Krėvos aktas

TURINYS:

TURINYS 1

ĮŽANGA 2

INTERPRETACIJŲ LIŪNAS 3

KAIP BUVO VYKDOMI KRĖVOS SUTARTIES KAI KURIE PUNKTAI 11

IŠVADOS (APIBENDRINIMAS) 13

LITERATŪROS SĄRAŠAS 15ĮŽANGA

Referato temą “Krėvos aktas” (arba unija šį dviprasmiškumą truputį paanalizuosiu vėliau) pasirinkau, todėl, kad, mano manymu, tai svarbus dokumentas, kuris padėjo Lietuvai žengti didelį žingsnį link krikščionybės, kuris lyg ir įpareigojo tokiam žingsniui. Žinoma, kad ir Lietuva turėjo savo kėslų išpešti naudos. Visų pirma, krikštas buvo efektyviausias būdas sumažinti Ordino grėsmę. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių – Ordino, Maskvos ar Lenkijos. Nors pradžioje buvo labiausiai tikėtina, kad Lietuva kkrikštą priims iš Ordino, bet ji pasirinko krikštą iš Lenkijos, nes ši valstybė buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos valstybingumui. Be to, ji galėjo būti naudinga sąjungininkė prieš Maskvą prisijungiant rusiškas žemes bei labai padėti kovose su Ordinu. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas – Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. 1382m. mirė Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas I ir tuo pasibaigė nuo 1370m. trukusi šių dviejų valstybių unija. Lenkijos sosto paveldėtoja buvo paskelbta mažametė jaunesnioji LLiudviko I duktė Jadvyga. Nuo to laiko Lenkijos ponai dideles viltis siejo su Jogaila, nes tikėjosi, kad, vedęs Jadvygą ir tapęs karaliumi, jis priklausys nuo Lenkijos politikų, o didžiulės LDK žemės taps atviros lenkams. Svarbu ir tai, kad Lietuva buvo ttraktuojama kaip svarbi sąjunginikė kovoje su Ordinu. 1384m. abi pusės apsisprendė ir pradėjo derybas dėl Jogailos vedybų su Jadvyga ir Lietuvos krikšto. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas, pasirašytas 1385m. rugpjūčio 14 dieną, kuris vėliau sukėlė daug prieštaravimų ir abejonių istorikų tarpe. Tuos prieštaravimus, abejones ir interpretacijas pasistengsiu apžvelgti savo referate.

Kai mokiausi mokykloje net nekilo abejonių dėl Krėvos akto autentiškumo, turinio ar, kad kiltų įvairių interpretacijų. Visada buvo kalbama, kad šiuo dokumentu Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikištyti visus Lietuvos gyventojus. Taip pat jis įsipareigojo atlyginti Austrijos princui Vilhelmui Habsburgui, kuriam Jadvyga buvo pažadėta į žmonos, bet kurio Lenkijos ponai atsisakė atsiradus Jogailos kandidatūrai. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos bbelaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Tad tik pradėjusi skaityti įvairią literatūrą ta tema, pakliuvau į interpretacijų liūną.INTERPRETACIJŲ LIŪNAS

XVIII a. pabaigoje, dar iki trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795m., istorikas A. Naruszewiczius, valdovo Stanislovo Augusto užsakymu rašęs “Lenkijos istoriją”, pateikė pirmą, Krėvos akto orginalo ir nuorašo tekstais paremtą šio dokumento turinio interpretaciją, faktiškai pirmasis paskelbė 1385m. Krėvos aktą. A. Naruszewiczius nepublikavo iš karto viso akto teksto. Tačiau citavo jo ištraukas net keliose vietose.

Šiandien sunku pasakyti, kodėl vėlesnių laikų istorikai ““nepastebėjo” žymiausio XVIII a. Lenkijos istoriko atliktos Krėvos akto teksto publikacijos ir jo vertinimo. Juk A. Naruszewicziaus “Lenkijos istorija” XIX a. buvo net kelis kartus pakartotinai išleita. Galima tik spėti, kad Krėvos unijos koncepsijos kūrėjams ir šalininkams buvo nepriimtina šio autoriaus interpretacija.

A. Naruszewiczius aprašė, kaip Jogaila siuntė Skirgailos vadovaujamą gausią, iškilmingą, brangias dovanas vežusią pasiuntinybę į Krokuvą pas Jadvygą ir Karūnos senatą. Pasiuntinybės tikslas, kaip jį nusako A. Naruszewiczius, buvęs prašyti luomų sutikimo, kad Jadvygai būtų leista tekėti už Jogailos, kuris savo priešvedybine sutartimi pažadėjo, kad jis pats ir visa jo tauta priims krikštą. Lenkai šį prašymą sutikę palankiai, tačiau manė, kad pirmiausia reiktų atsiklausti Jadvygos motinos Elžbietos ir laukti jos sprendimo. Tuo tikslu kartu su tuo metu Krokuvoje buvusiais karalienės motinos Elžbietos pasiuntiniais, Jogailos pasiuntiniai – kunigaikštis Borisas, Vilniaus seniūnas Hanulas bei Lenkijos pasiuntiniai išvyko į Vengriją. Toliau autorius teigia, kad Jogailos pasiuntinys kunigaikštis Borisas kreipęsis į karalienę Elžbietą. A. Naruszewiczius pateikia to kreipimosi tekstą, tačiau nenurodo šaltinio, kuriame rado tą menamą kunigaikščio Boriso kalbą. Tačiau šio pasiuntinio žodžiuose ne tik nesunku atpažinti Krėvos dokumento tekstą. Autorius nuorodose komentuodamas Boriso kalbą, nurodo 1385m. Krėvos aktą ir jį cituoja.

Pasakojimą apie 1385m. A. Naruszewiczius užbaigia informaija apie tai, kaip lenkai, gavę kkaralienės motinos leidimą, sušaukė Krokuvoje suvažiavimą, į kurį atvyko ir dalis Didžiosios Lenkijos atstovų (kiti dar nebuvo apsisprendę paremti Jogailos kandidatūrą ir liko namuose). Jame buvo sutarta karaliumi rinkti Jogailą bei paliepta tiems patiems pasiuntiniams, kurie važiavo į Vengriją, kartu su Lietuvos ir Vengrijos pasiuntiniais vykti į Lietuvą ir gauti iš Jogailos jo pažadų patvirtinimą. Rašo, kad Jogaila noriai priėmęs pasiuntinius ir patvirtinęs Krėvoje tai, ką anksčiau žadėjo.

A. Naruszewiczius suformulavo pirmą XVIII a. pabaigos Jogailos laikų Lenkijos – Lietuvos unijos sampratą. Jis nurodo, kad trečią dieną po krikšto toje pačioje bažnyčioje įvyko iškilmingos Vladislovo (Jogailos) jungtuvės su Jadvyga ir po kurio laiko karūnacija, prieš kurią naujasis karalius prisiekė laikytis sutarčių ir unijos bei suteikė kai kurias laisves lenkų tautai.

A. Naruszewiczius rašė remdamasis Krėvos akto orginalo ir 1445m. nuorašo tekstais. Jo dirbtuvėje, kaip minėta, buvo padaryti šio dokumento orginalo ir 1445m. nuorašo nuorašai.

Kitas A. Naruszewicziaus informacijos šaltinis buvo jo Anonimu vadinto autoriaus tekstas. Šiandien šis Anonimas yra tapatinamas su XIV a. Lenkijos kronininku Janu iš Czarnkowo.

Krėvos dokumento istorijoje labai svarbi buvo Lenkijos literatūros istoriko M. Wiszniewskio 1837 metais paskelbta teksto publikacija. Jai pasirodžius, Krėvos dokumentas “išgarėjo”. Lenkijos istorikai pavadino jį Krėvos unijos aktu ir suteikė garbę pradėti Lietuvos – Lenkijos uunijų istoriją. A. Naruszewicziaus ir jo bendradarbių dar XVIII a. pabaigoje atliktas darbas buvo lyg ir užmirštas.

1385m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktu buvo paremta visa vadinamoji Lietuvos – Lenkijos unijų koncepsija, teigianti, kad jau XIV a. pabaigoje Lietuvos valstybė buvo sujungta, sulieta su Lenkijos Karalyste, inkorporuota į ją unijos saitais. Šios koncepsijos kūrėjai bei propaguotojai buvo garsūs Lenkijos istorikai. Krėvos unijos koncepsiją garsin.ant pasaulyje daugiausia nusipelnė O. Haleckis ir H. Lowmianskis. Lenkijoje Krėvos akto tekstas buvo ne kartą paskelbtas, susikaupė daug jam skirtos literatūros. Taip Krėvos dokumentas Lenkijos istorikų valia virto tarpvalstybinės sutarties aktu.

Tiesa, ne visi istorikai pasidavė Krėvos unijos koncepsijos magijai. Savotiškai pratęsdami A. Naruszewicziaus tradiciją, nors ir nenurodydami jo “Lenkijos istorijoje” išdėstytų samprotavimų, jie Krėvos dokumentą vertino kaip Jogailos priešvedybinių pažadų patvirtinimą. Net H. Lowmianskis manė, kad po Krėvos akto greičiausiai turėjo būti surašytas dar vienas oficialus galutinės sutarties dokumentas, kuriame buvo išdėstytos visos sosto užėmimo sąlygos, kurių laikytis įsipareigojo Jogaila. Jo manymu, tai galėjo įvykti 1386 m. Liubline. Tačiau tokio dokumento kol kas niekas nesurado. J. Bardachas atkreipė dėmesį, kad šis H. Lowmianskio teiginys nėra argumentuotas, kadangi paremtas tik J. Dlugošo žinia, kuri gali būti ir netikra, kadangi kituose šaltiniuose nėra jokių užuominų apie tokį inkorporacijos aktą,

juo niekada nebuvo pasiremta.

Tačiau šie kitaip Krėvos akto turinį supratusiųjų argumentai Lietuvos – Lenkijos unijų istorikams, matyt, pasirodė nelabai aktualūs ar įtikinantys. XX a. istoriografijoje įsiviešpatavo 1385m. Krėvos unijos koncepsija. Įsigalint Krėvos unijos koncepsijai, tyrimų laukas susiaurėjo. Buvo akcentuojamas vienas klausimas: ar lotyniškas žodis applicare reiškia visišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės inkorporavimą į Lenkijos Karalystę, ar ne. Interpretuojant akto turinį, pačiu dokumentu domėtasi kur kas mažiau. Bene daigiausia dėmesio su pačiu dokumentu susijusioms problemoms skyrė Lenkijos istorikas H. Paszkiewiczius.

O. Haleckis ppabrėžia, jog sutariama, kad tai nebuvęs joks lenkų-lietuvių unijos aktas, kaip tie unijų aktai, kurie dažnai būdavo sudaromi laikotarpiu tarp 1401m. ir 1569m. Autorius teigia, kad tai tebuvęs vienašališkas Jogailos piršlybų dokumantas, kuriuo jis patvirtina pažadus duotus Budoje, o taip pat tapimo Lenkijos karaliumi, kai priims krikštą ir ves Jadvygą, sąlygas. Šis susitarimas, kurio liudytojai buvo keturi dinastijos nariai, O. Haleckio manymu, buvo vienintelė garantijos, kad jis laikysis duotų pažadų, forma, kokią tuo metu galėjo pateikti Jogaila, kadangi Lietuvos bajorija ddar neturėjo pilietinių teisių.

Tautinės lietuvių istoriografijos pradininkas Simonas Daukantas 1385/86m. įvykius aprašo XIX a. pirmojoje pusėje rašytuose darbuose “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” ir “Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. Pirmajame veikale, kaip nurodo S. Daukanto kūrybinio palikimo tyrinėtojas Vytautas MMerkys, autorius tik bendrais bruožais aptarė savąją Lietuvos istorijos koncepsiją, o ją gerokai detalizavo ir patikslino, išplėtojo kituose trijuose veikaluose. “Darbų” mokslinė atrama – literatūra bei šaltiniai – gana nedidelė. Čia autorius dar nenaudoja neskelbtų šaltinių, remiasi vos keliais autoriais. Daugiau kaip trečdalis visų S. Daukanto nuorodų “Darbuose” yra į vokiečių autoriaus A. Kotzebue’o “Senosios Prūsijos istoriją”. “Pasakojimo” nuorodose aiškiai vyrauja kito vokiečių istoriko – J. Voigto įtaka.

Skiriasi ir S. Daukanto pateikiamas mums rūpimų XIV a. paskutiniojo ketvirčio įvykių aprašymas. “Darbuose” S. Daukantas taip pasakojo Jogailos atėjimo į Lenkijos sostą ir Lietuvos bei Lenkijos valstybių suartėjimo istoriją: “.Vienok, noris lenkai norėjo Jogailą už karalių savo turėti, nes Jadvyga karalaitė niekaip jo nemėgo, noris rašo Jogailą didžiai grakštų buvus, kursai, viešėdamas rrūmuose Krokuvos, nuleido prie jos didžius siuntinius, rankos jos meilaudamas, kuri aniems, meilimgai klūkiantiems, atsakė: “Neduosiu”. Siuntiniai tarė, jog Jogaila persikrikštys, ana atsakė, jog rankos jam neduos. Paskui ėmė ana užmetinėti Jogailai nužudymą jo dėdės, taip garbingo kario Kęstučio. Jogaila to užsigynė. Vytautas pats pradėjo karalaitę perkalbėti, stigavodamas, jog Kęstutis buvo jo tėvas, kurį ne Jogaila nužurdojo, nes P.rokša jomylista, kursai seniai ant jo iltį griežė, aną nužurdojo, nes nė taip dar ana nenorėjo tikėti, ant galo Prokša patsai turėjo ppasirodyti ir tą patvirtinti, nes Jadvyga suprato aiškiai tuos monus ir atsakė, jog rankos neduos. Paskui tėvūnai lenkų paliko jaunuoliu vienudu, diena nemetu perkalbėjo Jadvygą, kuri, norėdama ar nenorėdama, turėjo mėgti Jogailą, kursai, gavęs ranką nuo karalaitės, tuojau persikrikštijo ir vardą ant krikšto Vladislovo priėmė ir prisiekė, jog Lietuvą ir Žemaičius su Lenkais suners. Paskui buvo parėdka ir karūnos Lenkų Jogailai antdėjimas. Taip lietuviai antrą parėdką pergėrė Krokuvoj, buveinėj Lenkų”. Tęsdamas pasakojimą S. Daukantas rašė, kad “Jogaila, pargrįžęs į Lietuvą, gyrės diduomenei ir aną vildamasis tarė, jog galią ir valdžią Lietuvos padidino ir praplatino, sunerdamas Lietuvą ir Žemaičius su Lenkais, ne dėl to tą padarė, idant lenkams anie vergautų ir jų valdžios klausytų, nes idant reikalingame atsiejime vieni antriems pagalbą duotų, paskui, vieniems tarp diduomenės lietuvių pilis dovanodamas, kitus į vyresnius keldamas, kitus apdovanodamas gėrybėmis, tildė, sakau, Lietuvos ir Žemaičių jomylista, kurie didžiai nenorėjo sunėrimo Lietuvos su Lenkais, kaipogi regėjo aname savo ūkės nužeminimą ir prapuolimą, vienok tuo kartu Jogaila visus perkabėjo ir Vilniuj sunėrimo abejų kraštų raštus išdavė, kuriuos diduomenė pasirašė ir apžymėjo”. Tokia buvo pirmoji 1385/86 m. įvykių interpretacija lietuvių istoriografijoje.

Plačiau, detaliau šis siužetas perteiktas “Pasakojime”. S. Daukantas čia rašo: “Taip įtiekęs Jogail, daugiau Vytautas, pakajų Lietuvai, ryžos ssmeigtis į sostą Lenkų, kurie to sau širdingai linkėjo. Įkalbėtas Jogaila nuo lenkų diduomenės nuleido su iškilme siuntinius, tarp kurių visų gašiuoju buvo Skirgaila su Vygantu kunigaikščiu, su Anuliu, Vilniaus urėdų, į Krokuvą, Lenkų buveinę, tenai dūmoj tėvūnų, arba senatorių, rankos Jadvygos Jogailai lūgoti, žadėdami lenkams tą, ko nė vienas daugiau negalėjo bežadėti, beje: išpažinti krikščionių katalikų tikybą su savo broliais, gentimis, su visa diduomene ir su visa tauta, lenkų kalinius, esančius Lietuvoj, išliuosinti, visas Lietuvos žemes, lygia dalia užkariautuosius gudų kraštus su Lenkų ryke sukergti, visas žemes lenkams, užimtąsias nuo neprietelių, tai yra Pamarį, Kulmiją, Sileziją Dobrynę, Vieliunę ir kitas, neteisingai jiems išplėštas, pagrąžinti pasiėmė, visą Lietuvos skarbą naudon lenkų dėvėti ir 200 000 auksinių, kuriuose buvo žadėjęs Vilhelmas, kunigaikšti Austrijos, lenkams mokėti, jei būtų Jadvygą už jo išleidę, į skarbą Lenkų ketėjo užmokėti. Kas gi kitas galėjo tiek lenkams žadėti, kaip Jogaila, kurie kito nieko nelinkėjo, kaip tiktai kad žadėjimas attiestų”. Įterpęs pasakojimą, kaip Jadvyga nenorėjusi tekėti už Jogailos, kaip jos buvęs sužadėtinis Vilhelmas atvykęs į Krokuvą, S. Daukantas pasakoja apie Lenkijos ir Jogailos pasiuntinių važiavimą pas Jadvygos motiną karalienę Elžbietą į Vengriją: “To dėjęsi, lenkai siuntinius lygiai su Lietuvos piršliais į Vengrus pas karalienę Elžbietą išleido, kad iiškaulytų nuo jos karalaites, jos dukters, ranką. Diena nemetu perkalbėjo karalienę, ir gavo ranką Jadvygos d. Lietuvos kunigaikštis Jogaila”, o po to, gavus Elžbietos leidimą ir Jadvygai sutikus tekėti, rašoma apie lenkų pasiuntinių siuntimą į Lietuvą: “Lenkai tuojau išleido siuntinius į Lietuvą, tarp kurių yra minavojami Volodka iš Ogrodzeno, Kristupas iš Ostrovo, Petras Šafranecas iš Laučicų ir Hinčia iš Rogovo, kviesti Jogailą į Lenkų sostą ir ranką Jadvygos jam atduoti”.

Panašu, kad “Pasakojime” S. Daukantas, vardindamas Jogailos duotus pažadus, remiasi Krėvos aktu. Tačiau autorius nė žodžiu neužsimina nei apie susitikimą Krėvoje, nei apie 1385m. Krėvos dokumentą. Jogailos išduotą dokumentą S. Daukantas probėkšmomis mini, pasakodamas apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio atvykimą su palyda į Krokuvą, krikštą bei karūnavimą Lenkijos karaliumi: “Kelias dienas perleidus linksmai linksmesniai puotomis ir vaišėmis, Jogaila išdav.ė raštą ant viso to, ką buvo pažadėjęs, kaip viršiau minavijau, – amžiną bendrybą su lenkais laikyti, kiekviename reikale vieni antriems talkinėti”. Tačiau šios užuominos sieti su Krėvos aktu rimto pagrindo nėra. S. Daukanto istorijos koncepsijoje Krėvos unija nėra, Lietuvos suartėjimas su Lenkija aiškinamas kaip Gediminaičių dinastijos sprendimas.

XX a. pirmosios pusės lietuvių istoriografija nepriėmė Lenkijos istorikų sukurtos Krėvos unijos koncepsijos. 1936 m. paskelbtoje Lietuvos istorijos sintezėje Zenonas Ivinskis nurodo, kad “1385m. vasarą buvo baigtos

Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos derybos, po kurių susitikimo Krėvos pilyje metu Jogaila su broliais specialiu lenkų surašytu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu, patvirtino savo delegacijos duotus pažadus Jadvygos motinai karalienei Elžbietai, kad Krėvos aktas, nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija, nebuvo jokia sutartis, joks unijos aktas, kaip dažnai jis vadinamas, o buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinimas raštu”.

Tokios nuomonės laikosi ir 1968m. Bronius Dundulis monografijoje, skirtoje Lietuvos valstybinio savarankiškumo XV a. problemai, 11385m. Krėvos dokumentą apibūdina taip: “Iš esmės tau buvo Jogailos ir paskelbtos Lenkijos karaliene Jadvygos sutuoktuvių susitarimas..pats Krėvos aktas buvo tiktai paruošiamasis raštas ir, matyt, turėjo galioti tol, kol bus sudarytas tikros sutarties dokumentas. Tačiau joks kitas tekstas neišliko ir abejotina, ar jis iš viso buvo surašytas”.

Tačiau kiti istorikai, dirbę Sovietų Lietuvoje ir neturėję galimybių tirti Krėvos aktą, perėmė Lenkijos istoriografijos suformuluotas pagrindinės inkorporacinės koncepsijos nuostatos.

Pirmoje sovietiniais metais parašytoje Lietuvos istorijos sintezėje Juozas Žiudžda Krėvos akto atsiradimo aplinkybes ir jo ppasekmes nusakė keliais sakiniais: “Po ilgai trukusių pasitarimų, 1385m. Jogaila Krėvos pilyje priėmė Lenkijos delegaciją, ir čia tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pasirašytas susitarimas, vadinamais Krėvos unijos aktas. Tuo aktu Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, pasižadėjo sujungti visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žžemes su Lenkija.”. 1958m. išleistoje trumpojoje Lietuvos istorijos sintezėj J. Žiugžda dar kartą tvirtina, kad: “Lietuvos ir Lenkijos feodalų derybos pasibaigė unijos sudarymu, tai yra Lietuvos ir Lenkijos valstybių sujungimu. Tos unijos susitarimas buvo pasirašytas Krėvos pilyje 1385m., dėl to ir pats susitarimas vadinamas Krėvos unija”.

1970m. Mečislovas Jučas studijoje “Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos” kartoja inkorporacinę Krėvos unijos koncepsiją, pateikdamas visiškai neproblemišką 1385m. akto interpretaciją: “Kokiu būdu ir kada prasidėjo lenkų ir lietuvių pasitarimai dėl unijos, neturima žinių. Visiškai nežinoma, kaip prieita prie 1385m. Krėvos sutarties su Lenkija. Lenkai siuntė savo pasiuntinius pas Jogailą, o Jogaila – į Lenkiją, iš ten į Vengriją pas Jadvygos motiną Elžbietą. Deja, nežinome tų derybų, o taip pat ir įgaliojimų pasiuntiniams turinio”. Tačiau ššios neskaidrios akto atsiradimo aplinkybės, M. Jučui nesutrukdė padaryti gana kategorišką išvadą, kad: “Jogaila Krėvos sutartimi inkorporavo Lietuvą į Lenkijos valstybės sudėtį. Lenkų feodalai įžiūrėjo šiame akte Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įjungimą į Lenkijos Karalystę, o tai ir sklebė Jogailos duotas raštas”.

Krėvos dokumentas buvo vis neužmirštamas. 1975m. lietuvių istorikas Jonas Dainauskas, pokario laikotarpiu dirbęs Jungtinės Amerikos Valstijose, išsakė priekaidą, kad “Kriavos aktas iš tikrųjų yra vėlesnių, pojogailinių laikų fabrikatas”.

Tiesa, daugiau nei dešimt metų LDK istorijos tyrinėtojai nei Lietuvoje, nei Lenkijoje į ššią provokuojančią J. Dainausko tezę nereagavo. Jos nemini, neaptaria ir nediskutuoja E. Gudavičius, nagrinėdamas Krėvos sutarties tikslus ir jų įgyvendinimo galimybes; vėliau – jos teisinę bei faktinę esmę. Jos neaptaria ir Lenkijos istorikai – S. Szczuras, rašęs apie diplomat.us, kurie XIV a. pabaigoje dalyvavo sudarant Lenkijos ir Lietuvos uniją; Zofia Kowalska-Urbankowa, apžvelgdama naujausius lenkų istoriografijos tyrinėjimus, skirtus 1385-1413m. unijai.

Nuorodų į J. Dainausko išsakytą bejonę dėl Krėvos akto autentiškumo nerasime ir 1985-1988m. Lietuvoje parengtuose Lietuvos istorijos sintezėse. Jų autoriai – J. Jurginis ir M. Jučas vėl kartoja pamatinius inkorporacinės Krėvos unijos koncepsijos teiginius.

J. Dainausko hipotezės nemini, neanalizuoja ir Lietuvos istorijos sintezės lenkų kalba autorius, lenkų istorikas J. Ochmankis.

Tik 1991m. Vilniuje fotografuotiniu būdu leidžiant 1970m. Z. Ivinskio parašytą ir 1978m. Romoje išleistą Lietuvos istoriją iki Vytauto mirties, teksto komentarų autorius E. Gudavičius nurodė ir trumpai pakomentavo J. Dainausko tyrinėjimą kaip svarbų naujų kriterijų ieškojimais, kartu pabrėždamas, kad “deja, autorius siekia ne išsiaiškinti problemą, o žūtbūt paneigti Krėvos aktą, kas leidžia nesunkiai iškelti kontargumentų šiaip įdomiomis jo išvadoms: aktas parašytas ne vienu prisėimu; jo formuliaras primityvus; aktas buvo saugomas Krokuvos vyskupijos, o ne karalystės archyve”. Bet tai dar nebuvo tikra diskusija dėl J. Dainausko tezės. Simbolines jos užuomazgas galima įžiūrėti tik 1995m., kai ““Lietuvos istorijos iki 1795 metų” sintezėje nurodžius, kad “yra net bandymų įrodyt, jog iki mūsų dienų Krokuvos kapitulos archyve išlikęs 1385m. rugpjūčio 14d. akto orginalas tėra politiniais tikslais lenkų parengtas falsifikatas”, M. Jučas recenzijoje replikavo: “Apie kokį falsifikatą kalbama, jei jo teiginiai kartojami 1401 ir 1413 metais”.

Pirmosiomis J. Dainausko hipotezės oponentėmis tapo Maria Koczerska ir Lidija Korczak. Lenkijos istorikės visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į silpnąsias J. Dainausko hipotezės puses: kad yra atvirai delkaratyvių, istorine medžiaga nepagrįstų aiškinimų, esą ne tik 1385m. Krėvos aktas, bet ir kiti, vos ne visi Lietuvos ir Lenkijos sutarčių dokumentai yra Lenkijos pusės tendencingai surašyti falsifikatai, jis neatsako į svarbiausius kiekvieno falsifikato atveju iškylančius klausimus: kas, kada ir kokiu tikslu tą dokumentą sufabrikavo – bei kitus profesionalumo stokojančius J. Dainausko aiškinimus, kokiu būdu techniškai galėjo būti sufabrikuotas Krėvos aktas.

Yra ir kitaip manančių istorikų. Visiškai nekritiškai, neanalizavęs jo stipriųjų ir silpnųjų pusių, J. Dainausko teiginiu apie akto sufalsifikavimą pasinaudojo šiuolaikinis Baltarusijos autorius J. Jucho, kuris neabejodamas, kad Krėvoje įvyko Jogailos susitikimas su Lenkijos pasiuntiniais, pateikia tokią 1385m. įvykių Krėvoje interpretaciją: “Pasinaudojęs abiejų valstybių liaudies noru sudaryti sąjungą ir draugystę, Lenkijos feodalai ir vyskupai norėjo paversti šią sąjungą priemone vykdyti grobikišką politiką ir įskiepyti katalikybę Baltarusijoje, Lietuvoje iir Ukrainoje. Istorinėje literatūroje žinomas Krėvos sutarties tekstas, matyt, ne autentiškas, o vėliau sufalsifikuotas. Antiliaudiniu jo pobūdžiu plačiai naudojasi agresyvūs feodaliniai ir buržuaziniai Lenkijos sluoksniai, kad pagrįstų grobikiškas pretenzijas į baltarusių, ukrainiečių ir lietuvių žemes vėlesniais laikais”. Ši Baltarusijos autoriaus interpretacija yra išdėstyta leidinyje, kuris 1992m. rekomenduotas kaip mokymo priemonė Baltarusijos valstybinio universiteto Teisės fakulteto studentams.

Zigmantas ir Jūratė Kiaupos pateikia tokį Krėvos akto aiškinimą: “Šiuo dokumentu Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo apsikrikštyti kartu su visais savo valstybės gyventojais pagonimis, atlyginti Jadvygos sužadėtiniui Austrijos princui Vilhelmui už vedybų sutarties netesėjimą, savo jėgomis ir lėšomis atgauti ir sugrąžinti Lenkijai priklausančias žemes, paleisti visus lenkų belaisvius, LDK prijungti prie Lenkijos karalystės.

Būtent paskutinysis Jogailos pažadas, lotyniškame akto tekste išreikštas žodžiu applicare, ir sukėlė didžiausią diskusiją istoriografijoje dėl menamo LDK inkorporavimo .į Lenkijos karalystę 1385 metais. Šiandien nemažai Lietuvos ir Lenkijos istorikų sutinka, kad Krėvos sutartis nebuvo jokia unija. Krėvos aktu Jogaila tik patvirtino per piršlybas Jadvygai Skirgailos jo vardu duotus pasižadėjimus. Jogailai užimant Lenkijos sostą, galėjo būti surašytas oficialus Lenkijos ir LDK sutarties aktas. Tačiau tokio dokumento nėra žinoma. Atvirkščiai, yra net bandymų įrodyti, jog iki mūsų dienų Krokuvos kapitulos archyve išlikęs 1385m. rugpjūčio 14d. Krėvos akto orginalas tėra politiniais tikslais

lenkų parengtas falsifikatas.

Krėvos akto autentiškumą istorikai vis dar aptarinėja, tačiau jau dabar galima tirtinti, kad XIV a. pab. LDK nebuvo visuomeninių jėgų, uinteresuotų Lietuvos valstybės susijungimu su Lenkijos karalyste. Tai patvirtina ir faktas, kad, Jogailai išvykus karaliauti į Lenkiją, platieji Lietuvos bajorijos sluoksniai parėmė Vytauto pastangas tapti pilnateisiu suverenios LDK valdovu. Kita vertus, pati Lenkija XIV a. pabaigoje dar nebuvo pajėgi absorbuoti pagal plotą už ją daug didesnę, visiškai skirtingą tautiniu atžvilgiu, visuomenės ir valstybės organizacijos bei kultūros prasme valstybę –– LDK. Galima kalbėti apie Jogailos suinteresuotumą sudaryti politinę sutartį su Lenkija, kuri padėtų išplėsti Gediminaičių dinastijos valdžią regione, ir tokiu būdu sustiprinti savo, kaip monarcho, ir Lietuvos valtybės tarptautines pozicijas bei prestižą. Krėvos aktą, kalbant šių dienų terminu, galima būtų pavadinti ketinimų protokolu, kuriuo norėta vadovautis, užmezgant naujus tarpvalstybinius LDK ir Lenkijos santykius”.

Labai lengva susipainioti tarp tokios gausybės vertinimų, bet aš manau, kad Krėvos sutarties aktas tebuvo Jogailos priešvedybinių pasižadėjimų rinkinys, suteiktas Lenkijos ponams, juo norėta vadovautis, užmezgant naujus LLDK ir Lenkijos karalystės santykius, nes būtų nelogiška, jei lenkai būtų sufalsifikavę tokį dokumentą, nors ir turėjo kėslų dėl LDK žemių. Krėvos aktas paaiškina praktiškai visus tuomet vykusius istorinius įvykius: Lietuvos krikštą, Jogailos tapimą Lenkijos karaliumi. Bet vis dėlto, manau, kkad tai buvo pradžia Lenkijos skverbimosi į Lietuvą, kadangi buvo užmegzti tarpvalstybiniai santykai.

KAIP BUVO VYKDOMI KRĖVOS SUTARTIES KAI KURIE PUNKTAI:

1386-1387 m. žiemą Jogaila atvyko į Vilnių vykdyti Krėvos sutarties punktų. Sostinėje buvo pradėta oficiali krikšto akcija, įkurtos pirmos parapijos, statomos katalikų bažnyčios. 1387m. Jogaila paskelbė 3 privilegijas – steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Jomis buvo išreikšta LDK visuomenės naujos raidos programa.

1387m. vasario mėn. 17 d. privilegija Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto, Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanoro ir Molėtų dvarus, Verkių bei Bokštų valsčius. Šias valdas sudarė 50-60 kaimų. Taip valdovo aktu iš didžiojo kunigaikščio žemių fondo buvo sukurta pirmoji Lietuvoje stambi latifundija, kurios dydis ppranoko bet kurio didžiausio to meto žemvaldžio valdas. Žemės valdomis bei kitaip materialiai buvo aprūpintos ir steigiamos bažnyčios. Bažnyčios žemės bei jose gyvenę valstiečiai buo atleisti nuo visų prievolių, net nuo karo tarnybos, taip pat mokesčių valdovui bei apsaugoti nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus.

Taigi jau pirmaisiais krikšto priėmimo metais Lietuvos katalikų bažnyčia buvo ne tik gerai aprūpinta materialiai, jai suteiktas ekonominis ir teisminis imunitetas valstybėje. Šia prasme ji susilygino su Lietuvą krikštijusia Lenkijos bažnyčia, kuri keletą ššimtų metų siekė įtvirtinti imuniteto teises.

Dalinio imuniteto teisės buvo suteiktos Lietuvos bajorams. 1387m. vasario 20d. Jogailos privilegija visi krikštą priėmė bajorai katalikai, atliekantys karinę tarnybą, gavo nuosavybės teises į tėvonines žemes, teisę laisvai jomis disponuoti, nevaržomai tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėv.oninės valdos buvo atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą bei remontą. Tačiau 1387m. privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Bajorų tėvoninės valdos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismo jurisdikcijai.

1387m. kovo 22d. Jogailos privilegija Vilniui suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Tiesa, Magdeburgo teisė veikė ne visoje tuometinio Vilniaus teritorijoje. Greta miestiečių administracijos valdomos miesto dalies buvo teritorijos, vadinamos jurzdikos, pavaldžios didžiajam kunigaikščiui, vyskupui ar bajorams.

1387m. Jogailos privilegijos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų klostymąsi, sukūrė naujos LDK visuomenės teisinius pagrindus. Tolesnį visuomenės reformavimo darbą kuriam laikui sutrikdė 1389m. atsinaujinusi vidaus kova tarp Vytauto ir Jogailos.

Mano manymu, Lietuvos krikštas turėjo daugiau teigiamų pasekmių, nes jis sugriovė Vokiečių ordino agresijos ideologinius pagrindus, buvo panaikinta politinė Lietuvos izoliacija Europoje, buvo atverstas kelias tolesnei Lietuvos valstybės visuomenei-politinei ir kultūrinei raidai.IŠVADOS (APIBENDRINIMAS)

· Surašytas XIV a. pabaigoje, Krėvos pergamentas 500 metų išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve Vavelio ppilyje ir, atrodo, menkai terūpėjo tiek LDK, tiek ir Lenkijos Karalystės politikams, nesidomėjo šiuo dokumentu ir istorikai. Situacija pasikeitė XIX a. viduryje. 1385m. Krėvos aktas staiga sulaukė didžiulio istorikų susidomėjimo bei pripažinimo. Lenkijos istorikai jį pavadino Krėvos unijos aktu. Lenkijos-Lietuvos santykių istorijos istoriografijoje atsirado Krėvos unijos koncepsija, teigianti, kad būtent šiuo dokumentu XIV a. pabaigoje buvo įteisinta Lietuvos valstybės inkorporacija į Lenkijos Karalystės sudėtį. Greitai radosi ir skeptikų, kitaip interpretavusių šio dokumento turinį. Prasidėjo ilga, iki pat šių dienų trunkanti diskusija dėl Krėvos akto reikšmės įvertinimo dviejų valstybių santykių istorijoje. XX a. 8-ajame dešimtmetyje istoriografijoje paskleistas teiginys, kad 1385m. rugpjūčio 14d. Krėvos aktas esąs ne XIV a. pabaigoje surašytas dokumentas, o vėlesnių laikų falsifikatas, sukėlė naują emocingų diskusijų bangą. Iškilo būtinybė aiškintis Krėvos akto autentiškumo problemą.

· Lenkijoje 1385m. Krėvos akto tekstas buvo daug kartų publikuotas lotynų kalba, skelbti jo vertimai į lenkų kalbą. Lietuvoje šio prieštaringai vertinamo šaltinio viso teksto publikacijų nei lotynų kalba, nei lietuviško vertimo iki šiol nebuvo. Iki pat XX a. pabaigos Lietuvoje dirbę istorikai negalėjo tyrinėti šio dokumento, saugoto Krokuvos kapitulos archyve ir dėl politinių aplinkybių neprieinamo XX a. pirmoje pusėje bei sovietmečio dešimtmečiais. Todėl diskusijoje dėl Krėvos akto Lietuvos istorikai ilgą laiką nebuvo lygiaverčiai Lenkijos tyrinėtojų ppartneriai.

· Nuo XIX a. vid., kai Krėvos sutarties aktas buvo įvestas į istoriografiją, iki pat šių dienų daug Lenkijos ir kitų šalių istorikų jį vadina unijos aktu, sujungusiu Lietuvą ir Lenkiją į vieną valstybę. Jie teigia, kad nuo 1385m. Lietuva prarado savo nepriklausomybę ir tapo Lenkijos dalimi. Remiasi tuo, kad Krėvos akto paskutiniame punkte Jogaila pažadėjo inkorporuoti (naudotas lotyniškas terminas applicare) Lietuvą į Lenkiją. Jei dabar Lietuvoje irgi būtų laikomasi tokios nuomonės, mes turėtume perpaišyti Vytauto laikų LDK žemėlapį, nes turėtume Lietuvą pavaizduoti ne kaip nepriklausomą valstybę, bet kaip Lenkijos dalį.

· Lietuvos tarpukario istorikai A. Šapoka ir Z. Ivinskis buvo pirmieji, išdrįsę paneigti nusistovėjusią lenkų istorikų nuomonę. Jais seka ir dabartiniai Lietuvos istorikai. Jie teigia, kad Krėvos unijos aktas nebuvo jokio unija, o tik Jogailos vedybiniai pasižadėjimai, neturėję jokios juridinės ar faktinės galios. Jie būtų galėję tapti unijos aktu, turinčiu juridinę galią, jei būtų buvę patvirtinti nauju dokumentu po to, kai Jogaila tapo karaliumi. Tačiau apie jokį naują dokumentą žinių nėra. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo kalbėti apie Krėvos sutartį kaip apie uniją ir kaip apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją XIV a. pabaigoje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Kamuntavičius R., KamuntavičienėV., Civinskis R., Antanaitis K. Lietuvos istorija 11-12 klasėms. Vilnius. 2000.

2. Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius

A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. Vilnius. 1995.

3. 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Vilnius. 2002.

4. Jakštas J., Ivinskis Z., Sužiedėlis S., Šapoka A., Šležas P. Jogaila. Kaunas. 1935.

5. Jučas M. Lietuvos ir Lenkijos unija. “Aidai”. 2000.

6. Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. 1978.

7. Petrauskaitė A. Istorija. Vilnius. 2001.