kulturos istorija

MESOPOTAMIJA

Ankstyviausioji upės slėnių civilizacija atsirado šumerų dėka. Ji suklestėjo derlingoje lygumoje tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Graikai tą kraštą pavadino Mesopotamija, t.y teritorija tarp šių upių.

Šumerai vieni pirmųjų senovės pasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose, moksle. Jų laimėjimus perėmė ir tobulino kitos Mesopotamijos tautos – akadai, asirai, babiloniečiai. Čia susikūrė pirmosios imperijos.

Mesopotamijos civilizacijos įtaka žmonijai nepaprastai svarbi. Dėl to šis kraštas net vadinamas žmonijos lopšiu. Šiandien ši teritorija priklauso Irako valstybei.

Gyvenvietės Mesopotamijoje aptinkamos jau viduriniame paleolite. Pirmųjų gyventojų etninė priklausomybė yra nežinoma. Seniausieji gyventojai, kuriuos mini rašytiniai šaltiniai, buvo šumerai – pietuose ir akadai – šiaurėje. Akadų kalba priklausė semitų-chamitų kalbų šeimai,o šumerų kalbos sąsajos su kitomis kalbomis nėra nustatytos.

Hamurabio įstatymai (XVIII a. pr. Kr.) – pirmasis rašytinės teisės kodeksas, kuriame surašyti baudžiamosios teisės, teismo proceso, nuosavybės teisių pažeidimo, karių teisių straipsniai. Baudžiamojoje teisėje vyravo atpildo principas:“Akis už akį, dantis už dantį“. Hamurabio įstatymai – dantiraščiu iškalti bazalto stulpe. „„Babilu“ iš akadų kalbos – „Dievo vartai“. Babilono iškilimo priežastys: 1) Patogi vieta, nes kryžiavosi karavanų keliai; 2) Valdovai sudarydavo savitarpio pagalbos sutartis; 3) Užkariautojai į miestą žiūrėjo su pagarba.

IV tūkst. pr. Kr. Šumero ir Akado teritorijoje atsiranda seniausi mmiestai (Uras, Lagašas, Urukas). Miestuose gyveno iki 50 000 žmonių.

Visa žemė aplink miestą buvo laikoma dievų nuosavybe. Žyniai valdė dievų vardu ir reikalaudavo iš valstiečių duoklės grūdais. Miestuose žyniai grūdais mokėdavo atlyginimą valstybės pareigūnams, amatininkams, pirkliams.

Miesto centre stovėdavo šventykla – zikuratas, laiptuotas bokštas su aikštele viršuje, skirtas kulto reikalams. Jis simbolizavo laiptus, jungiančius žemę ir dangų. Zikuratai buvo dangaus stebėjimo vieta, ūkio centras. Jame laikydavo grūdus, padargus.

Valstybes valdė karaliai. Apie 3500 m. pr. Kr. šumerų Uruko mieste atsirado raštas – dantiraštis.

Mokslas

Šumerai sukūrė Mėnulio kalendorių, kuriame Mėnulio apsisukimą apie Žemę apskaičiavo taip tiksliai, jog paklaida siekė daugiausia 4 sekundes. Šumerai skirstė valandas ir minutes į 60 dalių, dalijo apkritimą į 360 laipsnių, metus – į 12 mėnesių. Skaičiavo šešiasdešimtaine ssistema. Mokėjo sudėti, atimti, dauginti, dalinti, kelti laipsniu, skaičiuoti plotą, tūrį, procentus.

Pagrindinis šumerų ir akadų mokslas – astrologija. Jie stebėjo žvaigždes, planetas, jų judėjimą. Davė pavadinimus žvaigždynams.

Išradimai :

Ratas, plūgas, drėkinimo sistemos, žiedžiamasis ratas, stiklo gamyba, litavimas, raižymas, burlaivis. Pirmieji sulydė varį su alavu ir gavo bronzą.

Architektūra :

Babilone buvo du iš septynių pasaulio stebuklų: 1) Babelio bokštas; 2) Karaliaus rūmai su „kabančiais sodais“.

EGIPTAS

 Maždaug 3100 metų pr. Kr. Karalius Menes (Narmer arba Hor-Aha) suvienijo Egipto žemes ir įsteigė sostinę Memfyje.

 Maždaug ttuo pat metu kaip ir valstybės atsiradimas, Egipte atsirado raštas ir prasidėjo didelio masto statybos.

Senoji karalystė (2700-2200 pr. Kr.)

 3, 4, 5 ir 6 dinastijų valdymo laikotarpis

 Jos įkūrėju laikomas Džoseris

 Egiptiečiai pradėjo mumifikuoti mirusiuosius

 Pradėdama statyti piramides

Vidurinioji karalystė (2000-1800 pr. Kr.)

 11, 12, 13 ir 14 dinastijų valdymo laikotarpis

 Sostinė perkeliama i Tėbus

 Pagyvėjo prekyba

 Egiptiečiai keliaudavo i Kretą, Siriją, Palestiną

 Pradėtas statyti Karalių slėnio kompleksas

Naujoji karalystė (1500- 1100 pr. Kr.)

 21, 22, 23, 24 ir 25 dinastijų valdymo laikotarpis

 Žymiausias valdovas Ramzis II

 Pati turtingiausia ir stipriausia iš visų trijų karalysčių

 Egiptiečiai pradėjo gaminti stiklą

 Pirmas pasaulyje geologinis ir topografinis žemėlapis

Egiptiečių pasiekimai:

 Mokėjo atlikti visus 4 veiksmus

 Mokėjo skaičiuoti trupmenomis

 Manoma kad iš žemės matavimo meno atsirado geometrija

 Dangaus kūnų stebėjimas padėjo egiptiečiams nustatinėti Nilo potvynius

 Turėjo tikslų kalendorių

 Cheopso piramidės šonai tiksliai nukreipti į rytus, pietus, vakarus ir šiaurę

 Įgijo daug žinių apie kūno anatomiją ir vidaus organus

 Aprašė įvairias ligas ir jų gydimą

 Nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje

 Entuziastingas pastabumas ir tikslus realaus gyvenimo bei gamtos vaizdavimas, griežtas atitikimas taisyklėm susijusioms su trijų matmenų vaizdavimu sukūrė senovės Egipto meno charakterį ir stilių.

 Egiptiečiai dažniausiai vaizdavo dievus ir faraonus

 Kadangi Egipte trūko medienos, tai pagrindinėmis statybinėmis medžiagomis buvo akmenys ir molio plytelės

 Daugumos senovės Egipto miestų nebeliko, nes jie būdavo statomi prie Nilo ir su laiku ppotvyniai juos sunaikino

 Pagrinde liko tiktai religiniai monumentai

 Senovės Egipto architektūra turėjo įtakos ir viduramžių Europos architektūrai.

 17 amžiaus pradžioje renesanso projektuotojai naudodavo Egiptietiškus elementus dekoruodami pilis ir kitus pastatus

Egipto menas turi sąsajų su šiandienos menu, nes senovės graikai mokėsi iš egiptiečių, o visa Europa – iš graikų.

Taigi jau senovės Egipte prasideda meno kaip nenutrūkstamos kūrybinės pastangos pradžia. Kaip tradicija, kurią meistras perduoda pameistriui, pameistrio – mokiniui ar kopijuotojui.

Piramidė tiek karaliams, tiek pavaldiniams turėjo praktinės reikšmės. Karalius buvo laikomas juos valdančia dieviškos prigimties būtybe, kuri, palikusi žemę, vėl kils pas dievus. Piramidė gali padėti jam pakilti, o taip pat apsaugoti karaliaus kūną nuo suirimo. Egiptiečiai tikėjo, kad jei siela turi gyventi aname pasaulyje, tai kūnas turi būti išsaugotas. Todėl jie neleisdavo kūnui nykti, balzamuodavo ir vyniodavo į drobę. Karaliaus kūnas būdavo padedamas pačiame piramidės centre, aplink kriptą būdavo užrašomi burtažodžiai ir užkeikimai, padėsiantys mirusiajam keliauti į kitą pasaulį.

Egiptiečių tikėjimas skelbė, kad negana išsaugoti tik kūną, o tam, kad karalius gyventų amžinai, reikia išsaugoti ir jo atvaizdą. Todėl skulptoriams buvo liepiama iš granito iškalti karaliaus galvą ir ją padėti kapavietės kampe tam, kad ji padėtų sielai likti gyvai. Skulptorius – „tas, kuris palaiko gyvybę“.

Senosios karalystės IV dinastijos PIRAMIDŽIŲ PORTRETAI: jie įspūdingi dėl vaizdavimo ppaprastumo, įsigilinimo į pagrindines galvos fomas, geometriškumo, detalių atsisakymo, taisyklingumo.

Kapaviečių tapyba ir reljefai: buvo skirti mirusiesiems, jų tikslas „palaikyti gyvybę“, vaizdavo mirusio karaliaus artimuosius ir pavaldinius, nes buvo tikima, kad sielą kitame pasaulyje reikia aprūpinti pagalbininkais.

TIKROVĖS VAIZDAVIMAS – kitos nei suprantamas dabar. Svarbiausia ne grožis, bet išsamus objekto pavaizdavimas. Dailininko užduotis buvo viską įamžinti kuo aiškiau ir kuo ilgesniam laikui. Todėl buvo piešiama iš atminties pagal griežtas taisykles, kurios garantavo, kad viskas būtų aiškiai matoma. PVZ. žmogaus galva geriausia matoma profiliu, todėl ją vaizduodavo pasuktą, tačiau akis geriausiai matoma iš priekio. Todėl tokia akis būdavo piešiama į veido profilį.Viršutinė kūno dalis geriausiai matoma iš priekio, nes taip lengviausia suprasti, kaip rankos prijungtos prie liemens. O rankų ir kojų judesiai raiškesni iš šono. Taip pat jie abi kojas vaizdavo iš vidinės pusės, nes buvo aiškesnis jos kontūras. Egiptiečiai laikėsi taisyklės, kad reikia pavaizduoti viską, kas žmogaus figūroje atrodo svarbu.

Egipto dailė remiasi ne tuo, ką dailininkas galėtų pamatyti tam tikrą akimirką, bet tuo, ką jis žino esant būdingiausia vaizduojamam asmeniui ar scenai. (pvz. svarbus karalius – ir vaizduojamas didesnis). Taip vyro figūra buvo tapoma tamsia, moters – šviesia spalva. Tą skirtumą rodo tai, kad vyrai dirbdavo lauke, o moterys – namuose. Panašus

prasminis ryšys pastebimas ir vaizduojant figūrų kojas – moters jos suglaustos, o vyrų visuomet išskėstos, nes vyrai socialiniame gyevenime vaidino kur kas aktyvesnį vaidmenį nei moterys.

Perspektyva: kūrinį menininkai suskirstydavo į kelias juostas ir jose išdėstydavo pasakojimo scenas. Apatinė juosta buvo bazinė, į kurią remdavosi sukomponuotos figūros. Judančios figūros būdavo išdėstomos aukščiau linijos, tai reiškė, kad jos yra tolimesniame plane.

Egipto meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys, kurį kiekvienas menininkas turėdavo išmokti nuo pat vaikystės. Sėdinčios figūros būtinai turėjo būti sudėjusios rankas aant kelių, mokėti tiksliai vaizduoti dievus (Horas-saulės dievas – sakalo pavidaas ar sakalo galva, Anubis – mirties dievas – kaip šakalas). Taip pat menininkas būtinai turėjo išmanyti dailyraščio meną. Geriausiu menininku buvo laikomas tas, kuris gebėjo iškalti skulptūras, panašias į visų susižavėjimą keliančius meno paminklus. Todėl per daugiau nei tris tūkstančius metų Egipto menas mažai pakito.

KINIJA

Tai viena seniausių pasaulio civilizacijų, susiformavusi 2 tūkst. pr. kr. Chvangches (Geltonosios) ir Jangdzės (Mėlynosios) upės slėniuose.

Išradimai:

• Kompasas

• Parakas

• Popieriaus gamyba

• Spausdinimas

• Skaičiuotuvas

• Akupunktūra

• Ketus

• Kinų kalendorius

• Kinų maistas: lakštiniai makaronai

• Fejerverkai, raketos <

• Degtukai

• Popieriniai pinigai

• Aitvaras

• Porcelianas

• Seismografas

• Šilkas

• Balno kilpa

• Tai Chi Chuan – kovos menai

• Arbata

• Tradicinė kinų medicina

• Skėtis

• Karutis

• Vėduoklė

• Karšto oro balionas

• Parašiutas

SEN. AMERIKA

Ispanų užkariautojai Amerikoje susidūrė su dviem didžiosiom civilizacijom:

 1.Vidurio Amerikoje (Mezoamerika) šią teritoriją valdė actekai ir majai.

 2.Pietų Amerikoje viešpatavo inkai

Iki 1519 m. klestėjo “Aukštosios Kultūros” kurios iišsiskyrė iš kitų kaimyninių tautų nes:

 Buvo statomos įspūdingos piramidės ir šventyklos

 Turėjo didžiulius turgus

 Kamuolio žaidimą

 Šventąjį kalendorių

 Hieroglifų raštą

 Politeistinę religiją

 Dievam aukojo žmones

Olmekų civilizacija klestėjo maždaug nuo 1200 – 200 m. pr. Kr . Kitos Vidurio Amerikos kultūros paveldėjo plokščiaviršūnius pilkapius, kamuolio žaidimo aikštes ir hieroglifų raštą. Olmekų dirbinių rasta daugelyje vietų. Jų menas natūralistinis ir simbolinis.

MAJAI turėjo tris, tarpusavyje susietus kalendorius

 Pirmajame metus sudarė 260 dienų , o mėnesį – 20

 Antrajame metai buvo sudaryti iš 365 dienų

 Trečiasis kalendorius buvo naudingas ilgiems laiko periodams

 Jis skaičiuodavo laiką 5152 metų blokais

 Kalendorius buvo paremtas Veneros judėjimu

 Nukrypimas buvo tik 14 sekundžių per metus

Toltekų civilizacija suklestėjo 900 – 1187

 Sostinė Tula

 Toltekai buvo architektūros ir meno meistrai

 Karingo charakterio

 Turėjo įtaką majų žemėse (tai rodo skulptūrų panašumai)

ACTEKAI-Klajoklių ggentis

 Vėliau apsistojo Meksikos slėnyje

 Įkūrė Tenočitlano miestą , kuris plėtėsi ir tapo galingos Actekų imperijos sostine

 Tenočitlanas įkūrtas 1325 m. arba 1345 m..Dabar šioje vietoje stovi Meksikas.

 Visuomenė buvo skirstoma į dvi klases:

 Macehualli (žmonės valstiečiai)

 Pilli (aukštuomenė)

 Dėl religinių įsitikinimų Actekai Dievam aukojo žmones

 Actekų miestai

 Tenočitlanas-actekų sostinė,jame galėjo gyventi nuo 300 000 iki 700 000 gyventojų

 Tlatelolkas-pagal svarbą – antrasis miestas ,nes turėjo pagrindinį uostą ir didžiausią turgų

 Teškokas-Trečias pagal svarbumą actekų miestas, gaunantis apie 2/5 visos duoklės

 Čolula – antrasis pagal didumą, bet politiškai ttik penktasis valstybės miestas, turėjęs apie 100 000 gyventojų

INKŲ pirmosios visuomenės susidarė apie 1800 m. pr. Kr

 Nuo to laiko iki inkų pasirodymo XV a. viduryje nuolat iškildavo įvairios kultūros ir pamažu tapdavo klestinčiomis civilizacijomis.

 Inkų imperija tapo galingiausia valstybe Anduose,kai nukariavo žemes aplink Kusko miestą ir padarė jį savo sostine

 Inkų kultūros pagrindus padėjo daugybė Andų kultūrų.

 Inkai buvo labai talentingi žmonės ir puikūs statybininkai

 Neturėjo rašto

 Vyravo politeistinė religija

 Svarbiausias Dievas-Saulė

 Kaip ir actekai inkai Dievam aukodavo žmones

 Žmonės buvo aukojami šventyklose arba kalnų viršukalnėse

 Aukojimai vykdavo atsitikus kokiai nelaimei ar ypatingam įvykiui

 Dauguma aukų buvo skiriama saulės, žemės ir lietaus dievams

 Per kai kurias religines pareigas actekai valgydavo žmogieną

SENOVĖS GRAIKIJA

Graikijos istorija skirstoma į keletą raidos etapų:

 Kretos – Mikėnų (3000 – 1200 m.pr.Kr)

 Tamsieji amžiai (1200 – 800 m.pr.Kr)

 Archainė epocha (800 – 600 m.pr.Kr)

 Atėnų ir Spartos epocha (600 – 323 m.pr.Kr)

 Helenistinė epocha (323 – 146 m.pr.Kr)

Seniausias stilius – dorėninis. Jo pastatai pasižymi formų paprastumu.

V a.pr.Kr įsigali puošnesnis ir grakštesnis stilius – jonėninis.

IV a. pr. Kr paplito korintinis stilius, ilgesnės kolonos, kapitelis puošiamas akanto lapais.

Vienas žymiasių graikų skulptorių – Fidijas. Garsiausi jo kūriniai:

 Olimpijoje sukūrė soste sėdintčio Dzeuso Olimpiečio statulą

 Panteone stovėjo deivės Atėnės skulptūra

 Aleksandrijos švyturys

 Atėnų akropolis

 IX – VIII a. pr. Kr sukurtas raštas

 VI a. pr. KKr atsirado pirmosios bibliotekos

 Hezoidas parašė du kūrinius: “Teogoniją” bei “Darbus ir dienas”

 Homeras parašė dvi garsias poemas “Iliadą” ir “Odisėją”

 Garsiausias pasakėčių autorius Ezopas

 Graikijoje suklestėjo teatras. Būdavo vaidinama komedijos ir tragedijos. Vaidinimai Atėnuose buvo populiarūs juos vienu metu žiūrėdavo 14000 žmonių. Neturtingi piliečiai gaudavo pinigų bilietams.

 VI – V a. pr. Kr Atėnuose gyveno ir kūrė šie autoriai:

 Eschilas, garsiausia jo sukurta tragedija “Prikaltasis Prometėjas”

 Sofoklis, jo tragedijose išryškinamas likimo, žmogaus lemties motyvas. Geriausi kūriniai “Antigonė”, “Karalius Edipas” ir kiti.

 Euripidas, jo kūryboje teikiamas dėmesys žmonių jausmams. Garsiausi jo dramos “Kiklopas”, “Medėja”

 Garsiausias graikų komedijų autorius – Aristofanas. Jo kūrinių tema buvo skirta kaimo gyventojams (“Taika”, “Debesys”, “Varlės”)

TEATRO SCHEMA

Asmenybės:

 Pitagoras (VI – V a. pr. Kr) matematikas, įvedė filosofijos ir kosmoso terminus.

 Archimidas (III a. pr. Kr) išrado sraigtą, pavadino žemynus Europa ir Azija.

 Anaksimandras – sudarė pirmąjį žemėlapį, sukonstravo saulės laikrodį.

 Solonas (594 m. pr. Kr) įvedė mėnulio ciklu grindžiamą kalendorių.

Graikija garsėjo kaip filosofų tėvynė. Jie suprato, kad žėmė – erdvėje pakibęs rutulys.

 Sokratas – domėjosi moralės ir valstybės klausimais.

 Platonas – parašė veikalą “Valstybė”, kuriame pateikė idealios valstybės valdymą.

 Aristotelis parašė valstybės valdymo mokslo vadovėlį “Politika”.

 Herodotas parašė knygą “Istorija” apie Babilono, Egipto ir Graikijos kolonijas.

 Tukididas aprašė Peloponeso karų istoriją.

 Hipokratas – medicinos tėvas.

Olimpinės žaidynės

 776 m. pr. Kr prasidėjo Olimpinės žaidynės, kurios trukdavo ppenkias dienas.

 Šventė prasidėdavo religinėmis apeigomis,paskui būdavo žaidynės.

 Nugalėtojus apipildavo dovanomis, atleisdavo nuo mokesčių, nemokamai maitindavo.

 Jos vyko iki 393 m, paskui buvo atgaivintos 1896 metais ir vyksta iki šiol.

SEN. ROMA

Romos miesto atsiradimas siejamas su legenda apie brolius dvynius Romulą ir Remą, Marso ir vestalės Rėjos Silvijos sūnus, karaliaus Numitoro vaikaičius. Nedoras karaliaus brolis Amulijus paleido naujagimius pintinėje į Tiberio upę. Tačiau kūdikiai išsigelbėjo, kelias dienas juos žindė vilkė, o paskui juos rado ir išaugino piemuo. Įkūręs Romą, Romulas nužudė brolį Remą ir tapo pimuoju karaliumi. Po Romulo buvo dar šeši karaliai.

Taigi, Roma įsikūrė ant septynių kalvų: Palatinas, Aventinas, Kapitolijus, Kvirinalė, Eskvilinas, Celijus, Viminalė.(753 pr.m.e)

ŽYMIOJI ARCHITEKTŪRA

• Akvedukas

• Didysis cirkas

• Didysis forumas

• Marso šventykla

• Jupiterio šventykla

• Koliziejus

• Diokletiano, Karakalos termos

• Katakombos – požeminės Romos kapinės- slaptavietės, ankstyvųjų krikščionių slapta rinkimosi vieta. Pamaldos katakombose nebuvo laikomos

• Marso laukas – žemuma, esanti už senovės Romos miesto ribos, Tiberio upės kairiajame krante. Čia buvo svarbiausia Marso dievo šventykla ir aikštė, kurioje vykdavo karinės apžiūros bei prasidėdavo triumfo eisenos

• Triumfo arkos – specialus statinys su lanko pavidalo perdengimu. Romoje pro jį triumfo metu pravažiuodavo triumfaratorius – karvedys arba imperatorius

• Panteonas – šventykla, skirta dievams

• Romėnų keliai

• Trajano kolona

• Kloakos

• Limas

• Koliziejus-didžiausias Romoje amfiteatras. Koliziejus statytas nuo 75 iki 80 m.e.m. valdant imperatoriu Vespasianui, Flavijų dinastijos pradininkui.

• Koliziejuje vykdavo gladiatorių kovos tarpusavyje bei su laukiniais žvėrimis.

• 404

m.e.m. gladiatorių kautynės ir kankinimai paskelbti nelegaliais. Nuo to laiko iki 523 m.e.m. Koliziejuje vyko tik medžioklės.

1)Augusto epocha – Romos kultūros klestėjimo laikotarpis (suklesti poezija, literatūra, iškyla poetai).

2) Klesti gladiatorių kovos, kurie dabar yra dažni veikėjai filmuose.

3) Pirmuoju romenų poetu laikomas Livijus Andronikas, išvertęs į lotynų kalbą Homero „Odiseją“.

Didžiausias romėnų laimėjimas-Romos teisė (pagrindiniai šios sistemos principai egzistuoja ir mūsų dienomis, Europos teisė formavosi romėnų teisės pagrindu. Romėnų teisė atsirado Va.pr.Kr.-Dvylikos lentelių įstatymų rinkinys).

• Romėnai pirmieji sukūrė nuolatinę profesionalią kariuomenę.

• Didžiulis romėnų ppasiekimas-romėnų keliai, pirtys, akvedukai, vandentiekis.

• Romos civilizacija davė pasauliui krikščionybę, vieną iš trijų pasaulinių monoteistinių religijų.

• Europos tautos ir šiandien naudojasi romėnų kalendoriumi.

• Romėnai išrado kupolą, pirmieji pradėjo naudoti cementą.

VIDURAMŽIAI

Viduramžiai (lot. medius aevus) – istorinė epocha, datuojama tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476-ieji metai (Vakarų Romos imperijos žlugimo metai). Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais (XV-XVI a.a.): Didžiaisiais geografiniais atradimais, Renesansu ir Reformacija.

Viduramžiai skirstomi į :

1. ankstyvuosius (500 – 1000 m.),

2. brandžiuosius (1000 – 1300 m.),

3. vėlyvuosius (1300 – 1500 m.).

Prasidėjus DDidžiajam tautų kraustymuisi ir politiniam, ekonominiam bei kultūriniam centrui iš Romos persikėlus į Konstantinopolį, Vakarų Europoje ėmė nykti senosios visuomenės struktūros. Nesibaigiantys barbarų antpuoliai bei naujų karinių valstybėlių kūrimasis visiškai nusmukdė ūkį, švietimą, sutrūko ryšiai su senosiom Romos provincijom. Bene vvienintelė tęstinumą išlaikiusi visuomeninė struktūra buvo krikščionių Bažnyčia. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo ji nenusilpo ir toliau pamažu plėtė savo įtaką.

Po neramių ankstyvųjų Viduramžių gyvenimas Europoje (XI amžiuje) ėmė gerėti. Pakilimo viršūnė pasiekta XII ir XIII a.. Tuo laikotarpiu itin augo gyventojų skaičius. Suklestėjus prekybai, išsiplėtė ir sustiprėjo miestai (ypač Šiaurės Italijoje bei Flandrijoje (Belgijos regionas)). Tai leido suklestėti ir menui. Brandieji viduramžiai laikomi romaninio stiliaus vienuolynų ir gotikinių katedrų laikmečiu.

XI amžius pažymėtas pokyčiais krikščionybėje. Kaip atsvara moralinį autoritetą praradusiems vyskupams ėmė kurtis atsinaujinimo sąjūdis, kuriam vadovavo Kliuni vienuolynas. Įgavę didžiulę įtaką, vienuolyno auklėtiniai pradėjo Bažnyčios „apsivalymą“, pavadintą Kliuni reformomis. Buvo griežtai atskirta dvasinė bei pasaulietinė valdžia. Popiežių pradėta rinkti Bažnyčios viduje, centralizuota jo valdžia, įvestas celibatas, uždraustas bažnytinių ppareigybių pirkimas bei pardavimas.

Sustiprėjus popiežiaus valdžiai, kilo konfliktas su Šventosios Romos imperatoriumi dėl vietos feodalinės hierarchijos viršūnėje. Istoriografijoje kova dėl pasaulietinės ir dvasinės valdžios dar žinomas kaip ginčas dėl investitūros.

1054 metais galų gale įvykusios Ortodoksų bei Katalikų Bažnyčių atskilimas (schizma).

Kryžiaus žygiai prieš kitatikius ir eretikus. Nuo Jeruzalės užėmimo 1099 metais jie tęsėsi iki pat 1271-ųjų (tais metais surengtas paskutinysis devintasis žygis). Viena iš šios religinės kampanijos priežasčių buvo atsinaujinusios Bažnyčios siekis sumažinti trintį su riterių luomu. „Šventos misijos“ idėja turėjo ppadėti „asimiliuoti“ juos, paverčiant savo sąjungininkais, o ne konkurentais. Kryžiaus žygių metu europiečiai praturtėjo daugeliu naujovių įvairiose srityse, ir tai labai stipriai pakeitė kultūrinį žemyno veidą

Galima sakyti, kad viduramžiai – bažnyčios „aukso amžius“. Būtent tuo laikotarpiu Katalikų bažnyčia pasiekė klestėjimo viršūnę, ši religinė organizacija buvo vienintelis pamatinis ramstis, kuris vienijo feodališkai susiskaldžiusią Europą.

Bažnyčia palaikė ir tuometinės visuomenės kultūrą. Vienuolynuose buvo renkami, perrašinėjami ir saugomi seni raštai, nes skaityti ir rašyti mokėjo tik kunigai ir vienuoliai – ir tai ne visi.

Nors viduramžių epocha buvo tamsi ir prietaringa, bet ji paliko svarbių kultūros bei meno paminklų. Ypač reikšminga viduramžių architektūra. Per IX—XIII a. Europoje vienas kitą pakeitė du architektūriniai stiliai — romaniškasis ir gotiškasis. Romaniškajam stiliui būdingos storos sienos, sunkios kolonos, apvalios arkos ir masyvūs bokštai. Gotiškasis stilius, pradėjęs formuotis apie XII a., buvo tobulesnis ir grakštesnis. Jo būdingas bruožas — smaili strėlinė arka ir aukštos plonos kolonos. Gotiškieji pastatai, kuriuose daug pagražinimų, leido plačiai pasireikšti menininko fantazijai. Gausios skulptūrinės figūros, spalvingi vitražai, medžio raižiniai vaizdavo ne tik biblinius ir šventųjų gyvenimo vaizdus, bet ir kasdienines žmonių buities scenas. Gotiškasis, kaip ir romaniškasis, stilius daugiausia buvo taikomas bažnyčių statybai, tačiau, pradėjus labiau kilti miestams, gotiškuoju stiliumi pradėta statyti ir civiliniai pastatai. LLietuvoje gotika ėmė plisti XIV a. (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno namas Kaune).

Viduramžių literatūroje ypač ankstyvojo laikotarpio, taip pat jaučiama didelė bažnyčios įtaka. Susikūrė ištisa bažnytinė literatūra: himnai, giesmės, „regėjimai“, arba kelionės į pomirtinę karalystę, religiniai vaidinimai ir kt.

Bažnytinė literatūra skiepijo liaudžiai paklusnumą, susitaikymą su esama padėtimi, nuolankumą, viltį po mirties sulaukti geresnio gyvenimo. Pasak bažnyčios mokymo, viena didžiausių dorybių buvo laikomas asketizmas, arba atsižadėjimas visų žemės malonumų, savo kūno kankinimas.

GOTIKA

Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo |romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje.

Gotika – tai brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių laikotarpio Europos architektūros ir dailės stilius.

 Ankstyvasis raidos laikotarpis (XII a. pabaiga – XIV a. pradžia) susijęs su Paryžiaus, kaip Europos kultūros centro, dominavimu. Šio laikotarpio pabaigoje susiformavo gotikinio stiliaus pagrindai.

 Brandžiuoju laikotarpiu (XIV a.) langų ertmės taip išplatėjo, kad užėmė didžiąją sienų plotų dalį (kulto pastatus pradėta statyti tarsi šiandienos šiltnamius – į siaurus rėmus įstatomi platūs ir ilgi stiklai). Kulto statiniai įgijo jiems būdingą gotikinę išvaizdą. Ryškiausi to meto statiniai: Dievo motinos katedra Paryžiuje, Reimso, Karkasono katedros Prancūzijoje, Londono Vestminsterio abatija, Strasbūro iir Kelno katedros Vokietijoje.

 Gotikinių statinių išbaigtumas ir prabangumas buvo pasiektas vėlyvuoju laikotarpiu (XIV a. pabaiga-XV a. pradžia). Šiuo laikotarpiu gotika paplito beveik visoje Europoje. Daugelyje šalių buvo jaučiama Prancūzijos architektų įtaka. Tačiau Anglijoje susiformavo savitas stilius: perėmę ir ištobulinę normandiškus skliautus, architektai sukūrė vėduoklinius ir žvaigždinius skliautus (iliustracija – Glosterio katedros interjeras, Anglija, po 1330 m.).

 Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės.

 Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų.

 Gynybinių įtvirtinimų architektūra vystėsi gerokai lėčiau bei nuosaikiau – ten išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo angos, svarbiausi pakitimai buvo dekoracijos bei smailių arkų atsiradimas.

 Gotikinė tapyba neturi romaninio stiliaus vienybės. Jei skulptūrai gotikinė katedra ir palieka palyginus gerą vietą, tai beveik išstumia tapybą. Romaninio mūro panaikinimas laužo ne tik reljefą, bet

ir freską, kurių vietą užima langų vitražas. Bet pietuose, kur XIIa. pastatas dar nesugriautas, pasireiškia tikras freskų renesansas. Naujasis menas čia vystosi senuose griežtuose romaniniuose rūmuose. Pagrindinis elementas – vitražas. Įvairios scenos pasirodo medaljonuose, kvadratuose ir kitose ornamentinėse figūrose. Vitražo dailė be improvizacijos. Viskas čia išskaičiuota iš anksto, nes menininkas paruošia kompozicijos kartoną, išpjausto įvairias dalis ir jungia švino šakomis.

 XIVa. atsiranda nauja miniatūra. Raidės darosi ilgesnės, piešinys atsišakoja ir užpildo visą puslapį gražių gėlių ir lapų figūromis. Visas tekstas aapsijuosia gyvos floros ornamentais, tarp kurių laksto paukščiai ir drugiai.

 Nauja tapyba atsiranda XIIIa. gale ir išsivysto Giotto ir Sienos mokyklomis. Giotto kūryba reiškia tikrą revoliuciją. Jis išvaduoja kompoziciją iš ornamentinių ir sausų formulių, randa tikrą tapybos reljefą. Vietoj plokščių, išrašytų ant mūro figūrų pasireiškia tankios ir pilnos kūnų masės. Išsivysto plastiniai elementai. Tačiau Giotto kūryba galutinai nenaikina senosios dailės.

LIETUVOJE:

• Lietuvoje – gotika ėmė plisti XIV a.

• Stiliaus raidą paskatino krikščionybės įvedimas 1387m.

• Nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyvenamųjų namų aarchitektūroje.

• Gotikos dailės paminklų išlikę nedaug. Šio stilaius raida geriausiai atsispindi architektūroje – pilių ir sakralinių pastatų statyboje.

• Vyravo plytų statyba, artima Lenkijos, Prancūzijos, Šiaurės Vokietijos architektūrai.

• Pastatyta bažnyčių – šv. Mikalojaus, Bernardinų, šv. Onos ba-nyčia, Kauno katedra, Zapyškio bažnyčia.

• Pastatyta pilių – TTrakų salos Vilniaus aukštutinė pilis.

• Gyvenamųjų namų – Vilniuje – pilies g. 12, Kaune – Vilniaus g. 22.

• Būdingas kilimo aukštyn ritmas. Pastatas tampa lengvas ir nesvarus. Pabrėžiamas aukštis ir gilumas. Erdvę imta skaidyti vertikaliai.

• Pilys dažnaiusiai statytos kompleksinės, susidedančios iš dviejų dalių – aukštutinės ir žemutinės pilies.

• Pilies teritorija su mūriniais gyvenamaisiais namais būdavo apjuosiama aptvarine siena. Pilių teritorija dalyta į dvi zonas: gynybinę – ūkinę, ir kunigaikčšio rezidencinę.

• Bendrą pilių siluetą ryškiai pabrėžė, aukšti, įvairių formų – keturkampiai, aštuonkampiai, apskriti, smailėjantys stogai- bokštai.

• Pilys pasižymėjo netaisyklingu planu sudėliotomis architektūrinėmis formomis

• Bažnyčios lietuvoje pradėtos statyti jau Mindaugo valdymo laikais, o įvedus krikščionybę kulto architektūros Lietuvoje padaugėjo.

• Ankstyvosios gotikos bažnyčios buvo nesudėtingų formų, masyvių sienų, aukštais stogais, paremtos kontraforsiais.

• Vienos iš seniausių bažnyčių Lietuvoje – XIV a. statyta trinavė Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, Kauno Švč. M. Marijos ėmimo į dangų (Vytauyo Didžiojo) bažnyčia, Povilo Sapiegos 1578 m. pastayta Zapyškio vienanavė bažnyčia.

• Brandžiuoju gotikos laikotarpiu pastatai įgavo grakščias proporcijas, sienos lengvėjo ir aukštėjo, didėjo smailiaarkiai langai.

• Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų (Šv. Pranciškaus ir Bernardo) bažnyčių ansamblis yra brandžiosios gotikos pavyzdys.

• Gotikinės tapybos ir skulptūros lietuvoje nedaug.

• Viena seniausių išlikusių freskų – „Nukryžiuotasisi su Šv. M. Marija ir evangelistu Šv. Jonu“, esanti Vilniaus arkikatedros kriptoje.

• Vilniaus Bernardinų vvienuolyno ir bažnyčios freskos siekia XVI a. pradžią. Atidengti freskos fragmentai – aplink langus ištapytos ornamentinės juostos, figūrinės kompozicijos – vėlyvosios gotikos reiškinys, retai sutinkamas Vakarų Europoje.

RENESANSAS

Renesansas (pranc. Renaissance, it. Rinascimento – atgimimas). Taip pavadintas pereinamasis laikotarpis tarp Viduramžių ir Naujųjų laikų. Tai Europos istorijos laikotarpis XIV – XVII am. pr., (Lietuvoje XVI am.), kuriam būdingas atsigręžimas į Antikines Graikijos kultūrą bei meno tradicijas, humanistinė pasaulėžiūra, mokslo suklestėjimas.

Renesanso idėjos susiformavo Šiaurės Italijoje, vėliau išplito po visą katalikiškąją Europą.

Vienas iš pagrindinių Renesanso bruožų yra humanizmas. Žmogus tapo aukščiausia vertybe. Humanizmas įsiskverbė į visas sritis ir menkai tebuvo paisoma viduramžių tradicijų, todėl religinės pažiūros nustumiamos į antrą planą, iškilo mąstantis žmogus, kuris vietą visuomenėje išsikovojo savo energija ir talentu. Literatūroje atsisakoma lotyniško rašto ir imama rašyti tautine kalba. Pagrindinius humanistų principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistavimo pakopas: egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo „imitacija“ t.y. renesanso laikų kūrėjai nuolat pabrėždavo, kad jie seka geriausiais antikiniais pavyzdžiais.

Daug laimėjimų pasiekta tapyboje ir skulptūrose. Renesanso menininkai iš pagrindų pakeitė požiūrį į žmogaus kūno vaizdavimą – judesiai nesuvaržyti, kūnai gražūs, apnuoginti, dingo viduramžių veidmainiškas drovumas. Atsirado Mikelandželo, Leonardo da Vinčio, Rafaelio iir kitų įžymūs tapybos ir skulptūros darbų: Mikelandželas „Mozė“; Leonardas da Vinčis „Mona Liza“; Rafaelis „Nimfa Galatėja“.

Savitų bruožų įgijo renesansinė architektūra. Arkos statomos taisyklingo apskritimo formos, proporcingos ir erdvios. Fasadus puošia antikinės kolonos, o ornamentais puošiama viskas, kas tik įmanoma. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi statomos bažnyčios, rūmai, vilos.

Žymiausi to meto kūriniai: Venecijos biblioteka, Romos Šv. Petro bazilika, Šv. Petro koplyčia Romoje. Lietuvoje taip pat gana daug brandžių renesansinių statinių. Žymiausi pastatai: Raudondvario rūmai, Šv. Mykolo bažnyčia, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Šiauliuose, Vilniaus universiteto Didysis kiemas, Aušros vartai ir kiti.

Ankstyvasis (XIV a. vid. – XVa. pr.), susiformavo Florencijoje;

Brandusis (XVI a. pr.) – visoje Italijoje;

Vėlyvasis (XVI a. vid. – XVII a. pr.), iš Italijos plito po visą Europą.

Literatūros bruožai:

• Literatūra tapo politinio ir dorovinio poveikio priemonė.

• Literatūros kūriniuose buvo vaizduojamas realus žmogus realiame gyvenime.

• Atsirado tautinė literatūra.

• Buvo plėtojamos teorijos ir mokymas apie valstybę (N.Makiavelis, Ž. Bodenas).

• Kuriamos utopinės idealių valstybių teorijos (T.Moras)

• Formavosi gamtos filosofija apie būties problemas (M.Kopernikas, Dž. Brunas, G. Galilėjus).

• Atgijo senovės Romos pagrindiniai literatūros žanrai: novelė, romanas, pastoralė, sonetas, odė, poema, drama (tragikomedija, komedija, tragedija).

• Tragedijos pradėtos rašyti melodramatine Senekos maniera, komedijos mėgdžiojo senovės Romos ddramaturgus Plautą ir Terencijų

Filosofijos bruožai:

• Buvo plėtojamos teorijos ir mokymas apie valstybę (N.Makiavelis, Ž. Bodenas).

• Formavosi gamtos filosofija apie būties problemas (M.Kopernikas, Dž. Brunas, G. Galiulėjus).

Mokslo bruožai:

• Buvo tyrinėjama gamta ir jos reiškiniai.

• Žinios buvo siejamos su praktiniais žmonių poreikiais.

Meno bruožai:

• Išryškėjo individualumas ir realizmas. Siekdamas sukurti šedevrą, menininkas pagrindinį dėmesį skyrė žmogui, jo jausmams.

• Antikinių meno tradicijų atgaivinimas.

• Skulptūros pasižymėjo detalumu ir kruopštumu. Profesionalus skulptorius sugebėdavo padaryti neregėtai detalias skulptūras.

• Menas imituoja tikrovę; siekdamas perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia turi orientuotis ne į pavienius tikrovės reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, atrinkdamas tai, kas ją išreiškia.

• Pasaulio meninio atkūrimo principas – vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką įmanoma įsivaizduoti

Žymiausi renesanso atstovai:

• Tapytojas Mazačas (1401–1428).

Freska „Šventoji trejybė“

• Tapytojas Sandras Botičelis (1477–1510).

„Veneros gimimas“, „Pavasaris“.

• Leonardas da Vinčis (1452–1519).

„Paskutinė vakarienė“, Mona Liza („Džokonda“).

• Mikelandželas (1472–1564).

„Dovydas“, Medičių koplyčia, Romos Šv. Petro ir Povilo bazilikos Siksto koplyčios freskos

• Tapytojas Rafaelis (1483–1520).

„Disputas“ ir „Atėnų mokykla“.

• Tapytojas Ticianas (1488/90–1576).

„Žemiška ir dangiška meilė“, „Venera ir Adonis“.

• Rašytojas Frančeskas Petrarka, (1304-1374).

Sentencijos

• Rašytojas Džiovanis Bokačas (1313 – 1375).

Novelių rinkinys „Dekameronas“

• Rašytojas Fransua Rablė (1494 – 1553).

Romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis

• Rašytojas Viljamas Šekspyras (1564 – 1616).

Tragedija: „Romeo ir Džuljeta“, Drama: „Venecijos pirklys“

• Lenkų astronomas, matematikas ir ekonomistas Mykolojus Kopernikas (1473–1543).

Paskelbė heliocentrinę

Saulės sistemos teoriją

• Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas Nikolas Makiavelis (1469-1527).

Politiniai traktatai „Valdovas”, „Pokalbiai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą”

Commedia dell‘arte atsirado XV a., centrinėje Italijos dalyje, Toskanoje, nors jos ištakas ir kilmę yra gana sudėtinga surasti. Commedia dell’Arte reiškia neužrašyta ar improvizuota drama. Ši specifinė rūšis ilgai gyvavo Italijoje, greičiausiai apie keturis šimtus metų ( nuo XIV iki XVIII a.). Bet labiausiai ji suklestėjo XVI-XVII amžiuje. Jos šaknys siekė antikinę Romą. Šie vaidinimai ir technika Europoje paplito XXVI – XVII amžiuje, su atšakomis Prancūzijoje, Ispanijoje ir D.Britanijoje.

Italai sugalvojo pagrindiniams veikėjams uždėti kaukes, kad ir pasikeitus aktoriui mylimi personažai ir toliau būtų lengvai atpažįstami. Kaukių teatras patiko tiek elgetoms, tiek karaliams, todėl tapo populiaria teatro forma.

Skiriamasis šios komedijos bruožas – kaukės, kurias gali keisti dideli akiniai, nubalintas veidas, tarties ypatybė ar kitas ženklas, nužymintis veikėjo charakterį. Kaukių komedijos veiksmas paremtas improvizacija: aktorius nepririšamas prie dramaturgo teksto. Svarbiausia – nenukrypti nuo siužeto linijos ir netrukdyti vaidinti partneriams.

Vaidinimuose ddalyvaudavo keturi pagrindiniai personažai su puikiai išdėstytais pagalbiniais personažais. Dalis jų jėgos slypėdavo kaukėse, kurios sustiprindavo pagrindinių personažų įvaizdį ir išskirdavo juos iš kitų personažų, kurie nedėvėdavo kaukių. Vaidinimai vykdavo pagal vieną iš kelių atsarginių scenarijų, pagal kuriuos jie tiesiog iimprovizuodavo.

Commedia dell‘arte taip pat žinoma kaip „Italų komedija“, tai buvo humoristinių vaidinimų pateikimas, vaidinant profesionaliems veikėjams, kurie keliaudavo trupėse per visą Italiją XVI amžiuje. Vaidinimai vykdavo ant laikinų pakylų, dažniausiai tiesiog miesto gatvėse, bet kartais ir karališkuose dvaro rūmuose. Geresnės trupės – ypač Gelosi, Confidenti ir Fedeli pasirodydavo rūmuose ir tapo žinomi įvairiose valstybėse. Muzika, šokis, sąmojingas dialogas ir visos sofistikos rūšys prisidėjo prie komiškų efektų.

Commedia dell‘arte įtaka europiečių dramai gali būti pastebima prancūzų pantomimoje ir britų vaidinimuose. Ansamblių kompanijos paprastai pasirodydavo Italijoje, nors kompanija, pasivadinusi comédie–italienne susikūrė Paryžiuje, 1661 m. Commedia dell‘arte išliko iki ankstyvojo XVIII amžiaus.

Commedia dell‘arte aktoriai reprezentuodavo nusistovėjusius socialinius tipus, pavyzdžiui, kvailas senas diedas, nesąžiningas tarnas ar kareiviai, pilni demonstratyvios drąsos. Tokie ppersonažai kaip Pantalone, šykštus Venecijos pirklys; Dottore, pedantas iš Bolonės; ar Arlecchino, išdykęs tarnas iš Bergamo, tapo vieni iš daugelio mėgiamų, XVII – XVIII a. Europos teatro, prototipų.

Arlecchino – buvo labiausiai žinomas personažas. Jis buvo akrobatas ir tikras šmaikštuolis, naivus, nuoširdus kaip vaikas ir meilus. Jis dėvėjo katės kaukę ir margų spalvų drabužius, turėdavo lazdą arba medinę špagą.

Brighella – Arlecchino artimas draugas, buvo daugiau šelmiškas ir įmantrus, bailus piktadarys, kuris viską padarytų dėl pinigų.

Pantalone – Venecijos pirklys, tturtingas, jau išėjęs į pensiją, šykštus ir menkas, su jauna žmona ar drąsia, linkusia rizikuoti dukra.

Il Dottore – apgaulinga ir pasipūtėliška karikatūra.

V. Šekspyras – priklauso paskutiniajam Renesanso laikotarpiui. Jis ištobulino dramos žanrus – tragediją, komediją, istorinę dramą ir tapo naujųjų laikų dramaturgijos pradininku.

Rašytojas gyveno Anglijos politinio ir ekonominio pakilimo laikotarpiu, karalienės Elžbietos I laikais. Jis gimė 1564 m. balandžio 23 d. nedideliame Anglijos miestelyje Stretforde.

Atvykęs į Londoną, 1590 m. pradėjo reikštis kaip dramaturgas.

Kartu su savo kolegomis suburia naują trupę – vadinamuosius „Lordo Šambeliono žmones“. Šią trupę vertino karalienė Elžbieta, jie kartais buvo kviečiami į jos rūmus vaidinti.

Labiausiai trupės populiarumas priklausė nuo Šekspyro dramų.

Vėliau trupė pasistatydino teatrą „Globe“; Šekspyras buvo vienas šio teatro dalininkų .

Šiame teatre pastatyti geriausi klasiko veikalai – tragedijos.

Mirė 1616 m., pasak legendos, per savo gimtadienį.

Ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu jis kūrė dramines kronikas, komedijas bei tragedijas:

 Draminės kronikos – Vaizduojami daugiausia XIV-XV a. politiniai konfliktai, monarchas vertinamas renesanso humanistinių idealų požiūriu. atskleidžiami sudėtingi luomų santykiai, liaudis parodoma kaip svarbi istorinių įvykių dalyvė. „Henrikas VI“, „Ričardas III“, „Ričardas II“, „Henrikas IV“, „Henrikas V“ (1598) .

 Komedijos: Vyrauja meilės, draugystės temos; daugelio jų pagrindinė herojė – energinga, sąmojinga ir kartu romantiška moteris. HHumoras, žaismingumas, tautosakinė fantastika darniai jungiama su lyrizmu, sukurta ryškių komiškų charakterių. „Klaidų komedija“ , „Užsispyrėlės sutramdymas“ , „Du veroniečiai“, “Vindzoro šmaikštuolės“, „Kaip jums patinka“, „Dvyliktoji naktis“ .

 Tragedijos – daugiau dėmesio skiriama asmenybės ir aplinkos kontrastams, tragiškiems gyvenimo reiškiniams. „Romeo ir Džuljeta“, „Julijus Cezaris“

Po 1600 m. Šekspyro kūryboje atsispindėjo humanizmo idealų krizės nuotaikos, sustiprėjo tragiškas gyvenimo suvokimas. Veikėjai – taurūs humanistai, vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį, skaudžiai išgyvena griūvantį tikėjimą aplinkiniais žmonėmis.

Tragedijos : “Hamletas”

“Otelas”

“Karalius Lyras”

Vėlyvuoju laikotarpiu laikotarpyje atsispindi humanistiniai idealai jungiami su pasakų fantastikos elementais.

ryškūs ironijos, skepticizmo elementai. Paskutiniųjų kūrybinės veiklos metų dramose humanistiniai idealai jungiami su pasakų fantastikos elementais.

Komedijos: Troilas ir Kresida“, „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“, „Akis už akį“ , „Žiemos pasaka“, „Audra“

Šekspyras dar parašė poemą „Venera ir Adonis“ ir 154 sonetus. Juose vyrauja filosofiškai įprasminti meilės, draugystės motyvai.

ARCHITEKTŪRA LIETUVOJE:

Renesanso laikotarpiu atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui, rezidavimui ir gynybai.

Nuo XVI a. vid. kuriami sodai – parkai, sudarantys vientisą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Išliko įspūdinga Radvilų rezidencinė pilis Biržuose.

XVI a. pradžioje Vilnius buvo apjuosiamas akmens ir mūro gynybine siena su vartais ir bokštais prie svarbiausių kelių. Išliko tik Medininkų (Aušros) vartai. Siena buvo apie 3 km iilgio, 6,5 m iki 9 m aukščio, jos storis apačioje apie 1-1,4 m.

BAROKAS

Barokas susiformavo Italijoje po Visuotinio katalikų bažnyčios – Tridento susirinkimo (1545-1563)

Menas turėjo mokyti,aiškinti ir įtikinti, turėjo atlikti “Biblijos neraštingiesiems” funkciją.

Baroko menas paplito po visą Europą ir ypatingai katalikiškuose kraštuose : Prancūzijoje, Ispanijoje ir t.t.

Terminas kilęs iš italų kalbos barocco-keistas, įmantrus,vingrus.

Labiausiai išgarsėjo kaip dailės srovė, kuriai būdingi puošnūs rūmų interjerai, prašmatnūs buities daiktai.

XVI a.pab. – XVIII a. vid.

Skiriami 3 baroko stiliaus etapai:

ankstyvasis (1585-1625 m.),

brandusis (1625-75 m.),

vėlyvasis (1675-1715 m.).

BRUOŽAI:

sugrįžta krikščioniški idealai ir nuostatos, eliminuojančios antiką;

religinis sukauptumas, antgamtiniai siužetai šalia tikrovės vaizdų;

bandoma jungti priešybes: realybę ir tikimybę;

-suvokiamas būties laikinumas ir tuštumas prisimenama mirties neišvengiamumas;

-dominuoja mirties tema, todėl žmogus turi būti nuolatos pasiruošęs mirčiai (memento mori);

-ironiškas požiūris į žemiškas vertybes;

-garbės ir teisės pasirinkimo problema;

Barokas traktuojamas ir kaip kontrreformacijos bei absoliutizmo menas. Svarbiausi baroko puoselėtojai buvo Bažnyčia ir aristokratija, nes naujas meno stilius idealiai tiko jų reprezentacijai ir autoritarinių pretenzijų stiprinimui.

Taigi barokas pasižymi pompastika ir puošnumu.

Baroko architektūrai suteikiama neužbaigtumo, veržlumo, spindinčios prabangos, rafinuoto puošnumo įspūdžio, reprezentuojančio didikų galybę.

Baroko dailės bruožai:

Renesansinį stabilumo, pusiausvyros ir harmonijos pojūtį keičia emocingumo, dinamikos, veiksmo ir įtampos raiška kūriniuose.

Dailininkai koncentruojasi į žmogaus jausmų pasaulį, vaizduojamos

įvairios, dažnai įtemptos, nemalonios emocijos.

Dailės kūrinio plastinėje raiškoje emocionalumas, dramatiškumas yra reiškiamas: formų ir šviesotmasos kontrastais, energingu potėpiu, kompozicine dinamika (naudojama daug kreivių, įstrižainių, susikertančių linijų), energingais veikėjų gestais, išraiškingu jų veidu.

Barokas yra didžsiosios tapybos epocha, kurioje ypatingai pasireiškė Italija, Nyderlandai, Ispanija ir t.t.

ATSTOVAI:

Mikelandželas

El Grekas

De Zurbaranas

Velaskezas

Rubensas

Van Deikas

Rembrandtas

Pusenas

XVII a. Olandų tapybos mokykla išskirtinė savo požiūriu į kasdienybės poetiškumą. Olandų dailininkai dirbdavo rinkai- pasiturintiems miestiečiams, taip tapyba įgavo “Mažųjų olandų” vardą. Dalės rinkoje buvo populiari žanrinė tapyba ir kkiekvienas dailininkas specializavosi tam tikrame žanre.

Protestantiškoje Olandijoje XVII a. ima klestėti miesto kultūra. Miestelėnai tampa pagrindiniais meno užsakovais, skirtingai nei Flandrijoje, kur pagrindiniai mecenatai buvo dvasininkai ir karaliai. Tai sąlygojo kitokio meno pobūdžio atsiradimą. Vyravo ne mitologinės, religinės scenos, o buitinis žanras, portretas, peizažas ir natiurmortas. Dailininkai specializavosi, pasirinkdami vieną žanrą, ir toje srityje dažniausiai visą gyvenimą tobulindavo savo įgūdžius. Olandų dailės kūriniai buvo skirti nedideliam ir jaukiam namų interjerui, todėl paplito nedidelio formato paveikslai, kupini kasdieninio gyvenimo poetikos. <

LIETUVOJE:

Barokinė architektūra Lietuvą pasiekė XVI amžiaus antroje pusėje – vienuolynus ir bažnyčias projektavo iš Italijos ir Lenkijos kviesti architektai

Vėlyvojo baroko pastatuose pradėjo ryškėti regioniniai bruožai, būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (Vilnius), Pažaislio vvienuolyno ansamblis, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia

Sienų tapyba baroko laikotarpiu puošė rūmų, bažnyčių ir vienuolynų interjerus.

Religinės tematikos kūrinius tapė lenkų kilmės daillininkas Simonas Čechavičius (1689-1775). Jis nemažai paveikslų sukūrė Vilniaus Šv. Kotrynos, Vizitiečių, Domininkonų bažnyčioms.

ROKOKAS

(pranc ROKOKAS – (pranc. rocaill – kriauklė))

Tai architektūros ir dailės XVII – XVIII a. stilius. Būdinga puošnus dekoratyvumas, gausi smulki ornamentika, kriauklės motyvas. Rokoko dailės kūriniams būdinga kameriškumas, dažnai melancholiška, poetinė nuotaika, asimetrinė kompozicija, pastelinės spalvos. Dominuoja pastoralinis, mitologinis, portretinis siužetas.

Ši srovė bei kryptis pirmiausia susiformavo plastiniuose menuose ir architektūroje 1720-1780 m. laikotarpiu, o paskui pasireiškė ir literatūroje. Rokoko susiformavimą sąlygojo dvaro aplinkos papročių pasikeitimas, ypač Liudviko XV laikais Prancūzijoje. Jis gyvavo maždaug pusę amžiaus. Šis stilius atsirado iš bbaroko, bet buvo daug lengvesnis ir žaismingesnis. Buvo atsisakyta iškilmingo ceremonialo, pasinerta į kameriškumą, erotizmą, juslingumą, subtilų komfortą.

Architektūroje- tai lengvas, manieringas stilius, kurį galima būtų pavadinti baroko atmaina., jei neturėtų tiek daug priešybių. Rokoko architektūrai būdingas ne monumentalumas, bet jaukumas, patogumas. Ypač tai ryškėja pastato interjere – sienų plokštumos skaidomos veidrodžiais, dekoratyviniais pano, spalvos švelnios, pastelinės. Aukso spalvos ornamentai asimetriški, vyrauja vingiuotos, šakotos formos, kriauklės, gėlės, iškilios ir grakščios formos. Indai ir baldai įmantrių formų, daugiafunkciniai. Labai populiarūs tapo nnedideli, jaukūs buduarai. Kiekvieno buduaro neatsiejamas baldas – sekreteras.

Švelnūs pasteliniai perlų pilkumo, auksiniai arba sidabriniai tonai, blizgančios sidabrinės plokštumos, tyliai skambčiojantys krištoliniai šviestuvai kambarius darė panašius į muzikines dėželes.

Sienas puošė nedidelio formato paveikslai. Juose idiliški peizažai, malonios, koketiškos draugijos, pastoralinės scenos. Visur naudojamas kriauklės motyvas. Tai dalis sienos arba daikto paviršiaus keistai vingiuojančiais kontūrais pjaustytame rėme. Lengvumas, švelnumas ir gracija viešpatavo ir skulptūroje. Dažniausiai vaizduojamos besimaudančiosios, pučiai ir amūriukai.

Priešingai simetriškam ir reguliariam prancūziškam baroko epochos parkui, atsirado natūralią gamtą mėgdžiojantis parkas vingiuotais takeliais su lyg atsitiktinai išmėtytomis medžių grupėmis. Toks parkas vadinamas angliškuoju, nors iš tikrųjų ši idėja gimė Kinijoje

Tapyboje dominavo šviesūs rožiniai ir žydri tonai, virpanti šviesa, paslaptingi peizažo fonai. Šalia aliejinių dažų dažnai naudodavo pasteles.

KLASICIZMAS

XVII – XIXa. Pirmosios pusės meno stilius, kurio atstovai orientavosi į antikinį meną. Klasicizmas atsirado Italijoje XVIa., susiformavo ir įsivyravo Prancūzijoje XVII a., absoliutizmo klestėjimo laikotarpiu. Kitose Europos šalyse paplito daugiausia XVIII a. ir išnyko apie XIX a. ketvirtąjį dešimtmetį. XVIII a. – XIX a. pradžioje klasicizmas buvo susijęs su švietimo epochos idėjomis. Pagrindinis klasicizmo principas – „išaukštintas grožis ir rami didybė”. Menas turėjo mokyti, šlovinti dorybes ir smerkti ydas. Klasicizmas apėmė visas meno šakas – architektūrą, dailę, literatūrą, muziką.

Daugiausia bbuvo statomi centriško arba stačiakampio plano pastatai: rūmai, triumfo arkos, vilos, teatrai, mokyklos.

Klasicizmo šalininkai teigė, kad pastato grožis priklauso ne nuo puošmenų, o nuo pastato harmonijos.

Todėl pastatų formos projektuojamos paprastos, griežtos, atsisakoma puošmenų, kurių taip gausu buvo baroke.

Klasicizmo architektūrai būdingi simetriški planai, aiškūs, logiški tūriai, orderiai.

Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika (arba tiesiog Vilniaus katedra),

Triumfo arka Paryžiuje. 1806-30 m.

Londono nacionalinė galerija. 1832-38 m.

Šv. Pranciškaus ir Pauliaus bažnyčia. Neapolis. 1809

Panteonas. Šoninis fasadas. Paryžius

 Klasicizmo skulptūra sekė antikiniu menu.

Glotnus, poliruotas marmuro paviršius, tiksliai paryškinti siluetai suteikia statuloms šaltumo. Idealizuoti veido bruožai, figūrų gestai santūrūs, kaip antikinės kolonos ištįsę grakščios skulptūros.

Visuomeninių pastatų, triumfo arkų puošybai buvo naudojami reljefai. Reljefiniai papuošimai – figūrinės kompozicijos, vėliavos, skydai, ginklai ir trofėjai.

 Tapyboje didžiaisiais klasicizmo dailininkais laikomi prancūzai Žakas Luji Davidas (Jacques Louis David) ir Žanas Ogiustas Engras (Jean-Auguste Dominique Ingres). Jų kūriniams būdingi ryškūs kontūrai, subalansuota kompozicija ir reljefiška erdvės struktūra.

Ž.L.Davidas. Sokrato mirtis. 1787 m.

Ž.O.Engras. Didžioji odaliska. 1814 m.

 Klasicizmo epochoje suklesti homofoninė muzika, susiformuoja simfoninis orkestras, simfonija, kvartetas, sonata. Daug kuriama instrumentinės ir simfoninės muzikos. Klavesiną nustumia fortepijonas. Pagrindiniai klasicizmo muzikos atstovai J. Haidnas, V. A. Mocartas ir L. van Bethovenas dar vadinami Vienos klasikais. JJ. Haidno – oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Metų laikai“, “Atsisveikinimo simfonija” ir kt.

 V. A. Mocarto – “Requiem”, „Prahos simfonija“, serenada – „Mažoji nakties muzika“ ir kt.

 L. van Bethoveno – opera „Fidelijas“, “Mėnesienos sonata”, simfonijos trečioji (Herojinė), penktoji (Likimo) ir devintoji (Džiaugsmo) ir kt.



LIETUVOJE:

 Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.

 Architektūrinio Lietuvos klasicizmo pradžia (1770) sutapo su italų architekto Giuseppe de Sacco veikla, kuri netruko sustiprėti ir ypatingą paramą bei tąsą įgavo Lauryno Gucevičiaus darbuose – visų pirma., Vilniaus katedros ir rotušės, idėjiniu atžvilgiu svarbiausių Lietuvos sostinės pastatų, rekonstrukcijose. Ankstyvasis klasicizmo laikotarpis truko iki 1795 m., o vėlyvasis klasicizmas – iki 1860-ųjų. Ankstyvojo klasicizmo pastatams būdingos baroko formos, akcentuojama plastinė fasadų puošyba, o vėlyvajame susipynė kelios kryptys – ieškota originalių sprendimų, tęstos brandžiojo klasicizmo tradicijos, reiškėsi ampyro, o nuo 1830 m. – romantizmo bruožai.

Klasicizmo pradžią Lietuvos dailėje galima susieti su pedagogine Pranciškaus Smuglevičiaus veikla, kuri prasidėjo 1797 m. Vilniaus universitete įsteigus tapybos katedrą. Lietuvos klasicizmas labai susijęs su karaliaus Stanislovo Augusto mecenatine globa. Taigi ir su bendrosiomis XVIII a. antrosios pusės Lenkijos ir Lietuvos valstybės klasicizmo tendencijomis, besiremiančiomis sentimentaliu antikinio meno paveldo interpretavimu. Tik Tado

Kosciuškos sukilimo metu klasicistinių formų kūriniai (pirmiausia P.Smuglevičiaus drobės) įgavo ryškesnį istorinį ir politinį aspektą. Idėjines Vilniaus meninio gyvenimo orientacijas lėmė ir bendra klasicistinė Vilniaus universiteto nuostata, kurią formavo kuratorius Adomas Čartoriskis, profesoriai Pilypas Nerijus Golianskis, Andrius Sniadeckis, Joachimas Lelevelis.

Vilniaus universiteto dailės katedros kryptingai pradėjo pasaulietinės dailės tradiciją Lietuvoje. Su ja susiformavo ir esminiai šiandien būtini meninio gyvenimo reiškiniai: dailės paroda, dailės kritika, dailės istorija, dailės muziejus.

XVIII a. pabaigoje, gausėjant spaudinių, didėjo ir grafikos paklausa. 1810 m. Vilniaus uuniversitete įkurta grafikos katedra. Tuo metu, veikiama bendrų laikotarpio estetinių nuostatų ir žymiausių tapybos bei grafikos profesorių kūrybos, kito grafikos stilistika. Ji įgavo klasicizmo bruožų. XIX a. grafikos populiarumą lėmė jos taikomasis pobūdis. Grafika buvo suprantama kaip reprodukavimo ir mokymo priemonė. Ypač paplito reprodukcinė grafika. Dažniausiai grafikai kūrė pagal tapybos darbus, todėl didėlė klasicistinės grafikos dalis iš esmės yra tapybos darbų reprodukcijos. Grafikai perkeldavo ant popieriaus ir populiarindavo ne tik žymesnius savo amžininkų tapytojų kūrinius bei senosios Lietuvos dailės paminklus, bbet tokiu pat būdu platino ir Europos klasikinio meno palikimą – kopijavo žymiausių Europos dailininkų kūrinius

• Vilniaus Katedra (dailininkas M. Zaleskis, 1847 m.).

• Vilniaus universitetas. Pranciškaus Smuglevičiaus salė. Retų spaudinių skaitykla

• Vilniaus universitetas. Astronomijos observatorijos pietinis fasadas ir jo fragmentas.

• Verkių dvaro sodyba (M. JJanuševičiaus piešinys).

• Vilniaus universitetas. Joachimo Lelevelio salė.

XIX AMŽIUS

XIX a. LIETUVOS MENAS (2)

Lietuvos menas XIX a. apima bendrąsias Europos dailės raidos tendencijas, nors jo natūralią raidą gerokai varžė oficiali carizmo kultūros politika. Pirmuoju amžiaus trisdešimtmečiu pagrindiniu meninio gyvenimo centru tapo 1797- 1805 metais prie Vilniaus universiteto suformuotos dailės katedros (uždarytos kartu su juo 1832m.). Jų mokymo programa ir principai buvo artimi Europos dailės akademijoms. Šių katedrų įkūrimas sudarė sąlygas rengti profesionalius vietos dailininkus.

XIX a. Lietuvos Klasicizmas persipynęs su Romantizmu.Vyrauja folkloriniai, gamtos, istoriniai motyvai, paveikslo vaizdas- tai literatūrinis siužetas, dominuoja žymių žmonių bei kameriniai, intymesni portretai.

 XIX a. viduryje nacionalinio meno, kaip apskritai kultūros, rėmimas vis aiškiau traktuotas kaip legali pasipriešinimo carizmui ir tautinės savimonės forma. Nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo sąlygomis Lietuvoje labiau akcentuotos aauklėjamoji ir šviečiamoji meno funkcijos. Grynai formaliems meno ieškojimams sąlygų beveik nebuvo.

 To meto Lietuvos tapyboje ypač retas natiurmortas. Iš dailininko, kaip iš rašytojo, pageidauta aktualių,tautinius jausmus ugdančių, garbingą praeiti primenančių temų, žymių žmonių portretų, istorinių įvykių vaizdų, religinių kompozicijų.

 Nemažai dailininkų po 1831 ir 1863 m. sukilimų buvo ištremta, jie priversti ilgus metus gyventi ir kurti emigracijoje. Lietuvoje dirbantys dailininkai irgi negalėjo džiaugtis užsakymų gausa. Oficialusis valstybės mecenavimas praktiškai neegzistavo. Pagrindiniai užsakovai buvo aristokratai (beje, daug mieliau pirkdavę kad iir antraeilių, bet užsienio menininkų kūrinius),bajorija ir besiformuojanti inteligentija.

 Dauguma dailininkų gaunamų užsakymų sudarė portretai. Uždarius Vilniaus universitetą, veikė privačios dailininkų studijos, tačiau siekiantiems profesionalaus dailininko vardo tekdavo vykti į Peterburgo, Maskvos, Miuncheno ar kitas Europos dailės akademijas ir mokyklas. XIX a. antros pusės rusų buitinės ir akademinės dailės tradicijas plėtojo Peterburgo dailės akademijos auklėtiniai Ivanas Trutnevas ir Zigmas Petravičius.

 1866- 1915 metais Vilniuje veikė piešimo mokykla. Ją įkūrė ir ilgai vadovavo rusų tapytojas Ivanas Trutnevas (1827- 1912), savo darbuose vaizdavęs Lietuvos gamtą, žmonių buitį, istorinius įvykius. Mokykloje mokėsi T. Daugirdas, V. Didžiokas, R. Jakimavičius, V. Kairiūkštis, J. Zikaras ir kt.

 Dailės katedrų universitete veikos metais Lietuvos dailės pobūdį daugiausia lėmė jų profesorių kūryba. Pagrindinė dailės šaka, kaip ir Europoje, visą XIX a. išliko tapyba. Pagrindus tolesnei jos raidai padėjo piešimo tapybos katedros kūrėjo ir pirmojo jo vadovo Pranciškaus Smuglevičiaus (1745- 1807) kūryba ir pedagoginė veikla. Šio dailininko kūrybai būdingos tėvynės meilę ir pilietines dorybes aukštinančios drobės istorinėmis temomis, bažnytiniai paveikslai (Vilniaus Arkikatedroje, šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Vilniau universitete ir kt.), mitologizuoti portretai.

 Pirmąjį XIXa. dešimtmetį reprezentuoja P. Smuglevičiaus klasicizmas, kurį vėliau pratęsė jo mokiniai : K. Barauskas, J. Oleškevičius, D. Kontratavičius, J. Damelis. Jų kūryboje gausu įvairių krypčių bruožų. Istorinėse, mmitologinėse kompozicijose dominuoja klasicizmas, religinėje tapyboje- barokas, portretuose, peizažuose- romantizmas.

 Nuo klasicizmo iki romantizmo stiliaus „svyruoja“ universiteto profesoriaus Jono Rustemo (1762- 1835) kūryba. Be keleto mitologinių, religinių paveikslų, vieno kito peizažo, didžiausią jo piešinių dalį sudaro portretai. Romantizmo dėmesys žmogaus asmenybei, nuo luomo nepriklausančiai jo vidinei vertei būdingas gausiems kameriniams J. Rustemo tapytiems universiteto profesorių, draugų portretams, autoportretams. Juose daugiausia dėmesio skiriama realistiniam vaizdo traktavimui, romantinė nuotaika išgaunama judesio, šviesomaišos kontrastais, laisvesne tapymo maniera.

 Literatūros ir istorijos mokslo skatinimas, kartais susipindamas su stiprėjančia realistine nuostata ar naudodamasis akademizmo meninės išraiškos priemonėmis, romantizmas Lietuvos mene išsilakė visą šimtmetį. Romantizmu paženklinta daugelio J. Rustemo mokinių kūryba. Tarp žymiausių šios meninės krypties darbų Lietuvoje yra Valentino Vankavičiaus sukurtų Adomo Mickevičiaus portretų, Jono Damelio užfiksuotų Napoleono karo scenų, Vincento Dmachausko tapytų Lietuvos vaizdų, Kanuto Rusecko Lietuvos ir Italijos peizažų. Romantinė pasaulėjauta jungia ir skirtingos meninės formos Vincento Smakausko, Kanto Rusecko, Aleksandro Slendzinsko, Adomo Šemešio ir kitų tapytojų žanrinius paveikslus. Tai valstiečių, žydų, varguomenės vaizdavimo vaizdai, liaudės papročių scenos, kovas su kryžiuočiais šlovinančios kompozicijos literatūros kūrinių motyvais.

 Kaip ir Vakarų Europoje, Lietuvoje imta plisti religinio turinio, tačiau ne bažnytinė tapyba, vaizduojanti besimeldžiančius, religinėse apeigose dalyvaujančius žmones (T. Goreckio, K. Rusecko darbai). Bažnytinėje tapyboje XIXa. dažnai rremiamasi žymių Vakarų Europos, ypač italų dailininkų kūriniais. Paplinta kopijos. Jų vertės matas – techninio atlikimo tikslumas.

 Po 1863 metų sukilimo romantinėje dailėje atsiranda kovų vaizdų, scenų iš sukilėlių, tremtinių gyvenimo (Mykolo Elvyro Andriolio, Kazimiero Alchimavičiaus, Romano Aleknos Švoinickio drabai). M.E. Andriolio kūryba, ypač piešiniai, grafika, pasižymi laisvesne forma, gyvu, išraiškingu piešiniu, dinamiškomis kompozicijomis.

 XIXa. antroje pusėje realizmas tolydžio stiprėja. Populiarėja žanrinės tematikos paveikslai ir peizažai. Vis daugiau dėmesio skiriama vaizdavimo konkretumui ir etnografiniam tikslumui, kruopščiai atlikimo manierai ( Vincento Slendzinskio, Nikodemo Silvanavičiaus, Juozapo Balzukevičiaus, Pranciškaus Jurjevičiaus kūryba).

Grafika:

 Lietuvoje ilgą laiką naudota tik reproduktyvumui, nors buvo raižomi ir originalūs portretai, istorinės scenos. XIXa. viduryje paplinta litografija. Tuo metu Jono Kazimiero Vilčinskio rūpesčiu Paryžiuje išleistame litografijų rinkinyje „Vilniaus albumas“ reprodukuojami žymių krašto žmonių portretai, meno ir archeologijos paminklai, peizažai.

 Savarankiška grafikos kaip meno rūšies reikšmė išaugo ėmus kurti iliustracijas A. Mickevičiaus, J.I. Kraševskio poemoms ir kitiems lietuviškos tematikos literatūros kūrinimas ( V. Smakausko, A. Zaleckio, M.E. Andriolio, grafika ). Ypač didelę reikšmę grafikai turėjo liaudės menas.

 XIX a. antroje pusėje, nelikus stipraus, vienijančio centro, kokiu šimtmečio pradžioje buvo universitetas, posukiliminių represijų audromis išblaškius dailininkus, skulptūros ir bei kitų dailės šakų raida sulėtėjo. Meninė kūryba pagyvėjo tik XX a. pradžioje, ėmus rengti lietuvių liaudės

parodas. XIX a. Antroje pusėje Lietuvoje aukštosios dailės mokyklos nebuvo, bet tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą privačiose šios mokyklos auklėtinių studijose.

REALIZMAS- kilo iš lotyniško žodžio realis, reiškiančio tikras, daiktiškas. Pradeda formuotis XIX a. III dešimtmetyje

Vidinio ir išorinio konflikto ryšys. Išryškinamas vieno konflikto perėjimas į kitą.

Subjektyvus laikas siejamas su išoriniu. Dėmesys dabarčiai ir ateičiai. Aiškiai jaučiama istorijos raida .

Aplinka lemia žmogaus likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį, kartu neatmetama ir žmogaus valios bei pastangų reikšmė.

Iškeliamas meno oobjektyvumas, istorinis ir socialinis konkretumas.

Vaizduotę skatina gyvenimo sudėtingumas.

Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogaus paveikslo įvairiapusiškumas.

Kūryboje buvo tiriama visuomenės poveikis individui.

Aiškios laiko ir vietos ribos. Laikomasi veiksmo ir įvykių chronologijos. Priežasties ir pasėkmės ryšys. Jaučiama ateities laiko perspektyva.

Rašytojai, dailininkai, skulptoriai laikėsi požiūrio, kad menininko uždavinys yra tyrinėti tikrovę, meniniais vaizdais atskleisti tai, kas neprieinama arba sunkiai prieinama mokslui.

Realistiniam menui būdingiausia visuomeninė, arba socialinė, tematika ir problematika.

Objektyvaus stebėtojo poziciją realistiniame mene paprastai iišreiškia visažinio pasakotojo, vertintojo figūra (dailėje ją atitinka aiški vaizduojamoji perspektyva).

Realizmo meninius idealus geriausiai įgyvendino romanas – žanras, neturintis griežtų taisyklių, lengvai prisitaikantis prie įvairiausių tikrovės sričių vaizdavimo, sulydantis įvairiausių stilių elementus.

Asmenybės:

O. Balzakas (1803-1870) “Žmogiškoji komedija” ( 96 rromanų serija)

Stendalis ( Henry Beyle ) (1783-1842). Kaip Napoleono kareivis buvojo Lietuvoje. “Raudona ir juoda”, “Liusjenas Levenas”, “Parmos vienuolynas”.

P. Mėrimė (1803-1870) “Karolio IX laikų kronika” “Matėjas Falkonė” “Lokys” Libretas operai “Karmen”

G. Floberas (1821-1880) “Ponia Bovary” “Jausmų ugdymas”

G. de Mopasanas (1850-1893)“Vieno gyvenimo istorija” “Mont-Oriolis” “Pjeras ir Žanas

T. Dreizeris (1871-1945) “Sesuo Kerė” “Dženė Gerhart” “Genijus” “Amerikoniškoji tragedija”

Dž. Londonas (1876-1916) “Smokas Belju”,“Jūrų vilkas”,“Martinas Idenas”

V. Tekerėjus (1811-1863) “Snobų knyga” “Tuštybės mugė

Č. Dikensas (1812-1870) “Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai” “Oliverio Tvisto nuotykiai” “Senienų krautuvėlė” “Deividas Koperfildas”

I. Turgenevas (1818-1883) “Medžiotojo užrašai” “Mumu” “Bajorų gūžta” “Tėvai ir vaikai

F. Dostojevskis (1821-1881) “Pažemintieji ir nuskriaustieji” “Nusikaltimas ir bausmė” “Idiotas” “Broliai Karamazovai

L. Tolstojus (1828-1910) “Sevastopolio apsakymai” “Karas ir taika” “Ana KKarenina” “Prisikėlimas”

Prancūzų realistas G. Kurbė (1819-1877)

Milė J. (1814-1875)

Rodenas O. (1840-1917)

SIMBOLIZMAS

XIX a. II pusės ir XX a.pr. modernistinė Europos literatūros, teatro, iš dalies ir dailės (tapybos ir grafikos) kryptis. Susidarė Prancūzijoje ir Belgijoje kaip priešprieša pozityvistų racionalizmui, natūralizmo rašytojų tikrovės kopijavimo tendencijomis: iš dalies plėtojo romantizmo tradicijas. Estetika pagrįsta A. Šopenhauerio, F. Nyčės, A. Bergsono idealistiniais teiginiais, kad idėjos esančios pirminės, nenykstančios, kad būties esmę žmogus galįs tik nujausti, o ne protu suvokti. Simbolistai tvirtino, jog kiekviename realiame ddaikte, reiškinyje glūdi paslaptis, kurią įžvelgti galįs tik menas.

Simbolistai dažniausiai neigė socialinius politinius meno uždavinius, aukštino svajonę, kaip vienintelę individo dvasinio prieglobsčio formą standartizuotame kapitalizmo pasaulyje.

Literatūra – tai daugiausia lyrika ir dramaturgija. Terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų poetas Ž. Moreasas 1886 paskelbtame literatūros manifeste.

Simbolistai teigė, kad intuityvus rašytojo sąlytis su nekintančiomis būties esmėmis geriausiai esąs realizuojamas simboliu. Bet kuris žodis tampa simboliu, nusakydamas konkretų daiktą kaip pirminės kosminės vienovės atitikmenį arba grynųjų idėjų analogiją (Bodlero teiginys).

Simbolistai domėjosi menų sintezės idėja, mėgino išnaudoti muzikines kalbos galimybes, ištobulino laisvąsias eiles, eilėraštį, prozą, eilėraščių ciklo kompoziciją, įvedė į poeziją miesto temą.

XX a. 2 – 3 dešimtmetyje į simbolizmą linko B. Sruoga, F. Kirša, V. Mykolaitis – Putinas, M. Vaitkus, P. Vaičiūnas ir kiti. Su simbolizmu lietuvių poezijoje siejamos įvairios poetinio mąstymo kryptys – alegorizmas (Vaitkus), abstraktusis intelektualizmas (Kirša), laisvas emocinių asociacijų srautas (Sruoga), vidinis dramatizmas (Mykolaitis – Putinas), aforistiškumas ir liaudiška žodžio archaika (lietuviškoji Baltrušaičio poezija). Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofijos lyrikai, padidino gamtos vaizdų prasmingumą, įvedė improvizacinį stilių, ištobulino muzikines išraiškos priemones. Simbolizmo poveikis žymus ir XX a. pirmųjų dešimtmečių dramaturgijoje (Vydūno, Mykolaičio – Putino ministerijos, Puidos, Vaitkaus, L. Giros, ankstyvosios Vaičiūno dramos).

Dailėje simbolizmas vientisos krypties nesudarė. DDailininkai rėmėsi neoromantizmo, dekadentizmo, estetizmo idėjomis bei akademizmo, art nouveau, postimpresionizmo išraiškos priemonėmis. Siekė vaizduoti tai, kas nematoma – dvasinį pasaulį, jausmus, perteikti mistinį, religinį, turinį, susijusį su būties paslaptimis. Plėtojo visatos valdovo, mirties, eroso tematiką.

Simbolistai nukreipė dėmesį į tamsiąsias žmogaus sielos puses. Jų kūryboje sutinkami personažai keistomis, raiškiomis pozomis, iškreiptos kaukės, sustingę juodų akių žvilgsniai mirtinai išblyškusiuose veiduose, lemtingų nuojautų ženklai, šlykščios fantastinės būtybės, skeletai, kaukolės ir panašūs motyvai.

IMPRESIONIZMAS

Impresionizmas (XIX a. pab.-XX a. pr.) – meno kryptis, apimanti literatūrą, dailę, teatrą ir muziką.

Susiformavo pirmiausia prancūzų tapyboje kaip priešprieša saloniniam akademizmui, vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje.

Pagrindinis impresionizmo principas – atspindėti akimirką, sustabdyti judesį, atspindėti realybės nepastovumą, pagrįsti įspūdžiu.

IMPRESIONISTAI:

Dailininkai

• Monė

• Dega

• Polis

• Gogenas

• Rodenas

• Renuaras

Kompozitoriai

• Ravelis

• Diuka

• Debiusi

Rašytojai

• Rilkė

• Hamsunas

• Šeinius

• Šatrijos Ragana

Estetikos filosofinis pagrindas

 Pasaulyje viskas kinta ir tikra yra tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką.

 Perteikiami trumpalaikiai pojūčiai, unikalūs įspūdžiai, intymūs išgyvenimai.

 Vaizdus sieja ne mintis, o nuotaika.

Literatūra

 Pagrindinė ankstyvosios kūrybos tema- meilė. Ji paprastai nelaiminga, bet išgyvenama stoiškai. Kūrinių veikėjai, išduoti mylimųjų, nuvilti svajonių apie apie amžinąją meilę, raminasi, kad gyvens geriau kitiems, negu sau: kunigaus,modernizuos kaimą, dorai augins vaikus.

 II tema – gamta. Ji – gėris, kuri žmogus ne visada supranta.

Dailė

 Dailė ypač pabrėžia šviesos įtaką spalvų kaitai,

 Jie tapė paprastus daiktus, peizažus, miesto vaizdus, savo amžininkus,

 Perteikiamas individualus, tą pačią aakimirką dailininkui kilęs įspūdis,

 Paveiksluose fiksuotas akimirkos vaizdas.

MUZIKA

 Kompozitoriai impresionistai stengėsi perteikti regimųjų ir girdimųjų įspūdžių, antikinio meno kurinių, tolimųjų kraštų egzotikos sukeltas nuotaikas,

 Daug dėmesio skyrė muzikos skambesio spalvingumui,

 Tembrą laikė savarankišku muzikos elementu,

 Išplėtė mažoro – minoro tonacines sistemos ribas,

 Harmoniją praturtino sudėtingų akordų kompleksais,

 Faktūroje gretino aukštąjį ir žemąjį registrus,

 Orkestre gausiai vartojo instrumentų solo,

 Atsisakė griežtos ritmikos.

XX AMŽIUS

Kubizmas yra XX amžiaus pradžioje susiformavusi moderniojo meno srovė. Kubizmo pradininku laikomas ispanas Pablas Pikasas. Jis sukūrė apie 13 tūkst. darbų (paveikslų, eskizų, piešinių, etiudų). Jo kūryboje išskiriami mėlynasis, rusvasis ir kubistinis periodai.

 P. Sezano kūrybinių dėsnių įkvėpta, 1907—1914 m. susiburia jaunų dailininkų grupė, kurie rinkdavosi pas dailininką Pablą Pikasą (1881—1973). Šiame būryje gimsta nauja kryptis, pavadinta kubizmu.

 Būdingiausi kubizmo vaizdavimo bruožai — realių daiktų atsisakymas, keleto žiūrėjimo taškų įvedimas. Tenkinamasi prigesusiomis spalvomis: ruda, pilka, žalia ir gelsva. Kubistinės formos perkialiamos į erdvę. Atsiranda tokia pat skulptūra. Jos autoriai — G. Brakas, R. Diušampas Vijonas, Ž. Lipšicas. Dailininkus domina ne realūs aspektai, o tapomų daiktų esmė. Savo meninius principus jie suformuluoja ir teoriškai. Kubizmo pagrindu susiformuoja koliažas.

Ekspresionizmas (pranc. expressionisme – expression) – išreiškimas, išraiškingumas, išraiška.

 XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė vakarų Europos dailės, literatūros, muzikos, architektūros ir teatro srovė.

 Jai būdinga atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų

reiškimas, anarchistinės, pacifistinės ir antimiesčioniškos idėjos, apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai.

Atstovai:

 KOKOŠKA Oskaras (1886-1980)

Edvardas Munkas 1863-1944

 Ersntas Kirchneris 1880-1938

Dada arba Dadaizmas prasidėjo 1916 m. Ciūriche, Šveicarijoje, kaip atsakas į I Pasaulinio karo baisumus. Iš Ciūricho dadaizmas išplito po visą Europą kai kuriose Rusijos dalyse ir net JAV – Niujorke.

 Dadaizmas buvo nihilistinis kultūrinis judėjimas, paneigęs visus iki tol buvusius dailės, literatūros principus. Anot dadaizmo šalininkų, Dada ne menas, o anti-menas. Viskas ką ankstesnė dailė vaizdavo, dadaistai piešė priešingai. Dadaistai bandė paneigti vvisas tuometines estetines ir socialines vertybes. Jų darbai buvo sukurti siekiant šokiruoti ir išmušti iš vėžių publiką, taip bandant pakeisti jų estetines vertybes.

 Dadaistai surado be galo daug būdų išreikšti jų juodą humorą naudojant visai skirtingus elementus dailės kūrimui. Jie naudojo neįprastas medžiagas, įskaitant atliekas iš gatvės ir gatavus drabužius. Dada darbai privertė stebėtoją apsvarstyti priimtą realybę ir pripažinti vaizduotės galimybę.

Siurrealizmas ( virš tikrovės, realybės) XX a. III-V dešimt. kultūrinis, intelektinis, artistinis, meninis judėjimas. Siurrealizmas prasidėjo su Andrė Bretono siurrealizmo mmanifesto paskelbimu 1924 m.

 Siurrealizmas pagrįstas aukštesnės realybės formomis, svajų visgalybe, nesavanaudišku idėjos žaidimu. Siurrealizmas turi sugriauti vieną kartą ir visiems laikams visus kitus psichinius mechanizmus, kurie trukdo suvokti aukštesnę realybę. Siurrealizmas persipina su realiu gyvenimu. Fantazijų realumo ir siekė siurrealistai. SSiurrealistų kūryba skirta neištirtiems pasąmonės klodams atskleisti. Jiems labai svarbus laisvas pasąmonės reiškimasis.

 Dailės kūriniuose tikrovės detalės tapomos natūraliai, meistriškai, tačiau iškraipomas daiktų savybės, pabrėžiamas sugretinimo absurdiškumas, nes juk realūs daiktai gretinami su nerealiais sapnų, haliucinacijų, erotinių fantazijų daiktais.

Atstovai:

Choano Miro 1893-1983

Salvadoras Dali 1904-1989

Maksas Ernstas 1891-1979 m.

Futurizmas – XX amžiaus pradžioje susikūrisi moderniosios dailės meno šaka. Jo iniciatorius laikomas italų poetas Filipas Tomazas Marinetis kada 1909 m. paskelbė ateities meno — futurizmo — manifestą. Jame buvo laužomi visi standartai, tapyba ir skulptūra siekė perteikti judėjimą.

 Futuristų sprendimas buvo kiek naivokas: lekiantis šuoliais žirgas, anot jų, turi ne keturias, o dvidešimt kojų, kurios juda trikampiu. Jie tapė arklius, šunis, žmones su daugybe paeiliui arba spinduliu išdėstitų kojų. Dinamiką ir judėjimą reiškė erdvę sskaidančiais susikertančiais spinduliais, banguojančiais laukais. Garsą galima išreikšti bangų seka, spalvą — lužtančio spektro ritmu.

Fovizmas XX a. pr. prancūzų modernistinės tapybos kryptis. Fovistai išgarsėjo ekspozicija, surengta 1905 m. rudens salone Paryžiuje, kurią kritikas Louis Vauxcelles’is pavadino ,,laukinių žvėrių narvu“.

 Fovistai atsisakė realistinio vaizdavimo būdo. Kūrė sąlygiškus vaizdus, kuriems būdingas grynų, ryškių,kontrastingų spalvų koloritas. Dekoratyvios plokščios formos, ornamentinis piešinys, ekspresyvi ritmika.

 Portretai, natiurmortai, peizažai, figūrinės kompozicijos — pasižymi emocingumu, pakilia nuotaika.

 Fovistų vadovas — tapytojas Henri Matisse’as. Žymiausi dail.: Andrė Derain, MMaurice Vlaminck, Raoul Dufy, Albert Marguet

Konstruktyvizmas – XX amžiaus 2 – 3 dešimtmečių rusų modernistinės dailės ir architektūros kryptis. Konstruktivizmo užuomazgos išryškėjo 1913 – 17 Vladimiro Tatlino erdvinėse kompozicijose.

 Architektūros ir dailės raidą siejo su socialine revoliucija, smerkė tradicinę, estetinius poreikius tenkinančią kūrybą, orientavosi į pramoninę dailę, pritaikytą masinei gamybai, skirtą plačiųjų visuomenės sluoksnių, pirmiausia darbininkijos, reikmėms. Meninę veiklą grindė tikslingumo, paprastumo, ekonomiškumo kriterijai.

 Konstruktyvistai pagrindė sovietinio dizaino ir moderniosios architektūros principus, užmezgė su daugelio Europos šalių modernistais, avangardiniais leidiniais bei organizacijomis. 1914 architektūros terminą pirmasis pavartojo Tatlinas.

POSTMODERNIZMAS

Tai XX a. (po 8 deš.) postindustrinės visuomenės meno tendencijų ir krypčių visuma. Vertinama ne originalumas, o kartojimas, ne forma, o koncepcija, ne kūrinys, o procesas, ne atskirų meno sričių specifika, o jų sintezė, susiliejimas į hibridines rūšis.

Postmodernistinės kryptys:

Performansas

Instaliacija

Fotorealizmas

Videomenas

Konseptualizams

Kūno menas

Žemės menas

Primityvizmas

Popmenas(popartas) tai XX a. meninis judėjimas, pradėtas 1950 m. Anglijoje ir JAV. Plėtojosi 6 dešimtmečio II pusėje – 8 dešimtmečio pradžioje.

Tai elitinio meno ir abstrakčiojo ekspresionizmo priešprieša. Šios meno krypties dailininkų kūrybiniai ieškojimai rėmėsi Marselio Diušano, kuris dar XX a. pradžioje savo paveiksluose pradėjo naudoti “populiarius”, t. y. plačiai vartojamus daiktus kūrybos principais. Ištraukdami iš natūralios aplinkos, masinės gamybos daiktus ir derindami juos su tradicinėmis meno medžiagomis, poparto menininkai panaikino įprastas tapybos rribas. Tapyba susimaišė su skulptūra.

Dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš komercinės produkcijos: prekių įpakavimų, reklaminių plakatų, komiksų, žurnalų ir laikraščių nuotraukų, televizijos ir kino vaizdinių. Jie komponavo:

 Asambliažus – tai erdviniai kūriniai iš daiktų arba jų dalių, pritvirtintų ant įrėmintos plokštumos ar sudėti į dėžutes. Jis jungia skulptūros ir tapybos išraiškos priemones

 Koliažus – ant kartono, drobės, faneros klijuojamos audinių, tapetų, laikraščių, plakatų, bei kitų spaudinių skiautės. Klijuota kompozicija dažnai papildoma tapybos išraiškos priemonėmis. Tarp realių daiktų fragmentai įterpiami į sąlygišką meninę erdvę, sukuriami netikėtų formų, faktūrų, spalvų, vaizdinių, motyvų deriniai bei prasmės asociacijos.

 Multiplius – tai serijiniai, parduoti skirti dailės kūriniai, dauginami dažniausiai pramoniniu būdu.

Taip kūriniai sutapatinami su masinio vartojimo daiktais, paneigiamas jų unikalumas, panaikinamas skirtumas tarp originalumo ir kopijos.

Visas popartas balansuoja ant absurdo ir ironijos ribos. Ironiškas poparto požiūris į masinę kultūrą keliami klausimai: kas yra menas ir kas yra kičas? Nors ši meno kryptis pavadinimą gavo atsitiktinai, santrumpa “pop” ilgainiui virto visuotiniu, negatyviu masinės kultūros sinonimu.

Kinetinis menas – (gr. kinētós — judantis, judrus < kinéō — judinu), vėlyvojo modernizmo kryptis, artima opdailei. Siekiama įveikti kūrinio statiką, paversti jį judančiu erdvėje ir laike. Dinamiška kompozicija kuriama dvejopomis priemonėmis: iliuzinėmis (pagrįstomis optikos dėsniais) ir mechaninėmis (pagrįstomis gamtos jėgų arba spec. prietaisų vveikimu).

Kinetinis menas susiformavo 20 a. 6-7 dešimtmečiais. Nutapyta kintančio vaizdo paveikslų, sukurta judančių trimačių konstrukcijų. Prancūzijoje kinetinio meno principus plėtojo Vizualinio meno tyrinėjimų grupė (Groupe de Recherche d’Art Visuel, GRAV, 1960-68 m.), Vokietijoje – „Zero” (1957-60 m.), Italijoje – grupės „T” (1959-66 m.) ir „N” (1960-64 m.).

Optinis menas – Pagrįsta regėjimo fiziologija ir psichologija.

Remiasi gilumos, judėjimo, pulsavimo, mirgėjimo optinių iliuzijų kūrimu.

Pirmoji paroda “Jautrioji akis” įvyko 1965 m. Niujorke.

Dailininkai rėmėsi neoimpresionizmo patirtimi. Išraiškos priemonės – geometriniai elementai (taškai, linijos, formos) sukuriantys judėjimo, pulsavimo optinė iliuziją.

Visa tai išliko iki dabar 

XX a. LIETUVOS MENAS

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių tautai “atbudus”, pradėta rūpintis lietuviškos muzikinės kultūros, o taip pat ir lietuviškos operos meno ugdymu. Tuo metu Lietuvoje gimė vadinamasis klojimų teatras, (ar vad. Lietuviški vakarai), kurių programą dažniausiai sudarydavo chorų dainos ir vieno kurio scenos veikalėlio vaidinimas. XIX a. pabaigoje tie vakarai dar būdavo slapti, o į viešumą išėjo tik nuo 1904 m., atgavus spaudą. Klojiminio teatro laikotarpyje ypač daug reikšmingų darbų atliko kompozitorius Stasys Šimkus (1887-1943), organizuodamas chorus, rengdamas lietuviškus vakarus ir skadindamas muzikinės kultūros ugdymą beveik visoje Lietuvoje.

• Lietuvių tautinės operos pradininkas yra kompozitorius Mikas Petrauskas (1873-1937).

• Jo opera – melodrama ”Birutė” mėgėjų pastangomis buvo pastatyta Vilniuje

1906 m. lapkričio 6 d.

• “Birutės” libretą parašė Žemkalnis.

• Tik pradedančio, jauno kompozitoriaus M. Petrausko melodrama “Birutė” dar nebuvo aukšto meninio lygio operos veikalas, bet savo istoriniu lietuvišku turiniu, lietuvių liaudies dainų melodijomis pagrįsta muzika to veikalo pastatymas yra itin reikšmingas įvykis lietuvių operos teatro istorijoje.

Po “Birutės” pastatymo 1906 m. Vilniuje iki I pasaulinio karo pradžios, lietuvių muzikinė veikla savoje žemėje reiškėsi daugiausia chorų, instrumentinės muzikos ir operos solistų koncertų rengimu.

Lietuvos XX a. pradžios kompozitoriai:

St. Šimkus, J. Naujalis, M. K. Čiurlionis, J. Tallat-Kelpša, M.Petrauskas