Lietuviskos knygos istorija

Knygų ir periodinės saudos centras- Kaunas:

Susikuria naujos organizacijos Kaune. Privati ir be[radedanti reikštis

komercinė leidybos iniciatyva susidūrė su nemažais ekonominiais ir

finansiniais keblumais. Palankesnis šis laikotarpis buvo tradicinei

visuomeninių draugijų bei valstybinių institucijų leidybinei veiklai, kuri

buvo grindžiama šviečiamaisiais, idėjiniais, kultūriniais motyvais ar

žinybiniais poreikiais. 1922m. Kaune atidarytas Lietuvos universitetas

koncentravo mokslinę ir intelektualinę veiklą, sudarė sąlygas rengti,

leisti ir vartoti mokslinę literatūrą. Tais metais buvo uždarytos beveik

visos lietuviškos spaustuvės, išgrobstyti arba išvežti raidynai,

poligrafiniai įrenginiai, todėl spaudos bazė pradėta kurti Kaune. Pirmosios

kauno spaustuvės pradėjo veikti 1918m. Svarbiausias ppoligrafijos centas

buvo Kaunas. 1926m. Laikinoje sostinėje veikė 20 įmonių. Kaune buvo

išspauzdinama ir daugiausia knygų.

Knygų tematikos kaita: nuo mokomosios ir tarybinės literatūros, prie

grožinės ir istorinės knygos:

Grožinėje literatūroje dominavo drama ir poezija, stigo prozos, ypač

stambiosios, veikal. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu leidybinį

procesą veikė aukštojo mokslo raida. Pakilo leidybinio repertuaro struktūra-

išaugo grožinės ir mokslinės literatūros dalis, sumažėjo tarybinės bei

mokymo literatūros procentas.

Knygų leidimo bendrovės:

Švyturys: Viena iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos leidyklų. Ją 1918m.

Vilniuje įsteigė S.Jackevičius, M.Kukta, J.Rinkevičius, A.Rucevičius,

M.Steigvila ir J.Strrazdas. Po I p. k. „Švyturys“ buvo ddidžiausia knygų

leidimo, spauzdinimo ir prekybos bendrovė, turėjusi savo spaustuvę ir

knygynų. 1919m. „Švyturys“ atidarė skyrių Kaune, o vėliau čia buvo perkelta

visa bendrovės veikla. Reikšmingas bendrovės darbas- grožinės literatūros

leidyba. Ypač rūpinosi lietuvių rašytojų kūrinių publikavimu. Nemažą

leidybos dalį sudarė scenos veikalai, literatūra vaikams iir jaunimui,

muzikos kūriniai. 1928m. Kreditais grindžiama bendrovės veikla nutrūko.

Dirva:1918-1940 m. Kaune ir Marijanpolėje veikė A.Dundzilos ir B.Siručio

knygų leidimo bendrovė „Dirva“. Jį ypač nusipelnė publikuodama lietuvių

klasikų raštus. Per 10 veiklos metų išleido 211 knygų.

Spaudos fondas: Didžiausia tarpukario Lietuvos kooperatinė knygų leidimo

ir platinimo bendrovė. 1921m. Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga atidarė

knygyną, pavadinta „Spaudos fondu“. Leidybinę veiklą spaudos fondas pradėjo

1923m. Pagrindinę produkcijos dalį sudarė grožinė literatūra. Kita ryški

leidybos sritis- mokslo populiarinimo ir informacinės literatūros leidyba.

Į Lietuvių knygos istoriją įėjo kaip pirmosios lietuviškos enciklopedijos

leidėjas. Bendrovė turėjo spaustuvę, bibliotekų ir knygynų.

Sakalas:Šią knygų leidimo bendrovę 1924m. Kaune įsteigė A.Vireliūnas,

A.Kniūkšta ir Lindreika. Pagrindinė „Sakalo“ veiklos kryptimi tapo grožinės

literatūros leidyba. Iš viso per 15 veiklos metų išėjo 629 „Sakalo“ knygos.

Kultūra: Šiauliuose veikė kooperatinė bendrovė „Kultūra“ (1920-1927m.),

išleidusi apie 200 kknygų. Svarbiausias nuopelnas buvo žemės ūkio, gamtos

mokslų, istorijos, medicinos, geografijos ir kitų sričių mokslo

populiarinimo knygelių leidyba. Taip pat leido vadovėlius, pedagoginę ir

grožinę literatūrą, dailės kūrinių reprodukcijas.

Grožinės ir istorinės literatūros leidyba:

Gražinė literatūra: Per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus išleista

daugiau kaip 3000 leidinių. Grožinės literatūros leidyba plėtojosi itin

sparčiai. Daugiausia buvo leidžiama dramos kūrinių, nors jie mažiausiai

skaitomi. Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje grožinės literatūros

leidyba visuomenės tebebuvo vertinama kritiškai. Pagausėjo orginaliosios

prozos kūrinių- romanų, apysakų, apsakymų. Labiau susidomėta lietuvių

literatūra, pakilo lietuviškoas knygos prestižas.

Istorinė literatūra: Daugiausia išėjo lliteratūros istorijos darbų:

monografijų, studijų, vadovėlių ir paskaitų konspektų. Istorijos leidyba

pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu daugiausia sudarė vadovėliai

mokykloms. Reikšmingas visuotinės istorijos žinio0ms skleisti buvo

:Kultūros“ bendrovės pradėtas ir Kultūros- švietimo draugijos baigtas

leisti kapitalistinis veikalas „Pasaulio istorija“. Mokslinių istorinių

tyrinėjimų centras buvo VDU.

Lietuviškos enciklopedijos leidimas (pradžia 1931m.):

„Lietuviškoji enciklopedija“ (LE)- pirmasis enciklopedinis leidinys

lietuvių knygos istorijoje. LE leido „Spaudos fondas“, o jam talkino

Lietuvos katalikų mokslo akademija. LE buvo leidžiamas sąsiuviniais

(pirmasis pasirodė 1931 10 01) ir tomais, vieną tomą sudarė 12 sąsiuvinių.

Iki 1944m. Buvo išspauzdinti devyni LE tomai.

Lietuviškų knygų iliustravimas:

Daugiausia iliustruojamos knygos vaikams, pagausėjo iliustruotų grožinės

literatūros leidinių. Toliau vaisindai darbavosi K.Šimonis, aktyviai knygų

viršelius bei iliustracijas kūrė dailininkai V.Bičiūnas, J.Burba,

A.Galdikas, V.K.Jonynas, R.Kalpokas, V. Kosciuka. Prie lietuviškos knygos

kultūros ugdymo daug prisidėjo bibliofilinė XXVII knygų mėgėjų draugija.

Jos leidiniai buvo spauzdinami gerame popieriuje, puikiai maketuojami,

iliustruojami bei įrišami.

V.Petravičiaus įvertinimas 1937m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje: 1937m.

Iliustruota V.Petravičiaus lietuvių liaudies pasaka „Gulbė karaliaus pati“

tapo dailiosios knygos pavyzdžiais ir tais pačiais metais Paryžiaus

parodoje V.Petravičiaus darbas buvo įvertintas Grand Prix medaliu.

Lietuvos bibliotekos:

Teigiamai leidybą veikė ir gausėjančios bibliotekos, pirmiausia viešosios.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje buvo suformuotas juridinis knygų leidybos,

spauzdinimo ir platinimo pagrindas. Priimti spaudos, Spaustuvių ir

spauzdinimo reikmenų, draugijų, valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymai.

Iš bibliotekų, leidusių knygas, minėtinas Vytauto Didžiojo universiteto

biblioteka, 1926m. Išleidusi fotografuotinį M.Daukšos „Postilės“ leidimą,

1929m. M. Ir V. Biržiškų parengtus S.Daukanto darbus. CCentrinė pedagoginė

ir Centrinė kariauomenės bibliotekos išspauzdino savo fondų katalogus.

Mokyklų bibliotekos ir jų vaidmuo:

Mokyklų bibliotekos buvo sudaromos tik iš tokių knygų, karias aprobuodavo

Švietimo ministerijos knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija. Ši

komisija uždraudė laikyti kai kurias J.Janonio, Jovaro, K.Jasiukaičio,

B.Vargšo, Butkų Juzės ir kitų pažangios krypties rašytojų knygas, nekalbant

jau apie maksistinio ar apskritai socialistinio turinio visuomeninę

politinę literatūrą. Taip pat buvo uždrausta nemaža bendro švietėjiško

pobūdžio knygų, populiarizuojančių metarealizmą, ateistines pažiūras.

Sovietinė okupacija ir jos įtaka lietuviškos spaudos leidybai:

1940m. Lietuvosaneksavimas pakirto gyvybines lietuvių tautos ir jos

kultūros šaknis. Literatūros raida nutrūko. Lietuvių kultūra buvo ne

kuriama, o griaunama, niokojama. Bibliotekose ir leidyklose didžiuliais

kiekiais naikinamos knygos, rankraščiai. Uždaryti visi ėję žurnalai ir

laikraščiai. Visomis agitacijos ir propogandos priemonėmis formuojamas

naujas oficialus požiūris į tautos kultūrą, istoriją, socialinę ir

ekonominę raidą. Grožinė literatūra tampa viena iš svarbiausių priemonių,

turinčių padėti įsitvirtinti stalinizmo politinei sistemai.. Kaip ir

publicistiniam rašiniui, jai pateikiamos griežtos instrukcijos, suformuotos

idėjos ir temos. Naujoji vyriausybė ėmėsi pertvarkyti Lietuvos švietimą.

Knyga turėjo tapti komunistų partijos ideologijos reiškėja.

Maksistinės ideologijos brukimas į leidybos sritį:

Visi tarpukario Lietuvos laikraščiai ir žurnalai buvo uždaryti, o masiniu

tiražu pradėti leisti „Tiesa“, „Komunistas“. Be to įsteigtas dienraštis

„Tarybų Lietuva“, leidiniai jaunimui „Komjaunimo tiesa“ ir „Jaunasis

valstietis“. Visi jie turėjo padėti Lietuvos komunistų partijai

subolševikinti respublikos politinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą.

Tautinės ir religinės literatūros išėmimas iš bbibliotekų fondų:

Literatūra ėmė prarasti savo specifinę ir svarbiausią funkciją- estetinę

bei pagrindinį vaizdavimo objektą- žmogų,kaip vienintelę vertybę. Ji tapo

istorijos, politikos priedu, žurnalistikos rūšimi, melagingų ideologinių

nuostatų iliustratore.

Spaudos leidybos cenzūra:

Jau nuo pirmųjų Tarybų valdžios gyvavimo dienų ypač didelis dėmesys

kreipiamas rašytojų „idėjiniam perorentavimui“ Toleruojamas tik

visuomeniškas rašytojas kovotojas, atvirai ginąs socializmą. Kitokia spauda

negalėjo būti leidžiama.

Lietuviškos leidybos nykimas nacių okupacijos metais:

1941m. Vasarą Lietuvą okupavo hitlerinė Vokietija. Visa spauda buvo

cenzūruojama. Nemažai leidinių, pirmiausia komunistinių, remiantis

specialiais nurodymais duvo išimami iš bibliotekų ir knygynų, spaustuvėse

naikinami rankraščiai. Persekiotos ir naikintos be išimtie visų žydų

autorių knygos, autorių antifašistų knygos, mirties bausme baudžiami

fašistinei ideologijai priešiški spaudos darbuotojai. Hitlerinės okupacijos

metais likviduota bolševikų leidybos struktūra. Knygoms leisti buvo

įsteigta Valstyvinė leidykla, veikė „Sakalo“ leidykla, muzikinę literatūrą

platino J.Petronio leidykla.

Atnaujinta „Lietuviškosios enciklopedijos“ leidyba:

Vokiečių okupecijos metais buvo tęsiama LE leidyba. Pasirodė 9 ir 10 jos

tomai.

Periodinės spaudos kontrolė:

Okupantams leidus ėjo keletas periodinių leidinių- „Ateitis“, „Į laisvę“,

„Naujoji Lietuva“, kultūros ir literatūros žurnalas „Kūryba“. Visi

lietuviški karo metų leidiniai buvo spauzdinami prastame popieriuje,

daugiausia minkštais viršeliais.

• Sovietinės knygos leidybos bruožai: ideologinė atranka, masinis

spauzdinimas, griežta cenzūra, spaudos prieinamumas.

Antroji sovietinė okupacija ir jos įtaka knygų leidybai:

1944m. Visa leidybos struktūra buvo formuojama pagal Tarybų sąjungos

modelį, neatsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos istorines, kultūrines,

religines radicijas, patirtį. Buvo įkurtos keturios specializuotos

valstybinės leidyklos: politinės literatūros, grožinės literatūros,

enciklopedijų, žodynų ir

mokslinės literatūros bei pedagoginės literatūros

leidyklos.

Knygų cenzūros sugriežtinimas:

Visose planų svarstymo grandyse buvo žiūrima, ar pakankamai juose yra

ateistinės literatūros, kokį procentą sudaro tarybinių rašytojų ir klasikų

kūriniai. Visuose leidybos etapuose buvo taikoma eiliniam skeitytojui

nematoma, bet griežta cenzūros sistema, garantuojanti tik ištikimo

komunistinei ideologijai knygos pasirodymą. Sovietinė cenzūros sistema

rėmėsi leidyklų redaktorių savisaugos jausmu, jų partine ištikimybe,

nuolatiniu aukštesnių institucijų budrumu.

„Glavlitas“ ir jo veikla:

Oficiali sovietų cenzūros įstaiga buvo Vyriausioji paslapčių saugojimo

spaudoje valdyba, vadinama Glavlitu. Glavlito kontrolė lydėjo visus knygos

gamybos poligrafinėje įmonėje etapus. Duvo sudarytas draudžiamų knygų

sąrašas, kuri llietė ne tik viešas publikacijas spaudoje, bet ir radijo bei

televizijos laidose, muziejų ekspozicijose, kino filmuose. Glavlitas

Lietuvoje veikė iki 1900 m. Centralizuota valstybinė leidybos sistema bei

bolševikinė cenzūra trugdė plėsti knygų leidybą.

Leidybos įmonių kontrolė:

Lietuvos leidyklos, nors ir skelbiamos savarankiškomis, turėjo minimalias

leidybos teisias. Per jas, kaip valstyvines institucijas, buvo vykdoma

ideologinė komunistų partijos programa, diktuojama autoriams. Leidyklos

neturėjo teisės nustatyti savo darbo planų nei apskritai darbų apimties.

Specfondai ir jų sudarymas: knygų prieštaraujančių sovietinei ideologijai,

iš užsienio siunčiamų bei konfiskuotų knygų nusavinimas kratų metu:

Nuo pirmųjų tarybinės okupacijos mmetų imta masiškai naikinti pasitraukusių

į Vakarus ar šiaip nelojalių tarybų valdžiai autorių knygas, buvusias

spaustuvėse, knygynuose, bibliotekose. Nesunaikintos nepriklausomybės metų

knygos buvo slepiamos nuo skaitytojų masinėse bibliotekose, įkurtose

specialaus spaudinių saugojimo skyriuose, vadinamose specfonduose. Juose

atsidūrė dauguma nepriklausomoje Lietuvoje išleistų knygų ir apie 90%

periodinių lleidinių. Pagal sąrašus į tuos fondus patekdavo beveik visos

užsienyje lietuvių emigrantų išleistos knygos. Naudotis specfondų

literatūra galėjo tik nedaugelis skaitytojų: Jie privalėjo turėti

tarpininkavimo raštus iš savo darbovietės, nurodyti kokią literatūrą ir

kokiu tikslu nori skaityti. Ypatingo leidimo reikėjo norint susipažinti su

Bostone išleista „Lietuviška enciklopedija“ bei kitomis lietuvių emigrantų

knygomis. Bibliotekų specfonduose iki pastarųjų metų buvo slepiamos visų į

užsienį pasitraukusių rašytojų išleistos knygos.

Partizanų pogrindžio spauda Lietuvoje:

Pirmaisiais pokario okupacijos metais palyginti gausi buvo partizanų spauda-

maldos, dainų tekstai, poezijos posmai. Iš jų minėtini Dzūkijos partizanų

:Dainų ir eilėraščių rinkinys“, Merkio partizanų štabo „Dzūkijos partizanų

dainų“ du sąsiuviniai bei to paties štabo leistas laikraštis „Mylėk

tėvynę“.

Enciklopedijų ir žodynų leidimas sovietmečiu:

„Mokslo“ leidykloje speciali žodynų redakcija spaudai Lietuvių kalbos

intituto daugiatomį „Lietuvių kalbos žodyną“

Vyriausioji enciklopedijų redakcija yra išleidusi tris lietuviškas

enciklopedijas: lituanistinę 3 ttomų „Mažąją lietuvišką tarybinę

enciklopediją“, 4 tomų „Tarybų Lietuvos enciklopediją“ ir visuotinę 12 tomų

„Lietuvišką tarybinę enciklopediją“

V.Andziulio ir J.Bacevičiaus pogrindinė rezistencinė spaustuvė – leidykla

„a b“ ir jos veikla:

Net ir sunkiais okupacijos metais laisvės ir pasipriešinimo žodis spaudoje

nebuvo visiškai nuslopintas. Atsirasdavo spaustuvininkų, kurie rizikavo

spauzdinti pogrindžio leidinius be jokios registracijos. Viena iš jų –

Kauno rajono Salių kaime 1981m. įkurta privati spaustuvė „ab“. Ji pavadinta

steigėjų pirmosiomis pavardžių raidėmis. Šie pogrindžio leidėjai išleido ir

nelegaliai išplatino apie 100 politinio, istorinio, religinio turinio

knygų, grožinės literatūros. Daug dėmesio skyrė rreliginei literatūrai,

kurios labai trūko Lietuvos katalikams.

Pasipriešinimas sovietinei ideologijai- pogrindžio periodiniai leidiniai:

Pogrindyje buvo leidžiami periodiniai leidiniai „Lietuvos katalikų

bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Laisvės šauklys“ ir kt. Ypač populiari buvo

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika:

Pradėta leisti 1972m. Per 17 metų pasirodė 81 šio leidinio numeris.

Kronikoje buvo skelbiami faktai apie neteisėtus bolševikų valdžios

veiksmus, tikinčiųjų persekiojimą ir diskriminavimą. Informacija buvo

spauzdinama ne tik iš Lietuvos, bet ir iš katalikiškųjų Baltarusijos,

Ukrainos, Moldovos žemių.

Kiti pogrindžio leidiniai:

Atskitą pogrindinės spaudos grupę sudaro kalinių ir Sibiro tremtinių

kūryba, pradedančiųjų literatūra. Daugiau kaip 120 lietuvių tremtinių

poetinė kūryba, slapta užrašyta ant popieriaus skiautelių, cemento maišų

gabalėlių, ant beržo tošies ar maumedžio skiedros išliks mūsų spaudos

istorijoje kaip skaudus šio tragiško lietuvių tautos laikmešio

paliudijimas.

Pirmoji emigracijos banga 1861-1918m./Lietuvių įsikūrimas JAV:

XIXa. Viduryje, po 1863 m. Sukilimo, dėl politinių motyvų, gyvenimo lygio

smukimo, vengdami stoti į caro kariuomenę, nenorėdami taikstytis su

rusifikavimo politika lietuviai vis dažniau emigruodavo į užsienį, ypač į

JAV. Amžiaus pabaigoje JAV gyveno apie 10 tūkstančių lietuvių, susidarė

pirmosios jų kolonijos.

JAV draugijų kūrimasis/ Lietuviškų knygų leidyba:

Didesnėse JAV kolonijose ėmė kurtis lietuviškos parapijos, draugijos,

klubai, kolonijos ėmėsi švietimo, knygų leidybos. Atsirado ir išeivi, kurie

savarankiškai ėmė steigti spaustuves, leisti lietuvišką spaudą. Lietuviškos

spaudos leidėjai išeivijoje palaikė glaudžius ryšius su Mažosios Lietuvos

spaustuvininkais. Lietuviškų knygų leidėjai leido knygas, tenkinančias

daugumos išeivių poreikius: anglų kalbos mokomąją literatūrą,

chrestomatijas. Nemažai išėjo mmokslo populiarinimo literatūros gamtos

mokslų, medicinos higienos, sanitarijos klausimais.

Knygų tematika:

Aptariamo laikotarpio JAV lietuvių knygų repertuaro apžvalga rodo, kad

leidiniai nebuvo skirti vien tik emigracijoje gyvenantiems tautiečiams.

Stengtasi padėti ir gimtojo krašto gyventojams, kurie dėl spaudos draudimo

negalėjo legaliai leisti knygų. Dėl to nemaža dalis Jav išleistų knygų

tiražo daugiausia per Mažąją Lietuvą buvo siunčiama Į Didžiąją Lietuvą.

Taigi pasišventusių knygnešių dėka ir emigracinė lietuvių spauda pasiekdavo

Lietuvos skaitytojus.

JAV lietuvių kultūros draugijos ir jų leidybinė veikla:

1885m. J.Šliūpas įsteigė Lietuvių mylėtojų draugiją, kuri veikė iki 1896m.

Ir išleido 14 lietuviškų knygų. Leidybinį darbą dirbo ir kitos tuo metu

įsisteigusios lietuvių kultūros ar švietimo draugijos. Visos jos gyvavo

neilgai, po kelerius metus, kai kurios išleido tik po vieną kitą knygą,

tačiau jų vaidmuo šviečiant menko išsilavinimo lietuvių bendruomenės narius

yra didžiulis.

Antroji emigracijos banga 1918-1940:

XX a. pradžioje gausėjo ir lietuvių emigracijos srautas. Į Lietuvą

emigracinė spauda patekdavo atsitiktinai, per asmeninius kontaktus.

Trečioji emigracijos banga/Politinės priežastys:

1944 metų banga į Vakarus buvo politinė, nes jos atsiradimą nulėmė ir

sąlygojo svarbiausi politiniai įvykiai: SSRS ir Vokietijos sutartys, jų

slaptieji protokolai, SSRS įvykdytas Lietuvos okupavimas ir hitlerinė

okupacija.

Kultūrinis gyvenimas:

Kiekvienoje didesnėje lietuvių stovykloje buvo įkurtos ir veikė

lietuviškas vaikų darželis, mokyklos. Stovyklos leido laikraščius,

vadovėlius mokiniams.

Pabaltijos universitetas:

Lietuvių, latvių, estų profesūros pastangomis 1946m. Hamburge buvo įkurtas

bendras trijų tautybių universitetas. Uždarytas 1948m.

Klaipėdos Gedminų pagr. m-klos

Dovilės Montvydaitės

R EE F E R A T A S

Klaipėda

2004-05-05

———————–

Sovietinė okupacija

Fašistinė okupacija

Antroji sovietinė okupacija