Lietuviai II Pasaulinio karo metais

Turinys

Turinys…………………………

I. Įvadas…………………………

II. Dėstymas………………………..

III. Pabaiga…………………………

Priedas…………………………

I. Įvadas

Kiekvienas tremtinys nuėjo savo Golgotą- nepermaldaujamą, rūsčią, aplankančią dabar prisimninimais ar sapnais. Tų, kurie anuomet buvo vyresnio amžiaus, jau beveik nelikę. Anuometiniai vaikai ir jaunuoliai, kurie pajėgė ištverti savas golgotas- dabar jau pusamžiai žmonės, auginantys suaugusių savo vaikų vaikus. Taip keičiasi kartos, ir tolsta nyki, bespalvė tremtinių vargo žemė, kurioje šlamėjo svetimi miškai, pro šalį plaukė nesvetingos upės, mirtimi alsavo leduotas vandenynas. O kasdieniai palydovai buvo šaltis, badas, ligos, vėliau kiek prakutus- skurdas, neteisybės iir neatskiriamas Tėvynės ilgesys.

II. Dėstymas

1941 m.. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje- Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje- vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų.

Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti.

Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, ggydytous, verslininkus ir t.t. Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų. Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jjų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas- į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti.

Vien iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta dešimtys tūkstančių žmonių. Koks iš tikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki šiol nežinoma- ją netikėtai nutraukė karas. Tik birželio 22 d., prasidėjus karui, NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.

Į Šiaurę žmones vežė apie tris mėnesius. Iš pradžių perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma. Vagonas tapo tikra ta žodžio prasme- tualetu. Jame buvo apie 80 žmonių. Tokiomis sąlygomis moteris gimdė kūdikį. Kai kuriose stotyse į vagonus duodavo po kibirą perlinės košės, sriubos, duonos. PPaskui baržomis Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki Lenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į Šiaurę. Ust Kutas, Kirenskas, Oliokminskas, Jakutskas, Kusiūras, Stolbai. Ir vis tolyn ir tolyn į Šiaurę. Jau 800 km į šiaurę nuo poliarinio rato.

Retėjo, retėjo ir visai dingo miškai, paskui ir krūmai, nebėra gyvenviečių pakrantėse. Lenos žiotys, Laptevų jūra. Rugpjūčio pabaiga, o šalta tartum gilų rudenį. Priešais- negyvenama sala. Nieko nėra. Jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei kkrūmų, nei žolės- vien amžinu įšalu sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu. Ir kažkokios arktinės ekspedicijos įkalta medinė lentelę su užrašu kad sala pavadinta Trofimovsku. Išlaipino čia 400 lietuvių moterų, vaikų, senelių ir nedaugelį vyrų. Ir liko čia visi be pastogės, be maisto, be šiltų drabužių, visiškai nepasiruošę žiemojimui Arktikoj.

Tada moterys ir vaikai, skubėdami ir kaip išmanydami ėmė statyti iš plytų ir samanų barakus. Plėšė rankomis nuo tundros amžino įšalo samanas ir dėjo jas tarp plytų vietoj betono: sluoksnis plytų, sluoksnis samanų. Stogo barakas neturėjo- jį atstojo lentinės lubos, apdėtos samanomis su smėliu. Pro lubų plyšius pūgos metu pripustydavo sniego ir apnešdavo gulinčius ant narų žmones. Vienam žmogui ant narų buvo skitra 50 cm.

Tai buvo didžiulis ledo kapas: lubos apledėjusios, grindys-taip pat. Gulintiems ant narų dažnai prišaldavo plaukai. Lapkričio mėnesį prasidėjo poliarinė naktis. Nuo bado, šalčio, skorbuto ir kitų ligų ėmė mirti žmonės. Įpusėjus poliarinei nakčiai, barake Nr. 10 iš trisdešimties žmonių ant kojų laikėsi ir į darbą išeidavo tik kelios moterys.

Siųsdavo jas už 7-10 km ieškoti tundroj užneštų iš Lenos aukštupio rąstų. Iškirsdavo juos iš ledo ir įsikinkiusios į virvių pavalkus, veždavo į Trifimovską viršininkų butams ir kontorai apšildyti. Pasiimti į barakus nors vieną rrąstigalį neturėjo teisės. Jėgų žmonės neturėjo, slydo kojos, apmuturiuotos apledijusiais maišais ir virvėmis. Nuo virvinių pavalkų ant pečių atsirasdavo iš pradžių kraujosrūvos, vėliau- žaizdos.

Kiti gulėjo ant narų sutinę iš bado arba jau nebegalėjo atsikelti dėl išsekimo ir skorbuto. Skorbutu sirgo visi be išimties. Jokių vitaminų negaudavo. Be skausmo trupėjo dantys, iš dantenų bėgo kraujas. Blauzdose atsiverdavo neskausmingos negyjančios žaizdos trofinės opos. Vaikščioti kaskart būdavo vis sunkiau dėl bendro silpnumo ir kraujo išsiliejimų į raumenis ir sąnarius. Atrodė, kad dešimtys peiliukų ar adatų susmaigstyta į blauzdas, kiekvienas žingsnis kėlė skausmą, o iš ryto ir atsistoti būdavo sunku. Tik ant pirštų galų. Dažniausiai skorbutas paliesdavo kelio sąnarius. Dėl smarkių kraujo išsiliejimų į juos kojų jau būdavo nebeįmanoma ištiesti. Taip ir likdavo žmogus gulėti ant narų sulenktomis kojomis, didžiuliais pamėlynavusiais fluktuojančiais sąnariais. Po to dažnai sekdavo viduriavimas ir mirtis.

Po kurio laiko valdžia pasakė, kad bus mokamas atlyginimas už pusę mėnesio. Visos gavo po vieną trijų rublių banknotėlį. Čia pat viršininkas leido suprasti , kad tuos pinigus reikės paaukoti šalies gynybai. Beliko tik pasirašyti.

Barakuose siautė ligos, ligoniai prašė vandens. Reikėjo tirpinti ledą ir sniegą. Malkų nebuvo. Todėl dažną vakarą moterys sėlindavo į lentų sandėlį pavogdavo keletą lentų ir vilkdavo jas įį baraką. Sukapodavo. Užkurdavo „barabaną“ ( pusė geležinės statinės ) , užvirindavo vandenį, pašildydavo ligoniams plytas prie kojų, džiovindavo apavą ir veido aprišalus.

Kūrenant kartais nuo lubų imdavo varvėti, ir paskui ant apklotų susidarydavo ledinė plutelė.

Dėl pavogtųjų kelių lentelių žmonės būdavo teisiami ir žinoma baudžiami.

Pavasarį, kai nešdavo ledus, išplaukdavo lavonai ir toliau plaukdavo ant ledo lyčių į Laptevų jūrą.

1942 m. gruodžio mėnesį lavonams vežti prireikė jau dviejų brigadų. Kiekvienoje dirbo po keturis žmones. Patys vežiotojai buvo labai išbadėję ir nusilpę, todėl pririšdavo prie lavonų kojų virvę ir bendromis jėgomis traukdavo jį iš barakų. Paskui mirusiuosius dėdavo ant rogių ir, įsikinkę į virves, veždavo keletą šimtų metrų toliau nuo barako. Ten lavonus išversdavo į bendrą krūvą. Sienų leduose likdavo prišalę mirusiųjų plaukai. Ant mirusiųjų kūnų pastebėtas duonos gabalėlis, nuvalius utėles būdavo tučtuojau suvalgomas. „Tebūna pasmerkti ir tesulaukia savo teismo budeliai, privedę žmones iki tokio stovio“. Maisto žmonės ieškodavo net valdžios naktiniuose puoduose.

Jei siausdavo pūga, mirusieji po keletą dienų išgulėdavo ant narų šalia gyvųjų. Kai mirdavo tėvai, vaikus paimdavo į atskirą našlaičių baraką tame pačiame ledinaime kape. Sąlygos buvo tokios pat baisios, mirtingumas vaikų dar didesnis. Išbadėję vaikai grandydavo rankutėmis nuo ledinių langų sniegą ir valgydavo

jį.

1943 m. vasarį laikėsi žiaurūs šalčiai, siautė pūgos, ypač įnirtingos prieš poliarinės nakties pabaigą ir saulės pasirodymą. Mirtingumas pasiekė apogėjų.

Barakai buvo visiškai nekūrenami, o mirštantieji nušaldavo rankas ir kojas. Galutinai išsekę, gulėjo jau beveik visi ir viduriavo nuo skorbuto tiesiog ant narų. Žmones apsėdo utėlės. Jos laikėsi net antakiuose bei blakstienose.

Lietuvos mokytojai. Jų tragiškas likimas ypač skaudina širdį. Tautos švietėjai. 1940 m. vasarą, po Lietuvos inkorporacijos į Tarybų Sąjungą, naujoji valdžia sukvietė visus Lietuvos mokytojus į suvažiavimą KKaune ir pareikalavo iš jų auklėti jaunimą kita dvasia. Po visų oficialių vyriausybės atstovų kalbų ir nurodymų 10 000 mokytojų kaip vienas atsistojo ir iškilmingai sugiedojo Lietuvos himną, priversdami atsistoti ir naująją vyriausybę. Tai buvo atviras pareiškimas, kad Lietuvos mokytojai lieka ištikimi nepriklausomos Lietuvos idealams. Tuo jie pasirašė nuosprendį sau ir savo vaikams. Valdžia to nepamiršo ir nedovanojo: jų ir jų vaikų kapai išbarstyti ne tik po Jakutiją, bet ir po visą Sibirą.

1943 m. poliarinę vasarą visus tremtinius išvežiojo žžvejoti į kitas negyvenamas salas, kurių milžiniškuose Lenos žiočių plotuose yra nesuskaičiuojama daugybė. Brigados išplaukdavo kungasais ( didžiulė irkluojama valtis ) ir užmesdavo didžiulius ilgus tinklus. Paskui stovėdavo iki kelių ar juosmens lediniame vandenyje, iš visų jėgų traukdavo juos į kkrantą. Taip dirbdavo 10-12 valandų. Kiaurai peršlapę, nusikamavę ir sušalę, bėgdavo į palapines, nusimesdavo pašlapusius drabužius ( juos džiovinti nebuvo nei laiko, nei sąlygų, nei prasmės ) ir vėl žvejojo. Kartais bangos užpildavo kungasą ir išplaudavo sugautą žuvį atgal į jūrą.

Žiemą statydavo tinklus po ledu. Ledo storis gale žiemos jau siekdavo 1,5-2 metrus. Šaltis buvo baisus. Tinklas akimirksniu apledėdavo. Išmestos žuvys bematant sušaldavo kaip malkos. Pirštai pabaldavo. Kai, įmetus tinklą atgal, iš visų jėgų daužomos rankos pradėdavo atsigauti, skausmas užgniauždavo kvapą. Paskui viską reikėjo kartoti- tikrinti kitą tinklą. Ir taip 15 kartų per dieną- tokia buvo mažiausia tinklų norma dviem žmonėm.Žalia sušalusi žuvis, kurią kasdien valgė, žmones gelbėjo nuo skorbuto, tačiau niekas negalėjo apsaugoti rankų. Pirštai neišvengiamai nušaldavo, atsirasdavo ppūslės ir žaizdos. Ir kai per kitas dienas reikėdavo jau žaizdotomis rankomis, pučiant lediniam vėjui ir spaudžiant šalčiui, vėl traukti tinklus ir narplioti žuvį, atrodydavo, kad rankos kišamos į verdantį vandenį.

1947-1948 m. dalis tremtinių įvairiais būdais po truputį persikėlė į Kiusūrą ir Jakutską. Šachtose dirbdavo daugiausia lietuvių: visur, kur tik buvo sunkiausias ir pavojingiausias darbas, blogiausios sąlygos, menkiausias atlyginimas, kurio neužtekdavo net prasimaitinti. Lietuviai tremtiniai buvo nemokama darbo jėga. Trėmimai tęsėsi ir pokario Lietuvoje.

III.Pabaiga

Kas galėjo pamanyti, kad „vargo mmokykla“ vėl pasikartos, tiktai nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis, toli nuo gimtosios Lietuvos, ištremtųjų šiaurėje ir stalinizmo metų lagerio pragaruose. Tokia mokykla dar nėra pavaizduota jokiose skulptūroje ar paveiksluose, dar mes patys apie ją nedaug žinome. Ji dar glūdi daugiausia atmintyje tų, kurie jos pakopomis ėjo. Tenai nebuvo nei klasių patalpų, nei perkėlimo iš klasės į klasę, bet ten buvo patys svarbiausieji dalykai Žemėje- mokytojai ir mokiniai, o tai yra bet kurios pažangos svarbiausioji sąlyga.

Naudotos literatūros sąrašas:

Aldona Matulkienė „Igarkos tremtis“;

Aldona Žemaitytė „ Amžino įšalo žemėje“.