Klaipėdos krašto sukilimas

Istorikų ginčai dėl 1923 m. lietuvių žygio šaltomis sausio dienomis tebesitęsia. Kokių tik epitetų nebuvo sugalvota Klaipėdos krašto užėmimui apibūdinti: aneksija, įsiveržimas, anšliusas, sukilimas, ir pan.

1919 m. gegužės 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28-tu ir 99-tu straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių nugalėtojų žinion. Tiesiogiai Lietuvai šis kraštas nebuvo perduotas dėl: 1) Vokietijos delegacijos protestų, kurie teigė, jog Klaipėdos miestas grynai vokiškas; 2) dėl to, kad Lietuva turinti teritorinių gginčų su Lenkija 3) dėl Lenkijos delegacijos Versalio Taikos konferencijoje reikalavimų. Ji siekė gauti kuo daugiau teisių į Klaipėdą, kurios uostas buvo labai svarbus lenkų medienos eksportui.

Jis pareiškė ministrų kabinetui, kad Lietuvos kariuomenė per 24 valandas galinti Klaipėdą užimti. Kadangi buvo didelė rizika karine jėga užimti Klaipėdą, tai buvo sutarta surengti sukilimą, kuris buvo pavestas suorganizuoti ministrui pirmininkui Galvanauskui. Galvanauskas turėjo slaptai pasirūpinti sukilimo planais, parinkti karinį bei politinį sukilimo vadą ir sutvarkyti visus kitus sukilimo reikalus. Klaipėdos krašto nnukariavimo versijos Želigowskio pavyzdžiu buvo atsisakyta.

Visų pirma Lietuvos vyriausybė turėjo išsiaiškinti kaimyninių valstybių nusistatymą sukilimo atveju. Vokietija, kaip buvo paminėta, nenorėjo, kad Lenkija įsitvirtintų Klaipėdoje, todėl buvo palankaus nusistatymo Lietuvai. 1922 1920 m. sausio pradžioje Vokietija taikos sutartį rratifikavo. Iki Klaipėdos krašto perėmimo jį administravo grafas V. Lambsdorf. 1920 m. vasario 12-13 d. į miestą atplaukė Prancūzijos ir Anglijos karo laivai, vokiečiai išvedė savo kariuomenę, o į Klaipėdą buvo įvestas nedidelis prancūzų batallionas. Krašto valdymą perėmė prancūzų paskirtas Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras gen. Dominique Odry, kuriam vasario 25 d. buvo oficialiai perduotas valdžios vairas.

D. Odry valdymo metais Klaipėdos krašte mažai kas tepasikeitė. Nors savo pirmąjame atsišaukime į gyventojus jis pabrėžė, esą visi ryšiai , sieję šį kraštą su Vokietija, nuo šiol yra nutraukiami, palikti Vokietijos įstatymai, administracinė, teismų, švietimo sistema, vokiškų markių cirkuliacija rodė ką kitą.

1921 m. gegužės 1 d. vyriausiuoju komisaru tapo G. Petinse. Jo valdymo metais krašte buvo vis labiau plėtojama Freistaato (laisvos Klaipėdos kkrašto valstybės) idėja. Freistaato idėja kilo dėl to, kad vietiniai gyventojai ne itin troško susijungti su Lietuva, kuris turėjo anksčiau ar vėliau įvykti, o puoselėti viltis apie grįžimą į Vokietijos sudėtį buvo beprasmiška.

Tuo tarpu Lietuva, praradusi sostinę Vilnių,mažiausiai troško dar prarasti ir galimybę į Klaipėdos uostą. Taigi Lietuva ėmė veikti panašiu principu, kaip ir Prancūzai, platindami Freistaato idėją – Lietuvos tikslas buvo įgauti kuo didesnį gyventojų palankumą susijungimui su ja.

Dėl Klaipėdos krašto sukilimo iniciatyvos ir jo parengimo yyra dvi versijos, kurios abi rodo didelį Lietuvos vyriausybės, Šiaulių Sąjungos, bei Mažosios Lietuvos lietuvių visuomenės susirūpinimą Klaipėdos karšto likimu. Pagal pirmąją versiją, paremtą Galvanausko atsiminimais, Klaipėdos sukilimo parengimo eiga buvo tokia: 1922 m. sausio mėn. Lietuvos konsulu Klaipėdoje buvo paskirtas J. Žilius. Jis pranešinėjo Lietuvos `vyriausybei apie gresiantį pavojų Lietuvai, “freištatui”Klaipėdoje įsteigus. Dėl Sąjungininkų delsimo Klaipėdos klausimą spręsti, konsulas Žilius siūlė pasirengti ir užimti Klaipėdą jėga.Jis paprašė Lietuvos vyriausybę atsiųsti konsulatan dirbti strategą karininką, kuris parengtų sukilimo planus. Anuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Jurgutis nepritarė konsulo Žiliaus sumanymui jėga užimti Klaipėdos krašto teritoriją, nes pažeidus Versalio taikos sutartį, susidarytų Lietuvos valstybei tarptautinių problemų. Tačiau Žiliaus alermuojantieji pranešimai apie padėtį vertė Lietuvos vyriausybę veikti į Klaipėdos krašto gyventojus visų pirma propagandos priemonėmis.

Ambasadorių konferencija vis delsė spręsti Klaipedos klausimą, nes Prancūzija siekė išspręsti ne tik Klaipėdos, bet drauge ir Vilniaus klausimą Lenkijai palankiomis sąlygomis. Todėl ir Lietuvos pripažinimas de jure buvo nudelstas ligi 1922 m. gruodžio 20 d. Taigi, dėl Lietuvos valstybės teisinio statuso, Versalio taikos sutartimi atskirto Klaipėdos krašto įjungimas į Lietuvą irgi buvo delsiamas.

1922 m. vėlai rudenį Lietuvos ministrų kabinetas slaptame posėdyje svarstė Klaipėdos klausimą, kuriame dalyvavo ir kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas. m. vasario mėn. 22 dd. Lietuvos atstovas Berlyne informavo Lietuvos vyriausybę, jog Vokietija esanti palankiai nusistačiusi Klaipėdos krašto valdymą perduoti Lietuvai, bet viešai tokio nusistatymo ji negalinti deklaruoti.

Galvanauskas Klaipėdos atgavimą sukilimu išsiaiškino ir su Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisaru Čičerinu, kuris taip pat suprato Lietuvos padėtį ir pritaręs Lietuvos žygiui Klaipėdai užimti, pridurdamas, kad jeigu Sąjungininkai suteiktų Klaipėdai privilegijų Lenkijai, tai Sovietų Rusija tokių pat privilegijų ir sau pareikalautų. Tada jau ėmė ryškėti du Klaipėdos sukilimo parengimo aspektai: vienas – parengti sukilimą politiškai, kitas – kariškai.

Antroji sukilimo versija išryškėja iš V. Krėvės atsiminimų, `išaiškinant ir Šiaulių Sąjungos vaidmenį , ypač, parengiant sukilimą politiškai, kuris dažnai mūsų spaudoje užmirštamas. Nepriklausomybės pradžioje susiorganizavusi Šiaulių Sąjunga buvo daugiau visuomeninio pobūdžio organizacija. Klaipėdos sukilimo idėja kilo ne tik valdinėse sferose, pirmiausia Lietuvos konsului Žiliui Klaipėdoje, bet ir visuomeninėje Šiaulių Sąjungos organizacijoje. Kada po ilgo Sąjungininkų delsimo atiduoti Klaipėdos kraštą Lietuvos suverenitetan, atsirado pavojus, jog Klaipėdos kraštas gali gauti plačią autonomiją ir palikti kurios nors Sąjungininkų valstybės globoje, ir, be to, Lenkijai gali būti suteiktos plačios teisės Klaipėdos uoste, tada Lietuvos vyriausybė, Klaipėdos lietuvių visuomenės atstovai ir Šiaulių Sąjunga susirūpino Klaipėdos krašto likimu.

Šiuo reikalu Mažosios Lietuvos lieyuvių visuomenės atstovai posėdžiavo kartu su Šiaulių Sąjungos valdybos nnariais. Posėdyje šiaulių Sąjungą atstovavo: V. Krėvė, P. Klimaitis, A. Graurogkas ir L. Vailionis. Visi dalyviai matė, kad Klaipėdos krašto likimo sprendimas artėja ir tas sprendimas Lietuvai nieko gero nežada. Krėvės tvirtinimu, Graurogkas ar Vailionis pasiūlė Klaipėdos krašte įvykdyti sukilimą. Ir pagal Krėvės atsiminimus, klaipėdiečių lietuvių atstovai buvę prieš sukilimo rengimą, o tik jų delegacijos pirmininkas E. Simonaitis pritaręs sukilimo idėjai, vadovaujant Šiaulių Sąjungai, bet patį sukilimą rengiant klaipėdiečių vardu. Po tokio Simonaičio pareiškimo ir kiti Klaipėdos lietuvių atstovai sutiko sukilimą rengti.

Klaipėdos sukilimo reikalą vėl svarstė ministrų kabinetas, bet šiuo klausimu ministrų nuomonės išsiskyrė ir Galvanauskas Šiaulių Sąjungos atstovams pranešė, kad ministrų kabinetas palieka sukilimo iniciatyvą Šiaulių Sąjungai. Lietuvos vyriausybė nutarusi elgtis labai atsargiai, kad ją nepalaikytų sukilimo rengėja.

Lietuvos vyriausybė diplomatiniu keliu patyrė, kad Vokietija Klaipėdos sukilimo atveju laikysis neutraliai, o protestą pareikš tik pro forma. Savo ruožtu su slaptos ukrainiečių organizacijos vadų pagalba, Vokietijos kariuomenės vadas H. Seeckt priėmė V. Krėvę ir karininką Dziuvę pasitarti sukilimo reikalu. Generolas Seeckt trumpai jiems pareiškęs, kad nė vienas vokietis nepaleisiąs šūvio į lietuvius.

Lėšų reikalas buvo palankiai išspręstas, nes bankininkas J. Vailokaitis pažadėjo sukilimui skirti didesnę pinigų sumą – ligi dvidešimt dviejų su puse tūkstančio dolerių arba

tuometinėmis vokiečių markėmis beveik 17 milijonų markių. (1922 m. pabaigoje vokiečių markės vertė jau buvo labai kritusi ir tada už dolerį buvo mokama 7.350 markių). Iš tikrųjų Klaipėdos krašto sukilimą daugiausiaa finansavo JAV lietuviai.

Ginklų sukilėliams pigia kaina buvo nupirkta iš vieno Vokietijos privataus pirklio. Tas irgi parodo, kad vokiečių vyriausybė nebuvo priešinga tokiam sandėriui.

Būsimieji Klaipėdos krašto karinės ir civilinės valdžios atstovai – Budrys ir Simonaitis, 1922 m. rudenį važinėjo Mažojoje Lietuvoje, norėdami užmegzti draugingus santykius su vietos llietuviais. Klaipėdos krašte buvo sudaryti Gelbėjimo komitetai, turėję atstovauti norintiems glaustis prie Lietuvos. Tuo metu dar ne visi gelbėjimo komitetų nariai žinojo, kokiu būdu bus ,,gelbimas’’ klaipėdos kraštas.

Galutiną Klaipėdos sukilimo datą sutarti 1923 m. sausio 2 d. į Kauną atvyko Lietuvos konsulas Žilius su Simonaičiu, kuris sukilimo laimėjimo atveju, be jokių svyravimų sutiko sudaryti naują direktoriją ir jai vadovauti. Karinio sukilimo vadu buvo paskirtas J. Budrys (Polovinskas), o jo padėjėju – P. Klimaitis.

1923 m. sausio 9 d. LLietuvos savanoriai, sukilimo dalyviai, peržengė sieną į Klaipėdos kraštą. Jie visi buvo civiliais drabužiais, ant rankovės buvo žalias raištis su užrašu MLS (Mažosios Lietuvos savanoriai). Sukilėlių vėliva buvo baltos – žalios – raudonos spalvos, t.y. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės vėliavos sspalvos. Sukilėliai pradėjo žygį trimis kryptymis – pirmoji vora žygiavo Pagėgių link, antroji – Šilutės ir trečioji – pati stipriausioji – Klaipėdos kryptimi. Be kariškių savanorių iš Lietuvos, Klaipėdos sukilime dar dalyvavo ir Šiaulių Sąjungos narių ir šiaip civilių asmenų. Sukilimo dalyvių skaičius laikomas 1.3000-1.500, o prancūzai skaičiuoja, kad sukilėlių galėjo būti ligi 2.000-3.000.

Vėliau Lenkijos valdžios organai ir Petisne tvirtino, kad sukilėliai buvo perrengti Lietuvos kariuomenės kariai, o jų užnugaryje buvo ne tik Lirtuva, bet ir Sovietų Rusija. Iš tikrųjų perrengti Lietuvos kariuomenės daliniai sukilime nedalyvavo, bet sukilimo savanorių tarpe buvo ir civilių asmenų ir daug savanorių kariškių.

Sukilimo planą parengė Budrys ir net lenkai pripažysta, kad tas planas buvo rūpestingai parengtas.

Taip pat 1923 m. sausio 9 d., ppasitraukęs į Šilutę, Vyriausias Gelbėjimo Komitetas kreipėsi manifestu į gyventojus, deklaruodamas, kad:

1.Krašto direktorija ir Valstybės taryba paleidžiamos (atstatomos), 2.Valdžią krašte perima Gelbėjimo komitetas, 3.Buvusiam direktorijos nariui E. Simonaičiui pavedama per 3 dienas sudaryti naują direktoriją, 4.Abiem krašto kalbom pripažystamos lygios teisės, 5.Visi politiniai kaliniai paleidžiami, 6.Valdininkai palieka savo vietose, 7.Atlyginimai mokami aukso valiuta, 8.Ramybei patikrinti, krašte skelbiamas išimties stovis, 9.Baudžiami nusižengimai prieš viešąją tvarką.

1923 m. sausio 10 d., tuo pat metu , kai Prancūzijos kariniai daliniai žygiavo į Ruhro kkraštą, lietuviai vykdė sukilimą Klaipėdoje. Taigi 1923 m. sausio 10 d. laikoma Klaipėdos sukilimo pradžia.

Sukilimo banga pasiekė Klaipėdos miestą tiktai sausio mėn. 11 d.Sukilėlių tačiau būta dar permaža, kad galėtų pradėti veiksmus prieš miesto įgulą. Vengdamas nereikalingų komplikacijų, sukilėlių vadas, Jonas Bbudrys, pasiuntė į miestą parlamentarą, sukilėlių vadovybės vardu pranešė Petisne, kad sukilėlių veiksmai nesą nukreipti prieš prancūzus, o tik tai prieš vokiečių direkoriją. Sukilėlių reikalavimas įleisti juos į miestą prancūzų buvo atmestas. Petisne atsakė, kad, karo veiksmams prasidėjus, visą valdžią perėmęs prancūzijos ginkluotųjų pajėgų viršininkas, majoras Thibot. Gavęs šį atsakymą, Budrys anntru kartu pareikalavo įleisti sukkilėlius į miestą, perspėdamas, akkd priešingu atveju jis pradėsiąs karo veiksmus.

Tuo tarpu abi pusės ruošėsi mūšiui. Prancūzai, sumobilizavę policiją ir apginklavę savanorius vokiečius, užėmė visas svarbesnes strategines pozicijas. Jų gynimo linija kairiuoju flangu rėmėsi Krantine ir, eidama pro aulaukio dvarą, dešiniuoju sparnu rėmėsi gedmuno dvaru. Sukilėlių štabas buvo Ginduliuose. Sausio mėn. 15 d. 3 val. ryto sukilėliai, užėmę Sendvarį, paėmė į nelaisvę prancūzų leitenantą Soulier, 5 kareivius, 17 policijos valdininkų bei savanorių ir 9 kulkosvydžius. Pramušę tuo būdu prancūzų liniją, sukilėliai 5 val. ryto įėjo į miestąir, prancūzams greitai palikus visas savo pozicijas, 7 val. ryto užėmė Danijos upės liniją. Prancūzai, ppasitraukę į prefektūrą, 12 val. pasidavė sukilėliams.

Klaipėdos kraštas buvo užimtas beveik be pasipriešinimo. O ir ar galėjo pasipriešinti pusantro tūkstančio lietuvių grupei 200 prancūzų, 150 krašto policininkų ir Klaipėdos burmistro surinkti 100 savanorių? Nepaisant šių aplinkybių Klaipėdos sukilimo metu žuvo 20 sukilėlių lietuvių ir du prancūzų kareiviai. Kaip vertinti Klaipėdos krašto užėmimą 1923 m. sausio 15 d.? Daugelis vokiečių autorių sutinka su Nepaprastosios komisijos duotu apibudinimu ‘smurto aktas’. Neabejotina, kad lietuvių žygis laužė Versalio sistemą ir, vertinant aukščiausiais tarptautiniais teisės kriterijais, nebuvo legalus.

Lietuvai reikėjo Klaipėdos (ir ypač jos uosto) dėl strateginių ir ekonominių priežasčių, todėl naudos prioritetai nulėmė Lietuvos vyriausybės žingsnį. Pavykusios revoliucijos ir sukilimai sudaro savo teisę – nuliamia ne valdžios legalumas, bet efektyvumas.