Kęstutis

LDK Kestutis

-1-

1344 – 1345 m. po įvykusio perversmo Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą užėmė Gedimino sūnus Kęstutis. Susiklostęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje “diarchinis” valdymas aukščiausiajam Lietuvos valdovui neužtikrino valdžios visoje valstybėje. Todėl neatsitiktinai, nuvertinus Jaunutį, įvyko valdžios paskirstymas tarp Algirdo ir Kęstučio. Pastarajam pagal tradiciją be Trakų kunigaikštystės, teko žemaičiai. Kęstutis vadovavo lietuvių kovai su vokiečių feodalais. Būdamas submonarchu, per trumpą savarankišką Lietuvos valdymo laikotarpį (1381 m.) jis siekė išlaikyti nepakitusias vakarines Lietuvos valstybės sienas.

Lietuvos karo su kryžiuočiais 1345 – 1382 mm. laikotarpis buvo labai įvairus. Jį į dvi dalis dalija 1362 m. Kauno pilies šturmas. Pirmasis laikotarpis (1345 – 1361 m.) pasižymėjo tariama ramybe prie vakarinių sienų. Kartais kovoje su kryžiuočiais inciatyvą parodydavo lietuviai, vadovaujami Trakų kunigaikščio Kęstučio. Padėtis nesikeitė, nors Vokiečių ir Livonijos ordinas, vėl atnaujinęs Lietuvos puldinėjimus, pasiekė didelių laimėjimų. Stambiausią nesėkmę Lietuva patyrė 1348 m. mūšyje vadovavo didysis komtūras Vinrichas fon Kniprodė. Tai buvo stipri kariuomenė, sudaryta iš riterių, atvykusių iš Anglijos, Prancūzijos. Stiprios būta ir lietuvių kkariaunos. Kariuomenei vadovavo Algirdas ir Kęstutis. Čia būta pulkų iš Volynės, Brastos, Polocko, Vitebsko, Smolensko. Nepaisant to, visa ši lietuvių kariuomenė patyrė pralaimėjimą.

Kęstutis buvo geras savo tėvo Gedimino mokinys. Jo planas priimti krikštą, pasirėmus Čekijos karaliaus ir Vokietijos imperatoriaus KKarolio IV galybe, privertė Ordiną nutraukti Lietuvos puldinėjimus.

1377 m. mirdamas Algirdas savo įpėdiniu paskyrė sūnų Jogailą. Kęstutis, gerbdamas brolio atminimą, Jogailai pripažino Vilnių ir didžiojo kunigaikščio titulą. Jogailos nepatenkino “diarchinis” Lietuvos valdymas ir jis siekė tapti, nušalinęs Kęstutį, vienvaldžiu Lietuvos valdovu. Tuo tikslu dar 1379 m., nuvykęs į Prūsiją, derėjosi su kryžiuočiais jo brolis Skirgaila. Tačiau galutinė sutartis ir, žinoma, sąmokslas prieš Kęstutį buvo parengtas 1380 m. Dovydiškėse. Tarp Jogailos ir Vokiečių ordino buvo sudaryta sutartis, atidavusi kryžiuočiams plėšti Kęstučio valdas.

-2-

1381 m. Kęstutis gavo iš Osterodės komtūro pranešimą apie šį Jogailos sandėrį.Tai sužinojęs Kęstutis 1381 m. lapkričio mėnesį netikėtai užpuolė Vilnių ir paėmė nelaisvėn Jogailą su visa jo šeima. Pasižadėjęs daugiau prieš Kęstutį nekariauti, Jogaila buvo išlaisvintas. Tačiau ššis pažadas nebuvo ištesėtas. 1382 m. birželio 12 d. Jogaila ir jam

talkininkaujanti Vokiečių ordino kariuomenė paėmė Trakų pilį. 1382 m. liepos 20 d. Kęstučio padėtis tapo visai kritiška. Jogailai užvaldžius Trakų

kunigaikštystę, jo vieninteliu šalininku liko žemaičiai, kurie taip pat jau nelabai noriai klausė.

Viduramžių šaltiniai tik trumpai teužsimena apie Kęstučio žmoną ir Vytauto motiną, jos net vardu nepavadina. Kada Birutė gimė ir kada mirė žinių nėra.

Kęstutis viešpataudamas trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo ppasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo žmonių gerbiama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis tenai, ir labai ji jam patiko, nes buvo labai graži mergaitė ir protinga. Prašė ją, kad būtų jo žmona. Birutė nenorėjo sutikti ir atsakė, kad pasižadėjo savo dievams išsaugoti skaistybę iki mirties.

Kunigaikštis Kęstutis paėmė ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba atlydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau žmona.

Jogailos įsakymu Kęstutis buvo įkalintas Krėvos pilyje ir, nepraėjus nė savaitei, nužudytas. 1382 m. rugpjūčio 15 – buvo rastas pilyje negyvas. Buvo oficialiai paskelbta, kad pats pasismaugęs. Taip liūdnai baigė savo gyvenimą Kęstutis, vienas žymiausių Lietuvos valdovų.

Apie Kęstučio mirtį istorijos šaltiniuose rašoma įvairiai ir dažnai prieštaringai. Kur teisybė, kur prasimanymas, labai sunku atskirti. Vytautas tvirtino, kad Kęstutį pasmaugęs Jogaila. Sukaustytas geležiniais pančiais, Kęstutis buvo nuvežtas į Krėvą ir įmestas į bokšto rūsį. Suimtąjį kunigaikštį į Krėvą lydėjęs Skirgaila, ten jį įkalinęs , o pats grižęs atgal. Po keturių dienų vėl nuvykęs į Krėvą, radęs negyvą ir paskelbęs, kad velionis pats nusižudė. Iš tikrųjų Kęstutį pasmaugęs Proška, kuris jam atnešdavęs gerti, Lisica Žibntiaj, žibintų uždeginėtojas, ir Kučukas. Vėlesniuoe šaltiniuose minima dar daugiau žudikų vvardų. Smaugiamas Kęstutis šaukęs, kad nekaltas.

-3-

Kęstutis buvo palaidotas Vilniuje. Didįjį kunigaikštį iškilmingai pašarvoję, aprengę kunigaikščio rūbais, uždėję šarvus ir su kardu, ietimi ir lanku paguldę ant sukrauto laužo. Šalia valdovo paguldę gyvą ištikimą jo tarną, pririšę išpuoštą geriausią žirgą, porą skalikų ir sakalą, padėję lūšies ir meškos nagus ir mežioklės ragą. Paskui meldęsi ir aukoję dievams, apgiedoję kunigaikščio darbus. Pagaliau uždegę sakingų medžių laužą. Kai kūnas sudegęs, pelenus ir kaulus karste palaidoję. Dar sakoma, kad deginant įvykęs stebuklas, kurį visi matę: žemėje prasivėręs pusantro ūgio ilgumos gilus plyšys ir prarijęs visus pelenus.

Vytautas dar laisvas tėvo laidotuvėse dalyvavęs, o Birutė jau buvusi nuskandinta.

Po tėvo laidotuvių Vytautas buvo suimtas ir įkalintas Krėvoje. Ar jis turėjo būti tenai tik kalinamas, ar kaip ir tėvas nužudytas – nežinia.

Kęstutis buvo išties neeilinė asmenybė, galėjusi suderinti karvedžio ir politiko savybes. Nuo 1345 m. iki pat mirties nebuvo nė vieno stambesnio žygio ar mūšio, kuriame jis nedalyvautų. Tai buvo karvedys, sugebėjęs suderinti dvi, atrodo, nesuderinamas ypatybes, gero taktiko ir stratego bei karo vado, kuris apie savo veiksmus pranešdavo iš anksto. Tokį jo elgesio būdą, be abejonės, lėmė pasitikėjimas savimi. Pranešdamas iš anksto rengiamus žygius, jis užklupdavo priešą jam nepalankiausiu metu, kur kas anksčiau negu buvo ttikimasi.

Kęstučio karinis talentas, jo politinė nuovoka padarė jį labai populiarų netgi jo priešų – Vokiečių ordino stovykloje. Kryžiuočių šaltiniai mini, kad kiekvienas Vokiečių ordino riteris laikydavo didžiule ir sunkiai pasiekiama garbe paspausti Kęstučio ranką.

Kęstučio, Lietuvos valdovo, veikla buvo nukreipta prieš Vokiečių feodalų skverbimąsi į Lietuvą. Jis organizavo šią kovą, tuo reikšdamas daugumos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų interesus, todėl visiškai pagrįstai istoriografijoje Kęstutis vadinamas lietuvių tautos gynėju.