KNYGNEŠIAI

Antanas TYLA

Lietuvių spaudos draudimas:

Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė

________________________________________

Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865 –1866 m. uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o paskui ir gotišku raidynu ir mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido lietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, t.y. iki 1904 m. Vilnius, nuo XVI a. buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru, prarado savo tradicinę funkciją.

Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus ir ssurusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandoma atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio ar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas nuo XVI a. Lietuvoje veikęs Vilniaus universitetas ir kitos universiteto bazėje sukurtosios specialios aukštosios mokyklos – Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, Vilniaus dvasinė akademija. Visi siekusieji aukštojo mokslo turėjo palikti Lietuvą ir mokytis Estijos, Rusijos, Ukrainos universitetuose ar specializuotose aukštosiose mokyklose. Dauguma lietuvių buvo katalikai, baigę mokslus jie negalėjo gauti darbo Lietuvos valstybinėse įstaigose, nes į jas buvo ppriimami tik pravoslavai. Lietuviai išsisklaidė už Lietuvos ribų, Rusijos imperijoje. Didelė lietuvių išeivių kolonija buvo JAV. Ten irgi išaugo lietuvių inteligentijos. Taigi integralus inteligentijos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik per spaudą, knygas ir knygeles. Uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių vvisuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais ir intelektualinės skolos grąžinimas pasidarė beveik nebeįmanomas. Tačiau tokio elito bendravimo su visa tauta knygos ar periodinio leidinio forma nebuvo galima sustabdyti. Jį tebuvo galima tik trukdyti administracinėmis priemonėmis. Tą Rusijos administracija ir darė.

Naujų lietuviškų leidinių papildymo ir platinimo poreikį pirmiausia pajuto lietuviškoji katalikų dvasininkija, kuriai religinio turinio literatūra buvo reikalinga apeigoms ir auklėjimui. Rusijos valdžios primetamą kirilicą vietoje lotyniško raidyno ji vertino kaip kėsinimąsi į liturginius Katalikų bažnyčios reikalus. Tuometinėje Lietuvoje, Rusijos valdžiai varžant lietuvius pasauliečius, dvasininkai sudarė gausiausią inteligentijos dalį. Jos nuostata dėl Rusijos valdžios represinių priemonių prieš lietuvišką spaudą buvo labai reikšminga visai tautai.

Visos paminėtos aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichišką pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui. Tiesiogiai jam realizuoti buvo aatgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui Valančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinio turinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimą per sieną, kūrė platinimo židinius, būrė platintojus.

Lietuvių spaudos uždraudimas sukūrė du traukos polius: vienas buvo Didžiojoje Lietuvoje augantis uždraustų leidinių poreikis, o antras – jų leidimas už sienos, kitoje valstybėje buvusioje Mažojoje Lietuvoje. MMažoji Lietuva tapo Lietuvai skirtų knygų leidybos centru. Pagrindiniai Lietuvai skirtos lietuviškos spaudos leidybos centrai buvo Tilžė, Karaliaučius, Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai. Daugiausia knygų ir kitokių leidinių išspausdino Otto Mauderodės, Johano Šenkės, Carlo Albregso ir Ko, Juliaus Reylenderio ir sūnaus spaustuvės Tilžėje, Martyno Jankaus spaustuvė Tilžėje bei Bitėnuose, Hartungų spaustuvė Karaliaučiuje ir kt. Ypač svarbų vaidmenį suvaidino Martynas Jankus ir nuo persekiojimų iš Lietuvos į Prūsiją persikėlęs Petras Mikolainis. Jie ne tik leido lietuviškas knygas, bet ir jas rašė bei rengė spaudai.

1865 –1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba intensyvėjo. Savo epogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje – XX a. pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių leidinų skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų leidinių skaičius. 1874 –1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliai juos siųsti į Lietuva Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri buvo stropiai saugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją reikėjo išnešioti ar išvežioti ppo visą Lietuvą. Šitą darbą atliko knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Iš pirmo žvilgsnio, tai – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu. Tačiau iš tikrųjų – tai nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo realizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninė pasipriešinimo jos politikai jėga.

Atskirų knygnešių ir jų organizacijų uždavinys buvo literatūrą, kuri Mažojoje Lietuvoje buvo išleidžiama Didžiajai Lietuvai, paskleisti po visą Lietuvą. Nesigilant į aplinkybes, kurios paskatino Lietuvos gyventojus imtis nelegalaus ir pavojingo knygnešio darbo, tenka pripažinti, kad įsijungimas į šį darbą buvo kultūrinis darbas. Visuotinis nelegalių leidinių poreikis vertė žmones kooperuotis ir apsirūpinti reikalinga literatūra. Kūrėsi knygų gabenimo ir platinimo draugijos, organizacijos. Pirmąją, kaip jau minėjau, sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jo įgaliotiniu Prūsijoje buvo Tilžės katalikų bažnyčios dekanas Jonas Zabermannas, turėjęs leidėjo teises. Jis prižiūrėjo ten spausdinamus leidinius ir juos išsiuntinėdavo pasienyje gyvenantiems patikimiems kunigams, o šie siųsdavo jas į krašto gilumą. Po dviejų metų šią organizaciją Rusijos valdžia susekė ir jai iškėlė bylą. Buvo nubausta 17 asmenų, keletas paleista. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų, amatininkų. Dalis patrauktųjų atsakomybėn buvo ištremti į Sibirą, Rusijos šiaurinę dalį.

Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad Rusijos valdžios susidorojimas su lietuviškos literatūros platintojais jau nebepajėgė sustabdyti prasidėjusio nekontroliuojamos literatūros pplatinimo sąjūdžio. Savo tikslų neatsisakė represijų neišvengęs vysk. M. Valančius, jo pagalbininkas J. Zabermannas bei į spaudos platinimo darbą įsitraukę eiliniai žmonės. Knygnešių takai į Rytprūsius jau buvo praminti ir nebeužžėlė.

Netrukus knygų leidėjų organizaciją subūrė kunigas Martynas Sederavičius bei jo bendrininkas Silvestras Kušeliauskas. Pradėjus eiti lietuvių tautinio atgimimo žadinimo pasaulietiniam leidiniui „Aušrai“, buvo organizuota nuolatinė jo prenumerata bei pristatymas prenumeratoriams. Knygnešių ratas plėtėsi. Atokesnėse nuo sienos vietose kūrėsi draugijos. Istoriografijoje yra minimos 25 kaimo gyventojų organizacijos, kurių uždavinys buvo nelegaliai platinti lietuviškus leidinius.

Iš visų tokių susivienijimų reikėtų išskirti Garšvių knygnešių draugiją. Ji įsikūrė Vidurio Lietuvoje, už 150 km. nuo Rytprūsių sienos. Jai vadovavo žymūs knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazys Ūdra. Be jų šios draugijos centrui priklausė dar 7 žmonės. Draugijos centras buvo ūkininko knygnešio Kazio Ūdros namuose. Čia be kita ko nuolatos gyveno draugijos buhalteris Adomas Ladukas, dažnai apsistodavo Jurgis Bielinis, atvykdavo iš pasienio Antanas Bružas ir kt. žymūs draudžiamos literatūros platintojai. Su draugija bendradarbiavo 45 to meto knygų platintojai. Jie iš pasienio atvežtas knygas išvežiodavo po visą regioną. Per 10 savo gyvavimo metų draugija gabeno į Rytų Lietuvą tūkstančius egzempliorių įvairaus profilio literatūros, periodikos, pristatinėjo ją prenumeratoriams. Apie jos veiklos apimtį galima būtų spręsti vien iš to, kad

į Rusijos valdžios rankas pateko apie 11 tūkst. draugijai priklausiusių egzempliorių įvairių leidinių, jas transportavo 3 arkliai ir 2 vežimai. Draudžiamosios literatūros pristatymas buvo organizuotas nuo Tilžės iki Panevėžio ir toliau. Iš draugijos pristatomų elementorių daugelis tame krašte gimusių visuomenės veikėjų išmoko rašto, susipažino su literatūra, nukreipta prieš Rusijos engėjišką politiką, formavo savo pažiūras.

Kitame Lietuvos regione – Pietvakarių Lietuvoje veikė panašaus masto „Sietyno“ draugija. Jos centras buvo Marijampolėje – apskrities centre. Tik ši organizacija, skirtingai nuo Garšvių knygnešių draugijos, buvo llabiau struktūriškai organizuota, turėjo savo skyrius. Ją steigė gimnazijas lankę jaunuoliai, bendradarbiavę lietuviškoje periodikoje, leidžiamoje Rytprūsiuose ir kitur. Tarp „Sietyno“ uždavinių buvo ir platesnių siekimų. Savo tikslu jis laikė ne tik knygų gabenimą ir platinimą, bet ir bibliotekėlių steigimą, visuomenės švietimą, patriotinį darbą. Savo tikslams įgyvendinti jis pasitelkė įgudusius knygnešius.

Panašaus švietėjiško profilio buvo Šiaurės Lietuvoje sukurta „Atgajos“ draugija. Ji turėjo ir žymiai radikalesnių politinių siekių – gaivinti tautinę sąmonę, platinti švietimą, rinkti tautosaką, parūpinti knygų pasiskaityti. Tarp jos organizatorių buvo sstudentas Liudas Vaineikis, ūkininkaičiai Matas Slančiauskas, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas. Jie bendradarbiavo lietuviškoje periodikoje, mėgo liaudies dainas. Jiems Rusijos valdžios surakintas kultūrinis gyvenimas tiesiog neleido patenkinti savų interesų. Draugija buvo parengusi statutą, kuriam įtakos turėjo Maskvos universitete besimokę lietuviai studentai. <

Be šių, buvo ir kitų žymesnių slaptos literatūros platinimo draugijų: „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“, „Artojų“, „Žvaigždės“ ir kt.

Knygnešių draugijas ar kitokias organizacijas laikui bėgant susekė Rusijos policija ir žandarai. Dauguma tų organizacijų dalyvių buvo suimti, nuteisti ir atsidūrė kalėjimuose, tremtyje Sibire ar pačios Rusijos gilumoje. Į policijos ir žandarų rankas pakliūdavo ir daug atskirų knygnešių, knygų platintojų, skaitytojų. V. Merkys suskaičiavo, kad su draudžiama literatūra į Rusijos valdžios rankas pateko beveik 3000 (2854) draudžiamos literatūros platintojų ir laikytojų. Iš jų beveik ketvirtadalis knygnešių, kurie gabeno literatūrą iš Rytprūsių, beveik tiek pat užsiėmusių platinimu vietoje, o visi likusieji – persekioti už draudžiamos literatūros laikymą.

Persekiotojai taikydavo kultūrinio ir politinio pasipriešinimo dalyviams įvairias bausmes: areštą, kalėjimą, tremtį iš Lietuvos, pinigines bausmes. Per visą sspaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903 pasipriešinimo dalyviai.

Represijos smarkiai griovė slaptą draudžiamos literatūros gabenimo ir platinimo darbą. Iš krašto buvo išvežami jo švietimui ir kultūrai atsidavę paprasti ir prasilavinę žmonės. Tačiau Rusijos vyriausybei nepavyko pakirsti lietuvių tautos siekio naudotis literatūra gimtąja kalba. Vietoj suimtų ir ištremtų knygnešių atsirasdavo kitų, kurie tęsė pirmtakų pradėtą darbą. Remiantis šiais duomenimis, galima nustatyti, kas buvo pagrindiniai tos kultūrinės ir kartu politinio ppasipriešinimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai programos vykdytojai. Beveik 80% aktyvistų sudarė valstiečiai, 4,6% inteligentai ir moksleiviai, 7,4% miestiečiai.

Rusijos valdžios vykdomas lietuviškos spaudos draudimas padarė lietuvių kultūrai didžiulių nuostolių, kurių Rusija niekada negrąžino ir jau negrąžins. Pagal lietuviškos knygos tyrinėtojo Vaclaovo Biržiškos skaičiavimus, tuo laikotarpiu lietuviškų knygų produkcija buvo sumažinta maždaug 3500 knygų pavadinimų. Tiek buvo neišleista. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad tuo metu Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 0,93 išleistų knygų, o Mažojoje Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 13 išleistų knygų pavadinimų.

Uždraustieji leidiniai buvo nešami per sieną ir transportuojami po visą Lietuvą. Rusijos pasieniečiai, akcizo kontrolės tarnautojai, policija, žandarmerija sekė ir tikrino visus įtarimą keliančius keliautojus pasienio zonoje ir atokiuose rajonuose, darė kratas namuose, turguose ir mugėse pas prekiautojus. Persekiotojams į rankas papuldavo nemaži kiekiai draudžiamos lietuviškos literatūros. Pagal rusų valdžios oficialius duomenis 1889 – 1904 m. jie sulaikė 234 298 egz. tokių leidinių, didžiąją dalį jų sudegindavo arba kitaip sunaikindavo. Spėjama, kad Rusijos valdžia šitaip sunaikino 5 – 6 % lietuviškų leidinių tiražo.

Vertinant visą pasipriešnimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai Lietuvoje XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje programą ir jos įgyvendinimą, kova už lietuviškąją spaudą yra ryškiausia šios programos dalis, o knygnešiai – aktyviausiai jos įgyvendintojai. Jie sukūrė slapto darbo sstruktūrą. Tai ir būtų svarbiausia jų reikšmė. Tačiau, be abejo, nevisa. Todėl tenka pažymėti dar kelis jų veiklos vertybinius bruožus:

1. Sukūrus draudžiamosios lietuviškos literatūros leidybos centrus už Rusijos imperijos ribų, visa ta literatūra išsilaisvino iš Rusijos imperijos cenzūros. Todėl ji galėjo puoselėti tautinės savimonės ir kultūros ugdymo, tautinio išsivadavimo idėjas. Todėl platindami tokią spaudą knygnešiai vieni sąmoningai, kiti – net nesuvokdami įsijungė į daug platesnę negu vien draudžiamųjų knygų platinimas politinės kovos programą. Neatsitiktinai jie laikomi tautinio išsivadavimo sąjūdžio dalyviais, kai kurie iš jų vėliau sąmoningai įsijungė į moderniosios Lietuvos valstybės atkūrimo darbą.

2. Žymią Rytprūsiuose leidžiamų lietuviškų leidinių dalį sudarė elementoriai ir kalendoriai. Lietuvoje valdines rusiškas mokyklas lankė nedidelė dalis mokyklinio amžiaus vaikų, tačiau pagal 1897 m. atliktą gyventojų visuotinį surašymą raštingumo procentas toli prašoko mokyklas lankančiųjų procentą. Vaikai buvo mokomi namuose iš tų elementorių, kuriuos tėvai įsigydavo iš knygnešių. Tad jų veikla buvo organiškai susijusi su raštingumo palaikymu Lietuvoje.

3. Rytprūsiuose ir JAV leidžiama draudžiamoji lietuviška literatūra savo turiniu buvo labai įvairi. Pasaulietinė, Rusijos cenzūros nevaržoma literatūra greičiau suartėjo su Vakarų pasaulyje vykusiais poslinkiais, juos toleravo ir supažindino savo skaitytojus, skatindama liberalųjį mąstymą, nuomonių įvairovę.

4. Knygnešiai, tapę tarpininkais tarp negausios lietuvių inteligentijos ir visos tautos, gabendami iš Rytprūsių į Lietuvą ddraudžiamąją lietuvišką literatūrą iš tiesų apgynė tautą nuo Rusijos kolonizacinės politikos, siekusios sunaikinti tradicinę lietuvių literatūrą ir išstumti iš gyvenimo lietuvių kalbą. Savo veikla unikalus visuomenės sluoksnis – knygnešiai prisidėjo prie lietuvių tautos susivienijimo bendram kultūriniam darbui ir išsivadavimui iš politinės priespaudos.

1996.06.07

(Iš autoriaus rankraščio)

Knygnešys, rašytojas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius

Gimė 1801 m. lapkričio mėn. 28 (16) d. Nasrėnų k., Kūlupėnų a., Kretingos r. Mirė 1875 m. gegužės mėn. 29 (17) d. Kaune. Palaidotas Arkikatedros Bazilikos rūsyje

Tėvai – laisvieji valstiečiai. Mokėsi Varnių ir Vilniaus kunigų seminarijose. 1850 m. paskirtas Žemaičių vyskupijos vyskupu. Gimtąją kalbą, lotynišką raidyną jis siejo su religinėmis vertybėmis ir laikė gyventojų atsparumo svetimybei pagrindu. Jo iniciatyva ir pastangomis pradėtas aktyvus priešinimasis spaudos draudimui, gimtosios kalbos vartojimo varžymui. 1868-1869 metais parengė ir išleido 8 politines anticarinės krypties brošiūras (apie 20 tūkst. egz.). Jose pateikė aktyvią politinę programą, viešai pasmerkė spaudos uždraudimą. Be politinių brošiūrų, parašė ir beletristinių kūrinių. Organizavo pirmąją nelegalios spaudos leidimo bei platinimo organizaciją. Pagrindines funkcijas joje vykdė dvasininkai, patikimi vyskupo žmonės: P.Butkevičius atgabentą iš Prūsijos spaudą pristatydavo jam į Kauną, V.Norvaišas – jo rankraščių šifruotojas bei kalbos taisytojas, Tilžės katalikų dekanas J. Zabermanas – spausdinimo organizatorius ir kt. Gabendavo ir

platindavo knygnešiai: K. Laurinavičiūtė, M. Pupšaitė, St. Račiukas ir kt. Daugiausia platindavo pasienio apskrityse, pasiekdavo ir Vilniaus kraštą. Platindavo ir jis pats: šventinamiems kunigams įteikdavo elementorius. Organizacija aktyviausiai veikė 1867-1871 metais. Caro žandarai bei policija, padedama Prūsijos policijos, organizaciją likvidavo. Šeši kunigai – A. Brundza, P. Butkevičius, K. Eitutavičius, M. Kaziliauskas, V. Norvaišas, P. Straupas – ištremti į Rusijos gilumą, kiti gavo lengvesnes baudas. Nukentėjo ir septyni valstiečiai. Iš viso į bylą pakliuvo 17 asmenų. Per suimtųjų kvotas išaiškėjo ir jjo paties vaidmuo. 1870 m. gruodžio mėn. 12 d. iškrėstas jo butas, bet įkalčių nerasta. Vilniaus gengub. įsakymu buvo sudaryti kvotos klausimai, tačiau vyskupo kvosti bei traukti atsakomybėn nesiryžo, nes vengė aštrinti politinę padėtį Lietuvoje ir neturėjo tinkamesnio kandidato.

Atmint. vietos ir paminklai: muziejus – gimtinėje; paminklai – Varniuose, Kaune; sarkofagas – Arkikatedros Bazilikos rūsyje; vyskupijos namas – Varniuose.

Lit.: Valančius G. Žemaičių Didysis: Istoriobiografiniai pasakojimai: Vysk. M.Valančiaus (1801.II.16 – 1875.V17) mirties šimtmečiui paminėti.-Los Anželas.-1977. (D.1.-662 p.; D.2.-519 p.); Alekna AA. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.-K.-1923.-284 p. (2-as leid.- Cikaga, 1975.-300 p.); Biržiška V. Iš vysk. M. Valančiaus veiklos // Mūsų senovė.- 1938.-T2.-Nr.3(8).-P.523-531; LE(B).-T32.-P.523-531; Merkys V. DLSK.-P.415-417; Merkys V. KL.-P. 52-57, 235-247; Jasaitis J. Motiejus Valančius. – K.- 1994. – 118 pp.

Parengta pagal Benjamino Kaluškevičiaus ir Onos Žemaitytės – Narkevičienės knygą

„ŠIMTAS KNYGNEŠIŲ“. V., Lietuvos knygnešio draugija, 1998

IŠ KNYGNEŠIŲ SIENELĖS ISTORIJOS

Tekstas iš 1998 m. Lietuvos kultūros fondo ir

Lietuvos knygnešio draugijos išleistos knygos „Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai” (sudarė Benjaminas Kaluškevičius ir Ona Žemaitytė-Narkevičienė)

Kiekviena tauta prisimena ir pagerbia žymiuosius savo žmones: visuomenės ir kultūros veikėjus ir gynusius jos laisvę bei nepriklausomybę – karius, sukilėlius, partizanus. Lietuvių tauta turėjo dar vieną svarbią grupę žmonių – lietuviškos knygos gynėjus spaudos draudimo metais carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje.

Įvykus antrajam, 1863 metų, sukilimui, okupantai pradėjo naudoti ypač brutalias priemones tautiškumui slopinti, lietuvių tautai rusinti. Uždraudžiamas knygų spausdinimas ir platinimas lotynišku raidynu. Valdiniuose lietuviškuose leidiniuose įvedamas rusiškas raidynas. Uždraudžiamos ir lietuviškos mokyklos. Taip buvo siekiama suduoti llemiamą smūgį ir lenkiškumui Lietuvoje. Tuo metu didžioji dalis bajorijos ir dvasininkijos, kaip labiau apsišvietusieji, buvo linkusi lietuvių tautą lenkinti: vartojo lenkų kalbą šeimose ir visuomeniniame gyvenime, bažnyčiose pamaldos buvo

laikomos tik lenkiškai. Caro administracija lietuvių tautą vadino gentimi, nesunkiai pasiduodančia lenkinimui, taigi atrodė, kad ji pasiduos ir rusinimui. Sprendėsi tautos likimas – ar bus Lietuva, ar „Severo-zapadnyj kraj“ (Šiaurės-Vakarų kraštas).

Lietuvių pasipriešinimas spaudos draudimui jau buvo dėsningas ir neišvengiamas, brendo lietuvių tautinis atgimimas. Lietuviškos spaudos poreikis Didžiojoje Lietuvoje nulėmė jos spausdinimą MMažojoje Lietuvoje, taip pat slaptą gabenimą bei platinimą.

Ypač reikšmingas vaidmuo kovojant prieš rusifikavimą ir organizuojant ryžtingą pasipriešinimą spaudos draudimui, gimtosios kalbos vartojimo varžymui mokyklose ir bažnyčiose tenka Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui. Jis parengė ir išleido septynias politines brošiūras, kurios tuo metu buvo vienintelis šaltinis, informuojantis apie susidariusią sunkią padėtį. M. Valančius įkūrė pirmąją nelegalios spaudos leidybos ir platinimo organizaciją, veikusią 1867-1871 m. Iš 17 kaltinamų ir areštuotų organizacijos narių dešimt buvo jaunieji kunigai, septyni valstiečiai ir amatininkai.

Caro administracija įtarė, kad M. Valančius yra brošiūrų autorius ir pasipriešinimo organizatorius. Tik didžiulis vyskupo autoritetas, jo asmeninės ir diplomatinės savybės, tiesioginių įkalčių stoka padėjo išvengti arešto. Organizacijos narių suėmimas ir ištrėmimas nesustabdė lietuviškos spaudos leidybos, platinimo, slaptų mokyklų organizavimo. Po keleto metų Užnemunėje kun. M. Sederevičius subūrė naują spaudos leidimo ir platinimo organizaciją. Šiek tiek vėliau susikūrė didelė Garšvių knygnešių draugija ir kt.

„Aušros“ pasirodymas 1883 m. suaktyvino pasipriešmimą spaudos draudimui ir rusifikacijai. Pagausėjo pasaulietinės ir konfesinės inteligentijos, ryžtingai atsisakiusios lenkiškumo ir įsitraukusios į spaudos platinimo organizavimą bei knygnešystę (V. Kudirka, V. Putvinskis, G. Petkevičaitė ir kt.). Draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo sąjūdį rėmė visi lietuvių tautos sluoksniai. Nepaisant caro administracijos represijų, gausėjo knygnešių, spaudos platintojų, slaptųjų mokyklų ir mokytojų – daraktorių. Spaudos platinimas sustabdė nne tik tautos rusinimą, bet ir lenkinimą.

Slaptosiose lietuviškose mokyklose buvo mokoma tik lietuviškai. Žmonėms reikalaujant, vis labiau pradėta vartoti lietuvių kalbą bažnyčiose. Daugėjo jaunų lietuvių kunigų, kurie bažnyčiose įvedė lietuvišką kalbą. Deja, Rytų Lietuvoje tai buvo tik retos išimtys (S. Gimžauskas, K. Jagminas, A. ir J. Burbos ir kt. ). Lietuviškos kalbos įvedimo bažnyčiose nepalaikė bažnytinė šio krašto hierarchija, išskyrus vyskupą A. P. Audzevičių (Audzijonį). Skaudūs sulenkinimo padariniai išliko ir praėjus daugeliui metų. Vilniaus krašto okupacija 1920-1939 m. sudarė ypač palankias sąlygas tolesniam lenkinimui.

1994 metais išleistoje knygoje „Knygnešių laikai, 1864-1904″ dr. V. Merkys, remdamasis šiuo metu jau prieinamais gausiais archyviniais šaltiniais ir kitų knygnešystę nagrinėjančių istorikų medžiaga, ją išanalizavęs ir apibendrinęs, nušvietė lietuvių spaudos draudimo istoriją (priežastis, sumanytojus, įgyvendinimo priemones).

Knygoje aprašytas lietuvių tautos pasipriešinimas, ypač knygnešių veikla, spaudos rėmėjų draugijos ir slaptosios mokyklos. Antroje tais pačiais metais išleistoje informacinėje knygoje „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864-1904″ dr. V. Merkys pateikė duomenis apie 2854 žmones, įkliuvusius su draudžiamąja spauda (knygnešius ir skaitytojus), kuriems caro administracija taikė vienokias ar kitokias sankcijas, buvo užvedusi bylas. Kaip ir kovose už laisvę, taip ir kovoje už lietuvišką knygą buvo žuvusiųjų, sužeistų, suluošintų, kankintų, įkalintų, tremtų net į tolimąją Jakutiją, susirgusių psichinėmis ligomis. Bet ne visi kknygnešiai ir spaudos laikytojai įkliuvo. Manytume, kad neįkliuvusiųjų buvo gal net daugiau. Tai liudija daugybė pavardžių atsiminimuose, kuriuos surašė knygnešiai, jų artimieji ir juos pažinojusieji. Kai kurių knygnešių buvo žinomi tik vardai arba slapyvardžiai. Daug pavardžių taip ir nuėjo į nebūtį, nes spauda buvo platinama nepaprasto persekiojimo sąlygomis. Buvo baudžiama ne tik už pasaulietinio turinio knygelę ar maldaknygę, bet ir už religinį paveikslėlį su lietuvišku užrašu.

Knygnešiai, kurie dirbo su

Motiejumi Valančiumi

Parengta pagal V. Merkio knygas: Knygnešių laikai. – Vilnius, 1994 m. ir Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vilnius, 1999; naudi ir archyvų dokumentai

• Bastys Jonas (1853-?). Knygnešys, valstietis, gyv. Sintautuose (Šakių r.). Kun. M.Sederevičiaus pagalbininkas, gabeno spaudą į Žemaitiją.

• Bielinis Jurgis (1846-1918), organizavo M. Valančiaus ir kitų autorių knygų spaudinimą Mažojoje Lietuvoje. Vėliau iš ten gabeno draudžiamą literatūrą į Lietuvą ir Latviją, sukūrė lietuviškos spaudos platinimo tinklą.

• Brundza Antanas (1838-1892), Ropkojų filijos kunigas. Ištremtas į Rusiją be teisės grįžti.

• Bujauskas Nikodemas (1832 – ?). Knygnešys, gyv. Jurbarke.

• Butkevičius Pranciškus (1825 – 1896), Žvingių klebonas. Ištremtas į Tobolsko gub. (Rusija).

• Butvydas Vincas (1841-1912), Pagramančio vikaras. Perkeltas į Vilniaus vyskupiją.

• Dembskis Vitalis (1845-apie 1915). Gaurės vikaras. Tardytas. Perkeltas į Vilniaus vyskupiją.

• Didžiulis Stanislovas (1850-1927). Knygnešys, gyv. Griežionėlėse, Anykščių raj.

• Eitutavičius

Kazys (1833-1906), Darbėnų vikaras. Ištremtas į Viatkos guberniją.

• Gečas Zakarijus, valstietis, gabendavo spaudą iš Ropkojų į Žvingius P. Butkevičiui.

• Grigaliūnas Pranas (1836-1900). Gardamo filijos kunigas. Tardytas. Perkeltas į Vilniaus vyskupiją.

• Jankūnaitė Ona. Knygnešė, gyv. Skapiškyje, Kupiškio raj.

• Juškevičius Krizostomas (1801-1870), Sartininkų filijos kunigas. Slėpė draudžiamą spaudą.

• Kačionas, gyv. Žygaičiuose, savo vežimu veždavo knygas į Kauną M. Valančiui.

• Kaziliauskas Motiejus (1841-1920), Naujamiesčio vikaras. Ištremtas į Archangelsko guberniją.

• Kozmianas Kleofas (apie 1841-1893), Kupiškio klebonas. Platino draudžiamą spaudą.

• Kulakauskas Simonas (apie 1840-?), nuteistas iištremti į Kursko guberniją be teisės grįžti.

• Laurinavičiūtė Karolina (apie 1840-?). Knygnešė. Ištremta į Oloneco guberniją. Mirė tremtyje.

• Maskolaitis Motiejus (1830- ?). Knygnešys, pauperis, gyv. Jurbarke.

• Medainis Jonas. Vysk. M. Valančiaus tarnas. Slėpdavo atvežtą draudžiamą spaudą.

• Montvila Eligijus. Batakių klebonas. Buvo tardomas.

• Nausėdaitė Veronika, gyv. Ropkojuose. Areštuota ir atiduota viešai policijos priežiūrai tėviškėje.

• Norvaišas Vincentas (1830-1883), Žygaičių parapijos kunigas. Ištremtas į Tomsko guberniją.

• Peteraitis Simonas (apie 1838-?), kunigo A. Brundzos vežėjas. Ištremtas į Suvalkiją.

• Petraitytė Ona (apie 1840- ?). Knygnešė JJurbarko krašte. Paskirta griežta policijos priežiūra.

• Pupšaitė Marija (apie 1838-?). Likvidavus draugiją atiduota griežtai policijos priežiūrai.

• Račiukas (Račiūga) Stasys (1841-1900), valstietis, veždavo knygas M. Valančiui į Kauną.

• Rimkevičius Karolis (apie 1828-?), valstietis. Paskirta policijos priežiūra; apgyvendintas Raseiniuose.

• Rimkevičiūtė Joana, valstietė. PPlatindavo spaudą, veždavo į Kauną. Buvo tardoma.

• Rožanskas Jurgis (apie 1839- ?) Jurbarko vikaras. Platino spaudą, persiųsdavo į Pumpėnų parapiją.

• Sederevičius Martynas (1829-1907), Sudargo (Šakių raj.) klebonas, knygnešys.

• Steponavičius Julijus. Valstietis, knygnešys, gyv. Rietave. Pasitraukė į JAV.

• Straupas Pranas (1843-1882). Salantų vikaras. Ištremtas į Archangelsko guberniją.

• Šimavičius Pranas, valstietis. Parūpindavo spaudos K. Eitutavičiui, taip pat platino ir

pats.

• Tomaševičius Jonas (1832-1908), Tauragės klebonas. Paskirta nevieša policijos priežiūra.

• Zabermanas Jonas (1815-1900), Tilžės katalikų parapijos probstas. M. Valančiaus įgaliotas leisti lietuviškas knygas, organizuoti jų perdavimą į Lietuvą.

Iškiliausi knygnešiai.

Įrašai “Knygnešių sienelės”

paminklinėje lentoje (Kaunas)

Knygnešių organizatoriai

• AMBROZAITIS JONAS, prekybininkas

• BAGDONAS JUOZAS, gydytojas

• BALTRUŠAITIS ANTANAS, darbininkas

• BIZAUSKAS ANTANAS, kunigas

• BORTKEVIČIENĖ FELICIJA

• BURBA JONAS, kunigas

• DIDŽIULIS STANISLOVAS, ūkininkas

• DOGELIS POVILAS, kunigas

• GIMŽAUSKAS SILVESTRAS, kunigas

• GRINEVIČIUS ADOMAS, kkunigas

• GRINIUS KAZYS, gydytojas

• JAGMINAS KOSTAS, kunigas

• JAKUBĖNAS POVILAS, kunigas

• JANKUS MARTYNAS, ūkininkas

• JANULAITIS AUGUSTINAS, studentas

• KRIAUČIŪNAS PETRAS, mokytojas

• KUDIRKA VINCAS, gydytojas

• KUMETIS JONAS, vargonininkas

• LAPINAS JURGIS, ūkininkas

• LELIS FELICIJONAS, ūkininkas

• MAČYS JONAS, valdininkas

• MEDEIKIS JUOZAS, ūkininkas

• MIKOLAINIS PETRAS, žurnalistas

• MILIAUSKAS JUOZAS, valdininkas

• PETKEVIČAITĖ GABRIELĖ, rašytoja

• POVYLIUS ANTANAS, ūkininkas

• PUTVINSKIS VLADAS, dvarininkas

• SEDEREVIČIUS MARTYNAS, kunigas

• TUMAS JUOZAS, kunigas

• VALANČIUS MOTIEJUS, vyskupas

• VILEIŠIS PETRAS, inžinierius

• VIŠINSKIS POVILAS, publicistas

• VYTARTAS ANTANAS, kunigas

• ZAUNIUTĖ MORTA, ūkininkė

Sunkiai nukentėję knygnešiai

• AKELAITIS JUOZAS, ūkininkas

• BALTUŠIS MOTIEJUS, kknygrišys

• BANKAITĖ MAGDĖ, mokytoja

• BARANAUSKAS JUOZAS, ūkininkas

• BARANAUSKAS JURGIS, ūkininkas

• BITAITIS IGNAS, raštininkas

• BRUNDZA ANTANAS, kunigas

• BUBĖNAS DOMAS, ūkininkas

• BUTKEVIČIUS PRANAS, kunigas

• ČĖSNA JONAS, ūkininkas

• EITUTAVIČIUS KAZYS, kunigas

• JUŠKA VINCAS, darbininkas

• JUŠKYS PRANAS, darbininkas

• KANCLERIS JUOZAS, darbininkas

• KASPUTIS JUOZAS, kurpius

• KAZILIAUSKAS MOTIEJUS, kunigas

• LADUKAS ADOMAS, ūkininkas

• LAURINAVIČIUTĖ KAROLINA, padienininkė

• LIETUVNINKAS JURGIS, vežėjas

• LIETUVNINKIENĖ PETRONĖLĖ

• LUOBIKIS JONAS, zakristijonas

• MARKEVIČIUS VINCAS, ūkininkas

• MATULAITIS ANDRIUS, ūkininkas

• MATULAITIS PETRAS, gydytojas

• NORKUS JUOZAS, ūkininkas

• NORVAIŠAS VINCAS, kunigas

• RIMŠA JUOZAS, ūkininkas

• SAKALAUSKAS JUOZAS, darbininkas

• STRAUPAS PRANAS, kunigas

• STRIMAITIS JUOZAS, darbininkas

• SURVILA MARTYNAS, ūkininkas

• UDRA KAZYS, ūkininkas

• VAINEIKIS VLADAS, gydytojas

Labai pasižymėję knygnešiai

• ANGRABAITIS JUOZAS, korektorius

• BALČIUS JONAS, darbininkas

• BARANAUSKAS AUGUSTAS, vargonininkas

• BARYSAS KAZYS, ūkininkas

• BATAITIS ANTANAS, knygrišys

• BIELINIS JURGIS, ūkininkas

• CICĖNAS MYKOLAS, ūkininkas

• DALBOKAS JERONIMAS, siuvėjas

• EIMAITIS MOTIEJUS, mažažemis

• GUDAITIS ANTANAS, valdininkas

• GUDAS JURGIS, siuvėjas

• GUMBELEVIČIUS KAZYS, škaplierininkas

• KAČERGIUS JUOZAS, ūkininkas

• LAPINSKAS IGNAS, ūkininkas

• LOŽINSKIS JUOZAS, mažažemis

• MALDŽIUS JUOZAS, darbininkas

• MILAŠIUNAS JUOZAS, ūkininkas

• NARKEVIČIUS KOSTAS,mažažemis

• NAVICKAS JUOZAS, amatininkas

• NETECKIS STASYS, škaplierininkas

• PETRAVIČIUS FELIKSAS, tarnas

• RUCEVIČIUS ANTANAS, mokinys

• SLANČIAUSKAS MATAS, siuvėjas

• STAKAUSKAS PRANAS, darbininkas

• STAKELĖ STASYS, kunigas

• STIKLIUS KOSTAS, darbininkas

• ŠĖMBELIS PETRAS, ūkininkas

• ŠILGALIS ANTANAS, ūkininkas

• ŠLEKYS VINCAS, ūkininkas

• ŠMULKŠTYS JUOZAS, kunigas

• TAUTAVIČIUS FELIKSAS, ūkininkas

• VERBYLA ANDRIUS, knygrišys

• ZIGMANTAITĖ AGOTA, darbininkė

Knygnešys Jurgis Bielinis

1846.III. 16(4) Purviškių vnk., NNemunėlio Radviliškio a., Biržų r. Mirė 1918.I.18 Katinų k., Joniškėlio a., Pasvalio r. Palaidotas Suoste, Biržų r.

Jurgis Bielinis. Kilęs iš valstiečių. Šiauliuose ir Mintaujoje (dabar – Jelgava) pasimokęs privačiai, Rygoje 1872 baigė pradžios mokyklą. Gyveno tėviškėje. Draudžiamąją lietuvišką spaudą gabenti ir platinti pradėjo 1873. Buvo vysk. M.Valančiaus talkininkas. Nuo 1890 pradėtas stipriai persekioti, jau nebegalėjo gyventi namuose, tėviškėje. Tampa knygnešiu profesionalu. Per 31-erius savo aktyvios veiklos metus jis vienas arba su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. Daugiausia platindavo tuometinėse Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės apskrityse. Buvo organizavęs prenumeratą ir reguliariai pristatydavo užsakytus laikraščius. Katalikiškos draudžiamosios spaudos latvių kalba nugabendavo ir į Latviją, kur tuo metu ji buvo uždrausta. Tarpininkaudavo dėl jos spausdinimo Mažojoje Lietuvoje. Subūrė didžiausią Lietuvoje spaudos platintojų tinklą. Daugelis vėliau žymių knygnešių iš jo išmoko knygnešystės meno: kaip saugiai pereiti saugomą sieną, kaip gabenti ir platinti spaudą. 1885-1895 – Garšvių knygnešių draugijos vienas iš įkūrėjų ir dalininkas. 1889-1895 palaikė ryšius su “Atgajos” draugija. Pats bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, išleido keletą knygelių, leido laikraštėlį “Baltasis erelis” (išleido tris numerius). Jam spausdinti iš M.Jankaus nusipirko ir parsigabeno rankinę spausdinimo mašiną. Caro žandarams ir pasienio sargybiniams buvo įkliuvęs 5 kartus, bet buvo sumanus ir ddrąsus, todėl pavykdavo ištrūkti. Už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi didelę premiją. Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: “Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis”. Sulaukė to laiko. Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu.

Atmint. vietos ir paminklai: tėviškėje – sodyba, šalia – koplytstulpis (aut. L.Juozonis), netoliese ąžuolas, už kurio slėpėsi atsišaudydamas nuo žandarų ir šalia ąžuolo akmuo su dedikacija; kryžius, po kuriuo mirė (prie Mitkų sodybos) – dabar saugomas Pasvalyje, “Dūdorių” klube. Suoste – kapas ir antkapinis paminklas bažnyčios šventoriuje;

Literatūra:

LE(K).-T.3.-P.920; LE(B).-T.2.-P.495-496; Merkys V. DLSK.-P.62-63; Merkys V. KL.-P.254-257; Apie Jurgį Bielinį [Lit. sąrašai]: Bibliotekų darbas.-1971.-Nr.1-P.38; 1976.- Nr.1.-P.38; Tarp knygų.-1997.-Nr.1.-P.47.

Parengta pagal Benjamino Kaluškevičiaus ir Ona Žemaitytės – Narkevičienės sudarytą

knygą „ŠIMTAS KNYGNEŠIŲ“. V., Lietuvos knygnešio draugija, 1998

Knygnešys Antanas Baltrušaitis

Gimė 1865 m. birželio mėn. 10 d. Papartynų k., Šakių a., Šakių r. Mirė 1949 m. gruodžio mėn. 15 d. Biberacho m., Vokietijoje. Ten ir palaidotas.

Antanas Baltrušaitis. Vaikystė buvo sunki. Augo gausioje šeimoje. 6 m. pradėjo piemenauti. Einant dešimtuosius metus pradėjo skaudėti koją. Vaikščiojo su ramentais. Elgetavo. Vėliau koją amputavo. 1885 apsigyveno Meištų k. prie pat Naumiesčio (dabar Kudirkos Naumiestis). Knygnešys A.Rudaitis pamokė skaityti ir rašyti. Užmezgė ryšius su tuo metu Tilžėje gyvenusiais P.Mikolainiu

ir J.Angrabaičiu. Pastarasis paaiškino, kaip reikia slėpti ir platinti draudžiamąją spaudą. Pradėjo knygnešio darbą. Pats spaudos iš Prūsijos nenešė. Buvo gabus administratorius, draudžiamos lietuviškos spaudos urmo sandėlių ir jos perskirstymo organizatorius. Dėl kratų pavojaus savo namuose spaudos nelaikydavo. Slėpdavo pas patikimus žmones, taip pat miestelio bažnyčioje. Kasmet vis didėjo gaunamų iš Prūsijos spaudinių kiekis. Pagal paties paskaičiavimus per jo rankas perėjo spaudinių už 40000 rb. Susipažino ir bendradarbiavo su daugeliu žymių Sūduvos knygnešių – iš vienų pats imdavo spaudinius, kitiems pperduodavo platinti toliau. Pagal J.Angrabaičio duotus adresus į įvairius tuometinės Rusijos miestus spaudą siųsdavo paštu. Retkarčiais pats nuveždavo į Kauną, Garliavą ir kt. Šventadieniais spaudą platindavo prie bažnyčios. Laikraščius dalindavo nemokamai. Pinigus imdavo už maldaknyges ir knygas. Platinti spaudą, taip pat ir atsišaukimus, padėdavo knygnešė Ona Ryklytė (nuo 1891 m. A.B. žmona). Įstojo į spaudos platinimo Artojų draugiją. Įkliuvęs buvo 7 kartus. Mokėjo baudas, buvo paskiriama policijos priežiūra, baudžiamas areštu valsčiaus areštinėse, 1902 kalėjo Kalvarijos kalėjime. Sutaupęs pinigų, 1901 Kudirkos NNaumiestyje įsteigė smulkių prekių parduotuvę. Po spaudos draudimo panaikinimo čia pardavinėjo ir knygas. Rašė korespondencijas “Ūkininkui” (1900-1901), “Kovai” (1906), “Žarijai”. Pasirašydavo Mindaugo, Antanėlio, Zigmantinio slapyvardžiais. Nuo 1938.VI.1 paskirta 75 Lt knygnešio pensija. 1944 pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Vokietijoje.

Atmint. vietos ir ppaminklai: K.Naumiestyje – gyv. namas-knygynas.Literatūra:

Lit.: LE(K).-T.2.-P.128; LE(B).-T.2-P.43-44; Merkys V. DLSK.-P.43-44; Merkys V. KL. P.205, 218, 229, 275, 305, 324; Grinius K. Varpo metų knygnešiai.-K.,1924.-P.18-19.

Parengta pagal Benjamino Kaluškevičiaus ir Onos Žemaitytės – Narkevičienės

knygą „ŠIMTAS KNYGNEŠIŲ“. V., Lietuvos knygnešio draugija, 1998