Kedainiu sutartis

1655 m. spalio 20 d. Kėdainiuose dalis Lietuvos bajorijos pasirašė sutartį su Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo atstovais. Istorinėje literatūroje tai vadinama Kėdainių sutartimi arba unija.

Šis įvykis įvairiais laikais buvo labai prieštaringai vertinamas. Lietuvos spaudoje tai buvo vadinama reikšmingu ano meto Lietuvos savarankiškumo pasireiškimu, o lenkai tai vadino „ Radvilos išdavyste“.

Karolis Gustavas 1655 m. vasarą su dviem armijom per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją, o trečia jo armija buvo Livonijoje ir, generolo Gardžio vadovaujama, turėjo įsiveržti į Lietuvą. Lenkijoje švedams ppasisekė: bajorija pasidavė be mūšio. Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos, o karalius Jonas Kazimieras pabėgo į Austrijos Sileziją.

Tuo metu caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai, o visų pirma etmonas Jonušas Radvila. Kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus, jis kartu su pusbroliu Boguslavu ir Vilniaus vyskupu Tiškevičium kreipėsi į švedų kariuomenės vadą generolą Gardį, siūlydamas sąjungą prieš rusus ir prašydamas paramos. Rusams užėmus Vilnių, vvisi Lietuvos ponai pakriko, ir tartis su Gardžiu teko beveik vienam Jonušui Radvilai, nes Boguslavas pabėgo į Palenkę, o iš ten į Prūsus. Generolas Gardis pasisakė būsiąs sąjungininku ir su kariuomene įžengė į Lietuvą. Jam atėjus į Kėdainius, buvo sukviesta bbajorija, kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. Tuo aktu buvo nutraukiama unija su Lenkija ir užmezgami tokie pat ryšiai su Švedija. Jonas Kazimieras, nedavęs Lietuvai jokios paramos, tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu skelbiamas Švedijos karalius Karolis X Gustavas. Švedai už tai turėjo padėti atsiimti caro užkariautas žemes. Sutartį pasirašė Jonušas Radvila, žemaičių vyskupas Parčiauskas, Vilniaus vyskupo įgaliotinis kanauninkas Bialozoras, lauko etmonas Gansiauskas ir per 1000 bajorijos.

Švedija neįvertino unijos su Lietuva. Ju karalius į Kėdainių sutartį nieko neatsakė, o švedų kariuomenė ėmė šeimininkauti Lietuvoje ne kaip sąjungininkų, o kaip okupantų kariuomenė. Švedų karininkai po pavietus rinko mokesčius ir viską tvarkė, nė neatsižvelgdami į bajorijos reikalavimus. Bajorija skundėsi, ieškojo pagalbos pas etmoną Radvilą, bet jis nieko negalėjo padaryti, nnes švedai su juo nesiskaitė. Bajorija visą kaltę vertė Jonušui Radvilai ir kas kart vis labiau ėmė prieš švedus. Kilo net smarkus partizaninis karas: mažesni švedų būreliai buvo naikinami. Radvilą apšaukė išdaviku, jo priešai rinko jėgas. Prieš jį stojo ir lauko etmonas Gansiauskas, kuris pasiskelbė Kėdainių sutartį pasirašė priverstas. Bet visų labiausiai troško pražudyti Radvilą Vitebsko vaivada P. Sapiega. Jis net padidino savo kariuomenę nusprendęs pirmiausia sunaikinti Radvilą. Šis jau buvo išvykęs iš Lietuvos ir užsidaręs Tikocino pilyje, Palenkėje. Netekusiam tturtų, su maža kariuomene Radvilai buvo neįmanoma apsiginti. 1656 m. naujųjų metų išvakarėse Sapiega paėmė Tikociną. Radvila buvo ką tik miręs. Po Radvilos mirties niekas nebegynė sutarties su švedais, ir jų likučiai greit buvo išvyti iš Lietuvos.

Kovos su švedais Lenkijoje vyko dar gana ilgai, kol buvo išvyti ir iš ten. 1660 m. mirus Karoliui X Gustavui, Olivoje su švedais buvo sudaryta amžinosios taikos sutartis. Jonas Kazimieras sutiko atsisakyti švedų karaliaus titulo, o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai ir Lenkijai dalį Livonijos, t.y. Latgalą. Taip karas su švedais buvo baigtas.

Kėdainių sutartis taip ir liko pamiršta, minima tik gausių etmono Radvilos priešų.

Literatūra:

1. Br. Kviklys. Mūsų Lietuva. II tomas. V. 1991.

2. Lietuvos istorija. Red. A. Šapoka, fot leid. 1990.

Vismantas Zuklevicius

Lančiūnavos pagr. m-klos maironietis