Kultūros istorija

Miestų atsiradimas LDK.

Pirmoji magdeburginė privilegija suteikta Vilniuje 1387m.kaunui 1408m.trakų karaimams 1441m.Miestų bendruomenėse išliko senasis karo ir darbo dvilypumas. Lengvėjo karo prievolė. Ji virto piniginėmis prievolėmis, darbo p. iš valstiečių renkama sidabrinė. Miestiečių bendruomenės , kaip prievoliniai vienetai ryškėjo XIIIa.pab. jų nedaug: vilnius, kaunas, trakai. Svarbiausi miestų kūrimosi požymiai: amatai ir prekyba. Jų atsiradimas susujęs su darbo pasiskirstymu. Svarbų vaidmenį atliko rusų papiliai, amatininkų ir prekybininkų gyvenvietės. Iš gyvenviečių išsirutuliojo miestai. Pvz:rusų miestai kūrėsi susiliejus kelioms gyv. Miestai kūrėsi kaip valdžios ccentrai ir susijęs su amatų koncentracija ir prekyba. Svarbiausias miestų kūrimosi veiksnys – valdžios centras, o prekyba ir amatai jau vėlesni nors vėliau kaip tik tai ir lėmė jų atsiradimą. Aukštadvaris: gyvavo X-XIVa. Pilis apjuosta iki 5m. aukščio pylimu. Kernavė: XIII-XIVa. Aptikta radinių aukuro kalno piliakalnyje ( miestai kūrėsi gal X-XIIa. ).

Naujųju laikų kultūros ištakos

16 a. europoje vyko sudėtingų social. Prieštaravimų laikotarpis paspartino valstiečių karus, reformaciją. Monarchijų formavimąsi Europoje nulėmė besikuriančios naujos kultūros pobūdį. Humanistai buvo priversti nuo laisvo ggyv. 16a. vid. Atsiranda manierizmas Italijoje o vėliau Š. Europoje. Jis teigė kad žmogus priklausomas nuo gamtos istorijos visuomenės. Menininkas turėjo nekopijuoti tikrovės, bet ją pagrąžinti , vaizduoti dalykus nors jų ir nėra. Man. Būdingas gamtos pagražinimas. Pagr idėja sekti žymaus menininko tapymo manierpmis. Iš čia atsiranda maniera Mikelandželo-didžioji, Rafaelio- vidutinė. Manierizmu norima atsikratyti visu tuo kas būdinga renesansui. Kinta tikrovė, negyva gamta. Viskas priešinga klasikiniam menui. Būd sudėtinga kompozicija, literatūroje būd manierizmas, muzikoje- polifoninis stilius. Tikslas- atskleisti autoriaus kūrybos techniką. Jis davė pradžią barokui.

Baroko epochos pasaulėžiūra

terminas “Barokas” imtas vartoti tik 18a. apibūdinama tam tikro tipo skulptūra, dailė. B-meno stilius, būdinga ryškūs kontrastai, dinamiškų kompozicijų pusisusvyra. B-keistas, įmantrus. 19a. barokas pritaikomas architektūrai

17a. pradžia kapitalo kaupimo, manufakt. atsiranda. 17-18a. kūrėsi nacionalinės valstybės absoliutinės monarchijos pagrindu. Nevienodai išsivysčiusios šalys. Šalis vienijo panaši mokslo pasaulėžiūra. 16-17a 3 mokslininkai išvedė teoriją, kad žemė-ne visatos centras, o maža dalelytė. Atrastas teleskopas, greitis, inercija. Dekartas tvirtino, kad visi gamtos reiškiniai paaiškinami visatos tyrunėjimais. Atrastos šviesos llūžio, atradimas turėjo reikšmę tapymui, kultūrai. Pasikeičia požiūris į dievą. 17a. grįžtama prie dievo. 17a.asmenybė tampa priklausanti nuo aplinkos. Menui būdingas herojaus kultas. Kai įsigali kontreformacija, tikėjimas tampa ne iš viršaus, o iš vidaus-žinojimo. Tai didė bar. Epocha. Reform. siekia, kad biblija būtų leidžiama tautinėmis kalbomis. Įvyko kultūros suklestėjimo žingsnis. Filosofijos kryptis-1.racionalizmas, laikantis žmogaus protą pagrindu. (dekartas “mąstau-vadinasi esu”). 2.Sensualizmas-pažinimas eina per pojūčius.3. Embrijizmas

literatūroje: retorika-papuošia kalbą. Poezijos srovė-konceptizmas, būdingas intelektualizmas. Neaiškios kultūros garbinimas-kultizmas. Muzika:opera. Be tapybos-skulptūra, ja puošiami fontanai. 17a. bb. pasiekė ne tik Lietuvą, bet ir Rusiją. Jis įsigali europoje visoje.

Šiaurės renesansas

jis-į šiaurę nuo Italijos už Alpių kalnų. Į šiaurės europą atėjo 16a. (15a jaunumas vyko studijuoti į Italijos unuv. Humanistines idėjas platino iš Italijos į šiaurę keliavę menininkai, rašytojai. 15a. Prancūzija Ispanija pradėjo skverbtis į Italiją, intelektualinis bendravimas tapo intensyvesnis. 16a. kai renesansas mažėjo ir Š E jis buvo gyvibingas. Š renesansas skyrėsi nuo Italijos. Buvo nevienodos socialinės ir kultūrinės tradicijos. Italija buvo daugiau organizuota visuomenė, o Š E nebuvo tokia politiškai ir ekonomiškai savarankiška. Š E miestai buvo priklausomi nuo karaliaus ar imperatoriaus, o Italija ne. Ši valdžia 16a. pripažino bažnyčios vadovavimą kultūrai ir švietimui. Tai nulėmė Š E renesanso kultūros pobūdį. Didesnis religingumas, stipresnė viduramžių įtaka, Š renesansas tapo labiau gotikiniu stiliumi, ypatingai dailėje. Paplitę statiniai – katedros, teologijos studijos -universitetuose. Ž. Fiuke- prancūzų dailininkas, broliai Van Eikai. Literatūroje pasireiškė humanizmas. Kurinius lydi juokas, kuris padeda išsręsti gyvenimo ir mirties problemas. Šekspyras- anglų humanistas, jis nujautė renesanso pabaigą. Servantesas – ispanas “Don Kichotas”.

Raštų ir knygų plitimas.

Pirmos lietuviškos knygos yra reformacijos vaisius, bet nereiškia, kad tada atsirado lietuviu raštija. Strijkovskis sakė, kad vertėjai gali būti Jogaila ir Vytautas. Humanistams susidomėjus liaudies kalba ir kultūra, reformatai ėmėsi rrašto ta kalba, apkaltinę katalikus neveiklumu. Mažvydo katekizme kreipiamasi į bažnyčių ganytojas ir tarnus (bajorus ir kunigus) priekaištaujama jiems, kad jie šv. Raštą skiria sau, one liaudžiai ir tai yra neteisybė. Lietuviškai eilėmis parašytas kreipimasis į liet ir žemaičius taikomas bajorams ir valstiečiams. Pirmieji raginami mokyti savo šeimyna, o valdžios pareigūnams siūsti valstiečius pas kunigus ir mokytojus. Klausinėjami žmonės nemoka poterių negirdėję dievo įsakymų, 10 metų nebuvę bažnyčioje. Reformatai siekė, kad visi bažnyčios nariai mokėtų poterius maldas. Mažvydo “Katekizmo prasti ž” yra kartu ir elementorius skirtas mokytojui ir mokiniui. Jis buvo skirtas lietuviams giv. Prūsijoje ir Lietuvoje.stambiausia knyga 2-jų tomų Jono Bretkūno pamokslų knyga “Postilė”. J B išvertė bibliją. 1595 metais Daugšos “Katekizmas” liet. Kalba. Knygos išleitos ir Prūsijoje. Prūsų valstiečiai nepriėmė tikėjimo, todėl reformatai skelbė savo dievo žodė, norint jį išplatinti reikėjo išleisti knygų. Buvo išleitos 2 lietuviškos Daukšos knygos. Iš viso 16a. išėjo 20 knygų lietuviškai, nors skyrėsi turiniu, vertimas buvo sunkus, bet tuo pasižymėjo Daukša. Jis postilėje skelbė, kad l.k. vartoti mokykloje, bažnyčoije, būtų leidžiami įstatymai, skelbiamos istorijos. Svarbiausiu tautos požymiu jis laikė kalbą.

Išvados.

17-18 a. Lietuvos miestus daugiausia žlugdė Lietuvos bajorų savarankiška politika, kurios ryškiausi bruožai buvo tokie:

1. Vidaus muitai buvo renkami prie sausumos ir vandens kkelių, einančių per dvaro teritoriją. 2. Dvaro teritorijoje iš miestų ir valstybės buvo pasisavinamos propinacijos ir prekybos teisės. 3. Nebuvo valstybinių svorio ir tūrio matų. Juos dvaras nustatydavo savo nuožiūra ir gaudavo iš to pelno. 4. Dvaras savarankiškai prekiavo su užsienio pirkliais ir supirkėjais ir būdu kenkė miestams. 5. Miesto amatininkai buvo prievarta verčiami dirbti dvarui, negaudami užmokesčio. 6. Nebuvo miesto žemės nuosavybės, vyko jos nuolatinis grobstymas, o feodalinė renta už miesto žemės naudojimą-“amžinas činčas” -neretai buvo paverčiamas lažu. Dėl to miestiečiai skūsdavosi, jog jie verčiami budžiauninkais. 7. Mieste buvo plečiamos jurisdiktos, juose atsirasdavo daugvaldystė. 8. Įsigalėjo miesto savivaldybės, teismo ir administracijos apribojimai. 9. Buvo varžomos asmens laisvės, ovalstiečiams amatininkams išeiti į miestus. 10. Miestams kenkė valstybinių dvarų ir juose buvusių miestelių ilgalaikis įkeitimas ( zatawa) didikams už paskolas valstybei, taip pat dvarų nuoma (aręda).