Kaunas vokiečių okupacijos metais

Kiek daug skausmo, kančių patyrė mūsų senoliai, kada Lietuvą okupavo vokiečiai. Tačiau, abejoju ar mes suprantame jų išgyvenimus, netektis ir ašaras. Mes dažnai susiduriame su literatūra apie tremtį, bet vien tik perskaitę knygą negalime teigti, jog puikiai suvokiame jų kančias. Norint labiau suvokti jų išgyvenimus reiktų išgirsti, tuo metu gyvenusio žmogaus, pasakojimą.

Tą ir nusprendžiau padaryti, apklausdama savo senelį, Petrą Gegecką. Jis gimė 1932m. Zuikinėje. Šiame miestelyje prabėgo jo vaikystė, čia jis lankė mokyklą. Jų ššeimoje buvo penki asmenys: mama – Ona, tėtis – Mykolas, sesė – Janina, brolis – Algimantas ir mano senelis Petras. Mama prižiūrėjo namus ir augino vaikus, o tėtis buvo kalvis.

„Kai vokiečiai įžengė į Kauną, mes gyvenome Zuikinėje, prie penkto fronto, Caro pastatytuose namuose (fligeliuose). Namai buvo padalinti į dvi dalis: vienoje namo pusėje gyvenome mes, o kitoje kita šeima. Dviejų kambarių bute, penkių asmenų šeimai, buvo labai ankšta, tačiau neturėjome kitos išeities. Buvo, bent tiek gerai, kad turėjome ddidelį ir gražų sodą.“- pasakoja senelis. „Kiek tolėliau stovėjo, koks penketas sodybų ir viena iš jų sudegė. Joje gyveno mūsų draugai, kurie po nelaimės liko be pastogės. Nors patys vos tilpome į savo namus, tėvai nusprendė priimti dar tris žmones. PPo kelių savaičių, kaimynai nusipirko butą, tad, mes vėl gyvenome penkiese.“- senelis trumpam nutyla ir toliau lėtai pasakoja: „Po pusantrų metų nuo karo pradžios ir į Zuikinę užėjo vokiečiai. Vakare, kai jau ruošėmės miegoti, jie įsiveržė į mūsų namus ir liepė mums išsikelti. Daugelis kaimynų rado kur išsikelti, tačiau mums nepasisekė. Kad ir kaip ieškojome naujo būsto, neradome. Todėl teko gyventi kartu su vokiečiais. Gyvenome su jais viename name. Iš pradžių labai bijodavome jų, bet po keletos dienų susidraugavome. Kiek atsimenu, jie mane labai mylėdavo, lepindavo. Būdavo, grįžtu iš mokyklos ir iškart pas vokiečius į kambarį. Nei manęs, nei likusių šeimos narių neskriausdavo, o kai tėvams būdavo striuka, duodavo maisto, netgi padėdavo jį paruošti. Tačiau ši draugystė tęsėsi tik keletą ssavaičių. Netrukus į namą, kuriame gyvenome kartu su vokiečiais, atvyko felčeris (aš jį vadinau piktuoju vokiečiu) ir liepė mums tuoj pat nešdintis iš namo. Pasiėmėme kelis mums priklausiusius daiktus ir išėjome ieškoti kur apsistoti. Keletą naktų teko praleisti pas ūkininkus daržinėje ar tiesiog po atviru dangumi. Šiaip taip susiradome kur apsigyventi. Tai buvo toks pat į dvi dalis padalintas namas. Čia buvo trys kambariai, taigi vietos buvo kur kas daugiau.“

Senelis vėl tęsia pasakojimą: „Netoli naujų mūsų namų ėjo kelias, kkuriuo belaisviai tempdavo vežimus. Man būdavo labai gaila tų žmonių. Jie buvo tokie pavargę, alkani, vos paeinantys. Todėl su kaimynų vaikais nusprendėme bent šiek tiek palengvinti jų dalią. Pririnkdavome obuolių, duonos, lašinių ir padėdavome pakelėje. Būdavo taip smagu žiūrėti, kai jie godžiai valgė mūsų atneštą maistą. Tačiau neilgai padėjome belaisviams. Mat kaimynas gyvenantis kitoje namo pusėje, pasakė vokiečiams, kad mes komunistai ir jie atvažiavo mūsų išsivežti. Tėtis buvo paimtas tardymui. Kiek vėliau jis buvo paleistas. Mes vėl buvome išvaryti iš savo namų ir neturėjome kur eiti. Pagalbą mums suteikė mūsų seni bičiuliai, tie kuriuos mes kažkada priglaudėme sudegus jų namui. Taigi, dabar jau gyvenome Vičiūnuose. Gyvenome gan ankštame bute, tačiau vis geriau nei po atviru dangumi. Būtent čia išgirdome pirmuosius sprogimus. Atsimenu, išgirdau didžiulį sprogimą, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo susprogdintas Aleksoto tiltas. Po šio sprogimo tėvai pradėjo kasti slėptuves. Šiose slėptuvėse nuo vokiečių nepasislėptum, jie tave vis tiek surastų, tačiau nuo bombos sprogimo apsisaugotum. Štai vieną dieną sėdėjome namuose ir išgirdome atskrendant lėktuvus, vos spėjome pasislėpti bunkeryje kai nuaidėjo sprogimas. Išlindę iš bunkerio pamatėme, kad bomba nukrito ant netoliese stovinčio namo. Ta akimirka buvo tokia baisi, kad neįmanoma žodžiais nusakyti.“- pasakoja senelis ir nubraukia ašarą riedančią jo skruostu. „Vėliau pprasidėjo vokiečių gąsdinimai. Ateidavo, išsivesdavo tėtį, kokiom keturiom parom ir tardydavo. Grįžta, būdavo, namo, visas sumuštas, vos paeinąs. Praeina kiek laiko ir vėl išsiveda, vėl tardo. Būdavo dar ir mums su lazda per šoną užvanoja. Labai bijodavome tų vokiečių. Pamatai į kiemą besukant vokiečių mašiną, tai ir bėgi kur slėptis, kad tik nesimaišytum jiems po kojų. Viskas tęsėsi apie pusantrų metų. Buvo sugriauta daug fabrikų, gyvenamųjų namų ir kt. daug žmonių nukentėjo arba buvo ištremti. Tie metai buvo patys sunkiausi mūsų gyvenime.“

Iš savo senelio pasakojimo sužinojau daug kraupių istorijų, įvykusių Lietuvos okupacijos metais. Supratau kokį skausmą ir sunkų laikotarpį išgyveno mūsų senoliai. Turime džiaugtis, jog Lietuva išsikovojo nepriklausomybę. Kad savo šalyje mes turime teisę į: mokslą, darbą, sveikatą ir kt., ir galime šiomis teisėmis pasinaudoti.