Lietuvių kalendorinės šventės, jų papročiai ir tradicijos

TURINYS

Įvadas…………………………3 psl.

1. Pastovios ir kilnojamos šventės, lygiadieniai……………..4 psl.

2. Kalėdos ir Kalėdinio laikotarpio papročiai……………………5 psl.

2.1 Kūčios…………………………5-7 psl.

2.2 Eglutės puošimas…………………………8 psl.

2.3 Kalėdos …………………………8-10 psl.

2.4 Naujieji metai…………………………10-12 psl.

2.5 Trys karaliai…………………………12 psl.

3. Žiemos išlydėjimas – Užgavėnės………………………..14 psl.

3.1 Pelenų diena…………………………16 psl.

4. Pavasario šventės…………………………18 psl.

4.1 Velykos…………………………19-21 psl.

4.2 Jurginės…………………………21-23 psl.

4.3 Šeštinės…………………………23 psl.

4.4 Sekminės…………………………24-25 psl.

4.5 Devintinės…………………………25 psl.

5. Vasaros šventės…………………………26 psl.

5.1 Joninės…………………………26-29 psl.

5.2 Žolinė…………………………29 psl.

6. Vėlinės…………………………32-33 psl.

7. Išvados…………………………34 psl.

8. Naudota literatūra…………………………35 psl.

ĮVADAS

Pasaulyje yra daug tautų, kurios švenčia savo kalendorines šventes, o kažkurios iš jų sutampa ir su kkitų tautų šventėmis. Jos švenčiamos įvairiai, ir tas šventimo būdas liudija vienos ar kitos kultūros savitumą.

Lietuvių tauta praeityje – didžiąja dalimi žemdirbių tauta, vertusis dviem pagrindiniais verslais – žemdirbyste ir gyvulininkyste, todėl ir lietuvių dvasinėje kultūroje jie yra palikę ženkliausią pėdsaką. Visais metų laikais žemdirbio mintys sukosi apie žemę maitintoją ir jos auginamą javų derlių, apie gyvulių sveikatą, prieaugį, apie darbų sėkmę, apie visą tai kas lėmė šeimos gerovę. Ne paskutinę vietą užėmė ir rūpestis šeima, vaikais, jų sveikata. TTik sveikata, darbšti, vieninga šeima pajėgi grumtis su gamtos stichija ir įvairiomis negandomis.

Kadangi liaudies kalendorius yra tiesiogiai susijęs su žemdirbio gamybine veikla, tai ir kalendorinių švenčių papročiai dar yra vadinami kalendoriniais agrariniais papročiais. Pagal keturis metų laikus – žiemą, ppavasarį, vasarą, rudenį – ir kalendorinės šventės bei papročiai dažniausiai skirstomi į keturias analogiškas grupes.

Kasmet tuo pačiu ar artimu metu pasikartojančios įvairios šventės sudaro vadinamųjų kalendorinių švenčių grupę. Be jų, dar yra darbo, šeimos šventės (pvz., įvairių darbų pradėtuvės, pabaigtuvės, vestuvės, laidotuvės, krikštynos, vardinės, gimtadieniai ir pan.).

Šiame darbe mėginsime supažindinti Jus su kalendorinių švenčių papročiais, apeigomis ir tradicijomis. Jų yra didžiulė įvairovė, tai per ilgus amžius susikaupęs tautos dvasinis turtas.

1. PASTOVIOS IR KILNOJAMOS ŠVENTĖS, LYGIADIENIAI

Liaudies kalendoriuje turime dvejopas šventes – pastovias, kasmet švenčiamas tą pačią metų dieną, ir kilnojamąsias.

Svarbiausią vietą tarp kilnojamųjų švenčių užima Velykos – didžioji pavasario šventė. Ji visada švenčiama pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio, esant mėnulio pilnačiai. Priklausomai nuo Velykų datos tokiu pat intervalu kkaitaliojasi ir kitos kilnojamosios metų šventės – Užgavėnės, Sekminės, Šeštinės ir Devintinės. Prieš Velykas yra vadinamasis gavėnios laikotarpis, prasidedantis pirmąją dieną po Užgavėnių liaudies kalendoriuje išskirtine Pelenų diena ir užsibaigiantis Velykų rytą „atsigavėjimu“.

Liaudies kalendoriuje laikotarpis nuo pastovios Kalėdų šventės iki Užgavėnių yra vadinamasis „mėsiedu“, „mėsėdžiu“. Tai įvairių pramogų ir ypač tradicinių piršlybų metas. Kadangi gavėnia yra susitelkimo ir pasninko laikotarpis, tikintieji jos metu nerengdavo pasilinksminimų – „jaunimo“, „vakaruškų“, nedainuodavo, nešokdavo, juo labiau nekeldavo vestuvių ir kitų šeimos švenčių, ir ppasitaikančios kalendorinės įvairių šventųjų dienos gavėnios metu buvo žymimos tik tradicinėmis tikėjimų diktuojamomis praktikomis. Dėl to, kad Kalėdos yra pastovi, o Velykos – kilnojama šventė, pokalėdinis laikotarpis būna vienais metais ilgesnis, o kitais trumpesnis. Atitinkamai ilgėja ir trumpėja „piršlybų sezonas“, linksmasis jaunimo bendravimo laikas.

Pagal saulę orientuotame kalendoriuje metuose yra keturi taškai, su kuriais siejasi metų laikų kaita, taip pat ir papročiai. Jeigu metus įsivaizduosime kaip Saulės kelio diską, apskritimą ir jį per centrą perskirsime dviem linijomis – vertikalia ir horizontalia, tai žemutinis vertikalės taškas rodys tą Saulės padėtį, kada Lietuvoje yra ilgiausia naktis ir trumpiausia diena. Šis taškas – tai gruodžio 24 – oji, Kūčios. Vertikalės priešingame, aukštutiniame taške yra Joninės, arba Rasos šventė, birželio 24 – oji, kada yra pati ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Kaip tik su šiais dviem ribiniais taškais Saulės kelyje ir siejasi mūsų liaudies gausūs orų, šeimos ir gyvulių sveikatos ir mirties, derliaus, taip pat jaunimo vedybų prognozės, papročiai ir būrimai.

Antroji, horizontalioji linija, einanti per Saulės kelio diską ir dalijanti metų laiką į ketvirčius, rodo pavasario ir rudens priešpriešas. Horizontalės kairysis taškas žymi pavasario lygiadienį – kovo 21 – ąją, o dešinysis žymi rudens lygiadienį – rugsėjo 23 – ąją. Ir viename, ir aantrame taške dienos ir nakties trukmė vienoda.

Svarbiausia kalendorinių švenčių mintis – rūpestis tuo, kokie bus žemdirbiui ateinantieji metai – palankūs jo veiklai ar ne, ir ruošimasis tai veiklai. Žiemos švenčių papročiuose ryškėja artimos ir tolimesnės orų prognozės. Pavasario ir vasaros švenčių papročiuose rūpinamasi sėklos kokybe, sėjos sėkmingumu, augimu ir derliumi. Rudens šventėse daug dėmesio skiriama padėkai, mirusiųjų protėvių prisiminimui.

2. KALĖDOS IR KALĖDINIO LAIKOTARPIO PAPROČIAI

Žemdirbio kalendoriuje didžiausia metinė žiemos šventė yra Kalėdos – gruodžio 25 – oji. Krikščioniškoje eroje Kalėdos yra Kristaus gimimo prisiminimas. Liaudiškuose šios šventės papročiuose labai ryškūs bruožai vienų ūkinių metų pabaigos ir rūpesčio būsimaisiais metais, darbų sėkme ir šeimos ateitimi. Kalėdos yra dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra, slenkstis tarp kurį laiką trukusio gamtos sunikimo, niūriojo, tamsiojo metų laiko ir šviesos pergalės prieš naktį, laipsniško gamtos atgijimo. Kalėdos praktiškai susideda iš dviejų skirtingos semantikos švenčių – išvakarių dienos, vadinamos Kūčiomis ir Kalėdų, dar XX a. pradžioje švęstų tris ar keturias dienas, o dabar – dvi dienas.

2.1 Kūčios

Kalėdos – bažnytinė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau netgi ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas „kūčia“. Sunkių darbų tądien nedirba. Moterys tvarkosi pirkioje, ruošia valgius Kalėdoms, taip pat ir Kūčių vakarienei. Vyrai prisiskaldo mmalkų, kad užtektų kuro per visas švenčių dienas, pasiruošia pašarų gyvuliams, aptvarko kiemą ir visus sodybos pašalius, šiaudais, per kuriuos moterys nukošė žirnius Kūčiai, apraišioja obelis, kūrena pirtį. Vakarop pirma vyrai, po jų moterys prausiasi pirtyje, persirengia švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais. Suvalkijoje per Kūčias visi būtinai prausdavosi prišildyto vandens kubiluose. Moterys ištrenkdavo šarmu vyrams galvas, numazgodavo jiems nugaras. Tądien sausas pasninkas, kad tik šį tą vyrai ir vaikai tegaudavo užkąsti, daugiausia sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukdavo šventinės vakarienės. Tądien ir iš namų stengiamasi nebevaikščioti, net jeigu ko mirtinai prireiktų iš kaimyno pasiskolinti. Tikima, jei Kūčiose skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengiamasi prieš Kūčias visas skolas atlyginti. Metų sandūros slenkstį norima peržengti švaria sąžine, kad po šventės būtu galima tarsi naują gyvenimą pradėti. Svarbus darbas – sutrinti kočėlo galu puodynėje aguonas miešimui. Miešimas – tai medumi su cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos trintos aguonos, ir su kuriuo valgomi tik tai Kūčioms kepami maži kvietinės neraugintos tešlos džiūvėsėliai, vadinami sližikais, arba prėskučiais. Sutrinti aguonas – vyrų darbas.

Apėjus ruošą, balta linine staltiese dengiamas stalas, prieš tai ant jo pataršius kvepiančio šieno gūžtelę. Šienas – prakartėlėje paguldyto Kūdikio Kristaus prisiminimas. Tam, kad puotoje dalyvautų tarsi ir žemdirbio

rankų vaisius – javai, simbolizuojantys derliaus dvasios įsikūnijimą, pastalėje patiesiamas nekultų kviečių pėdas. Buvo tikima, kad ant jo sutūpusios gali pasišildyti iš žiemos speigo pirkion pakviestos į šventę šeimos mirusiųjų vėlės. Stengiamasi, kad prie Kūčių stalo susiburtų ne tik visi šeimos nariai, bet simboliškai ir visa, kas supa šeimą, kas įeina į žemdirbio namų sąvoką. Jeigu šeimoje yra nelyginis valgančiųjų skaičius, kviečiama prie stalo artimesnis neturtingas, ypač bešeimis senukas, kad skaičius būtų lyginis. Jei tais metais buvo kas iš narių ppalaidotas, palikdavo prie stalo jam skirtą vietą, padėdavo jam šaukštą. Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Jei šeimos nariai per metus ir buvo susipykę, per šventinę vakarienę visi susitaikydavo, užmiršdavo buvusias nuoskaudas.

Ritualinė senųjų metų pabaigos vakarienė buvo valgoma ne anksčiau, kaip danguje įsižiebus Vakarinei žvaigždei. Ant stalo kiekvienam buvo padedama po šaukštą ir įvairių pasninko patiekalų – kūčios, avižinio kisieliaus, obuolių, žuvies, silkės, grybų, saldžios džiovintų vaisių sriubos. Šiandien yra žinomas Kalėdaitis – pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. TTai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas, kuriuo šeimos nariai dalijasi. Senovėje būdavę devyni patiekalai, nes Mėnulio kalendoriuje buvo devindienė savaitė. Dabar stengiamasi patiekti dvylika patiekalų, turint omenyje 12 mėnesių. Juk ši vakarienė – tai padėkos auka Dievui už visus praėjusius mmetus, už visą ką žemdirbys per juos yra gavęs.

Valgyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą arba palinkėjus visiems sveikatos, laimės, sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma „Kūčių duona“ arba Kalėdaitis. Buvo tikima, kad metų sandūroje ištarti linkėjimai išsipildys. Valgyta visa ko sočiai. Sotus pavalgymas per Kūčias, Kalėdas, Užgavėnes žmonių įsitikinimu turėjo įtakos nulemti jų sotumą per ištisus ateinančius metus. Patiekalų skaičių, Kūčių valgymo būdą ir rimtį liaudis aiškino vis atsigręždama į praeitį. Pavalgius Kūčias stalas nebuvo nukraustomas, šaukštai ties kiekvieno lėkšte buvo užverčiami, buvo tikima, kad vėlės susirinks puotauti. O ar buvo vėlės, ar kieno nors šaukštu valgė, paliudys Kalėdų ryta to šaukštas. Jei bus atvirtęs semiamąja puse į viršų, ženklas, kad jo savininko tykanti liga ar mmirtis. Artimųjų ir benamių vėlėms ant palangės buvo padedamas kisieliaus dubenėlis. Ši naktis – gyvųjų ir mirusiųjų sandūros naktis, todėl taip visais ir buvo rūpinamasi.

Žmonės šventai tikėjo, kad Kūčių – Kalėdų naktį gyvuliai tvarte „prakalba žmogaus balsu“, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas, ir vargus tam, kas tyčia skundų klausytųsi – jo laukia mirtis. Tikėta, kad per patį vidurnaktį šuliniuose „vanduo virsta vynu“ ir kad tai trunka tik viena akimirksnį, kaip kad Joninių naktį žydi papartis.

Apeiginių patiekalų likučiai aankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams po saujelę. Tikėta, kad tada gyvuliai bus sveiki, tvirti, arkliai – stiprūs. Kai kuriose Lietuvos apylinkėse kiaulėms Kūčių liekanų neduodavo, „nes jos nešvarūs gyvuliai“. Tuo tarpu Marcinkonių apylinkių dzūkės Kūčių valgių liekanas „apraugia ir pakepa blyną, juo užpeni kiaules, kad jos nesirgtų“. Lietuvių Kūčių papročiuose rūpinamasi javais, derliumi, bet per Kūčių vakarienę nevalgoma nei mėsa, nei pienas, todėl galima teigti, jog Kūčios – tai bendra žmogaus ir jo šeimos nario gyvulio puota.

Su gyvulininkyste bei paukščių ūkiu siejasi ir kai kurie kiti tikėjimai bei magiškos praktikos. Dalis Kūčių būrimų primena Joninių magiškas praktikas, pvz., Veliuonoje pakūčiavus šeimininkė turi savo sviestmuše, imituodama sviesto mušima, apeiti savo laukus, tai karvės duos gausiai pieno, turės daug sviesto. Jau pats apėjimas ratu yra magiškas veiksmas. Žemaičiai tiki, kad po Kūčių vakarienės šeimininkė turinti visas turimas puodynes išnešus apdėlioti aplink sodybą, „tai ateinančiais metais karvė duos daug pieno“. O „kad Šv. Jono naktį raganos karvių nemelžtų, tai Kūčių dieną, karvę pamelžus reikia ant jos tris kart užpilti pieno“.

Buvo paprotys, pavalgius Kūčias, traukti iš po staltiesės šieno šiaudelį. Iš vienos pusės, ilgesnis šiaudelis sietas su lemiamu ilgesniu gyvenimu, bet iš kitos, ypač merginoms ir moterims,- su jų daliai pasėtu linų derliumi. MManyta, kad ateinančiais metais geriau derėsią tie javai, kurių grudelių pavyks rasti daugiau ant Kūčių stalo šieno pakratuose. Vaismedžių aprišimas šiaudais, bent pamirkytais Kūčiai virtų žirnių skystime, marijampoliečių manymu, turėję nulemti vaisių gausumą: „bus tiek vaisių, kiek virė žirnių“.

Kai Kurie Kūčių dienos ir vakaro būrimai liudija liaudies tikėjimą magiška „vogto daikto“ galia atnešti namams laimę. Dzūkijoje buvo tikima, kad jei kūčių vakarą pavogsi pašaro kaimyno tvarte iš arklio ėdžių, kaimyno arklys nusilps, o tavo bus stiprus ir sveikas. Tačiau, norint, kad bet kokie užbūrimai būtų neveiksmingi , reikia per Kūčias nerakinti tvartų, o duris pažymėti kokiu nors ženklu. Šie ir kiti būrimai – tai šeimos gerovės prognozės ir pastangos tą gerovę pasiekti.

Daugiausia magijos per Kūčias siejasi su vaikinų ir merginų ateities gyvenimo svajomis: ateinančiais metais ves, ištekės, kas bus tas išsvajotasis, iš čia ar iš svetur. Burtų buvo daug ir įvairių. Kūčių vakarą merginos traukdavo iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikydavo ilgesnis, ta greičiau ištekės. Traukdavo saują šiaudų ir skaičiuodavo: lyginis skaičius – ištekės, nelyginis – teks laukti. Jonavoje seniausias šeimos narys sudėdavo visų batus į sietą ir paskui kiekvienas nežiūrėdamas traukdavo po batą, jei mergina ištraukdavo vyrišką – ištekės, jei vaikinas moterišką – ves, o jei priešingai – ššiais metais laimė pro šalį praeis. Arba atsisėsdavo žmogus ant žemės, atskaičiavęs penkis žingsnius nuo slenksčio, ir spirdavo batą nuo kojos sau per galvą. Jeigu batas atsisuks priekiu į duris – sutiks savo porą, jei užkulniu – dar metelius teks palūkėti.

Merginos, pasirinkusios iš Kūčių vakarienės dvylikos valgių likučių, supildavo tai į rankines girnas ir lygiai vidurnaktį, žiūrėdamos į veidrodį, imdavo malti. Buvo tikima, kad veidrodyje išvysi savo išrinktąjį. Vaikinai, tikėdamiesi pamatyti savo išrinktąją, vidurnaktį klojime botagu išpliekdavo savo kelnes. Būtinai apsivesi, jei Kūčių vidurnaktį nuėjęs i klojimą tris kartus duosi spragilo buože i duris, sakydamas: „Velne, velne, noriu apsivesti“. Savo išrinktąjį buvo galima ir susapnuoti. Visiems namiškiams sugulus reikėjo pasidaryti tokį mišinį – žiupsnelis druskos, miltų, pipirų, cukraus ir vandens. Visa tai reikėjo suvalgyti ir nakčiai atsigulti prie durų slenksčio. Ką susapnuosi už to ir ištekėsi arba tą vesi.

Senovės žmonės taip tikėjo, taip elgėsi ir bendravo su mirusiųjų dvasiomis paskutinį, šventą, ilgiausios nakties vakarą. Tada visa šeima stengėsi būti drauge, tvirtai tikėdama išlaikyti šeimos santarvę, vienybę. Laimė – tik vienybėje, ir santarvę išreiškia susitaikymas prie šventinio Kūčių stalo.

2.2 Eglutės puošimas

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žaliomis šakelėmis prieš Naujuosius metus savo namus puošdavę dar senovės graikai ir

romėnai. Tačiau tai nebuvo eglutė, kurią matome dabar, o tik įvairūs žalumynai, tarp jų ir eglišakės, kabinamos palubėje. XIV a. Naujuosius metus perkėlus į žiemą, sausio pirmąją, pamažu esą buvę imta žalumynais namus puošti per Kalėdas. Tai buvusi ir slyvos, vyšnios, obels šaka, iš anksto įmerkta į vandenį, kad Kalėdoms pražydėtų. Buvo tikima, kad atbudusios augalo jėgos persiduos žmonėms, suteikdamos jiems sveiktos, reikalingos ateinančių metų darbams. Yra žinių, kad eglutės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje. XIX a. ši ttradicija paplito Rusijoje, Lenkijoje. Lietuvoje kalėdinė eglutė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kaime dar nebuvo žinoma. Šio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ją kartais rengdavo savo vaikams miestiečiai ar mokyklose išradingesni mokytojai. Kalėdų eglutės buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis. Eglutė daugelio tautų magijoje yra laikoma gyvybės ir atsinaujinimo simboliu.

2.3 Kalėdos

Kalėdos – pati didžiausia žiemos šventė, laikyta ir tikrąja žiemos speigų pradžia. XIX a. pabaigoje kai kur buvo švenčiamos trys ar net keturios Kalėdų dienos ta dingstimi, „kad ledai vasarą javų nneišmuštų“. Pastaruoju metu tikra šventė – tik pirmoji Kalėdų diena. Antroji diena Bažnyčios liturgijoje minima kaip Šv. Stepono šventė. Seniau žmonės šią dieną eidavo į bažnyčią šventinti avižų, parnešę jas dalindavo gyvuliams, kad jie būtų sveiki visus ateinančius metus.

Lietuvių lliaudies kalendoriuje Kalėdos – agrarinė šventė. Tikėjimai ir papročiai liudija tikėjimą Saulės atgimimu. IV a. krikščionybei įsigalėjus kaip oficialiai religijai, Kalėdos švenčiamos Kristaus gimimo prisiminimui, Lietuvoje lietuviškas jų vardas minimas XVI a. Aiškiai matyti, kad Kalėdų papročiuose yra sumišę senieji tikėjimai su krikščionybės tradicija: atšventę pamaldas bažnyčioje, žmonės namuose ir toliau laikėsi iš senovės paveldėtų papročių bei įvairių magiškų ateities spėliojimų. Pranašingu laikytas pirmosios Kalėdų dienos oras. Spėliota, jei per Kalėdas miglota, sninga ar lyja – metai bus derlingi, bitės leis daug spiečių, karvės duos daug pieno. Jei oras ryte giedras – gerai derės linai, bus geri metai.

Žemdirbiui labai rūpėjo, koks bus pavasaris – ankstyvas ar vėlyvas, šaltas ar šiltas, nuo to priklausė vasarojaus sėjos laikas ir kiti darbai. AApie tai spėliodavo iš vėjo krypties per Kalėdas: „Jei per Kalėdas pučia pietų vėjas pavasaris bus ankstyvas, jei pučia šiaurys – vėlyvas, jei vakaris – šiltas, jei rytys – šaltas“. Važiuojant į bažnyčią ir grįžtant taip pat buvo magiškos mąstysenos. Jei važiuojant išvirsi iš rogių: tada visi javai, o ypač linai gerai derės. Išvirtus iš rogių, nori nenori tenka pasivolioti sniege, o sniegas – tai javų augimui būtina drėgmė.

Kalėdų rytą, vos atsikėlęs, piemenukas skubėdavo į tvartą karves paglostyti, kad vvisus metus jų oda būtų sveika ir graži. Vištas lesindavo Kūčių vakarienės žirniais, kviečiais, būtinai supylę juos į kubilo lanką, rėčio graižą ar iš ko kito padarytą ratą, buvo tikima, kad taip vištos visus metus kiaušinių nemėtys, dės juos vienoje gūžtoje. Per didžiąsias metų šventes moterys nesišukuodavo ir dukterims draudė šukuotis plaukus: vištos vasarą daržovių rasodą ir rūtų darželius iškapstys. Didžiosioms šventėms ar bent jau pirmai jų dienai valgiai buvo paruošiami iš vakaro. Pirmąją Kalėdų, Naujųjų metų, Trijų Karalių ir Velykų dieną „negalima virti kopūstų, burokų, batvinių užtat, kad tuomet viralas (t. y. šios išvirtos daržovės) nedera. Žmonės ir nuo parazitų stengėsi įvairiais draudimais apsisaugoti. Pirmąją švenčių dieną prausiantis buvo stengiamasi, kad nenulašėtų nė vienas lašas vandens ant žemės – tada blusos nešokinės. Ypač buvo stengiamasi vengti barnių. Jei per Kalėdas susibarsi – barsies ištisus metus.

Buvo sakoma, kad per Kalėdas reikia gerai prišerti gyvulius, nes nuo to priklausąs visų metų karvių riebumas ir pieningumas. Reikėjo ir samdiniams duoti kuo geriau pavalgyti: kitaip javai busią menki. Sotus pavalgymas simbolizavo gerą derlių ir šeimos sveikatą ateinančiais metais. Šis paprotys būdingas žiemos švenčių laikotarpiu. Sotūs pusryčiai, nemiegota ar mažai miegota naktis pirmąją Kalėdų diena visus traukdavo poilsio. Taigi ir jaunimo žaidimai, vyresniųjų ssvečiavimasis – antrosios ir kitų šventės dienų pramogavimas.

Viena iš populiariausių Kalėdų laikotarpio pramogų buvo jaunimo grupių, vadinamų „kalėdotojų“, „bernelių“, „čigonų“ ir kt., vaikštynės po kaimus tuo tikslu, kad šeimininkus pasveikintų, palinkėtų jiems gerų ateinančių metų, gero derliaus, o sau už pasveikinimą prisirinktų dovanų ar būtų gerai pavaišinti. Visose grupėse turėjo būti vienas vadovas, kurio pareiga buvo atsiklausti šeimininko sutikimo. Paprastai kalėdotojai pasibelsdavo iš kiemo pusės į pirkios langą, o pro duris eidavo tiktai pakviesti. Tauragės apylinkėse kalėdotojų – „bernelių“ grupę sudarydavo dvylika jaunų vyrų, apsimovusių raudonomis kelnėmis, atbulai apsivilkusių švarkus, su kepurėmis, rankose nešinų botagais ant ilgų kartelių su skambalėliu. Prieš ateidami į kieno nors namus jie krūmuose „vaikydavę piktąsias dvasias“, triukšmaudavę, o paskui giedodavę šventąsias giesmes, linkėdavę šeimininkas gerų ateinančių metų, gero derliaus, vėliau buvo vaišinami. Aukštaitijoje „bernelių“ būrį surinkdavo Seniu Kalėda persirengęs vyras. „Senis Kalėda“ būdavo apsivilkęs išverstais vilnomis į viršų kailiniais, būtinai su „kupra“, su kreiva lazda rankoje, pasikabinęs krepšį dovanoms dėti. Dažniausiai Kalėda prisistatydavo tokiais žodžiais: „Aš – Kalėda. Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Nešu pilną terbą skarbų (t. y. turtų) – laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. MMergaitėms nešu prausylų ir baltų bielylų, kad būtų gražios“. Įleistas į vidų, Kalėda berdavo užstalės kertėn visokių javų mišinio – tai auka namų dvasioms, gero derliaus linkėjimas. Paskui apdalindavo vaikus riešutais. Kiti kalėdotojai giedodavo kalėdines giesmes. Kalėdinėms dainoms ir giesmėms buvo būdingi žodžiai: Kalėda; oi, Kalėda; kaladzieka; lėliu Kalėda; leliumai; atvažiuoja šventos Kalėdos.

Šiaurės rytų Lietuvoje buvo paprotys Kalėdų laikotarpiu jaunimui „čigonauti“. Išsivertę kailinius, apsisupę paklodėmis, vyrai persirengę moterimis, moterys – vyrais, išsisuodinę veidus, pasidarę iš kailio, linų, pakulų ir popieriaus kaukes, išsidrožę iš medžio ilgiausias pypkes, vedini „čigonėmis“ ir „čigoniukais“, kartais dar ir savo „gyvuliais“ – meška, ožiu, leisdavosi per kaimynus. „Čigonauti“ dažniausiai buvo pradedama antrąją Kalėdų dieną, o vakarais „čigonaudavo“ iki pat Trijų karalių. Grupėje būdavo apie 10 – 12 žmonių. „Čigonautojai“ dažniausiai ne dainuodavo, bet vaidindavo kokias nors namų buities scenas: vyrai siūlydavo mainyti arklius, „čigonės“ burdavo ateitį, bet dažniausiai nusakydavo praeitį, nes lankomieji kaimynai buvo gerai pažįstami. „Čigoniukai“ visur landžiodavo, stengdavosi ką nors nugvelbti. Po vaidinimo būdavo šokiai, o vėliau – vaišės.

Tarpukalėdžio arba šventvakarių pramogos turi daug bendro su žiemos laikotarpio pabaigos – Užgavėnių – karnavalu. Nenuostabu – juk tai poilsio po sunkių vasaros ir rudens darbų metas. Drauge, tai ruošimasis pavasariui, naujam žemdirbio metų

ciklui. Tam, kad iš tikrųjų būtų ilsimasi, nuo senovės veikė sąmonę įvairūs papročiai – draudimai, savotiškos elgesio normos ir jų mitinis aiškinimas: nevalia pančių sukti, verpti, drabužius lopyti, girnomis malti, vandeniu nuodėgulių gesinti. Jei taip elgiesi, tai avelės ėriukų neves arba ves margus, ėreliai, veršeliai svaiguliu susirgs, „durdavos“, vasarą vėtros stogus plėšys, rugiuose bus daug juodų grudų. Draudimai – tai savotiška pedagoginė drausminimo forma, žmogui suprantama ir viduje išgyvenama. Tik gerai pailsėjus, atgavus dvasią, galima ryžtis naujiems darbams.

2.4 Naujieji mmetai

Naujieji metai liaudyje yra sveikinimų ir linkėjimų diena. Šios šventės išvakarėse dar XX a. pradžioje daug kur Lietuvoje buvo valgoma bendra šeimos vakarienė, susidedanti ne iš pasninkų, o daugiausia iš gyvulinės kilmės patiekalų. Todėl Naujųjų metų vakarienė buvo vadinama „riebiosiomis Kūčiomis“. Vakarieniaujat buvo kalbamasi apie ateinančius metus, apie kiekvieno šeimos nario ateitį ir laimę. Kupiškėnų manyta, jei šeimininkė kurį nors valgį išlaiko nuo Kūčių iki „riebiųjų Kūčių“ tai šeimyna visus metus bus laiminga, „nes vis turės atsargų prireikus ko nors“. TTaip pat buvo tikima, kad, kaip per Kūčias, taip ir Naujųjų metų vidurnaktį kalbasi gyvuliai. Tai labai svarbus metas, ir „reikia tą naktį nemiegoti“. Žmonių supratimų, Naujieji metai daug ką lemia žmogaus gyvenime: „jei per Naujuosius metus susikeiksi, visus metus ddarbai nesiseks, jei verksi – ištisus metus verksi, jei gražiai elgsies – visi metai bus gražūs ir laimingi, jei tądien gausi dovanų – visus metus gausi“. Kas per Naujuosius metus pirmasis grįš iš bažnyčios, tas pirmasis visus metų darbus nudirbs. Buvo tikima, kad metai bus derlingi, jei šventoriuje visus pavargėlius apdovanosi.

Iš Naujųjų metų oro buvo sprendžiamas pavasario ir vasaros oras. Jei Naujųjų metų naktis žvaigždėta, o diena saulėta – busią geri, derlingi metai, o jei diena apniukusi – metai bus blogi. Kai kurie prietarai vienodai lietė kiekvieną žmogų. Pvz., jei Naujųjų metų vakare skaitysi – greit apaksi, jei tądien plaukus kirpsies ar barzdą skusies – greit nupliksi. Nepatariama buvo ir pirkia šluoti, mat tada visu metus turgus nesiseks, be to, žžąsiukų kojos bus silpnos.

Ypač savo ateitį sužinoti stengėsi jaunimas. Ateičiai nuspėti buvo ir visai nekaltų būrimų, ir, kaip Kūčiose, su labai didele rizika. Pavyzdžiui, suvoliodavo kiekvienam šeimos nariui po gumuliuką pakulų ir uždegdavo. Kurio pakulos ilgiausiai degdavo, tas ilgiausiai gyvens. Buvo liejamos „laimės“ iš vaško ar ištirpinto alavo, žiūrima kokios figūros atsiras vandenyje: jei žmogus su dalgiu, tai mirtis, jei žirgas su karieta, tai vestuvės. Padėdavo ant stalo rožančių, rūtos šakutę, Duonos ir žiedą, kiekvieną užvoždavo lėkšte. Paskui nežiūrėdamos liesdavo llėkštę. Jei pasitaikė žiedas – greit ištekės, jei rožančius – liks netekėjusi, duona – ubagaus teks išeiti, rūta – ištekės, tik dar negreit. Tai[p pat degindavo suglamžyta popierių ir žiūrėdavo koks ant sienos gaunasi degėsio šešėlis. Norėdamos sužinoti ar ras savo mylimąjį, merginos Naujųjų metų išvakarėse i dubenį su vandeniu įmesdavo pora medžio anglių ir dubenį smarkiai pasukdavo. Jei sukantis angliukai sueis į porą – geras ženklas, jei išsiskiria – „iš tų šiaudų nebus grudų", kaip sako priežodis.

Didelio ryžto reikalavo tokie būrimai. Nueina merginos prie pirties, įkiša ranką pro langelį ir laukia, kas už rankos paims: jei ranka gauruota – ištekės už turtuolio, jei plika – už varguolio. Panašiai burdavo pro duris kišdamos ne ranką, o nuogą sėdynę. Šiuo atveju, nuogumas būrimuose itin reikšminga aplinkybė. Daug dėmesio skirta Naujųjų metų nakties sapnams. Jeigu susapnuosi besimaudantį jaunikaitį, už jo ištekėsi. Vakare, po pagalve reikia pasidėti naujas, dar nenaudotas šukas arba spyna surakinti du kibirus ir raktą pasidėti po pagalve, arba vakare pasėti žirnių, arba nusiprausti veidą ir atsigulti nenusišluosčius, arba pastatyti po lova vandens stiklinę ir uždengti ją balana. Ant vieno balanos galo padėti muilo, o ant kito – rankšluosti. Tada naktį prisisapnuos būsimasis vaikinas. Tai jis veidą ateis nušluostyti, ttai žirnius pjaus, tai per upelį tilteliu palydės, tai kibirų spyną atrakins. Buvo ir itin sudėtingų būrimų. Norėdama pamatyti savo būsimąjį vyrą, mergina Naujųjų metų vidurnaktį paima du veidrodžius. Vieną pastato prieš save, kitą – už savęs. Apsirėžia šermukšnine lazda aplink save ratą, užsidega tris žvakes, atsisėda ant medinės ratų stebulės, žiūri į veidrodį ir sako: „Skirtasis, laukiamasis, eikš prie manęs, sėsk prie manęs". Jeigu mergina neišsigąs velnio, kuris ateis tada ją gąsdinti, tai savo būsimąjį tikrai pamatys.

Žemaitijoje, kai kuriose vietovėse buvo paprotys pasitinkant Naujuosius metus uždegti šiaudų kūlį. Matyt, tai siejasi su senųjų metų nelaimių, blogio sudeginimu bei tikėjimu atgimstančia Saule ir siekimu jai pagelbėti. XX a. Aukštaitijoje Būdavo vaidinamos senųjų metų išleistuvės ir naujųjų sutiktuvės.

2.5 Trys karaliai

„Kasparas , Merkelis ir Baltazaras buvo išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Netikėtai danguje sužibusi ryški žvaigždė sudrumstė jų ramybę, mat pranašystės skelbė, kad tokio šviesulio pasirodymas sutaps su atpirkėjo atėjimu į žemę. Taigi išminčiai nutarė aplankyti Kūdikį ir išrinkę jam dovanas – aukso, smilkalų ir miros – leidosi į kelionę. Ant durų ar staktos šventinta kreida užrašytos pirmosios jų vardų raidės saugo namus nuo piktųjų dvasių, vagysčių ir nelaimių. Tūkstančius metų auksas, smilkalai ir mira simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir vvaldovams. Į užmarštį nuėjo šimtmečiai, dulkėmis pavirto senovės civilizacija, bet mira ir smilkalai vis dar yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė."

Trys karaliai (sausio 6-oji) – kalėdinio laikotarpio vaikštynių riba. Kaimuose dažniausiai vaikščiodavo vyrų grupės. Grupę sudarydavo du „baltieji" karaliai ir vienas „negras" (išsitepęs veidą suodžiais) su aukštomis blizgančio popieriaus kepurėmis, apsisiautę baltomis skraistėmis, „velnias", išsisuodinęs veidą, su ragais ir uodega, „smertis" su dalgiu ir svarstyklėmis geriems ir blogiems darbams sverti. Grupę lydėdavo pora vyrų – vienas iš jų nešinas aukštai iškelta „žvaigžde" – išskobtame buroke įstatyta žvake, antras – krepšiu dovanoms dėti. „Karaliai aplankydavo kiekvieną sodybą, čia pagiedodavo ir padainuodavo kalėdinių dainų, „velnias" su „smertimi" krėsdavo įvairius pokštus. Šeimininkė paprastai „karalius" apdovanodavo gabalu lašinių, sūriu, kiaušiniais, pyrago kampeliu, o šeimininkas, jei turėjo, alumi pavaišindavo.

Kalėdotojai – senas paprotys, būdingas ne vien lietuviams, bet ir daugeliui Europos tautų. Jo prasmė – pasveikinti su šventėmis, perteikti laimės linkėjimus, drauge lankomuosius palinksminti ir patiems pasilinksminti, pavaidinti ir sukurti aplinkoje džiugią nuotaiką.

Praeityje daugiausiai dėmesio buvo skiriama jaunimui, merginoms, o mūsų dienomis nereikėtų pamiršti švenčių dienomis pasveikinti kaip tik senelius, vienišus žmones, ligonius. Tegul ir jie pajunta kalėdinį džiaugsmą ir žmonių užuojautą, tebūna praskaidrintas ir jų vienišumas,

o dažnai ir kančia. Mūsų senojo kaimo žmonėms geriausias linkėjimas buvo gausaus javų derliaus metai, sveiki gyvuliai, sveika šeima. Šiandienos žmogaus interesai žymiai platesni, bet laimės siekimas yra amžinas. Tai ir yra pati giliausia Kalėdų laikotarpio švenčių papročių prasmė.

3. ŽIEMOS IŠLYDĖJIMAS – UŽGAVĖNĖS

Laikotarpis po Saulės sugrįžimo švenčių vienaip ar kitaip jau tikros žiemos laikas. Saulė sugrįžta, bet šaltis paprastai daugiausiai spigina.

Užgavėnės – ne šventė, o tik išskirtinė metų diena, baigiamasis pokalėdinio mėsiedo linksmybių akcentas. Rytojaus dieną po jų –– jau priešvelykinio pasninko pradžia. Pastovios datos Užgavėnės neturi. Data priklauso nuo kilnojamosios Velykų šventės, todėl, kaip ir Velykos, Užgavėnės kasmet yra vis kitu laiku, tarp vasario 5 dienos ir kovo 7 dienos. Liaudiškuose Užgavėnių dienos motyvuose susipina tiek krikščioniškasis lietuvių tikėjimas, tiek ikikrikščioniškosios lietuvių kultūros elementai.

Tarp būdingiausių tų dienų papročių ir tikėjimų reikėtų pažymėti pavasario orų pranašavimą ir mėginimą savo veiksmais nulemti žemės darbams palankius orus, gerą javų augimą, gausų gyvulių prieaugį, visos šeimos sveikatą ir sėkmę.

Netgi aankstyvosios Užgavėnės buvo laikomos pavasario pradžia. Įvairiais veiksmais buvo stengtasi paspartinti pavasario pradžią, arimą ir vasarojaus sėją. Kadangi javo dygimui reikia šilumos ir drėgmės, buvo stebima koks bus Užgavėnių oras. Jeigu per Užgavėnes oras drėgnas, manyta, kad bet kur pasėti jjavai gerai užderės. Labai svarbi žemės ūkio kultūra buvo linai. Todėl buvo sakoma, jei Užgavėnių rytas saulėtas, reikia sėti ankstyvuosius linus, jei saulė nušvinta tik apie pietus – reikia sėti vėlyvuosius linus, jei diena apsiniaukusi – linai išvis nederės. Busią pernelyg daug drėgmės ir linai beaugdami dirvoje supusią.

Daugelis Užgavėnių dienos papročių siejosi su įsitikinimu, kad vienu ar kitu savo veiksmu buvo galima nulemti linų pluošto kokybę ir ilgumą. Būtinai tądien valstiečiai kinkydavo arklius į roges ir vėžindavo vaikus. Suvalkiečiai dažniausiai per Užgavėnes taip ir jaunus kumelius prikinkę prie vyresnio arklio pirmąkart pravažinėdavo. Buvo tikima, kad taip darant ne tik linai dideli ir gražūs užaugs, bet ir arkliai bus sveiki. Aukštaitijoje „dėl linų" po kaimą buvo vežiojamos „bitės" – kubilan ssusodinti vaikai ar merginos. „Bitės" buvo uždengtos drobule, kubile erzėjo, dūzgė, o jas vežiojantys tyčia šaukdavo: „Vandens! Vandens!" Kiekvienos sodybos tarpuvartėje pravežamų „bičių" laukdavo su pilnu kibiru vandens: būtina jas aplieti, tada ir bitės vasarą gausiai prineš medaus, o pasėliams Dievas duos pakankamai lietaus. Kituose regionuose per Užgavėnes moterys šeriniu šepečiu šukuodamos išblizgindavo pluoštą linų, tikėdamos, kad tais metais linų pasėlius bus švarus ir linarautis bus lengvesnis. Merginos manė, kad tądien reikia bent kiek paverpti, tada piršliai greičiau atvažiuos. O SSuvalkijoje buvo nerašyta taisyklė, kad visus verpalus reikia iki Užgavėnių suverpti, kad namuose neliktų nei linų, nei pakulų. Ratelis taip pat išvakarėse būtų išneštas ant pirkios aukšto, nes pirkioje radęs nebaigtą verpti kuodelį „Užgavėnių diedas" priteršiąs. Plačiai Lietuvoje žinomas prietaras, kad per Užgavėnes verpiamų siūlų audeklai rūdys, juos pelės kapos, be to, tądien verpiant mėsa kirmys, vištos daržus kapstys, vėjas vasarą stogus plėšys.

Daugelis draudimų buvo tiktai tikėjimas, kad vienas ar kitas elgesys sukelia tam tikras pasekmes. Per Užgavėnes žmonės stengėsi nelopyti drabužių, nes buvo tikima, kad ėriukai gims „margai lopyti". Nevijo pančių, nemalė girnomis, kad vasarą nekiltų viesulų, audrų su perkūnija, kad vėjai stogų neplėšytų. Tądien vengta šukuotis plaukus, kad pavasarį ir vasarą vištos daržovių rasodos ir mergaičių gėlių darželių neiškapstytų. Vengta siūti adata, kad vasarą mėsa nesupūtų. Šiuo atveju adata ir kirminas liaudies sąmonėje – panašūs dalykai. Buvo tikima, kad jei per Užgavėnes sutrypsi kojomis kepurę, tai grybai augs kaip kepurės. Kai kur Užgavėnių rytą šeimininkas vandeniu apšlakstydavo, tikėdamas, kad vasarą bitės neišleis nepastebėto spiečiaus. Jei per metus nešiosiesi užantyje Užgavėnių valgio likučių mazgelyje surišęs, tai vištos bus dėslios ir raganos nepakenksią. Manyta, jei per Užgavėnes likusiais riebalais, prieš pirmąjį pavasario arimą, sutepsi žagrės noragus, jau suartoje dirvoje uusnys neaugs. Jei tokiais taukais ištepsi kojas ir rankas, ir nenusiplausi iki pat Pelenų dienos ryto, tuomet ateinančiais metais gyvatė neįkasianti.

Ypatingas dėmesys per Užgavėnes skiriamas sočiam valgymui. Sotumas turėjo lemti gerus metus. Švenčionių šeimininkės per visas tris Užgavėnių dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį – virdavo riebią rasalienę iš ruginių miltų raugalo ar burokų rasalo užsigerti prie gausiai valgomų blynų, tam, kad daržovės geriau derėtų. Visoje Lietuvoje per Užgavėnes buvo valgoma daug mėsos, tačiau skirtingose Lietuvos vietose buvo valgoma skirtingai, pvz., Tverečėnai sekmadienį valgydavo mėsos tris kartus, pirmadienį – šešis, o antradienį – dvylika kartų. Švenčionių apylinkėse sekmadienį buvo valgoma šešis kartus, pirmadienį – aštuonis, o antradienį – dvylika. Visus valgymo kartus reikėdavo pavalgyti sočiai, buvo manoma, kad tada visus metus būsi sotus ir riebus.

Visoje Lietuvoje tradiciniai Užgavėnių patiekalai būdavo kiauliena ir blynai, šiek tiek vėlesniais laikais – spurgos. Pakutinės Užgavėnių dienos vakarienė būdavo ritualinė. Tai tarsi paskutinis valgymas užbaigiant žiemą ir pradedant pavasarį. Paskutinis patiekalas dažniausiai būdavo kiaušinienė, manoma, kad kiaušinis simbolizavo vaisingumą, gyvybę. Užgavėnes su Kūčiomis sieja kai kurie vedybinės laimės būrimai. Dzūkės pavakarieniavusios tris kart apeidavo aplink pirkią ir klausydavosi kurioje pusėje šunys loja. Jei rytuose, tai piršliai atvažiuos tuoj po Velykų, jei kitur – atvažiuos nne bernas, o našlys. Visoje rytinėje Lietuvoje buvo paprotys išėjus į kiemą pabarškinti kaulais ir klausytis kur šunys loja, pranašaujant sau piršlius.

Reikšmingiausia Užgavėnių dalis – persirengėlių vaikštynės po kaimo sodybas, spektakliai, šokiai, muzika, juokai, vaišinimas blynais. Karnavalininkų juokas dažniausiai grubokas, jungiantis liaudišką komizmą ir magišką derliaus, vaisingumo skatinimo pradą.

Per Užgavėnes esti žaidynės, panašios į miestų kaukių balius, kur persirengiama daugiausiai žydais, vokiečiais, čigonais ir kareiviais. Ten kiekvienas vaikšto ir elgiasi pagal savo vaidmenį. Visas būrys vaikšto nuo namų ligi namų. Tokie „Užgavėnių žydai" ypač būdingi būdavo Žemaitijoje. Nieko įžeidžiančio šiuose personažuose nebūdavo, tik švelni pašaipa ir „makaroniškos" kalbos. Tokių grupių persirengėliai – tai guvūs kaimo vyrai, apsitaisę išverstais vilnomis į viršų kailiniais, susijuosę pančiu, ant veidų užsidėję kaukes, išdrožtas iš medžio, pasidarytas iš beržo tošies, avikailio ar storo popieriaus, su kumpomis nosimis, retais dantimis, vešliomis lininėmis barzdomis ir ūsais, su botagu rankoje, besivedžioję kartu su savimi savo žmonas, vaikus ir „gyvulius" – ožkas, meškas, gerves.

Žemaičių Užgavėnių karnavalui buvo būdinga ir moteriškos būtybės – Morės – vežiojimas. Ji – didžiulė pamėklė, aptaisyta palaikiais moteriškais drabužiais, užtupdyta ant besisukančio ratų tekinio, užmauto ant vieno rogių pavažos stipino. Roges velkant, Morė „klupinėdama" iš vieno šono į kitą sukasi ir mosuoja

rankose įtaisytais spragilais. Morę taip pat lydi būrys persirengėlių. Jie visur landžioja, stengiasi ką nors juokingesnio nugvelbti, o paskui tai pardavinėja šeimininkams. Taip šėldami ir vaišindamiesi morininkai aplanko visas kaimo sodybas, kartais ir gretimus kaimus. Vakare Morę išvelka už kaimo ir sudegina.

Vidurio Lietuvoje buvo populiarios „ubagų" grupės. Čia, be „ubagų" dar būdavo „angelas", „velnias", „giltinė". Buvo vaidinamos „ubagų" vestuvės, jų giedojimas, senbernio Sidaro piršlybos. Jis vis ieškodavo žmonos, ir vis kas nors jam sutrukdydavo piršlybas. Taip Sidaras likdavo nevedęs.

Kiti kkarnavalininkai pašėlioję ir pasivaišinę nusirengdavo savo skarmalus, o Morė būtinai turėjo būti sudeginama. Manoma, kad Morės sudeginimas – tai žiemos negandų sunaikinimas reiškiantis gerą tų metų javų derlių. Visos žiemos švenčių apeigos turėjo tikslą magiškais veiksmais pažadinti gamtos gyvybę, jėgas, užauginti gerą derlių.

Prieš prasidedant pavasario darbams, dar reikėjo susikaupti. Šiam tikslui tarnavo rimties metas – gavėnia. Jos pradžią žymėdavo reikšmingų papročių Pelenija.

3.1 Pelenų diena

Pelenija, Pelenė, Papelinė, Papelčius, Pelenų diena – tai kita diena po Užgavėnių. Pavadinimas kilęs nuo ttą dieną šventinamų pelenų, kuriais pabarstomi plaukai priminimui, kad žmogus yra dulkė ir numiręs vėl virs dulke. Pelenai simbolizavo gyvenimo laikinumą. Šią dieną reikėjo laikytis griežto pasninko. Taip pat buvo daug prietarų, draudimų susijusių su pavasario ir vasaros darbų sėkme. <

Buvo tikima, kad vasarą bulvės supus, jei Pelenų dieną lyja ar pusto. Tądien žmonės ilgiau miegodavę. Valgydavo tik liesą kruopienę arba visiškai pasninkaudavo. Buvo tikima, jei tądien

nieko nevalgysi, tai pavasarį anties lizdą su kiaušinais rasi.

Buvo paprotys Pelenų dienos rytą švariai iššveisti, išmazgoti visus stalus, indus, puodus, šaukštus, kad juose riebalų nė kvapo neliktų. Vyrai mėgo tą dieną į miestelį važiuoti ir šventintų pelenų parvežti, o paskui jais namiškius pabarstyti. Per Pelenę, nors tai ir nebuvo bažnytinė šventė ir namuose buvo galima dirbti, moterys neverpdavo, nesiūdavo, nes buvo manoma, kad tada vasarą mėsa kirmys, ariamieji jaučiai seilėsis, taip pat neliedavo asloje vandens, bijodamos, kad neprivistų blusų, nekepdavo duonos, kad vasarą ji nepelytų. Pašventintų pelenų palikdavo augantiems kopūstams pabarstyti – ttada jų kirminai nepuls.

Šiuose papročiuose aiškiai matyti glaudus ryšys su kalėdinio – Saulės grįžimo meto derliaus skatinimo magija. Taip pat čia matyti ir krikščioniškoji šventės simbolika. Ji ypač ryški Kanapinio ir Lašininio personažuose, kurie apsirengę atitinkamomis kaukėmis, vienas liesas, kita – storas, Pelenės dieną kaime suvaidindavo tariamą mėsėdžio ir gavėnios dvikovą. Nors sulysęs, kanapine virve susijuosęs, su raudonu šaliku ant kaklo, atrodo nuo pasninko išsekęs, Kanapinis visada nugali lašiniais varvantį Lašininį.

Pelene baigiasi apeiginis kaimynų lankymas. Taigi Užgavėnės ir Pelenė vainikuoja žžiemos laikotarpio papročių ir apeigų ciklą.

4. PAVASARIO ŠVENTĖS

Pagal liaudies kalendorių pavasario švenčių ciklas prasidėdavo jau vasario mėnesį. Imdavo tirpti sniegas, po stogo lašais galėdavo atsigerti gaidys. Valstiečiai sukrusdavo ruoštis pirmiesiem pavasario darbams. Pavasariniai gamtos pasikeitimai turėjo nulemti būsimą javų, vaisių, daržovių derlių, žemės darbų pradžią.

Vasario 24 –ąją švenčiama Motiejaus diena , arba Vieversio šventė. Pagal tai kada parskrido vieversiai žmonės spręsdavo koks bus pavasaris. Laukuose pamačius vieversį dar prieš Motiejų buvo tikimasi didelio atšalimo. Jei pamatydavo vėliau, vadinasi, galima tikėtis šilto ir sauso pavasario.

Žmonės sakydavę, kad pirmą giesmę vieversiai užgieda jau per Kazimierą, kovo 4 – ąją. Ilgiau užsibuvusi saulutė dar labiau tirpina sniegą. Nuo stogų taip laša, kad ne tik gaidys, bet ir jautis gali atsigerti. Per Kazimierą žmonės stengdavosi iš tvartų išleisti gyvulius palakstyti, tikint, kad tai padės jiems greičiau augti.

Visoje Lietuvoje labai išpopuliarėjo pavasario mugės, kurios vadinamos Kaziuko mugėmis. Buvo prekiaujama mediniais ir pintais rakandais, kinkomojo susisiekimo priemonėmis, žemės dirbimo įrankiais, keramika, audiniais, vaistažolėmis, verbomis, smurgainių riestainiais, meduoliais. Šiuo metų prekių asortimentas dar labiau išsiplėtė.

Juozapo diena, kovo 19 – oji, liaudies kalendoriuje žymima sugrįžtančios pempės švente. Po šios dienos merginos jau pradeda tvarkyti savo gėlių darželius, sėja ankstyvąsias gėles, daržovių rasodą. Smulkūs ggyvuliai vis dažniau išvaromi pasiganyti.

Balandžio 1-oji – Melagių ir juokų diena. Dažnai balandis prasideda išdaigomis: ai šilta, miela, tai staiga papučia žvarbus vėjas, pasninga. Apgaulingi pavasario orai. Jei balandžio 1 – ąją pavyksta ką nors apgauti, seksis visus metus. Kitur sakydavo: jei apgavai, tai visus metus seksis apgaudinėti. Apgautasis neužsigauna, nors iš jo ir juokiasi. Tikėta, kad iš apgauto žmogaus atimama laimė.

Pirmąją balandžio dieną kaimynai tikrindavo vieni kitus, kaip pasiruošę sėjai. Apsileidėliams ir tinginiams krėsdavo pokštus. Pavyzdžiui, radę netvarkingai išmėtytus padargus, užkeldavo juos ant stogo arba įstumdavo į tvenkinį. Paaugusius vaikus mokydavo nuovokumo: pasiųsdavo pas kaimynus ko nors nesamo parnešti: paukščių pieno arba margo niekučio. Moterys balandžio 1 – ąją keisdavosi daržovių sėklomis.

4.1 Velykos

Velykos – didžiausia pavasario šventė. Jų data nustatoma pagal mėnulio ciklą po kovo 21 dienos prasidėjus mėnulio pilnačiai. Po Velykų prasidėdavo vasarojaus sėja. Velykų dvasia jau juntama Verbų sekmadienį – tai viena savaitė prieš Velykas, kai žmonės bažnyčiose šventina verbas.

Verbų sekmadienį prasideda kalendorinis pavasaris. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienio ryta oras gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos. Rykštele ar kadagio šakele žadinami visi užsimiegoję, apsnūdę, nespėjantys su greitais pavasario žingsniais. Pusiau dainuodami žmonės sakydavo:

„Ne aš mušu,

Verba muša,

Ne tau sopa,

Verbai ssopa,

Už nedėlios

Bus Velykos."

Lietuviui verba – atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Lietuvos kaime šventinta verba laikyta iki kitų Verbinių labai pagarbiai – krikštasuolėje, užkišta už šventų paveikslų. Ja būdavo pasmilkoma užėjus grėsmingam audros debesiui, genant galvijus pirmajai ganiavai, apžiūrint po žiemos biteles. Nubrauktų spygliukų įmaišoma į sėjai paruoštą sėklą.

Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Paskutinis ketvirtadienis prieš Velykas vadinamas Didžiuoju arba švariuoju ketvirtadieniu. Tądien moterys namuose stengėsi viską sutvarkyti: plovė langus, balino sienas, krosnis, iki baltumo šveitė grindis, skalbė drabužius, šlavė kiemą. Verpėjos stengėsi kuo giliau paslėpti ratelius ir verpstes, nes jeigu juos pamatys Didįjį penktadienį ar šeštadienį tai visus metus nesiseks. Norėdamas išvengti susidūrimo su piktosiomis dvasiomis šeimininkas pirkioje uždegdavo žvakę, o ją užgesinęs mesdavo kampan sakydamas : „Kaip užgeso šita žvakelė, tegul neprieteliams mūsų akys užges ir prapuls nuo amžių."

Sergantys odos ir kitomis ligomis prieš saulės tekėjimą maudydavosi upėse, ežeruose ar šaltiniuose. Buvo manoma, kad tądien vanduo stebuklingas ir išgydo visas ligas, bei saugo nuo negerų žmonių akių ir piktųjų dvasių. Taip pat buvo kūrenamos pirtys. Pirmieji prausdavosi vyrai, paskui – moterys ir vaikai.

Didysis penktadienis irgi buvo laikomas nepaprasta diena. Žmonės burdavo, vaikydavo raganas ir kitas piktąsias dvasias. Kad išnyktų iš trobų įvairūs vabzdžiai

buvo kūrenamos krosnys kiečiais, į ugnį metami tarakonai, blakės, blusos ir t.t. Pelenus susemdavo ir, nunešę toli nuo namų, pakasdavo.

Kupinas draudimų ir simbolių buvo Didysis šeštadienis. Tądien kaimynai nieko nesiskolindavo, bijant kad su skolintu daiktu iš namų bus išneštas būsimas javų derlius, skalsa ir sveikata.

Didžiojo šeštadienio vakare žmonės dažydavo margučius. Velykų papročiuose kiaušiniui skiriama ypatinga reikšmė, nes jis – gyvybės atsiradimo, gamtos prisikėlimo simbolis. Kiaušinių dažymo ir jų keitimosi papročiai yra daug senesni už krikščionybę. Lietuvoje kiaušinius dažydavo ne ttik prieš Velykas, bet ir prieš Jurgines, Sekmines. Kiaušiniu priskiriama nepaprasta vaisingumo, gyvybingumo galia, jis simbolizuoja gyvenimo atsinaujinimą. Anksčiau kiaušinai dažniausiai buvo puošiami dviem būdais: išraižant vašku arba išskutant aštriu daiktu nudažyto kiaušinio paviršių. Kiaušinių raštai vadinami žiedeliais, dantukais, driežiukais, rateliais, žvaigždutėmis, rūtelėmis, snaigėmis ir pan. Begalinis raštų turtingumas rodo, kad kiekvienas margintojas pasikliauja savo vaizduote ir fantazija. Tačiau dauguma raštų yra tradiciniai.

Margučių dažymo būdų yra net keliolika. Labiausiai žinomas dažymas svogūnų lukštais. Taip pat labiau paplitęs dažymas dilgėlėmis, bburokais ar kerpėms. Taip pat galima dažyti beržų lapais, šienu, ąžuolo, juodalksnio žievėmis. Margučiai dovanojami linkint sveikatos, laimės, džiaugsmo. Buvo tikima, kad Velykų naktį vaikšto Velykų boba ir deda ant palangės ar prie lovos margučius. Velykė primerkia visokių žolelių, samanėlių iir pakrūmėje dažo kiaušinius. Jai padeda kiškučiai. Sudeda kiaušinius į vežimėlį, pasikinko kiškučius, jos botagėlis – saulės spindulys. Velykė jauna, graži, apsirengusi tautiniais drabužiais, su karūna ant galvos. Nuo karūnos per nugarą draikosi įvairiaspalviai kaspinai. Jos intinėlė apipinta žalumynais, iškaišyta margom gėlėm, pilna dažytų kiaušinių.

Apeiginis Velykų stalas būdavo apkraunamas tradiciniais valgiais: kiaušiniais, kiaulės galva arba paršeliu, papuoštu žalumynais, žvėriena, sūriu sviestu, keptu avinėliu. Jei tikro avinėlio šeima neturėdavo tai stengdavosi jį padaryti iš sviesto ar cukraus ir įstatydavo į indą, priželdintą avižų daigų. Stalą dažnai papuošdavo avižų girliandos. Valgių būdavo labai gausų. Kai kuriose Lietuvos vietose per Velykas ant stalo buvo statoma eglės šaka ar eglutė, padaryta iš lazdelės su devyniomis ar dvylika šakelių, prie kurių buvo pritaisomi iš vvielos ar siūlų padaryti lizdai kiaušiniams. Ji dar buvo puošiama iškeptais iš tešlos paukščiukais, spalvotais popieriukais.

Šventinis valgymas pradedamas nuo kiaušinio. Žemaitijoje imdavo nudažytą kiaušinį, nulupdavo ir papjaustydavo į tiek dalių, kiek namuose yra žmonių, ir padalydavo linkint sėkmės ir sveikatos.

Pirmąją Velykų dieną iki pietų nevalia eiti į svečius. Jei kas ateina anksčiau, sakoma, kad blusas iš savo namų atnešė. Antrąją Velykų dieną vaikai eidavo kiaušiniauti arba velykauti. Pirmiausia aplankydavo krikštatėvius ir gimines. Krikštatėviai dovanodavo 3 – 4 kiaušinius, kkartais ir nedidelę dovanėlę.

Visoje Lietuvoje žinomas paprotys mušti margučius. Dzūkijoje buvo sakoma „einam muštynių". Dažniausiai tai darydavo vyrai. Kiaušinio stiprumą mėgindavo kalendami kiaušinio smaigalį į dantis. Jei kiaušinis atsimuša kietai, vadinasi kevalas kietais, jei kiaušinio kevalas minkštas, tai mušant girdėti duslus garsas.

Margučius mušdavo ir kitaip. Šis paprotys yra išlikęs ir iki mūsų dienų. Margutis buvo suimamas į saują taro smiliaus ir nykščio, kad matytųsi smaigalys. Kitas savo kiaušinio smaigaliu kerta tiesiai į saujoje esantį kiaušinį. Taikyti reikia tiesiai į smaigalio centrą, jei pataikei į šoną, toks mušimas laikomas nesąžiningu. Teisingai sumušus priešininko margutį, sumuštąjį pasiima sau tas, kurio kiaušinis liko sveikas. Kai kur Velykų rytą buvo mušamas, tik smailus margučio galas, o antrąjį – bukas.

Visoje Lietuvoje paplitęs margučių ridinėjimas. Parenkama storesnio medžio žievė lygiu vidumi. Vienas galas pakeliamas aukščiau. Nuo pakiliojo galo pradedami ridenti margučiai. Jei kiaušinis pataiko į anksčiau nuriedėjusįjį, kiaušinio savininkas pasiima abu kiaušinius. Ridinėti gali iki 8 žmonių, geriausia kad kiaušiniai būtų skirtingų spalvų, tada lengviau juos atskirti.

Sūpuoklėms Velykų papročiuose taip pat priskiriama magiška reikšmė. Supimasis turėjo prikelti augaliją, padėti javams greičiau sužaliuoti, užaugti. Pakruojo apylinkėse kluone arba lauke netoli namų vyrai įkasdavo 4 storas, 4 ar 5 metrų aukščio kartis, pritaisydavo storas ggrandines, žemiau ant grandinių pakabindavo sukaltas lentas arba jaujos duris, kad sutilptų daugiau žmonių. Jei supdavosi kelios merginos, jas supdavo vaikinai, užtat jiems turėdavo duoti margučių. Neseniai gyvavo paprotys – „šokimas lenton". Buvo padedamas rąstas, o ant jo lenta. Ant lentos pasišokinėdamos supdavosi dvi merginos. „Šokama" buvo tik tada, kai rugiai dar nežaliavo, nes buvo galima rugius sumušti.

Antrą ir trečią Velykų dieną buvo paprotys laistytis vandeniu, kartasi vaikinai merginas įmesdavo į vandenį. Laistytis vandeniu reiškė pranašauti gerą javų derlių, nuplauti per žiemą susikaupusias blogybes, atsinaujinti.

Ketvirta Velykų diena liaudyje buvo vadinama „Ledų diena". Tą dieną neardavo, neakėdavo, net baslio į žemę nekaldavo. Žmonės tą dieną prižiūrėdavo vieni kitus, kad tik neprasilenktų su šiuo draudimu, nes kitaip vasarą ledai javus išmuš. Pirmas sekmadienis po Velykų – Atvelykis. Iki šio sekmadienio piršliai nevažiuodavo pas merginas. Nederėdavo taip skubėti. Senesni žmonės sakydavo: „Jei šitą nedėlią neskubėsi, tai toliau nueisi".

4.2 Jurginės

Gyvulininkystės, pirmosios ganiavos ir kažkurių žemės ūkio darbų pradžios švente liaudies kalendoriuje laikomos Jurginės (balandžio 23 – oji diena).

Jurginių rytą buvo paprotys vieną ar du duonos kepaliukus, kuriuose įkepta po penkis kiaušinius, apnešti aplink lauką tris, aki kur net dvylika kartų. Po to vienas gabaliukas užkasamas į žemę, prašant gero derliaus, saugant gyvulius nnuo žvėrių ir ligų. Likusį kepaliuką sulaužydavo į tiek dalių, kiek šeimoje yra narių, ir suvalgydavo. Duona prieš Jurgines kepdavo ir gyvuliams. Dažniausiai kepdavo mažais gabalėliais ir tiek, kiek ūkyje yra gyvulių. Kartais kepdavo du didelius kepalus už arklius ir karves. Juose pažymėdavo tiek brūkšnių, kiek ūkyje yra gyvulių. Kol tešla rūgdavo, jos nė pirštu nebuvo galima liesti. Iškeptą duoną supjaustydavo į tiek gabalų, kiek ant duonos kepalo brūkšnių ir nešdavo į bažnyčią elgetoms dalinti.

Per Jurgines buvo einama į laukus javų lankyti. Atsinešdavo vaišių, kurių likučius užkasdavo lauko gale. Voliodavosi žiemkenčiuose ir šaukdavo: „augink, Dieve!”. Buvo tikima, kad taip žmogaus galia pereis į žemę ir padės jai subrandinti geresnį derlių. Suvalkijoje moterys eidavo į laukus giedodamos apeigines giesmes.

Lietuvoje iki XIX a. pabaigos per Jurgines būtinai tūrėjo būti išgenami į laukus gyvuliai. Anksčiau išginti negalima, nes manyta, kad tokiu atveju velniai gyvulius apsės. Šv. Jurgis – gyvulių užtarėjas, ir kai kuriose Lietuvos vietovėse buvo manoma, kad šią dieną gyvuliai Jam meldžiasi. Nebuvo galima šią dieną skriausti gyvulių, nes kitaip jie išdvės arba vilkai išpjaus.

Banda į laukus genama atliekant tam tikras apeigas. Vidurio Lietuvoje Jurginių rytą piemenims buvo draudžiama ant krosnies kojas autis, nes gyvulius vilkai gali sudraskyti. Piemeniui

ne tik peilio galąsti neduodavo, bet ir į rankas paimti draudė, kad vilkų dantų nepaaštrintų.

Panevėžio apylinkėse Išvaręs gyvulius iš tvarto, piemuo eina kviesti šeimininkų. Pirmas eina šeimininkas, rankose laikydamas lėkštę, apdengtą baltu rankšluosčiu ar drobe. Ant lėkštės krašto prilipinta gedulo žvakė, joje yra pora kiaušinių. Paskui šeimininką eina jo žmona, vienoje rankoje nešdama puodą su smilkstančiomis žarijomis, kita ranka suėmusi prijuostės galus, kur pridėta įvairių švęstų žolių, surinktų Verbų sekmadienį ar per Jonines. Paskutinis, nešdamas verbą, eina piemuo. Visi jjie tris kartus apeina aplink gyvulius, moteris juos rūpestingai aprūko šventomis žolėmis. Aprūkiusi ima nuo lėkštės šventintą žvakę ir patrina kiekvieno gyvulio snukį, kaklą, strėnas ir pilvą, o karvėms ir tešmenį. Piemuo su verba apeina gyvulius, kiekvienam suduodamas 3 kartus. Tai daroma, kad žvėrys gyvulių nepjautų, laumės iš karvių pieno neatimtų ir avims vilnų nenukirptų. Apeiginius kiaušinius šeimininkas atiduoda piemeniui, o rykštelę, su kurią plakė gyvulius, įsmeigia į tvarto stogą, prie durų, kad gyvuliai visada laiku pareitų namo. Šeimininkas užgesinęs žžvakes, padeda jas ant vartų stulpo iki kol pargins gyvulius.

Žemaitijoje piemuo, paėmęs rykštelę ir tvarto raktą, tris kartus apibėga aplink bandą, raktą meta į vidurį bandos, o rykštelę nuneša ir pakiša palubėj po balkiu.

Pargenant bandą, šeimininkė laistydavo piemenį ššaltu vandeniu, kad karvės būtų pieningos, žolė geriau želtų, vasara nebūtų lietinga. Šv. Jurgio dieną ūkininkai apeidavo laukus, o po to keldavo vaišes.

Jurginės – tai būsimų, ateities spėliojimų diena. Išginęs gyvulius, piemuo stebi, kuriuose medžiuose gegutė daugiausiai kukuoja. Jei laiptuose, tai karvės duos daug pieno, jei spygliuotuose – mažai. Žemaitijoje sakoma, jei gegutė daugiau kukuoja vakare, tai tais metais kris gyvuliai. Jei piemuo pirmą varlę pamato vandenyje, tai bus pieninga vasara, jei sausumoje – bepienė.

Rytų Lietuvoje žiūrima, ar šokinėja pirmąją ganymo dieną gyvuliai. Jei kuris šokinėja, tai tą vilkas papjaus. Jam pririša raudona kaspinėlį ar skambalėlį vilkams atbaidyti.

Piemenys anksti turi kelti, todėl kad neužsnūstų prie gyvulių, turi praustis iš jaučio pėdos arba iš lovio, kur gyvuliai girdomi. <

Pirmą kartą griaustinį išgirdęs piemuo verčiasi kūliu per galvą, kad jo nenutrenktų ir žolė gerai želtų. Pirmąkart pamatę gužutį irgi verčiasi per galvą, kad greitesni būtų. Tilžės apylinkėse kerdžius kelis sykius apeidavo aplink bandą ir sviesdavo kiaušinį. Į kurį gyvulį pataikydavo, tas būdavo skirtas vilkui. Jo ir nesaugodavo, o jei vilkai iš tikrųjų papjaudavo, tai jo šeimininkui visas kaimas nuostolį atlygindavo.

Parginus bandą, šeimininkė kviesdavo piemenėlius prie stalo, vaišindavo sūriu, varške, kiaušiniais. Dzūkijoje Jurginių išvakarėse vaikinai eidavo po namus sveikindami iir linkėdami visokios gerovės ir už tai prašydami margučių, šokdavo, dainuodavo. Jurgiai tą dieną puošdavosi kepures varpomis. Tikėdami, kad Šv. Jurgis gali apsaugoti gyvulius, valstiečiai per Jurgines nešdavo į bažnyčią sviesto, kiaušinių ir dalindavo elgetoms.

4.3 Šeštinės

Šeštasis ketvirtadienis po Velykų – Šeštinės. Tai sena gyvulininkystės šventė. Pirmadienis, antradienis ir trečiadienis prieš Šeštines būdavo vadinamos Kryžiavos dienos. Šiomis dienomis nebuvo galima dirbti kai kurių darbų, nevalgė mėsos, valstiečiai eidavo aplink laukus, prie kryžių ir į kapines.

Šeštinės – mažiukų šventė. Vargšas tas piemenėlis, kuriam reikia ganyti visą dieną. Motinos ir tėvai tą dieną stengėsi pavaduoti juos. Per kaimą į kapines eidavo būrys žmonių. Pirmasis eidavo būgniukas. Iš kiemų virsdavo maži ir didesni vaikai, pasipuošę naujomis skarelėmis, naujomis kepurėlėmis ir marškinėliais, sujuostais margomis juostelėmis, ir prisidėdavo prie būrio. Minia išmindavo žaliuojantį lauką, tačiau ūkininkas tai laikė palaiminimu. Atėję į kapines, žmonės susėsdavo prie savo artimųjų kapų ir baigdavo giedoti.

4.4 Sekminės

Septintas sekmadienis po Velykų – Sekminės. Tai pavasarinių sambūrių ir piemenukų šventė. Sekminių papročiai siejais su sėjos pabaigtuvėmis ir vasaros darbų pradžia. Vienas iš ryškiausių šios šventės bruožų – augmenijos garbinimas. Svarbią vietą užėmė jauni, žali berželiai. Buvo manoma, kad šio medžio gyvybingumas gali persiduoti žemei, gyvuliams, apsaugoti nuo ligų, nukreipti blogybes. <

Sekminių išvakarėse kaimų mergaitės eidavo į laukus ir miškus ieškoti žalumynų ir gėlių, namo grįždavo su didžiausiais glėbiais ir pindavo vainikus. Vaikinai nulenkdavo keletą jaunų berželių, prilaužydavo šakų. Beržus statydavo prie namų, abipus durų, žaliomis šakelėmis puošdavo vartus, prieangį, seklyčią, vainikais ir gėlių puokštėmis nukaišydavo visą pirkią. Stalus uždangstydavo lininėmis staltiesėmis, kiemo takelius pabarstydavo geltonu smėliu ir žalumynais. Buvo tikima, kad Sekminių dieną namuose apsilankiusios vėlės ilsisi beržų šakose.

Daug kur piemenėliai pargindavo gėlių ir kaspinų vainikais papuoštas karves. Paskui su jomis apeidavo visas kaimo šeimininkes išgaudavo „vestuvių": kiaušinių, sūrių, dešros rinkį ir keldavo bendrą „balių" pamiškėje. Vienas piemenukas pasilypėdavo į medį ir šaukdavo vilkus, meškas kartu papuotauti. Jei neateis, tegu nesirodo visus ganiavos metus. Tokias „sutartis" sudarydavo piemenėliai su miško gyventojais.

Ganymų metu jaunimas dažniausiai linksmindavosi, gyvuliai dažniausiai po pievas ir laukus vaikščiodavo neprižiūrimi, todėl valstiečiai patys stengėsi saugoti savo laukus nuo gyvulių.

Kai kuriose Lietuvos vietose moterys į baltas lino skareles rišdavo gabalėlį duonos su trimis dvilypėmis beržo šakelėmis ir nešiodavo prisirišusios prie sijono juostos, tikėdamos, kad tai apsaugos nuo gyvatės įkandimo. Vanojantis pirtyje surištomis iš Sekminių beržų vantomis buvo varomi iš žmogaus kūno visokie negalavimai. Sekminių rytą šeimininkas paplakdavo savo karves beržo rykštele, kad išgintos mažiau gulinėtų.

Pagal lliaudies kalendorių nuo Sekminių buvo galima maudytis upėse ir ežeruose, nes vanduo po šios šventės tapdavo nepavojingas. Jei arti bažnyčios būdavo ežeras ar upė, tai jų vandenį kunigai pašventindavo, ir būdavo manoma, kad tai apsaugos besimaudančius nuo ligų ir paskendimo. Švento vandens kaimiečiai įsipildavo į savo šuliniu, kūdras.

Antrąją Sekminių dieną buvo ruošiama bandininkų kiaušinienė. Bandininkais buvo vadinami šeimininkų sūnūs ir samdyti bernai – artojai. Jie kaip ir piemenys eidavo per kaimą rinkdami sūrius, kiaušinius, lašinius Bernai apsirūpindavo muzikantais ir gėrimais, merginos šeimininkavo.

Antrąją Sekminių dieną ir piemenukams leisdavo ilgiau pamiegoti, o gyvulius išgindavo merginos. Bedainuojant vaikinai netrukdavo pribūti. Klegesys, juokas, išdykavimai. „Rytagones" pargynusias gyvulius namo, šeimininkės būtinai perliedavo vandeniu. Bet būtinai iš melžtuvių – tada visą ganiavos laiką karvės bus pieningos.

4.5 Devintinės

Devintinės – devintoji diena po Sekminių. Kaip ir per Sekmines Žemaitijoje berželiais būdavo puošiamas kiemas, trobos, durys ir vidus, o piemenėliai vainikuodavo karves. Šeimininkės kiekvienam sėdinčiam prie stalo išvirdavo po devynis virtinius. Jei devintinių diena buvusi graži, saulėta, tikėta, kad tais metais bus geras javų derlius. Ši diena dar būdavo vadinama Vainikais.

5. VASAROS ŠVENTĖS

Pats šviesiausias ir gėlingiausias vasaros mėnuo – birželis. Dienos vis šiltėja, ilgėja, o birželio 24 – oji yra pati ilgiausia diena ir trumpiausia naktis

metuose, tai Joninių naktis – stebuklų metas. Birželį pievos būna nusėtos gėlėmis. Visi paukščiai parskridę, jų giesmės aptyla, lizdeliuose atsiranda mažų paukštukų, kuriems reikia ypatingo dėmesio. Sodybose ir vištos jau išperi viščiukus. Senoliai sako, jei birželis šiltas, tai gruodis šaltas.

Liepa – vasaros pusiaukelė. Kvapais svaiginančių liepų metas. Šiluose ir soduose sunoksta uogos, sukamas medus. Prasideda sunkiausi vasaros darbai – rugiapjūtė ir šienapjūtė. Naminiams gyvuliams ruošiamos šviežias, kvapnus šienas, kad jo netrūktų per visą žiemą.

Rugpjūtis – pats lietingiausias vvasaros mėnuo. Trumpėja dienos, tuštėja pievos. Mėnesio pradžioje sunoksta obuoliai, baigiami pjauti ir vežti javai. Sakoma, kad jei gandrai ant rugių gubų nusėdo – prieš lietų. Jei senas dalgis aprūdijo, melžiant pienas putoja – taip pat ateinančio lietaus požymiai.

5.1 Joninės

Nuo senų laikų žmonės pažymėdavo saulėgrąžos metą – pačią trumpiausią ir pačią ilgiausią naktį. Trumpiausia naktis liaudyje vadinta Rasos švente arba Kupolinėmis. Pagal žemdirbio kalendorių birželio 24 – oji diena – tai buvo šienapjūtės pradžios data.

Ilgiausios dienos švenčių apeigos bbuvo glaudžiai susijusios su žemdirbyste. Svarbiausias tikslas buvo apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktųjų dvasių, raganų, nes vidurvasaryje dažnos sausros, krušos, liūtys ir perkūnijos. Kupolės šventėje buvo pagerbiami didžioji gimdytoja deivė Lana ir Perkūnas – griaustinio ir žaibo valdovas, visokios jjėgos įsikūnijimas.

Didelis vaidmuo Joninėse buvo skiriamas saulei. Neatsitiktinai saulė dažnai minima ilgiausią metų dieną dainų posmuose. Saulės kultas šioje šventėje išplaukė iš dviejų pagrindinių šaltinių: pagerbti išvykstančią į žiemos pusę saulę, padėkoti už šilumą, atgaivinusią, padengusią žiedais ir vaisiais žemę. Saulę garbino ir už jos jėgos grėsmingumą. Žemdirbiai maldavo saulės, kad ji savo kaitriais spinduliais neišdegintų pasėlių.

Per Jonines žemdirbiai savo apeigose ypatingą dėmesį skyrė vandeniui, turinčiam galią atgaivinti žemę ir suteikti jai vaisingumo. Todėl šios dienos burtai buvo atliekami prie vandens ir su vandeniu. Tą dieną žmonės patys maudėsi ir maudė gyvulius. Jaunuoliai bėgdavo išsimaudyti prieš saulėtekį, kad būtų sveiki ir stiprūs. Ypač buvo garbinama rasa, todėl kad naktį ji atgaivina augalus. Saulei tekant žemdirbys brisdavo arba apsižergę ššaką apjodavo laukus per rasą. Buvo tikima, kad nukrėsta nuo žolės rasa lems geresnį derlių. Merginos stengdavosi atsikelti dar prieš saulei tekant ir surinkta rasa nusiprausti veidą – tai turėjo padaryti veidą skaistesnį, gražesnį. Nepatingėdavo ir naktį atsikelti, suvilgyti vaidą rasa ir nusišluosčius atsigulti. Naktį turėjo prisisapnuoti vaikinas, atnešantis rankšluostį, už jo ir buvo tikimasi ištekėti. Kaimo žiniuonės šventą naktį vilkdavo rasota žole rankšluostį, taip rinkdamos rasą. Išgręžusios sugirdydavo karvėms, kad daugiau pieno duotų.

Joninių šventėje buvo garbinama suklestėjusi augalija. BBuvo tikima, kad šios šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią, gydo įvairias ligas, atneša laimę, išburia ateitį. Todėl merginos, o kai kuriose Lietuvos vietose ir moterys, eidavo rinkti žolių (kupoliauti). Šis paprotys labai senas. Mažojoje Lietuvoje moterys skubėdavo prisirinkti žolių dar dieną prieš Jonines, tikėdamos, kad po Joninių žolės praranda gydomąsias galias.

Merginos apsirengusios dailiais rūbais išeidavo rinkti žolių, taro kurių būtinai turėjo būti ramunės ir jonažolės. Grįžusios į kaimą ir ten dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį(kopolį) , kurį papuošdavo dar ir margais plevėsuojančiais kaspinais. Kopolį pastatydavo kaimo gale, netoli rugių laukų ir per dvi naktis bei vieną dieną mergaitės jį saugodavo, gindavo nuo jaunuolių, kurie stengėsi kopolį pavogti. Nustatytą laiką, laimingai išsaugojusios kopolį, dainuodamos nuimdavo žolynus ir visos pasidalindavo juos į lygias dalis. Nuimtosios žolės turėjo saugoti nuo piktųjų dvasių, jų nuovirais gydė visokiausias ligas.

Šventės išvakarėse kaimo moterys parsinešdavo surinktus devyneriopus žolių pluoštus nešdavosi namo. Dalį jų iki vidurnakčio suduodavo gyvuliams, kad padėtų nuo apkerėjimo. Kitą dalį jonažolių užkišdavo už šventųjų paveikslų ir žiūrėdavo, kada sudžiūs. Jeigu žolės ilgai nedžiūdavo, tai buvo manoma, kad šie metai bus laimingi. Kitas žoles laikė iki Kalėdų – žiemos saulės grįžtmečio ir atiduodavo karvėms, kad būtų sveikos ir pieningos. Devynerių žolių glėbeliai nnuo Joninių iki Kalėdų buvo laikomi ir tvartuose. Džiovintos žolės buvo smilkomos susirgus žmogui ar gyvuliui. Joninių naktį karvėms tešmenis nuplaudavo jonažolių nuoviru. Mažojoje Lietuvoje ištekėjusios moterys suskindavo devynerių žolių puokštes po saulėlydžio. Nekalbėdamos parsinešdavo į savo kiemus ir mesdavo per galvą ant namo stogo, kad apsaugotų namus nuo įvairių ligų ir nelaimų. Gerai, jei gėlių žiedai suguldavo į viršų, blogiau jei gėlės nukrisdavo kotais į viršų.

Merginos pindavo margaspalvių žiedų vainiką, galintį nusakyti ateitį. Jį reikia pindavo iš devynių rūšių gėlių, be siūlų, nepratariant nė vieno žodžio ir tylint mesti ant beržo, gluosnio ar obelies. Jei jis užkibs ant šakos pirmą kartą, tai mergina dar šiais metais ištekės. Vainikėlį pasidėjus po pagalve arba užsidėjus ant galvos galima susapnuoti savo išrinktąjį.

Daug Joninių apeigų atliekama prie sukurto laužo. Prie jo žmonės, ypač jaunimas, praleisdavo visą laiką iki saulės patekėjimo. Laužams pasirinkdavo gražiausią apylinkėje vietą, ant kalnų, paežerėse, paupiuose. Gardino gubernijos lietuviai kurdavo laužą ant būsimo rugių lauko, kartais ganyklose.

Jau 1935 m. J. Dovydaitis, aprašydamas Jonines, pastebėjo kad pirmiausia krinta į akis nepaprasta ugnies reikšmė. „Lietuviai, kurie išvis nelabai mėgsta kuopuotis ir bendrauti, Joninių išvakarėse visi kas tik gali skuba į paežeres, kuria laužus, kelia į medžius aukštas, smaluotas pakuluotas kkartis ar tošimis apsuktus beržus, degina juos, kad jie šviestų juo ilgiausiai, per visą naktį, kol patekės saulė ir būtų matyti iš toli. Dažnai ant karties pritaisydavo seną medinių ratų stebulę, kurią prilipdydavo dervos ir prieš iškeldami ją uždegdavo. Buvo ruošiami specialūs lankai, kurie uždegami ir ridenami nuo kalnų, tai simbolizavo nuo žemės tolstančią saulę". Joninių ugnis – tai atitolstančios saulės pagerbimas, atsisveikinimas su ja ir prašymas grįžti.

Joninių išvakarėse buvo gesinami namų židiniai ir iš naujo įkuriami Joninių laužo žarijomis ar ugnimi, tikint, kad grįžtmečo nakties ugnis turi nepaprastą galybę, kuri apsaugos nuo nelaimių, atneš šeimai sveikatą ir santarvę. Ypač jaunavedžiai turėjo savo židinį įkurti iš stebuklingos nakties laužo ugnies. Tokia šeima bus palaiminta, gyvens turtingai ir santarvėje. Laužus stengdavosi įkurti kuo aukštesnius, nes buvo tikima, kad kuo didesnius laukų plotus apšvies apeigų ugnis tuo didesnį derlių rudenį surinks. Laužas kuriamas saulei nusileidus ir gesinamas jai patekėjus.

Šokinėjimas per ugnį bei šokimas aplink ją taip pat turėjo magišką prasmę. Apeiginė laužo ugnis apvalydavusi ne tik fizine, bet ir moraline prasme. Apvalomosios ugnies kūrenimas ir šokinėjimas per ją buvo žinomas jau seniausioms Rytų tautoms. Prie laužo atvesdavo ligonius, paliegėlius, sergančius vaikus, kuriuos traukdavo per laužo ugnį, tikėdami, kad jie

pasveiks. Šokinėjant per laužą buvo tikimasi pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems sunkiems vasaros žemdirbystės darbams, pagerinti javų, ypač linų, augimą.

Laužo pelenams, anglims bei nuodėguliams buvo priskiriama ypatinga galia derlių ir jį apsaugoti nuo stichinių nelaimių. Todėl laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, o pelenais barstė pasėlius, kad užderėtų javai. Likusį nuo laužo medžio atskalos gabaliuką užkišdavo po žagarės noragu, tikintis, kad neaugsiančios dirvoje piktžolės. Laužo nuodėgulius pakišdavo ir po namo pamatais, pastoge. Norint gyvulius apsaugoti nuo ligų bei raganysčių, jie bbuvo varinėjami po laužavietę.

Šv. Jono naktis turi ypatingą galybę: ši naktis visuomet šilta, graži, rami. Ne be reikalo šią naktį ir papartis žydi. Šis žiedas – tai žmogaus troškimas pažinti, žinoti, visą gauti, tik tereikia jį surasti. Jis žydi tik vieną kartą per metus – Joninių naktį, dvyliktą valandą. Saugo šį žiedą įvairios baidyklės, piktosios dvasios. Jei kas ir pamato šį stebuklingą žiedą, jo nuskinti beveik neįmanoma. Bet jei noras surasti stebuklingąjį žiedą be galo didelis galima pabandyti taip: rreikia dieną prieš Joninių naktį nueiti į mišką ir išsikirsti šermukšnį, jo šakeles apgenėti, viršūnėlę nukirsti. Tada medelį vilkti atbulą šimtą žingsnių į tą pusę į kurią jis nuvirto ir nė karto neatsisukti. Kai šimtąjį žingsnį žengęs atsisuksi ant šermukšnio ttupės velnias ir negalės nulipti nei per nukirstą viršūnėlę, nei per nugenėtas šakeles. Nelabasis prašysis paleidžiamas ir turės pasakyti, kur pražydo paparčio žiedą. Jei ir pasisektų rasti šį žiedą, baidyklės puls badyti ragais, viesulai kauks, katės kniauks, bet reikia aprėžti aplink save ratą šermukšnio lazda, pasitiesti drobulę ir nieko nebijoti – žiedas pats ant drobulės nupuls. Vieni sako, kad paparčio žiedas kaip beržo žirginių dulkelė, kiti, kad baltas, apskritas, kaip karoso žvynas.

Buvo sakoma, kad tas, kuris suranda ir nuskina paparčio žiedą, kitų mintis moka skaityti, kiaurai mato, kur pinigai ir brangenybės paslėptos, būna sveikas ir laimingas. Tačiau neradę paparčio žiedo kaimo bernai nenusimindavo, visokiausių pokštų ir juokų prasimanydavo.

Šią naktį būdavo vainikuojamos ir Jonų trobų, klėties ar kluono durys. Brėkštant jjaunimas eidavo visu būriu su muzika varduvininkų sveikinti. Merginos surišdavo Jonus rankšluosčiais ar juostomis.

Birželio 24-oji – pati trumpiausia naktis. Tamsa nepastebėtai keičia šviesą, laužų atšvaistės ir šešėliai, dienos trumpėjimo grėsmė šią naktį daro stebuklus. Todėl Joninių nakties papročiuose nemažą vietą užima kerėjimai ir būrimai. Šią nepaprastą naktį ir eilinis mirtingasis galėjo įsigyti stebuklingą gydomąją jėgą, jeigu nepatingėdavo nemigęs išlaukti vidurnakčio ir nueiti vienas į mišką, prisigaudyti jonvabalių, sutrinti juos tarp pirštų ir visą Joninių dieną ir naktį nemiegoti. Tada rrankos taps stebuklingos: jei patrinsi votį – atslūgs, uždegimas praeis, žaizdos užgis.

Visoje Žemaitijoje garsėjo raganomis Šatrijos kalnas. Šv. Jono naktį jos čia keldavo puotą, dūkdavo ir visokių būrimų prasimanydavo. Už tai neapseita be „raganų deginimo". Jaunimas prie aukštos karties pritaisydavo smaluota statinę, prikimštą pjuvenų ar skiedrų, užbarstydavo druskos, kad labiau spragsėtų „raganos" ir linksmai dainuodami ar žaisdami statinę uždegdavo. Kitą rytą per šiuos pelenus gindavo karves, tikint, kad po to jokie būrimai nebus kenksmingi.

Joninės – šventė, kurios metu žmogus bandė savo būvimą žemėje tapatinti su besikeičiančia gamta, stengdamasis įspėti jos paslaptis, gausiomis apeigomis, aukojimais ir būrimais užtikrinti būsimą derlių. Tai svarbiausia vasaros šventė, kurios apeigoms ir linksmybėms neprilygsta nė viena kita šventė.

5.2 Žolinė

Senajame Lietuvos kaime Žolinė buvo svarbiausia vasaros pabaigos ir rudens pradžios šventė. Tai – pabaigtuvių, padėkos už visas vasaros gėrybes, derliaus paaukojimo ir pašventinimo, o kartu – ir atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis – šventė. Žiloje senovėje ji buvo skirta padėkoti Žemei gimdytojai ir atiduoti jai užaugusio ir subrendusio derliaus aukas.

Taigi – Žolinių neįmanoma atskirti nuo svarbiausio liepos ir rugpjūčio (priklausomai nuo oro ir mėnulio fazės) mėnesių darbo – rugiapjūtės, jos pradžios ir jos pabaigtuvių. Tuo labiau, kad ir šio darbo pradžia – Prapjovos, iir jo pabaiga – Žolinė simboliškai susiję ne tik su motina Žeme, bet ir su Motina Marija.

Dar šio amžiaus pradžioje pati rugiapjūtė būdavusi kaip graži šventė, darbas – kaip malda. Į laukus eidavę išsiprausę, baltais marškiniais, švariais drabužiais apsirėdę – kad kitąmet rugiai būtų švarūs ir svarūs. Nors vasarą basi vaikštinėdavę, rugiapjūtei nusinerdavę pakulnes, pasisiūdindavę audeklo naginaites, pasilopydavę tvirčiau padus ir drąsiai žengdavę į dygią rugieną.

Pjūties pradžia, vadinama prapjovomis, prapjautuvėmis ar pradėtuvėmis. Pagal liaudies kalendorių Prapjovos sutampa su Švenčiausios Mergelės Marijos Škaplierinės (liepos 16 d.) švente. Prapjovų apeigos prasidėdavo procesija į rugių lauką, kur šeimininkė, atėjusi su duona ir druska, prapjaudavo pirmąjį pėdą (pirmas tris saujas) ir surišusi parsinešdavo namo, pastatydama jį garbingiausioje vietoje – krikštasuolėje. Šis pirmasis rugių pėdelis buvo vadinamas Svečias. Parsinešus namo, reikėjo „svečią čestavoti", t. y. vaišinti, kraunant ant stalo pyragus, kepant kiaušinienę. Svečias turi ir kitą vardą, jis – Gaspadorius. Svečias išbūna kurį laiką gryčios kampe, iki rugių vežimo į kluoną: jis ten pastatomas šalinėje arba tiesiog kampe, ir ant jo kraunamas pirmasis javų vežimas.

Pjautuvais pjaudavusios moterys išeidavusios su aušra. Aukštaitės saulę pasitikdavusios sutartinėmis. Diena po dienos siaurėdavę rugių rėžiai, kol likdavęs mažas plotelis, dalyje Aukštaitijos, Dzūkijoje „barzda" vadintas. Gink Dieve, jo nupjauti nederėdavę.

Nuobaigos, kitaip vvadinamos dar pabaigtuvėmis, patalkiu, apjavomis, rengiamos tą pat dieną, baigus pjauti paskutinįjį rugių barą ir iš paskutiniųjų varpų supynus vainiką, vadinamą ievaru. Aplink paskutinę nenupjautą rugių saują susėdusios pjovėjos, išravėję jai atitinkantį žemės plotą ir užkasę tenai duonos su druska, nesupjautus rugius supindavo į kasą, vadinamą ievaru, ir tik tada jau nuskindavo nuo ievaro varpas ir įpindavo jas į pabaigtuvių vainiką. Ši senovinė apeiga padeda suprasti, kad ievaru vadinamas, visų pirma, ne pabaigtuvių vainikas, o paskutinė nenupjauta rugių sauja, kurią išauginusi Žemė nuravima, pagarbiai apšvarinama (ne plika ranka, o per prijuostę), kuriai aukų forma užkasama duona ir druska.

Baigiant pjauti, vengta paskutinio pradalgio, paskutinės saujos, Rytų Lietuvoje manyta, kad ją nupjovusioji nesantuokinio vaiko susilauksianti, suvalkiečiai tokį pjovėją Bobium vadindavę, vedybas jam pranašaudavę. Aukštaičiai pravardžiuodavę Bambarėža, o rinkėją – Bambariša. Vakarų Lietuvoje paskutinę rugių saują nupjaudavęs pats šeimininkas, padarydavęs pėdelį, iš jo – vainiką, kuriuo būdavęs vainikuojamas pats geriausias pjovėjas.

Žolėms pradžiūvus, skubėdavę rugius vežti. Vežiman baltą paklodę tiesdavę, kad pakeliui nė grūdelis nedingtų. Dzūkijoje veždami pirmąjį vežimą, bijodavę burną praverti, kad iš laukų pelės paskui nesektų. Šeimininkas iš prapjovų Diedą iškėlęs ir peržegnojęs, nešdavęs klojimo kertėn statyti, prie jo – kitus pėdus. Diedas rugius iki iškuliant nuo pelių saugodavęs.

Lietuviškas šventės pavadinimas –

Žolinė, Dzūkijoje dar Kopūstinė. Būdingiausias tos dienos paprotys yra neštis bažnyčion pašventinti įvairių vaistingųjų žolynų, darželio gėlių, rugių vainikų, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių. Pavyzdžiui, dzūkės į puokštę dar įdėdavo su visais lapais morką, griežtį, žirnių, buroką, kopūsto galvą. Merginos nusipynusios pasišventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius.

Pašventintų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, padalydavo su pašaru gyvuliams apsaugai nuo ligų. Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus, užbarstydavo ant pirmosios sėtuvės, pradėdami sėją. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jjais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatėlę. Žolinių puokštę net mirusiajam į karstą dėjo.

Iš gilios senovės ėjo paprotys per Žolinę giminėms susitikti, paviešėti. Tverečėnai net sakydavę: „Kas neateina per Žolinę, tai bus neturtingas". Vadinasi, būta pareigos bendruomenės šventėje dalyvauti, nes nedalyvavimas užtraukia nelaimę. Galimas dalykas, kad šis liaudies tikėjimas atspindi senovinį rudeninių sambarių, arba Dagos šventės, paprotį: rudenį, „kada jau visi javai nuimti ir suvežti į klojimus", rengiamos keleto kaimų bendros vaišės. Joms alui grūdai iš anksto suberiami. Šventės ddieną ritualiniu būdu aukojama ir puotai nuduriama gyvulių, jie čia pat verdami ir suvalgomi. Vaišėms reikalinga duona taip pat išsikepama rituališkai: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepa.

Tokiose bendruomenės vaišėse buvo prisimenami ir ggiminės mirusieji.

Visa tai šiandien jau pamiršta, ir todėl Žolinę dažnas laiko vien bažnytine švente, dargi nesusimąstydamas dėl liaudiškojo jos vardo kilmės.

6. VĖLINĖS

Lietuviai savo mirusiuosius prisimindavo visose metinėse šventėse, o rudenį baigę rudens darbus, atlikdavo specialias apeigas protėvių vėlėms pagerbti. Ši šventė būdavo švenčiama spalio mėnesį ir tęsdavosi kelias dienas. Šventės laikas – spalio pabaiga arba lapkričio pradžia. Senesniuose šaltiniuose rašyta, kad rudeninė mirusiųjų minėjimo šventė buvo vadinama Ilginėmis. Rytų Lietuvoje ši šventė buvo žinoma Vėlinių, arba dziadų vardu.

Mirusiųjų minėjimo papročiai buvo susiję su tikėjimu, kad jas priimdavo ir vaišindavo pagal protėvių apeigas. Visi XVI – XVIII a. rašytiniai šaltiniai, be kitų apeigų, išskiria vaišes, kurios buvo ruošiamos kapinėse arba namuose. Kapinėse rinkdavosi žmonės iš visos apylinkės, atsinešdavo vvalgio bei gėrimų ir puotaudavo keletą dienų. Aukodavo aukas dievams, ypač Perkūnui, kad šis pastipintų mirusiųjų vėles. Ant kėdelių ar padėklų iš žievės dėdavo valgį, sutaisytą iš sūrio formos tešlos, o midų pildavo į ugnį tikėdami, kad vėlės naktį valgančios padėtą maistą ir geriančios į pelenus supiltą midų.

Šventės metu visi, net ir patys neturtingiausi, turėjo alaus ir jį gėrė kelias savaites, minėdami mirusius ir garbindami dievą Perkūną. Rinkdavosi ir kapinėse, ten moterys raudodavo savo vyrų, minėdavo geru žodžiu jų nnarsumą, dorą, mokėjimą ūkininkauti. Po to ruošdavo gausią vakarienę. Prieš valgant, vyriausias šeimos narys imdavo kaušą, dėdavo į jį įvairų javų, miltų, druskos ir jais rūkydavo sakydamas: „Už visus prietėlius mūsų". Po to valgydavo, gerdavo, giedodami protėvių giesmes.

Vėlinėse svarbią vietą užėmė duonos, skirtos mirusiesiems protėviams, kepimas. Dzūkai vadinamąją „dziekų" duoną kepdavo su ypatingomis apeigomis. Iškepę kepalus, kepdavo keturias bandeles elgetoms. Rytą prieš pusryčius šeimininkė, dažniausiai motina, įkrėsdavo košės į specialų „dziekų" dubenėlį. Atskirtą maistą sudėdavo į pintinę, ten pat įdėdavo ir keturias bandeles. Pintinę padėdavo garbingiausioje vietoje – už stalo kampo. Tik po to už stalo sėsdavo visa šeimyna. Atnešus valgius, visi atsistodavo ir šeimininko – tėvo – vadovaujami, melsdavosi už mirusiuosius. Pasimeldę susėdavo. Šeimininkas pasemdavo šaukštą sriubos ir išliedavo ant žemės. O antrą šaukštą suvalgydavo pats. Po to visi pradėdavo valgyti. Užstalėje stovėjusį maistą pavalgę veždavo į bažnyčią ir išdalindavo elgetoms.

Kitur šeimininkas kvietė i vaišes vėles kiekvieną atskirai. Vėlių laukė visuose namuose. XX a. pradžioje buvo išlikęs tikėjimas, kad naktį iš lapkričio pirmosios į lapkričio antrąją vėlės eidavusios i bažnyčią melstis ir grįžta į namus. Gyvieji ruošdavosi sutikti grįžtančias vėles. Vėlinių išvakarėse pakūrendavo pirkia, kai kur jaują ar pirtį, kad grįžusios vėlės galėtų pasišildyti. Palikdavo joms ir vvandens, rankšluostį. Buvo paliekama prie stalo laisva mirusio šeimininko vieta. Uždarydavo šunis, kad vėlėms būtų lengviau į namus patekti, neretai atidarydavo duris ir langus, paslėpdavo aštrius daiktus, kad vėlės nesusižeistų. Daug ženklų bylojo apie vėlių pasirodymą: vėjo ošimas, sausų lapų šnarėjimas, medžių ar durų girgždesys, vandens pliuškenimas, klaidžiojančios ugnelės ir visa kita. Todėl, siekiant joms netrukdyti, šį vakarą buvo vengiama be reikalo vaikščioti. Nenešdavo laukan sąšlavų ir pelenų, kad vėlėms nepribertų akių. Buvo laikomasi rimties ir ramybės, draudžiama linksmintis, net vaikams buvo neleidžiama garsiai žaisti, išdykauti.

Liaudies įsitikinimu, šią dieną buvo pavojinga vykti į kelionę ar ginti gyvulius į ganyklą ir naktį juos palikti lauke, nes mirusieji gali pakenkti. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Ant stalo nakčiai palikdavo dalį bendrų vaišių, nes mirusieji ir toliau buvo laikomi šeimos kolektyvo nariais, per bendrą maitą jie prisijungdavo prie bendrų rūpesčių. Kitą dieną maistą išdalindavo elgetoms. Buvo tikima, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiais, yra lyg mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkai. Todėl lietuviai gerbė elgetas, maitino ir davė išmaldą. Išsilaikė paprotys per Vėlines elgetoms dalinti maistą, ypač specialiai jiems iškeptą duoną, pasakant mirusiųjų, už kuriuos prašo melstis, vardus.

Lietuviai vvisada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais saugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius.

Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakutės. Bažnyčiose vyksta gedulingos mišios už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji.

Šiuolaikinį mirusiųjų prisiminimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesakus saugoti mirusiųjų atminimą.

7. IŠVADOS

Senieji Lietuvos kalendorinių švenčių papročiai daugiausiai susiję su žemdirbyste ir gyvulininkyste. Būdingi įvairūs būrimai, pranašaujantys oro prognozes, būsimą metų derlių, piršlybas ir vestuves, taip pat daugelį kitų dalykų. Lietuvių šventėse didelę reikšmę turėjo vėlės. Kiekvienos šventės metu, o ypač per didžiąsias metų šventes, jos buvo pagerbiamos, saugomos, jų buvo prisibijoma.

Per šventes daugiausiai linksmindavosi ir burdavosi jaunimas. Merginoms buvo svarbu sužinoti, kada ir iš kur atvažiuos piršliai, už kokio vyro ištekės. Vaikinams labiau rūpėjo linksmybės, pokštai ir išdaigos. Tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonės labai rūpinosi savo derliumi, žeme ir gyvuliais.

Lietuvių švenčių papročiai yra labai įdomūs ir skirtingi. Kiekvienoje

Lietuvos vietoje, priklausant nuo regiono, šventės švenčiamos šiek tiek skirtingai. Jos turi tik tam regionui būdingų papročių, apeigų, būrimų ir tradicijų.

Daugelis švenčių papročių jau yra užmiršti ir šventės nebešvenčiamos taip, kaip anksčiau. Taip pat kai kurios šventės jau yra išnykusios, tokios šventės, kaip Pelenų diena, Šeštinės, Devintinės, Jurginės yra prisimenamos tik Lietuvos kaimuose ir dažniausiai tik senolių.

8. NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Kalendorinės šventės. A. Tamošiūnienė, Klaipėda 1998.

2. Lietuvių kalendorinės šventės. Lietuvos liaudies kultūros centras, Vilnius 1990

3. Sodo dienoraštis, Darbai pagal mėnulį 2005 mmetams, Vilnius 2004.

Internetiniai puslapiai:

http://day.lt/sventes/straipsniai/zoline (aplankyta 2004-11-15)

http://online.5ci/Article.asp?Lang=L&ArticleID=1286-20k-2lapkricio2004

(aplankyta 2004-11-02)

http://palepe.tinklapis.lt/straipsniai/Derlius%20nuo%20prapjovu%20iki%20dagos.htm

(aplankyta 2004-12-06)

http://day.lt/straipsniai/kaledos (aplankyta 2005-01-04)