KIJEVO RUSIA

Ankstyvosios feodalinės v-bės formavimasis

• VIII-IX a. slavų gyvenamoje teritorijoje turtinės nelygybės didėjimas.

• Gimininės bendruomenės virtimas į teritorinę bendruomenę.

• Individualios gamybos ir vartojimo atsiradimas.

• Ūkininkavimo formų kitimas (ariamoji pūdyminė žemdirbystė).

• Gimininės ir gentinės diduomenės praturtėjimas (turtinė diferenciacija).

Šiam etapui būdinga:

1. Kaimo bendruomenės turtinis susiskaldymas.

2. gentinės diduomenės – kunigaikščių ir bojarinų stiprėjimas.

3. Valstybingumo požymiai:

a) Večė – vyrų susirinkimas

b) Renkamas karo vadas – kunigaikštis

c) Družina – nuolatinė kariuomenė

d) Centras – gradas (renkasi večė, stovi aukuras, teisiami nusikaltėliai)

Gentis vienytis vertė tarpusavio karai ir išorės pavojus. IX a. keliolika slavų genčių susivienijo aplink Kijevą, taip sukurdami v-bę –– Kijevo Rusią. Pagal vieną iš teorijų, slavų gentis suvienijo normanai (variagai), ir pirmasis suvienytos v-bės kunigaikštis buvo Olegas.

Feodalizmo formavimasis Kijevo Rusioje

• Kilmingas žemvaldys – feodalas buvo vadinamas bojarinu.

• Užgrobę žemdirbių bendruomenines žemes, bojarinai palikdavo jiems nedidelį žemės sklypą.

• Į žemvaldžio priklausomybę žemdirbiai patekdavo įvairiais būdais:

a) gaudavo iš bojarino vadinamąją kupą, t. y. paskolą pinigais, grūdais, gyvuliais. Toks žemdirbys dirbdavo bojarinui jo dvare ir buvo vadinamas zakupu.

b) Su bojarinu buvo sudaroma darbo sutartis, taip vadinamas riadas. Toks žemdirbys buvo vadinamas riadovičium ir taip pat dirbdavo bbojarino dvare.

c) Žemvaldžių ūkyje dirbo ir karo belaisviai – cholopai.

Visapusiškai prasiskolinę ir nuskurdę žemdirbiai buvo vadinami smerdais.

Ankstyvojo feodalizmo v-bei yra būdingas natūralinis ūkis. Feodalui nieko nereikėdavo pirkti, jo ūkis buvo savarankiškas. Esant natūraliniam ūkiui, v-bė nebuvo sutvirtinta ekonominiais saitais. Dėl to jji faktiškai laikėsi administraciniu pagrindu. Kijevo kunigaikštis daug dėmesio skyrė kariaunai, kaip vienam svarbiausių valdžios įrankių. Kariaunos pagalba buvo vykdoma užsienio politika, palaikoma tvarka v-bėje. Vietiniai feodalai buvo priklausomi nuo Kijevo valdžios, nes nuo išorės ir vidaus priešų juos gindavo kunigaikščio kariauna. Kunigaikštis vasarą praleisdavo žygiuose, o žiemą apvažiuodavo visas savo žemes ir susirinkdavo duoklę, tai buvo vadinama “pasižmonėjimu”.

Jo pavyzdžiu žemesnieji feodalai, didžiojo kunigaikščio vasalai, stengėsi įsiviešpatauti atskirose teritorijose ir miruose (kaimuose), laisvuosius žemdirbius versdami priklausomais. XII-XIII a. priklausomų žemdirbių vis daugėjo.

Krikštas

Kunigaikštis Vladimiras, valdęs didelę, visus rytų slavus vienijusią v-bę, ėmė rūpintis jos sienų saugumu. Vladimiras suprato būtinumą stiprinti v-bę iš vidaus. Tai buvo galima padaryti religijos pagalba. Pradžioje v-bės reikalams kunigaikštis ketino panaudoti iš pirmykštės visuomenės atsineštą pagonybę, tačiau ppagonybė nerėmė v-bės valdžios, be to X a. pab. beveik visos Europos v-bės, dalis Artimųjų Rytų šalių priėmė krikščionybę kaip pagrindinę religiją, o ir pačioje Rusioje didėjo politinė ir kultūrinė Bizantijos įtaka. 988 m. Kijevo Rusia priėmė krikščionybę Bizantijos stačiatikybės forma.

Krikšto reikšmė:

• Švietimo, mokslo, meno, muzikos, literatūros plitimas per vienuolynus.

• Bizantijos dvasinio, kultūrinio ir politinio palikimo perėmimas.

• Bažnyčia tapo centrinės valdžios atrama.

• Šalies valstybingumo, tarptautinės įtakos stiprėjimas.

Kijevo Rusios suklestėjimas yra siejamas su Jaroslavo Išmintingojo vardu, nes buvo sumušti pečenegai, nuolat puldinėję Rusią, steigiamos mokyklos, sstatomos cerkvės, kaupiamos bibliotekos, o svarbiausia – paskelbtas įstatymų rinkinys “Rusų tiesa”.

Valdyti didžiulę v-bę, esant silpniems ekonominiams ryšiams, vyraujant natūraliniam ūkiui, feodalams stengiantis kuo daugiau dėmesio skirti savo ūkiams, buvo labai sunku. Kai kurie didieji miestai – Novgorodas, Polockas, Smolenskas -, esantys toli nuo Kijevo, siekė ištrūkti iš didžiojo kunigaikščio valdžios ir tapti savo sričių centrais. Toks žemių atsiskyrimas buvo nenaudingas kariniu požiūriu, bet pačioms žemėms taikos metu teikdavo daug pranašumų, nes mažesnę kunigaikštystę buvo lengviau valdyti, įvesti joje tvarką ir ją palaikyti.

Sėkminga Vladimiro Monomacho kova prieš polovcus (tiurkų gentys) kuriam laikui pašalino jų grėsmę, tad karinė vienybė laikinai buvo nereikalinga. Didelių miestų bojarinai tuo pasinaudojo ir ėmė kviestis pas save pavienius kunigaikščius, tuo skatindami kurtis pavienes kunigaikštystes.

Po Vladimiro Monomacho mirties kurį laiką valdė jo sūnus Mstislavas, bet po jo mirties Kijevo Rusia suskilo į dalis. XII a. prasidėjo feodalinio susiskaldymo laikotarpis.

Atskiras kunigaikštystes buvo lengviau valdyti, bet ir buvo ir minusų:

• Tarpusavio feodalų vaidai

• Rusios gynybos susilpnėjimas

• Kunigaikštysčių smulkėjimas

• Kunigaikščių ir vietinių feodalų kivirčai šių noro daryti įtaka politikoje ir apriboti kunigaikščių savivaliavimą

TAČIAU!

Feodalinis susiskaldymas buvo dėsningas istorijos etapas. 100 metų, kurie praėjo nuo Kijevo Rusios susiskaldymo iki mongolų-totorių antplūdžio, buvo rusų žemių ekonominio ir kultūrinio pakilimo laikotarpis.

MONGOLŲ-TOTORIŲ UŽKARIAVIMAI

MASKVOS IŠKILIMAS

XIII a. pr. P. Sibiro ir CCentrinės Azijos klajoklių tautos sukūrė stiprią feodalinę v-bę, vadovaujamą Čingischano. Viena gentis, klajojusi dabartinės Mongolijos teritorijoje vadinosi totoriais. Šis pavadinimas prigijo visoms klajoklių tautoms dabar vadinami mongolais. Mongolų-totorių diduomenė siekė pralobti, plėšdama kitas tautas, todėl buvo rengiami dideli užkariaujamieji žygiai.

SVARBIAUSI MONGOLŲ-TOTORIŲ VALDOVAI

Valdovas Amžius, kuriame valdė Veikla

Čingischanas XIII a. pr. Suvienijo mongolų gentis, užkariavo Kiniją, Kaukazą.

Batijus XIII a. vid. Užkariavo Pietų Rusią, padegė Maskvą, sugriovė Kijevą, įsiveržė į Lenkiją, Vengriją.

Timūras XIV a. vid. Buvo karvedys, fanatikas musulmonas, žudikas, plėšikautojas, didelis meno ir literatūros žinovas, nusiaubė teritoriją nuo Indijos iki Egėjo jūros.

1219 m. Čingischanas patraukė į Vid. Aziją ir ją užėmė. Vid. Azijos ekonomika ir kultūra ilgam sustingo. Per Iraną Čingischano kariuomenė įsiveržė į Užkaukazę ir Kaspijos jūros pakrante pasiekė polovcų stepes. Polovcų kunigaikštis kvietė rusų kunigaikščius į pagalbą. Keturių pietinių rusų kunigaikštysčių kariaunos išžygiavo prieš mongolus, kurie juos įsiviliojo į sau patogią vietovę Kalkos upės rajone, ir 1223 m. mūšyje prie Kalkos, rusų kariauna buvo sumušta. Po to mongolai pasitraukė į Užvolgio stepes ir ten keletą metų rengėsi naujam žygiui į Rusią.

MONGOLŲ UŽKARIAVIMAI RUSIOJE

Etapas Laikotarpis Kas užimta

I 1237-1238 m. Nusiaubta Riazanė, Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė, užkariauta visa Šiaurės Rytų Rusia.

II 1239-1240 m. Užimtas Perejeslavas, Černigovas, Krymas, Kijevas, užkariauta visa Rusia.

Slinkdami į vakarus mongolai-totoriai įsiveržė į Čekiją, bet neįveikę pasipriešinimo, grįžo už Volgos, kur įsikūrė nauja vv-bė – Aukso Orda.Tai buvo dalis suskilusios Čingischano v-bės. Aukso Ordos sostine tapo Sarajaus miestas.

Aukso Ordos valdžioje buvo dalis Vid. Azijos, Kazachstanas, Pavolgis, Krymas, didelė dalis Padneprės ir visa Šiaurės Rytų Rusia. Novgorodo mongolai-totoriai nepasiekė, bet ir jam reikėjo mokėti duoklę Aukso Ordos chanui.

Rusiai užėjo sunkūs laikai. Šalis buvo nusiaubta. Nuo XIII a. vid. iki XV a. pab. truko mongolų-totorių jungas. Rusios gyventojams mongolai-totoriai uždėjo didelę duoklę. Jie imdavo dešimtąją dalį viso turto, be to, rinkdavo papildomą duoklę grūdais, gyvuliais ir pinigais. Duoklę rinkdavo chano valdininkai – baskakai. Duoklės neatidavusieji gyventojai buvo paverčiami vergais. Už mažiausią pasipriešinimą totorių chanai nusiaubdavo ir apiplėšdavo šalį. Rusų kunigaikščiai neteko savarankiškumo ir tapo pavaldūs Ordos chanui. Jie turėdavo važiuoti į Aukso Ordą nusilenkti chanui ir nuvežti brangių dovanų. Panorėdavo chanas – patvirtindavo juos kunigaikščiais, nepanorėdavo – nepatvirtindavo. Jis išduodavo kunigaikščiams tam tikrą dokumentą – jarlyką – suteikiantį teisę kunigaikštauti.

Dėl nukariavimų rusų miestų padėtis buvo labai sunki: Orda išsivarydavo į nelaisvę amatininkus, dėl to daugelis amatų visiems laikams žlugo. Kai tik miestai pradėdavo atsigauti, kunigaikščiai iš jų reikalaudavo pinigų duoklei chanui mokėti.

IŠVADA:

Mongolų-totorių antplūdis sustabdė rusų žemių ekonominę, politinę ir kultūrinę raidą. Dėl to, Rusia labai atsiliko nuo kitų Europos šalių.

MASKVOS IŠKILIMAS IR CENTRALIZUOTOS

RUSIJOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS

Aukso

Ordos puldinėjimų baimė vijo žmones į miškingas Okos ir Volgos tarpupio sritis, kur nuo seno buvo derlingų žemės plotų, Šių žemių centrai buvo senieji miestai – Rostovas, Suzdalė, Vladimiras. Kartu su žemdirbyste plito ir amatai. Siekdami aprūpinti savo vasalus, žemvaldžiai dalį žemių ėmė dalinti jiems laikinam naudojimui. Susidarė taip vadinamasis feodalo dvaras. Klostėsi nauja žemėvaldos forma – sąlyginis žemės turėjimas – ir kartu iškilo naujas feodalų tarpsluoksnis – bajorija (šalia bojarinų, kurie žemės nuosavybę gaudavo paveldėjimo keliu).

Susiklostė objektyvios priežastys atsisakyti ffeodalinio susiskaldymo ir sukurti vieningą v-bę:

• Liaudies pasipriešinimo augimas

• Stipri vieno kunigaikščio valdžia sąlygoja galimybę feodalams pajungti savo valdžiai žemdirbius, kurie jiems dar nepriklausė ir gyveno taip vadinamosiose “juodosiose žemėse”, kurios buvo tos srities kunigaikščio nuosavybė.

• Žemdirbių ir miestiečių, kentėjusių nuo feodalų tarpusavio karų, noras stiprios centrinės valdžios, galinčios tuos vaidus sustabdyti.

• Išsiplėtę rusų žemių tarpusavio ryšiai, kuriuos sąlygojo:

a) ūkio pakilimas

b) miestų augimas

c) prekybos pagyvėjimas

• Kova su užsienio priešais (pirmiausia su mongolais-totoriais). Tam reikėjo stiprios centralizuotos kunigaikščio valdžios, sugebančios organizuoti vieningą šalies gynybą.

Nepaisant visų sunkumų, kuriuos sukėlė Aukso OOrdos jungas, Rusios miestai palaipsniui pradėjo atsigauti. Aplink miestą ar stiprią gyvenvietę pradėjo kurtis posadai (priemiesčiai). Posadų gyventojų pagrindą sudarė amatininkai ir pirkliai, kurių nuolat daugėjo. Atsirado nauja gyvenviečių forma – slabados (pavadinimas kilęs iš žodžio “svoboda” – laisvė) – ššios naujo tipo gyvenvietės kūrėsi dykvietėse, ir kunigaikščiai laikinai atleisdavo nuo mokesčių ir kitų prievolių tuos, kurie apsigyvendavo tose vietovėse ir dar pasikviesdavo kitus, taip kartu pradėjo augti ir nauji miestai.

XIII a. pab. stambiausiu ekonominiu ir politiniu Šiaurės Rytų Rusios centru tapo Tvėrė, kurio kunigaikštis gaudavo iš Ordos taip vadinamąjį Vladimiro didžiojo kunigaikščio jarlyką. XIV a. pr. į kovą dėl jarlyko įsijungė Maskvos kunigaikštystė, kuria sustiprėti padėjo tai, kad jos kunigaikščiams pavyko į savo pusę patraukti bažnyčią, turėjusią daug išteklių ir nemažą įtaką. Tarp Maskvos ir Tvėrės kunigaikščių prasidėjo kova. Kai 1327 m. Tvėrės gyventojai sukilo prieš Ordos mokesčių rinkėją, Maskvos kunigaikštis Ivanas Kalita (1325-1340) kartu su Ordos kariauna nuslopino sukilimą ir taip gavo chano jarlyką.

Ivanas Kalita:

• Užtikrino Maskvai ir kitoms žžemėms ilgą atokvėpį nuo Ordos įsiveržimų.

• Daugelis kunigaikštysčių tapo priklausomos nuo Maskvos kunigaikštystės.

• Maskvos kunigaikštystės stiprėjimas sudarė prielaidas Rusios vienijimuisi.

Ivano Kalitos anūkas Dmitrijus Ivanovičius (1359-1389):

• Remiamas Maskvos bojarinų ir miestiečių sustiprino Maskvos kunigaikštystės pozicijas.

• Kovą su Maskva dėl jarlyko pralaimėjo Suzdalės Nižnij Novgorodo, Tvėrės, Riazanės kunigaikščiai.

• Atremti LDK kunigaikščio Algirdo puolimai

• Pradėta kova su mongolais-totoriais:

a) 1378 m. Maskvos kariuomenė sumušė mongolus-totorius Riazanės teritorijoje.

b) 1380 09 08 įvyko garsusis Kulikovo mūšis (dešiniajame Dono krante), kuriame mongolai-totoriai buvo sutriuškinti. Po šio mūšio Aukso Orda pradėjo silpti, o kunigaikštis Dmitrijus po ššios pergalės gavo Dmitrijaus Donskojaus vardą.

Maskvos įtaka dar labiau išaugo, tačiau duoklę Ordai ji dar turėjo mokėti. Dmitrijus, pirmą kartą per visą mongolų-totorių jungo Rusioje laiką, neatsiklausęs chano ir nelaukdamas iš jo jarlyko, sostą perdavė sūnui Vasilijui I (1389-1425).

Rusų žemių suvienijimas buvo baigtas, valdant Ivanui III (1462-1505) ir jo sūnui Vasilijui III (1505-1533).

Ivano III ir Vasilijaus III valdymo laikais:

• Nustojo kaip atskiros ir savarankiškos egzistuoti Jaroslavlio ir Rostovo kunigaikštystės.

• 1478 m. buvo prijungtas Novgorodas. Daugelis bojarinų, kurie priešinosi vienijimui, buvo pašalinti iš Novgorodo. Jų žemėse kunigaikštis apgyvendino sau ištikimus bajorus.

• Atsisakė mokėti duoklę Ordai, kas sąlygojo paskutinį susidūrimą su mongolais-totoriais 1480 m., kai jie pasitraukė be mūšio, taip Aukso Ordos jungas, trukęs apie 200 metų, baigėsi.

• 1485 m. buvo pajungta Tvėrės kunigaikštystė.

• 1510 m. buvo pajungta Pskovo kunigaikštystė.

• 1514 m. po karo su LDK buvo prijungtas Smolenskas.

• 1521 m. buvo pajungta Riazanės kunigaikštystė.

Suvienytoje v-bėje formavosi naujos valdymo institucijos:

• Išaugo Bojarinų dūmos reikšmė. Ją sudarė kilmingiausi feodalinės aristokratijos atstovai – buvusių savarankiškų ir dalinių kunigaikštysčių kunigaikščiai, jų palikuonys ir kiti didžiajam kunigaikščiui artimi žmonės.

• XIV a. 1-oje pusėje pradėjo rastis prikazai – v-bės valdymo organai. V-bės srityse valdžią turėjo bojarinai vietininkai. Už teisinių ir administracinių reikalų tvarkymą jie imdavo mokestį iš gyventojų.

XV a. pab. atsirado sąvoka “Rusija”, vienijusi rusų žžemes.

Didelę reikšmę šalies centralizavimui turėjo 1497 m. sudarytas Teisynas, kuris visai Rusijos teritorijai įvedė vienodus teisinius ir administracinius įstatymus. Teisynas leido valstiečiams pasitraukti nuo žemės savininko tik 1k./1m. Jurijaus dieną, kuri būdavo 11 26. Taip buvo padėti visos v-bės baudžiavinės sistemos pamatai.

Norėdamas sumažinti senosios diduomenės – bojarinų – įtaką ir jų kišimąsi į v-bės tvarkymą, kunigaikštis siekė užsitikrinti tarnybinių žmonių – bajorų paramą, tačiau bajorija dar nebuvo tokia stipri, kad atsvertų senąją diduomenę.

Valstybės suvienijimo reikšmė:

• Galimybė išvengti išorės priešų puldinėjimų.

• Kilo ūkis, kultūrinis gyvenimas.

• Nyko vietinis uždarumas tarp atskirų Rusijos žemių.

• Rusija užėmė deramą vietą tarp kitų Europos v-bių.