Kultūros istorija.

ĮVADAS

Taip susiklostė aplinkybės, kad lietuvių profesionalusis teatras palyginti gana vėlai įsiterpė į tautos meninės kultūros panoramą.

Ikitarybiniu laikotarpiu apie teatrą rašė daugiausia literatai, žurnalistai, patys teatro veikėjai.

Didelę reikšmę teatrologų profesionalėjimui turėjo B. Sruogos teatrinė kritinė veikla, 1926 metais Kauno universitete jo įsteigtas teatro seminaras. Pasirodė ir didesnių scenos meno tyrinėjimų: B. Sruogos studijos apie V. Krėvės „Šarūno“ ir Č. Dikenso „Varpų“ pastatymus (1930) bei knyga „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930), V. Maknio „Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis“ (1936), A. Vengrio „Kastantas Glinskis“ (1937), J. Būtėno „„Lietuvių teatras Vilniuje“ (1940) ir kt. 1940 m. pasirodė A. Jakševičiaus išversta knyga „Aktoriaus saviruoša“.1

Tačiau ilgą laiką nebuvo pasirodę nei vieno teatrologinio sintetinio darbo apie profesionaliojo lietuvių teatro raidą. Pastaruoju laikotarpiu vienas po kito pasirodė straipsniai, smarkiai kritikuojantys iki šių dienų pasirodžiusius lietuvių teatro istorijos leidinius. 2003 m. vasario 8 d. „Lietuvos aido“ numeryje atspausdintas Aleksandro Guobio straipsnis „Lietuvių teatro šaltiniai ir jų leidyba“. Ypatingos kritikos susilaukė vieninteliai MA Istorijos instituto išleisti istorijos tomai – „Lietuvių tarybinis teatras (1940-1956)“ bei „„Lietuvių teatro istorija, Pirmoji knyga 1929-1935 m.“. A. Guobys daugelį, rašančių apie lietuvių teatro istoriją, vadina iki šiandien šia veikla užsiimančiųjų „nugrimzdusiais į sovietinio mąstymo gelmes“, iki šiol falsifikuojančiais teatro istoriją ir aukštyn kojomis apverčiančiais praeities vertybes ir tikrovę.2

Darbe ppanaudota literatūra:

1. ALEKSAITĖ, Irena. Borisas Dauguvietis : režisūros bruožai. Vilnius : Mintis, 1966. 244 p.

2. ALEKSAITĖ, Irena. Režisierius Romualdas Juknevičius. Vilnius : Baltos lankos, 1998. 363 p. ISBN 9986-813-76-X.

3. ALEKSAITĖ, Irena. Be grimo. Vilnius : Tyto alba, 2004. 287 p. ISBN 99886-16-357-9

4. DAUGUVIETIS, Borisas. Žaldokynė. Vilnius : Vaga, 1967. 478 p.

5. Lietuvių tarybinis teatras 1940-1956. Lietuvos TSR MA istorijos institutas. Vilnius : Mintis, 1979. 385 p.

6. MASIDUNSKYTĖ, Asta. J. Miltinio teatras. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:

.

7. PETUCHAUSKAS, Markas. Nebevaldomų instinktų prasiveržimas. Literatūra ir menas. 2003-03-21. Nr. 2942.

8. VASINAUSKAITĖ, Rasa. Nacionalinis menotyros centras. Atsakant į nepasitenkinimą lietuvių teatro istorijos leidiniais. Septynios meno dienos. 2003-03-07. Nr. 558.

9. ZABORSKAITĖ, Vanda. Dešimtmečio reikšmė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:

.

Daugiausiai vadovautasi 1979 mmetais pasirodžiusia monografija „Lietuvių tarybinis teatras 1940-195”. Šioje knygoje į 1940-1956 metų lietuvių teatrą buvo stengtasi pažvelgti apibendrinamu požiūriu kaip į vieningą kūrybos procesą, o profesionaliojo teatro raidą nušvietė į tris etapus suskirstytas aptariamasis laikotarpis (1940-1941, 1941-1944, 1944-1956).

Tačiau reikia paminėti, kad tarybiniais metais metais išleistos knygos yra itin tendencingai parašytos ir tik pro tankų sovietinės demagogijos šydą gali įžiūrėti tikrovę.

Šiame darbe trumpai nušviesti 1940-1944 lietuvių teatro metai. Laikomasi principo išskirti ir nagrinėti kiekvienos trupės kūrybą, spektaklius tiek, kiek jjie turėjo reikšmės vieno arba kito teatro svarbesnių bruožų, specifinių ypatumų formavimuisi ir drauge – visam lietuvių scenos menui. Siekiama iškelti tai, kas būdinga kiekvienam teatrui, ir kartu įvertinti trupę kaip nacionalinio teatro padalinį, išryškinti jos indėlį į viso lietuvių scenos meno plėtotę. Trumpai galima paminėti, kad respublikoje veikė tik du muzikiniai teatrai, o pagrindiniai muzikinio teatro žanrai buvo opera, operetė ir baletas. Tačiau darbe apsiribota tik dramos teatrais ir juose vykusiais procesais. Taigi dėmesys skiriamas dramaturgijai, kuri yra kiekvienos tautos teatro repertuaro ir sceninės kūrybos pagrindas.

DRAMOS TEATRAS LIETUVOJE 1940-1941 METAIS

Dėl istorinės raidos ypatumų lietuvių profesionalusis teatras ėmė formuotis vėliau, negu kitos nacionalinio meno šakos (literatūra, dailė, muzika). Platus mėgėjų teatro sąjūdis, prasidėjęs po 1905 metų revoliucijos, paruošė dirvą profesionaliajam lietuvių teatrui. Režisieriaus Juozo Vaičkaus 1916 metais suorganizuota Peterburge privati teatro studija – pirmoji lietuvių profesionalių aktorių mokykla, – kūrybiškai sutvirtėjusi ir pasivadinusi Skrajojamuoju teatru, 1918 metų vasarą atvyko į Vilnių. 1918 m. rugpjūčio 3 d. lenkų teatro „Liutnia“ patalpose įvykusi pirmoji šio teatro premjera – B. Vargšo-Laucevičiaus pjesės „Žmonės“ pastatymas – tapo reikšmingu įvykiu Vilniaus kultūriniame gyvenime.3

Praslinkus dviems dešimtmečiams, 1940 metais lietuvių profesionalusis teatras jau buvo nuėjęs reikšmingą meninės raidos kelią, sukaupęs meninę patirtį, pasiekęs kūrybinių laimėjimų. Teatrinis ggyvenimas 1940-1941 metais – trumpas, bet pilnas įvykių scenos meno laikotarpis.

Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje nevalstybiniai teatrai dažniausiai negalėdavo išsilaikyti ilgesnį laiką ir todėl arba nustodavo egzistavę, arba veikė kaip mėgėjiškos ir pusiau mėgėjiškos trupės. Be tokių trumpesnį laiką gyvavusių dramos kolektyvų, veikė vienas valstybės išlaikomas ir todėl stabilus lietuvių profesionalusis teatras – Valstybės teatras Kaune. Tik 1931 metais pavyko įsteigti jo Šiaulių filialą, kuris vėliau tapo savarankišku dramos teatru (nuo 1935 m. jis veikė Klaipėdoje, o 1939 m. hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, grįžo į Šiaulius).4

1940-1941 metais Tarybų Sąjungos statytinių Lietuvoje vyriausybės iniciatyva buvo įkurti nauji valstybiniai dramos teatrai, taip pat stabilūs operetės ir vaikų teatrai: S. Romanovo pjesės „Žolelės nuotykiai“ premjera Kaune buvo atidarytas Vaikų teatras (vėliau Jaunojo žiūrovo teatras), o B. Aleksandrovo operetės „Vestuvės Malinovkoje“ premjera (1941-05-01) Kaune pradėjo darbą pirmasis profesionalusis lietuvių Muzikinės komedijos teatras. Baigiantis 1940-1941 metų sezonui, atidarytas Marijampolės dramos teatras, kuris paruošė savo pirmąją premjerą – K. Binkio „Atžalyną“ (1941-04-20).

Per visą 1940-1941 metų sezoną intensyviai formavosi nauji teatrų kolektyvai. Kai kurios naujos trupės buvo sudaromos ne vien iš profesionalų (jų nebeužteko), bet ir iš mėgėjų. Tai būdingas „tarybinio“ teatro pradinio formavimosi bruožas.

Išryškėjo du pagrindiniai naujų teatrų formavimosi atvejai: vienur trupę sudarydavo persikėlę kitų teatrų aaktoriai, kitur ji buvo formuojama iš neprofesionalų. Antruoju atveju teatro kūrybos pradžia sutapo su studijiniu laikotarpiu. Tipiškas pirmojo atvejo pavyzdys – Lietuvos TSR Valstybinis akademinis dramos teatras, antrojo – Panevėžio dramos teatras.

1940 m. spalio 6 d. atidaryto Vilniaus Valstybinio teatro branduolį sudarė Kauno Valstybės teatro trupės dalis. Teatro direktoriumi ir meno vadovu buvo paskirtas R. Juknevičius.

Kitaip formavosi Panevėžio dramos teatro trupė. Panevėžyje teatras buvo atidarytas tik 1940 metais. Jo branduolį sudarė J. Miltinio dramos studijos auklėtiniai, žengiantys pirmuosius nedrąsius žingsnius profesionaliojoje scenoje (J. Alekna, B. Babkauskas, V. Blėsis, K. Vitkus ir kt.).5

1940-1941 metų repertuare išryškėjo dvi pagrindinės kryptys: anksčiau statytų kai kurių autorių veikalų atnaujinimai ir „tarybinių“ dramaturgų pjesių pastatymai. Iš pastarųjų minėtini sezono pabaigos spektakliai – V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ ir B. Lavreniovo „Lūžis“.

Tuo laikotarpiu teatrai koregavo kai kurių pjesių tekstus, neatitikusius naujosios ideologijos, kaip rašoma „tarybinėje“ spaudoje, – „paliestus buržuazinės cenzūros žirklių“. Taigi, kad ir kaip buvo tada „atnaujinami“ spektakliai, „tarybinis teatras“ Lietuvoje susiformavo ne tuščioje vietoje, o ant praeities lietuvių scenos meno pamatų.6

Kauno Valstybės teatro dramos trupės padalijimas į dvi – Vilniaus ir Kauno – turėjo didelę įtaką atnaujinimams. Pirma, tokiuose Vilniaus ir Kauno spektakliuose vaidindavo nauji aktoriai, neretai netgi pagrindinius vaidmenis. Antra, spektaklius dažnai

atnaujindavo kiti režisieriai. Taigi, nors ir sunku atsirinkti, kiek „tarybinėje“ spaudoje yra tiesos, tačiau ir toks pasakymas, kad „atnaujinimams idėjinę kryptį davė istoriniai įvykiai ir besiformuojančios naujos scenos menininkų pažiūros“, atspindi tuometinę situaciją.

Iš ankstesnių Kauno Valstybės teatro lietuviškų pjesių, kurios buvo „atgaivintos“ Vilniaus teatre, pažymėtinos K. Binkio „Atžalynas“ (B. Dauguviečio režisuotas 1938 m., K. Jurašūno atnaujintas 1940 m.) ir J. Petrulio „Strazdelis“ („Prieš srovę“, B. Dauguviečio režisuotas 1936 m., J. Monkevičiaus atnaujintas 1941 m.).

Nuo Vilniaus teatro atidarymo jo direktorius ir mmeno vadovas buvo R. Juknevičius. Iš R. Juknevičiaus Kauno teatre režisuotų ir vėliau Vilniaus teatre „atgaivintų“ spektaklių minėtini M. Panjolio „Topazas“ ir G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“. Buvęs Jaunųjų teatro aktorius, režisierius B. Lukošius atnaujino H. Bičer Stou „Dėdės Tomo Lūšnelę“.7

Vilniaus Valstybinis teatras buvo atidarytas H. Hejermanso „Viltimi“. Šį spektaklį režisavo R. Juknevičius. „Viltyje“ vėjo išpūstos H. Hejermanso žvejų laivo burės, subaltavusios ant uždangos, tapo naujojo teatro emblema.

Vilniuje atnaujintas „Vilties“ spektaklis išsaugojo esminius R. Juknevičiaus 1936 metų pastatymo bruožus. Režisūrinį ssumanymą atitiko V. Palaimos dekoracijos. Jauno žvejo Gerto paveikslą sukūrė, – anot I. Aleksaitės – Scenos Riteris – S. Jukna.8

„Vilties“ spektaklis ir 1941 metų Lietuvoje jaudino žiūrovus savo dramatizmu. „Vilties“ atgimimas savotiškai deklaravo naujosios Vilniaus trupės meninę programą.

Po Vilniaus ggrąžinimo Lietuvai jame taip pat buvo reorganizuotas nuo 1936 metų gyvavęs Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų teatras, kuris pervadintas į Skrajojamąjį Vaidilos teatrą (direktorius J. Kanopa, nuo 1940 metų pradžios režisierius A. Jakševičius). Iki 1940 metų pabaigos, kol Vilniuje buvo steigiamas valstybinis profesionalus nacionalinis teatras, Vaidila (buvusi senamiestyje, Arklių gatvėje) atliko ypač didelį kultūrinį meninį darbą Lenkijos okupuotame krašte. Šio teatro nedidukė salė visada būdavo pilna.9

1940 metais Lietuvoje šalia įsteigtojo Vilniaus Valstybinio teatro aktyviai dirbo kitas, seniausias iš gyvuojančių scenos meno židinių – Valstybės teatras Kaune. Dramos trupė tarybinį teatro sezoną pradėjo M. Gorkio pjese „Miesčionys“ (rež. B. Dauguvietis). Šis spektaklis pasirodė dar prieš oficialiai Lietuvai nepriklausius Tarybų Sąjungai – 1940 metų kovo mėnesį.

Pirmaisiais tarybinės santvarkos gyvenimo mėnesiais Kauno teatro ssceną išvysta tokie veikalai, kaip „Pelninga vieta“, „Vyšnių sodas“, V. Krėvės „Žentas“, J. Petrulio „Prieš srovę“, R. Blaumanio „Indranai“. Tuometinis Valstybės teatro dramos trupės meno vadovas J. Grybauskas sakė, kad „tekstai tikrinami ir taisomi, dabar kai kurios pjesės perdirbamos iš naujo.“.10

Kaip R. Juknevičius Vilniuje, taip B. Dauguvietis Kauno teatre nubrėžė dramos trupės kūrybos gaires. Baigęs Peterburgo Imperatoriškąją teatro mokyklą (1909), kur jo mokytojai buvo žymūs aktoriai V. Davydovas ir S. Jakovlevas, Borisas Dauguvietis (1885-1949) nuo 1923 metų pabaigos iki ffašistinės Vokietijos užpuolimo (su nedidele pertrauka, kai dirbo Šiaulių teatre) buvo Kauno dramos teatro režisierius. Šiam žmogui priklauso žymus lietuvių dramaturgijos, scenos meno formavimo ir ugdymo vaidmuo. Režisierius iki 1940 metų buvo pastatęs absoliučią daugumą visų lietuvių dramaturgijos veikalų. Jis įvedė į lietuvių teatrą Maironį, V. Krėvę, ir P. Vaičiūną, taip pat V. Šekspyrą, A. Puškiną, A. Ostrovskį, A. Čechovą ir M. Gorkį. B. Dauguviečio spektakliuose išaugo ištisa lietuvių aktorių karta. Jis buvo vienas nacionalinės vaidybos mokyklos ugdymo iniciatorių.

Pirmaisiais tarybiniais metais daug nuveikė ir tuometinis Valstybės teatro direktorius bei dramos trupės meno vadovas Kaune, lietuvių teatro veikėjas Juozas Grybauskas (1906-1964).11

Ikitarybinio laikotarpio meno pradmenys buvo gera dirva tarybiniam teatrui tarpti, o gausus šių tradicijų puoselėtojų būrys tapo naujojo teatro kūrėjais.

Per labai trumpą laiką (nuo 1940 m. liepos mėn. iki hitlerinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą) nespėta (išskyrus vieną kitą išimtį) sukurti naujų literatūros, dailės, muzikos stambių formų kūrinių. Tuo tarpu teatras sukūrė spektaklių revoliucine tematika.

Pirmósios tarybinės pjesės – J. Gemano „Liaudies sūnaus“ – premjera įvyko Kauno dramos teatre 1940 m. spalio 10 d. Po to buvo statoma A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“ Šiaulių scenoje ir A. Arbuzovo „Tania“ Vilniaus teatre. Vėliau rampos šviesą išvydo M. Gorkio „Paskutinieji“ ir L. Rachmanovo „Nerami ssenatvė“ (Šiaulių teatras), Š. Gergelio ir S. Litovskio „Motina“ bei B. Lavreniovo „Lūžis“ (Kauno teatras), N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“ (Panevėžio teatras), V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ (Vilniaus teatras).12

1940-1941 metų sezone stokojant naujų lietuviškų pjesių, B. Dauguvietis Kauno scenoje pastatė vienintelį sezone lietuvių literatūros veikalą (neskaitant atnaujinimų) „Dauboje“ („Prieblandoje“). Režisieriui glaudžiai bendradarbiaujant su autoriumi A. Vienuoliu, gimė įdomus spektaklis (premjera 1941-03-20).13

Kur kas įspūdingesni scenoje buvo personažai, glaudžiai susiję su dramaturgijos tradicija vaizduoti senąjį lietuvišką kaimą. Režisierius B. Dauguvietis bei vyresniosios kartos aktoriai buvo sukaupę patyrimą, kurdami scenoje kaimo žmonių buitį, jų charakterius. Visa tai atsispindėjo „Dauboje“.14

Pirmoji tarybinė pjesė, pastatyta Vilniaus teatre, – A. Arbuzovo „Tania“ (1940-12-29). Lietuvių teatras iš pradžių ėmėsi pjesių „Liaudies sūnus“, „Motina“, „Tania“, „Platonas Krečetas“, „Nerami senatvė“. 1941 metų pavasarį sostinės žiūrovai pamatė spektaklį „Tania“, kuriuo debiutavo jaunas režisierius J. Monkevičius. Tuo metu buvusi teatro kritika teigė, kad „režisieriui teko ypač daug sugalvoti fizinių uždavinių“, t.y. išoriškai „suveiksminti“ spektaklį, „gelbstint“ A. Arbuzovo pjesę, o toks „suveiksminimas“ neišėjo spektakliui į gera.15

Tarybinėje literatūroje rašoma, kad „naujai suvokto socialistinio humanizmo, tarybinio patriotizmo gaidos nuskambėjo ir pirmajame jauno Panevėžio dramos teatro spektaklyje“. Čia kalbama apie pirmąją premjerą – N. Pogodino „Sidabrinį slėnį“. Ją teatras parodė 1941 metų kovo mėnesį. NNaujosios trupės meno vadovas J. Miltinis tuomet pabrėžė, jog komplikuota 1941 metų tarptautinė padėtis „nukreipė žvilgsnį į tokią pjesę, kurioje būtų iškeliamas pasiryžimas kovoti dėl savo tėvynės“. Šiame spektaklyje didelis dėmesys buvo skiriamas žmogaus individualybei.16

Pirmajame sezone teatras paruošė dar vieną veikalą – J. Miltinio režisuotą įžymaus Renesanso epochos anglų rašytojo B. Džonsono „Sukčiaus testamentą“ („Volponę“). Po šio spektaklio tokie jo bruožai, kaip teatrinės formos grakštumas, komedinis žaismingumas ir ironija, laikui bėgant, vis labiau ryškės Panevėžio teatro kūryboje.

1940-1941 metais teatrų spektakliuose neapsieita be dirbtinio patoso, pompastikos elementų aktorių vaidyboje, ypač kuriant “naujojo“ herojaus sceninį paveikslą. Natūralistiniai kraštutinumai reiškėsi ir per daug detalizuota vaidyba. Dauguma teatro darbuotojų taip pat buvo priversti įsijungti ne tik į „aktyvų“ kūrybinį darbą, bet ir į politinį visuomeninį respublikos gyvenimą, dalyvauti demonstracijose ir mitinguose, Raudonosios Armijos daliniams rengiamuose koncertuose, dirbti visuomeninėse organizacijose, rengti agitacinius koncertus.17

Teatras tapo prieinamas paprastiems žmonėms. 1940-1941 metais Lietuvos teatre atsirado sceninės agitacijos formų, primenančių tas, kurios buvo paplitusios Rusijoje ir kitose tarybinėse respublikose 1920-1930 metais (agitbrigados, „gyvieji“ laikraščiai ir pan.). 1940-1941 metais agitacinio teatro elementų atsirado ir profesionalų ruošiamose teatralizacijose. Organizuojamos specialios agitbrigadų tipo koncertinės grupės, kurių sudėtyje teatrų darbuotojai dalyvavo rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą kampanijoje.18

Tarybinio laikotarpio literatūroje rašoma:

„Visuomeninė ir kūrybinė veikla, kuri aktyviai plėtojosi tuo metu lietuvių teatruose, buvo nukreipta ta pačia bendra vaga. Repertuaro ir sceninės kūrybos naujovės pirmojoje sezono pusėje parengė dirvą brandžiausiems 1940-1941 metų spektakliams.“19

1940-1941 metų sezono antrojoje pusėje Vilniaus ir Kauno teatrai ėmėsi R. Juknevičiaus režisuoto V. Ivanovo „Šarvuočio 14-69“ (Vilniaus teatras, 1941-04-05) ir B. Dauguviečio pastatyto B. Lavreniovo „Lūžio“ (Kauno teatras, 1941-05-01) premjeros. Liaudies kaip pagrindinio spektaklio herojaus traktavimas lietuvių teatre buvo naujovė. „Šarvuotyje“ pagrindinis spektaklio akcentas buvo nuo cerkvės stogo vvalstiečių mitingui vadovaujantis Veršininkas (Mečys Chadaravičius), o „Lūžyje“ – pilkšvais šarvais apkaustytas galingas kreiserio korpusas, iškylantis aukštai virš scenos aikštelės (Goduno vaidmenį atliko Petras Kubertavičius). Taigi „Šarvuot“ ir „Lūžis“ tiksliau atspindėjo 1941 metų Lietuvą, geriau pajuto audringų to meto įvykių pulsą, negu kiti sezono spektakliai“.20

Greta vilniečių Veršinino įsimenantys ir kitų spektaklių herojai. Šiaulių teatre aktorius J. Rudzinskas sukūrė įspūdingą Platono Krečeto paveikslą (A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“, rež. K. Jurčys), o aktorius K. Simaška sėkmingai suvaidino profesorių Poležajevą (L. Rachmanovo „„Nerami senatvė“, rež. A. Radzevičius).21

„Šarvuočio 14-69“ ir „Lūžio“ pastatymai, galima sakyti, apibendrino sezono rezultatus, parodė visa, ką lietuvių teatras padarė pirmaisiais tarybiniais metais, pradėjus formuotis socialistinio meno bruožams. Nors ir kokią tiesą buvo pasakęs A. Sniečkus, bet vis dėlto ttai buvo tiesa, kad „Komunistinio partiškumo pozicijos, į kurias atėjo mūsų teatras, keitė visą jo idėjinę ir kūrybinę veiklą. Jis tapo liaudies masių teatru, socializmo idėjų skleidėju“.

Naujo repertuaro sudarymas, bandymai kurti tarybinio žmogaus paveikslą ir su tuo susiję režisūros bei vaidybos poslinkiai, pirmieji naujo lietuvių dramaturgijos traktavimo žingsniai (A. Vienuolio „Dauboje“), liaudies, kaip istorijos kūrėjos, vaizdavimas, paverčiant masines scenas liaudies revoliucinėmis scenomis, herojinių revoliucinių spektaklių sukūrimas, nauja tuometinė samprata ir nauji scenos meno santykiai su žiūrovais – visa tai buvo pirmieji kitokio teatro meno požymiai.22

DRAMOS TEATRAS LIETUVOJE ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS

Lietuvos teatro gyvenimas hitlerinės okupacijos metais nedaug tebuvo teatrologų nagrinėjamas ir apibendrinamas. Vienas kitas publicistinis straipsnis dažniausiai konstatuodavo atskirus reiškinius ar faktus iš vokiečių veiklos teatrų srityje. Tačiau trumpai ggalima būtų apžvelgti vokiečių fašistinės okupacijos laikotarpio teatro gyvenimą.

Okupacinės valdžios potvarkiai dėl teatrų veiklos bei pramogų yra pateikti dokumentinėje, mokslinėje ir memuarinėje literatūroje. Remiantis reicho komisaro 1941 m. gruodžio 19 d. potvarkiu ir 1942 m. gegužės 18 d. patvarkymais, buvo nustatyta, kad scenos veikalo (opera, drama, baletas, cirkas ir kt.) vaidinimui reikėjo išankstinio raštiško generalinio komisaro arba jo įgaliotos įstaigos leidimo.23

Tarybinė spauda pateikia grupę „nacionalistiškai nusiteikusių literatų, bendradarbiavusių su okupantais, puolusių tarybinę santvarką ir komunizmo idėjas“. Tai buvo AA. Ambrazevičius, M. Biržiška, B. Brazdžionis, S. Būdavas, L. Dovydėnas, J. Švaistas ir kt.24

Lietuvių „tarybinių pažiūrų“ teatro plėtotė karo metais dėl hitlerinio okupacinio režimo sąlygų nutrūko. Visi 1941 metais veikę teatrai buvo valstybiniai. Fašistinės okupacijos metais lietuvių teatrai oficialiai buvo Švietimo vadybos meno departamento, miestų savivaldybių žinioje. Todėl jų veiklai turėjo įtakos vokiečių bei vietinių jų pagalbininkų politiniai ir propagandiniai siekimai.25 T.y. pirmosiomis Antrojo Pasaulinio karo dienomis hitlerinei kariuomenei okupavus Lietuvą, okupantų valdžia įvedė fašistinį režimą.

Tarp kultūros darbuotojų, likusių okupuotoje teritorijoje, vyko diferenciacija. Galima paminėti, kad 1943 metais, kai fašistai ėmė patirti fronte lemiamus pralaimėjimus, buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Teatrai iškart nebuvo uždaryti, nors kai kurias trupes – Kauno dramos, Vaidilos teatrą – nuolat buvo mėginta likviduoti.26

Iš Kauno Valstybės teatro pasitraukė buvęs 1940-1941 metais teatro direktorius ir Dramos meno vadovas J. Grybauskas. B. Dauguvietis taip pat buvo priverstas pasitraukti iš teatro. Buvo nužudytas Kauno dramos trupės režisierius A. Martenas. Kauno dramos kolektyve neliko nė vieno režisieriaus profesionalo, tad šio darbo teko imtis aktoriams P. Kubertavičiui, A. Kupstui, V. Dineikai, pradedančiam režisieriui J. Monkevičiui. Okupacijos pradžioje seniausio lietuvių teatro būklė pasidarė daug sunkesnė, negu, sakysime, Vilniaus ar Panevėžio kolektyvų, kurių vadovais liko R. Juknevičius ir J. Miltinis.

Vilniaus teatro direktoriaus kkėdę užėmė V. Alantas, tautininkas, vienas LAF steigėjų Berlyne. Kauno Valstybės teatro direktoriumi tapo tarpukario Lietuvoje „Geležinio vilko“, o vokiečių okupacijos pradžioje LNP (Lietuvių nacionalistų partijos) aktyvus veikėjas P.V. Ivanauskas (po karo jie pasitraukė iš Lietuvos).

Socialistinės pasaulėžiūros formavimasis Lietuvoje 1940-1941 metais buvo tik prasidėjęs. Vos pradėjus 1941-1942 metų teatrinį sezoną, iš repertuaro buvo išbraukti visi tarybinių autorių veikalai. Buvo uždrausta vaidinti ir XIX amžiaus rusų klasiką. Iš teatrų repertuarų buvo išbraukti ir J. Petrulio pjesė „Prieš srovę“ („Strazdelis“), H. Hejermanso „Viltis“, M. Panjolio komedija „Topazas“, „Dėdės Tomo lūšnelė“ ir kt. Vietoje jų repertuare paliekamos arba statomos naujos pjesės, piešiančios tautos vienybės idėjas. Pvz., Vilniaus Miesto teatre, kuris taip buvo vadinamas vokiečių okupacijos metais, buvo pastatytas prieškarinių istorinių romanų autoriaus F. Neveravičiaus veikalas „Priešai“, pasakojantis apie knygnešių laikus. Šiame spektaklyje buvo užimti tokie pajėgūs aktoriai kaip J. Rudzinskas, J. Siparis, T. Vaičiūnienė, V. Derkintis, P. Zulonas ir kt.

Vienas labiausiai propaguojamų lietuvių dramaturgų vokiečių okupacijos metais tampa buvęs tarpukario Lietuvos tautininkų oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorius V. Alantas. A. Smetonos valdymo laikotarpiu buvo pastatyti tik du jo veikalai – „Užtvanka“ (1932 m. Šiauliuose ir Kaune) ir pjesė „Gaisras Lietuvoje“ (1937). 1942-1943 metų sezone „Užtvankos“ premjeros įvyko Marijampolės, o vėliau – ir Vilniaus VVaidilos teatre. 1942 metų pavasarį Vilniaus Miesto teatras pastatė V. Alanto pjesę „Gyvenimas iš naujo“, o kitą sezoną – komediją „Buhalterijos klaida“.27

Vokiečių okupacijos metais buvo parašyta nedaug lietuvių dramaturgijos veikalų. 1939-1940 metais parašyta brandi K. Binkio pjesė „Generalinė repeticija“. V. Mykolaitis-Putinas parašė herojinę draminę poemą „Skalvių mergelė“. B. Sruoga, būdamas Štuthofo koncentracijos stovykloje, sukūrė komedijas „Uošvė“, „Dobilėlis penkialapis“, „Prančišiuko marškinėliai“, „Pagunda“, dramą „Pavasario giesmė“. Tarp naujų lietuviškų veikalų, kurie pasirodė teatruose, buvo S. Santvaro (baigiantis karui jis pasitraukė į Vakarus) „Kaimynai“.28

1941-1944 metų spauda akcentavo „giedrą nuotaiką“ teatrų scenose, o tarybiniais laikais buvo sakoma, kad tokia nuotaika buvo palanki vokiečių okupantams.

Vienos to laikmečio pjesės tetruose buvo statomos prieškariniais laikais, todėl jas tereikėjo atnaujinti, kitas vaidino pirmą kartą. Minėtinos R. Flerso ir G.A. Kajavės, M. Henekeno ir B. Kolijaus, L. Fordo, M. Drejerio pjesės bei ištaigingi pastatymai su operetės elementais ir baleto divertismentais, pvz., vokiečių kompozitoriaus E. Niko muzikinė komedija „Mažasis rūmų koncertas“ Kauno dramos trupėje.

Sostinės teatras pastatė C. Vinterio pjesės „Marieta“ premjerą, vėliau tam pasiryžo ir kitos dvi Lietuvos teatrų trupės – Šiaulių ir Marijampolės. Šis spektaklis buvo pastatytas, pasikvietus tą patį režisierių.

Lietuvių režisieriai vengė statyti fašistinių rašytojų veikalus ir mieliau imdavosi klasikos. Pvz., R. Juknevičius vietoje vieno brukamo

veikalo pasirinko vokiečių klasiko H. Kleisto „Sukultą ąsotį“, vietoje G. Turnerio „Vanduo Kanitogai“ pastatė M. Drejerio „Septyniolikmečiai“.29

„Septyniolikmečiai“ išvydo rampos šviesą taip pat Šiaulių dramos teatre (rež. K. Juršys), o J. Huto komedija „Keturios draugės“ (parašyta 1936 m.) – Vilniaus teatro scenoje (rež. J. Gustaitis). Teatruose buvo vaidinamos vengrų dramaturgų L. Fiodoro, O. Indigo ir S. Bekefio, italo D. Nikodemio, ispano M. de Sieros ir kitų panašaus lygio rašytojų pjesės, daugiausia pramoginės komedijos ir melodramos.30

Viena po kitos scenoje pasirodo ttaip pat jau seniau laiko patikrintos verstinės saloninės komedijos: M. Henekeno ir B. Kolijaus „Pirmas skambutis“ Vilniaus teatre (K. Glinskio režisuotas 1939 m. Kauno Valstybės teatre), Vilniaus Vaidilos ir Žemaičių teatruose D. Nikodemio komedija „Gatvės vaikas“ (B. Dauguviečio pirmąkart pastatyta 1936 m. Valstybės teatre „Neūžaugos“ pavadinimu), R. Flerso ir G.A. Kajavės „Buridano asilas“ Vilniaus teatre (K. Glinskio režisuotas Valstybės teatre dar 1922 m.) ir kt. Pastatytos prieš daugelį metų, grakščiai vaidinant tokiems komedijos meistrams, kaip K. Glinskis, O. Žymaitė, A. VVaičiūnaitė, O. Kurmytė, E. Žalinkevičaitė. Pastarosios pasižymėjo neblogu sceniniu skoniu.

Kartais gana vidutinės komedijos atnaujinimas tapdavo kūrybiškumo akstinu. Tokia buvo Ch. Benaventės komedija „Išvirkščias gyvenimas“. Nesudėtinga istorija apie tai, kaip du jaunuoliai, be skatiko kišenėje atvykę į nepažįstamą miestą, vikriai apmulkina ssmuikininką, o paskui ir dauglį gerbiamų miestelėnų. 1944 metais atnaujindamas komediją (pirmąkart Kauno scenoje pastatytą 1931 m., rež. A. Sutkus), Aleksandras Kupstas paskirstė vaidmenis tuometiniam teatro jaunimui (S.Gopaitei, J. Kavaliauskui, P. Likšai, S. Radzevičiui, I. Žemaitytei ir kt.). A. Kupsto režisuota komedija, turėjusi neblogą pasisekimą, išliko ir pokario repertuare.31

J. Huto komedija „Keturios draugės“ buvo pastatyta 1943 metais Vilniaus Miesto teatre. Pagrindiniai veikėjai – keturios jaunos merginos dailininkės. Jos nori būti savarankiškos, nepriklausomos nuo vyrų ir susitaria įsteigti savo firmą, kuri gamintų plakatus.

Vokiečių okupacijos meto spauda ragino išguiti iš teatrų komunizmo idėjas ir jų nešėjus, bet taip pat dar ir bandė nuvertinti visą prieškarinio profesionaliojo lietuvių teatro raidos dvidešimtmetį. Smerkdama lietuvių ir rusų teatrinius ryšius, nacionalistinė spauda ragino atsigęžti į „„naujosios Europos teatro centrus“, visų pirma į fašistinės Vokietijos ir Italijos teatrus. Viename straipsnyje apgailestaujama, kad daugiau kaip per dvidešimt metų prieš karą mažai statyta vokiečių autorių veikalų.32

Tuo metu vis dažniau pasigirsdavo mintis (ją spaudoje dažnai kartoja teatrų vadovai): ,,kad tik galėtume ramiai dirbti savo darbą.” Švietimo vadyba stengėsi nuraminti visuomenę, o spaudoje pasirodė pareiškimų, kad „nepakeičiamiems menininkams dirbti savo darbą nebus kliudoma“. 33[

Teatrų repertuare vis daugiau vietos užima žinomų lietuvių rašytojų kūryba. Statomos arba atnaujinamos P. Vaičiūno pjesės „„Prisikėlimas" (Panevėžio, Šiaulių teatrai), „Nuodėmingas angelas" (Panevėžio teatras), „Sudrumsta ramybė" (Marijampolės, Vaidilos teatrai), „Tėviškės pastogėj" (Vilnius, Šiauliai), „Tikruoju keliu" (Šiauliai), „Naujieji žmonės" (Vaidilos, Kauno, Marijampolės, Žemaičių teatrai); plačiai lietuvių scenoje buvo vaidinamas K. Binkio „Atžalynas" (Vilniaus, Panevėžio, Kauno, Jaunojo žiūrovo, Šiaulių, Žemaičių teatrai); statomi S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai" (Panevėžys), „Didžioji mugė" (Kaunas), „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių" (Šiauliai, Marijampolė), J. Grušo „Tėvas" (Kauno teatras). Atnaujinami A. Vienuolio „Prieblandoje" (1941 m. rodyta pavadinimu „Dauboje"), J. Petrulio „Strazdelis", arba „Prieš srovę" (Kauno teatras), vaidinami V. Krėvės „Žentas" (Kauno teatras), A. Domanto-Sakalausko komedija „Pūkio pinigai" (Vilniaus, Šiaulių teatrai) ir t.t.

Pagaliau į lietuvių sceną įsiveržė Petro Vaičiūno veikalai, vaičiūniškas optimizmas, tikėjimas žmogaus orumu, asmenybės vertingumu, gėrio pergale prieš blogį („Prisikėlimas", „Nuodėmingas angelas", „Sudrumsta ramybė", „Tikruoju keliu", „Tuščios pastangos", „Patriotai").34

Vokiečių okupacinės valdžios požiūrį į P. Vaičiūno veikalus tam tikru mastu atspindėjo vienas incidentas, įvykęs repetuojant „Aukso gromatą" Kauno Valstybės teatre. Į vieną repeticiją atėjo okupacinės valdžios atstovas ir, pamatęs, kaip baudžiauninkas scenoje lupa urėdą, pareiškė: „Ne laikas dabar tokius veikalus rodyti". Veikalo repeticijos buvo nutrauktos. Panašiai savo dienoraštyje rašė ir aktorė A. Vaičiūnaitė: ."Ir „Aukso gromatos" dėl vaizduojamos ten klasių kovos neleido statyti."

Meniniu lygiu Šiaulių scenoje išsiskyrė K. Juršio režisuotas „Prisikėlimas". Panevėžio teatras parodė K. Binkio „„Atžalyną" (1941), P. Vaičiūno „Nuodėmingą angelą" (1942) ir „Prisikėlimą" (1942). J. Miltinio spektakliuose „Atžalynas", „Prisikėlimas", „Nuodėmingas angelas" ėmė ryškėti daugelio aktorių – J. Aleknos, B. Babkausko, V. Blėdžio, S. Kosmausko, S. Paskos ir kitų – meninės individualybės, režisieriaus teatrinės pedagogikos, scenos apšvietimo, garso, muzikinės išraiškos ieškojimai. 35

Labai entuziastingai vertinta „Atžalyno" premjera Žemaičių teatre, daug komplimentų pažerta aktoriams ir ypač spektaklio režisieriui bei Juzės vaidmens atlikėjui N. Bernotui.

Vilniaus scenoje, vokiečių okupacijai prasidėjus, išliko (kiek pakitęs) K. Binkio „Atžalynas", pastatytas 1938 metais Kauno Valstybės teatre (B. Dauguviečio spektaklį perkėlė 1940 m. rudenį į Vilniaus sceną režisierius K. Jarašiūnas).

Dėmesio vertas Panevėžio teatro „Atžalynas", išreiškęs ir aktorių atžalyno pirmuosius ieškojimus, ir besiformuojančius jo kūrybos bruožus. Šiuo pradiniu savo veiklos laikotarpiu teatras, režisierius J. Miltinis „Atžalyne", kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose siekė vaidybos paprastumo. J. Miltinis labiausiai vengė jausmų nenuoširdumo. Buvo vengiama perdėto šaržo, sentimentalaus avaringumo. Santūrumas, saiko jausmas aktorių kolektyvui buvo skiepijamas iš pat pradžių.

Iš naujų pastatytų lietuviškų veikalų ypač išsiskiria S. Čiurlionienės „Didžioji mugė". Tai buvo pirmasis šio veikalo sceninis įkūnijimas (pjesė, parašyta 1939 m., ligi tol nebuvo pastatyta). Premjera (1944-04-16) įvyko Kaune. Tačiau spauda piktokai puolė premjerą, ypač svarbiausią jos kaltininkę S. Čiurlionienę, už prieškarinio gyvenimo juodinimą. 36[

1944 metų pavasarį Kauno Valstybės tteatras atnaujino J. Petrulio pjesę „Prieš srovę". Tačiau valdininkai nusprendė, kad pjesės pavadinimas eretiškas ir jis buvo pakeistas į „Kunigas Strazdelis".

Kazio Inčiūros pjesė „Vincas Kudirka" vokiečių okupacijos metais buvo pastatyta Vilniaus (1942), Šiaulių (1944) teatruose. Šie spektakliai priverstinio fašizavimo, vokietinimo aplinkybėmis stiprino žiūrovų nacionalinės savigarbos, ryšių su tautos istorija jausmus.

A. Vienuolio pjesę „Prieblandoje" (pavadintas „Dauboje", veikalas debiutavo 1941 metais Kauno teatre (rež. B. Dauguvietis) Kauno teatrui pavyko su kai kuriais pakeitimais atgaivinti 1943 metais. Atnaujino ją P. Kubertavičius.

Atnaujinęs tokius kauniečių spektaklius, kaip N. Gogolio „Revizorius", A. Vienuolio „Prieblandoje", P. Kubertavičius 1944 metų pradžioje pastatė pirmąją Juozo Grušo dramą „Tėvas". Pagrindinis konfliktas tarp turtingo ūkininko Budrio ir jo sūnaus Karolio plėtoja iš seno rašytoją jaudinusią žmogiškos vertės išsaugojimo problemą.37

Taigi lietuvių teatrams pavyko išsaugoti, atgaivinti arba pastatyti daugelį lietuvių rašytojų veikalų. Teatras tampa viena iš nedaugelio vokiečių okupacijoje išlikusių meno salelių, kur kas vakarą įsižiebdavo savosios kultūros žiburys. Kauno Jaunimo teatro svečių knygoje šią nuotaiką tiksliai išreiškė vienas lankytojas, užrašęs: „Džiaukis, jaunime, turėdamas nors vieną lietuvišką kampelį".39 Tai viena priežasčių, paaiškinančių, kodėl okupacijos metu teatrų salės nebuvo tuščios, daugelis spektaklių gausiai lankomi.

Spektaklių meniniam lygiui išsaugoti, visuomenei sudominti scenos menu svarbią reikšmę turėjo užsienio klasikos kūriniai. Vieni veikalai buvo pastatyti anksčiau ir

išsaugoti okupacijos meto repertuare (pvz., R. Juknevičiaus režisuota G. Hauptmano pjesė „Prieš saulėlydį") arba atnaujinti (Ž.B. Moljero „Tartiufas", F. Šilerio „Klasika ir meilė", „Marija Stiuart", K. Goldonio „Viešbučio šeimininkė", A. Kitsbergo „Vilkatė"), kiti buvo statomi pirmąkart (H. Ibseno „Nora", „Laukinė antis", H. Kleisto „Sukultas ąsotis", G. Hauptmano „Roza Bernd", „Dorotėja Angerman" ir kt.).

XIX amžiaus rusų klasikos veikalai buvo uždrausti. Vienintelė išimtis – N. Gogolio „Revizorius", kurį kadaise Kauno Valstybės teatre režisavo M. Čechovas. Anot rež. P. Kubertavičiaus reikėjo įtikinti Europos „„kultūrtrėgerių" atstovą, kad N. Gogolis ne rusų, o ukrainiečių autorius, tik rašęs rusų kalba. Taip pavyko gauti leidimą ir „Revizorius" vėl atgimė Kauno scenoje.

Iš verstinės klasikos veikalų, naujai pastatytų vokiečių okupacijos metais, žymiausią vietą užėmė vokiečių dramaturgija. Vengdami hitlerinių autorių rašinių, teatrai ėmėsi statyti vokiečių klasiką. Bene dažniausiai statomu dramaturgu tampa tuomet dar gyvas G. Hauptmanas.

Šalia pastatytos prieš karą dramos „Prieš saulėlydį" (vaidintos Kaune, nuo 1940 m. – Vilniaus teatre) į repertuarą buvo įtraukti „Kolega Kramptonas" (Vaidila), „Roza Bernd" ((Kauno teatras) ir „Dorotėja Angerman" (Šiaulių teatras). Buvo taip pat vaidinami H. Kleisto „Sukultas ąsotis", H. Ibseno „Nora" (Vilniaus teatras) ir „Laukinė antis" (Kauno teatras), H. Zudermano „Drugelių kova" (Vaidila) ir „Tėviškė" (Žemaičių teatras), L. Pirandelo „Henrikas IV" (Panevėžys), R. BBlaumanio „Indranai" (Vaidila) ir „Sūnus palaidūnas" (Šialiai), F. Šilerio „Klasta ir meilė" (Žemaičių teatras) ir kt. Iš anksčiau statytų spektaklių buvo toliau rodomi B. Džonsono „Sukčiaus testamentas" (Panevėžys), F. Šilerio „Klasta ir meilė", A. Kitsbergo „Vilkatė" (Šiauliai). Užsienio klasikos beveik nepastatė tik Žemaičių, Marijampolės ir Kauno Jaunojo žiūrovo teatrai. Svarbiausia priežastis, matyt, buvo ta, kad šių trupių režisieriai ir aktoriai tuo metu buvo bene silpniausi; pirmieji du teatrai dar tik formavosi kaip profesionalūs kolektyvai, daugiausia iš saviveiklinių dramos ratelių dalyvių.

Kiek drąsiau ėmėsi klasikos jaunas, iš mėgėjų susiformavęs Vaidilos teatras Vilniuje. Vokiečių okupacijos metais jis buvo bene vienintelis plačiau gastroliuojantis teatras, turėjęs galimybę lietuvišku žodžiu prabilti iš scenos į provincijos gyventojus. Karo metais Vaidilos režisieriais dirbo Vilniaus teatro aktoriai A. Kernagis ((1941-1942) ir B. Lukošius (1943-1944). Pastarasis liko dirbti teatro meno vadovu ir po karo. Vieną kitą spektaklį režisavo ir kiti vilniečiai aktoriai (J. Gustaitis, J. Stanulis). Spektaklius apipavidalindavo dailininkai J. Vilutis, M. Bulaka, A. Gudaitis, V. Kosciuška. Greta lengvesnio repertuaro pjesių su pramoginiais elementais (H. Anšpacho „Vidurnakčio vaiduokliai", L. Fiodoro „Brandos atestatas" ir kt.), kurias statė, vadovaudamasis tiek trupės kūrybinėmis galimybėmis, tiek savo nuolatinių žiūrovų skoniu, teatras karo metais vis daugiau dėmesio skyrė savajai ir verstinei klasikai. Reikia pažymėti tokius ttrupės meninį augimą rodžiusius pastatymus, kaip A. Kernagio režisuoti R. Blaumanio „Indranai", G. Hauptmano „Kolega Kramptonas" ir H. Zudermano „Drugelių kova". Su poetiniu polėkiu buvo pastatyti A. de Miusė „Marianos kaprizai".40

Vaidila domėjosi P. Vaičiūno dramaturgija („Sudrumsta ramybė", „Naujieji žmonės"), teatre net išaugo savas dramaturgas – V. Adomėnas. Jo veikalą „Svetimos plunksnos" pastatė J. Gustaitis, o „Baltą obelėlę" – B. Lukošius. Vilniečių trupės vadovas R. Juknevičius taip pat aktyviai padėdavo Vaidilos režisieriams – savojo teatro aktoriams, ypač konsultuodamas juos spektaklių baigiamųjų repeticijų metu.

Daug dėmesio klasikai skyrė Vilniaus, Kauno ir Šiaulių teatrai. Plačiai nuskambėjo „Nora" ir „Sukultas ąsotis" Vilniaus, „Laukinė antis" ir „Roza Bernd" Kauno, „Dorotėja Angerman" Šiaulių teatruose.

„Nora" (premjera 1942-10-31) tapo vienu labiausiai lankomų ir dažniausiai rodomų Vilniaus teatro spektaklių. Dailininkas V. Palaima kūrė dekoracijas, pasinaudodamas flamandų tapybos mokyklos ryškiu ir sultingu koloritu. Spektaklis tryško sąmoju, grakštumu, žaismingumu, žavėjo aktorių vaidyba. J. Rudzinskas sukūrė sodrų, kone falstafišką teisėjo Adomo paveikslą.

Dėmesį klasikai skyrė ir Kauno Valstybės teatras, ypač jo naujasis režisierius: iš Vilniaus į Kauno teatrą 1941 metų rudenį persikėlė Juozas Monkevičius (Monkus), tapęs dramos teatro vadovu. R. Juknevičius, 1943 metų rudenį tragiškai žuvus J. Monkevičiui (grįžtant iš teatro namo jis buvo nužudytas), yra pasakęs, kad neteko savo dešiniosios rankos. [4, PP. 55]

Nelengva situacija susiklostė Šiaulių dramos teatre. Ketvirtajame dešimtmetyje trupė buvo laikoma „gastrolių teatru“. Tokiomis sąlygomis jam buvo sudėtinga formuoti savitą kūrybinį veidą, originalesnį repertuarą, nors trupėje dirbo ir pajėgių aktorių. Iš pradžių meno vadovu ir direktoriumi dirbo Juozas Stanulis, vienas aktyvių Šiaulių teatro kūrėjų. Vėliau jis persikėlė į Vilnių. Direktoriumi buvo paskirtas poetas Faustas Kirša, meno vadovu – Ipolitas Tvirbutas. Teatre buvo sudaryta repertuaro komisija, į kurią įėjo ir nemaža reakcingų visuomenės veikėjų, žurnalistų ir kt. 1942-1943 metais gana ilgai trukęs vadovybės keitimasis neigiamai atsiliepė repertuarui ir sceninei kūrybai. Daug pajėgių aktorių persikėlė į Vilnių (J. Rudzinskas, G. Jackevičiūtė, S. Jukna, A. Radzevičius ir kt.). Visos šios aplinkybės vertė teatrą griebtis atnaujinimų, tarp jų ir klasikos (F. Šilerio „Klasta ir meilė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“ ir kt.), pramoginių veikalų, kaip I. Filipso „Gydytojo paslaptis“, S. Bekefio „Kosmetika“, C. Vinterio „Marieta“ ir pan. Iš naujų pastatymų aktorių vaidyba, režisūros brandumu išsiskyrė G. Hauptmano „Dorotėja Angerman“. 41

IŠVADOS

Traktuojant verstinės klasikos veikalus, vienaip ar kitaip iškildavo klausimas: kuriuo keliu žengs toliau lietuvių teatras? 1941-1944 metų laikotarpyje buvo būdinga tai, kad išryškėję spektakliuose psichologinio realizmo bruožai sukeldavo piktas recenzentų reakcijas. Tuo laiku slaviška vaidybos maniera taip pat buvo nelabai pageidautina. Kita vertus, vokiečių okupantų spaudžiami, llietuvių teatrai stengdavosi laviruoti tarp fašistinio teatrų repertuaro „koregavimo“ bei savo troškimo kurti lietuvių tautinę dvasią atspindinčius spektaklius. Suprantama, kad tiek rusų, tiek vokiečių okupacija Lietuvai nebuvo labai priimtina, tačiau istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad 1949 metų pabaigoje lietuvių tauta pajuto naujo okupanto jungą. Prasidėjo „socialistinio scenos meno formavimosi procesas“, kuris apėmė teatrų kolektyvus, pradedant meno vadovybe, režisūra, scenografais ir baigiant kiekvienu aktoriumi, atliekančiu nors ir epizodinį vaidmenį.

Apžvelgtas Lietuvos teatrinio gyvenimo laikotarpis yra neilgas, nors ir intensyvus, tačiau jame nėra ypatingų akibrokštų. Egzistuojant tik profesionaliam teatrui, jį finansuoja, o kartu ir kontroliuoja esančios vienos ar kitos santvarkos atstovai, remdamiesi sava ideologija. Todėl spektaklių, kūrybinių vakarų ar koncertų charakteris gana vienodas, o tai šiek tiek palengvina tiek kritikų darbą, tiek ir pačių aktorių bei režisierių. Būtų ypatingai sunku iš istorinės perspektyvos įvertinti to laikmečio teatrinio meno vertę, jos įtaką žmonėms, jei 1940-1941 metais būtų buvę, taip kaip dabar, daug įvairių teatriukų, festivalių, kitų teatrinių projektų.

Nors tyrinėtojams išlieka kita užduotis – įžvelgti teatro žmonių pastangas, norą kurti savąją kultūrą, kai brutalia prievarta kišama svetima.