knygnesiu veikla ir slaptosios mokyklos

Pilviškių vidurinė mokykla

12 klasė

KNYGNEŠIŲ VEIKLA LIETUVOJE

IR

SLAPTOSIOS MOKYKLOS

Lietuviškos spaudos draudimas ir kilęs jam pasipriešinimas – tai lyg matomoji plaukiojančio ledkalnio viršūnė. Giliau slėpėsi visas rusifikacijos politikos ir lietuvių tautos saviraiškos konfliktas. Kelios žmonių kartos savo kultūrinio peno sėmėsi iš persekiojamosios spaudos. Šios ypatingos sąlygos brandino savitą tautos mentalitetą – keturių dešimčių metų Lietuvos istorijos atkarpą galime vadinti knygnešių laikais.

SPAUDOS DRAUDIMAS

Laikotarpis nuo 1864 m. vasario mėnesio iki 1865 m. gegužės mėnesio imtinai laikytinas priemonių apriboti ir uždrausti lietuvių spaudą kūrimo laikotarpiu. KKalendoriaus išleidimas kirilica padarė pradžią visų pasaulietinio turinio skaitinių, rašytų tradiciniu raidynu, draudimui. Šio draudimo data laikytina 1864 m. lapkričio 11 d.

Priešinimąsi Rusijos valdžios priemonėms rodo draudžiamosios lietuviškos spaudos susikūrimas, jos leidimas, gausėjimas ir paplitimas tarp gyventojų. Spaudos uždraudimo metu lietuviai buvo pakankamai raštingi, tačiau jie visiškai nepaskaitė rusiškų knygų ir nemokėjo primetamos kirilicos.

Lietuviams skirtos knygos buvo leidžiamos užsienyje, visų pirma Prūsijos dalyje, vadintoje Mažąja Lietuva. Iš viso 1865 – 1904 m. išėjo 3953 lietuviški leidiniai (periodiniai nepriskaičiuoti), spausdinti llotyniškais ir gotiškais rašmenimis. Iš jų vien Mažojoje Lietuvoje pasirodė 2687, kurių apie pusė buvo skirta Didžiajai Lietuvai.

Suprantama, kad spaudos draudimas buvo skaudus smūgis Lietuvos kultūrai.

SPAUDOS GABENIMO IR PLATINIMO BŪDAI

ХІХ a. ir ХХ a. pradžioje per lietuviškas žemes ėėjo dviejų valstybių siena, Didžiąją Lietuvą atkirsdama Rusijos imperijai, Mažąją Lietuvą palikdama Prūsijos (Vokietijos) pusėje.

Lietuviškos spaudos gabenimui į Rusiją svarbiausia kliūtis buvo sienos apsauga, kuria specialiai rūpinosi trys Rusijos finansų ministerijos žinybos: pasienio sargyba, gubernijos akcizo valdybos tarnautojai ir muitinės. Be to, pasienio zonai didesnį dėmesį skyrė policija, žandarai.

Sulaikytus asmenis bei prekes pasienio sargybiniai ir akcizo sargai pristatydavo muitinėms.

Inteligentai bei valstiečiai nelegaliai spaudai gabenti pasinaudodavo legaliomis sieną pereiti galimybėmis. Grįždami iš Mažosios Lietuvos, nupirkdavo legalios spaudos ir, ją suslėpę drabužiuose, vežimuose (slaptose kiaurymėse, dvigubame dugne), persiveždavo arba persinešdavo per perėjimo punktus, muitines. Neretai šitaip ir įkliūdavo. Dažniausiai tai buvo smulkiausi knygnešiai.

Knygnešiams padėjo, kaip jau minėta, pažintis su pasienio sargybiniais, muitininkais, taip pat jų papirkinėjimas, vaišinimas.

Pasienio gyventojai, norėdami persinešti daugiau kknygų, sieną pereidavo legaliai, o grįždavo nelegaliai arba nelegaliai vykdavo į abi puses. Gerai pažindami vietovę, pasienio gyventojus bei pačius sargybinius, jie veikė užtikrintai ir mažiau rizikavo nei tolimų vietovių knygnešiai.

Mažojoje Lietuvoje spaudos buvo galima įsigyti ir pačiose spaustuvėse, ir knygynuose. Ten pasirinkę reikiamos spaudos, knygnešiai traukė atgal. Mažojoje Lietuvoje prie vieškelių pasienyje buvo pristatyta karčemų – viešbučių. Spaustuvininkai ir knygynų savininkai čia siųsdavo knygnešių Tilžėje ir Ragainėje nusipirktą spaudą, prieš tai ją tvirtai įpakavę į vyniojamą popierių arba apsiuvę aaudeklu ir surišę virvėmis ir vielomis. Ryšuliai būdavo dideli, iki 2 pūdų (32 kg) ir daugiau svorio, bet stiprūs vyrai nesunkiai juos galėdavo ant nugaros panešti.

Eidami į Mažąją Lietuvą, knygnešiai, pasienyje apsistoję pas prieglobstį davusius žmones, jau tardavosi ir dėl pagalbos spaudai per sieną pernešti, užprašydavo vyrų, susitardavo, kada, kur jie turės eiti. Susitikimo vieta paprastai būdavo tos pasienio karčemos. Nešėjai paprastai buvo patogiai apsiavę naginėmis arba vyžomis, kartais ir visiškai basi, apsivilkę kasdieniniais lengvais drabužiais. Nešimui vadovavo pats knygnešys arba vienas samdytų asmenų.

Pasienio karčemoje arba retesniais atvejais pas kurį nors valstietį tekdavo laukti patogaus laiko sienai pereiti. Knygnešiams padėdavo tamsios lietingos naktys, pūga. Nešikai ypač vengdavo šviežio sniego. Kartais vadovas bandydavo susitarti su pasienio darbuotojais, juos papirkti. Vadovui išaiškinus patogią sienos perėjimo vietą ir sulaukus tinkamo laiko, visi vyrai, apsikrovę nešuliais, paskui vadovą pajudėdavo prie sienos, pereidavo ją. Vengdami pasiekti pėdsakus, visi stengdavosi eiti tais pačiais pėdsakais, atbuli ir panašiai. Vadovas užlygindavo smėlyje arba purioje žemėje likusią žymę. Perėjus sieną, ryšulius reikėdavo nugabenti iki numatytos slėptuvės – tarpinio punkto.

Nešama antikarinė („antivyriausybinė“) spauda buvo ypač saugoma: sudaromas mažesnis, iki pusės pūdo ryšulys, jis užsidedamas ant peties, o didysis ryšulys užsidedamas ant nugaros. Ištikus pavojui, pastarąjį tekdavo numesti, o su mmažuoju stengiamasi pabėgti. Palikus ir politinę spaudą, pasienio sargybiniai ir žandarai kaltininkų ieškodavo ypač uoliai.

Ypač sunku būdavo, kur siena ėjo Šešupe, Suvalkijoje. Tekdavo bristi per upę net tuomet, kai vanduo būdavo ledinis. Savininkų knygnešys Pranas Pučiliauskas, gabenęs spaudą 1883 – 1896 m., naudojosi tokiu metodu. Su mažu sūnumi eidavo prie netoliese namų tekančios Šešupės „meškerioti“. Nutaikęs saugų momentą, lyg maudydamasis perbrisdavo upę ir į pakrantės krūmus pernešdavo knygų ryšulį. Tada su karučiais atvažiuodavo jo žmona „skalbti“. Po šlapiais skalbiniais ji išveždavo knygas iš smarkiai saugomo paupio. Tarpiniame punkte spaudos ilgai nelaikydavo, nes nebuvo pakankamai saugu.

Pavėžėję knygas nuo sienos arkliais, knygnešiai jas siųsdavo ir geležinkeliu bagažu kaip „namų apyvokos daiktus“, „staliaus įrankius“, „obuolius“ ir panašiai. Išradingumo jiems nestigo.

Iš pasienio vienu arba dviem etapais spauda patekdavo į tuos punktus, iš kurių ją paėmęs gabentojas pats platindavo arba parduodavo specialiems tuo užsiimantiems žmonėms. Tokių punktų kiekvienas žymesnis knygnešys turėjo po keleta ar net keliolika: spauda buvo išsklaidoma nedideliais kiekiais, kad ją lengviau būtų paslėpti ir kad įkliuvimas ne taip skaudžiai pakenktų. Slėpdamas spaudą, knygnešys vėl turėdavo daug ištikimų talkininkų, kurie, nebijodami represijų, leisdavo pasinaudoti savo pastoge, ypač ūkiniais pastatais.

Dar nuo aštuntojo dešimtmečio Lietuvių knygnešiai stengėsi Latgalos gyventojams padėti apsirūpinti draudžiamąja latvių spauda, yypač maldaknygėmis ir elementoriais. Iš tokių knygnešių pirmiausia paminėtas Jurgis Bielinis. Nuo 1890 m. per sieną ties Kretinga ir Palanga latvių socialdemokratų literatūrą padėjo gabenti Palangos gydytojas Liudas Vaneikis ir keletas vietos knygnešių. Nuo to laiko Lietuvoje sulaikomos latvių spaudos smarkiai padaugėjo.

Pas lietuvių knygnešius policija ir žandarai neretai užtikdavo ir draudžiamų lenkiškų leidinių, iš pradžių – daugiausia religinių. Paskui padaugėjo iš Krokuvos ir Poznanės bei vakarų Europos atgabenamos pasaulietinės spaudos.

SVARBIAUSIOS KNYGNEŠIŲ ORGANIZACIJOS

M. Valančiaus organizacija. Policijos bei žandarų budrumas, persekiojant lietuvių spaudą, labai padidėjo, kai tarp parastų religinių leidinių pasirodė pasaulietinio turinio knygelių, antikarinės krypties brošiūrų, kurių autorius buvo Motiejus Valančius. Jo brošiūros atitiko paties autoriaus pažiūras ir lietuvių valstiečių, prabundančių pilietiniam gyvenimui, psichologiją bei interesus. Valančiui vadovaujant, per 1867 – 1870 m. buvo sudaryta tikra knygnešių organizacija. Jis pasinaudodamas savo – vyskupo – padėtimi, organizaciją formavo iš jaunų, ką tik seminariją baigusių kunigų.

M. Sederevičiaus organizacija. Valančiaus organizacijos veikla ribojosi tik su Kauno gubernija arba Telšių vyskupija ir visiškai nesiekė Suvalkijos. Tačiau atskirų knygnešių ir čia jau buvo, o nuo 1873 m. spaudą imta ir organizuotai remti bei platinti. Svarbiausio vaidmens ėmėsi Sudargo klebonas Martynas Sederevičius. Jis pats tapo knygnešiu, subūrė daug padėjėjų. Nebuvo įkliuvęs nė karto pasienio darbuotojams.

„Aušros“

platintojai. Plėtojantis tautiniam judėjimui, 1883 – 1886 m. ėjo mėnraštis „Aušra“. Iš pradžių buvo spausdinamas Ragainėje, o paskui – Tilžėje. „Aušra“ turėjo uždavinį budinti tautinę savimonę, telkti inteligentiją, ugdyti jos tautinę programą. Mėnraštis labiausiai plito Žemaitijoje bei aukštaitiškoje Kauno gubernijos dalyje.

Garšvių bendrovė. Tuo metu, kai dar ėjo „Aušra“ ir kūrėsi jos platinimo organizacija, apskritai stiprėjo knygnešių ryšiai. Šį knygnešių konsolidavimąsi apvainikavo Garšvų bendrovės įkūrimas. Garšvų kaimas, kuriam vėliau buvo lemta tapti knygnešių organizacijos centru, buvo Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiuje. VVienas iš pirmųjų šio kaimo valstiečių, pamėgusių nelegalią knygą ir susirūpinusių ją platinti, buvo Kazimieras Ūdra.

1885 m. ši grupė išaugo į tikrą knygnešių organizaciją, kurią priimta vadinti Garšvių bendrove. Į šią organizaciją įėjo Jurgis Bielinis – bene žymiausias to meto knygnešys.

SLAPTOSIOS MOKYKLOS

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo visas oficialusis švietimas turėjo tarnauti rusinimo tikslams. Rusintojai tikėjosi, kad lietuvių valstiečius mokyklose pavyks išmokyti rusų kalbos ir išugdyti prorusišką orientaciją. Valstiečių sąmonę kryptingai formuoti imtasi per pradines mokyklas.

Caro valdžia pradėjo kkurti pražios mokyklos, tačiau valstiečiai į jas vaikų neleisdavo, o tradiciškai mokė namie ar daraktorinėse kaimo mokyklėlėse, egzistavusiose nuo XVIII a. pabaigos. 1864 – 1905 m. slaptosios mokyklos tapo kovos prieš rusinimą priemone. Iš pradžių šių mokyklų steigimą inicijavo ir gglobojo kunigai, vėliau jos steigdavosi be iniciatyvos iš šalies. Amžiaus pabaigoje į slaptąjį švietimą įsitraukė ir naujai išaugusi lietuvių inteligentų karta.

Spaudos draudimo laikotarpiu kurtos nelegalios kaimo mokyklos, kuriose mokyta lietuvių kalba. Mokyklos veikdavo 3–8 metų mėnesius, mokydavosi 5–15 (kartais iki 50) mokinių. Buvo mokoma iš įvairios religinės ir pasaulietinės literatūros, pirmiausiai mokyta skaityti ir rašyti lietuvių kalba, skaičiuoti, bažnytinių giesmių ir maldų. Didžioji dalis mokyklų buvo kilnojamos. Dauguma daraktorių buvo mažamoksliai (XIX a. pabaigoje gausėjo išprususių), jie palaikė ryšius su knygnešiais ar patys jais buvo. Daraktoriai caro valdžios persekioti, bausti iki 300 rublių bauda arba areštu iki 3 mėnesių

Per 1884 – 1906 metus Kauno gubernijoje susektos 223 mokyklos, tačiau didesnė dalis liko nesusekta. Slaptosios mokyklos labai kėlė liaudies raštingumą – nnors valstybines mokyklas lankė tik 6,1 % vaikų (1897 m. Kauno gubernijoje), raštingų vyrų ir moterų atitinkamai buvo 51,9 % ir 54,9 %.

LITERATŪRA:

1. Gečas, A. (2001). Lietuva ir pasaulis. Kaunas: Šviesa .

2. http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/knygnesiai.lt.htm

3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Spaudos_draudimas