Kryžiuočių agresija ir Prūsų nukariavimas

Tuo metu, kada Lietuvos valstybė tebesikūrė, tai yra XI ir XII a., Vakarų Europos valstybės buvo susirūpinusios sunkiomis kovomis su turkais, iš kurių norėjo atkariauti Kristaus karstą ir Šventąją žemę. Sužeistiesiems ir ligoniams slaugyti tolimose rytų žemėse buvo susidariusios riterių venuolijos. Toks vokiečių ordinas vadinosi Vokiečių Riterių Ordinu. Jo riteriai nešiojo plieno šarvus, devėjo baltą apsiaustą su išsiūtu jame juodu kryžiumi, todėl jie vadinami Kryžiuočiais. XIIIa. Pradžioje turkai išvarė krikščonis iš Palestinos. Tada Kryžiuočiai atsidūrė Europoje, pirmiausia Vengrijoje. Tačiau tten jie neramiai gyveno, plėšė ir skriaudė gyventojus, kurie stengėsi juos iškraustyti iš savo krašto. Išgirdęs apie riterius vienuolius, lenkas Mozūrų kunigaikštis Konradas nusprendžia juos pasikviesti į talką prieš Prūsus. Jie pasižadėjojiems duoti žemes, kad tik padėtų jam nukariauti ir pakrykštyti prūsus. Popiežius palaikė lenkų sumanymą, nes norėjo pakrykštyti dar išlikusius Europoje stabmeldžius. Vokiečių imperatorius, neturėdamas savo krašte karingiems vienuoliams darbo ir manydamas, kad vokiečiams būtų gera proga neduoti sustiprėti kaimynams lenkams, taip pat sumanymui pritarė. Todėl jisai paragino kryžiuočių vvadą, didįjį magistrą, priimti lenkų kunigaikščio Konrado pasiūlymą, Imperatorius iš karto, tarytum savo nuosavą turtą dovanojo kryžiuočiams prūsų žemes, kurias jie užkariausia ir prisijungsią prie Šventosios Romos imperijos. Prūsams užkariauti buvo atsiųstas brolių magistras Hermanas Balkė. 1230m. kryžiuočiai pasistatė pirmą ppilaitę Vyslos pakrantėje – Fogelsandą (Paukščio giesmė – vok.). Netrukus jie persikėlė į dešinįjį Vyslos krantą, pasistatė priešais Fogelzandą Torno pilį. Iš čia jie pradėjo savo žygius prieš prūsus.

Nežūrėdami nei teisės, nei žmogiškumo, nepaisydami Mozūrų kunigaikščio ir vyskūpo Kristijono, pasišaukusių juos į pagalbą, geležimis apsikaustę vokiečiai riteriai vienuoliai ėmėsi vykdyti tikslą – užkariauti lietuvių gyvenamas žemes. Prūsai stojo į atkaklią kovą ir narsiai gynėsi, puolė ir kirto pirešą, kur tik galėjo. Daug prūsų buvo išžudyta, daug jų paimta į nelaisvę, tačiau vietoje pasišalinusių iš kovos lauko ateidavo nauji kariautojai, degą neapykanta atėjūnams. Juo žiauresni buvo vokiečiai – juo atkakliau nuo jų gynėsi užpultieji. Prasiveržus sukilimui, vokiečių statytos pilys pleškėjo ugnyje ir griuvo.

Šitokiais atvejais vokiečiai tuojau šaukdavosi pagalbos iiš Vakarų Europos. Jie visur skelbė, kad žiaurūs laukiniai prūsai juo puolą ir skriaudžią. Europoje tais laikais buvo daug riterių, kurie nenorėjo nieko dirbti, tiktai nuotykių teieškojo. Išgirdę kryžiuočių kvietimą padėti naikinti likusius Europoje pagonis, šitie riteriai šimtais traukė į Prūsų žemę, kaip į medžioklę ar sporto rungtynes.

Vokiečiai stengėsi įsitvirtinti kiekviename užimtame plote. Kur tik atplėš iš prūsų kokį žemės kraštelį – tuoj ten pilį stato. Pėda po pėdos, žingsnis po žingsnio vokiečiai brovėsi vis gilyn į Prūsų kraštą. LLietuvių giminės pasijuto esanšios lyg geležiniu lanku apjuostos: iš šiaurės rytų spaudė kardininkų vienuoliai, iš pietvakarių – kryžiuočiai. 1249 metais lietuvių giminės buvo priverstos Christburgo pilyje pasirašyti su kryžiuočiais taiką ir atiduoti jiems vakarinę Prūsų dalį.

Kryžiuočiai vienuoliai , pasirašę Christburgo taikos sutartį, nesilaikė jos – nesiliovė veržėsi į Prūsų žemes vis tolyn į rytus. Vėl prasidėjosunkios kovos. Įsigyvenę Prūsų žemėse, vokiečiai persikėlė per Nemuną ir Žemaičių žemėmis norėjo susijungti su Livonijos vokiečiais. (1237m Kardininkai pasidarė kryžiuočių ordino atšaka ir ėmėsi vadintis Livonijos ordinu) 1251m. Livonijos riteriai, susitarę su Rygos vyskupi, senos lietuviškos pilies Klaipėdos vietoje prie Dangės upės bandė statytį pilį, bet vokiečiai pasirodė turį daugiau ginkluotų jėgų.1254m. vokiečiai toje pilyje jau įsiviešpatavo. Tokiu būdu senoji lietuviška Klaipėda pateko į vokiečių rankas ir buvo pavadinta Memelburgu. Tačiau pavergtieji žemaičiai nemanė taip pasiduoti. 1256m. jie surinko karuomenę ir puolė kryžiuočius. Sumušę kryžiuočius prie Skuodo, 1260m. žemaičiai puolė didžiausią kryūiuočių kariuomėnę ties Durbės ežeru. Kova buvo nepaprastai žiauri, nes vokiečiai surinko narsiausius savo karius. Tačiau žemaičių narsumui neatsispyrė geležiniai vokiečių šarvai.

Sužinoję apie žemaičių laimėjimus, drąsiai sukilo prieš vokiečius prūsai ir latviai. Pilis po pilies ėjo Iš vokiečių į prūsų rankas; kovėsi prūsai prie pilių, sodybų, prie miškų. Jiems vadovavo nnarsus prūsas Herkus Mantas, kurstęs sukilimą, šaukęs žmones į kovą. Dar jaunas jis buvo patekęs į vokiečių rankas; priėmęs krikštą ir apsišvietęs jis žinojo klastingųjų vienuoliu tikslus ir pasiryžo vaduoti pavergtuosius savo tautiečius. Vokiečiai bijojo ir gerbė jį už kilnumą ir riteriškumą.

Prūsų kovos su kryžiuočiais užsitesė ilgai, nes jie nelengvai pasidavė vokiečiams: nuolatos kovodavo, užpuldavo ir degindavo ordino pilis ir vokiečių kolonistų sodybas. O du kartus (1243 ir 1260) net buvo sukilusios visos pavergtos jų giminės. Daug kryžiuočių tuomet buvo išžudyta, daug ordino pilių išgriauta nepajėgta tik pačių stipriausių. Kai sukilimai įsiliepsnodavo, ordinas kiekvienąkart turėdavo iš naujo nugalėti prūsus. Šitokiais kritiškais momentais jis pasišaukdavo paramos — Ordino prašomas popiežius skelbdavo Vakaruose kryžiaus karus, ir ordinui į talką plaukdavo minios karių.

Prūsams dar ir dėl to buvo sunkiau gintis nuo ordino, kad jie neturejo vieningos valstybės; jų smulkūs kunigaikštėliai, tarpusavy nesugyvendami, negalėjo sutartinai gintis nuo priešo. Todėl Ordinas per 50 metų nukariavo Prūsus.

Iš visų smurtu užimtų Prūsų žemių kryžiuočiai sudarė atskirą valstybę, kuri turėjo priklausyti nuo Šventosios Romos imperijos, vokiečių imperatoriaus valdomos. Vėliau kryžiuočiai valstybę ėmė vadinti Prūsija. Tokiu būdu vokiečiai, atėmę iš lietuvių giminės – prūsų – zemes, turtus ir laisvę, atėmė ir pasisavino net jų vardą. PPrūsais ėmė vadintis nebe tikrieji seniausi to krašto lietuvių kilmės gyventojai prūsai, bet ir iš įvairūs ateiviai. Rytinėje Prūsų žemės dalyje daugumas gyventojų dar buvo lietuviai, tačiau Vakarinę jos dalį užplūdo vokiečiai ir lenkų mozūrai, sudarydami jau daugumą gyventojų. Visur buvo pastatydinta daugybę pilių: kryžiuočiai pasistatė stiprųjį Marienburgą, kur įkūrė savo sostinę, Tilžę ir kitas tvirtoves. Senovės Prūsų pilių vietoje teišliko tiktai apleisti piliakalniai

Nors ordinas, atkviestas I prūsus Mozūrų kunigaikščio ir vyskupo Kristijono, turėjo būti tik jų įrankių įvyko visai kitaip. Netrukus vyskūpas Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę, iš kurios ordinas nesirūpino jo išvaduoti net 5 metus. Vyskupui esant nelaisvėje, ordinas pasirūpino, kad ir imperatorius ir popiežius pripažintų jam visus Prūsų ir kitų pagonių nukariaujamus kraštus. Su atkvietusiais ir pirmutinę globa suteikusiais Mozūrų kunigaikščiais ordinas taip pat niekuomet nesiskaitė. Tuo būdu lenkai, Kviesdami į Pabaltijį vokiečių ordiną, pakvietė sau amžinąjį priešą. Greitai tarp jų prasidėjo net karai, varžytinės dėl žemių, ir ordinas užgrobė visą lenkiškąjį Pamarį.

Tačiau, kad ir kokie dideli pasiekimai bebūtų Kryžiuočių ordinas dar ilgai persekiojo lietuvius, puldinėjo lenkus ir rengė įvairius karo žygius į gretimus kraštus. Tai tęsėsi iki pat 1511m kai Vokietijoje įsisiūbavus reformacijai, naujausias kryžiuočių magistras Albrechtas Hohencolernas su visa kryžiuočių ordino vyresnybę ir

nariais priėmė Liuterio mokslą, ir jie pasiskelbė nustoją būti vienuolias.