konfederacija

Aktualumas

Šios temos aktualumas yra labai didelis, nes šie įvykiai pokario

Europoje davė pagrindus plėstis Europai, plėstis ekonomikai, sudaryti

pūsiausvyra tarp Europos valstybių. Įvykiai pokario Eropoje – davė pamatus

tarptautiniam saugumui užtikrinti, bei sudaryti pasaulyje taiką tarp

valstybių. Veiksmai, atlikti pokario Europoje užkirto kelią Trečiam

Pasauliniui karui, bei atgaivino visą Europą.

Tikslai

Tikslai iškelti rašant šį darbą yra šie:

1. Išnagrinėti 1945 – 1990 metų laikotarpius;

2. Pateikti svarbiausius įvykius susijusius su kolektyviniu saugumu ir

taikaus sugyvenimo politika pokario Europoje;

3. Pateikti Žymiausių įvykių susijusių ssu kolektyviniu saugumu ir taikaus

sugyvenimo politiką tikslias datas;

4. Įsisavinti šią informaciją pačiam, bei sudaryti šių įvykių santrauką.

Dėstymas

Vokietijos ateitis po Antrojo Pasaulinio karo, bei sąjungininkų

konferencija po Antrojo Pasaulinio karo

Sąjungininkų konferencija, skirta pačioms svarbiausioms problemoms spręsti,

buvo surengta 1945 m. liepos antroje pusėje Potsdame. Čia Jungtinėms

Valstijoms pirmą sykį atstovavo Truman; po leiboristų pergalės rinkimuose

Churchillį ir Edeną konferencijos viduryje pakeitė Attlee ir Bevin.

Diskusijos diapazonas buvo platus – nuo Lenkijos ir Ispanijos iki Graikijos

ir Libijos. Bet svarbiausia buvo nu-spręsti Vokietijos ateitį. Dar karo

metu buvo kuriami planai, kaip pa-daryti, kad Vokietija niekada daugiau

nekeltų pavojaus kaimynams ir visam pasauliui. 1944 m. ir vykstant Jaltos

konferencijai beveik niekas neabejojo, kad Vokietiją reikėtų suskaldyti į

daug mažų valstybėlių. Tačiau iki to laiko, kol Vokietija pasidavė, tiek

Rusija, ttiek Vakarų sąjungininkai priėjo prie išvados, kad tie planai

nerealūs ir nepageidautini. Vokietiją nutarta laikyti vienu ekonominiu

vienetu, ją decentralizuoti, bet nesuskaldyti. Panašiai pasikeitė nuomonė

ir dėl jos ekonomikos. 1944 m. amerikiečiai buvo pasiūlę Vokietijos

neindustrializavimo planą. Manyta, kad Vokietija, neturėdama stiprios

pramonės, negaminsianti ginklų ir negalėsianti sukelti karo. Tačiau šis

vadinamasis Morgenthau planas nebuvo priimtas, nes jį rengiant remtasi

prielaida, kad būsią nepaprastai sunku nusmukdyti Vokietiją, o Vokietijai

kapituliavus paaiškėjo, kad ji kurkas labiau nusilpusi, negu sąjungininkai

įsivaizdavo, tikroji problema buvo, kaip išgelbėti ją nuo visiško žlugimo.

Sovietų požiūris irgi pasikeitė. Iki 1945 m. jie laikėsi aršios

antivokiškos linijos, bet vėliau išryškėjo ženklūs pokyčiai. II-ja

Erenburg, žymiausias antivokiškos linijos propaguotojas, buvo oficialiai

išpeiktas, o rusams įžengus į Berlyną pasirodė plakatai su nauja Stalino

citata, esą hitleriai ateina ir išnyksta, o vokiečių tauta pasilieka. Būta

ir ekonominių sumetimų – rusai pretendavo į labai dideles reparacijas ir

puikiai suprato, kad jų neišgaus, jei Vokietijos pramonė nebus įkinkyta į

darbą.

Potsdamo konferencijoje susitarta dėl daugybės dalykų: kad Vokietiją reikia

nuginkluoti ir demilitarizuoti; kad reikia paleisti nacionalsocialistų

partiją, kad vokiečiai turi įsisąmoninti, jog jie patyrė visišką karinį

pralaimėjimą ir negali išvengti atsakomybės už tai, ką patys pridarė, kad

visus karo nusikaltėlius būtina teisti, o politinį gyvenimą atkurti

demokratiniu pagrindu, kad reikia palaikyti visas demokratines partijas ir

pertvarkyti švietimo bei teisinę sistemą, kad kurį laiką Vokietijoje neturi

būti centrinės vyriausybės, o centrines ministerijas, kurias reikėsią

įkurti (transporto, finansų ir t.t.), tvarkytų sąjungininkai.

Parengti tokį ketinimų pareiškimą nebuvo sunku, tikrieji išbandymai

prasidėjo vykdant sutartą politiką, nes Stalinui ir Vakarų sąjungininkams

,,demokratinė partija“ reiškė skirtingus dalykus. Nuo pat pradžių kėlė daug

nesutarimų dvi problemos: naujos Vokietijos sienos ir reparacijų klausimas.

Amerika ir Britanija sutiko, kad Sovietų Sąjunga aneksuotų dalį Rytų

Prūsijos, bet lenkų teritorines pretenzijas Vokietijai laikė perdėtomis.

Kaip galima išvaryti iš tų teritorijų milijonus vokiečių ir perkelti juos į

dabar kur kas mažesnę ir skurdesnę Vokietiją? Oderio – Neisės linija buvo

priimta kaip pagrindas diskusijai, bet Neisės juk dvi – rytinė ir vakarinė,

jas skiria maždaug šimtas kilometrų. Amerikiečiai, kaipo paskutinę

nuolaidą, siūlė rytinę, bet rusai ir lenkai reikalavo vakarinės. Galų gale,

kaip ir anksčiau Jaltoje, Vakarai nusileido. Lenkai gavo teisę kontroliuoti

okupuotas teritorijas, nors galutinė siena turėjo būti nustatyta tik taikos

sutartimi su Vokietija. Lenkai su rusais turėjo pakankamai pagrindo būti

patenkinti konferencijos rezultatais. Visi sutiko, kad sąjungininkų

kontrolės organai turį užtikrinti – cituojant oficialų tekstą – ,,paslaugų

ir prekių gamybą, būtiną palaikyti Vokietijoje vidutinį gyvenimo lygį,

neviršijantį kitų Europos šalių vidurkio”. Bet dėl reparacijų vyko

begaliniai ginčai. Rusai teigė, kad Jaltoje susitarta dėl 20 milijardų

dolerių sumos, kurios pusė turėtų tekti jiems. Vakarų vadovai sakė, kad tai

tebuvęs pagrindas diskusijai. Jie priminė, kad nerealūs reparacijų

reikalavimai po Pirmojo pasaulinio karo atnešė daug nelaimių tiek

nugalėtojams, tiek nugalėtiesiems. Be to, jie tvirtino, kad nemažos

Vokietijos teritorijos dalies aneksija Rusijos ir Lenkijos naudai

priskirtina prie karo nuostolių atlyginimo. Jie nenorėjo nustatyti bendros

reparacijų sumos, tačiau po ilgų ginčų buvo iš principo sutarta, kad rusai

turėsią teisę gauti ne vien reparacijas iš jiems priklausančios zonos, bet

ir 25 procentus Vakarų zonose esančios pramonės įrangos, nes buvo

nuspręsta, jog nebūtina išlaikyti tokį Vokietijos pokario ekonomikos lygį,

apie kokį anksčiau galvota.

Potsdamo konferencijoje rusai reiškė nepasitenkinimą pilietiniu karu

Graikijoje ir reikalavo į tos šalies vyriausybę įtraukti pažangiųjų jėgų

atstovus. Be to, didelei visų nuostabai, Rusija pasiskelbė turinti interesų

Tanžere ir buvusiose Italijos kolonijose, netgi pasisiūlė paimti į savo

globą Libiją. Tai sukėlė Vakarų politikų nerimą. Rusų teritorinius

reikalavimus Lenkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ar Cekoslovakijoje buvo

galima paaiškinti noru sustiprinti savo gynybą, tačiau strateginės

pozicijos Afrikoje aiškiai neturėjo nieko bendra su gynybos priemonėmis.

Taip pat Maskva pareikalavo dviejų Turkijos provincijų ir teisės

kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius, atseit nepakenčiama, kad Turkija

,,laikytų Rusiją už gerklės“. Tai dar labiau sustiprino Vakarų įtarimus. Ar

rusų reikalavimams nebus galo? Žavėjimąsi rusų laimėjimais ėmė temdyti

sovietų kietaširdiškumo ir jėgos baimė, taip pat suvokimas, kad Maskvos

šalininkai Vakaruose, jei tik įmanytų, visur nuverstų laisvai išrinktas

vyriausybes. Potsdamo konferencija priėmė daug sprendimų dėl būsimo

Vokietijos valdymo, tačiau dauguma iš jų buvo dviprasmiški ir prieštaringi,

apskritai imant, konferencija nebuvo sėkminga, nes tų susitarimų jau

negaubė besąlygiško pasitikėjimo dvasia. Karo meto koalicija iro. Vieniems

susitarimams buvo lemta likti vien popieriuje nuo pačios pradžios, kitų

netrukus nustota laikytis. Visas politinis klimatas sparčiai keitėsi.

Jaltos ir Potsdamo konferencijos vėliau sulaukė daug kritikos. Tuo metu jų

sprendimai buvo gana palankiai sutikti, bet vos po keleto mėnesių, kai tapo

žinomos visos smulkmenos, kai ėmė keistis politinė atmosfera, pasipylė

priekaištai Vakarų lyderiams ir ypač Rooseveltui. Jie buvo kaltinami, kad

leidosi Maskvos pergudraujami, kad nesugebėjo numatyti, jog po karo rusai

atsisuksią prieš Vakarus. Amerika galėjusi kalbėti vienintele kalba,

suprantama rusams, -jėgos kalba, – bet Roosevelt su savo patarėjais

visokeriopai nuolaidžiavęs Stalinui. Vėliau, Šaltajam karui kiek aprimus,

revizionistų mokyklos atstovai teigė, kad Šaltasis karas buvęs natūrali

Amerikos politikos išdava. Koalicija nebūtų suirusi, jeigu Vašingtonas būtų

elgęsis netgi dar draugiškiau, jeigu nebūtų netiesiogiai grasinęs atomine

bomba ir nebūtų davęs rusams jokio pagrindo įtarinėti amerikiečius.

Potsdame Truman pasakė Stalinui, kad JAV ką tik išbandžiusios naują

didžiulės griaunamosios galios ginklą, bet Stalino tai nenustebino, nes jis

jau buvo gavęs šią informaciją iš savų šaltinių gerokai anksčiau.

Vakarai jėga nesirėmė ir Jaltoje, kai derėjosi dėl Rytų Europos. Roosevelt,

kaip minėta, tuo metu sunkiai sirgo, kitas prezidentas – energingesnis,

turintis mažiau iliuzijų dėl Rusijos, Jungtinių Tautų ir pokario pasaulio

apskritai, būtų geriau įžvelgęs ateityje slypinčius pavojus. Kai kurių

klaidų tikriausiai nebūtų buvę padaryta, pavyzdžiui, Vakarai galėjo

išsireikalauti sausumos

tilto į Berlyną. Tačiau kalbamas teritorijas buvo

užėmusi sovietų kariuomenė, ir tokiomis sąlygomis griežtesnė linija kažin

ar būtų padariusi rusams didelį įspūdį. Jungtinių Valstijų visuomenė buvo

tos nuomonės, kad reikia kuo greičiau pasitraukti iš Europos, o vos

pasibaigus mūšiams, ir pati kariuomenė ėmė reikalauti dar spartesnės

demobilizacijos, negu buvo numatyta Roosevelto, ketinusio išvesti

kariuomenę per dvejus metus. Tad tokiomis aplinkybėmis Amerika nelabai

galėjo griebtis griežtos politikos (nebent iš tiesų būtų ketinusi panaudoti

atominį ginklą, o tai buvo neįsivaizduojamas dalykas). Bet ji galėjo geriau

panaudoti ekonominius svertus, nes Rusijai ir toliau reikėjo Amerikos

paramos. 1945 m. sausį Sovietų Sajunga paprašė 6 milijardų dolerių

paskolos, jos reikalavimas reparacijų iš Vokietijos taip pat rodė, jog ji

negali apsieiti be ekonominės pagalbos. Tačiau, Stalino nuomone, būtent

Rusija dariusi Amerikai paslaugą prašydama paskolos, pasak jo, dirbtinai

nesukūrus paklausos, Amerikos ekonomiką po karo būtų ištikęs staigus

nuosmukis. Rooseveltui (ir vėliau Trumanui) reikėjo laikytis aiškesnės

politikos reparacijų atžvilgiu ir ekonominę paramą derybose su Stalinu

panaudoti kaip diplomatijos įrankį. Kita vertus, nors Sovietų Sąjungai

labai reikėjo ekonominės pagalbos, vis dėlto nėra jokio pagrindo manyti,

jog tokiomis priemonėmis &– kad ir koks didelis būtų buvęs jų mastas – būtų

pavykę atkalbėti Sovietų Sąjungą nuo aneksijų ir savo valios primetimo Rytų

Europos valstybėms. Jeigu Amerika Potsdame būtų atkakliau prieštaravusi

Oderio-Neisės linijai, siena tarp Rytų Vokietijos ir Lenkijos būtų buvusi

maždaug už šešiasdešimt mylių įį rytus, bet tai vargu ar būtų pakeitę bendrą

jėgų balansą.

Trumpai kalbant, griežtesnė Vakarų laikysena Jaltoje ir Potsdame būtų

paankstinusi Šaltojo karo pradžią, bet nebūtų padėjusi jo išvengti, jeigu

jau Europoje buvo susidaręs jėgos vakuumas. Amerika neketino veltis į

Europos politiką ir rengėsi išvesti savo kariuomenę, o viena Britanija buvo

per silpna atsispirti sovietų spaudimui. Tad sovietų slinkimas į vakarus

buvo visiškai natūralus – politika, kaip ir gamta, nepakenčia tuštumos.

Amerikos ambasadorius Maskvoje Averell Har-riman 1944 m. suprato, kad,

suteikus sovietams teisę Rusijos saugumo sumetimais prisijungti

artimiausius kaimynus, pagal tokią pat logiką bus prisijungiami ir nauji

artimiausi kaimynai. Neaišku buvo tik tai, kiek Sovietų Sąjunga plėsis ir

kaip jai seksis – sunkiai ar lengvai – savo artimiausius kaimynus

suvirškinti.

Stalin didžiai nepasitikėjo Vakarų lyderiais, nors šie ir demonstravo jam

savo draugiškumą bei pritarimą. Dar prieš Jaltą jis kalbėjo Djilasui:

,,Churchill toks žmogus, kuris, jei nebūsi akylas, ištrauks tau iš kišenės

kapeiką. Roosevelt kitoks. Jis gvelbia tik stambias monetas.“ Kas jau

kas, o Roosevelt tikrai nenusipelnė tokių įtarimų. Bet Stalin nepasitikėjo

niekuo, tad ir vakariečiai jam turėjo atrodyti ne mažiau įtartini už jo

paties pavaldinius. Nėra jokių įrodymų, kad jis apgalvotai tam tikru metu

nusprendė stoti prieš sąjungininkus, nepaisydamas galimų pasekmių. Be

abejonės, jis būtų norėjęs ir toliau gauti Vakarų ekonominę pagalbą, bet

dar svarbiau buvo tai, kad Vakarai sutiktų su jo politiniais ir

teritoriniais reikalavimais. Netrukus paaiškėjo, kad abiejų tikslų jam

nepavyksią pasiekti; juo didesni darėsi jo reikalavimai, juo didesnį jie

kėlė pasipriešinimą. Vienas dalykas vijo kitą, ir per keletą mėnesių karo

meto koalicija suiro.

Ji tikriausiai būtų suirusi netgi tuo atveju, jeigu tai būtų buvęs

paprastas konfliktas tarp didžiųjų valstybių, turinčių priešingų interesų.

Bet Sovietų Sąjunga buvo ne šiaip viena iš valstybių, jos ideologija ir

socialinė sistema smarkiai skyrėsi nuo vakarietiškųjų, jos programa buvo

padėti komunizmui laimėti visame pasaulyje. Kol egzistuoja kapitalizmas ir

socializmas, ,,mes negalime gyventi taikoje, vienas arba kitas turi

triumfuoti“, skelbė Lenin. Nuo šių eilučių parašymo buvo praėję daugiau

kaip du dešimtmečiai, Stalino vadovaujamoje Sovietų Sąjungoje įvykę svarbių

pokyčių. Mesianizmo dabar buvo justi mažiau, ideologiniai motyvai sovietų

užsienio politikoje vaidino aiškiai menkesnį vaidmenį. Bet susiformavusi

totalitarinė valstybė tebeturėjo savo pačios dinamizmą, neįvertinus šio

svarbaus jos bruožo, buvo neįmanoma suprasti pagrindinių sovietų politikos

akstinų. Rusija nebuvo nei tradicinė nacionalinė valstybė, nei statiška

didžioji valstybė, ji nesilaikė realiosios politikos – tokios, kaip ją

suprato Vakarai.

Įsigalėjus Reformacijai, Europos valdovai katalikai ir protestantai

susitarė dėl principo, pagal kurį individo išpažįstama religija turėtų

priklausyti nuo jo gyvenamosios vietos: Cuius regio, eius religio*. Ar

panašus susitarimas galėjo būti veiksmingas pokario Europoje? Stalin,

atrodo, manė šitaip, viena proga jis pasakė, kad šis karas nuo ankstesnių

skiriasi tuo, jog valstybės, okupavusios kitas šalis, įveda jose savo

socialinę sistemą. Jis nesikišo į GGraikijos įvykius 1944 – 1945 m., Atėnų

revoliucionieriai nesulaukė pagalbos iš Maskvos, nes rusai nelaikė

Graikijos savo interesų sfera. Tačiau abejotina, ar tokie susitarimai būtų

tikę Vidurio Europai, net jeigu Amerika būtų pripažinusi interesų sferų

principą. Pagal komunizmo ideologiją, kaip 1945 m. balandį rašė prancūzų

komunistų lyderis Jacąues Duclos, jei jau pasibaigė karas, reikėjo vėl

atnaujinti kovą prieš ,,Vakarų imperializmą“. Kovos pradžią buvo galima

uždelsti, bet ne atidėti neribotam laikui. Stalino požiūriu, Vakarų

siūlymai sudaryti vyriausybes, kurios būtų draugiškos Sovietų Sajungai ir

kartu atstovautų visiems demokratiniams sluoksniams, tebuvo paprasčiausia

gudrybė, naujas kapitalizmo bandymas apsiausti Sovietų Sąjungą. Jam buvo

priimtini vien komunistai, o iš komunistų jis galėjo pasitikėti tik tais,

kuriuos pats parinko. Įtarimai ir nesusipratimai tam tikra dalimi padėjo

kilti Šaltajam karui, bet už tų įtarimų slypėjo tikri interesų konfliktai.

Bendradarbiaujant su Vakarais po 1945 m. Stalinui būtų tekę liberalizuoti

režimą ir atverti Sovietų Sąjungą visokioms nepageidaujamoms užsienio

įtakoms. Tokia politika prieštaravo Stalino principams, visai jo

pasaulėžiūrai ir galvosenai. Kai karo metais virš jo šalies pakibo grėsmė,

norom nenorom teko padaryti kai kurių nuolaidų, tačiau tęsti tokią politiką

taikos metu būtų reiškę statyti į pavojų patį sovietų valstybės

egzistavimą. Žvelgiant į praeitį, neatrodo, kad kokios nors Vakarų

nuolaidos būtų galėjusios paskatinti Staliną veikti prieš savo interesus.

Jo politinė sistema buvo pagrįsta apsiausties mentalitetu, aukas, kurių jis

reikalavo iš savo žmonių, buvo galima pateisinti vien nesilpnėjančiu

priešiškumu kapitalistinių vilkų bei ryklių, tik ir laukiančių progos

užpulti Sovietų Sąjungą. Santykiuose su pasauliu šiai sistemai reikėjo

įtampos, o ne atsipalaidavimo.

Europos bendradarbiavimas, bei saugios Europos kūrimas

Drauge – irgi galvojant tik apie artimiausią ateitį – buvo žengiami pirmi

žingsniai Europos gynybai sustiprinti. Britanijos ir Kanados vadovai siūlė

sudaryti vienokią ar kitokią Atlanto sąjungą, kuri remtųsi Amerika ir Britų

Sandrauga, o prancūzai nuo pat pradžių pasisakė už europiškesnį tokio plano

pobūdį ir pabrėžė būtinybę glaudžiau politiškai bendradarbiauti Europos

asamblėjos pagrindu. Tačiau karinis bendradarbiavimas neturėjo tokių

perspektyvų kaip ekonominė sąjunga, be to, buvo visiškai aišku, kad Europa

dar negreit būsianti pajėgi apsiginti be Amerikos pagalbos. Amerikos

dosnumo ir gerų noru toli gražu nepakako, Jungtinės Valstijos turėjo ne tik

dėtis prie Europos gynybos organizacijos, bet ir imtis jai vadovauti.

Tokias ,,saistančias sąjungas“ Amerikos politikai nuo pat pirmųjų

Respublikos dienu laikė prakeikimu, ir sprendimas įkurti NATO reiškė

revoliuciją Amerikos užsienio politikoje. Europos karinis silpnumas ir

neišgalėjiinas apsiginti be užsienio paramos nuo pat pradžios lėmė

sutarties pobūdį: tai buvo Atlanto, o ne Europos sąjunga, todėl išsyk

prasidėjo abejonės ir kritika. Argi tai nėra gryna abstrakcija ši riboto

užmojo ir trukmės sąjunga, kurioje skirtingi narių interesai visuomet būsią

skaldantis veiksnys? Amerika – globalinė jėga, turinti daugybę interesu

visame pasaulyje. Ar esama garantijų, kad ji visuomet teiksianti pirmenybę

Europai? Ar ji stotų į karą ir

rizikuotų panaudoti branduolinius ginklus

riboto sovietų puolimo Europoje atveju? Į šiuos ir panašius klausimus teko

atsakyti NATO planuotojams, kūrusiems ,,gynybos priešakinėse pozicijose

strategiją”, pagal kurią Europa turėjo būti ginama kiek įmanoma toliau į

rytus.

NATO pamatai buvo pakloti 1948 m. Briuselyje, o pati sutartis pasirašyta

1949 m. balandžio mėnesį. Būstinė įkurdinta Paryžiuje. Be Jungtinių

Valstijų ir Kanados, prie NATO prisijungė šios valstybės: Beniliukso šalys,

Britanija, Norvegija, Islandija, Danija (bet ne Švedija!), Graikija,

Turkija (1952), Italija, Vakarų Vokietija, Prancūzija ir Portugalija. Iš

pradžių NATO daugiausia dėmesio skyrė gana ne apibrėžtos bendros gynybos

planavimui ir Europos kariuomenių perginklavimui amerikietiškais ginklais.

Tikrasis išmėginimas – vadovybės suvienijimas ir pajėgų sujungimas – atėjo

vėliau, kai po ilgų derybų su sąžine ir ištikus rimtai krizei buvo

išspręstas Vokietijos dalyvavimo klausimas.

Karinėje srityje pastangos glaudžiau integruotis nebuvo tokios sėkmingos.

Prasidėjus Korėjos karui, Amerika vėl ėmėsi agituoti už centralizuotai

vadovaujamas Europos jungtines pajėgas, įtraukiant į jas ir Vokietijos

dalinius. Tačiau Korėjos karo poveikis Europai buvo silpnesnis negu

Amerikai, be to, Europa dar labai bijojo, kad neatgimtu vokiečių

militarizmas. Į amerikiečių spaudimą prancūzai atsakė pasiūlydami savo

planą – mažus nacionalinius kontingentus vieningoje Europos armijoje,

numatant bendrą biudžetą ir, suprantama, viršnacionalinę kontrolę. Šis

Pleveno planas sukurti Europos gynybos sandrauga (EDC) rėmėsi prielaida,

kad NATO neįstengsianti pakankamai kontroliuoti Vokietijos remilitarizaciją

ir kad reikalinga naujo tipo sąjunga. Amerika iš pradžių reagavo šaltai,

mat Vašingtonas nebuvo tikras, ar Pleveno planas nėra vien manevras

atitolinti Vokietijos įėjimą į NATO. Kiek padvejojusi Amerika ryžosi šį

planą priimti, ir 1953 metų pavasarį šešios Europos vyriausybės pasirašė

sutartį, kurią dar turėjo patvirtinti tų šalių parlamentai. Projektas

patyrė pralaimėjimą tapačioje šalyje, iš kurios ir buvo kilęs. Tuometinis

Prancūzijos ministras pirmininkas Mendės France pareikalavo mažesnės

viršnacionalinės kontrolės ir integracijos, negu planuota. Bet

netgi šis keitimas nepatenkino kritikų Prancūzijoje, kurie priešinosi bet

kokiems apribojimams, numatomiems prancūzų kariuomenei, tačiau nenorėjo,

kad tokias pat teises gautų ir Vokietijos pajėgos. Prancūzų reikalavimai

prieštaravo vienas kitam, ir per dramatišką balsavimą 1954 metų rugpjūčio

30 dieną, golistams susivienijus su komunistais, planas buvo atmestas.

Netrukus po šios nesėkmės Britanija pateikė naują pasiūlymą, kuriuo buvo

atgaivinamas senas projektas, numatantis tiesioginę Vokietijos narystę

NATO. Kad prancūzai nenuogąstautų, vokiečių dalinius siūlyta glaudžiai

susieti su NATO struktūra, be to, britai ppasižadėjo neribotą laiką žemyne

laikyti savo pajėgas (britų Reino armiją) Vokietijos remilitarizacijos

pasekmėms atsverti. Paryžius reagavo be entuziazmo, bet suvokė, kad, antrą

kartą balsavus prieš Europos karinę integraciją, Vokietija paprasčiausiai

būsianti priimta į NATO Prancūzijai dar mažiau pageidautinomis sąlygomis.

1954 metų spalį Prancūzijos parlamentas nenoromis patvirtino naująjį planą.

NATO ir Vakarų gynyba sutvirtėjo, bet tik po to, kai pralaimėjimą patyrė

grynai europietiškos gynybos sandraugos idėja. NATO buvo įkurta, siekiant

užkirsti sovietams kelią pulti Vakarų Europą. Šį tikslą ji pasiekė, nors

1952 m. Lisabonoje priimtas nutarimas sudaryti ne mažiau kaip

devyniasdešimt šešias divizijas pasirodė esąs pernelyg ambicingas ir

niekada nebuvo įvykdytas. Po Stalino mirties, kai sovietų užpuolimo grėsmė

kiek sumažėjo, pasireiškė pirmieji sąjungos irimo ženklai, Jungtinės

Valstijos vis dar turėjo rūpesčių su Korėja, o Anglija ir Prancūzija buvo

smarkiai įklimpusios Artimuosiuose Rytuose ir Indokinijoje bei Alžyre.

Pirmaisiais NATO metais amerikiečių branduolinis pranašumas buvo

pagrindinis tramdomasis veiksnys, bet tokia padėtis kėlė didžiulį

nepasitenkinimą Europoje. Mat vien Jungtinės Valstijos būtų nusprendusios,

kokiomis aplinkybėmis pavartoti branduolinį ginklą Europos užpuolimo

atveju. Europa nerimavo ir dėl ateities, nes anksčiau ar vėliau tarp Rytų

ir Vakarų turėjo nusistovėti branduolinė pusiausvyra, ir niekas aiškiai

nežinojo, kaip pasirengti Europos gynybai tokiomis pasikeitusiomis

sąlygomis. Prancūzijoje ir kai kuriuose kitų Europos šalių sluoksniuose

imta skelbti nauji Europos gynybos projektai, sumažinsiantys žemyno

priklausomybę nuo Amerikos. Tie visi planai buvo grindžiami prielaida, kad

Europa pajėgi surinkti pakankamai didelę įprastinę kariuomenę ir galiausiai

sukurti atskirą Vakarų Europos branduolinę sistemą. Ne kiekvienas

pasikėsinimas į Vakarų Europą gausiąs greito reagavimo pajėgų galingą

atkirtį, apie kurį skelbė Dulles. Jeigu šitaip, tai kaip atremti mažesnę

nei šio lygio grėsmę? Britanija nusprendė kurti savo branduolinį arsenalą,

Prancūzija — savoforce de frappe*; Vakarų Vokietija norėjo, kad ne vien

Jungtinės Valstijos valdytų NATO branduolinį arsenalą. Šie prieštaringi

reikalavimai, negalėjimas sustabdyti atominio ginklo plitimo ir

nesugebėjimas sukurti stiprias, nepriklausomas Europos gynybos pajėgas

septintojo dešimtmečio pradžioje sukėlė didelę krizę NATO viduje.

Prasidėjus diskusijoms dėl Europos gynybos, didžiausi nesutarimai kilo dėl

Vokietijos apsiginklavimo daug kas bijojo, kad naujoje Europos karinėje

sąjungoje vyrausianti Vakarų Vokietija. Tokie nuogąstavimai psichologiškai

buvo kuo puikiausiai suprantami, tačiau nereikia pamiršti, kad padėtis

pasaulyje jau buvo kita. Po visiško sutriuškinimo 1945 m. Vokietija nebuvo

nusiteikusi kištis į didžiąją politiką, o svarbiausia, nebeturėjo tam

galimybių, tarptautinėje arenoje padėtis buvo iš pagrindų pasikeitusi.

Mirus Stalinui ir palengva nykstant bjauriausiems jo režimo bruožams,

Vakaruose sukilo didžiulės viltys – laukta greitos Šaltojo karo pabaigos,

nauja dėtente* ir taikaus sambūvio era, rodės, išaušo aršios nesantaikos

draskomam žemynui. Tokios viltys buvo visiškai pateisinamos: 1951—1952 m.

pasiekęs atšiauriausią žymę, žemyno klimatas kada nors turėjo pagerėti.

Tačiau optimizmas, apėmęs Vakarų sostines, nebuvo gerai pamatuotas tam

tikru mastu jis rėmėsi klaidingu sovietų motyvų vertinimu, klaidingu

įsitikinimu, kad Šaltasis karas ir taikus sambūvis yra nesuderinami

dalykai, nors iš tikrųjų tai tebuvo skirtingi sovietų užsienio politikos

aspektai. Naujieji Rusijos valdovai buvo nepatenkinti daugeliu Stalino

metodų, jie norėjo šiek tiek pagerinti santykius su Vakarais ir pirmiausiai

su trečiuoju pasauliu. Jie realiau negu Stalin suvokė galimas branduolinio

karo pasėkmes, todėl norėjo susitarti, kad būtų uždrausta vartoti

branduolinius ginklus. Bet jie vis viena buvo Stalino mokiniai, geri

komunistai ir sovietų patriotai, visa savo esybe jaučiantys, kad jų režimas

nebūsiąs saugus tol, kol komunizmas neįsigalėsiąs visame pasaulyje. Jie

suvokė, kokią didelę grėsmę jiems kelia Vakarų idėjų plitimas liaudies

demokratijose“ ir Sovietų Sąjungoje. Anaiptol nebuvo aišku, ar įmanoma

laikytis taikaus sambūvio politikos nesugriaunant visos savo sistemos.

Kariniu atžvilgiu Sovietų Sąjunga neturėjo ko bijoti, ir net jos ekonomika,

nors ir atsiliekanti nuo Vakarų Europos, nuolat stiprėjo. Kadangi tik

saujelė sovietų ir Rytų Europos piliečių turėjo galimybę betarpiškai

palyginti Vakarų ir komunistinį gyvenimo lygį, ekonominis nepasitenkinimas

nekėlė didesnių keblumų. Siekimas turėti daugiau politinės laisvės jau buvo

rimtesnė problema. Norėdami tam veiksmingai pasipriešinti, sovietų vadovai

turėjo nuolat pabrėžti (ir perdėti) pavojų, tariamai gresianti

socialistinei stovyklai iš išorės. Tokia nuostata, nors ir būtina režimui

išlikti, nuo pat pradžių ribojo santykių su Vakarais atkūrimo mastą. Dėl

konkrečių dalykų buvo galima susitarti, tačiau idėjų srityje negalėjo būti

jokio taikaus sambūvio, kaip sovietų vadovai ne sykį pabrėžė, ir tai galų

gale darė tikrą dėtente neįmanomą.

Nepanašu, kad sovietų politinė ir strateginė mintis nuo pat trečiojo

dešimtmečio pradžios būtų buvusi grindžiama pasaulinės revoliucijos

koncepcija. Stalino laikais sovietų užsienio politika buvo nukreipta į

interesų sferų įgijimą bei sutvirtinimą, ir jo įpėdiniai žengė iš esmės

tomis pačiomis pėdomis. Iš pirmo žvilgsnio Vakarus tokia kryptis turėjo

raminti, nes kūrė prielaidą įtempimo sumažėjimui, pagrįstam įtakos sferų

pasidalijimu, kaip kad padaryta Jaltoje ir Potsdame. Tačiau Sovietu Sąjunga

vis dar vadovavo komunistinei stovyklai ji negalėjo imti ir atsisakyti šio

vaidmens, be to, bręstantis konfliktas su Kinija neleido Rusijai laikytis

politikos, paremtos vien nacionaliniais interesais. Vakarai savo politiką

grindė status quo mąstymu sovietų vadovai šitaip elgtis

negalėjo, nes tai

būtų fatališkai atsiliepę jų valdymo teisėtumui. Už sovietų valstybės ribų

komunizmas nebuvo populiarus, bet tai sovietų vadovams nė kiek nekliudė.

Pasak jų, sovietų pozicijos Lenkijoje, Rytu Vokietijoje, Čekoslovakijoje ir

Vengrijoje buvo būtinos Sovietų Sąjungos saugumo garantijos. Bet argi

socializmo laimėjimai ,,liaudies demokratijose“ galėjo būti pakankamai

saugūs be dar vieno cordon sanitaire už geležinės uždangos, tarkime, be

neutralios Vokietijos? Tokie siekiai niekaip nesiderino su Europos tautų

troškimu būti nepriklausomoms. Sovietų kariuomenė buvo įkėlusi koją į

Europos širdį ji dabar stovėjo už 150 mylių nuo Prancūzijos sienos, už 300

mylių nuo Lamanšo. Dar kiek, ir sovietai būtų galėję dominuoti visame

žemyne. Nepanašu, kad vienu ar kitu metu po karo sovietų vadovai būtų

aktyviai svarstę žygio iki Lamanšo galimybę. Bet vargu ar galima tvirtinti,

kad jie būtų praleidę progą įsivyrauti Vakarų Europoje. jei tokia būtų

pasitaikiusi.

Kariniai sumetimai vaidino pagrindinį vaidmenį šeštojo ir septintojo

dešimtmečių derybose, tad juos derėtų bent trumpai aptarti. Šeštojo

dešimtmečio viduryje oficiali Amerikos strategija buvo ,,didysis atpildas”

– grasinimas panaudoti branduolinį arsenalą net ir lokaliniam sovietų

puolimui atremti. Amerikos žemynui Rusija tuo metu dar negalėjo grasinti,

tačiau Vakarų Europa visais atžvilgiais buvo sovietų įkaitė. 1957 metų

spalį paleidusi pirmąjį Žemės palydovą, Sovietų Sąjunga maždaug tuo pat

metu ėmėsi kurti pirmas tarpžemynines balistines raketas (TZBR). Europa

skeptiškai žiūrėjo į ,,didžiojo atpildo” doktriną. Ar, kilus tikrai krizei,

Amerika norėsianti aukoti savo mmiestus dėl Berlyno ar netgi Paryžiaus ir

Londono? Ar perdėtas kliovimasis atominėmis bombomis galų gale neatvesiąs į

defetizmą? Nes, atmetant visuotinio karo galimybę, toli gražu nebuvo galima

atmesti lokalinės sovietu karinės akcijos, o jai atremti egzistavo tik

vienas žinomas būdas – prilygti įprastinių pajėgų galią. Prancūzija ir

Britanija turėjo savo kuklias branduolines programas, bet jų įprastinės

pajėgos buvo nepakankamos, taigi Vakarų Europa nebūtų galėjusi apsiginti be

Amerikos pagalbos. Per Pirmajį ir Antrajį pasaulinius karus Prancūzija ir

Britanija, Vokietija ir Italija mobilizavo milijonus kareivių, tačiau

pokario metais juo toliau, juo sunkiau sekėsi sutelkti netgi kuklias

karines pajėgas, reikalingas prisidėti prie Europos gynybos. Britanija ir

Prancūzija turėjo įsipareigojimų kolonijose, net ir juos likvidavus, Vakarų

Europos karinė padėtis ženkliau nepagerėjo, NATO nuolat trūko karių. Vakarų

Europos karinė galia stebėtinai neatitiko jos ekonominės galios, ir tai

ribojo jos vveiksmų laisvę, o galiausiai ir politinį svorį. Antai Europa

Artimuosiuose Rytuose turėjo kur kas daugiau interesų negu Jungtinės

Valstijos, nes priklausė nuo naftos tiekimo iš Persų įlankos ir Šiaurės

Afrikos, tačiau, būdama silpna kariniu atžvilgiu ir nesilaikydama vieningos

politikos, nepajėgė jų ginti, jai teliko pasyviai stebėti, kaip Sovietų

Sąjunga ir Jungtinės Valstijos kovoja dėl įtakos Artimiesiems Rytams.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje daugelis Vakarų

stebėtojų, skausmingai suvokdami savo silpnumą, buvo linkę pervertinti

sovietų karinę galią. Kremlius, suprantama, nesistengė išsklaidyti tų

nuogąstavimų. Jo branduolinis arsenalas tuo metu buvo gerokai mažesnis,

negu daugelio manyta Ameriką sovietai pradėjo vytis tik 1966 m., kai jų

įprastinės pajėgos Europoje turbūt sudarė tik pusę iš tų 175 divizijų,

kurios būdavo jiems priskiriamos. Bet net jeigu Rusijos tikroji karinė

galybė ir nebuvo tokia milžiniška, kaip manyta, vis dėlto užsienio

politikoje ji laikė iniciatyvą savo rankose, mėgindama išstumti Vakarus iš

Berlyno ir įkurti raketų bazes Kuboje. Nepavykus įbauginti Kennedžio,

sovietai atsitraukė, ir Vakarai realiau įvertino jų pajėgumą. Vėliau

Maskvos užsienio politikos kūrėjai pasidarė apdairesni ir savo kalbose vis

pabrėždavo, koks pražūtingas būtų naujas karas, iki tol jie vengdavo apie

tai kalbėti. Jie ėmėsi kaltinti Kiniją neapgalvotu avantiūrizmu, Pekinas

esą norįs pastūmėti Rusiją ir Ameriką į prarają, tikėdamasis, kad pašalinus

du pagrindinius varžovus, kinams atsiversiąs kelias dominuoti pasaulyje.

Tačiau kaip, klausė Chruščiov, tikras marksistas gali tvirtinti, kad

branduolinis karas tėra popierinis tigras? Nejaugi kinai iš tiesų maną, kad

bombos paiso klasinių skirtumų? Pasimokę iš Kubos ir Berlyno krizių,

sovietų vadovai nusprendė siekti didesnio karinio judrumo ir ėmė plėtoti

jūrų bei oro pajėgas. 1968 m. jau bemaž visi galvojo, kad Sovietų Sąjunga

netrukus pasieksianti strateginį paritetą su Vakarais, jei ta sąvoka dar ką

nors reiškė masinio naikinimo galimybių amžiuje.

Didieji 1955 m. lūkesčiai (,,Ženevos dvasia”) sparčiai blėso, nes valstybių

vadovų bei užsienio reikalų ministrų susitikimas nedavė jokių apčiuopiamų

rezultatų, o invazija į Vengriją, regis, palaidojo visas viltis susitarti.

Įvyko dar keletas mmažesnių krizių, bet 1959 m., po Chruščiovo apsilankymo

Jungtinėse Valstijose, kilo nauja optimizmo banga. Sužlugus Paryžiaus

viršūnių susitikimui 1960 m., politinis klimatas vėl atšalo. Tačiau Kubos

raketų krizė davė pradžią naujam dėtente, ir 1963 metų rugpjūtį buvo

pasirašyta Branduolinių bandymų uždraudimo sutartis. Chruščiovo įpėdiniai

santūriau žvelgė į draugiškus santykius su Vakarais, bet jo politikos

radikaliai nepakeitė. 1963 – 1968 m. Vakarų valstybių sostinėse tikėta, kad

,,Rusijos europėjimas” – neišvengiamas procesas. Tačiau įvykių raida

pačioje Rusijoje nedavė pagrindo tokiam optimistiškam vertinimui, o

invazija į Cekoslovakiją Rusijos kaimynams įvarė naują baimę. Jei pagal

Brežnevo 1968 m. doktriną Sovietų Sąjunga turinti teisę kištis į savo

sąjungininkų Rytų Europoje reikalus, kas gali sutrukdyti jai, susiklosčius

palankioms aplinkybėms, teikti karinę paramą savo šalininkams

nekomunistiniame pasaulyje? Nebuvo jokios garantijos, kad neatsiversiančios

naujos konfliktų versmės. Rytų Europos tautos nesitaikė su sovietų

kišimusi, ir jų kova siekiant daugiau laisvės bei tautinės nepriklausomybės

vis grėsė apversti aukštyn kojom visas perdėm optimistiškas prognozes.

Netrukus po Stalino mirties viršūnių susitikimo idėją imta laikyti

geriausia išeitimi iš aklavietės, kurioje buvo atsidūrę abiejų blokų

santykiai. Stalino įpėdiniai norėjo detente, bet naujajai kolektyvinei

vadovybei reikėjo laiko susitarti dėl pirmųjų žingsnių formos ir esmės.

Viršūnių susitikimo ir po to seksiančios užsienio reikalų ministrų

konferencijos idėja kilo Vakarų valstybių sostinėse laikinai atlėgus kovai

dėl valdžios Politiniame biure, jai pritarė ir maršalas Bulganin,

tuometinis sovietų vyriausybės galva. 1955 m. lapkritį Bulganinui susitikus

Ženevoje su Eisenhoweriu, Edenu ir Faure, daugiausiai kalbėta apie

Vokietiją ir branduolinių ginklų kontrolę. Trumpai tariant, sovietų tikslas

buvo pašalinti iš Europos amerikiečių bazes, kurias jie laikė didžiausiu

kariniu pavojumi, be to, sovietams rūpėjo uždrausti ar bent atidėti naują

Vokietijos ginklavimąsi. Tuo tarpu Vakarų valstybės į pirmą vietą kėlė

Vokietijos klausimą: jei Vokietijos nesusijungs, teigė jos, Europoje

nebūsią tvirtos taikos. Jos buvo įsitikinusios, kad be svaraus Vokietijos

indėlio į NATO ir be Amerikos karinių pajėgų dalyvavimo Vakarų Europa

nepajėgtų atsispirti sovietų politiniam ir kariniam spaudimui. Tačiau dabar

Vokietijų susijungimas rusų jau nedomino, jie norėjo neutralios Vokietijos,

todėl prieštaravo idėjai surengti visoje Vokietijoje rinkimus, kurie

neabejotinai būtų pasibaigę komunistų pralaimėjimu. Kita vertus, jie perėmė

iniciatyvą, pateikę radikalų pasiūlymą be išlygų uždrausti visus

branduolinius įtaisus. Vakarų valstybės nenorėjo to klausimo svarstyti, nes

puikiai žinojo, kad sovietai pranoksta jas tradicinėmis karinėmis

pajėgomis, kadangi sovietų projektas nenumatė tarptautinės inspekcijos, jos

be vargo atrado prie ko prikibti. Mintis, kad užsienio stebėtojai kaišiotų

nosį į jų karinius objektus, sovietams atrodė nepakenčiama, besąlygišką

uždraudimą jie norėjo paremti vien abipusiu pasitikėjimu. Tačiau

pasitikėjimo nebuvo, be to, toks susitarimas būtų buvęs aiškiai nenaudingas

Vakarams, nes Sovietų Sąjunga būtų palyginti lengvai galėjusi gaminti

bombas ir jas slėpti, tuo tarpu atvirose Vakarų visuomenėse tai būtų bemaž

neįmanoma. Tada Eisenhower pasiūlė ,,atviro dangaus” planą kaip galimą

inspekcijos būdą, tačiau Maskvai jis buvo nepriimtinas. Ženevos susitikimas

ir vėlesnė

užsienio reikalų ministrų konferencija baigėsi, vieno britų

stebėtojo žodžiais tariant, dalyviams ir toliau žvelgiant vienas į kitą per

Uolėtuosius kalnus.

Tiesa, susitikimai nebuvo visiškai beprasmiai, nes jie parodė didesnį nei

anksčiau norą ieškoti sąlyčio taškų. Sovietų Sąjunga neabejotinai buvo

pasirengusi normalizuoti santykius su kai kuriais Europos kaimynais, ypač

su Jugoslavija, Austrija ir Suomija. Chruščiovo vizitas į Belgradą 1955 m.

ir Tito atvykimas į Maskvą kitais metais padarė galą aršiai nesantaikai,

kuri buvo įsiplieskusi po Jugoslavijos pašalinimo iš Kominformo. Kremlius

iš principo pripažino skirtingų keliu į socializmą galimybę, tad, nors

sovietų iir jugoslavų santykiai vėlesniais metais toli gražu nebuvo puikūs,

Tito iš esmės gavo teisę laikytis nepriklausomos politikos. Tačiau 1968 m.

jų santykius ištiko nauja rimta krizė – sovietams pademonstravus Rytų

Europai savo karinę galią, Jugoslavija pajuto tiesioginę grėsmę. Išreiškę

norą pasirašyti taikos sutartį su Austrija (Staatsvertrag), sovietai išėjo

iš dešimties metų senumo aklavietės, iki tol jie atkakliai tvirtino, kad

Austrijos klausimą galima svarstyti tik bendrame Vokietijos problemos

kontekste. Staiga sovietų pozicija pasikeitė – austrai įsipareigojo

neįsileisti į savo teritoriją karinių bazių ir nestoti į jokius blokus,

Sovietų Sajunga išvedė ssavo kariuomenę, ir Austrija atgavo visišką politinę

nepriklausomybę.

Terorizmas

Kraštutinės kairiosios ar dešiniosios pakraipos teroristinių grupelių

ir karingų Europos bei užjūrio nacionalistų išpuoliai nepaprastai jaudino

Europos viešąją nuomonę ir vyriausybes. Jau minėjome dvi svarbiausias

separatistų grupes – baskus ir IRA. Tačiau Vakarų Europoje buvo gana

plačiai paplitęs ir vietinis terorizmas, ypač aštuntąjį dešimtmetį, kai

veikė tokios grupės kaip ,,Raudonosios brigados” Italijoje ir Baaderio-

Meinhof gauja Vakarų Vokietijoje. Viešoji nuomonė tų grupių veiklą traktavo

rimčiau, nei šios buvo vertos demokratinei valdžiai buvo sunku kovoti su

priešu, kuris nesilaikė demokratinio žaidimo taisyklių, o žudė be skrupulų.

Terorizmo kerai glūdėjo jo dramatiškame ir nenuspėjamame pobūdyje: niekas

nežinojo, kur krisiąs kitas smūgis. Bet kerai vienas dalykas, politiniai

rezultatai – kitas, vertinant šiuo požiūriu, terorizmas buvo gana

nevaisingas. Po keleto audringos veiklos metų kairuoliškosios Italijos ir

Vakarų Vokietijos grupės buvo palaužtos. Turkijoje dėl kraštutinių kairiųjų

ir dešiniųjų smurtininkų sankirtos 1978 – 1979 m. susidarė pilietinio karo

atmosfera. Tačiau kai į valdžią atėjo karinė diktatūra, terorizmas iš esmės

liovėsi. Naujasis režimas sulaukė daug kritikos už griežtas, be atrankos

taikomas priemones, bet teroristus tai menkai teguodė. Turkijos pavyzdys

įrodė tai, kas turėjo būti aišku jau seniai: susiklosčius palankioms

aplinkybėms, terorizmas įstengtų (laikinai) nuversti demokratinę tvarką,

bet kadangi terorizmas gali klestėti tik demokratijos sąlygomis, teroristai

patys kasa sau duobę provokuodami nedemokratinį atkirtį, kuris

neišvengiamai užgniaužia terorizmą.

Devintąjį dešimtmetį kairiosios ir dešiniosios pakraipos terorizmas

Europoje bemaž išnyko, nors pavienių teroro aktų dar pasitaikydavo –

kėsintasi į popiežiaus, vokiečių pramonininkų, bankininkų, vieno kito

aukšto valdžios pareigūno gyvybę. Nepaisant tam tikro tarptautinio

bendradarbiavimo, teroristų grupės įsitikino, kad beveik neturi šansų

destabilizuoti demokratiškai išrinktas vyriausybes, kaip kad tikėjosi, o

prieš veiksmingas diktatūras jjos irgi nebūtų atsilaikiusios. Be to, po 1982

– 1983 m. sovietai liovėsi be atodairos rėmę ,,nacionalinio išsivadavimo

judėjimus”.

Separatistinės – nacionalistinės grupės, kaip jau minėta, turėjo kur kas

daugiau galimybių išsilaikyti – iš dalies todėl, kad joms labiau

simpatizavo visuomenė, bet ir dėl to, kad jos gaudavo paramą iš savo bazių

užsienyje (pavyzdžiui, Airijoje). Didelį Europos vyriausybių nerimą kėlė

tarptautinio terorizmo veiksmai, tokie kaip turkų diplomatų nužudymas, kurį

įvykdė armėnas Asala, ekstremistinių Palestinos grupuočių išpuoliai prieš

žydus, amerikiečius ir kt.

Pačią didžiausią grėsmę kėlė kai kurių valstybių remiamas terorizmas; tai

daugiausia buvo grupės, veikusios Irano, Libijos ir Sirijos vardu. Jų

atakos paprastai būdavo nukreiptos į tų šalių politinius emigrantus, bet,

pasitaikius progai, ir į JAV bei kitų Vakarų valstybių taikinius, įskaitant

civilinę aviaciją; aukų skaičius kartais būdavo labai didelis. Vakarų

Europos vyriausybėms suėmus ir nuteisus teroristus, dalyvavusius tokiose

operacijose, jų organizatoriai keršydavo paimdami įkaitus arba surengdami

kitus antpuolius. Iranas ir Qaddafio vyriausybė skelbėsi turį teisę už

šalies ribų ,,vykdyti mirties nuosprendžius” savo arba islamo priešams,

kaip indų kilmės rašytojo Salmano Rushdžio atveju. Sirija veikė atsargiau,

ji niekam atvirai pretenzijų nereiškė, tad įrodyti ryšius tarp teroristų ir

jų šeimininkų bei ginklų tiekėjų buvo sunku.

Daugelis Vakarų Europos vyriausybių reagavo nepakankamai griežtai, jos vis

tikėjosi, kad deportuoti teroristai nebesugrįšią. Toks nuolaidžiavimas

padėjo teroristams tęsti savo veiklą, o keletu atvejų gal net paskatino

stambias smurto akcijas. Vis ddėlto teroristų atakos pasidarė retesnės, ypač

po JAV aviacijos antskrydžio prieš Libiją.

Šį antskrydį Europa tuo metu plačiai smerkė, tačiau aktyvesniems

valstybinio terorizmo adeptams jis padarė blaivinantį poveikį. Jie pradėjo

suvokti, kad, atvirai nepaisydami tarptautinės teisės, atsidursią

nepageidaujamoje izoliacijoje ir kad slapta parama teroristų operacijoms

Europoje anksčiau ar vėliau iškilsianti į aikštę. Antai nuvertus

komunistinius Rytų Europos režimus paaiškėjo, kad aštuntąjį ir devintąjį

dešimtmetį Rytų Vokietija, Čekoslovakija, Vengrija ir tikriausiai kitos

šalys teikdavusios prieglobstį bei kitokią pagalbą tautiniams ir

tarptautiniams teroristams. Tačiau tai nereiškė, kad terorizmas, nors ir

netekęs šių globėjų, net galų gale ir neduodantis geidžiamų rezultatų,

išnyko amžinai.