LAIKRAŠTIS “VARPAS” IR JO POLITINĖS IDĖJOS

TURINYS:

1. ĮVADAS…………………………3psl;

2. LIETUVIŲ TAUTINIS ATGIMIMAS………………4psl;

3. PIRMIEJI LAIKRAŠČIAI LIETUVOJE…………….5psl;

4. LAIKRAŠTIS ATEINA Į LIETUVĄ………………5psl;

5. AUŠRAI PASIRODŽIUS…………………..6psl;

6. LAIKRAŠTIS “VARPAS”…………………..7psl;

7. VARPO IR AUŠROS SKIRTUMAI……………………..8psl;

8. VARPININKAI…………………………9psl;

9. VARPO PROGRAMA IR SIEKIAI………………10psl;

10. IŠVADA…………………………12psl;

11. NAUDOTA LITERATŪRA………………………..13psl;

12. IŠNAŠOS…………………………14psl.

ĮVADAS

XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje vyko spartus tautinės sąmonės brendimas ir moderniosios tautos formavimasis. Plačiai plito nelegalios spaudos leidiniai: laikraštis „Varpas“, lietuviškos knygos, maldaknygės, spausdintos Tilžėje ir platintos knygnešių.

Varpas“ – vienas iš spaudos draudimo metais ilgiausiai (1889-1905m.) ėjęs literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis.Savo darbe aš bandysiu kiek plačiau pakalbėti apie lietuvių tautinį bei kultūrinį atgimimą, apžvelgti XIX a. problematiką, apie pirmuosius laikraščius LLietuvoje,

laikraštį Varpą ir jo siekius.

„Aušrai“ sustojus, buvo jaučiamas lietuviško laikraščio trūkumas. Varšuvos lietuvių draugijoje „Lietuva“ buvo svarstoma, ar „Aušrą“ atgaivinti, ar leisti naują laikraštį. Naujo laikraščio iniciatoriai buvo draugijos nariai V.Kudirka, J.Gaidamavičius, J.Adomaitis-Šernas ir kiti. Kurį laiką J.Gaidamavičius buvo laikraščio redaktoriumi, pirmajam „Varpo“ numeriui parašė įžanginį straipsnį „Naujas laikraštis“

. „Varpe“ iš viso bendradarbiavo apie 150 pasaulietiškų inteligentų. „Varpas“ buvo tarytum, „Aušros“ aukštesnės pakopos tęsinys. „Aušros“ pradėtieji kelti principai – tautos savarankiškumo, demokratizmo, piliečių laisvių – dar nebuvo jjoje įgavę aiškių, visiems suprantamų formų. „Varpas“ tuos principus išplėtė, išryškino ir svarbiausia, atrėmė į konkrečius, gyvenimiškus pagrindus, susiedamas tautinės kultūros klausimus su ekonominiais reikalais. „Varpas“ stojo į griežtą opoziciją rusų politikai Lietuvoje, drąsiai kėlė valdžios daromas lietuviams skriaudas, smerkė ppriespaudos ir rusinimo politiką.

LIETUVIŲ TAUTINIS ATGIMIMAS

Pirmiausia reikėtu apžvelgti XIX a. Lietuvos veidą, nes tik išsiaiškinus priežastis, mes galime kalbėti ir apie V.Kudirkos kūdikį Varpą. Taigi, “XIX a. pradžioje sulenkėjusi Lietuvos bajorija lietuvių tautiniu atgimimu nesidomėjo. Tik Žemaitijoje, kur buvo daug lietuviškai kalbančių bajorų, kai kurie bandė žemaitiškai rašyti ir rinkti tautosaką. Žemaičių tautiškojo ir kultūrinio sąjūdžio centras buvo vyskupo J.Giedraičio rezidencija Alsėdžiai. Vyskupas 1816 metais lietuviškai išleido Šventojo Rašto vertimą, jo raginami kunigai prie bažnyčių steigė mokyklas. D.Poška ėmėsi rašyti žemaitišką žodyną, S.Stanevičius – lietuviškų dainų rinkinį. Bajorai ir kunigai pradėjo spausdinti naujas maldaknyges, giesmynus, elementorius. D.Poška savo Baublyje įsteigė senienų muziejų ir bandė rašyti Lietuvos istoriją. Tačiau šie inteligentai buvo senosios karalystės patriotai, todėl po 1831 metų ssukilimo tas judėjimas išnyko.

Antrasis kultūrinis lietuvių tautos pakilimas savo idėjomis labai skyrėsi nuo 1831 ir 1863 metų Lietuvoje vykusių sukilimų. Šį tautinį sąjūdį išjudino vyskupas M.Valančius, kurio nurodymu jo valdomoje vyskupijoje buvo pristeigta daug lietuviškų liaudies mokyklų. 1864 metais rusų carinė valdžia Muravjovo-Koriko įsakymu lietuviškas parapines mokyklas uždarė. Tuomet vyskupo M.Valančiaus raginimu daug kur atsirado slaptų mokyklų, kuriose mokė patys tėvai arba daraktoriai. Tokios mokyklos veikė visą spaudos draudimo laikotarpį – apie 40 metų.

Kai 1865 metais buvo uždrausti rraštai lotyniškomis raidėmis, lietuviškos knygos spausdinamos Prūsijoje ir slapta gabenamos į Lietuvą. Mažojoje Lietuvoje lietuviškų knygų spausdinimą ir jų platinimą Didžiojoje Lietuvoje, raginami ir padedami vyskupo M.Valančiaus, pradėjo dvasininkai.

Pasauliečiai inteligentai į lietuviškos spaudos leidybą įsitraukė po 20 metų, 1883 metais J.Basanavičiui įsteigus Aušrą. Šis laikraštis neturėjo aiškios ateities programos, politinių klausimų nelietė, bet stengėsi šviesti lietuvius tautiškai ir kultūriškai. Kuomet Aušrą pradėjo redaguoti laisvamanis J.Šliūpas, laikraštyje pasirodė rašiniai, nukreipti prieš krikščionybę ir Katalikų Bažnyčią. Praktiškai to meto laisvamaniai norėjo nukirsti tą krikščioniškąją spaudos platinimo šaką, ant kurios sėdėjo, todėl katalikiškoji visuomenė nuo jų nusigręžė, ir laikraštis 1886 metais dėl materialinių sunkumų nustojo eiti.

1889 metais dr. V.Kudirka pradėjo leisti mėnraštį Varpas. Aplink jį susibūrė įvairių pažiūrų lietuviškos orientacijos inteligentai: liberalai, socialistai ir katalikai. Jame atsispindėjo visi lietuvių visuomenės sluoksniai ir jų reikalai – gerosios ir blogosios pusės. Varpo idėjinis principas buvo toks: lietuviai turi pasitikėti tiktai savo jėgomis ir dirbti, nelaukdami jokių politinių permainų. Laikraštis ėjo iki 1905 metų.”1

Rusų valdžia įsitikino, kad tokiais draudimais ji nieko nepasiekė – lietuvių nesurusino, tik padarė juos aršiais priešininkais. Todėl 1904 m. gegužės 7 d. caras savo dekretu paskelbė lietuviškai spaudai laisvę. Tačiau kova už spaudos laisvę jau buvo išjudinusi visą tautą iir ją parengusi kitiems – jau politiniams žingsniams dėl socialinių sąlygų pagerinimo ir dėl valstybinio apsisprendimo.

PIRMIEJI LAIKRAŠČIAI LIETUVOJE

Lietuvoje pirmieji laikraščiai kaip ir kaimyninėse Pabaltijo šalyse, dėl daugelio istorinių ir politinių priežasčių pasirodė gerokai vėliau, nei Vakarų Europoje. Lietuvoje ypač susivėlino originalios nacionalinės periodikos atsiradimas, nors pirmosios spaustuvės LDK atsirado beveik tuo pat metu, kaip ir pas artimiausius mūsų kaimynus.

“1503 m. buvo įkurta pirmoji spaustuvė Krokuvoje, o 1513 m. čia išleista pirmoji lenkiška knyga. 1522 m. P. Skorina įkūrė pirmąją spaustuvę Vilniuje, bet lietuviškų knygų jo įmonė nespausdino. O 1523 m. Karaliaučiuje pradėjusi darbą H. Veinreicho spaustuvė 1545 m. išleido pirmąją knygą prūsų kalba, o 1547 m. – pirmąją lietuvišką knygą. Poligrafinė technika palaipsniui plito į rytus ir šiaurę (1552 m. – pirmoji spaustuvė Maskvoje, 1588 m. – Rygoje, 1631 m. – Tartu, 1635 m. – Taline). Mūsų kaimyniniuose kraštuose anksti pasirodė pirmieji laikraščiai, leidžiami vokiečių kalba; Latvijoje – 1681 m., Estijoje – 1689 m. “2

LAIKRAŠTIS ATEINA Į LIETUVĄ

“Pirmasis laikraštis Lietuvoje buvo „Kurier Litewski” (1760-1763), leidžiamas su trimis priedais. Šių priedų pagrindu vėliau ėjo „Gazety Wilenskie” (1764-1793). Laikraščio leidimas nutrūko po antrojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalinimo. T. Kosciuškos sukilėlių vadovybė 1794 m. leido laikraštį „Gazeta. Nacodowa Wilenska”, šio ssukilimo metu pasirodė ir pirmieji atsišaukimai lietuvių kalba dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

1796 m. atgaivintas „Kurier Litewski” iki 1797 m. ėjo Gardine, po to – Vilniuje (1797-1833) su nedidele pertrauka, kai 1804-1805 m. buvo leidžiama „Gazeta Litewska”. 1834-1840 m. „Kurier Litewski” lygiagrečiai leistas ir rusų kalba, pavadinimu „Litovskij vestnik” su atskiru rusišku priedu. XIX a. pirmoje pusėje Lietuvoje, pradedant „Tygodnik Wiienski” (1804) ir „Dziennik Wilenski” (1805-1806), ėjo gausi ir įvairi lenkų spauda. 1802 m. Vilniuje išėjo pirmasis laikraštis prancūzų, 1810 m.- vokiečių, 1841 m. – žydų kalba. XIX a. įvairiu laiku buvo pradėta leisti apie keliasdešimt įvairaus pobūdžio oficialių ir privačių rusiškų laikraščių bei žurnalų.

Pirmieji periodiniai leidiniai lietuvių kalba pasirodė XIX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Mažojoje Lietuvoje, už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų. Mūsų artimiausi kaimynai tai padarė kur kas anksčiau, o be to, savose žemėse (Estijoje 1766 m., Latvijoje – 1768 m.).

Pačiu pirmuoju lietuvišku periodiniu leidiniu formaliai laikomas (iki šiol dar nesurastas ir žinomas tik pagal aprašus) žurnalo pobūdžio spaudinys „Nusidavimas Dievo karalystėje”, leistas Tilžėje (1823-1825) ir jo tęsinys – Karaliaučiuje 1832-1921 m.”3

AUŠRAI PASIRODŽIUS

Naujas etapas lietuvių nacionalinio judėjimo ir periodinės spaudos istorijoje prasidėjo su „Aušros” (1883-1886) pasirodymu. “Tai buvo pirmasis profesionalus mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas lotyniškomis

raidėmis, leidžiamas Rytų Prūsijoje (Ragainėje ir Tilžėje), tačiau jau ištisai skirtas caro valdomos Lietuvos dalies skaitytojams ir tiems Rusijos miestams, kur gyveno lietuviai inteligentai. Leidinyje bendradarbiavo daugiau kaip 70 autorių, jo tiražas pasiekdavo 1 tūkst. egzempliorių.

„Aušros” sustojimas, greta finansinių sunkumų, didele dalimi buvo susijęs su prasidėjusia intensyvia lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvių idėjine diferenciacija, taip pat augančiu revoliuciniu judėjimu visoje Rusijos imperijoje. Dešinysis aušrininkų sparnas ir katalikai Tilžėje leido „Šviesą” (1887-1888 ir 1890). Netrukus katalikai pradėjo ten leisti „Žemaičių iir Lietuvos apžvalgą” (1890-1896), „Tėvynės sargą” (1896-1904), „Žinyčią” (1900-1902) ir kt. Katalikų spauda, nelegaliai platinama Lietuvoje drauge su draudžiamomis maldaknygėmis ir katalikiškais kalendoriais, diegė skaitytojams pasipriešinimo rusifikacijai, gimtosios kalbos išsaugojimo idėjas ir ugdė pagrindinius krikščioniškos moralės bei demokratijos principus.

Lietuviai inteligentai susitelkė ir V. Kudirkos įkurtame „Varpe” (1889-1905). Šis liberaliosios demokratijos visuomeninis, politinis, literatūrinis ir mokslinis žurnalas ypač kritikavo caro valdžios nacionalinio engimo politiką, reikalavo lietuviams ekonominių, kultūrinių ir politinių teisių, skelbė tautos vienybės šūkius, rūpinosi švietimu ir lietuvių kalbos bbei literatūros ugdymu, spaudos laisvės atgavimu, skleidė nacionalinės pramonės, amatų, prekybos, pažangaus ūkininkavimo idėjas. Varpininkai leido kaimui skirtą laikraštį „Ūkininką” (1890-1905) ir populiaresnį laikraštį „Naujienos” (1901-1903). “4

LAIKRAŠTIS “VARPAS”

“VARPAS – literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, ėjęs 1889 m. sausio mėn. –1906 m. Tilžėje ir Ragainėje.

Aušrai sustojus, pajusta lietuviško laikraščio trūkumas. M. Jankaus Tilžėje leidžiamas Garsas arba J. Šliūpo Amerikoje pradėtas leisti Lietuviškasis Balsas negalėjo patenkinti susipratusių lietuvių, o ypač studentų, kurių į XIX a. pabaigą vis daugiau išeidavo iš Lietuvos kaimo. Vien tik Maskvos Lietuvių studentų draugijos narių, K. Griniaus liudijimu, buvo tuomet 58. Tą spaudos spragą bandė užpildyti Tilžėje 1887-1888 leistoji Šviesa, kurioje, daugiausia maskviečio studento P. Leono pastangomis, bandyta pašalinti plyšį, atsiradusį Aušros laikais, tarp patriotinių kunigų ir pasauliečių inteligentų. Šviesa sustojo ėjusi svarbiausia dėl bendradarbių stokos: dalis jų nuėjo į Apžvalgą, kita dalis į įsisteigusį Varpą. Varpo pradininkai buvo 1888 Varšuvoje įsteigtos Lietuvos draugijos nariai: V. Kudirka, J. Gaidamavičius, J. Adomaitis-Šemas, J. Kaukas, J. Staugaitis ir kkt. Tos draugijos narių būta nedaug, vos 22 (tarp jų 12 studentų). Šios draugijos įstatuose buvo vienas tikslų – platinti apšvietą, leidžiant knygas ir laikraščius. Tam tikslui buvo įsteigta varpininkų leidykla, kuri ėmėsi leisti: Mėnesinį žurnalą Varpą, skirtą daugiausia inteligentams; mėnesinį laikraštį Ūkininką, skirtą valstiečiams (žemdirbiams); vien tik informacini, nepolitinį laikraštį Naujienas (ėjo 1901-1903). Tarp to meto vadovaujančių lietuvių inteligentų kurį laiką buvo svarstoma: stengtis atgaivinti Aušrą ar leisti naują laikraštį. Įstabu, kokius motyvus nurodo V. Kudirka savo laiške J. BBasanavičiui įrodinėdamas, jog reikia ne Aušrą atgaivinti, o naują laikraštį leisti. Jis rašo: „Atgaivintą Aušrą jau iš pradžių sutiktų neištikėjimas ir šnairavimas vienos dalies Lietuvių, kuri dėl paspyrimo ir išplatinimo laikraščio labai būtų reikalinga – sakome apie kunigus, tarp kurių vienok jau randasi tikri Lietuviai. Mums rodosi, kad laikraštis lietuviškas, kaip šiandien, idant išsiplatintų Lietuvoje, turi būti vidutinišku, kuris niekur nesiektų tikėjimo dalykų ir nepeiktų per smarkiai jo užžiūrėtojų. Dėl to pagal mūsų supratimą taikiau ir naudingiau būtų vietoje atgaivinimo mirusiojo uždėti naują laikraštį.“

Vienas iš motyvų buvo – viltis susilaukti iš jaunųjų kunigų daugiau talkos ir mažiau priešiškumo, negu sulaukė Aušra. Tas įsakmiai pabrėžiama 1889 V. 9 nr.: „Užsiimdami svietiško gyvenimo dalį, mes geidžiame pasidalinti darbais su tarnais bažnyčios, idant drauge susitardami ir paremdami vieni kitus galėtume tarnauti tėvynei.

Ta viltis nebuvo visai be pagrindo: kurį laiką Varpui tikrai talkininkavo keletas kunigų ir būrelis Seinų dvasinės seminarijos klierikų. Tik toji talka, deja, neilgai truko.Iš Varpo. kunigai pasitraukė gana netikėtai, o iš dalies ir atsitiktinai. Nors iki 1899 m. pavasario Varpo. redaktoriumi buvo V. Kudirka, bet jis didelės dalies Varpo. straipsnių nematydavo, nes daugelis straipsnių pasiekdavo tiesiog Tilžę ir ten jie buvo įdedami vietoje esančių redaktorių; V. Kudirka daugiausia prirašydavo iir beveik ištisai suredaguodavo Tėvynės Varpus, tuo nusakydamas Varpo siekimus ir išryškindamas Varpo veidą, o Tilžėje (ir Ragainėje) Varpą. tvarkė 1890 J. Adomaitis-Šernas, 1891-1894 – J. Kriaučiūnas; prie Varpo trumpai sustodavo ir koks pasitraukęs šviesuolis (A. Milukas, P. Mikolainis); vienu metu šį tą pats sava atsakomybe buvo įspraudęs ir M. Jankus. 1899 m. kovo mėn. pabėgęs i M. Lietuvą, nuo Nr. 6. Varpą redaguoti perėmė J. Bagdonas, V. pasukdamas daugiau į socialistų pusę; jis Varpą pats vienas redagavo iki 1903 m. Nr. 7 ir vėl nuo 1904 m. Nr. 9. iki 1905 m. Nr. 6; 1903-1904 m. laikotarpiu redagavo J. Šaulys, o nuo 1905 m. Nr. 7 – P. Višinskis. Vokiečių valdžiai atsakomaisiais Varpo. redaktoriais buvo: 1889-1892 Nr. 3 M. Jankus, 1892-1894 – Kr. Voska ir 1895-1905 – J. Lapinas. Taip pat Varpui teko keisti ir spaustuves:. 1899 m. perkėlus Varpo. spausdinimą į Ragainę, tolokai nuo Tilžės, Varpo negaudavo knygnešiai, nes buvo teigiama, kad, toks Varpas. iš viso nepasirodo, o O. von Mauderodė per J. Angrabaitį Varpą pavertė bedievišku, J. Adomaitį skųsdamas vokiečiams ,nihilistu visai iš Tilžės išgyveno ir t.t.; “5

“Antras sunkumų metas ištiko Varpą 1895-1897, kai neteko kunigų talkos ir teko remtis vien pasauliečiais. Tilžėje buvo įsigyvenęs dviejų tiražų ppaprotys: spaustuvininkai, išspausdinę tam tikrą savo reikalams kiekį, per savo talkininkus išparduodavo pirmą, o tik savus išbaigę, paleisdavo užsakytuosius. Dviejų tiražų paprotys anuo metu pjovė visus lietuviškuosius leidinius. Varpo. nuostolius mokėjo V. Bruožis, St. Matulaitis, K. Grimus, L. Vaineikis ir kt. Aplamai Varpas. yra vienas spaudos draudimo meto ilgiausiai ištvėręs žurnalas ir turėjęs labai didelės reikšmės mūsų tautinio darbo brandinimui. “6

VARPO IR AUŠROS SKIRTUMAI

“„Varpas“ buvo tarytum, „Aušros“ aukštesnės pakopos tęsinys. Varpininkai – tai naujoji tautos atgimimo kovotojų pamaina. Varpe iš pat pradžių bendradarbiavo žymesnieji Aušros bendradarbiai: J. Basanavičius, A. Kriščiukaitis, M. Jankus, M. Davainis-Silvestravičius ir kt. Varpas būdamas tos pat epochos – XIX a. paskutiniojo ketvirčio, – kaip ir Aušra, turėjo ir bendrų su ja bruožų. Pirmas jų – tai negalėjimas Didžiojoje Lietuvoje spausdinti lotynų raidėmis lietuviškus raštus. Bendra buvo ir stengimasis išvengti ryškesnės ekonomiškai socialinės diferenciacijos. Pirmaisiais Aušros ir Šviesos ir pirmaisiais Varpo metais polemikos dėl skirtingų pažiūrų ir idealų arba visai nebuvo, arba ji visu griežtumu viešai nesireiškė. Tačiau buvo tarp Aušros bei Varpo ir ryškių skirtumų. Aušros pradėtieji kelti principai – tautos savarankiškumo, demokratizmo, piliečių laisvių – dar nebuvo joje įgavę aiškių, visiems suprantamų formų. Varpas tuos principus išplėtė, išryškino ir, svarbiausia, atrėmė į konkrečius, gyvenimiškus pagrindus,

susiedamas tautinės kultūros klausimus su ekonominiais reikalais, kaip štai: žemės reforma, kreditu, amatų ir ūkio mokyklomis, sveikatos reikalais, susisiekimo kelių gerinimo ir t.t. Aušra dar gana atsargiai pasisakydavo dėl santykių su Rusijos valdžia, o Varpas stojo į opoziciją rusų politikai Lietuvoje, drąsiai kėlė valdžios daromas lietuviams skriaudas, smerkė priespaudos ir rusinimo politiką. M. Riomeris savo knygoje Litwa (1908), lygindamas Aušros ir Varpo. laikotarpius sako, jog Aušra tai buvęs jaunatviškas entuziazmas, o Varpas – tai subrendusio ir savimi pasitikinčio vyro žodis iir veiksmas. Išsilaikymo galimybių žiūrint, svarbiausias skirtumas buvo darbo organizuotumas.”7

VARPININKAI

“Varpininkai – Lietuvių tautinio atgimimo XlX a. pabaigoje ir XX a. Pradžioje dalyviai, Varpo žurnalo redaktoriai, leidėjai, rėmėjai, platintojai. Varpo sąjūdžio pradininkas ir ligi mirties vadovaująs asmuo buvo V. Kudirka. Varpo viena veiklos formų buvo suvažiavimai, kurie rinkdavo varpininkų. Komitetą ir kitus specialius organu bei rūpinosi Varpo ir kitų laikraščių leidimu. Vyriausias varpininkų organas ir buvo metiniai suvažiavimai. Pirmas toks varšuviečių, maskviečių ir vietinių varpininkų suvažiavimas įvyko Marijampolėje 1888 m. birželio 229 d.. Suvažiavimai paprastai tęsdavosi vieną dieną, kokias 5-6 val. ir dalyvaudavo juose nuo 5-6 iki 40-50 žmonių. K. Griniaus žiniomis (jubiliejinis Varpo 1926 m.), suvažiavimai vyko kasmet nuo 1888 m. iki 1905 m. (išskyrus bene tik 1898 m.). Iš vviso tokių suvažiavimų yra buvę 18 įvairiose Lietuvos vietose, iš pradžios (iki 1893 m.) Užnemunėje, paskui Mintaujoje (J. Jablonskio bute), o vėlesniais metais Vilniuje. Suvažiavime ir buvo renkamas komitetas – vyriausias varpininkų vykdomasis organas. Varpo ir ūkininko redaktoriais yra buvę: V. Kudirka, Iz. Adomaitis, J. Kriaučiūnas, St. Matulaitis, K. Grinius, Iz. Bagdonas, J. Šaulys, J. Vileišis, P. Višinskis. “8

“Į varpininkų sąjūdį įėjo demokratiškai liberališko nusistatymo žmonės, tačiau jie nesudarė visai vieiningos ideologinės grupės. Aktyviausi varpininkai, anot K. Griniaus, kuris 12 metų dirbo varpininkų komitete, be V. Kudirkos, buvę: Povilas Višinskis, St. Matulaitis, Jonas Jablonskis, P. Matulaitis, M. Zauniūtė, F. Eortkevi-fiienė, J. Bagdonas, Pranas Mašiotas, Pr. Matulaitis, J. Kaukas, M. Lozoraitis, J. Vileišis, J. žemaitė, J. Adomaitis-Šernas, G. Petkevičaitė ir kt. NNepriklausomoje Lietuvoje K. Grinius buvo sudaręs apie 400 biografijų varpininko sąjūdžio dalyvių (Atsiminimai I 1947 21).

Varpininkai pozityvistinės minties įtakoje ėmė realiau žiūrėti į visuomenės gyvenimą, kreipdami daugiau dėmesio i vidinį tautos stiprinimą, .keliant švietimą įr ūkį. Lietuviams studentams, valstiečiu vaikams, ši kryptis buvo visai suprantama, artima. Juos mažiau domino filosofinė pozityvizmo pusė, negu socialinė; Varpe veltui ieškotume įmantrių filosofinių išvedžiojimų. Varpas, apskritai, neskelbė kokių abstraktinių teorijų, o „pradėjo nuo apačios, nuo to, kas anuo mėtų buvo pirmiausia taisytina ir įmanoma: pplėsti švietimą, priešintis rusinimui ir lenkinimui, skatinti gerinti ūkį, steigti lietuviškas pramonės ir prekybos įtaigias. Pats’ V: Kudirka, šalia viso savo idealizmo, niekad nebuvo svajotojas, o tikras reailistas – praktikas. Tačiau savo žvilgiu jis apėmė ne vien tos dienos reikalus, o stengėsi nutiesti gaires ir ateinantiems dešimtmečiams. Sitai atsispindi jau .Lietuvos draugijos įstatuose, o ypač Kudirkos laiške J. Basanavičiui, .kuriame jis aiškina, kodėl į tos draugijos įstatus yra įtraukti tokie siekimai, kurie amo meto .sąlygomis turėjo atrodyti visai neįvykdomi, (skyrimas premijų už konkursus, davimas stipendijų neturtingiems gabiems mokiniams, steigimas bibliotekos ir muziejiai, uždėjimas ir pakėlimas dailių ir teatro lietuviško, išpirkimas žemės iš svetimtaučiu ir jos išlaikymas rankose lietuvių’ ir t.t.).”9

VARPO PROGRAMA IR SIEKIAI

“Dešimt metų (1889 – 1899) Kudirka buvo pagrindinis Varpo žurnalistas ir redaktorius, beveik kas mėnesį parengdavęs publicistinę Lietuvos ir pasaulio politinių, ekonominių, kultūrinių naujienų apžvalgą skyreliui „Tėvynės varpai“. Pirmaisiais metais, kai redakcija gaudavo daugiausia korespondencijos, Kudirka komentuodavo žmonių siunčiamas žinutes, jose keliamas problemas, klausimus, skundus. Ragino rašyti laiškus iš įvairiausių Lietuvos vietų, kad laikraštis galėtų supažindinti su Lietuvos miestų ir kaimų aktualijomis, kad Varpo skaitytojai pajustų tautinį bendrumą ir broliškumą, norą padėti vieni kitiems, galėtų išsiaiškinti negerovių priežastis, bandytų pagerinti tautiečių būvį.”10

“Varpo programa buvo suformuluota įvadiniame pirmojo nnumerio straipsnyje “naujas laikraštis”, kurį parašė J.Gaidamavičius – Gaidys. Varpas, kaip ir Aušra, kviečia bendradarbiauti visokių pažiūrų lietuvius, konstatuojamas lietuvių inteligentų abejingumas tautos likimui : “Neprituktų mums ir inteligentų spėkų..”11

“Didžiausias Varpo rūpestis – Lietuvos valstietija, kurią reikėjo išmokyti našiau ūkininkauti, apsisaugoti nuo nederliaus, naudotis žemės ūkio naujovėmis, žemės ūkio banku, veisti bites, gydytis pas profesionalius gydytojus, ne pas kunigus ir burtininkus, supažindinti su demokratija ir savivalda. Kita svarbi Varpo publicistikos tema – kritinės-sociologinės pastabos apie Lietuvos visuomenę, jos institucijas, valdininkų moralę, rusų, lietuvių, lenkų, žydų – pagrindinių to meto Lietuvos gyventojų – tautinius ir turtinius bei kultūrinius santykius. Apie ką tik rašytų: ar apie rusiškus teismus, ar apie valdininkų kyšininkavimą, ar apie krautuvininkus, prekių supirkėjus žydus, kurie visad apgauna lietuvius, ar pateiktų sušaržuotą davatkos portretą, ar analizuotų lietuviškų mokyklų būklę, kunigų seminarijų tvarką – visur svarbiausias vertinimo kriterijus yra žmoniškumas. Kudirka visada įvertina dorą, sąžinę, darbštumą, altruizmą, toleranciją ir pasmerkia parsidavėliškumą, pavydą, godumą, išdavystę, karjerizmą, tinginystę.

Pagrindinis visų Kudirkos straipsnių moralinis imperatyvas yra tėvynės gerovė ir laisvė:

Kiek jau buvo kalbėta ir prašyta „Varpe“, idant lietuviai kiek galėdami siųstų į rėdystę visokias žinias iš visų Lietuvos kampų! Reikalingumas tokių žinių labai aiškus: lietuviai turi pažinti Lietuvą. Kiekvienas iš mūsų turi žinoti, kur llietuvis verkia, o kur džiaugiasi, kur vargsta, o kur turtuose, kur apleistas ir nuskriaustas, o kur liuosas ir laimingas, idant matytume, katrą brolį reikia gelbėti, o nuo katro prašyti pagelbos; turime žinoti jausmus, mislis ir darbus visų lietuvių, idant aišku būtų, ant ko galima yra remtis, norint apginti savo tėvynę ir suteikti jai laimę.

Iš didžio tikslo seka mažesni: lietuvių vienijimas, kalbos, raštijos, mokslo ugdymas, pilietinės drąsos įkvėpimas. Svarbu ne tik pažadinti pasididžiavimą Lietuvos praeitimi (kaip Aušra) – siekta skatinti nepasitenkinimą nuskriaustojo padėtimi, paraginti priešintis neteisybėms, nugalėti Lietuvos ir jos žmonių engėjus (kad ir kas jie būtų – lenkai, žydai ar rusai), jei ne teisiškai, tai bent moraliai – viešu nedorybių ir skriaudų išjuokimu:

Aprašinėkime visas maskolių administracijos ir činovnikų nuodėmes, neteisybes, plėšimus, apgaudinėjimus vyriausybės ir t.t. Vienu žodžiu, tegul kiekviename straipsnelyje maskoliai ras sau pasiūlymą: pažink pats save.”12

“Varpas nėra nusistatęs prieš rusus, lenkus ar žydus, jis kritikuoja ydas -savanaudiškumą, didesnių tautų norą lietuvius asimiliuoti, nutautinti, palikti be kultūros, rašto, literatūros, istorijos ir tėvynės. Skirsto kitataučius į nenorinčius pripažinti Lietuvos laisvės siekio ir į gerbiančius lietuvių teises, palaikančius jų norą turėti tikėjimo, sąžinės, valstybingumo laisvę. Visuose straipsniuose, išjuokiančiuose rusų valdininkų, kariškių nedorumą, tautinį lietuvių engimą – satyrų užuomazgos. Kudirka nepasitiki ir lietuviška

bajorija, šaiposi, jog bajoras domisi tik savo kilmingumu ir negali būti tiesiog doras lietuvis. Pateikdamas mokslo, ekonomikos žinių, Kudirka tikisi padėsiąs kurti modernią Lietuvos visuomenę ir valstybę, įteisinti ją Europoje. Civilizaciją ir europietiškumą, kuriuos norėtų matyti Lietuvoj, dažnai supriešina su barbarybe ir aziatiškumu. Paskutiniuose „Tėvynės varpų“ puslapiuose, rašytuose beveik prieš pat mirtį, Varpas džiaugiasi, jog pagaliau lietuvius ir jų spaudą ėmė ginti rusų, lenkų, vokiečių laikraščiai. Taigi visą dešimtmetį beveik vieno Kudirkos pastangomis leistas Varpas pasiekė pagrindinį tikslą – išgarsino LLietuvos vardą ir paskatino kitataučius viešai svarstyti lietuvių spaudos, raštijos, valstybingumo klausimus.

Varpas buvo susirūpinęs socialine demografine situacija Lietuvoje, nerimavo dėl moterų papročių gedimo, išsilavinusių moterų stygiaus. Jis laikytinas vienu pirmųjų lietuvių sociologų bei feministų. “

IŠVADA

.

„Aušros“ pažadintą lietuvių tautą „Varpas“ toliau skatino siekti tautinio atgimimo ir ugdė jos tautinę savimonę. Gimtąją lietuvių kalbą laikė svarbiausiu lietuvybės ramsčiu, tautos gyvavimo pagrindu. „Varpe“ buvo spausdinama nemaža straipsnių praktiniais lietuvių kalbos klausimais, informuojama apie naujus kalbos mokslo veikalus

Laikraštis Varpas atskleidžia autentišką XIX a. ppabaigos Lietuvos panoramą.Varpas norėjo ne tik sutelkti lietuvius bendram darbui, bet ir pakelti jų dvasinę kultūrą į aukštesnę pakopą, išugdyti įvairių kultūros sričių profesionalų, įvairių mokslo specialistų. Varpas turėjo didelią reikšmę bręstančiai lietuvių literatūrai. Aušroje vyravo poezija, kuri geriausiai atitiko rromantinius jos polėkius. Tuo tarpu Varpas savo pozityvistinėmis nuostatomis labiau skatino ugdyti prozą , dramaturgiją, nemažą dėmesį skyrė literatūros istorijai ir kritikai.

Varpo užmojai buvo kur kas didesni ir konkretesni negu Aušros. Varpe lietuvių tautos situacija buvo vertinama plačiame tarptautiniame kontekste. Buvo nuolat supažindinama, kas dedasi kitose tautose ir valstybėse, iškeliama tai, kas galėtų būti aktualu lietuviams. “Tėvynes varpe” buvo kategoriškai nusiteikta prieš caro valdžią ir jos vykdytojus, taip pat nusistatytas aiškus santykis su Lietuvoje gyvenusiais kitataučiais – rusais, lenkais, žydais, įvairių politinių pažiūrų sulenkėjusiais lietuviais. Lietuviai buvo raginami įsitvirtinti ne tik Lietuvos kultūroje, bet ir ekonomikoje: žemės ūkyje, pramonėje, prekyboje, versluose. Tauta turi bręsti kaip sudėtingas ir kartu vieningas organizmas – ir fiziškai ir dvasiškai drauge. Varpas nuosekliai vedė tautą įį savarankišką, nepriklausomą gyvenimą. Jame buvo smerkiamas bet koks nuolaidžiavimas, o juo labiau pataikavimas caro valdžiai.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Eligijus Daugnora, Vita Gaigalaitė ir kt. “Lietuvių literatūros istorija XIX a.”, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, AB Vilpsva, Vilnius 2001m.;

2. Anelė Butkuvienė “Lietuvos kultūros istorijos metmenys: nuo seniausių laikų iki XX a. Vid”, KTU 2000m;

3. Genovaitė Burneikienė “ Iš Lietuvių knygnešystės ir periodikos istorijos. XIX a. II pusė – XX a. Pr” , VU leidykla 1994 m;

4. Valeikienė “Lietuvių enciklopedija. Trisdešimt trečias tomas” Lietuvos eenciklopedijos leidykla 1965m;

5. Petras Plumpa , laikraštis “XXI amžius”, Nr 35 (1238), 2004 05 07;

6. Jonas Bulotas “Žurnalisto žinynas”, Kaunas 1992m.;

7. Paulius Vaidotas Subavičius “Tautinio išsivadavimo kultūros samprata”, Daktaro disertacija,Vilnius 1996m.

IŠNAŠOS:

1. Petras Plumpa , laikraštis “XXI amžius”, Nr 35 (1238), 2004 05 07;

2. Jonas Bulotas “Žurnalisto žinynas”, Kaunas 1992m;26psl.;

3. Jonas Bulotas “Žurnalisto žinynas”, Kaunas 1992m;27psl;

4. Jonas Bulotas “Žurnalisto žinynas”, Kaunas 1992m;30psl;

5. “Lietuvių enciklopedija”, Bostonas 1964m., 167-168psl;

6. “Lietuvių enciklopedija”, Bostonas 1964m., 169psl;

7. “Lietuvių enciklopedija”, Bostonas 1964m., 169-170psl;

8. Valeikienė “Lietuvių enciklopedija. Trisdešimt trečias tomas” Lietuvos enciklopedijos leidykla 1965m;185psl

9. Valeikienė “Lietuvių enciklopedija. Trisdešimt trečias tomas” Lietuvos enciklopedijos leidykla 1965m;186psl;

10. “Lietuvių enciklopedija”, Bostonas 1964m., 171psl;

11. Valeikienė “Lietuvių enciklopedija. Trisdešimt trečias tomas” Lietuvos enciklopedijos leidykla 1965m;186psl

12. Valeikienė “Lietuvių enciklopedija. Trisdešimt trečias tomas” Lietuvos enciklopedijos leidykla 1965m;187psl;