LDK kovos dėl valstybės savarankiškumo

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

SPECIALIOSIOS DIDAKTIKOS KATEDRA

Laura Barčianskaitė,

Specialiosios pedagogikos ir

logopedijos studijų programos

II kurso, 4 grupės, 7 pogrupio

studentė

LDK kovos dėl valstybės savarankiškumo

Darbo vadovė Vasiliauskienė

Šiauliai

2004

Turinys

Įvadas 3

Dėstymas 3

Išvados 7

Literatūros sąrašas 8

Įvadas

Nuo senų laikų Lietuva turėjo daugybę priešų, trokštančių užvaldyti Lietuvai priklausančias žemes. Tai padaryti bandė ne vienas galingas priešas. Pateikiama nemažai priežasčių, dėl kurių buvo taip trokštamas Lietuvos kraštas. Yra išskiriama viena iš pagrindinių priežasčių, tai gera šalies geografinė padėtis, išėjimas į jūrą, ko daugelis to meto valstybių neturėjo. Taigi dėl šios priežasties prasidėjo patys galingiausi, žiauriausi ir ddaugybę gyvybių nusinešę karai. Ypatingai aršios kovos vyko su Rusija bei Švedija. Abi šios valstybės kiek įgalėdamos kovojo ir stengėsi įsigalėti lietuvių krašte.

Dėstymas

Kovoje dėl rytinių Baltijos pakraščių XVI – XVIII a. ypatinga vieta teko Livonijos kraštui, t. y. dabartinei Estijai ir Latvijai. Šis kraštas buvo svarbus tiek ekonominiu, tiek strateginiu požiūriu. Į Livonijos kraštą pretenzijas pareiškė Danija, Švedija, Rusija ir Lietuva. Tuo metu pabaltinos kraštas tapo nesibaigiančių karų kraštu. Visi šie neramumai prasidėjo Livonijos karu. Pradžioje šiame kare dalyvavo ir LLDK, bet šiame kare jai nesisekė. 1569 metais, pasirašius Liublino uniją, buvo paskelbta, kad Livonija lygiomis teisėmis priklauso tiek Lietuvai, tiek Lenkijai. Stepono Batoro valdymo metais jam teko kovoti net dviem frontais – Livonijoje ir Baltarusijoje.

1577 metais lapkričio 5 ddieną Steponas Batoras sudarė sutartį su Turkija. Šia sutartimi Turkija pasižadėjo neleisti Krymo totoriams puldinėti Žečpospolitos ir suteikti karinę pagalbą. 1578 metais rugsėjo 16 dieną jis sudarė samdos sutartį su Dniepro kazokais. Bet visgi svarbiausias užsienio politikos klausimas buvo susijęs su Livonija. Jos teritorijos dalis buvo užėmusios Lietuva ir Lenkija, taip pat Danija, Švedija ir Rusija. Visos valstybės norėjo to paties – Livonijos. Tuo metu Danijos užimtą teritoriją valdė Danijos karaliaus brolis Magnus, kuris kaip ir kitų šalių valdovai siekė užimti visą Livonijos teritoriją. Šio valdovo planus rėmė Rusijos caras Ivanas IV. 1570 metais caras sumanė padėti visą Livoniją pavergti Danijos dalį valdančiam karaliui, kuris gavęs Livonijos karaliaus titulą, būtų caro Ivano IV vasalas. Taip susitaręs su Magnusu caras pradėjo kkariauti su švedais. 1574 metais prasidėjo karas tarp Rusijos ir Švedijos. Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos teritorijose prasidėjo miestiečių ir žemvaldžių bruzdėjimas. 1575 metais caro kariuomenė įsiveržė Lietuvos ir Lenkijos valdomąsias sritis. Lietuvos kariuomenės čia buvo labai nedaug, todėl jai buvo labai sunku gintis. Livonijos būklė buvo labai kritiška: kraštas, nuolatinių karų buvo labai nualintas, nesulaukdamas taikos, pradėjo bruzdėti prieš Lietuvių ir Lenkų valdžią. 1577 metais Magnus net buvo paskelbtas Livonijos karaliumi. Caro ir Magnuso kariuomenė tuomet ėmė vieną miestą po kkito. Tais pačiais metais rusų kariuomenė užėmė beveik visą Uždauguvio kunigaikštystę. Uždauguvio kunigaikštystės valdovas Jonas Chodkevičius nesugebėjo pasipriešinti Magnaus ir Ivano IV kariuomenei. 1578 metais S. Batoras į jo vietą paskyrė Vilniaus vaivadą Mikalojų Radvilą Rudąjį, kuriam talkino sūnus laukų etmonas Kristupas Radvila, kurį dėl karinių gabumų praminė Perkūnu. Tuo tarpu Steponas Batoras negalėjo pradėti karo, nes buvo užsiėmęs Lenkijos reikalais ir nebuvo dar pasiruošęs. Todėl jis pradėjo su caru Ivanu IV derybas. Caras jo pasiuntinius priėmė labai nemandagiai, pyko, kam karalius jam nepripažįstąs Polocko, Smolensko ir Ironijos kunigaikščio titulų, o tuos titulus pats vartojąs. Tada pasidarė aišku, kad vis tiek teks kariauti, todėl derybos buvo pradėtos vien tik tam, kad būtų galima laimėti laiko. Steponas Batoras surengė tirs žygius prieš Rusiją. Karalius S. Batoras labai atsidėjęs ruošėsi karui. Lenkai iš pradžių nelabai sutiko apsikrauti mokesčiais karo reikalui: jie siūlėsi patys eiti į karą. Tačiau lietuviai nenorėjo įsileisti į savo kraštą ginkluotos lenkų bajorijos, todėl reikalavo, kad jie duotų samdytos kariuomenės. Karalius bajorų kariuomenės labai nenorėjo, nes ji buvo nedisciplinuota, nepaklusni, kariškai nemokyta. Pagaliau karalius laimėjo ir lenkai sutiko apsidėti mokesčiais. 1579 metų vasarą pats karalius iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę, kuri buvo suspiesta Pskove. Tuo metu Livonijoje reikalai jjau buvo pagerėję. Karaliumi paskelbtas Magnusas jau buvo caro Ivano IV pašalintas, o kraštas, matydamas, kad ruošiamasi rimtam karui, jau nebelinko i caro pusę, ir Lietuvos kariuomenei be didelio vargo pasisekė atsiimti nemažai miestų. 1579 metais po trijų savaičių apgulties S. Batoras paėmė Polocką. Antrajam žygiui trūko lėšų. Su Polocko paėmimu karas dar nesibaigė, o pinigai jau buvo išsekę. Tuomet karalius grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą. Seime lenkai taip pat daugiau nebenorėjo duoti pinigų, bet karalius vis dėlto juos palenkė. Po seimo Varšuvoje Steponas Batoras atvykęs į Vilnių sušaukė vien tik lietuvių seimą, padėkojo jiems už dalyvavimą kare, ir sutarė kaip toliau veikti.. Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė. 1580 metų vasarą karalius vėl išžygiavo į karą. Čia caras pasiūlė taiką. Iš pradžių jis reikalavo palikti jam visą Livoniją ir net grąžinti pirmojo žygio metu užimtus miestus. Nepaisydamas tokių reikalavimų S. Batoras įžygiavo į karą. Lenkų ir Lietuvių sujungtos kariuomenės paėmė labai svarbią caro Didžiųjų Lukų tvirtovę ir daug aplinkinių miestų. Karaliui išvykus i trečiąjį karą, caras savo laiškuose vėl ėmė plūsti S. Batorą, tikėdamasis, kad karalius bus priverstas nutraukti kovą. Kai S. Batoras su savo svarbiausiomis jėgomis apgulė Pskovą, o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias rrusų žemes, tarpininkaujant Posevinui, prasidėjo derybos. Karalius buvo linkęs taikytis, nes prasidėjusi žiema labai trukdė kariauti, o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama. Po ilgų derybų, 1582 metų sausio 15 dieną buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. Baigėsi karas dėl Livonijos, kuris truko 25 metus. Šioje sutartyje caras atsisakė nuo Livonijos, Polocko ir Veližo. Carui Ivanui IV buvo grąžinti tik Didieji Lukai. Jis džiaugėsi palyginti gera taika.

1583 metais buvo pasirašytos Pliuso paliaubos tarp Švedijos ir Rusijos. Šitame kare daugiausia laimėjo Lietuva – Lenkija, taip pat ir Švedija. Į Žečpospolitos valdžią pateko didžioji Latvijos dalis. Jos vasale taip pat tapo sukurta iš Livonijos žemių Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė su sostine Jelgava. Švedijai atiteko Šiaurės Estija su Talino bei Narvos uostais ir Hijuvos sala. Danija užėmė Saremos salą. Tuo tarpu Rusijos bandymas išeiti į Baltijos jūrą nepavyko. Netrukus tarp Žečpospolitos ir Švedijos prasidėjo varžybos dėl visos Livonijos. Mirus Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, 1586 metais į sostą seimas išrinko Zigmantą Vazą, t. y. Švedijos karaliaus Jono III sūnų. Žečpospolita tikėjosi sudaryti sąjungą su Švedija galutinai įsigalėti rytiniame Baltijos pajūryje, prisijungti Estiją, ir tokiu būdu daryti Rusijai spaudimą. 1599 metais Švedijos seimas, kuris buvo vadinamas riksdagu, nuvertė Zigmantą nuo sosto.

Šiuo nuvertimu baigėsi Lietuvos ir Lenkijos asmeninė unija su Švedija. Zigmantas, norėdamas atgauti Švedijos sostą, Lietuvą ir Lenkiją įtraukė į ilgus karus, kurie su pertraukomis truko apie 60 metų. Visi šie karai buvo kova ir dėl Baltijos jūros, ir dėl jos pakraščių. 1600 metais Karolis įsiveržė į Livoniją. Švedų kariuomenė užėmė Piarnu, Cesį ir Tartu. 1601 metais Livoniją ginti bandė Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas. Jo kariuomenę sudarė 5600 karių. 1601metų birželio 23 dieną Radvila Perkūnas aatrėmė švedus mūšyje prie Kuoknesės, vėliau sumušė Karolį ir atgavo Cesio pilį.

1602 metų pabaigoje K. Radvilą pakeitė energingas ir sumanus karo vadovas, Lietuvos lauko etmonas ir Žemaičių seniūnas Karolis Chodkevičius. 1603 metų balandžio mėnesį jis atgavo Tartu, o 1604 metų rugpjūčio mėnesį sutriuškino gana stambias švedų pajėgas netoli Paidės. Karolis IX su savo karo laivais, kariais atplaukė į Estiją ir Livoniją. Dalis kariuomenės išsilaipino Piarnu ir Taline. Pagrindinis švedų žygio tikslas buvo užgrobti Rygą. Švedų armija apgulė Rygos miestą. ĮĮ Rygą iš Tartu atskubėjo J. K Chodkevičius su savo kariuomene. 1605 metai rugsėjo 27 dieną prie Salaspilio, 13 kilometrų nuo Rygos įvyko lemiamas mūšis. Mūšis truko 3 valandas. Mūšis baigėsi lietuvių pergale. Teigiama, kad tokių mūšių kaip šis istorijoje ppasitaiko labai mažai. Mūšyje žuvo apie 9000 švedų karių, kiti nuskendo Dauguvoje. Pats Karolis IX vos pabėgo iš mūšio lauko. Į nelaisvę pateko keli šimtai belaisvių, paimta 60 vėliavų ir 20 patrankų Tuo tarpu žuvo tik apie 100 lietuvių. 1611 metais su švedai buvo sudaryta paliaubų sutartis. Liovėsi karo veiksmai Livonijoje. Po Švedijos karaliaus mirties 1611 metais sostą užėmė jo sūnus Gustavas II Adolfas. Tuo metu Švedija ypatingai sustiprėjo. Gustavas Adolfas, ruošdamasis karui su Žečpospolita, 1613 metais sudarė taiką su Danija, o 1617 metais pasirašė taikos sutartį su Rusija. 1617 metais lietuvių ir lenkų feodalai su karalaičiu Vladislovų bandė užimti Maskvą, todėl Livonija linko tik menkos pajėgos. Šia susidariusia padėtimi bandė pasinaudoti švedai. Per 2 mėnesius Baltijos pajūris nuo Šventosios iiki Piarnu atsidūrė Švedijos rankose. Tuo tarpu Livonijos apsaugai vadovavo K. Radvilos Perkūno sūnus Kristupas Radvila Antrasis. Karo našta slėgė Lietuvą, nes Lenkija kariavo su Rusija ir Turkija. Švedija ir toliau neatsisakė savo tikslų dėl Livonijos. Gustavas Adolfas išplaukė su savo kariuomene iš Švedijos. Rygoje susitiko G. Adolfo ir K. Radvilos II kariuomenės. 1621 metų rugsėjo 25 dieną Ryga kapituliavo. Lietuvos kariuomenės būklė Livonijoje buvo katastrofiška. Seimas nedavė pinigų kariuomenės išlaikymui, krašte trūko maisto. Gyventojai ėmė pereidinėti į švedų pusę, aatidavinėjo jiems miestus ir pilis. Taigi 1625 metais Švedijos kariuomenė užėmė visą Uždauguvį, Kuršą, Žiemgalą, įsiveržė į Lietuvą ir užėmė Biržus. Po metų Švedija blokavo iš jūros Klaipėdą, išsikėlė Piliavos uoste, veržėsi per Prūsiją į Gdansko pamarį ir pasiekė Vyslos žiotis. K. Radvila II suprato, kad negalės ir nepajėgs kariauti su Švedijos kariuomene, todėl pareikalavo taikos. 1629 metų rugsėjo 26 dieną buvo pasirašyta Altmarko paliaubų sutartis. Šia sutartimi dalis Uždauguvio atiteko Švedijai. Pietrytinė Livonijos dalis – Latgala su Daugpiliu – liko Lenkijai ir Lietuvai. Tačiau taikūs santykiai su Švedija tęsėsi neilgai.

Vladislovas Vaza buvo tvirtai pažadėjęs nereikšti pretenzijų dėl Švedijos sosto, bet visiškai jo neatsisakė. Kai sudarė taiką su Rusija, tuo pat metu baigėsi Altmarko paliaubos ir Vladislovas Vaza pradėjo pulti švedus Prūsijoje, o Lietuvos kariuomenė – Livonijoje. Lietuvos didikai labai norėjo atgauti Livoniją, todėl labai rėmė šį karą. Karui prieštaravo lenkų bajorija, grasino, kad neskirs karui lėšų. Karo veiksmai buvo nutraukti. Po ilgų derybų buvo nutraukti karo veiksmai. Štumdorfe Lenkijos ponai prieš karaliaus valią 1635 metų rugsėjo 12 dieną sudarė 26 metų paliaubas. Švedija išvedė įgulas iš visų miestų Pamaryje ir Prūsijoje, neėmė muitų. Livonijoje ėmė vyrauti Altnarko paliaubų padėtis. Lietuva išlakė pietrytinę Livonijos dalį – Latgalą. Buvo paskelbta aabipusė prekybos laisvė. Lietuva gavo teisę naudotis Dauguvos upe iki Rygos. Vis dėlto Lietuva neatgavo Klaipėdos. Ji liko Prūsijos hercogystei. Tokie taikūs santykiai su Švedija tęsėsi apie 20 metų.

Lenkai vis tikėjosi atgauti prarastas ukrainiečių ir baltarusių žemes. Jie svajojo prisijungti ir Rusiją. Zigmantas Vaza bandė įgyvendinti savo planus ir svajones. XVII a. pradžioje Rusijoje susiklostė labai sudėtinga vidaus padėtis. 1601 – 1603 metai buvo labai dideli nederliaus metai, krašte siautėjo badas, kuris nusinešė labai daug žmonių gyvybių. 1603 metais Maskvos aplinkiniuose rajonuose įvyko didelis valstiečių sukilimas. Šiam sukilimui vadovavo Chlopka. Tuo tarpu valstybėje vyko vidaus feodalų kovos. Šia susidariusia Maskvos padėtimi bandė pasinaudoti Lenkijos karalius. 1603 – 1604 metų žiemą Ukrainos didikas A. Višnioveckis paskelbė, kad pas jį slapstosi Ivano IV sūnus Dmitrijus. 1604 metais A. Višnioveckis ir Lietuvos kancleris L. Sapiega pasiuntė apsišaukėlį Dmitrijų (Lžedimitrijų I) į Krokuvą. 1604 metais Lžedimitrijus I su lenkais peržengė Rusijos sieną, įsiveržė į Seversko žemę ir Černigovą. Į apsišaukėlio pusę perėjo daug rusų miestų, jo kariuomenė išaugo net iki 15000 tūkstančių karių. 1605 metų balandžio 13 dieną mirė Morisas Godunovas. Jo sostas atiteko jo šešiolikmečiui sūnui, kuris buvo nužudytas.1605 metų birželio 20 dieną Lžedimitrijus I įžengė į Maskvą. Liaudis ir miestiečiai jo neparėmė. IInterventai plėšė ir naikino Maskvą. Bėgant laikui Maskvos gyventojai suprato, kad Lžedimitrijus I yra ne caras, o lenkų statytinis. 1606 metų gegužės 17 dieną jis buvo nužudytas sukilimo metu. Po šio įvykio lenkai ir lietuviai toliau nepasidavė. Jie pasinaudojo 1606 – 1607 metų Rusijos valstiečių sukilimu, kuriam vadovavo Ivanas Bolotnikovas.

1610 metų rudenį Lietuvos – Lenkijos kariuomenė vėl įžygiavo į Maskvą. Interventai plėšė ir alino Maskvą. Rusijoje prasidėjo visuotinis pasipriešinimas. 1611 metais prasidėjo sukilimas, kuriam vadovavo Dmitrijus Požerskis ir miestietis Kuzma Mininas. 1612 metais jie apsupo Maskvą. Apsuptiems lenkams reikėjo pagalbos, todėl Zigmantas Vaza pasiuntė karių. Tai kariuomenei vadovavo Lietuvos etmonas J.K. Chodkevičius. 1612 metų rugpjūčio 22 – 24 d. kautynėse jie buvo sumušti. 1612 metų spalio mėnesį kapituliavo lenkų įgula. J.K. Chodkevičius toliau bandė nesėkmingai užimti Maskvą. 1619 metų sausio 3 dieną, netoli Maskvos, Deulene, buvo pasirašytos paliaubos 14,5 metų. Karai labai nualino Lietuvą, prasidėjo badas, valstybės iždas ištuštėjo. Dar prieš pasirašant Liublino uniją, iš Lietuvos buvo atimtos ukrainiečių žemės, kurios buvo prijungtos prie Lenkijos. Patekus ukrainiečiams į lenkų nelaisvę, jų teisės buvo vis labiau varžomos. Baltarusijos padėtis buvo labai panaši kaip ir ukrainiečių. XVII a. viduryje prasidėjo baltarusių išnaudojimas. Tiek ukrainiečiai, tiek baltarusiai ėmė vis dažniau bruzdėti. 1648

metų sausio mėnesį B. Chmelnickis suorganizavo miestiečių, valstiečių sukilimą, per kurį įgula buvo lenkų įgula buvo išvaryta iš apgrožės. B.Chmelnickis, sukūręs išsivadavimo armiją, 1648 metų gegužės 6 dieną prie Geltonųjų vandenų, o vėliau gegužės 16 dieną prie Korsūnės sumušė pagrindines Lenkijos jėgas, vadovaujamas Lenkijos etmono Mikalojaus Potockio. Ši pergalė paskatino sukilti visą Ukrainą. 1648 – 1649 metais čia atvyko pirmieji kazokų būriai. Prasidėjo Lietuvos kariuomenės mūšiai asu sukilėliais ties Slucku, Brestu, Pinsku, Turovu, Bobruisku, Minsku. Mūšiai Baltarusijoje sustabdė Lietuvos didžiojo eetmono Jonušo Radvilos žygį į Ukrainą. 1648 metų rugsėjo 11 – 13 dienomis ties Piliacvais B. Chmlskis vėl sutriuškino Lenkijos kariuomenė. 1649 metais ukrainiečiai sudarė su Lenkija Zborovo sutartį. Ji paskelbė Ukrainos autonomiją.

Karo metu B. Chmelnickis ieškojo ryšių su Rusija. Rusų kariuomenė praleido kazokų būrius, vykstančius į pagalbą Baltarusijai. 1654 metais kovo 21 dieną teisiškai buvo įformintas Ukrainos susijungimas su Rusija. Su tuo nenorėjo sutikti lenkų ir lietuvių bajorai, turėję Ukrainoje žemių. Brendo Lietuvos ir Lenkijos valstybės karas su Rusija, kkuri buvo įsipareigojusi ginti ukrainiečių interesus. Rusai pasiuntė savo kariuomenę į LDK, siekdami susigrąžinti Smolenską. Karas Žečpospolitai nesisekė. LDK kariuomenė buvo nedidelė. Jos vadai, Lietuvos didysis etmonas J. Radvila bei lauko etmonas V. Gosevskis, nesutarė tarp savęs. Rusai ėmė miestus vvieną po kito. Iki 1654 metų rudens Rusija užėmė šiaurės rytų Baltarusiją, o ukrainiečių kazokų būriai pietrytinę Baltarusiją. 1655 metais rusai pradėjo puolimą Borisovo, Minsko kryptimis. Jie užėmė Aukštaitiją ir iki pat Ukmergės bei Utenos. 1655 metų rugpjūčio 7 dieną buvo okupuotas Vilnius, o kiek vėliau Trakai ir Kaunas. Atvykęs į Vilnių, Rusijos caras Aleksejus Michailovičius pasiskelbė Baltarusijos ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Didžiojo kunigaikščio dvarai atiteko carui, jis apribojo katalikų bažnyčios veiklą. Bėgant laikui Ukrainos etmonas panoro atsiskirti nuo Rusijos, ir todėl pradėjo vesti derybas su Lenkija dėl unijos. 1658 meteis buvo vėl atnaujintas karas tarp Rusijos ir Žečpospolitos. Rusai karą pralaimėjo. Į karą su Rusija Žečpospolita norėjo įtraukti Švediją. To padaryti Švedija nesutiko, bet rusų kariuomenei žygiuojant prie Lietuvos iir Livonijos sienos, švedai labai sunerimo. Švedija pabijojo, jog Rusija užims Baltijos pakraštį ir taip ryžosi įsikišti į karą. Švedai siūlė pasidalinti LDK, bet Rusija to padaryti nesutiko. Tada Švedija pasirįžo smogti Žečpospolitai. Jie nusprendė pulti iš dviejų pusių: viena armija turėjo žygiuoti į Lenkiją, o kita iš Livonijos į Lietuvą. Švedai užėmė kai kuriuos Lenkijos miestus. Prasidėjo švedų puolimas ir iš Livonijos pusės. Jie siekė užimti Daugpilį, kuris buvo labai svarbus strateginis taškas. Daugpilyje buvo labai stipri mūrinė pilis, kkurią 1582 metais baigė statyti Steponas Batoras. 1655 metų liepos 11 dieną Daugpilio pilies įgula kapituliavo. Po to švedai pro Biržus įsiveržė Į Lietuvą. Švedai traukė pro Pasvalį, Šeduvą, Baisogalą Veliuonos, Gelgaudiškio, Virbalio link. J. Radvila su savo kariuomene Švedams nesipriešino, nes tikėjo, jog jie padės iš rusų prarastus dvarus. Kėdainiai tapo Švedijos veiklos centru. Čia 1655 metų rugpjūčio 17 dieną buvo pasirašytas švedams pasidavimo aktas. Lietuva pasižadėjo atiduoti savo kariuomenę Karolio X Gustavo žinion, bet atsisakė stoti į kovą su Lenkija. 1644 metų spalio 20 dieną buvo pasirašytas Kėdainių unijos aktas. Šia sutartimi buvo nutarta LDK unija su Lenkija ir sudaryta sutartis su Švedija. Lietuviai nebepakluso karaliui Jonui Kazimierui. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Švedijos karalius. Lietuviai tikėjosi geresnio gyvenimo, pagalbos kovojant su Rusija, bet jie to nesulaukė. Pasirašytas aktas švedams buvo reikalingas kaip priemonė įsitvirtinti strateginiu požiūriu reikalingoje Lietuvos dalyje, kuri tiektų maistą kariuomenei, žygiuojančiai į Lenkiją. Okupuota LDK teritorija pajuto visus karinės okupacijos baisumus.

Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo pasipiktinimas švedų okupacine valdžia. Gyventojai ėmė bruzdėti. Kilo sukilimas 1656 metų pavasarį vienu metu didelėje teritorijoje. Be Žemaitijos sukilimas apėmė Upytės, Ukmergės, dalį Breslaujos ir Kauno apskričių. Daugelis švedų buvo dislokuota. Kariuomenės likučiai pasitraukė į Kuršą. Taip po keletos ssukilimų buvo likviduotas Švedijos okupacinis režimas Lietuvoje, nustojo galioti Kėdainių sutartis. Nors švedai ir buvo išvaryti iš Lietuvos teritorijos, bet dar 4 metus teko Lietuvai kariauti su švedais. Švedams ėmė labai nesisekti kovoje. 1659 metais lietuviai paėmė Kuldingo pilį, Ventspilį, Gruobinią, Liepoją. 1660 metais sausio 10 dieną kapituliavo Kuršo sostinė Jelgava. Nusilpusiai Švedijai teko pradėti derybas. 1660 metų gegužės 3 dieną Olyvoje, prie Gdansko, buvo pasirašyta Švedijos ir Respublikos taikos sutartis. Po Olyvos taikos lietuvių ir lenkų feodalai galėjo visas savo jėgas nukreipti prieš Rusiją, nes 1658 metais atsinaujino karas. 1660 metais Jono Kazimiero kariuomenė užėmė Gardiną ir Naugarduką. 1661 metų gruodžio 2 dieną Vilniaus pilyje kapituliavo rusų įgula. Karas, kuris truko labai ilgai išvargino ne tik Žečpospolitą, bet ir Rusiją. Pablogėjo jų vidaus padėtis. Dėl šių priežasčių prasidėjo derybos, kurios truko pakankamai ilgai. Tik 1667 metų sausio 30 dieną Andriusovo kaime buvo pasirašytos paliaubos. Šiomis paliaubomis pasibaigė karas, kuris truko net 13 metų. Šį karą laimėjo Rusija. Žečpospolitai atiteko Baltarusija ir Dešiniakrantė Ukraina, o Rusijai – Saversko žemė, Smolenskas, visa Kairiakrantė Ukraina su Kijevu. Šios paliaubos patvirtino amžiną taika Maskvoje. Po Andrusovo sutarties nustatyta siena tarp Žečpospolitos ir Rusijos nepakito iki pat pirmojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo.

Išvados

Lietuva, kaip ir ddaugelis kitų šalių, visada norėjo išlaikyti savo valstybingumą, nebūti jokios valstybės vasale. XVII amžius Lietuvos valstybei buvo ypatingai svarbus. Valstybė patyrė daug negandų bei skaudžių pralaimėjimų, ne vieną kartą tapo kitų valstybių nuosavybe. Tiek Švedija, tiek Rusija labai daug kartų bandė pavergti Lietuvos kraštą, bet galutinai to taip ir nepavyko padaryti.

Literatūros sąrašas

1. A. Gumuliauskas „Besidomintiems Lietuvos istorija“ Vilnius 1989 metai

2. A. Šapoka „Lietuvos istorija“ Kaunas 1936 metai