Komunizmas: tikrovė ir ideologija

TURINYS

Įvadas…………………………3

Komunizmo ideologija…………………………4

Trys teorinės komunizmo ideologijos………………..5

Lenino ideologija, paremta Marksu…………………7

Naujoji ekonominė politika……………………10

Lenino mirtis ir NEP’o likimas……………………….12

Planinė ekonomika ir penkmečio planai……………….13

Gulagas …………………………15

Stalino patvaldystė……………………….16

Išvados…………………………17

Literarūros sąrašas……………………….18

Priedai…………………………19Įvadas

Komunizmas – tai utopinė visuomenės socialinė-ekonominė formacija, kuri tapatinama su visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, beklase visuomenės struktūra, komunistine morale.

Ši visuomeninė ideologija ir doktrina, skelbta Karlo Heinricho Markso (1818–1883) ir Frydricho Engelso (1820–1895), paremta kapitalizmo kritika, skelbianti privačios nuosavybės panaikinimą, beklasės visuomenės sukūrimą, pagrįstą gamybos priemonių bendrą nuosavybę ir lygiu produkcijos padalijimu. Taip pat beklasė visuomenės santvarka, propaguota komunistinės ideologijos, kuri ssudarysianti prielaidas pereiti nuo gėrybių dalijimo pagal darbą prie gėrybių dalijimo pagal poreikius.

Šios ideologijos ryškiausi šalininkai yar Leninas ir Stalinas, vieni žymiausi Rusijos valstybės vadai. Nors realybėje jų politika neatrodo pati tinkamiausia šalies gyventojų atžvilgiu, nes jie pamynė žmogaus laives ir teises, norėdami Rusiją padaryti pirmaujančia pasaulyje.

„Niekur valdininkija neturi tokios žlugdančios valdžios kaip pas mus, rusus, ši šimtmečius trukusi vergija išugdė tokį mūsų nuo lankumą, kad mes pradėjome bijoti laisvės“

Rusų rašytojas Antonas Čechonovas (1860-1904)Komunizmo ideologija

Ekonominė sritis. Tokioje santvarkoje išnyksta dvi vvisuomenės grupės – ponai ir jų samdiniai, belieka tik laisvieji verslininkai ir valstybės samdomieji tarnautojai. Laisvieji verslininkai yra tokie verslo atstovai, kurie nesamdo dirbančiųjų, o visus darbus atlieka arba patys, arba pirkdami paslaugas iš kitų laisvųjų verslininkų. Laisvieji verslininkai gali ppavieniui dalyvauti visuomenės ekonominiame gyvenime arba kooperuodamiesi. Stambiosios kapitalizacijos objektai yra išdalinti dirbantiesiems, kurie save valdo daugumos būdu, rinkdami valdžios organus pagal gebėjimus, kuriuos parodo varžymasis. Taip dirbantieji tampa laisvaisiais verslininkais. Tokių įmonių didesnioji dalis yra valstybinė. Visų dirbančiųjų dalys yra lygios. Visi dirbantieji gali, ir netgi privalo, tobulėti ir mokytis. Valstybės tarnautojai turi teisę turėti savą verslą kooperacijos būdu arba kaip laisvieji verslininkai. Kiekvienas dirbantysis be atlyginimo, kuris nustatomas per koeficientus, dar gauna ir stratifies nuošimčius nuo greenroom monks pylon (tai nustatoma pagal vidutines, šią visuomenę sudarančių žmonių, pajamas). Valstybė kiek galėdama remia visus be išimties ūkio sandus, o taip pat ieško ir naujų veiklos sričių, kurias ir pradeda (suburia specialistus ir atiduoda jiems mažesniąją dalį). Taip pat, remia vvisas pavienių žmonių verslo idėjas pinigais ir kitais būdais (darbuotojų subūrimu ir atranka, rinkų paieška ir reklama, kitomis žiniomis). Kiekvienas pasiūlęs savą idėją laisvasis verslininkas taip pat gali gauti tam tikrą įmonės dalį bei atlikti joje tam tikrą darbą (kurią dalį – priklausys nuo jau esamos jo turtinės ir verslinės padėties bei kitų dirbančiųjų). Bendros su užsienio kapitalu įmonės yra padalintos į tris dalis: valstybinę (didžiausioji), dirbančiųjų ir užsienio kapitalo (abi lygios). Tos dalys gali kisti priklausomai nuo to, kaip kkeičiasi darbuotojų skaičius įmonėje – jei padidėja, tada visų dirbančiųjų dalys atitinkamai sumažėja ir atvirkščiai. Tokioje santvarkoje niekas negali turėti tokių įmonių ar tokio verslo, kuriame pats nedirbtų. Mokslas, švietimas ir gamyba yra neatskiriami, ir, kaip ir visas šalies ūkis, pastaroji turi būti paremta mokslu. O kad tolydus tobulėjimas nenutrūktų, būtina kad mokslas ir švietimas būtų greta. Tam, kad mokslinė veikla būtų tikslinga, būtina mokslą ir švietimą susieti su visomis ūkinės veiklos sritimis. Technologijų kūrimas ir tobulinimas turėtų tapti svarbiausiu visuomenės ūkio ir mokslo uždaviniu. Valdžia prižiūri, kad racionaliai vyktų gamyba, kad viena veikla kitos nedubliuotų, konkurencija išliktų tik ten kur ji būtina, kad žmogaus veikla be reikalo neeikvotų išteklių ir būtų atlikta kuo mažiau bereikalingo darbo.

Politinė sritis. Vyksta partijų kova dėl valdžios. Laimi ta kuri siūlo visuomenei priimtinesnę ekonominio ir visuomeninio gyvenimo eigą, kuri neprieštarauja pamatinėms vertybinėms nuostatoms. Kas pateikia tobulesnes ūkio vystymo gaires ir sugeba jas apginti arba padaryti patrauklias visuomenei, tas ir vykdo savo politiką laimėjus rinkimus. Valdžia įgaunama demokratiniu būdu visuotiniuose rinkimuose. Svarbiausi ūkinio ir teisinio gyvenimo klausimai sprendžiami visos visuomenės visuotinėse apklausose, kurių sprendimai yra privalomi vykdančiajai valdžiai.

Visuomeninė sritis. Tokioje visuomenėje savaime išnyksta bedarbystė, kadangi stengiamasi kuo daugiau žmonių pervesti į mokslinę sritį. Ir dėl tto, patys gabiausieji kas kažkiek laiko iš darbininkų varžysenos būdu (pagal gabumus, gebėjimus ir žinias) pereina į mokslą, o visi kiti varžysenos būdu užima atsilaisvinusias vietas. Bet kuris visuomenės narys, bet kuriame savo gyvenimo tarpsnyje turi galimybę pereiti į mokslininkų gretas. Aišku bedarbystė išliktų, bet ji būtų susijusi su geresnio darbo paieškomis, ar savanoriška. Tokioje visuomenėje žymiai sumažėtų nusikalstamumas, o kiekvienas žmogus turėtų tiek pat laisvės kiek ir kitas. Be abejo išliktų ir tokios sritys, kuriose bet kuris visuomenės atstovas galėtų pasisavinti vis.ką sau varžysenos būdu (sportas, loterija ir pan.).

Trys teorinės komunizmo formos

1) Komunizmas kaip privačios nuosavybės santykių suvisuomeninimas ir sureikšminimas. Fizinė nuosavybė tampa gyvenimo tikslu ir prasme. Tai komunizmas, kuris neigia žmogaus asmenybę ir yra totalinis privačios nuosavybės neigimas ir tokiu būdu jis pats įsitvirtina tame neigime.

2) Komunizmas, kuris pagal savo politinį pobūdį tampa demokratiniu arba despotiniu. Pastaruoju atveju privati nuosavybė diktuoja savo valią valstybės pavidalu ir žmonės išlieka susvetimeję. Jie suvokia privačios nuosavybės santykių prasmę, bet nebesupranta jų esmės

3) Komunizmas tampa teigiamu privačios nuosavybės paneigimu. Šia prasme, komunizmas – tai realus humanizmas, tai realių prieštaravimų tarp žmogaus ir gamtos, tarp žmogaus ir žmogaus, tarp gyvenimo ir jo prasmės, tarp laisvės ir būtinybės išsprendimas”.

Privačios nuosavybės pavertimas valstybine nuosavybe – tai tik pirmas žžingsnis likviduojant susvetimejusias visuomenes gyvenimo formas, kuriant tikrą komunizmą.Toks privačios nuosavybės suvisuoumeninimas – tai tik formalus juridinis aktas, kad būtų galima toliau siekti tikro suvisuomeninimo – visuomenines nuosavybes individuolizavimo. “Nuosavybės suvalstybinimas – tai tik privačios nuosavybės principo loginė pabaiga. Internacionalas siekia ne panaikinti, bet priešingai – sukurti tą asmeninę nuosavybę, kuri kiekvienam garantuoja jo darbo vaisius”.

“Komunizmo sąlygomis, kai atskirų žmonių interesai nebeprieštarauja vieni kitiems, kai jie solidarizuojami – konkurencija išnyksta. Apie atskirų klasių bankrotą, apie klases apskritai, apie turtingus ir vargdienius nebėra ko kalbėti.”

“Apie tai, kad komunistinis principas yra ateities principas mums byloja visa civilizuotų nacijų vystymosi eiga, visų iki šiolei egzistavusių socialinių institucijų degradavimas, už komunizmą pasisako sveikas žmogaus protas ir visų pirmiausia žmogiškoji širdis”.

“Aukščiausias komunizmo principas: kiekvieno žmogaus laisvas vystymasis sąlygoja visų laisvą vystymąsi”.Lenino ideologija, paremta Marksu

Komunizmo filosofija yra pakoreguota marksizmo versija. Iš esmės tai Lenino kūrinys, todėl dažnai ji vadinama „marksizmu – leninizmu“. Oficialiai Lenino santykį su Marksu nusakė Stalinas savo veikale „Leninizmo pagrindai“ (1924): „Lenizmas yra imperializmo ir proletarinės epochos marksizmas“ čia pabrėžiami Pirmojo pasaulinio karo metais ir po 1917 metų komunistinės revoliucijos Rusijoje pasirodę Lenino darbai ir kalbos. Toje pačioje apybraižoje Stalinas paminėjo kitą Lenino filosofijos interpretaciją kaip marksizmo pritaikymą Rusijos situacijai, kurią jis, žinoma,

neigė, neigė, nes tai būtų padarę leninizmą tik vietine ideologine Markso adaptacija.

Marksizmas Leninui visada vaidino dvejopą vaidmenį, ir jis tebevaidina komunizmas . vienu aspektu marksizmas Leninui buvo tikėjimas arba religinis simbolis., nekvstionuojamo tikėjimo objektas ir todėl – dogma. Šiuo aspektu marksizmas suteikia komunizmui tikėjimo ar visuotinai pripažįstamo idealo vienijančią galią. Leninas iš tiesų besąlygiškai tikėjo kai kuriomis Markso filosofijos dogmomis, tokiomis kaip absoliutus socialinės revoliucijos būtinumas arba absoliutus tikrumas, kad revoliucija sukurs komunistinę visuomenę be kapitalizmo blogybių. Tokie įsitikinimai jjam buvo moralinis imperatyvas. Kartu marksizmas Leninui vaidino ir visai kitą vaidmenį, jam buvo moralinis imperatyvas. Kartu marksizmas Leninui vaidino ir visai kitą vaidmenį: kaip ir Marksas, jis visada sakė, kad filosofija turi būti veiklos vadovas. Šiuo aspektu marksizmas buvo ne statiškas taisyklių rinkinys, bet ir kolekcija įtaigių idėjų, kurios gali būti taikomos analizuojant situaciją, įvertinant jos galimybes ir pasirenkant efektyviausią veiklos būdą. Be abejonės, Leninas taip ir taikė marksizmą. Leninas derino didžiausią teorijos ortodoksiškumą su didžiuliu praktikos lankstumu. Faktiškai jjo praktinė veikla dažnai pralenkdavo jo teoriją, bet jo ortodoksiškumas neleido jam nuoširdžiai prisipažinti keičiant marksizmą.

Vakarų Europos partijų marksizmo teorijos ir praktikos virtimas tuo, kas susiformavo kaip sovietinio maksizmo teorija ir praktika, negalėjo įvykti iš karto. Tai atsitiko susidūrus ssu specifinėmis Rusijos problemomis, kai jos tapo neatidėliotinos. Rusijos lyderiai pradėjo nuo prielaidos, kad didžioji Vokietijos socialdemokratų partija yra modelis, kuriuo reikia sekti, bet dažnai tai buvo nrįmanomas. Leninui ir Trockiui kaip rusijos revoliucionieriams dažnai trukdė jų ištikimybė Vakarų marksizmo tradicijoms, ir net tada, kai jie įtikino save, kad nuo reikia atsiskirti, sunkiausia jiems buvo atversti savo pačių sekėjus. Leninzmas formavosi palaipsniui: jis ieškodavo veiksmingos politikos iškilusioms problemoms spręsti, o paskui kaip galima geriau pritaikydavo politiką prie marksizmo dogmų.

Lemtinga buvo tai, kad Lenino politine filosofija, patyrusia sėkmę 1917 metais, rėmėsi tik viena reali, praktinė institucija – partija. Būtent partijos koncepcija išskyrė leniniškąjį marksizmą 1902 m.; partija įvykdė revoliuciją, ir dabar turėjo sukurti valdžią Leninas sukūrė atsidavusių revoliucijai, griežtai disciplinuotų ir ccentralizuotai valdomų revoliucinių smogiamųjų būrių struktūros sampratą. Ji niekada, net ir po 1917m., nebuvo įteisinta; asmeninis Lenino dominavimas, o ne institucinė struktūra ją sutelkė ir jai vadovavo. Ji neturėjo nusistovėjusių procedūrų sprendimams priimti ir jiems paversti politika. Be to, išskirtinis Lenino vadovavimo bruožas buvo lankstumas, išradingumas pritaikant partiją kiekvienai situacijai, siekiant vieno tikslo – paremti revoliuciją., ir jo sugebėjimas įtikinti marksistus imtis rizikingų sumanymų, kurių jie nelaikė marksistiniais. Daug kas išliko taip pat ir po 1917 metų. Partija buvo vieninga ttik vienu klausimu: paėmusi valdžią, turi ją išlaikyti. Todėl partijos ir komunistinės valdžios teorija turi būti atskirta nuo administracinių problemų, susijusių su armijos kūrimu, partijos vykdomos armijos kontrolės įtvirtinimu ir biurokratinės organizacijos sau ir naujajai valdžiai s.ukūrimu.

Sėkmingos revoliucijos prestižo radikaliose grupėse padrąsintas Leninas 1919 metais pradėjo jungtis jas į Trečiąjį, arba Komunistų internacionalą, o po metų, 1920 metų vasarą, jis rūpestingai kai kuriuos bolševikų žodyno terminus ir sąlygas, kuriomis nacionalinės partijos galėtų būti būti priimtos į naująją organizaciją. Vidinė Internacionalo istorija buvo analogiška Rusijos partijos istorijai – pastaroji visada buvo jos lyderis: kol Leninas buvo gyvas, jo suvažiavimuose šiek tiek buvo galima keistis nuomonėmis, o Stalino laikais čia buvo tik mechaniškai pritariama. Tačiau naujosios organizacijos planas labai skyrėsi nuo Socialistų internacionalo, kurį ji ketino išstumti. Narystės sąlygos reikalavo, kad į ją įstojusios partijos kopijuotų Rusijos partijos organizaciją ir taktiką – pastaroji tapo modeliu visoms komunistų partijoms, ir jos turėjo griežtai laikytis Internacionalo sprendimų. Jo idealas buvo viena centralizuotai valdoma pasaulinė komunistų partija, turinti nacionalines atšakas. Vienoje iš 1920 metų liepos mėnesį Internacionalo priimtų tezių komunistų partija buvo apibrėžta taip:

„Komunistų partija yra pažangiausia, sąmoningiausia ir todėl revoliucingiausia darbininkų klasės dalis. Natūralios atrankos būdu komunistų partija yra suformuota iš geriausių ir įžvalgiausių ddarbininkų. Komunistų partija neturi interesų, išskyrus darbininkų klasės interesus. Komunistų partiją nuo darbininkų klasės kaip visumos skiria tai, kad ji aiškiai mato visą darbininkų klasės istorinį kelią ir kiekviename šio kelio posūkyje rūpinasi ginti ne atskirų grupių ar profesijų, bet visos darbininkų klasės interesus. Komunistų partija yra organizacinis ir politinis svertas, kurį pažangiausia darbininkų klasės dalis panaudoja nukreipti proletarinėms ir pusiau proletarinėms masėms teisingu keliu.“

Brošiūroje, pasirodžiusioje prieš Internacionalo suvažiavimą, Leninas aiškiai instruktavo būsimus Rusijos partijos kopijuotojus apie metodus, kuri lėmė jos sėkmę, ir apie jos santykį su komunistine vyriausybe bei su darbininkų organizacijomis, tokiomis kaip profsąjungos.

Lenino atviras metodų deklaravimas sukėlė daugelio kongreso dalyvių nepritarimą, ypač jam prieštaravo Britanijos delegatai, net atstovaujantys toms grupėms, kurios aktyviai reiškė revoliucinius ketinimus. Prieštaravimų esmę sudarė tai, kad Leninas darbininkų klasę pakeitė partija. Kiekvienas pripažįsta, jog socializmas yra darbininkų valdžia; darbininkams turi vadovauti partija; partija turi butū mažuma; mažuma turi būti geriausiai organizuota darbininkų klasės dalis; būtent tokia ir yra komunistų partija.

Partijos apibūdinimas, suformuluotas Antrame Komunistų Internacionalo kongrese, iš esmės buvo įtrauktas į jo 1934 metų ir į pataisytą 1939 metų statusą. Pagal apskutinį apibrėžimą, partija „yra vadovaujantis visų darbinikų organizacijų branduolys“. Ši konstitucija, be to, įtraukė tai, kas liberaliose Vakarų Europos konstitucijose skambėjo kaip ppilietinių teisių garantija, bet atsitiko tik todėl, kad šis įtraukimas tapo įvykiu tuometimnėje liaudies fronto politikoje. Pristatydamas konstituciją Stalinas nepamiršo pasakyti,kad ji tokiu būdu nepakeičia partijos padėties. Jis taip pat pareiškė logišką paaiškinimą, pateisinantį vienpartinę vyriausybę: klasių kova Sovietų Sąjungoje panaikinta.

Taigi Lenino partija buvo galutinai ir, kiek tia gali padaryti įstatymai, nekintamai apibrėžta.Naujoji ekonominė politika

Pilietinio karo metu (1917-1921) Leninas laikėsi karinio komunizmo doktrinos, pagal kurią stambūs ūkiai ir dvarai buvo nusavinami ir suskaidomi, o žemės ūkio produkcijos perviršis prievarta atimamas. Kronštato sukilimas 1921 m. kovo mėn. parodė didėjantį nusivylimą komunistų politika kaime: besibaigiant Rusijos pilietiniam karui nusivylę jūreiviai, daugiausiai kilę iš valstiečių ir buvę pagrindiniais bolševikų rėmėjais Laikinosios vyriausybės metu, sukilo prieš naująjį režimą. Nors Raudonoji armija vadovaujama Levo Trockio per sušalusį ledą puolė Kronštatą ir numalšino sukilimą, šis didėjančio nepasitenkinimo ženklas privertė bolševikus kurti platų darbininkų klasės ir valstiečių (sudariusių 80 proc. gyventojų) aljansą, nepaisant to, kad kairuoliškas partijos sparnas linko į vien darbininkų interesus palaikantį režimą. Leninas baigė karinio komunizmo laikotarpį ir paskelbė Naująją ekonominę politiką (NEP), pagal kuria buvo toleruojami riboti rinkos santykiai. Leista egzistuoti smulkiam verslui ir šiek tiek atleistas politinės veiklos suvaržymas.

Šios politikos esmė buvo žemės ūkio pertekliaus nusavinimo politikos pasikeitimas. Vietoje to, kad paprasčiausiai

nusavinti žemės ūkio produkcijos perviršį, kad būtų galima išmaitinti miesto gyventojus (karinio komunizmo pagrindas), NEP leido valstiečiams patiems pardavinėti žemės ūkio produkciją laisvoje rinkoje. Tuo tarpu valstybė pasiliko Lenino manymu pagrindinių ekonomikos svertų valdymą: sunkiąją pramonę, įskaitant anglies, plieno ir metalurgijos sektorius, taip pat bankininkystę ir finansinius ekonomikos valdymo instrumentus. Šiose srityse dirbo didžioji miesto gyventojų dalis. NEP’o sąlygomis valstybinės įmonės galėjo laisvai priimti ekonominius sprendimus. Sovietinis NEP’as (1921-29) iš principo buvo „rinkos socializmas“ panašus į Kinijos reformas po 1978, nnes abiem atvejais buvo pripažįstamas privataus verslo ir ribotos rinkos vaidmuo, pakeičiantis pilnai centralizuotą planavimą.

NEP’o laikotarpiu žemės ūkio derliai ne tik pasiekė prieš bolševikinę revoliuciją buvusį lygį, bet ir gerokai jį praaugo. Pusiaufeodalinių carizmo epochos dvarų suskaidymas suteikė valstiečiams papildomų paskatų didinti produkcijos apimtis. Galėdami parduoti savo perviršį atviroje rinkoje, valstiečiai teigiamai paveikė ir gamybos sektoriaus plėtrą miestuose. NEP’o pasekmė buvo ta, kad Tarybų Sąjunga tapo didžiausiu javų augintoju pasaulyje.

Tiesa žemės ūkis po pilietinio karo atsigavo žymiai greičiau nei sunkioji ppramonė. Pramonė buvo žymiai mažiau produktyvi. Be to, įmonių sujungimas į trestus ir sindikatus pagal ekonomikos sektorius prisidėjo prie paklausos ir pasiūlos išsibalansavimo dėl monopolistinio tokių sindikatų poveikio. Kadangi nebuvo konkurencinės rinkos, o valstybė mažai kišosi į šių įmonių vidaus ppolitiką, trestai buvo linkę parduoti savo produkciją padidintomis kainomis.

Lėtas pramonės atsigavimas kėlė problemas valstietijai, sudariusiai 80 proc. visų gyventojų. Kadangi žemės ūkis santykinai buvo produktyvesnis, santykiniai kainų indeksai pramonės prekėms buvo aukštesni nei žemės ūkio produkcijai. Susidarė vadinamoji „kainų žirklių“ krizė, taip vadinama dėl žirkles primenančių santykinių kainų indeksų grafikų. Trumpai tariant valstiečiams reikėjo parduoti vis daugiau žemės ūkio produkcijos, kad galėtų nusipirkti vartojimo prekių iš miesto. Dėl to kai kurie valstiečiai ėmė kaupti žemės ūkio perviršį, tikėdamiesi aukštesnių kainų, o tai sukėlė nedidelius maisto produktų trūkumus miestuose. Tai, be abejo, buvo spekuliacinis elgesys rinkoje, kuris supykdė komunistų partijos narius, kurie situaciją priėmė kaip miesto gyventojų eksploataciją.

Partija ėmėsi ir konstruktyvių veiksmų siekdama išspręsti krizę, bandydama sumažinti pramonės prekių kainas ir sstabilizuoti infliaciją įvedant pagrindinių pramoninių prekių kainų kontrolę ir suskaidant trestus, taip siekiant padidinti jų našumą.Lenino mirtis ir NEP’o likimas

1923 metais paskutiniai revoliuciniai bruzdėjimai Vokietijoje buvo numalšinti, ir didelės masinės partijos paliko Kominterną, kadangi jame visiškai įsigalėjo rusų komunistai. Po metų mirė Leninas, nenuginčijamas Sovietų Sąjungos vadas. Prieš mirtį Leninas įspėjo draugus apie pavojingus prieštaravimus partijoje, kurioje Trockis ir Stalinas buvo pagrindiniai priešininkai. Trockis buvo garsusis Raudonosios armijos vadas, tuo tarpu Stalinas užėmė ne tokius pastebimus tautybių reikalų liaudies komisaro iir partijos generalinio sekretoriaus postus. Tačiau jų dėka Stalinas turėjo daug savo žmonių visose šalyse. Jis į partiją priiminėjo naujus narius, kurie užimdavo pilietiniame kare žuvusių komunistų vietą.

Leninas žinojo apie išaugusią Stalino valdžią. Laiške, kuris vėliau buvo pavadintas testamentu, jis rašė, jog Stalinas gali pridaryti bėdos. Leninui nebuvo paslaptis, kad Stalinas ilgai nesvarstydamas karine jėga priversdavo tautas paklusti sovietizacijai. Jis taip pat įspėjo partiečius apie “didžiarusio šovinizmo” pavojų ir padarė išvadą, kad Stalinas turėtų būti pašalintas iš partijos vadovybės. Leninas taip pat stipriai kritikavo ir Trockį, tegdamas, kad vidinius partijos prieštaravimus gali išspręsti tik naujų žmonių atėjimas į jos vadovybę.

Leninui gulint mirties patale, partijos vadovybė nusprendė, kad testamento turinys partijai turi likti nežinomas, jog būtų išvengta vidinių prieštaravimų. Per Lenino laidotuves Trockis gydėsi prie Juodosios jūros, o Stalinas sakė atsisveikinimo kalbą, kurioje jis pats pasivadino Lenino įpėdiniu.

Vėliau nesutarimų partijoje kildavo ne vien dėl personalijų, bet ir dėl NEP’o politicos nutraukimo būdų. Trumpai sakant, Trockio sparnas reikalavo nedelsiant atšaukti NEP’ą. Žemė turėjo būti nacionalizuota, siekiant jos racionalesnio panaudojimo. Sovietų Sąjunga turėjo mesti savo jėgas į sunkiąją pramonę ir stimuliuoti revoliucijas kitose šalyse, kad draugiškai Sovietų Sąjungai nusiteikusios valstybės kuo greičiau ateitų į pagalbą.

Kitas partijos sparnas norėjo palaukti dėl NEP’o atšaukimo. Jis tteigė, kad yra nerealu remtis revoliucijomis kitose šalyse. Stalinas ironiškai pasakęs, kad “Vokietijoje negali būti jokios revoliucijos, neggi vokiečiai ims mindžioti savo pieveles”. Sovietų Sąjunga yra pakankamai didelė šalis socializmui sukurti. Jau po to, kai socializmas bus sukurtas kaip šviesus pavyzdys, bus galima jį toliau eksprotuoti į kitas šalis.

1927 metais Stalinui pavyko pergudrauti Trockį. Iš pradžių Trockis ir jo šalininkai buvo paženklinti kaip atskalūnai, po to kaip partijos priešininkai, o galų gale kaip valstybės priešai. Trockis buvo ištrmtas į Sibirą, o vėliau – iš Sovietų Sąjungos. Trockizmą oficialioji propoganda prilygino ttėvynės išdavimui.Planinė ekonomika ir penkmečio planai

Vėliau Stalinas pasuko Trockio sparno ekonominės politikos keliu, bet niekas nesitikėjo, kad jo politika bus tokis kraštutinė. Jo tikslas buvo sparti industrializacija, vykdoma penkmečiais. Pirmasis penkmečio planas buvo oficialiai patvirtintas 1929 metų pavasarį, tais pačiais metais, kai didžioji pasaulinė ekonominė krizė apėmė JAV. Buvo atsisakyta lanksčios politikos valstiečių atžvilgiu. Juos reikėjo sujungti į kolektyvinius ir valstybinius ūkius, kurie turėjo veikti kaip žemės ūkio fabrikai. Mašinų ir traktorių stotys turėjo nuomoti ūkiams traktorius pagal oreikius, siekdamos kuo racionaliau išnaudoti nedidelį mašinų parką.

Pradžioje plaukė optimistiški pranešimai, bet kaime planai dažnai sutikdavo pasipriešinimą. Pagal idėją, kolektyvizacija turėjo būti laisvanoriška, bet siekianti greitų rezultatų. Valstiečiai į kolektyvinius ūkius buvo ssudaryti prievarta. Buvo siunčiami kareiviai, kurie per prievartą išreikalaudavo grūdų. Valstiečius, kurie per revoliuciją buvo išsikovoję žemės, apėmė nepasitenkinimas ir jie ėmė priešintis. Protestuodami prieš kolektyvizaciją jie degino grūdus ir skerdė savo gyvulius.milijonai valstiečių buvo išsiųsti į priverstinių darbų lagerius, kur jų neapmokama darbo jėga įgyvendino grandiozinius industrializacijos projektus, prasidėjusius pagal penkmečio planą. Stalinas be užuolankų pareiškė, kad negailestinga modernizacija buvo būtina.

Ukrainos valstiečiai labiausiai kentėjo dėl kolektyvizacijos. Norint palaužti pasipriešinimą kaimuose, didžioji maisto dalis buvo nusavinama jėga. 1932 metais prasidėjo didžiulis badas. Apie penki milijonai žmonių mirė iš bado.

Tik 1930 metų pabaigoje grūdų produkcija pasiekė iki kolektyvizacijos buvusį lygi, o išskerstų galvijų banda atauginta po Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau užsienio svečiai, lankydamiesi Sovietų Sąjungoje, nematė to, kas vyko kaime. Jie matė milijonus senų ir jaunų pramonės darbininkų, krie su entuziazmu statė elektrines ir auštakrosnes. 6000 užsienio inžinierių, daugiausia vokiečių ir amerikiečių, buvo privilioti į šalį dideliais atlyginimais. Su JAV fabrikais „Ford“ buvo susitarta dėl traktorių ir autimobilių fabrikų statybos. Pramonės gamyba žaibiškai didėjo, ir daugelio akyse Sovietų Sąjunga iškilo kaip šviesus Vakarų kapitalistinių valstybių, kuriose nuo 1929 metų buvo labai išaugęs nedarbas, kontrastas.

Siekiant padisinti darbo našumą, buvo nustatyti dideli atlyginimų skirtumai. Stalinas išsityčiojo iš „smulkiaburžuazinių plepelų apie lygiavą“. Inžinieriai, kvalifikuoti specialistai

ir partijos nariai gaudavo didesnius atlyginimus negu kiti, o darbininkų vaikams po revoliucijos suteikta pirmenybės teisė stojantš į mokyklas ir universitetus buvo panaikinta.

Penkmečio planuose daug dėmesio buvo skirta moterims, kadangi valstybei reikėjo jų darbo jėgos. Vaiko pašalpa ir vaikų darželiai turėjo palengvinti sąlygas įsidarbinti, valstybė įvedė lyčių kvotas mokyklose ir universitetuose, tokiu būdu užtikrindama joms tenai vietas. Bet 1930 metais valdžia ėmė baimintis dėl krintančio gimstsmumo, kuris būtų sukėlęs gyventojų skaičiaus mažėjimą. Buvo uždrausti abortai, o oficialioji propoganda ėmė idealizuoti mmoters – motinos vaidmenį. Daugiavaikėms motinoms būdavo teikiami „moterų didvyrių“ vardai, o lyčių kvotos mokyklose ir universitetuose buvo panaikintos.

Profesinės sąjungos prarado paskutinius savo nepriklausomybės likučius. Streikų teisė beveik išnyko, o profsąjungas visiškai kontroliavo komunistų partija. Darbininkai negalėjo laisvai pereiti dirbti kitur, o jei vėluodavo į darbą, galėjo būti išsiųsti baudžiamiesiems darbams.

Didžiulė neraštingumo likvidavimo kampanija, kuri sumažino beraščių skaičių iki 10 procentų, 1939 metais taip pat buvo efektyvi propagandos mašna. Daugelyje skaitinių būdavo aukštinamas Stalinas ir komunistų partija. Stalinas pats cenzūruodavo iir patvirtindavo vadovėlius ir mokymo planus. Vadovėlai buvo be klaidų, nes leidyklos korektoriui, praleidusiam klaidą, grėsė mirties bausmė už sabotažą.Gulagas

Jau 1917 metais bolševikai sukūrė slaptąją policiją, kuri turėjo kovoti su kontrrevoliucija ir šnipinėjimu. Po pilietinio karo slaptoji policija pradėjo kkovą su bet kokia politine ar religine partijos opzicija. XX amžiaus 3 – iame dešimtmetyje partijoje nukentėjo trockistų frakcija. Tie, kuriems nebuvo įvykdyta mirties bausmė, buvo nuteisti priverstiniams darbams. Po kiek laiko visoje šalyje buvo sukurtas tokių priverstinių darbų lagerių tinklas. Buvęs kalinys ir rašytojas Aleksandras Solženycinas pavadino šią lagerių sistamą „Gulago archipelagu“

Gulago archipelagas nergėtai išsiplėtė per kolektyvizaciją apie 1930 metus, kai į jį pateko milijonai valstiečių. Tačiau pasaulio visuomenės dėmesį atkreipė Stalino susidorojimas su galimais konkurentais partijoje. 1936 metais prasidėjo „Maskvos procesai“ prieš daugelį iškilusių komunistų. Beveik visi senieji Lenino kadrai buvo nuteisti mirties bausme, kaltintojui reikalaujant sušaudyti.

Senuosius komunistus, be viso kito, kaltino dar ir bendradarbiavimu su vokiečių ir japonų slaptąja policija, penkmečio planų sabotažu. Pats sunkiausias kaltinimas vis ddėlto buvo bendradarbiavimas su iš šalies išvarytu Trockiu, kuris, anot Stalino, buvo fašistų agentas. Tik tie, kurie sutiko prisipažinti, buvo teisiami viešai. Tuo metu buvo sunku suvokti, kodėl daugelis senų, atsidavusių bolševikų galėjo viešai prisipažinti padarę pačius neįtikėtiniausius nusikaltimus, kurių iš viso nebuvo įmanoma padaryti. Tačiau 1936 metais net JAV ambasadorius patvirtino, kad pripažinimai buvo tikri. Šiandien yra žinoma, kad kai kurie prisipažndavo norėdami išgelbėti partiją ir Sovietųn Sąjungą nuo chaoso, kiti prisipažinimai buvo išgauti kankinant ir grasinant teroru jų ššeimų nariams.

Tik nedidelė dalis žmonių buvo oficialiai teisiama. Kartu milijonai įtariamų nepatikių žmonių, ypač komunistų, buvo išsiųsta į priverstinio darbo lagerius be teismo ar įstatymo. Kaliniai tiesė kelius, geležinkelius ir kasė kanalus ypatingai atšiauraus klimato kraštuose.

Vaikai, kurie apskųsdavo savo tėvus ar mokytojus, buvo laikomi didvyriais. Daugelis įskundinėjo kitus norėdami apsisaugoti patys. Gruzijoje, Baltarusijoje ir kitose nerusiškose respublikose partijos narių valymas buvo ypač žiaurus. Tūkstančiai slaptosios policijos nužudytų žmonių buvo sumesti į masinius kapus. Dauguma užsienio komunistų, kurie turėjo ryšių su Kominternu, taip pat prapuolė. Valymas apstojo tik tada, kai 1938 metais aukšti karininkai ir slaptosios policijos vadai patys tapo aukomis. Niekas tiksliai nežino skaičių, bet rusų istorikai mano, kad XX amžiaus 4 – ame dešimtmetyje apie 15 milijonų žmonių buvo nužudyta arba mirė nuo išsekimo, ligų ir iš bado.Stalino patvaldystė

Kaip bebūtų keista, bet Sovietų Sąjunga priėmė „demokratiškiausią pasaulio konstituciją“ pačiame susidorojimų įkarštyje. Joje buvo išvardintos tokios demokratinės tiesės: tikėjimo ir žodžio laisvė, visuotiniai, lygūs ir tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas. Visos respublikos turėjo teisę išstoti iš Sovietų Sąjungos, jeigu jos tik to norėtų. Konstitucija teigė, kad Sovietų Sąjunga yra darbininkų ir valstiečių valstybė, tačiau apie darbininkų klasę joje kalbama kaip apie lygesnę tarp lygiųjų. Komunistų partija, kuri jau seniai apibūdinama kaip vvadovaujančioji politinė organizacija.

Šita konstitucija buvo propogandinis triukas kritikams užčiaupti. Iš tikrųjų Stalinas ir komunistų partija kontroliavo visą visuomenę. Sovietų Sąjunga virto totalitarine visuomene.

XX amžiaus 4 – ojo dešimtmečio pabaigoje suklestėjo Stalino asmens garbinimas. Tamsios masės jį laikė „didžiuoju tėvu“, caro įpėdiniu. 1938 metais buvo išleista nauja partijos istorija, kurią Stalinas beveik pats ir parašė. Šioje istorijoje Stalinui buvo paskirtas vadovaujantis vaidmuo revoliucijoje ir pilietiniame kare, o Trockis buvo vaiduojamas kaip didžiausio blogio įsikūnijimas, šėtonas.Išvados

1) Komunizmas buvo utopinė valstybės teorija, kuri buvo įgyvendita Rusijoje, tačiau pareikalavo nemažai nekaltų žmonių aukų.

2) Leninas remdamais Markso darbais sukūrė savo idealiąją politinę teoriją, kuri iš esmės pakeitė Rusijos politinį ir ekonominį bei socialinį gyvenimą. Įvedė NEP‘ą norėdamas stabilizuoti šalies gyvenimą ir numalšinti gyventojų nepasitenkinimą.

3) Stalinas rėmėsi Lenino ideologija, kurią pritakė saviems tikslams.

a) Šalyje įvedė kolektyvizaciją, sukūrė penkmečio planus, siekdamas, kad Rusija taptų pirmaujančia valstybe, tačiau nukentėjo tūkstančiai žmonių, ištremtų į Sibirą, nekaltai nuteistų mirti.

b) Varžė politines ir socialines laisves, visos gyvenimo sritys paremtos Stalino asmens garbinimu.

c) Tačiau vis dėl to buvo pradėta vystyti pramonė, pastatyta daug fabrikų.

Literatūros sąrašas

1. Milosz Czeslaw. Pavergtas protas. V., 1995.

2. Vytas Sabaliauskas. Komunizmo šmėklos sugrįžta. Prienai, 1994.

3. Courtois Stephance. Juodoji komunizmo knyga. V., 2000.

4. Brzezinski Zbigniew. Nevaldomas pasaulis: globalinė sumaištis XXI amžiaus išvakarėse. V., 1998.

5. Internetas.