Kraičio skrynios ir jų reikšmė mūsų seneliams, proseneliams

KRAIČIO SKRYNIOS IR KRAITIS

Senovėje skrynios buvo perkamos. Skrynias dirbo tik tie, kurie jas mokėjo dirbti. Buvo tokių amatininkų, kurie iš skrynių dirbimo pragyvendavo. Jie dirbdavo pagal užsakymą arba veždavo į „jomarkus“. Skrynias ūkininkai pirkdavo per muges sausio mėnesį. Daug skrynių atveždavo į Plungės muges. Iš kur jas suveždavo, pasakyti negaliu, nežinau. „Jomarkuose“ būdavo įvairaus dydžio skrynių – didesnių ir mažesnių, dažytų ir išgražintų su gėlėmis. Būdavo ir baltų, nedažytų skrynių. Tos – pigesnės. Kas turėdavo didesnį kraitį, tas ir skrynią ddidesnę pirkdavo. Skrynios daugiausia buvo dažytos rudai ir mėlynai. Spalva kokios nors reikšmės neturėjo. Pirko tokią, kam kokia patikdavo. Ant skrynių šonų ir viršaus daugiausia būdavo nupaišytos gėlės. Tarp gėlių būdavo nupaišoma pora balandžių. Balandžiai reiškė jaunųjų meilę arba linksmą gyvenimą.

Buvo ūkininkų, kurie savo dukterims patys padirbdavo skrynias.

Kiti turtingieji ūkininkai skryniadirbius kviesdavo pas save į namus. Tie patys skryniadirbiai padirbdavo ir kitus kraičio daiktus: lovas, stalus, krėslus.

Jeigu namuose būdavo dvi suaugančios dukterys, tai kraitį dirbdavo abiems. Na, o jeigu antra dduktė būdavo tik priauganti, turėdavo tik apie 12 metų, tai jai kraičio skrynios dar nedirbdavo – dirbindavo tik toms, kurios turėjo apie 20 metų.

Skryniadirbius į namus kviesdavosi tik tada, kada jaunoji dar nebūdavo nė su kuo suderėta. O jeigu būdavo ssuderėta, tai tada kraitį dirbinti būdavo vėlu – tekdavo skrynias bei kitus daiktus pirkti jomarke.

Kiek skrynių turėdavo būti kraityje? Skaičius būdavo nevienodas. Viena skrynia būtinai turėjo būti. Nors ir paprasta samdinė mergelė, bet skrynelę privalėdavo turėti. Turtingosios turėdavo po kelias skrynias. Į vieną visada pridėdavo audeklų ritinių. Daugiausia ritiniai būdavo lininės drobės, šiek tiek ritinių būdavo ir iš pakulinės drobės. Kiekviena jaunoji savo kraityje būtinai privalėdavo turėti vieną vilnonį garnitorių savo vyrui. (Be to, kraityje kiekviena moteris į naujai sukurtą šeimą atsinešdavo kalvaratą – ratelį vilnoms verpti -, stakles.)

Kitose skryniose būdavo sudedami jaunosios rūbai: sijonai, švarkai, futros, skarelės, marškiniai ir kt. Turtingosios turėdavo atskirus kuparėlius, skirtus skarelėms sudėti.

Jaunajai būdavo privalu kraityje turėti vieną padirbintą lovą su pilnu paklojimu: kelias pamainas ppaklodžių, antvalkčių pagalvėms ir patalams, lovatiesę, patalus ir kelias pagalves. Lovos apdarą sudėdavo į atskirą srkynią.

Neturtinga mergelė dažniausiai turėdavo tik vieną skrynią. Ji lovos aprengimą (baltinius)surišdavo į ryšį.

Suderėjimo metu būdavo surašoma jaunosios dalies sutartis, kurioje nurodydavo visą daliai duodamą turtą. Jeigu nuotaka metų laikotarpyje nuo šliūbo (vestuvių) dienos mirdavo, tai vyras visą jaunosios dalį turėdavo grąžinti tėvams. Jeigu mirdama nuotaka palikdavo jau gimusį vaiką, tai jaunosios tėvams dalies nebegrąžindavo – ji likdavo jos vaikui.

Jeigu jaunasis pareidavo į jaunosios ūkį ir mmetų laikotarpyje jaunoji mirdavo, tai jaunasis iš ūkio turėdavo išeiti, išsinešdamas ir savo atsineštinę dalį. Mirusiosios dukters vyro į giminę nepriimdavo. Jeigu likdavo vaikas, tai jo tėvas jau turėdavo teisę pasilikti ūkyje ir vaiką dažniausiai saugodavo kaip akį (kad tik jis nenumirtų), nes jei mirtų, jis vėl būtų pašalintas iš buvusios žmonos giminės.

Jeigu jaunoji išeidavo į vyro ūkį, tai ji kraitį išsiveždavo, o jei likdavo ūkyje ir jaunasis parvažiuodavo pas ją gyventi, tai kraitis likdavo nevežtas.

Seniau, suderint, labiausiai žiūrėdavo, koks yra kraitis. Vėliau labiau pradėjo skaičiuoti pinigus. Nesvarbu, ar jaunoji turi didelį kraitį, svarbu, kad daug pinigų duotų.

Mergina, be kraičio, kurį išsiveždavo į vyro ūkį, privalėdavo turėti ir daug rankšluosčių, numegztų pirštinių, kurias ji padovanodavo suotams ir kraitvežiams. Kraitvežiai visada būdavo iš jaunosios pusės.

Kraitvežių skaičių jaunajam nurodydavo nuotakos tėvas, nustatydamas, kiek vežimų turi atvažiuoti paimti kraičio. Prie kiekvieno vežimo būdavo po vieną kraitvežį. Jaunasis į kraitvežius kviesdavosi savo geruosius kaimynus. Nors kraitvežiai kartu su jaunuoju ir atvažiuodavo į vestuves, bet jie joje nedalyvaudavo, prie stalo ne sėdėdavo. Kaip vestuvininkai, jie elgdavosi tik persikėlę pas jaunąjį – kraitvežiai ten prie stalo užimdavo svečių vietą.

Jaunoji kraitvežius, kada jie sudėdavo kraitį į vežimus, per petį aprišdavo rankšluosčiais. Be to, jaunoji dovanodavo po vienerias ppirštines uošviui ir švogeriams- ir visa tai iš kraičio skrynios.