KRIKŠČIONIŲ BAŽNYČIA IR KANONŲ TEISĖ VIDURAMŽIAIS

Turinys

TURINYS 2

ĮVADAS 3

POLITINĖ VIDURAMŽIŲ EUROPOS PATIRTIS 4

NAUJAS VAKARŲ VEIDAS ARTĖJANT VIDURAMŽIAMS 4

BAŽNYČIA VIDURAMŽIŲ EUROPOJE 5

KANONŲ TEISĖS KŪRIMASIS 8

KANONŲ TEISĖS ŠALTINIAI 8

STRUKTŪRINIAI KANONŲ TEISĖS SISTEMOS ELEMENTAI 9

IŠVADA 12

NAUDOTA LITERATŪRA: 13

IŠNAŠOS: 14

Įvadas

“Bažnyčia yra ne tik neregimoji, bet ir regimoji institucija. Būdama taip pat tarptautinės teisės subjektu, turi teisę užimti universaliosios visuotinės Bažnyčios poziciją, nes tikintieji, priklausydami Bažnyčiai, kartu yra ir valstybės piliečiais.

Bažnyčia, kaip atskira nuo valstybės institucija, turi įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę galią. Visi krikštytieji, kas jie bebūtų – dvasiškiai, vienuoliai ar pasauliečiai – sudaro Dievo tautą. Netgi netikintys ar nepraktikuojantys, kkaip socialinės visuomenės nariai, neišvengiamai, vienaip arba kitaip, gali turėti ryšį su bažnytinės visuomenės nariais.”1

Savo darbe aš bandysiu apžvelgti katalikų bažnyčios įsigalėjimo problematiką viduramžiais. Kokios aplinkybės lėmė bažnyčios įsigalėjimą visuomenėje, kaip bažnyčia išplėtojo kanonų teisę ir kodėl ji suvaidino svarbų vaidmenį Vakarų Europos šalių gyvenime. Domėdamasi šiais klausimais, supratau kokį didžiulį vaidmenį suvaidino katalikų bažnyčia kurdama žmonių elgesio modelį bei formuodama visuomenės požiūrį į dvasinį gyvenimą. Netgi inkvizicijos savotiškai nusipelno pagyrimo, nes jų dėka teisėje buvo įdiektas teisinis tardymas iir teisminis nagrinėjimas, kuris išliko net iki mūsų dienų. Mano darbo tikslas atskleisti katalikiško pasaulio bei kanonų teisės įtaką mūsų civilizacijai.

Ivairiais viduramžių raidos etapais Vakarų Europos karalių valdžios ir katalikų bažnyčios santykiai buvo nevienodi ir ganėtinai sudėtingi, nekart ppriėję iki atvirų konfliktų ir kovos. Iki pat XI a. bažnyčia buvo vertinama ne kaip politinis darinys, o pirmiausia kaip dvasinė žmonių bendrija. Valstybių teritorijoje jai vadovavo imperatoriai ar karaliai, o tiesiogiai – vyskupai. Apie XI a. beveik visa Europa jau krikščioniška. Europos tautos, išskyrus kelias, išpažįsta vieną tikėjimą ir gyvena Bažnyčios diktuojamu ritmu. Didžiausios galios kaip svarankiška politinė institucija Vakarų europos visuomenėje katalikų bažnyčia pasiekė XIII a., valdant popiežiui Inocentui III. Jo laikais bažnyčia imta laikyti visus tikinčiuosius jungianti monarchija. Pradėjus kurtis Romos imperijoje, kanonų teisė visa, kas jai atrodė reikalinga ir tinkama, perėmė iš romėnų teisės. Dvasininkija, susidedanti iš dalies romėnų, iš dalies germanų, bet gavusi romėnišką išsilavinimą, apskritai buvo linkusi į Romos kultūrą. Todėl kanonų teisės idėjos, yypač dėl civilinės teisės institutų, tiesiog sutapo su romėnų teisininkų idėjomis.

Politinė Viduramžių Europos patirtis

Prieš pradedant kalbėti apie katalikų bažnyčią viduramžiais, derėtų pažvelgti į Europos politinę patirtį. Tai įvedimas į nagrinėjamą temą. “Kaip žinoma, krikščioniškosios eros pradžioje Romos imperija suteikė politinę santvarką Viduržemio jūrą supantiems kraštams. Nuo Augusto triumfo iki Marko Aurelijaus mirties (31m. pr. Kr. – 180 m.) europiečiams daugiau niekada neteko mėgautis tokia ilga taika. Tačiau jau III a. ėmė ryškėti vidiniai įtrūkiai, o IV a. barbarai pradėjo sspausti iš išorės. Romėnų civilizacijos patrauktos, germanų gentys užplūdo vakarinius limitrofus, pagreitindami imperinio administravimo žlugimą Vakaruose.”2

Taip Romos suvienyta žmonija suskilo į dvi dalis arba kitaip galima pavadinti – dvi civilizacijas. Rytinė (Graikija, Artimieji Rytai, šiaurės rytų Afrika) atkrito nuo vakarietiškosios ir kaip graikų – bizantiškoji civilizacija plėtėsi Rytų Europos, Eurazijos link, o vėliau tapo nuslopinta arabų- turkų, arba islamiškosios, civilizacijos. Vakarinė paskendo anarchijoje.

“Netvarka Vakarų Europoje vargiai galėjo peraugti į visiška dezintegraciją, nes ją lydė ir neleido išsiblaškyti bei prarasti bendrąją civilizaciją stiprus ir drausmingas krikščionijos junginys. Minties ir socialinės funkcijos dėka paini anarchiška visuomenė (barbarizuota Italija, Galija, Britanija, Iberija, germanų žemės, Skandinavija, Vidurio Europa ir kiek vėliau lietuvių gentys) liko tam tikra prasme vieninga ir veikli. Būtent Romos Katalikų Bažnyčia, jos tikybos idealų ir jos socialinės funkcijos drausmė veikė kitus socialinius tos visuomenės junginius, sugebėdama pastaruosiuose išlaikyti tam tikrą aukščiausių idealų ir dorovės pavyzdį.”3

Naujas Vakarų veidas artėjant viduramžiams

Kaip daugelis istorikų teigia, jau nuo Va. Vidurio pagrindinės barbarų tautos apsigyvena imperijos žemėse ir įkuria savo karalystes. Vienos jų gyvena trumpai, kaip kad Vandalų, paskui Ostgotų karalystės, kurios išnyko nukariautos Rytų impetratoriaus. Kitos išlieka kiek ilgiau. Frankai nuo Chlodviko laikų nepaliaujamai stiprina savo galybę ir plečia teritoriją, atima žemes iš alemanų, vvestgotų ir burgundų. Ir paskutinis brūkšnys vakarų veide: VI a. iš Vengrijos, klajoklių avarų išstumti, atsikelia į Italiją langobardai ir įkuria tenai tvirtą karalystę.

“Politinėje plotmėje barbarų vadai labai vertina romėnų institucijas ir kartais jas palieka veikti; tuomet jie kviečia romėnus patarėjais, itvirtina pas save romėnų teisę, lotynų kalba tampa oficialia kalba. Germanų įstatymai, kurie ligi tol buvo perduodami žodžiu, redaguojami lotyniškai. Karalius su savo svita dažnai keičia rezidencijas, ir karalystė neturi nuolatinės sostinės. Vadovavimui ir administravimui karalius pasitelkia grafus ir ypač vyskupus, kurie yra labia įtakingi.Visas pajamas jis gauna iš milžiniškų žemės valdų.

Ekonominėje ir socialinėje plotmėje barbarai paspartina jau II a. prasidėjusį Vakarų Romos dekadasą. Smukimas prasideda nuo miestų, prekyba silpsta, smunka ir papročiai. germanai jau nuo III a. pamažu susiliejo su isikūrusiomis tautomis. Iš šių skirtingų tautų susitikimo gimė viduržemio civilizacija; tai buvo sintezė romėnų tradicijų, barbarų įnašo, vietos papročių, kurių romėnų okupacija nesunaikino ir kurie joje vėl atgijo.

Invazijų sutrikdytame pasaulyje Bažnyčia išliko vienintelė nepaliesta struktūra; ji tampa tiltu tarp barbarų ir romėnų. Vyskupai tikinčiųjų paprastai renkami iš įtakingų šeimų; netrukus jie prie savo religinių funkcijų priduria dar ir politinį, karinį bei socialinį vaidmenį. Palengva barbarų pasaulis įvedamas į Bažnyčią”4

Bažnyčia viduramžių Europoje

Krikščionių bažnyčia pradėjo formuotis Ia. Pradžioje Romos imperijos tteritorijoje. Valstybės politika šios bažnyčios atžvilgiu buvo permaininga. Žiauriai persekiota, antroje II a. pusėje ji išėjo iš katakombų, bet, tęsdami Julijau Cezario įdiegtą Romos imperatorių asmenybės dievinimą ir krikščionių įžiūrėdami bręstant stiprų konkurentą, III a. pabaigoje – IV a. pradžioje imperatoriai Decijus, Valerianas, Diokletianas vėl ėmė nuožmiai persekioti krikščionis. Tais laikais dvasininkai didesnės galios neturėjo, buvo renkami bažnytinės bendruomenės ir uždaro luomo nesudarė. Tai truko, kol imperatorius Konstantinas 313 metų ediktu vėl leido viešai išpažinti krikščionybę. Dar vėliau, IV a. pabaigoje, pačių imperatorių priimta, krikščionybė tapo valstybinė Romos imperijos religija. Todėl galima teigti, kad tai krikščionims sudarė palankias sąlygas kurti savo organizacijas bei imperijos įstatumus, dvasininkams pradėtos teikti privilegijos,taip pat jie buvo atleisti nuo asmeninių prievolių. Taip bažnyčia gavo teisę be valstybės varžymo ar priežiūros sutartimis ir testamentais igyti nuosavybę, ji įgijo jurisdikcijos galią, teisę teisti dvasininkus, vienuolius ir šiaip jai pavaldžius žmones. “Iš pradžių tai buvo drausminė atsakomybė, o didžiausia jos taikoma bausmė buvo ekskomunikavimas – pašalinimas iš savo tarpo draudžiant dalyvauti šventose apeigose, eiti sakramentų, gauti nuodėmių atleidimą, katalikiškai laidoti.

Žlugus Vakarų Romos imperijai, ten buvusi bažnyčia išliko nepaliesta. Ji išlaikė romėnų tradicijas, mokslą ir civilizaciją, kunigai virto pažangiausiu to meto visuomenės sluoksniu. Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčia dar

labiau sustiprėjo, padidėjo jos privilegijos ir įtaka visuomenei. Priimdami krikščionybę ir už tai gaudami bažnyčios paramą, barbarų karaliai savo ruožtu patys teikė jai didžiules dovanas, dažniausiai dideles žemės valdas. Taip bažnyčia po truputį virto stampiu žemės savininku, žemvaldžiu, neretai pranašesniu už pačius karalius ir kitus stambiuosius žemvaldžius tuo, kad bažnytinės žemės nebuvo smulkinamos ar grąžinamos pasauliečių žemės fondui. Valdant Karolingams, bažnyčia įgijo naują pajamų šaltinį, t.y. teisę, be savanoriškų tikinčiųjų aukų, iš visų žemės savininkų reikalauti ir privalomojo mokesčio – ddešimtinės.”5 Taip bažnyčia dar labiau pagausino savo turtus ir sustiprino savo valdžią.

Jau VI – VII a. sandūroje bažnyčios galva Grigalius I Didysis turėjo didelę pasaulietinę valdžią. Bažnyčios atstovai kritikuodavo karalių veiklą, dvasininkai turėjo didelę įtaką renkant ir nušalinant valdovus.

“Iki pat XI a. bažnyčia buvo vertinama ne kaip politinis darinys, o pirmiausia kaip dvasinė žmonių bendrija. Valstybių teritorijoje jai vadovavo imperatoriai ar karaliai, o tiesiogiai – vyskupai, iš kurių svarbiausiu tradiciškai laikytas Romos vyskupas, kuriam vėliau, V a., buvo suteiktas popiežiaus ttitulas. Vyskupų rinkimuose nuo IV a. ėmė dalyvauti ir pasauliečiai, ir ši jų galimybė kurį laiką buvo plečiama: VII a. nemažai valdovų pasauliečių vyskupus jau skyrė, prezentavo, nominavo ir t.t iš sau tinkamų žmonių; IX – X a. iš vyskupų rrinkimų karaliai dvasininkus apskritai išstūmė: nusistovėjo nuostata, kad vyskupai savo valdžią gauna iš karaliaus. Dažnai tai daryta už pinigus (simonija). Vyskupija tarsi feodalinis lenas karalių imtas perduoti atliekant vadinamąją investiūrą.Vakarų krikščionių dvasininkija tapo net labiau pavaldi imperatoriams, karaliams ir stambiesiems feodalams nei popiežiui. “ 6

Popiežių,kaip vieną vyskupą, taip pat rinko Romos dvasininkai, rinkimuose aktyviai dalyvaujant pasauliečiams: į rinkimus iš pradžių kišosi Romos imperatoriai krikščionys, O Romai žlugus – jau ir barbarų karaliai. O X a. , labai smukus popiežiaus institucijos prestižui , Vokietijos imperatoriai, padedant Otonui I, ėmėsi pastangų šią instituciją reformuoti, net nušalino popiežių Grigalių VI, o po kurio laiko ir Benediktą IX.

Valdovai ne tik aktyviai dalyvavo parenkant dvasininkus, bet ir asmeniškai šaukė bažnyčios susirinkimus bei skelbė tų ssusirinkimų nutarimus.

“Skirtinga Vakarų ir Rytų Europos politinė ir ekonominė raida, Romos popiežių ir Konstantinopolio patriarchų varžybos dėl įtakos krikščionims, nuo VII a. atsiradusios bažnyčių dogmatikos, organizacijos ir apeigų skirtybės 1054 m. atvedė prie krikščionių bažnyčios skilimo, vadinamo Didžiąja schizma, į Vakarų (Romos katalikų) ir Rytų (graikų katalikų) bažnyčias.

Plintant feodaliniam susiskaldymui, silpninančiam karalių valdžią, didėjo politinės popiežių ambicijos. Galiausiai 1075 metais popiežius Grigalius VII uždraudė:

1) pasaulietinę bažnyčios hierarchų investitūrą;

2) paskelbė politinę ir teisinę popiežiaus viršenybę visoje bažnyčioje;

3) dvasininkų nepriklausomumą nuo pasauliečių kontrolės;

4) pareikalavo Romos popiežių vviršenybės tvarkant pasaulietinius krikščioniškojo pasaulio reikalus, tarp jų – galios pašalinti iš sosto imperatorius ir karalius.

Šiuo pagrindu tarp popiežiaus ir imperatoriaus Henriko IV Saksoniečio isiplieskė karas. Kovodami su Europos monarchais dėl savo politinės įtakos, Romos popiežiai griebėsi ir specifinių bažnytinių priemoniu – interdikto, reiškiančio draudimą tam tikroje teritorijoje 3 – 60 m atlikti religines apeigas neatskiriant nuo bažnyčios. Ši kova vadinama Grigaliaus VII reformomis arba Popiežiaus revoliucija.

Nesant Europoje centralizuotų valstybių, visuotinio politinio susiskaldymo sąlygomis nuo XI – XII a. Popiežiaus revoliucijos Romos katalikų bažnyčia virto tam tikra eksteritorine bendra europine teokratine monarchija. Po 1122m. Vorsmo konkordato bažnyčia jau turėjo savo politikos, finansų ir teismų organus, savo diplomatinę tarnybą.

Didžiausios galios kaip svarankiška politinė institucija Vakarų europos visuomenėje katalikų bažnyčia pasiekė XIII a., valdant popiežiui Inocentui III. Jo laikais bažnyčia imta laikyti visus tikinčiuosius jungianti monarchija. Jos galva oficialiai paskelbtas popiežius. Jis vienas tegalėjo šaukti bažnyčios susirinkimus ir sankcionuoti jų nutarimus. Buvo panaikinta pasaulietinė dvasininkų investitūra, visi dvasininkai gaudavo valdžią iš popiežiaus ir prisiekdavo jam ištikimybę. Dvasininkija virto savarankišku, be to, ir aukščiausiuoju feodalinės visuomenės luomu. Tokia išimtine padėtimi katalikų bažnyčia naudojosi iki XIV a.

Bažnyčios įsitvirtinimas reiškė tam tikrą kliūtį pasauliečių valdovų galiai, prasidėjusiai feodalinių valstybių centralizacijai. Iš pradžių nesijausdami pakankamai stiprūs, kkaraliai nedrįso atvirai konfrontuoti su galingais popiežiais, bet vos tik pasijuto kiek sustiprėję, ėmė prieštarauti Romos popiežių politikai.”7

XIV a. pradžioje pergalę prieš popiežių pasiekė Prancūzijos karalius. Prancūzų teisininkai, vadinamieji legistai, metėsi į romėnų teisės studijas, senosios Romos teisinėje santvarkoje rasdami valstybės valdžios bei jos monopolinio imperiumo pamatus, ir ėmė gryninti savąją konstrukciją – prancūzų karalių valdžia esanti tiesiog iš Dievo gauta, netarpininkaujant nei Bažnyčiai, nei imperatoriui. Taip jiems pavyko pasipriešinti Bažnyčiai ir subordinuoti sau popiežiaus valdžią.

“Po vadinamosios Avinjono popiežystės (1305-1378) prasidėjo didysis skilimas (1378- 1409), kurio metu dėtos pastangos grąžinti popiežių į romą. Dvi popiežių linijos – viana Romos, kita Prancūzijos- užbaigė Šventojo Sosto, kaip nepriklausomo ir neginčijamo lotyniškojo krikščionių pasaulio lyderio, degradaciją.”8

Taigi, absoliutinės monarchijos laikais popiežius neteko nemažai savo valdžios įvairių šalių dvasininkijai. Pagal 1516 metų Bolonijos konkordatą ir 1598 m. Nanto ediktą, Prancūzijos karalius katalikų bažnyčią visiškai pajungė, buvo pripažinta karaliaus teisė skirti bažnyčios pareigūnus. Drauge dvasininkija išsaugojo teisę gauti dešimtinę, aukas, išlaikė mokesčių ir teismo imunitetą, liko atleista nuo visų valstybinių tarnybų ir prievolių.

Dar didesnį smūgį katalikų bažnyčios pozicijoms Europoje sudavė XVI a. Vokietijoje prasidėjusi ir greitai kituose Europos kraštuose paplitusi Reformacija.

Kanonų teisės kūrimasis

“Kanonų teisės reikšmę Vakarų Europos visuomenei lėmė pirmiausia tai, kad ši teisės sistema čia ssusisformavo ir buvo paskleista įtakingos ir politinių požiūriu galingos Romos katalikų bažnyčios. Labai svarbu, kad kanonų teisė išsiskyrė :

1) Esteritorialumu: nuo Romos imperijos žlugimo iki romėnų teisės atgimimo XI a. ji buvo vienintelė teisės sistema, vienintelis veiksnys, jungiantis lokalias skirtingų Europos šalių teisės sistemas,jos normos galiojo visose katalikybę priėmusiose šalyse.

2.) Universalumu, nes ji labai greitai peržengė bažnyčios vidaus teisės ribas ir ėmė reguliuoti platų visuomeninių santykių, kylančių ne tik davsiniame, bet ir pasaulietiniame gyvenime, kompleksą. Todėl kiekvienas krikščioniškojo Vakarų pasaulio žmogus savo gyvenimą tvarkė ne tik derindamasis prie kurios nors pasaulietinės teisės sistemos, bet ir paklusdamas kanonų tesei.

3) Kanonų teisė darė didžiulę įtaką ir dėl to, kad buvo plačiai žinoma, jos mokė universitetuose greta romėnų teisės.”9

Kanonų teisės šaltiniai

“Kanonų teisės šaltiniai siekė Šventąjį Raštą, pradedant Senuoju Testamentu taip pat kitą krikščioniškąją literatūrą. Jau I a. imti kviesti krikščionių susirinkimai, priimantys sprendimus bažnyčios valdymo ir kitais reikalais, ir visa tai kartu su bažnyčios papročiais tapo pirmaisiais bažnytinės teisės šaltiniais. Bet sąlygos kanonų teisei kurtis susidarė vėliau – VI a., kai krikščionybė tapo valstybinė Romos imperijos religija, nors jau iki to meto buvo susikaupę nemažai aktų. Po imperatoriaus Konstantino edikto dėl laisvo krikščionybės išpažinimo bažnytinės teisės normos imtos įtvirtinti imperatorių įstatymuose, bažnyčios autoritetų raštuose,

bažnyčios susirinkimų nutarimuose. Kanonų teisę plėtojo popiežių nutarimai – dekretalijos ir reskriptai.”10

Nusileidus Romos imperijos saulei, tam tikrą laiką bažnyčia vienintelė iš dalies išsaugojo romėnų civilizaciją ir sugebėjo ją atstovauti.Bažnyčia iš karto sukūrėrašytinę teisę, nes Dvasininkija buvo raštinga. Todėl bažnyčia neplėtojo žodžio teisę. Bažnytinė teisė atsirado kaip bendra krikščionių bažnyčiai, bet šiai suskilus, susidarė dvi savarankiškos kanonų teisės šakos. Rytų bažnyčios teisė, Bizantijoje surinkta į nomokanonus ( gr. Nomos – įstatymas, dėsnis), daugiau ar mažiau veikė Rytų Europos šalių teisę.

Esminis bbažnytinės teisės šaltinių sisteminimo darbas buvo tiesiogiai susijęs su Popiežių revoliucija.. Tada, XI – XII a., ėmė aktyviai reikštis grupė kanonų teisės specialistų, vienas po kito pasirodė keletas kanonų rinkinių, rodančių kanonų teisei popiežių skiriamą dėmesį. Pirmasis tai padarė popiežius Grigalius VII viešai paskelbęs popiežiaus teisę kurti naujus įstatymus. Nuo tada pagrindiniu kanonų teisės šaltiniu tapo Grigaliaus VII ir jo įpėdinių leidžiami aktai – konstitucijos, apaštaliniai laiškai, bulės, enciklikos, brevės ir kita.

Pirma, nors neoficiali, bet labai reikšminga kanonų teisės kondifikacija aatlikta Bolonijos vienuolio Gracijono, apie 1140 m, surinkusio beveik 4000 katalikų kanonų tekstų ir juos susistemino viename traktate “Nesuderinamų kanonų harmonija”.

Popiežių revoliucijos metais baigė kurtis ir pati kanonų teisė kaip savarankiška Vakarų Europos vissuomenės teisės sistema. Kaip tik tada nusistovė jo ir jos pavadinimas – jus canonicum.

XII a. pab – XII a. pradžioje parengtos 5 didelės ( o iš viso 17) kanonų kompiliacijos. Popiežiaus Grigaliaus IX nurodymu XIII a. pradėtas oficialus kanonų teisės kodifikavimo darbas. Dėl aukštos kanonų teisės technikos, intelektinės pačios bažnyčios aplinkos daugelyje kanonų teisės šakų kūrėsi naujos teisės konstrukcijos.

XVI a. Paplitusi kontrareformacija dar labiau pakirto katalikų bažnyčios susirinkimas (1545 – 1563), nors vykęs kontrareformacijos dvasia, nutarė susiaurinti bažnytinės jurisdikcijos sferą, pakoregava kai kurias kanonų teisės normas.” Todėl galima sakyti, kad kanonų teisė sugebėjo išsaugoti savo pozicijas tik tose šalyse, kur katalikybė išsilaikė kaip valstybinė religija. Tačiau kanonų teisė ir toliau liko svarbus Vakarų Europos visuomenės veiksnys, darantis įtaką bendrajai teisinei kultūrai bei dvasiniam katalikiškų ššalių gyvenimui. “ Net protestantiškose šalyse kanonų teisės pakilimas nebuvo visai atmestas ir užmirštas, o tik pakoreguotas teologinės protestantų doktrinos dvasia.

Struktūriniai kanonų teisės sistemos elementai

“Kanonų teisės sistemos pagrindas buvo tam tikri fundamentalūs konstituciniai bažnyčios politinės organizacijos principai.

Remdamiesi Grigaliaus reforma, XII – XIII a. kanonistai įtvirtino bažnyčioje vyriausiąją popiežiaus valdžią. Popiežius skelbiamas bažnyčios vadovu, aukščiausiuoju įstatymų leidėju, valdytojų ir teisėju. Tačiau tai nebuvo absoliuti popiežiaus valdžia. Praktiškai jį ribojo bažnyčios vadovo renkamumo principas, kardinolų ir kitų aukštųjų dvasininkų įtaka ir kiti vveiksniai..

Disponuodama didžiuliais turtais, bažnyčia savo teisės normomis reglamentavo bažnytinės nuosavybės statusą ir bažnyčios žemių valdymo bei naudojimo režimą, bažnyčios pajamų šaltinius ir t.t. Kanonų teisė taip pat neliko nuošaly.

Dauguma bažnyčios žemių ir pastatų nuo XI a. pab. iki XV a. jai priklausė valdymo teisė. Bažnytinė žemės nuosavybė skyrėsi nuo pasaulietinės tuo, kad buvo atleižiama nuo feodalinių prievolių.

Labai svarbią reikšmę feodalinėje visuomenėje turėjo turto valdymo teisės gynimas: žemės (leno) laikytojas buvo savo senjoro vasalas, šis galėjo būti aukštesnio rango feodalo arba karaliaus vasalas. Kanonų teisė, reglamentuodama teisinį turto valdymo gynimą, nustatė, kad prievartos ar apgaulės būdu šios teisės netekusiam valdytojui užtenka įrodyti patį valdymo netekimo faktą nesigilinant į valdymo teisės atsiradimo pagrindus ar kitas aplinkybes. Taigi, kanonų teisė prisidėjo prie taikos tarp žemvaldžių saugojimo.

Kanonų teisė neteikė esminės reikšmės sutarties formai ( ji sudaryta raštu ar žodžiu, su priesaika ar be jos), o štai sutarties nevykdymasbuvo prilyginamas nuodėmei – melui. Kanonų teisė kreipė dėmesį į teisinga sutarties kainą, bet ir į didelį vienos iš sutarčių šalių pelną.

Pirmiausia kanonų teisė ėmėsi reglamentuoti dalykus, susijusius su tikyba ir sakramentais. Kaip tik šiuo pagrindu jos reglamentavimo objektu tapo šeimos, kuriamos moterystės sakramento pagrindu, dalykai. Bažnyčia nuo seniausių laikų aktyviai pritarė monogaminei santuokai, abipusiu sutuoktinių ssutikimu pagrįstai santuokai. X a. bažnyčios susirinkimai jau leido nutarimus, mėginančius reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusiais su santuokiniais ryšiais, vedybine neištikimybe, ne santuokoje gimusiais vaikais ir kitais dalykais. Tik nuo XI – XII a. popiežių revoliucijos į gyvenimo praktiką imtas plačiai diegti bažnyčios nustatymas santuokos ir šeimos reikalu.

Kunigų santuoka iš pradžių buvo toleruota, 1139 m. Įvedus celibatą, buvo paskelbta neteisėta.

Kanonų teisė XII a. sukūrė naują testamento teisę, pagrįstą iš dalies krikščioniškomis germanų taisyklėmis, iš dalies klasikinę romėnų teisėjė, testamento formalumų reikalavimai buvo sumažinti iki minimumo. Teisėtu testamentu laikyti netik paskutiniai žodžiai, ištarti mirties patale nuodėmklausiui, bet ir paprasti žodžiai mirštančiojo pareiškimai, girdint dvasininkui ir dviem asmenims. Kanonų teisė taip pat įvedė naują – testamento vykdytojo institutą. Tai, kad sakramento sudarymas laikytas religiniu aktu, paaiškina, kodėl bažnyčia priėmė ir įstatyminio paveldėjimo jurisdikciją: mirtis be testamento reiškė nuodėmę.

Kanonų paveldėjimo teisė iš esmės reiškė tiesioginį bažnyčios kišimąsi į feodalinius politinius ir ekonominius santykius, todėl pasaulietinė valdžia atkakliai priešiosi ypač bažnyčios pretenzijoms reguliuoti žemės paveldėjimo tvarką. Motyvuodama politine žemės paveldėjimo reikšme, pasaulietinė valdžia privertė bažnyčią nusileisti, todėl ilgainiui visose Vakarų Europos šalyse bažnytinė jurisdikcija žemės paveldėjimo reikalu pasidavė pasaulietinei valdžiai.

XI – XII a. kanonistai sukūrė naują baudžiamosios teisės sistemą. Iki to laiko žodžių “nusikaltimas” ir ““nuodemė” prasmė buvo identiška. Nebuvo griežtai atskirta nuodemės ir nusikaltimo prigimtis, visi nusikaltimai laikyti nuodėmėmis. Bažnyčia buvo išleidusi daug “bausmių nuostatų” su nusikaltimų (nuodėmių) ir bausmių už tai sąrašais. Bažnyčios žinioje buvo gausūs nusikaltimai tikėjimui – erezija (klaidatikystė), šventvagystė, raganavimas ir kt. Toks bažnytinės jurisdikcijos pasidalijimas ypač plačiai taikytas kovojant su eretikais (klaidatikiais). Šiam tikslui XIII a. bažnyčia sukūrė specialųjį bažnytinių tribunolų, turėjusių ginti krikščioniškojo tikėjimo pagrindus, sistemą – inkviziciją, bet bažnyčios teismo mirties nuosprendžius vykdė pasaulietinė valdžia.

Dėl nusikaltimų bažnyčios nustatytos taisyklės daugiau nei 500 m. kūrė žmonių elgesio modelį, formavo visuomenės požiūri į seksualinį gyvenimą. Inkvizicija į baudžiamąjį procesą įdiegė tais laikais pažangią formalių įrodymų sistemą, iš anksto nustatančią tam tikrą įrodymų vertės skalę oficialiai laikančią kaltinamojo prisipažinimą. Tuo tarpu galiojantys pasaulietiniai įstatymai buvo labai atsilikę, todėl kanonų teisė nustatyta religinė proceso tvarka padarė didelę įtaką pasaulietiniams teismams, ji labai greitai ir plačiai paplito viduramžių Europoje, pasaulietiniuose teismuose nagrinėjant bylas dėl pasaulietinių nusikaltimų. Įdiektos inkvizicinio proceso stadijos – parengtinis tardymas ir teisminis nagrinėjimas – išliko iki mūsų dienų.”11

Išvada

Apžvelgusi krikščionybės įsigalėjimą viduramžiais, galiu teigti, kad žlugus Vakarų Romos imperijai, Europos miestus apėmė krizė, kuri blogino gyventojų padėtį, prasidėjo karai ir suirutės, atsirado baudžiava, išsivystė vasaliniai santykiai. Vienintelė nepakitusi struktūra

šiuo laikotarpiu liko Bažnyčia. Pasirodžius barbarams krikščionybė šiek tiek atsitraukė, tačiau netrukus vėl atgavo savo pozicijas. Bažnyčia taip pat buvo feodalinės santvarkos dalis. Viduramžiais smarkiai išaugo ekonominė Bažnyčios galia ir tai sukėlė nepasitenkinimą.. Stiprėjant politinei Bažnyčios galiai, ji stengėsi savo valdžiai pajungti Europos valdovus, o galybės viršūnę popiežius pasiekė XIII a. pab, Inocento III laikais. Jis aktyviai kišosi į valstybių santykius, į Europos šalių vidaus reikalus.

Ankstyvaisiais viduramžiais raštingi buvo daugiausia tik dvasininkai. Jie atliko milžinišką intelektualinį darbą. Perrašinėdami senus rraštus jie sukūrė puikią žinių perdavimo sistemą., todėl tai buvo pagrindinis veiksnys paskatinęs rašytinės teisės plėtotę. Disponuodama didžiuliais turtais, bažnyčia savo teisės normomis reglamentavo bažnytinės nuosavybės statusą. Kanonų teisė sukūrė naują testamento teisę, įtvirtino sutarčių teisės taisykles, leido nutarimus reglamentuojančius visuomenės santykius, pritarė monogaminei santuokai. Inkvizicija idiegė pažangią formalių įrodymų sistemą. Aplinkybės susiklosčiusios V – XV a. sudarė palankią dirvą bažnyčios teisei plėtotis Vakarų ir Centrinėje Europoje ir virto savarankiška Viduramžių teisės sistema.

Naudota literatūra:

1. Raimundas Lopata “ Tarptautinių santykių istorija. Studijų ššaltiniai 2”, Lietuvos istorijos instituto leidykla 1997m., Vilnius;

2. Mindaugas Maksimaitis “Užsienio teisės istorija”, Justitia 1998 m., Vilnius;

3. Leonardas Benevalo “ Europos miesto istorija”, Baltos lankos 1998 m., Vilnius;

4. Pjeras Filipas Biunaras, Žanas Pjeras Donaras ir kt. “ Istorija I” , Baltos lankos 1995m., VVilnius;

5. P.F. Biunaras, D. Stevenas, Ž.K. Vialis ir kt. “Istorija II”, Baltos lankos 1995m.,Vilnius;

6. Internetas.

Išnašos:

1. http://www.istorija.nkm.lt/tekstai/specivadas/viduram.html;

2. Raimundas Lopata “ Tarptautinių santykių istorija. Studijų šaltiniai 2” 42 pusl;

3. Raimundas Lopata “ Tarptautinių santykių istorija. Studijų šaltiniai 2” 42 pusl;

4. Pjeras Filipas Biunaras, Žanas Pjeras Donaras ir kt. “ Istorija I”,265 pusl;

5. Mindaugas Maksimaitis “Užsienio teisės istorija”,88 – 89 pusl;

6. Mindaugas Maksimaitis “Užsienio teisės istorija”,88 – 89 pusl;

7. Mindaugas Maksimaitis “Užsienio teisės istorija”,91-92 pusl;

8. Raimundas Lopata “ Tarptautinių santykių istorija. Studijų šaltiniai 2” 50 pusl;

9. Mindaugas Maksimaitis “Užsienio teisės istorija”,93-94 pusl;

10. Mindaugas Maksimaitis “Užsienio teisės istorija”,94 pusl;

11. Mindaugas Maksimaitis “Užsienio teisės istorija”,97-106 pusl.