Kūčių tradicijos ir papročiai

Įvadas

Lietuvių liaudies buityje reikšmingą vietą užėmė kalendorinės šventės su savo papročiais ir tradicijomis, kuriuose atsispindėjo rūpinimasis visu valstiečių ūkiu, jo šeimos ir gyvulių sveikata bei prieaugliu. Lietuvių šeimose dvasiniu pakilimu išsiskiria Kūčių vakaras.

Kūčios perėjo du vystymosi etapus – ikikrikščionišką ir krikščionišką. Šiandien ši šventė taip pat kinta, tai įtakoja Vakarietiškos kultūros išplitimas. Referate pateiksiu ikikrikščioniškų ir krikščioniškų Kūčių papročius. Pabandysiu palyginti, kokie jų skirtumai ir panašumai, kokius papročius perėmė krikščioniškos Kūčios ir ką naujo atnešė Vakarų kultūra. Visą tai galiu ppadaryti tik sąlyginai, nes šaltinių trūkumas neleidžia įsigilinti į esmę. Kiekvienas Lietuvos regionas turi savitų bruožų, kuriuos lėmė kaimynų įtaka, todėl rašysiu apibendrintai visos Lietuvos mastu.

Rašydama darbą rėmiausi J.Kudirkos, P. Dundulienės, B. Bračo, D. Brazytės Bindulienės darbais bei knyga Lietuvių etnografijos bruožai. Šių autorių darbai tiksliai ir išsamiai nupiešia Lietuvių liaudies papročius ir tradicijas. J.Kudirka galiu išskirti kaip mokslininką daugiausiai laiko skyrusį Lietuvių kultūrai ir jos plėtojimui ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

KŪČIŲ PAPROČIAI IR TRADICIJOS

P. DDundulienės nuomone trumpiausios dienos ir saulės grįžimo švenčių apeigos pradėjo formuotis tada, kai žmogus dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių, nežinojo dėl kokios priežasties dienos trumpėja, o vėliau ilgėja. (3; 228) Žinoma, sparčiausiai šios apeigos formavosi atsiradus ir plėtojantis žemdirbystei, bei ggyvulininkystei.

Raiškią gamtos kaitą žmogus savo pasaulėvaizdyje padalino į du polius: viename sutelktos palankios žmogui dvasios, antrame – piktosios (6; 98) Šių priešingybių kova atsispindi liaudies papročiuose ir tradicijose, kitaip tariant kova tarp vasaros ir žiemos, tamsos ir šviesos ir t.t. Saulės sugrįžimo pradedama laukti lapkričio 30d., o gruodžio pabaigoje buvo atliekamos iškilmingos apeigos, trukdavo iki sausio 6d.(94; 16) Jos turėjo garantuoti gerą būsimų metų derlių bei asmeninę žmonių laimę. Šis laikotarpis buvo kupinas paslaptingumo, netikrumo ir baimės: žemdirbiai laikėsi įvairių draudimų, žaisdavo žaidimus turinčius magiškos galios, burdavo bei aukodavo dievams. Diena, nuo kurios pradeda ilgėti dienos buvo vadinama Kūčiomis (gruodžio 24d.) Ją lydėdavo ypatingos apeigos, magiški veiksmai, burtai ir t.t. J.Kudirka senąsias Kūčias laiko metų derliaus nuėmimo palydėtuves, tai ttarsi “dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra”.(5; 47) Gruodžio mėnesiui būdingos kūlės ir linamynio pabaigtuvės, todėl neatsitiktinai Kūčių vakarą ypatinga vieta skiriama javų pėdo apeigoms.(2; 123) Senųjų žemės darbo papročių ir švenčių ypatybė ta, kad čia į vieną visumą susijungiama praeitis, dabartis ir ateitis: buvo džiaugiamasi dabartimi ir stengiamasi vienaip ar kitai lemti ateities sėkmę. Šventės sudedamoji dalis buvo atsiriboti nuo buvusių ir galinčių ištikti nesėkmių. Be to Kūčios glaudžiai susijusios su mirusiai, tam pritaria J.Balys, N.Vėlius ir A.J.Greimas.(5; 49)

Kūčių ppavadinimas labai senos kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų. Jis kilęs iš graikiško žodžio “kukkia”, kuris reiškė iš įvairių grūdų pagamintą patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms vėlėms. Manoma, kad Kūčios atėjusios į Lietuvą per senuosius gudus apie XII a. Pabaigą.(3; 230) Nuo patiekalo imta vadinti ir pati šventė. Be to Kūčios sudėtis ne visuose regionuose buvo vienoda, tai išsamiau aprašo P.Dundulienė.(4; 22-23) Kūčios buvo didžiausia tvarkymosi ir švarinimosi diena, per kurią žmogus stengėsi visapusiškai apsivalyti.(8; 538) J.Kudirka šią dieną padalino į tris etapus: Kūčių diena, Kūčių vakaras ir Kūčių naktis. Kiekvienas etapas turi savo reikšmę, apeigas, darbus ir savitą elgseną. Kūčių diena buvo skirta dvasiniam ir fiziniam apsivalymui. Šią dieną dažniausiai buvo laikomasi pasninko, nevalgoma mėsiškų ir pieniškų patiekalų. Daugelis senolių laikydavosi “juodojo” pasninko, kai pasižadama nieko nevalgyti visą dieną, o kiti net vandens atsisakydavo.(7; 34) Ligoniai ir sunkiai dirbantys vyrai galėjo rytą ir pietums gauti košės ar sriubos. Lengviausias pasninkas, J.Kudirkos manymu, buvo Žemaitijoje, tai galėjo įtakoti vėlyvas jos krikštas. Visi žmonės tą dieną stengėsi išlaikyti santarvę, atsiprašydavo kaimynų ir susitaikydavo. Tam laikui buvo būdingas dalinimasis su šeimos nariais ir kaimynais,nes tai atneša derlių ir sėkmingus metus, tačiau kitur buvo tikima, kad su paskolintu daiktu paskolini ir savo llaimę bei sėkmę.(7; 36) Tikriausiai todėl Suvalkija garsėja skūpumu?.. Svečių per Kūčias retai kas turėjo. Moters ar poros atėjimas buvo laikomas geru ženklu,o vyro – ne. Kaimynai stengdavosi vieni pas kitus eiti tik su reikalu ir neperžengdavo namų slenksčio, kad neišneštų sėkmės.Skolų gražinimą greičiausiai galime sieti su vidiniu savęs sudrausminimu, moraliniu apsivalymu. Skolintis reiškė laimės ir derliaus atėmimą.(7; 38)

Vyrai ir moterys bei vaikai per Kūčias dirbdavo atitinkamus darbus: sunešdavo malkas, nušluodavo kiemą, rūpinosi gyvuliais, aprišdavo vaismedžius, žvejyba užsiimdavo Aukštaitijos ir Dzūkijos gyventojai, medžiotojai medžiojo ir t.t.(7; 40) Visus darbus buvo stengiamasi atlikti iki pietų. Moterys turėdavo rūpintis patalpų tvarkymu, darbais virtuvėje, krosnies kūrenimu. Buvo stengiamasi sukurti harmoniją ne tik savo viduje, bet ir gyvenamoje erdvėje. Kūčių diena buvo apsupta burtų bei magiškų veiksmų. Moterys ir merginos nepalikdavo nebaigto kuodelio manydamos, kad laumės jį priterš, būtinai turėjo nukirpti aveles, kad laumės jų nenukirptų(2; 122) Tą dieną buvo draudžiama malti, malkas skaldyti, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai, ateinančią vasarą sukels audras ir krušas. Žmonės nelopė drabužių, nes manė, kad gyvuliai negimtų margi, kad avys “ nesisuktų kvaituliu”(4; 20) Kiti nesijodavo rugių, kad nesusisuktų verpetais ir neišgultų. Apskritai stengėsi visi darbus nudirbti iki Kūčių, o tą dieną dirbdavo tik būtinus.Pasiruošus šventėms, pagal aapeigas reikėdavo ir nusiprausti. Pirmiausiai nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės, o po jų prausdavosi moterys. Atsiradus pirtims šis ritualas perkeltas į pastarąsias. Nusiprausimas turėjo magiškų galių, jis galėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, nelaimių, piktų dvasių. Taip buvo nuplaunamos ir blogų žmonių mintys bei nedori darbai.(7;48-49)

Kūčių dieną išpuošdavo namus. Daugelio trobų kampe buvo statomos javų pėdas, kuriame buvo “derliaus ir skalsos viltys”.(7; 57) Stalas buvo apdėtas šienu, kurio dalį dėdavo ir po stalu. Buvo vietovių , kuriuose stalo šienu nedengė, jį dėdavo tik po kalėdaičių lėkštute. (4; 21)Prie stalo susėdama sužibus šiaurinei žvaigždei, jei debesuota gerai sutemus arba tėvui pasakius, kad laikas valgyti.(1; 209) B.Bračas pateikia įdomų žmonių, esančių prie stalo skaičiavimą. Per Kūčias turi būti porinis skaičius žmonių, nes kitu atveju vienas žmogus iš tos šeimos turės mirti. Todėl stengdavosi ką nors pasikviesti, kad būtų išvengta nelyginio skaičiaus žmonių.(2; 123) Ant stalo buvo patiekiami 5-6 ,kitur 9 patiekalai. Kūčių valgiai buvo gaminami iš ankštinių ir grūdinių kultūrų, aguonų, kanapių, grūdų, linų sėmenų, daržovių, miško ir sodo gerybių, silkės ir žuvies. Buvo valgoma saldžiai, kad žmogaus gyvenimas būtų saldus. Lietuvoje J.Kudirka yra surašęs daugiau nei 800 patiekalų, išsamiau juos aprašytus galima rasti knygoje “Kūčių stalas” ir “Lietuviškos Kūčios ir

Kalėdos”. Dzūkijoje ir Suvalkijoje Kūčių vakarienės sudedamoji dalis buvo kraitelės arba rėčio su valgiais nešimas apie trobą. Šį ritualą atlikdavo tėvas ar senelis. Įvairiuose regionuose buvo nešami skirtingi valgiai. (2; 128) S.Kisielienė knygoje “Lietuvių kalendorinės šventės” rašo, kad Kūčias pradėdavo suvalgydami truputį duonos: “šeimininkas, palaiminęs valgius, kiekvienam duodavo po duonos gabalėlį su žiupsneliu druskos” Tai labai archainis paprotys. Įvedus Lietuvoje krikščionybę duoną pakeitė paplotėlis. (S.Kisielienė “Lietuvių kalendorinės šventės” p.22) Prie stalo elgiamasi ramiai pagarbiai ir pakiliai. Prisimenami giminės mirusieji, tą vvakarą nešluoja grindų ir stengiasi neišlieti vandens, kad vėlių neišvytų iš namų. J.Kudirka aiškiai aprašė giminės mirusiųjų laukimo, priėmimo, maitinimo ir nakvindinimo papročius.(7; 107-109)

Verti dėmesio yra Kūčių burtai susiformavę per ilgus šimtmečius. P.Dundulienė mano, kad pirmiausia ir buvo agrarinio pobūdžio, nors dažnai siejasi su gyvulininkyste bei asmeniniu žmogaus gyvenimu.(3;b 233) Kūčių dieną žmonėms rūpėjo rasti atsakymus į daugelį klausimų. Iškaro po vakarienės reikšminga vieta tenka ateities spėjimams. Jų būta labai įvairių: prie stalo, lauke, spėjimai iš apavo, ugnies, vandens, sspėjimai pagal gyvūnus, sapnus ir t.t. Labai plačiai ateities spėjimus yra aprašęs J.Kudirka.(7; 123-166) Kūčių naktis buvo pati paslaptingiausia metuose. Joje vykdavo keisti dalykai, vanduo virsdavo vynu, gyvuliai imdavo kalbėti žmonių balsais. Didelis dėmesys naktį buvo skiriamas laukų, sodų, bičių, ggyvulių lankymui. Šeimininkas stebėdavo dangaus kūnus, vėją, šaltį ir kt.(7; 166-199) (4; 26-31) Anot J.Kudirkos, Kūčios daugeliu atveju siejasi su kitais kalendoriniais ir darbo papročiais bei šeimos iškilmėmis. Vestuvės, Joninės turėjo panašius ar bent artimus papročius.(6; 105)

Įvedus Lietuvoje katalikybę, krikščioniškų Kūčių centre atsirado Kūdikėlio Jėzaus gimimas. Iš vyskupijų ataskaitų XVIII a. matome, kad kaime dar tvirtai įsišaknijusios pagonybės tradicijos. Vienintelis būdas tarp vietinių gyventojų platinti tikėjimą buvo suderinti amžius gyvavusias pagonių tradicijas su krikščionybe. Neveltui Lietuvoje buvo labiausiai garbinami ir aukštinami tie šventieji, kurių vardo dienos sutapo su vietinių gyventojų nuo seno paveldėtomis tradicijomis. Taip nutiko ir su Kūčiomis. Į jas įsiterpė senųjų derliaus švenčių, mirusiųjų pagerbimo, saulės grąžos ir Naujųjų metų papročiai. XV a. – XVII a. pradžios bbažnytiniai poslinkiai išpopuliarino Kristaus gimimą tvartelyje tarp gyvulių, o toks pasaulėvaizdis ypač artimas buvo lietuvio žemdirbio pasaulėvaizdžiui.(6; 107) Todėl sėdimas prie stalo, šiaudai po staltiese, ostijos dalijimas, 12 patiekalų gaminimas įgavo naują prasmę. Visa tai buvo siejama su Kristaus gimimu ir jo apaštalais. Nuodėmių atleidimą iš pirties ir prausyklų perėmė kunigai ir bažnyčia. Pasirinktas būtent toks tikėjimo skleidimo kelias sudarė galimybes susiformuoti Kūčioms, kurios švenčiame šiandien. Burtai, spėjimai tik XIX a. palengva nuėjo į žaidybinių elementų vietą. Idėjine prasme tiek iikikrikščioniškojo meto, tiek krikščioniškojo meto papročiai vieni su kitais dera. “Atsisveikinimas su šeimos mirusiaisiais, apmirusia saule, tikėjimas Kristumi pasaulio atpirkėjo harmonija su tikėjimu naujomis gyvybėmis ir dorovinėmis žmogaus ir gamtos atsinaujinimo galimybėmis – į ten nukreiptos visos kultūros sanklodos jėgos: ikikrikščioniškų įsitikinimų reliktai, krikščionybės mokymai, giminės patirtis, pastangos dvasiškai apsivalyti, atsinaujinti.” (6; 108)

XXI a. Kūčių žaidimus, būrimus atlieka vaikai, o laumių ir blogų dvasių egzistavimas bei lankymasis namuose naudojamas nerimstantiems vaikams sudrausminti, gal šiek tiek įbauginti. Kūčiose išliko tik pagrindiniai elementai: pasninkas, kurio jau ne visi laikosi, ant stalo patiekiama ne mažiau 12 patiekalų, ostija, poteriai. Įdomu tai, kad Kūčios laikomos šeimos švente, neinama į svečius ir stengiamasi grįžti namo, jei darbas ar mokslai yra kitame mieste. Tokia tradicija išlikusi daugumoje krikščioniškų šeimų. Kūčios kaip ir kitos šventės jaučia Vakarų kultūros įtaką. Šventė tampa linksmesnė, ant stalo prie patiekalų atsiranda egzotiški vaisiai ir jūros gėrybės. Su Vakarietiškos kultūros įtaka pirmieji susidūrė emigravę lietuviai. Dažnai jaunimo tarpe užduodamas klausimas, kodėl turime pasninkauti ir liūdėti, kai likęs pasaulis džiaugiasi ir švenčia. Tikėjimo laisvė, naujos technologijos ir daugelis kitų priežasčių Kūčias padarė “grynai” krikščioniškomis, be burtų, spėjimų ir magijos. Nuo mūsų pačių mentaliteto priklauso kaip šią šventę švęsime.

J.Kudirka teigia, kad Lietuvai didelę įtaką jau XIII a. turėjo Vakarų ir kitos kultūros. Pietvakarių Lietuvos pakraštį palietė šiaurės vokiečiams ir prūsų lietuviams gerai pažystamas “šyvis”. Žvakelių apie stalą deginimas šiaurės vakarų Lietuvoje bus švedų arba Kuršo kultūros palikimas. (6; 108) Tikriausiai dėl sąveikos su kitų tautų kultūromis Lietuvoje Kūčių dieną praktikuojama medžioklė, važiavimas malkauti. Daugiausiai bendrybių turi lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių Kūčių papročiai. “Tai ne tik probaltiškųjų laikų, bet ir prekybos kelio tarp Rytų ir Vakarų bei ilgo bendro gyvenimo LDK palikimas”. (6; 108)

Išvados

Kūčių paprotyje, praskleidus krikščioniškosios kultūros klodą, atsiveria derliaus metinių pabaigtuvių šventė, kurioje siekiama nulemti ir kitų metų derliaus sėkmę. Jos vienas esminių bruožų buvo derliaus dalybos sugiminės mirusiaisiais. Tik tai padarius prasideda naujas ciklas, iš kurio tikimasi sėkmės.

Krikščioniškų papročių klodą Kūčiose sudaro tai, kas siejasi su evangeliniais, Kristaus gimimą liudijančiais įvaizdžiais. Vyksmo pagrindas – Kristaus atėjimo į žemę laukimo ir jo gimimo motyvas.. Čia pritampa ir Kristaus gimimo tikslas – Paskutinės vakarienės – motyvas. Kūčių vakarienėje įžiūrima ir agapių – pirmųjų krikščionių bendrų katakombinių vaišių, valgytų Paskutinei vakarienei atminti ir krikščioniškai meilei vargšams pareikšti liekana. Kadangi nėra vieningo senosios lietuvių religijos modelio sunku nustatyti papročių kilmę – manoma, kad ikikrikščioniškieji glaudžiai susieję su gamta, o krikščioniškieji – su žmogaus dvasiniu aatsinaujinimu. Dalis senųjų šventės elementų, įsiliedami į katalikiškas Kūčias, pakeitė savo prasmę. Todėl Kūčių papročiuose gerai dera senasis ir krikščioniškasis pradai.

Vakarų kultūros įtaką jaučiama visuose šventėse. Plačiau apie tai bus galima rašyti, kai praeis ilgesnis laiko tarpas ir turėsime galutinai pakitusius Kūčių elementus.

Literatūra

1. Brazytė Bindulienė D. Lietuvių papročiai ir tradicijos – Chicago 1989

2. Buračas B. Lietuvių kaimo papročiai – Vilnius 1993

3. Dundulienė P. Lietuvių etnologija – Vilnius 1991

4. Dundulienė P. Lietuvių šventės; tradicijos, papročiai, apeigos – Vilnius 1991

5. Kudirka J. Lietuviškos Kūčios – Vilnius 1994

6. Kudirka J. Lietuviškos Kūčios // Lietuvos mokslas. V., 1994. T. 2. Kn. 4 (5). P. 97-108

7. Kudirka J. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos – Vilnius 1993