Kleopatra
Kleopatros tėvo dieviškumas ie aferos
Kleopatra (graikiškai Kleopatra ,,garsi pagal tėvą”; kleos- ,,garbė”,
pater-, tėvas”) buvo Egipto Karaliaus Ptolemajo Auleto vyriausioji duktė (
69- 30 pr. Kr.), tėvo tastamentu drauge su savo broliu ir vyru trylikamečiu
Ptolemaju XIII Dionisu tapusi Egipto karaliene ( 51- 30 pr. Kr.).
Apie Kleopatrą, kaip apie moterį, istoriniai šaltinių duomenys ne
itin daug ką byloja, tačiau puikiai apibūdina epochą ir visą virtinę idomių
veikėjų, su kuriais karalienę likimas suvesdavo labai dramatiškose
aplinkybėse. Kleopatros likimo tragizmas- ambicijų didybė ir politinių
priemonių menkumas- iistoriniuose dokumentuose pavaizduota labai ryškiai.
Valstybės silpnumas buvo visų pirma ankstesniųjų kartų valdovų, ypač
Kleopatros tėvo, palikimas; jam viešpataujant į Egipto reikalus pirmąsyk
įsikišo žmonės, kuriems vėliau buvo lemta suvaidinti tokius lemtingus
karalienės gyvenime vaidmenis: Cezaris ir Antonijus. Todėl prieš pradedant
kalbėti apie Kleopatrą, mes negalime nesusipažinti su jos tėvo karaliaus
Ptolemėjo, pravardžiuojamu Fleitiniku, nutikimais.
Ptolemėjas XII, pravardžiuojamas Fleitininku, viešpatavo ir nebūdamas
oficialus sosto įpėdinis, po jaunojo Ptolemėjaus XI mirties. Todėl buvo
labai atsargus. Laukė ir neskubėjo karūnuotis. Tai atidėliojo net ketverius
metus. Pagaliau 76 metais nutarė atlikti ceremoniją. Bet vėl susidūrė su
tam tikrais rūpesčiais: Memfyje mirė vyriausias dievo Ptacho žynys. Dėl to
karalius į šį aukštą šventyklos postą paskyrė jo sūnų Pšereni- Ptahą, nors
šis buvo vos keturiolikos metų.
Karūnavimo iškelmės įvyko ne Memfyje, bet pačioje Aleksandrijoje.
Gali būti, kad karalius troško suteikti iškelmėms didesnį blizgesį ir
atgarsį. Memfis buvo šalies gilumoje, o Aleksandrijos uostamiestis turėjo
plačius ryšius su pasauliu.
Bet kuo paaiškintinas toks skubėtumas po ketverių laukimo metų?
Be abejo, viską nulėmė žinios iš Sirijos. Ten atsirado pretendentų į
Egipto sostą. Jie turėjo į valdžią daugiau teisių negu Fleitininkas. Jis
buvo karaliaus Ptolemėjo IX sugulovės sūnus, o Sirijoje dar gyveno jo tikra
sesuo Selenė, eilinė trijų Seleukidų dinastijos monarchų žmona. Du jos
sūnūs dabar buvo teisėti abiejų dinastijų įpėdiniai.
Tad Ptolemėjas XII, vos tik sužinojęs apie sirų kunigaikščių kėslus,
su didelėmis iškilmėmis užsidėjo karūną. Jis vylėsi atbaidysiąs nuo
tolesnių pastangų perimti valstybės vairą. Bet skaudžiai klydo. Jaunuoliai
neteikė didelio dėmesio Aleksandrijoje įvykusiai ceremonijai; jie jau 75
metais išvažiavo į Romą grumtis už savo teises į Egiptą. Stengėsi juo
labiau, kad didelė SSirijos dalis jau keliolika metų buvo romėnų rankose.
Tačiau apgailėtini sirų žygio dėl Egipto sosto rezultatai suteikė
Ptolemejui Fleitininkui daug džiaugsmo. Kol kas jo viešpatavimas buvo
išgelbėtas. Abu kunigaikščiai grįžo tuščiomis, ir tai netiesiogiai bylojo,
kad bent artimiausioje ateityje romėnai nesiims prieš Egiptą jokių veiksmų.
Tačiau iki tikros laimės karaliui buvo toli. Dar tais pačiais, 74
metais atėjo rūstus įspėjimas: Roma dažnai atidėlioja, bet niekada
neužmiršta!
Tai testamentas. Romėnų rankose yra testamentas, kurį sudaręs
teisėtas Egipto karalius Ptolemėjas XI; šiame dokumente savo įpėdiniu jis
įvardijęs ją, romėnų lliaudį!
Šio testamento niekas niekada nematė. Bet atkakliai buvo kalbama, kad
jis egzistuoja ir atitinkamu momentu bus paskelbtas. Antai buvo buvo
nenurodomas toks faktas.
Tuoj po Ptolemėjo XI mirties senato pasiuntiniai nuvyko į Finikiją, į
Tyrą. Ten jie perėmė mirusio karaliaus paliktus pinigus. Tad, teigė
daugelis, testamentas ne tik yra, bet ir senatas pripažinojo galią; kol kas
paėmė pinigus, bet ateis ir Egipto eile!
Tai rodė tas faktas, kad tais metais romėnai užėmė Kirenažką, Egipto
kaimyninį kraštą, šiandieninę Libiją. Aneksija buvo motyvuojama taip:
romėnai įvygdė Kirenaikos karaliaus testamentą; jis 96-aisiais prieš
dvidešimt du metus- užrašė jiems savo valstybę. Tad Kirenaikos atvejis tik
parodė, kaip romėnų imperijos vyriausybė ilgai gali laukti ir kokį netikėtą
sprendimą priimti.
Suprantama tokioje situacijoje netvirtai soste įsitaisęs Ptolemėjas
XII atkakliai stengėsi įgyti savo valdinių palaikymą; jis troško, kad jo
asmenyje gyventojai matytų gerą ir teisingą karalių. Visų pirma pasirūpino
palenkti savo pusėn žynius, kurie turėjo didžiulę įtaką liaudžiai. O
papraščiausias ir pigiausias būdas pelnyti jų malonę buvo neliečiamybės
teisių dalijimas, nes jos suteikdavo autoritetą ir papildomų pajamų. 75
metais Fleitininkas suteikė privilegijas Izidės Šventyklai Ptolemaiso
mieste. 70- aisiais išskyrė tos pačios deivęs šventyklą Teadelfijoje. O 69
metais šią garbę suteikė net dviem šventykloms: dievo Amono ir dievo
Suchoso.
Ptolemėjo XI tastamento klausimas Romoje oficialiai iškilo tik 65
metais. Turtingas Verslininkas ir finansininkas, tai pat ambicingas
politikas Markas KKrasas pasiūlė, kad Roma pradėtų imti mokesčius iš Egipto,
kaip ir iškitų provincijų. Krasas iškėlė šį klausimą neva rūpindamasis
respublikos gerove. 65 metais jis pradėjo eiti centoriaus pareigas, o šios
žinybos kompetencijoje buvo ir valstybės iždas. Bet suvokti tikrąją
priežastį, dėl ko taip susirūpinta valstybės pajamomis, padėjo kitas
faktas: tuo pačiu metu kažkoks Gajus Julijus Cezaris savo bičiulių
padedamas pradėjo agituoti, kad kaip tik jam patikėtų paversti Egiptą nauja
provincija.
Projektas paverti Egiptą provincija gal ir būtų turėjęs pasisekimą,
jeigu jį būtų pasiūlę kiti žmonės. Bent jau vien Kraso ir Cezario vardai
sukeldavo visų konservatyvių ir netgi nuosaikių grupuočių pasipriešinimą.
Buvo sakoma, kad abiejų politikų žaidimas yra aiškus: jie žada valstybės
iždus, o kartu ir visiems piliečiams didelį pelną. Tikisi, kad dėl to
nesunkiai prastums įstatymą, o jį priėmus patys laimės daugiausia! Nes
naujos provincijos organizavimo dingstimi užgrobs visą Egipto karaliaus
turtą, apiplėš šventyklas. Iš turtingų žmonių išsunks paskutinį skatiką.
Pasisavins milijonus. O valdydami neaprėpiamus Egipto turtus jie abudu
respublikai bus pavojingi. Buvo akivaizdu, kad ūmų Kraso susidomėjimą
penkiolikos metų senumo testamentu skatino asmeninės paskatos.
Optimatai, visada turėjo senate persvarą, nepaprastai ryžtingai
pasisakė prieš projektą. 65 metais prieš šį projektą vienas įtaikingiausių
to meto senatorių Ciceronas. Krasas ir Cezaris atšaukė savo pirmąjį planą,
bet neatsisakė minties užvaldyti Egiptą. Jiedu vėl iškėlė jį 64 metų
pabaigoje. Šį kartą politikai paruošė drąsesnį ir ggudresnį planą. Jie veikė
už iš kitų nugarų. Jų pavardės buvo minimos tar daugelio.
64 metų gruodžio mėnesį į liaudies tribūnas Rulas pateikė naujo žemės
įstatymo projektą. Jis siūlė plačiai kolonizuoti žemes, kurias supirks
valstybė. O lėšų žemės įsigijimui reikėjo gauti pardavus nekilnojamą ir
kilnojamą turtą, kurį respublika gaudavo nuo 88 metų, bet iki tol nesiėmė
jo atžvilgiu jokių sprendimų. Visą šią milžinišką akciją turėtų įgyvendinti
specialiai sudaryta dešimties žmonių komisija.
Bet kuris įžvalgesnis olitikas lengvai suvokė tikrąjį Rulo projekto
turinį ir tikslą. Komisija, remdamasi tikru arba sufabrikuotu testamentu,
galėtų užimti ir parduoti visas Egipto karaliaus valdas ir asmeninius
turtus. Kitaip ariant, turėtų tas pačias galimybes ir įgaliojimus, kurias
prieš keletą metų, nors ir kita dingstimi, norėjo gauti Krasas ir Cezaris.
Buvo aišku iš anksto, kad tiedu vieni iš pirmųjų pateks į komisijos sudėtį.
Rulas veikė jų inciatyva ir lėšomis. Be vargo buvo matyti, jog įstatymo
smaigalys nukreiptas prieš karvedį Pompėjų. Nes jeigu komisija paimtų savo
žinion visas valdas ir turtus, kurie atiteko respublikai po 88 metų, jų
skaičiuje būtų ir tie, kuriuos Rytuose ginklu pelnė Pompėjus, o jis tuo
metu kaip tik prijungė prie imperijos dar vieną provinciją- Siriją. Jam tad
turėjo atitekti karo žygių vargai ir sunkumai, o pergalių vaisius nuskintų
politikai, ramiai sau rezgę intrigas sotinėje.
Ir šį kartą laimėjo Ciceronas ir aptimatai. Gal ne
tiek čia padėjo
konsulo iškalba, kiek aplinkybės, kad plačiosioms romėnų liaudies masėms
visai nerūpėjo naujos žemės ir jų kolonizavimas. Juk gyventi buvo
patogiausia sostineje. Pinigų, duonos ir pramogų buvo galima gauti be jokių
pastangų, riesiog parduodant rinkimų metu ir liaudies susirinkimuose savo
balsus turtingiems ponams.
Kraso ir Cezario projektas žlugo antrąkart. Prolemėjas XII išliko
soste, nors Romoje jis buvo laikomas pavainikiu ir fleitininku.
60- ųjų vasarą Aleksandrijoje buvo gauta baisi žinia. Vienu iš dviejų
konsulų kitiems; 59 metams, buvo išrinktas Cezaris!
59 metais, jau Cezarui tapus konsulu, paaiškėjo, kad visi trys-
Pompėjus, Krasas ir Cezaris- sudarė slaptą susitarimą: respublikoje nebus
daroma nieko, kas neatitiktų kurio nors interesų. Šis susitarimas įėjo į
istoriją kaip pirmasis triumviratas.
Vos pradėjąs eiti savo pareigas Cezaris pateikė žemės įstatymo
projektą, kuris gerokai atkartojo senus Rulo sumanymus. Bet būta vieno
esminio skirtumo: šį kartą įstatymas net nettiesiogiai neminėjo, kad būtų
ketinama paimti Egiptą, šio krašto ir karaliaus turtus. Įstatymas buvo
priimtas. Sujungus trijų politikų jėgas ir įtaką, Romoje niekas negalėjo
jiems pasipriešinti. Išryškėjo abiejų grupuočių- populiarų ir optimatų-
apgailėtinas bejėgiškumas.
59 mmetų pavasarį, Cezaris kreipėsi į senatą ir susirinkimą siūlydamas
pripažinti Ptolemėja XII ne tik Egipto karaliumi, bet taip pat romėnų
liaudies sąjungininku ir bičiuliu.
58 metų vasarą, praėjus vos keliolikai mėnesių po to, kai jį
pripažino romėnai, Ptolemėjus XII prarado savo karalystę ir bbuvo priverstas
slapstytis.
54- aisiais Fleitininkas vėl atsidūrė soste. 51 metų gegužės
pabaigoje mirė. Testamentą karalius paruošė iš anksto. Vykdytoju monarchas
paskyrė romėnų tautą, pavesdamas jos globai savo šalį ir šeimą.
Savo įpėdiniais karalius paskyre vyresnįjį dešimtmetį sūnų Ptolemėjų
XIII ir vyriausiąją dukrą Kleopatrą, aštuoniolikmetę merginą; ji septintoje
iš eilės dinastijoje turėjo šį vardą. Turėjo viešpatauti kartu, suprantama,
abudu būdami sutuoktiniai.
Mirusio valdovo į aną pasaulį niekas nelydėjo su tikromis ašaromis.
Savo šeimai jis buvo visų pirma vyriausiosios dukters Berenikės žudikas.
Aleksandrijos gyventojai asmenyje matė tik romėnu įpirštą tironą.
Visos šalies piliečiams jis buvo ir liko išnaudotojas, kuris, norėdamas
pasotinti savo romėniškų bendrininkų godumą, spaudė iš jų paskutinį
skatiką. Savo dosnumu šventykloms ir dalydamas neliečiamumo privilegijas
karalius daugių daugiausia pelnė kai kurių žynių niautralumą. Pagaliau
Romėnams jis buvo tipiškas Rytų despotas: bailys stipresniųjų akivaizdoje
ir tironas su bejėgiais.
Tačiau ko gero to meto situacijoje jis nematė jokios kitos išeities
sau ir savo karalystiai. Egiptas galėjo egzistuoti tik būdamas Romos
satelitas. O tokioje situacijoje tik silpnumas teikė šansų išlikti.
Imperija leido egzistuoti tik tokioms valstybėms, kurios jokiomis
aplinkybėmis negalėjo būti pavojingos. Tad Ptolemėjui iš tikrųjų rūpėjo tik
viena- kaip per Romos malonę kuo ilgiau išsaugoti pelningą karaliaus vietą
sau ir asvo įpėdiniams. Šito siekdamas darė ką tik galėjo. Papirkinėjo,
rezgė intrigas, žudė netgi savo artimuosius. Kovojo dėl būvio ir sąmoningai
vengė bet kkokios politinės veiklos.
Tad beliko pagrindinis ir svarbiausias užsiėmimas- groti fleita.
Geriausias būdas susitaikytisu likimu, jei negali daryti net menkiausios
įtakos iš tikro svarbių įvykių tėkmiai- rasti ką nors, kas maloniai
atpalaiduoja, niekam nekenkia, nesukelia jokių įtarimų.
Kleopatra ir Cezaris
Kleopatra, moteris, turėjo platesnių interesų ir drąsesnių
ambicijų, nei jos tėvas. Kas buvo Kleopatra ir kokia ji buvo?
teigiama kad Kleopatra nebuvusi klasikinė gražuolė; šiandien apie tai
spręsti sunku, nes nėra jos tikrų atvaizdų. Bet tie patys šaltiniai taip
pat teigia, jog karalienė buvusi labai patraukli, didelio intelekto,
išsilavinusi; ji laisvai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, o jos balsas
buvęs labai melodingas. Kleopatra taip pat manė- ir daug kartų įrodė- kad
padėtinių tikslų galima siekti įvairiais būdais, ne tik diskutuojant
konferencijų salėja.
Daug antikinių autorių davė suprasti, kad Kleopatra buvo labai karšto
temperamento. Tačiau svarbu, kad ji niekada, kai buvo sprendžiami dideli
dalykai, nebuvo aistrų vergė.
48 vasarą Egipte įsiliepsnojo pilietinis karas tarp karališkosios
brolio ir sesers sutuoktinių poros. Ptolemejus XIII išvijo savo seserį ir
žmoną, Kleopatra pabėgo į Palestiną. Tačiau ten surinko kariuomenę ir
patraukė į Egiptą atgal. Kleopatra nusprendė kad ji gali ir viena valdyti
be Poteino, Achilo ir Teodoto pagalbos.
Žinią apie karaliaus sesers ir žmonos nuvertinimą valdiniai priėmė
gan abejingai. Ji nebuvo itin populiari. Nes pastarųjų metų įvykai jai
simpatijų negalėjo pelnyti. Ji išsiuntė romėnams penkiasdešimt karinių
laivų ir grūdų, nors šalyje buvo labai sunki padėtis. Buvo kalbama, jog
valdovei visai nerūpi liaudies gerovė, o tik galingo sąjungininko malonė;
nes stengėsi tęsti pražūtingą Fleitininko palikimą.
Tikriausiai prieš Kleopatra stojo ir kareiviai gabijiečiai, kurie
buvo rimčiausia šalies karinė jėga ir išsaugojo ištikimybę jaunajam karalui
ir su didele neapykanta stojo prieš Kleopatrą.
Tuo laiku atvyko į Egiptą Cezaris ir buvo paveiktas Kleopatros. Ji
buvo graži, spinduliavo jaunystės žavesiu. Turėjo kerintį balsą, mokėjo su
kiekvienu gražiai bendrauti.
Cezaris Kleopatrą ir Ptolemėjų sutaikė, ir abu pasodino į sostą. O
jauniausiems broliui ir seseriai, kunigaikštystės Arsinojai ir antrajam
Ptolemėjui paaukojo Kipro salą. Šio susitaikymo proga buvo surengtos
iškilmingas pokylis. Kurio metu vos neįvyko pasikėsinimas prieš Cezarį.
Tačiau viskas buvo išaiškinta ir sąmokslas sužlugdytas.
Tuo metu Kleopatra pasielgė neįtikėtinai drąsiai. Ji visiškai
sąmoningai rizikavo savo gyvybe. Išdrįso beveik vienui viena atvykti į
miestą ir įeiti į rūmus, kur kiekviename žingsnyje jos tykojo mirtini
priešai. Juk jeigu būtų pakliuvusi į uosto arba rūmų sargybinių nagus, šie
ją būtų nužudę greitai ir tyliai, taip, kad niekas ir niekada ir nesuuostų,
kas jei atsitiko. Karalienė ryžosi šiam beprotiškam žygiui gal tik todėl,
kad jos reikalai buvo prasti. Tad vienintelis išsigelbėjimas galėjo būti
tik asmeniškas pokalbis su diktatoriumi. Bet pasiryžusi šiam žygiui, ji
šitaip įrodė, kad valdžia jei brangesnė už gyvybę.
Kaip tik šis bbebaimis kleopatros žygis į Aleksandrijos rūmus leidžia
suprasti ir daugelį kitų, vėlesnių jos polegių lemiamais momentais.
Karalieniai visada ir aukščiau už viską buvo ambicijos valdžios troškimas.
47 metų prieš mūsų erą kovo 27 dieną Cezaris laimėjo ,,Aleksandrijos
karą” ir įžengė į mietą, netrukus diktatorius paskelbė savo valią dėl
Egipto likimo.
Jis pirmiausia patvirtino, kad Ptolemėjo XII testamentas romėnų
tautai ir jam, šios tautos atsotvui, ir toliau galioja. Nelaiminga jaunojo
karaliaus Ptolemėjo XIII mirtis, įnešė tam tikrų pataisų. Kartu su
Kleopatra valdys jos jaunesnysis, dešimtmetis brolis ir vyras. O jaunoji
kunigaikštytė Arsinoja, kuri kovojo prieš seserį, išvyks iš Egipto į Romą.
47 metų birželio 23 dieną, praėjus beveik tirim mėnesiams po
Aleksandrijos karo, Kleopatra pgimdė sūnų. Jis gavo Ptolemėjo vardą; jis
turėjo būti penkioliktas šios dinastijos atstovas. Įdomus jo antras vardas:
Cezaris. Per savo motinos malonę berniukas gavo dvi gražias pravardes:
dievas, mylintis tėvą, dievas mylintis motiną. Bet Aleksandrijos liaudis jį
vadino trumpai drūtai- Kaisarion, arba Cezoriukas.
Kaip galima sręsti pagal faktus, karo triukšmas ir klastingos rūmų
intrigos netrugdė Kleopatros ir Cezario meilei. Ji prasidėjo tada, kai
diktatoriaus nuostabiai jauna mergina išslydo iš patalynės maišo, o
nesibaigė ir tada, kai 47 metų kovo pabaigoje Aleksandrijos gatvėse liovėsi
skambėjęs ginklų žvangesys. Meilė tęsėsi. Kleopatra ir Ceazaris keliavo.
Kelionės metu jie aplankė didžiausius egiptiečių senovės paminklus.
Kiekvienoje vietoje, garbingą porą sveikino minios gyventojų,
prisilaikančių
nustatytos tvarkos ir luomų hierarchijos.
Tačiau karalienė buvo ne tik valstybės galia, bet ir gyva deivė,
Izidės įsikūnijimas. Todėl visur ji buvo garbinama kaip didžiausia Egipto
šventenybė. Jai buvo atnašaujamos aukos, jos garbiai buvo skirti smilkalai,
žinių maldos ir giesmės. Karalienė švytėjo didžiulių šventyklų
prieblandoje, iškilusi aukštai virš mirtingųjų minios. O romėno, pirmą
kartą gyvenime regėjusio, kaip garbinamas žmogus dievas, širdyje gimė
mintis: ar nederėtų ir jo valdžią apgaubti tokia dieviškumo aureole?
Cezaris išvyko. Kleopatra liko viena, nes jos dešimtmečio brolio
rimtai niekas nevertino. Tad pagaliau ji ppasiekė, ko daugelį metų troško!
Tiesą sakant, už ambicingų svajonių išsipildymą- valdyti vienai!- teko
brangiai sumokėti. Kelis mėnesius liepsnojo karas pavertė griuvėsiais
sostinę, nuskurdino egiptiečių ūkį, kuris ir anksčiau toli gražu
neklestėjo. Aleksandriečiai manė, kad Kleopatra viešpatauja per svetimos
didžiosios valstybės malonę ir išsilaiko valdžioje čia esamos svetimos
kariuomenės dėka. Gyventojai į visus pasikeitimus sostinėje žiūrėjo
abejingai, nes jos likimas liko toks pat sunkus, kad ir kas bevaldytų:
Ptolemėjus XIII ar Kleopatra ir Ptolemėjus XIV. Gal tik religinė karalienės
politika, pasireiškianti ypatingai deivės zidės kulto supratimu pelnė jai
tam tikrų kkilmingų egiptiečių ir žinių simpatijas.
Egipte buvo daugybė svarbių reikalų. Reikėjo užgydyti karo žaidas,
stiprinti šalies ūkį, atgauti gyventojų passitikėjimą valdove. Bet atrodė,
kad Kleopatrai tai buvo nė motais. Aukščiau visų pareigų ir uždavinių jai
buvo viena: kaip išsaugoti ryšį su Ceazariu! Nes kaip kitaip galima
paaiškinti faktą, kad vos po metų nuo išsiskyrimo su diktatoriumi ji paliko
karalystę ir išplaukė į tolimą Italiją- į Romą ir ten praleido beveik
dvejus metus?
Oficiali Kleopatros vizito Romoje dingstis buvo sudaryti sąjunginę
sutartį tarp abiejų valstybių. Todėl į imperijos sostinę karalienė atvyko
drauge su savo broliu, vyru ir bendravaldžiu Ptolemėjum XIV; tuo metu jam
buvi ne daugiau kaip dvylika metų. Be to, karalienė būtų bijojusi palikti
jį Egipte, nors ten ir stovėjo romėnų legionai; jos priešai galėjo pagrobti
berniuką, paskelbti jį vieninteliu karaliumi ir vėl sukelti pilietinį karą.
Su Kleopatra buvo ir jos vienerių metų sūnelis; niekas neabejojo, jog jis
Cezario vaikas, bet oficialiai apie tai buvo tylima.
Karališkoji šeima buvo priimta su derama pagarba. Tačiau Kleopatros
atsiradimas imperijos sostinėje turėjo sukelti didelį įspūdį ir buvo
komentuojamas nnepalankiai. Cezaris, atidarė šventyklą, kuri buvo pastatyta
deivės Veneros, vadinamos Gimdytoja, garbei. Cezario giminė buvo kildinama
kaip tik iš šios meilei deivės. Atidarymo metu romėnai buvo nustebinti, kad
prie pat deivės statulos bivo pastatyta graži auksinė Kleopatros statula.
Taigi svetimo krašto valdovę, su kuria taip neseniai buvo kariauta, Cezaris
iškėlė ko ne iki deivės lygio!
Kas paskatino diktatorių šitaip drąsiai atskleisti viešuosius savo
jausmus? Ko gero teisingiausia būtų aiškinti taip: Kleopatra buvo Cezario
sūnaus motina. Tad ji, kuri garbinama drauge su Venera, nes ir ji davė savo
kraujo ddieviškajai Julijų giminei.
Praėjus beveik dviem mėnesiams po Veneros šventyklos pašventinimo,
vėlų 46 metų rudenį Cezariui teko išvykti iš Italijos. Jo laukė karinė
kompanija šį sykį su Ispanijoje.
Nors Cezaris išvyko, Kleopatra liko Romoje, negrįžo į savo karalystę
ko gero i tikėjosi, kad žygis bus trumpas ir diena iš dienos tikėjosi kad
ateis žinia: veni, vidi, vici. Bet karas Ispanijoje užtruko daugelį
mėnesių. Tad išsiskyrimas užsitęsė daugiau kaip devynis mėnesius.
Pagaliau visą imperiją Cezaris laikė savo saujoje! Viešpatavo joje
kaip diktatorius iki gyvos galvos vienvaldiškai, apsoliučiai. Davar,
susidorojęs su vidaus opozicija, galėjo puoselėti dar drąsesnius planus
ateičiai.
Kleopatra juose vaidino svarbų tam tikra prasme pagrindinį vaidmenį.
Ko gero dar Ispanijos žygio metu Cezaris laiškais supažindino ją su savo
stulbinančiais sumanymais. Kad ir kaip ten būtų, diktatorui grįžus jie tapo
akivaizdūs ir beveik vieši.
Atrimiausioje ateityje Cezaris ruošėsi surengti didelį žygį į Rytus.
Pergalingai baigus šį žygį susidarytų milžniška valstybė nuo Atlanto iki
Indijos. Ji būtų net didesnė negu prieš tris šimtmečius egzistavusi
Aleksandro Makedoniečio monarchija, nes į ją tada neįėjo Vakarų šalys.
Suprantama, pasaulinės monarchijos santvarka turėjo labai ryškiai
skirtis nuo Romos respublikos valdymo. Cezaris, be kita ko, apskritai
neslėpė, kad respublikos santvarką laikąs ne tik beviltiškai pasenusia, bet
ir negyva.
Diktatoriaus planus ir ambicijas atitiktų tik Rytų pavyzdžiu sudaryta
monarchija. Todėl daugėjo požymių, kad jis troško tapti kkaraliumi.
Karaliaus žmona turėjo tapti teisėta valdove, kurios gyslomis sruveno
senos dinastijos kraujas, Kleopatra, Egipto karalienė, įsitaisiusi soste
greta Cezario, reprezentuotų pasaulinės monarchijos Rytų ir graikų kraštus.
O jų vaikas Ptolemėjas Cezaris taptų tikruoju visų Rytų ir Vakarų šalių
tradicijų ir galybės paveldėtoju.
Galima būtų stebėtis, kodėl Kleopatra šitiek ilgai viešėjo už savo
valstybės, kuriai po paskutiniųjų sukrėtimų reikėjo rūpestingos globos,
ribų. Bet šių visų planų šviesoje jos tariamai nepakankamas domėjimasis
Egipto reikalais išrodo visai suprantamas. Jei jau lemta jei tapti pasaulio
karaliene ir valdove, tokio didingo tikslo labui tebus leista kol kas
nesirūpinti vieno krašto likimu. Be to, Egiptas, o ypač Aleksandrija
laimėtų labai daug, jei būtų sudaryta pasaulinė monarchija. Nes jos
sostinė, kaip jau buvo kalbama, taptų Aleksandrija.
Visa tai galima būtų pavadinti fantastų svajonėmis. Šitaip žiūrime į
tai po dvidešimties amžių žinodami, kaip susiklostė tolimi įvykiai. Tačiau
tada, tomis nepaprastomis dienomis, kai prie Cezario kojų plytojo visa
imperija, planai regėjosi kitoje šviesoje, jų įgyvendinimas atrodė realus
ir ranka pasiekiamas. Ir pati Kleopatra traktavo juos rimtai. O Cezario
globos paskatinta elgėsi kaip karalienė ir valdovė, net su žymiausiais
romėnais.
Būsimasis pasaulinės monarchijos valdovas, būsimasis Kleopatros vyras
ir bendravaldis kovo 15 dieną susmuko negyvas ant senato posėdžių salės
grindų. Sąmokslininkų durklai padarė jam dvidešimt tris žaizdas. Žudikams,
tarp kurių buvo daug diktatoriaus bičiulių, vadovavo Markas Brutas ir Gajus
Kasijus. Jie nnužudė Cezarį, kad išsaugotų Respubliką arba jos ligtolinę
santvarką.
Egipto karalienei Cezario mirtis buvo tolygi ne tik visų planų,
tariamų tokių fantastiškų, jau kone įgyvendintų, žlugimu. Dabar buvo svarbu
išsaugoti bent tai, ką turėjo, o gal net gyvybę.
Laidotuvių iškilmėse Kleopatra patyrė tikrai nemalonią staigmeną.
Antonijus forume perskaitė mirusiojo testamentą. Cezaris skyrė pagrindiniu
įpėdiniu ir pripažino sūnumi savo sesers anūką devyniolikmetį Gajų
Oktavijų. O tikrasis diktatoriaus sūnus, tuomet trejų metų Ptolemėjas
Cezaris apskritai net nebuvo paminėtas!
Kiekvieną dieną darėsi vis labiau akivaizdu, jog imperijoje
įsiliepsnos pilietinis karas. Karas dėl teisės užimti Cezario vietą. Jau
buvo galima nurodyti pagrindines jėgas, kurios stos priešpriešais.
Pirmučiausia tai buvo Cezario žudikai ir senato šalininkai. Buvo tokių,
kurie dėjosi esą ištikimi senajai santvarkai, bet patys mielai užimtų
laisvą diktatoriaus vietą. Pagaliau buvo jo jaunutis adaptuotas sūnus Gajus
Oktavijus, nuo tol vadinamas Oktavianu. Nors iš pradžių visų ignoruojamas,
jis į savo paveldėjimo teises žiūrėjo rimtai.
Delsti nebuvo ko. Reikėjo grįžti į Egiptą or ten palaukti, kol praeis
audra.
44 metų mirė karalienės brolis ir vyras Ptolemėjas XIV; tuomet jam
buvo daugių daugiausia keturiolika metų.
Senovėja buvo teigiama, jog Kleopatra liepusi jį nunuodyti. Nors,
aišku, tatai neįmanoma patikrinti, bet visiškai įtikima. Tuometinėje
situacijoje jaunasis Ptolemėjas XIV buvo pavojingas. Jis mirė kaip tik
tada, kai tai buvo paranku jo seseriai ir žmonai.
Antruoju karalienės vyru tapo jos
ir Cezario sūnus. Monarchas gavo
titulus: Ptolemėjus Cezaris, dievas, mylįs tėvą, dievas, mylįs motiną.
O tuo tarpu imperijoje diena iš dienos komplikavosi. Pilietinis karas
jau vyko.
Egipto karalienė domėjosi labiau kaimyninių kraštų įvykiais, nei ne
tolimos Italijos. Laikydamasi auksinio vidurio politokos, Kleopatra
užsitraukė Kasijaus pyktį, kuris žadėjo atvykti į Egiptą. Tačiau Egipte
siautė gaivališkos nelaimės- badas ir epidemija.
Nors badas ir maras nusiaubė jos karalystę, Kleopatra pajėgė 42 metų
vasarą sudaryti galingą laivyną. Pati ėmėsi jam vadovauti. Ji išplaukė į
pagalbą Antonijui ir Oktavijanui.
Jei Kleopatra ryžosi ttokiam dideliam ginkluotam žygiui, gal šitaip
elgtis ją vertė rimtos priežastys. Taip ir buvo ištikrųjų. Ji atsidūrė
tokioje padėtyje, jog, nepaisant priešiškumo Oktavianui, turėjo nuoširdžiai
trokšti pergalės. Nes kalbos apie Kasijaus žiaurumą buvo pasklidusios
visur, o Kleopatra Kasijų nuteikė prieš save atsisakiusi pagelbėti.
Tačiau Kleopatros laivynui nepasisekė. Jis pateko į audrą. Daug laivų
nuskendo, o likusieji grįžo į gimtajį uostą. Karaliene labai susirgo.
Lemiamas mūšis įvyko prie Filipinų Makedonijoje, Egėjo jūros
pakrantėje. Pirmų kautynių metu 42 metų spalio mėnesį nusižudė Kasijus,
praradęs orentaciją įsitikinęs, jog jį ištiko visiškas praleimėjimas.
Netrukus po to, spalio 23 dieną, įvyko antros kautynės. Jos baigėsi Bruto
legionų sutriuškinimu, o vadas sprukdamas nusižudė kardu.
Šitaip imperijos valdovais tapo triumvirai. Iškilo klausimas: kaip
jie žiūri į karalienę, kuri nepajėgė- ar nepanoro- suteikti konkrečios
pagalbos kuriai nors kariaujančiai pusei?
O į svarbiausią klausimą: kaip pasielgs triumvirai?- atsakymo vis
nebuvo. Iš teisybės, buvo kalbama tik apie Antonijų. Nes po kautynių prie
Filipų nugalėtojai išsiskyrė. Oktavianas grįžo į Italiją, nes reikėjo
spręsti Italijos vidaus problemas, o Antonijus turėjo įvesti naują tvarką
Rytuose. Kleopatrai toks reikalų pakrypimas buvo veikiau palankus. Antonijų
ji gerai pažinojo. Pirmą sykį jį matė tikriausiai 55 metais, kai ji buvo
keturiolikmetė mergaitė, o jis, jaunas Gabinijaus raitelių karininkas,
įžengė į Aleksandriją, pasodino į sostą Ptolemėją Fleitininką. 46- 44
metais labai dažnai susitikdavo su juo Romoje, nes Antonijus buvo vienas iš
artimiausių diktatoriaus bičiulių. Karalienė žinojo jo gyvenimo būdą,
pomėgius ir silpnybes. O Oktaviano ji gal apskritai nebuvo mačiusi. Šis
džiūsna, užsisklendęs jaunuolis, tarp kitko, buvo paslaptis ne tik jai.
Meilė ir kova- paskutinis Egipto karalienės likimas
Štai kur antrasis ššansas! Ji žino, kiek reikia laukti. Šiandien ji
Antonijui prisistatys kaip aukščiausia valdžia. Karalienė atvyksta laive su
sidabriniais irklais ir purpurinėmis burėmis. Paauglių grupelė vėduoja ją,
išsitiesusią ant aukso siuvinėto baldakimo, palmės šakelėmis. Ji pirmoji jį
pakviečia vakarienės. Apie ką galvoja šis romėnas, matydamas karališką
pokylių salę, siuvinėtais užtiesalais nuklotas lovas, inkrustuotus auksu
indus, o ant grindų- išbarstytas gėles? Jis toli nuo politinių diskusijų,
apie kurias galvojo iš anksto. Kai jie išsiskiria, po kelių dienų ji jau
žino, kad laimėjo.
Kai 41 metų žiemą Antonijus atvyksta į Aleksandriją, Kleopatra juo
rūpinasi dieną naktį, nusileidžia visiems jo kaprizams. Gyvenimas tampa
nesibaigiančia švente. Jie net įkuria broliją tiems, kurie gyvena ,,kitaip”
ir pavadina ją ,,methe” (svaigulys). Antonijus ją myli, žavisi ir jai
paklūsta. Vieną dieną, kai jie žvejoja, ji užveria ant meškerės sūdytą
silkę ir sako juokdamasi: “Palik, pone, meškerę kitiems egiptiečiams, tai
ne tavo amatas. Tavasis- miestai ir miesteliai, šalys ir karalystės!” Jis
supranta ir išvyksta.
Kleopatra laukia Antonijaus 3 metus. Jam pavyksta susitarti su
Oktavijumi, kad būtų restauruota ir išlaikyta taika Rytuose. Oktavijus
sutvirtina Sąjungą ir atiduoda Antonijui savo seserį. Ji- švelni, miela
moteris. Tačiau tik Egipto karalienė- gražiausia. Ji gerai žino savo
meilužio silpnybes, mokėjimą laimės minutėmis pamiršti pareigas ir planus.
Atėnuose jis pragyvena laimingai su žmona 2 metus, jie susilaukia dukros.
Tiesa, santykiai su Oktavijumi lieka įtemti.
37 metais Antonijus staiga palieka Romą ir žmoną. O Kleopatra
pristato jam dvynius, kuriuos pagimdė po 6 mėn. nuo jo išvykimo. Tai
Kleopatra Selene (mėnulis) ir Aleksandra Hikos (Saulė). Jie susijungia
pagal egiptiečių ritualą. Taip sutvirtinama Antonijaus priklausomybė Rytams
ir jų abiejų ryšys.
Deja. 36 metais karalienei pradeda nesisekti. Ji pagimdo trečiąjį
vaiką Ptolemėjų Filadelfijų. Oktavijus užkariauja Afriką ir nesitvere
savame kailyje, matydamas kad rytai priklauso Antonijui. Be to, žmona
Kleopatra jokiu būdu nenorinti paleisti ,,vyro”. Kad išsaugotų meilę, ji
pasiruošusi viskam: leidžia dienas verkdama arba atsisako valgyti!
Antonijus nusileidžia ir lieka su ja. 34 metais Antonijus nuverčia
Armėnijos karalių. Kleopatra suorganizuoja didelę šventę. Finaliniai scenai
ji padaro sidabrinę aikštelę su dviem sostais: Antonijui ir sau. Aplink
juos- sostai ,,paveldėtojams” Cezarionui ir jų vaikams. Antonijus pasako
kalbą, išaukštindamas Kleopatrą, ,,karalienių karalienę”, kalba apie
paveldėjimą. Galima įsivaizduoti Romos pasipiktinimą ir Oktavijaus įkarštį.
Dabar atsiskyrimas neišvengiamas. 32 metais Oktavijus paskelbia karą Egipto
karalienei. O ji stiprina armiją ir laivyną, jos imperijos likimas paaiškės
po mūšio. Ji pati vadovauja 60- čiai egiptiečių karinių pastatų.
31 metų rugsėjo 2 dieną turi įvykti mūšis. Paskutinėmis dienomis
Kleopatra neslepia nuo Antonijaus savo nusivylimo, galbūt net paniekos. Jis
niekada nemokėjo suduoti lemiamo smugio. Kleopatra anksčiau nei kiti suvokė
mūšio baigtį: Antonijus apsiptas Oktavijaus pajėgų. Viskas prarasta. Kam
prarasti viską jei ji dar gali atsikovoti Aleksandriją.
Antonijus mato tolstantį Kleopatros laivą ir pasijunta sunaikintas.
Nusivylęs palieka karius. Grįždamas į Aleksandrijos rūmus, sužino, kad
karalienė nusižudė. Baisus nesusipratimas pražudo: jis prašo savo vergo
persmeigti jį kalaviju. Tačiau jaunasis vaikinas leidžia tai padaryti
pačiam. Prieš pat mirtį Kleopatros sekretorius spėja pasakyti, kad
karalienė gyva. Iš paskutinių jėgų Antonijus prašo nunešti jį prie
mylimosios. Jis miršta jos glėbyje ne kaip herojus, bet kaip meilužis.
Kleopatra lieka viena. Oktavijus bijo kad nenusižudytų ir ji. Jis
trokšta nugabenti ją gyvą į Romą, surakinti grandinėmis, pažeminti ir taip
justi pergalės skonį.
Dar nepamačiusi Oktavijaus, ji saugo mažytę viltį: Cezaris,
Antonijus. Jam įėjus, ji puola jam po kojom. Tačiau jis šiai senstančiai
moteriai jaučia tik neapykantą. Kleopatra pralaimėjo. Jis veda ją, pririšęs
prie vežimo. Kaip vergę. Likus 3 dienoms iki išvykimo į Romą, ji aplanko
Antonijaus kapą. Ilgai rymo, paskui grįžta atgal. Paskutinį kartą išsimaudo
pieno vonioje su medumi ir paprašo įtrinti kūną smilkalais pagal seną
faraonų paprotį. Apsivilkusi permatomu drabužiu, atsigula, apsupta dviejų
tarnaičių, ir nusiunčia Oktavijui prašymą palaidoti šalia Antonijaus. Gavęs
šią žinutę, Oktavijus viską supranta. Jis skuba, tačiau pavėluoja. Trys
moterys slapta atneša gyvatę figų krepšyje. O gal smeigtuką pamirko
nuoduose. Kleopatrai- tai svajonių pabaiga ir legendos pradžia.
———————–
Statula Karalienės Kleopatros
Gajus
Julijus Cezaris
