Liberalizmas (klasikinis, siuolaikinis, idejos, isvados)
LIBERALIZMO IDĖJOS
Klasikinis liberalizmas
Kalbant apie liberalizmo ideologiją, kurios pagrindinė vertybė yra
individo laisvė (lot. liberatas), pirmiausia reikėtų suderinti sąvokas.
Nedaug tėra terminų, kurie turėtų tiek daug reikšmių kaip liberalizmas.
Pirmiausia, kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms
ir situacijoms, geranoriškai supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei
pažiūras, jis vadinamas liberalu, dera pabrėžti polinkį į kompromisą ir
diskusiją siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria.
Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai yra liberalas.
Liberalizmo idėjų atsirado XVII XVIII a. Vakarų Europoje tose
vietose, kur llobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos
principus.
Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą,
ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenines pareigas.
Keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo
idėjas pirmiausiai dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse
Valstijose ir Prancūzijoje. Jose susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu,
klasikinė, liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų, kūrusių šią
pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas (John Locke) ir Benžamenas
Konstantas (Beniamin Constant). Džonas Lokas (1632 – 1704) filosofas,
logikas, ideologas. Durininko sūnus, įgijęs gydytojo išsilavinimą. Įėjo į
medicinos istoriją pirmasis išoperavęs kepenų abscesą. Antiabsoliutinės
opozicijos veikėjas. Svarbiausias iš Loko darbų yra „Du traktai apie
valdžią“ (1690). Benžamenas Konstantas (1767 – 1830) ideologas ir
rašytojas. Konstantas sukūrė liberalius konstitucijos mokslo principus,
buvo žymiausias opozicijos atstovas.
Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat
laisvė veikti. Viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įsigyti
nuosavybę. Būtina pabrėžti: ne teisė turėti nuosavybę, bet teisė įgyti
nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau
išmano ir daugiau turi, pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties.
Žmonija siekia vis geresnės egzistencijos, tad nepaliaujama pažanga yra
faktas.
Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individas
svarbesnis už visuomenę. Socialinis pliuralizmas liberalams yra trokštamas
tikslas. Individas pats turi rūpintis savo likimu. Stipri valstybė bando
įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė egzistuoja
individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai
patiki.
Prigimties dėsniai reguliuoja žmonių gyvenimą. Pagal šiuos dėsnius
kiekvienas žmogus jau gimsta turėdamas tam tikras teises teisę gyventi ir
būti sveikam, teisę būti laisvam ir teisę būti laimingam. Vienas kelių į
laimę yra teisę įgyti nuosavybę. Iš kur atsiranda prigimties dėsniai ?
Vienų nuomone jie pridera Dievo kūriniams(taip manė britų ir amerikiečių
liberalai), kai kurie aiškiai formulavo pažiūrą, kad Dievui vietos nėra
(taip tvirtino prancūzų liberalai).
Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė tvirčiausias
žmogaus laisvės pamatas. Be nuosavybės laisvė miršta. Nėra nuosavybės ribų,
turėti galima be galo. Kitų žmonių, turinčių teisę tik reikalauti
atlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus, žmonėms duodamas darbas ir
galimybė užsidirbti. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie
tvirtina, kad visi gimsta lygūs. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė
prieš gamtos dėsnius. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės;
silpnesnieji ją pralaimi. Todėl socialinė nelygybė teisėta ir prasminga.
Bandymus likviduoti socialinę nelygybę liberalai laiko neleistinu
kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.
Žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė visų žmonių
socialinė nelygybė, tai natūralu, neišvengiama. Politiniame gyvenime turi
dalyvauti tik tie, kurie savarankiškai pasiekė gyvenimo sėkmę. Žmonės,
kurie nesugebėjo pasirūpinti savais interesais, negali imtis spręsti visų
kitų likimo. Politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Valstybė turi
ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios
teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia iš visuomenės.
Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcijas,
t.y. padalyti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąją
ir teisminę valdžią. Šios valdžios padalijimo koncepcijos autorius yra
prancūzų liberalas Šarlis Monteskjė (Charles Louis Montesquieu ). Šarlis
Monteskjė (1689 – 1755) istorikas, teisininkas, rašytojas. Ieškojo
receptų, kaip sukurti išmintingai ir teisingai valdomą valstybę, kurios
piliečiai būtų laisvi ir saugūs nuo tironijos. 1721 m. išėjo jo veikalas
„Apie įstatymų dvasią“. Valstybės santvarkos mechanizmas, grindžiamas trijų
valdžių kompetencijos atskyrimu , turėjo užkirsti kelią tironijai ir
sutvirtinti individo teisių garantijas.
XIX ir XX a. liberalizmo istorija atspindi tas pačias problemas ir
Europoje, ir Jungtinėse Valstijose. Amerikos liberalizmui būdinga
spartesnė praktinė raida. Garsiausi buvo britas Džonas Stiuartas Milis
(John Stuart Mill) ir prancūzas Aleksis de Tokvilis (Alexis de Tocqueville)
. Džonas Stiuartas Milis (1806-1873) filosofas, logikas, ideologas. Trejų
metukų pradėjo mokytis graikų kalbos. 1851 m. jis vedė savo didžiąją meilę,
už save vyresnę našlę. Jos vyro mirties abu laukė daugiau kaip dvidešimt
metų. 1856 m. Milis tapo parlamento nariu. 1840 -1873 m. jis parašė savo
didžiausius veikalus, tarp jų „Samprotavimus apie atstovaujamą valdžią“
(1861). Aleksis de Tokvilis (1805-1859) teisininkas, politikas. Dviejų
tomų veikalas „Apie demokratiją Amerikoje“ protestas prieš būsimojo
Napaleono III valstybės perversmą jam kainavo areštą. Galutinai atsidėjo
vien tik istorijos studijoms. Liberalai neturėjo rūpesčio, kaip realizuoti
savo pažadus. Cenzo sumažinimas, o vėliau ir panaikinimas leido įgyvendinti
principą, skelbiantį, kad visi bendruomenės nariai turi nuosavybę ir yra
lygūs tiek teisiškai, tiek politiškai. Visi yra lygiateisiai piliečiai
politiniame gyvenime, bet už jo ribų natūralios nelygybės principas buvo
visiškai išlaikytas. Taip Jungtinėse Valstijose atsirado liberalioji
demokratija. Teisės sferoje tai įvyko
Pilietinio karo pabaigoje, kai buvo panaikinta vergija.
Liberaldemokratinių idėjų triumfo Europos žemyne teko laukti ilgiau iki
Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
Išmintingiausi Amerikos liberalai ėmė suprasti, kad laisvės idėjoms
realizuoti nepakanka teisinės lygybės. Imta suvokti, kad būtina mažinti
nelygybės kraštitinumus ir padėti tiems, kurie atsidūrė socialinės
hierarchijos laiptų apačioje, kad jie galętų įsitraukti į politinį ir
visuomeninį gyvenimą.
Įrankis šiems procesams realizuoti turėjo būti valstybė, kad valdžia
galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus, didindama mokesčius
turtingiausiajai visuomenės daliai. XIX a. gale JAV atsirado socialinis
liberalizmas. Federalinė valdžia įgijo didelius įgaliojimus ir pradėjo
plačias reformas.
Kai kurie amerikos liberalai priėjo visiškai kitas išvadas: liberalizmo
principų išsižadėjimo, grįžimą prie laisvos konkurencijos. Ant klasikinio
liberalizmo pmastų išaugo XX a. konservatyvusis liberalizmas, dar vadinamas
neoliberalizmu. Jo pirmatakas buvo praėjusio amžiaus britų liberalas
Herbertas Spenseris (Herbert Spencer) . Įvykiai buvo kartu ir mūsų laikų
Amerikos konservatizmo pradžia. Europos konservatizmas išsirutuliojo iš
prieštaros liberalizmo ideologijai. Amerikos konservatizmas yra pirmosios
klasikinės fazės liberalų idėjų prikėlimas ir įtvirtinimas.
Šiuolaikinis liberalizmas
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Amerikos liberalizmas galutinai
suskilo į dvi sroves. Liberalizmo ideologijoje išsiskyrė konservatyvioji,
demokratinė ir socialinė kryptis.
Liberalai nebuvo pagrindiniai demokratijos idėjų gynėjai. Šis vaidmuo
XIX a. teko kairiesiems. Liberalų kelias į demokratiją nereiškė visiško
pritarimo demokratijos idealui.
Demokratija tai lygybės idėja ir iš jos išauganti ideologija ,
pripažįstanti lygybę aukščiausia visuomenės gyvenimo vertybe. Demokratija
tai socialinė santvarka, kurios pamatas joje dalyvaujančių subjektų
lygybė. Demokratija tai atstovaujančios valdžios sistema, kuri remiasi
skirtingų lygiateisių grupių konkurencija ir bendradarbiavimu. Demokratija
tai aukščiausias suvenerios valdžios priskyrimas visumai, t.y. liaudžiai.
Demokratija tai tokia gyvensena, kai lygybės praktika yra svarbiausias
kasdieninių individų santykių elementas visose visuomenės gyvenimo
srityse.
Liberalios demokratijos idėjas galima apibendrinti taip: 1) Laisvo
individo , valstybės piliečio , teisių pirmenybė. 2) Valstybės valdžia,
remdamasi teise, naudojasi savo plačiais įgaliojimais, gindama interesus
visos bendruomenės, kurios kiekvienas narys gali siekti skirtingos naudos
iš savo prigimtinių teisių. 3) Valstybės santvarka ir politinė sistema
turi
būti demokratinė. Praktinės šios demokratijos apraiškos turi būti
parlamentas ir teritorinės savivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuose
rinkimuose be jokių cenzų. Daug politinių partijų kovoja dėl daugumos
atstovaujamuosiuose organuose. 4) Visuomenė yra ne tik individų suma, bet
neretai dar ir interesų grupių suma. Šiuos interesus galima suderinti esant
demokratinei valdymo sistemai. 5) Savrbus visuomeninio ir politinio
gyvenimo demokratizavimo elementas yra visuotinis nemokamas pasaulietinis
švietimas, kai Bažnyčia ir valstybė atskirtos. Žymiausi XX a. liberaliosios
demokratijos šalininkai buvo Hansas Kelzenas (Hans Kelsen) ir Karlas
Poperis (Karl Popper) . Hansas Kelzenas (1881-1973) teisininkas iir teisės
teoretikas. Gimė Prahoje. 1938 m. emigravo į JAV. Kelzenas buvo vienas
didžiausių mūsų epochos teisės teoretikų. Vienas iš darbų „Demokratijos
esmė ir vertė“ (1936). Karlas Poperis (1902-1994)- filosofas ir logikas.
Gimė Vienoje. Vėliau apsigyveno
Didžiojoje Britanijoje.1965 m. gavo bajoro titulą. Pažiūras Poperis
įtaigiai išdėstė knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai“ (1945).
Liberalios demokratijos samprata paplito tose kapitalistinėse
valstybėse, kurios nusikratė autoritarizmo ar fašizmo.
Socialinio liberalizmo idėjos ir principai paplito ir plėtoja
liberaldemokratijos idėjas. Socialinio liberalizmo idėjų atsparos taškas
yra tezė, kad būtinos esminės kapitalizmo reformos. Teisinė valstybė,
turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai veikti ūkinių ir socialinių
bendruomenės reikalų tėkmę. Ekonominiam ir socialiniam valstybės
intervencionalizmui reikalingos visų pirma lėšos, įgyjamos apmokestinant
nuosavybę progresyviniu mokesčiu. Socialiniams liberalams privati
nuosavybė liko individo egzistavimo pamatas , tačiau kartu ji tapo pareiga
kitiems piliečiams. Prievoles bendruomenei tturi vykdyti valstybė.
Reformos turi sutvirtinti ir praturtinti individo laisvę, kuri , be
politinių teisių, apima ir valstybės garantuojamas socialines teises.
Svarbūs socialinio liberalizmo ideologijos siūlymai vykdyti socialines
ir ekonomines kapitalistines sistemos formas. Planinė valstybės politika
turėtų pagerinti visuomenės gyvenimo lygį ir padidinti jos narių gerovę.
Paprastai tokius siūlymus vadiname „gerovės valstybės“ doktrina. Siūlome
atsisakyti doktrinos sąvokos ir pakeisti ją koncepcijos sąvoka. „Gerovės
valstybės“ koncepcija gali būtį realizuojama dėl įvairių ideologinių
motyvacijų. Populiariausias mūsų kraštuose jos realizavimo Švedijoje
pavyzdys. Tenykščiai socialdemokratai, įgyvendino švedišką šios koncepcijos
variantą. Kalbame apie socialdemokratinį „gerovės valstybės“ variantą
Švedijoje ir skiriame jį nuo „gerovės valstybės“ koncepcijos, būdingos,
pavyzdžiui, JAV.
Socialinio liberalizmo fone aiškiai pastebimi konservatyviojo
liberalizmo , dažnai vadinamo neoliberalizmu, ypatumai. Neoliberalizmo
terminą, kuriuo kartais vadinamos visos dabartinio liberalizmo kryptis.
Šios ideologijos pamatas idėja, kad nelygybė yra būtina kiekvieno individo
laisvės įįgyvendinimo sąlyga, visų pirma ekonomikoje. Kiekvienam žmogui
garantuojamas jo nuosavybės neliečiamumas ir visiška jo iniciatyvų, ypač
ūkinių, laisvė. Rezultatas laisvos rinkos ekonomika. Valstybė neturi
reguliuoti ūkio procesų. Ji gali tik prižiūrėti netrikdomą jų tėkmę.
Socialinės garantijos daro žmones tingius, neteisingai paskirsto visuomenės
pajamas ir kelia pavojų privačiai nuosavybei. Konservatyviųjų liberalų
nuomone, valstybė turi būti teisinė efektyviai veikianti organizacija,
griežtai paisanti savo įgaliojimus ribų, tačiau jos institucijos turi būti
kiek tik įmanoma mažiau demokratiškos. Kalbama apie sukūrimą tokios
teisinės tvarkos, kai atstovaujami organai ne tokie reikšmingi kaip tokią
tvarką padėtų įvesti rinkimai, pagrįsti įvairiais antidemokratiniais
cenzais, pirmiausia solidžiu balsuotojų amžiumi. Politiniame gyvenime turi
viešpatauti elitai, masių galimybes naudotis politinėmis teisėmis turi būti
kuo labiausiai teisiškai apsunkintos.
Galime įžvelgti dvi konservatyviųjų liberalų ideologijos pakraipas:
radikaliąją ir nuosaikiąją. Nuosaikieji liberalai pripažįsta ,kad kai kurių
reformų valstybė negali išvengti. Šiai krypčiai atstovauja Vokietijos
liberalų socialinės teisins valstybės doktrina, tuo tarpu konservatyviojo
liberalizmo, liberalizmo, tėvynė yra Jungtinės Valstijos. Liberalai ir visi
kiti konservatyvieji liberalai sudaro dešinįjį XX a. pabaigos liberalų
sparną. Žymiausias amerikietiškojo konservatyviojo liberalizmo šalininkai
yra Frydrichas Augustas fon Hajekas (Friedruch August von Hayek) ir
Miltonas Frydmanas (Milton Friedman) . Frydrichas Augustas fon Hajekas
(1899-1992) ekonomistas. Aristokratas, baigęs teisės ir politologijos
studijas. 1927 m. Hajekas pradėjo dirbti mokslinį darbą Vienos
universitete. Nuo 1962 m. dirbo VFR ir Austrijoje. 1974 m. prisidėjo
Nobelio premija. Iš daugybės darbų dera išskirti „Laisvės
konstitucija“(1960). Miltonas Frydmanas (g. 1912) ekonomistas. Gimė žydų
emigrantų šeimoje. Tapo konservatyviuoju liberalu. Nuo 1946 m. jis buvo
susijęs su Čikagos universitetu. Frydmano manymu, didžiausią pavojų
ekonomikai kelia infliacija, o jos priežastis yra vyriausybės aktyvumas
ekonominiame gyvenime. 1976 m. gavo Nobelio premiją. Visi iš eilės
prezidentai respublikonai laikosi neoliberalizmo ideologijos, o jų
konkurentai iš Demokratų partijos socialinio liberalizmo šūkių. Idėjų
ginčą JAV dėl individo laisvės ribų iki pat šių dienų savo veikloje
praktiškai sprendžia visi Valstijų prezidentai. Europos situacija visiškai
kitokia. Čia nėra gausių liberalų partijų, kurios valdytų savarankiškai ir
turėtų aaiškų konservatyvų arba socialinį idėjinį pavidalą. Dažnai gali
pasirodyti, kad ta pati liberalų partija įvairiomis politinėmis sąlygomis
pasisako už skirtingas liberalizmo ideologijos interpretacijas, priežastis
kad Amerikos liberalai užvaldė beveik visą šalies politinį gyvenimą, o
Europos liberalai tėra vienas iš daugelio, politinis darinys savo
kraštuose.
Išvados
Apžvelgiant liberalizmo ideologiją, verta atkreipti dėmesį į
pagrindines perskyras. Konservatyviojo liberalizmo ideologija yra naujausia
šiuolaikinės dešiniųjų politinės ideologijos srovė. Pagrindiniai
neoliberalų teiginiai, laisvės ir nuosavybės klausimu, aiškiai atspindi
dešiniųjų principus. Socialinis liberalizmas, siūlantis gausias ir plačias
reformas, skelbia radikalias reformistines pažiūras. Kai siūlomos plačios
reformos, liberalizmo pakraipa skiriama XX a. centristinių ideologijų
būriui, principiniai konfliktai tiek su dešiniosiomis, tiek su kairiosiomis
jėgomis. Kur kas sudėtingesni liberalų ginčai su krikščioniškomis
socialinėmis organizacijomis. Daugeliui liberalų abejojant Dievo būvimu,
individo laisvę laikant didžiausiu gėriu, jau XIX a. tarp šių ideologijų
kilo principinė konfrontacija.
Liberalizmo istorijos fone stebėdami idėjinę trijų pagrindinių jo
srovių reidą mūsų laikais, turime kai ką apibendrinti. Visų pirma,
kuriantis liberalizmo ideologijai, jos šūkiai buvo politinio savarankiškumo
siekiančios buržuazijos manifestas. Iki šiol, kai tik reikia pagrįsti ir
apginti individo laisvę ir privačios nuosavybės idėją, liberalizmo tezės
visada pasirodo vertingos ir reikalingos. Sugebėjimas kūrybiškai
evoliucionuoti kiekvienoje raidos fazėje susijęs ir trečias bruožas: jo
pajėgumas veikti kitas ideologijas.
Ketvirtas bruožas liberalizmo pažangumas. Pažangumas gina politinę
tvarką.
Su liberalizmu Lietuvoje tradiciškai siejama visų pirma pasaulietinė
tautinio atgimimo sąjūdžio srovė „Varpas“.
