kosmogoninis mitas

TURINYS

Įvadas………………………2

Pasaulio atsiradimas…………………3

Dangaus kūnai……………………4

Saulė………………………..5

Mėnulis………………………6

Žvaigždynai……………………7

Išvados……………………….7

Literatūra……………………..9

ĮVADAS

“Iš pradžių nebuvo pasaulio, tik ūke (miglose) gyveno Dievas, o po jo kojomis buvo vanduo. Dievui nusibodo vienam gyventi, ir jis sumanė sutverti gyvą daiktą, su kuriuo galėtų linksmai leisti dienas. Tai buvo angelas, tačiau jis pradėjo nerimauti, kad miglose sunku gyventi, kad nėra ant ko atsistoti. Dievas liepęs angelui pasinerti į vandenį ir atnešti kelis grūdelius žemės.

Tik trečią kartą panėręs angelas atnešė po nagu žemės, iš kurios DDievas sutvėrė sklypą žemės, ir abu su angelu ant jos stovėdami plūduriavo. Angelui nusibodo ant tos žemės stovėti. Jis paprašė Dievą, kad žemę padidintų, kad ant jos būtų galima ir atsisėsti ir atsigulti. Dievas žemę padidino, ir abu bandė atsigulti ir pamiegoti. Tačiau angelas neužmigo. Jis sumanė Dievą nustumti nuo žemės į vandenį.

Bet, stumiant Dievą į vandenį, žemė toje pusėje didėjo. Dievas pabudo ir paklausė, kodėl jis nemiega. Angelas teisinosi, bet Dievas pasakė, ką jis darė, ir už melą aangelą pavertė velniu“. (pagal Balys J. Lietuvių liaudies sakmės, K., 1940)

Toks pasaulio sukūrimo mitas žinomas jau ankstyvaisiais pirmykštės bendruomenės laikais. Pirmykštis žmogus tikėjo, kad Visata atsirado iš visiško chaoso, tuštumos, kur gyveno tik Dievas. Po žemės ir vandenų atsiradimo įįsiplieskusi saulė, kurią nukaldino ir į dangų pamėtėjo ne kas kitas, kaip Dievas Teliavilis – Kalvelis, bet, kadangi saulė viena šviesti pavargdavo, jis sukūrė mėnulį jai pavaduoti.

Lietuvių tautosakoje ir mitologijoje apstu pasakų, sakmių, legendų su dangaus kūnais: Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis. Dar ir dabar daug kas iš mūsų mename močiučių pasakotas istorijas apie saulės zuikučius, išdykaujančius su mažaisiais, arba besišypsantį mėnulį, kasnakt saugantį ramų vaikelių miegą. Tai rodo didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą.

Geriausi archajiniai mitologiniai vaizdiniai, dangaus kūnai užfiksuoti seniausiame lietuvių tautosakos žanre – mįslėse, dainose. Juose išliko ne tik pirmykščio žmogaus požiūris į Saulę, Mėnulį, žvaigždes, bet ir archajiški vardai, kuriais į juos kreiptasi. Iš mįslių, sakmių, dainų galima susidaryti vaizdą apie protėvių pasaulėžiūrą, jų verslus ir bbuitį.

Pačiose seniausiose dainose, mįslėse dangus ir jo kūnai buvo apibūdinami pagal tai, kaip juos regėjo žmogus: dainose, mįslėse minimas dangus ir auštanti aušra, tekanti ir nusileidžianti saulė, šviečiantis mėnulis, jo fazių kaita ir pan. Vėliau visi šie „stebuklai” (kaip

pavadinsi, nepagadinsi), ko gero gyvenimo nuspalvinimui, žmogaus buvo susieti su buityje naudojamais daiktais.

Labai dažnai lietuvių mitologijoje dangaus kūnai ar jame vykstantys reiškiniai (pvz., žaibas, griaustinis) priskiriami Dievams. Senovės lietuvių pasaulėžiūroje Dievai valdė visą Visatą, kuri priklausiusi trims Dievams – ddangaus, žemės ir požemio valdovams. Be to, dangus dar buvęs dievybių ir mirusiųjų, vėlių buveinė.

PASAULIO ATSIRADIMAS

Kas tai? Pasaka ar tikrovė. Tokie klausimai kyla žmogui iš paprasčiausio smalsumo, iš nenugalimo noro žinoti viską, kas mus supa ir iš kur visa tai atsirado.

Pasaulio atsiradimą nusakantys, arba kosmogoniniai mitai – bet kokios religijos ašis, grindžianti patį pasaulėvaizdį, kosmologinius vaizdinius. Pagrindinė archainių pasaulio kūrimo idėja – perėjimas nuo neorganizuoto chaoso prie sutvarkyto kosmoso. Senųjų epochų žmogus kosmosą suvokė, kaip gyvą asmenį, kuris gimsta, vystosi ir miršta paskutinę metų dieną, idant atėjus Naujiesiems metams atgimtų vėl. Pats pasaulio sutvėrimas mitinės sąmonės buvo suvokiamas kaip nuolat atkartojamas vyksmas. Kaip teigė M. Eliadė, „archajinis žmogus nežino veiksmo, kurio nebūtų anksčiau atlikęs ir išgyvenęs kitas, kitas – ne žmogus. Jo gyvenimas – tai nenutrūkstama kartotė veiksmų, kuriuos kadaise yra įvykdę kiti.“ ( Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė 1996, p.9)

Kaip rašo M. Eliadė, kiekvienos kūrybos aktas pakartoja patį kosmogoninį aktą, pasaulio sukūrimą, „todėl visa kas teigiama, steigiama Pasaulio Centre, juk pats Pasaulio kūrimas prasidėjo iš tam tikro centro“. (Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė 1996, p. 22)

Kosmologijos atsako į klausimus kaip ir kodėl viskas atsirado. Taip pat suteikia žmogui tam tikrą įžvalgą įį dievų pasaulio paslaptis. Juk tai kas vyko pradžioje yra svarbiausia, o žinant pradžią galima klausti apie prasmę, gyvenimą ir jo horizontą, dievus ir jų požiūrį į žmones. Deja, lietuvių tautosakoje nėra išlikusių pasaulio sukūrimo mitų. Etiologinėse sakmėse, plačiame lietuvių tautosakos sluoksnyje, randame tam tikrus kosmogoninių mitų pėdsakus. Sakmėse įvairiai aiškinamas žemės, dangaus kūnų atsiradimas. Iki Visatos sukūrimo egzistavo nebūtis. Yra numanoma, kad pasaulio kūrimas vyko tam tikra seka. Kai kuriose sakmėse teigiama, kad iš pradžių sukuriamas dangus, o paskui atsiranda žemė. Kitur sakoma, kad žemę atskyrus nuo vandens pradedamas kurti jos reljefas. Nėra saulės, žvaigždynų, nėra žmogaus. Šitokią pirmapradę Pasaulio raidos stadiją išvystame liaudies sukurtų etiologinių sakmių pradžioje, kuri kartais nusakoma tiesiogiai, o kartais tik numatoma. Tai tarsi teatras, kuriame pagrindiniu vaidmenis atlieka du kūrėjai – dievas ir velnias. Jie formuoja dabartinį pasaulio pavidalą. Dievas kuria viską, kas naudinga, gražu, velnias – kas žalinga, bjauru. Dievas sukuria lygią žemę, o velnias – nelygumus, kalnus ir balas. Dievas nulipdo sveiką žmogų, o velnias jam įspaudžia ligas. Artojui palinksminti dievas sukuria vieversį, o velnias, norėdamas padaryti tokį pat paukštelį, sukuria rupūžę.

Keliose sakmėse apie pasaulio elementų kūrimą, kaip kūrėjas minimas Perkūnas. Tai vienas iš trijų svarbiausių lietuvių dievų, valdantis audras, ŽŽemės vaisintojas ir gynėjas nuo piktų dvasių. Tvirto sudėjimo barzdotas vyras, skriejantis per dangų ugnine karieta arba jojantis ant ugninio žirgo. Jo galva apgaubta liepsnų vainiko. vienoje rankoje jis laiko pluoštą žaibų, o kitoje – akmeninį kirvį. Trankydamas žaibais persekioja velnią.

Šie kūrėjai turėjo savo sferas, kuriose darbavosi pasaulio labui, kūrė bendrą visumą.

DANGAUS KŪNAI

Į dangaus kūnus senovės žmonės žiūrėjo itin pagarbiai, kad jų neužrūstintų, nes tvirtai tikėjo, kad visą ar tai gėrį, ar blogį žemėn siunčia dangus. Ir tik nuo pačios žmonijos priklauso žemės gyventojų ramybė. Su Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis žmonės bendravo kaip su draugais, artimaisiais, įasmenindamas juos bei suteikdamas vardus. Štai Saulė lietuvių tautosakoje gan dažnai vadinama motule, mergele, o Mėnulis-gražiuoju jaunikaičiu ar pan. Dangaus kūnai buvo vaizduojami ne tik žmogaus, bet ir įvairių gyvūnų, paukščių pavidalais.

SAULĖ

Kosmogoninėse sakmėse vaizduojamas ir dangaus kūnų sutvėrimas. Saulę nukalė ir įmetė į dangų kalvis, o iki tol pasaulis skendėjo tamsoje. Saulė senovėje buvo laikoma didžiąja dangaus ugnimi, žibintu. Kaip jau minėjau, ją nukaldino dievaitis Kalvelis ir mestelėjo į dangų, kad šviestų ir šildytų žmones. Tautosakoje saulė turi netgi savo kiemelį, aptvertą tvora, į kurį galima patekti pro aukso vartelius. Kiemelyje yra sodas, kur auga auksiniai obuoliai, dažnai minimi

mįslėse („mažas obuolėlis visus apšviečia”), dainose(„saulelė nusileido, mėnulis užtekėjo“). Mįslėse Saulė tapatinama su ugnimi, žalčiais, žirgais, Pasaulio medžiu, lyginama su buitiniais daiktais. Štai apie tekančią saulę sakoma: „gale lauko katilėlis plauko”.

Kaip ir visi kiti dangaus kūnai, taip ir Saulė dainose, bei mįslėse dažnai įasmeninama, t. y. vadinama mergele, motinėle ar boba.

Ilgainiui Saulė buvo pradėta vadinti dievybe, dangaus šeimininke, gyvybės teikėja ir visų globėja. Ji vaizduojama mergele ilgais auksiniais plaukais, apsirengusi aukso rūbais ir keliaujanti per dangų kkarieta, pakinkyta juodu – vakaro bei baltu – dienos žirgais. Be to, ji dar ir moteris verpianti, skalbianti, audžianti, prižiūrinti savo dukreles – žvaigždeles, besirūpinanti vyru – Mėnuliu. Liaudies dainose Saulė vadinama motule, o jos meilė tapatinama su motulės meile. Saulelė – motulė yra vienintelė ir didžiausia piemenėlių globėja, nuolat jų apdainuojama.

Saulė senovės lietuvių buvo garbinama labiausiai iš visų dangaus šviesulių, kadangi tikėta jos galia teikti gyvybę. Įdomu tai, kad, leidžiantis Saulei, žmonės žadindavo ligonius ir apskritai miegančiuosius, kad šši nenusineštų jų gyvybių. Mituose minima Saulės spindulių ir šviesos galia vaikyti piktąsias dvasias bei demonus. Tuo tarpu, Saulei nusileidus, pradėdavo viešpatauti tamsybių valdovai, raganos. Žmonės tuomet nebedirbdavo jokių darbų, bijodami piktų dvasių kenkimo.

MĖNULIS

Mėnulis, kaip ir Saulė yra minimas mmitologijoje. Mėnulis mįslėse paprastai lyginamas su svarbiausiai maisto gaminiais: paplotėliais, duona, sūriu; su valgymui naudojamais indais: dubenėliais, lėkštėmis („vidury dvaro blynas karo”, „viduj prūdo – kraštas bliūdo”). Dainose Mėnuo apdainuojamas tėveliu, globojančiu skriaudžiamas mergeles, skiriančiu dalią našlaičiui. Dainuodami lietuviai prašydavo jo atitolinti ligas, gaisrus, skendimą, karus ir pan. o Mėnulio galia rodyti kelią paklydusiems išliko iki šių dienų. Šis dangaus šviesulys paprastai vaizduojamas žmonių geradariu, nors už įžeidimus ar burnojimus bausdavęs žaibais, perkūnais, viesulais. Yra žinoma, kad vėliau lietuvių mitologinėje tautosakoje Mėnulis buvo vaizduojamas zoomorfinis ir vyriškos lyties. Jo susiejimas su elniu – vienas seniausių. Medžiotojų mitologijoje elnias įasmenino Visatą, dangų, Mėnulį. Apie elnią sukurta daugybė mitų ir tikėjimų. Rašytiniai šaltiniai sako, jog lietuviai elnius laikė dievo tarnais, fetišu, galinčiu nnukreipti nuo jų ligas. Šis gyvūnas galėjęs apsaugoti ir nuo potvynių, o tai jungia jį su Mėnuliu, nuo kurio priklausė potvyniai ir atoslūgiai.

Be elnio Mėnulis įmenamas naminiais gyvuliais: arkliu, kumeliuku, jaučiu. Lietuvių mitologijoje žinomi dievaičio Mėnulio ir deivės Saulės jaučiai bei žirgai. Ypatinga reikšmė buvo teikiama juodiems dvyniams jaučiams, kuriais pavasarį žmonės stengdavosi pradėti pirmąjį arimą, kad derlius būtų geras.

Daug vėliau Mėnulis įgavo antropomorfinį pavidalą. Mįslėse pradėtas vadinti tėvu, seniu, jaunikaičiu, baltu žmogumi, kartais sutapatinamas su piemeniu, gganančiu avis – žvaigždes. Piemuo – Mėnulis buvo laikomas net vėlių globėju. Apskritai Mėnuliui dar priskiriamas gyvųjų žmonių saugotojo, galinčio jiems suteikti gerą pomirtinį gyvenimą vaidmuo.

Žmonija jau žiloje senovėje pastebėjo, kad kai kada Saulė ir Mėnulis užtemsta. Senovės žmogus, nesuprasdamas šio reiškinio, priskyrė jam antgamtinę reikšmę, apipynė tikėjimais, sakmėmis, kuriose sakoma, kad tiek Saulę, tiek Mėnulį pagrobianti kažkokia pabaisa. Be to, tikėta, jog Mėnulis užtemsta todėl, kad apsiliejąs krauju ir pranašaująs pasaulio pabaigą. Šių šviesulių užtemimą žmonės suprato, kaip besiartinantį karą, marą, badą. Užtemimas buvo laikomas baisiu įvykiu.

Stengdamiesi nubaidyti nuo Mėnulio ir Saulės antgamtines būtybes ir išvengti užtemimo, lietuviai keldavo triukšmą, daužydamiesi metaliniais indais, šaudydavo į dangų, šūkaudavo, mušdavo šunis, kad šie staugtų, giedodavo giesmes.

ŽVAIGŽDYNAI

Su mitinių įvykių laiku siejamas žvaigždynų atsiradimas. Grįžulo Ratai – tai septyni deimantai, pakilę į dangų iš semtuko, kuriame buvusiu vandeniu mergaitė pagirdė pakeleivį. Kartai Grįžulo Ratai dar vadinami Elijo ir Pernoko vežimu. Šie personažai tautosakoje neretai atitinka griaustinio dievą Perkūną.

Įdomūs pasakojimai ir apie Paukščių taką, anksčiau vadintą Vėlių Keliu. Tai mūsų Galaktikos, 200 milijardų žvaigždžių sistemos projekcija dangaus skliaute. Pavadinimas Paukščių Tako atsirado todėl, kad jis tęsiasi per visą dangų pietų link ir sutampa su kryptimi, kuria į šiltuosius kraštus iišskrenda paukščiai. O Vėlių Kelio vardas apipintas legendomis, tikėjimais, sakmėmis, kuriose aiškinamas lietuvių tikėjimas mirusiųjų pavirtimu paukščiais ir Vėlių Keliu nukeliavimu į dausas. Liūdintys mirusių žmonių artimieji dažnai žiūrėdavo į Paukščių tako juostą ir, neva, matydavo ten jodinėjančias jų vėles ant eiklių žirgų su žvaigždėmis kaktoje.

IŠVADOS

Kūriniai apie pasaulio, žmogaus, augalų, bei gyvūnų, ir jų atskirų ypatybių kilmę traukia neįprasta, nekasdieniška aplinka, nepaprastais veikėjai ir jų darbais. Kaip susiformavo žvaigždynai, saulė, mėnulis ar žemė. Kaip atsirado žmogus ir jį supanti aplinka: augmenija, gyvūnija. Visas pasaulis, mūsų liaudies įsitikinimu, buvo sukurtas ne iš niekur ( ne „žodis tapo kūnu“), o iš jo egzistavusios materijos. Pirminiu pasaulio elementu dažniausiai laikomas vanduo. „Nebuvo nieko, tik vanduo.“, „Pradžioje pasaulio nebuvo nei žemės, nei saulės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo“, – pabrėžiama daugelio sakmių pradžioje. Žemę dievas kuria iš žemės miltelių, kurias atneša jam velnias iš vandens dugno, arba iš „žemės sėklos“. Vandenį, marias ar jūras, supančias pirmapradį kalną ar vilnijančias palei Pasaulio medį, jau nesyk aptikome, ir akivaizdu, kad kosmogoninė vandens reikšmė tikrai ženkli. Vanduo – tarsi „pagrindų pagrindas“, supantis visus laikų pradžioje iškylančius, pasirodančius, išaugančius daiktus.

Šiandien, kai žmonija susipažinus su daugiau ar mažiau pagrįstomis mokslinėmis visatos, žemės ir gyvybės kilmės teorijomis, įį naivų mitologinį šių „būtybių“ atsiradimą žiūri su šypsena. Perskaičiuos etiologines sakmes, daugelis nuolat matomų daiktų ir reiškinių, įgauna visai kitą prasmę. Visai nenorėdamas prisimeni tų reiškinių kilmės aiškinimą ir nusišypsai. Šios sakmės nuo neatmenamų laikų keliavo iš kartos į kartą, gyveno mūsų liaudies sąmonėje ir nuolat keitėsi. Dievų, dvasių ar gamtos kūnų garbinimas – senoji lietuvių religija. Kartu su religija po truputėlį keitėsi ir sakmės, jų suvokimas, aiškinimas. Lietuvių tautosakoje dievų sritys pasidalintos gana aiškiai: dangus skiriamas Dangaus dievui, atmosfera – Perkūnui, chtoniška erdvė – velniui. Perkūnas valdo atmosferą, debesis ir žaibus, o dangus yra Dangaus Dievo buveinė. Velnio dvaras įsivaizduojamas giliai, bet ne požemiuose, o „kalno viduje“ ar „už girios“. Kalnas yra centrine lietuvių kosmologijos ašis. Minima, kad ant jo kartais būna perkūnas arba dievas, o kalno viduje velnias. Ant kalno yra rojus arba dausos, o po kalnu, ar pačiame kalne, kalno viduje – pragaras.

Naujųjų metų apeigomis senosios religijos siekdavo reaktualizuoti pasaulio kūrimo mitą. Pirmapradis įvykis – pasaulio kūrimas – tam tikrais ritualais būdavo atkartojamas iš naujo, sudabartinamas – tai yra remiantis senuoju provaizdžiu, pasaulis tais pačiais būdais, kuriais jis kadaise buvo sukurtas, būdavo kuriamas iš naujo.

Kosmogoninis vanduo yra tarsi pirmųjų įvykių fonas, kita

vertus – pirmapradė substancija, iš kurios „ištraukiama“ pirmoji žemės sauja.

Kad ir kaip žymimas kosmogoninis bei kosmologinis vidurys – kalnu ar medžiu, kad ir kokiomis aplinkybėmis deginama sekrali ugnis, galima lengvai numanyti jog tokios religiškai labai svarbios „centrinės vietos“ turėjo būti siejamos su dievų pasauliu. Su svarbiausiuoju ar svarbiausiais dievais. Kas valdo kalną, medį, ugnį, tas valdo ir religijos centrą, ašį. Drauge aplink jį sukasi ir visa religinė sistema.

LITERATŪRA

1. Vaicekauskas A., Senvaitytė D., Račiūnaitė R. Senovės lietuvių pasaulėžiūra

2. Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija – 2004 m.

3. Vėlius N. Kaip atsirado žemė: lietuvių etiologinės sakmės – 1986 m.

4. Astronomijos enciklopedinis žodynas

5. www.google.lt