo Mindaugas užrašė Livonijos ordinui teisę paveldėti Lietuvos sostą, jei jis mirtų be įįpėdinių.

Svarbus Mindaugo laikų dvaras buvo Kernavėje. Manoma, jog Kernavė galėjo būti to meto Lietuvos sostinė. Taip pat galima sostinė minima ir Vorutoje, kurioje stūksojo Vorutos pilis.

Mindaugo nužudymas ir įvykiai po jo mirties

Apie Mindaugo nužudymą mini Ipatijaus kronika. Mindaugas buvo nužudytas 1263 m. Žemaičių kunigaikščio Treniotos klasta: „[.] vieno karo žygio metu Žemaičių kunigaikštis Treniota nužudęs Mindaugą ir du jo sūnus Ruklį ir Rupeikį.” Vaišelga, vyriausias Mindaugo sūnus, pabūgęs tėvo lemties pabėgo į Pinską.

Žuvus karaliui Mindaugui, Lietuvos valstybė nežlugo, neiširo. PPrasidėjo kovos dėl karaliaus sosto. Atkeršyti Mindaugo žudikui ketino Tautvilas, tačiau jis buvo išduotas ir taip pat nužudytas Treniotos: „Mindaugo brolio sūnus Tautvilas, tuo metu Polocko kunigaikštis, ketinęs nužudyti Treniotą ir užimti savo dėdės Mindaugo vietą Lietuvoje, bet planai buvę jjo bajorų išduoti, ir jis pats buvęs Treniotos nužudytas [.]” Po šių nužudymų Treniota ėmė viešpatauti lietuvių bei žemaičių žemėse. Tačiau Treniotos viešpatavimas truko neilgai, Ipatijaus kronika mini, jog vėliau jis buvo nužudytas Mindaugo arklininkų.

Išgirdęs apie Treniotos nužudymą jo sūnus Vaišvilkas gryžo į Lietuvą ir buvo džiaugsmingai priimtas lietuvių: „Mindaugo sūnus Vaišvilkas, surinkęs tėvo karius ir draugus, atvykęs Lietuvon ir džiaugsmingai buvęs lietuvių priimtas, o Treniotos draugai išbėgioję.”

Išvados

XIII a. Svarbus Lietuvos istorijos laikotarpis. Šiuo metu įvyko daug politinių bei karinių permainų. Svarbiausias šios epochos žmogus Mindaugas. Mindaugą galima apibūdinti kaip energingą, ryžtingą, atkakliai siekiančia tikslo asmenybę.

Mindaugas į valdžią atėjo 1253 m. Jo dėka Lietuva buvo galutinai suvienyta ir apkrikštyta. Svarbus politinis žingsnis buvo Mindaugo karūnacija. Tapęs Lietuvos karaliumi, oo Lietuva karalyste, buvo pripažintas kitų Europos valstybių bei kaimynių.

Savo reformomis Mindaugas sustiprino centrinę valdžią. Taip pat jis siekė įkurti atskirą vyskupiją Lietuvoje, nepriklausomai nuo Rygos arkivyskupo.

Mindaugo viešpatavimas tesėsi iki 1263 m., kuomet buvo nužudytas žemaičių kunigaikščio Treniotos.

Naudota literatūra:

1. Lietuvos valstybės ištakos: monografija. T. Baranauskas. Vilnius. 2000 m. P. 207.

2. Rinktiniai raštai IV. K. Avižonis. Vilnius. 1994 m.

3. Lietuvos istorija 11-12 klasėms. R. Kamuntavičius, V. Kamuntavičienė, R. Civinskas, K. Antanaitis. Vilnius. 2000 m.