Lietuvių pinigai senovėje

Tuo yra pinigai prekyboj, kuo kraujas žmogaus kūne, nesgi, nuleidus žmogui kraują, numiršta, taip pat, ištraukus pinigus iš kokio krašto, prekyba apsistoja, kaipogi žinoma yra, jog viens pats žmogus, be kitų pagalbos, negali pakakinti savo reikalų, nes turi nuo kits kito reikalauti ir viens antrą šelpti įvairiais daiktais. Todėl gilioj senovėj, lig neradus aukso ir sidabro, pačiais mainais kakinos, ir taip, neturint pinigų, reikėjo daiktą į daiktą keisti, beje, norėdamas žmogus gauti arklį turėjo antram duoti tris, keturis jaučius iir atkaliai, arba, norint sau įsteigti kirvį ar dalgį, reikėjo duoti tris, keturias avis tam, kurs turėjo dalgį ar kirvį, ir atkaliai, norėdamas sau įgyti tris ar keturias avis, turėjo antram atduoti savo dalgį ar kirvį. Ilgainiui keitė daiktus į kailius brangių brangesnių žvėrių, beje: sabalų, kiaunių, vebrų, juodųjų lapių ir taip toliau; norėdamas kas norint druskos pūrą gauti davė antram sabalo kailį arba penkis, šešis kiaunių kailius ir taip toliau; brangų daiktą keitė į brangaus žvėries kailį, pigų daiktą kkeitė į pigaus žvėries kailį, lig ant galo svietas pramanė pinigus, kurie buvo aukso, sidabro ir vario.

Paskiau, radus auksą ir sidabrą, pirmieji pinigai buvo prasti luitai, ar šmotai, aukso ar sidabro, kuriuos ne skaitė, bet svaru svėrė; ir taip vviens antram už kokį norint daiktą ar gyvulį davė aukso ar sidabro svarais ar latais, pagal brangumą arba retumą to daikto, nesgi paskesniuose amžiuose tepramainė pinigų įvairias skvarmas ir vardus, kuriuos, kaip šiandien kad regim, skaitė, neb svarstė.

Kas kitose tautose senovėj tikos, tas pats yra buvęs ir lietuvių tautoj, nesgi gilioj senovėj ir pas lietuvius nebuvo pinigų irgi jų niekam nereikėjo, todėl, kas ko reikalaudamas, kaitė daiktus arba galvijus į galvijus arba daiktus į galvijus ir atkaliai, paskui į žvėrių kailius, ant galo ir į pinigus; bet kuo metu sidabro pinigai atsirado Lietuvoj, to dar negal aiškiai šiandien žinoti, nes, sidabrui atsiradus, taip pat ir lietuviai savo pinigus senovėj ne skaitė, bet svaru svėrė, kaip tuojau regėsim.

Senovės raštuose rrandama yra, jog žuvėdų karalius, vardu Frotas, kuriuos šiandien danais vadina, būk atėjęs per Žemaičių jūrą metuose 853 gimus Kristui kariauti į Žemaičių apygardą, kurioje buvusios penkios pilys. Visų pirma apgulęs pajūrinę pilį, Zeeburgu vadinamą (rasi Liepoja), kurią būk 7000 žemaičių vyrų gynioję, kuriuos būk tas karalius nuveikęs, bet ką jis yra su ta pilia daręs, nėra parašyta. Paskui nuirklavęs į kitos upės įtaką, arba uostą, kurios vardo taip pat nėra įrašyta, tenai laivus savo sutraukęs ant krašto, pats būk žžemės keliais ėjęs į antrą didesnę pilį, Apuole vadinamą, kuri buvusi per penkias dienas kelionės nuo pajūrio. Vienuolika tūkstančių žemaičių gynioję pilį Apuolę per 8 dienas nepasiduodami, nes devintąją dieną nestengdami būk pasidavę karaliui ir pasiėmę grobį, sugrietą Žuvėdų žemėj, pagrąžinti, donį jam po seno mokėti ir nuo kožno pilionies galvos pusę svaro sidabro duoti už tą, jog pačius gyvus paliko. Čia jau regim, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, devintajame amžiuje turėję pinigus ir svaru juos svėrę. Antras raštininkas pradžioj dešimtojo amžiaus tokią notį įrašė. Du šaldru žuvėdų, šiandien norvegais vadinamų, vienas vardu Torolfas, antras Figilis, metuose 916 gimus Kristui atsikūlusiu jūromis į Žemaičių pajūrius ir radusiu tenai pajūry didelę mugę (regis, toje vietoje, kurioje šiandien Liepoja yra), per 14 dienų tenai būdamu tyliai elgusiuos, krūpaudamu daugybės tenai svieto susirinkusio prašaleičių ir namiškių, idant, šiedviem pradėjus oliuotis ir lėbauti, kad kas norint iš apmaudo nenublokštų; bet, pasibengus mugei, buvusiu pradėjusiu griebti ūkininkus, nuo kurių būk ne vieno gumbą gavusiu, išsprukusiu ir prie savo laivų pagrįžusiu ir nuirklavusiu į kitos upės įtaką, kurios vardas taip pat nėra minavojamas. Tenai su Figiliu padalijusiu savo šeimyną į du mažu tuntu, arba būriu, ir lindusiu į girią, kuria eidamu antštikusiu kiemus, kurių gyventojus išmušusiu, oo gyvenimus jų išdrevėjusiu. Toliau eidamas Figilis su savo būriu sutikęs ginkluotą tuntą žemaičių, kurie, lig pavydę viens antrus, tuojau ir susigrūmę; pirma sviliksnimis ir vylyčiomis šaudęsi, paskui akstimis ir strypais svaidęsi, žuvėdai paveikti, o žemaičiai atsiturėti norėdami; jau it buvusi abi pusi susiartinusi mušdamies, tą matydami, žemaičiai metę savo drabužius ant žuvėdų kalavijų ir tokiu pragumu nuginkluotus žuvėdus nė vien pergalėję žemaičiai, bet ir patį Figilį nutvėrę, kurį būt užmušę, jei nebūt vėlu bebuvusi, todėl, idant svietas susirinktų, lig ryto artimoje sodoj įdėję jį į šiekštą, iš kurio ne vien Figilis išsiliuosavęs, bet dar ir savo tarnus paleidęs, su kuriais išlaužęs trobesį ir tenai radęs ginklų ir pinigų irką prikrautą, kurią nunešęs į girią ir paslėpęs, bet tuo dar nesikakinęs, kaipogi, pagrįžęs į kaimą, trobesius sudeginęs, o svietą išmušęs.

Įsimetus teutonų vokiečiams į Žemaičių pajūrius, randam įrašytą tų gadynių raštuose, beje, metuose 1204, jog Rygos vokiečiai reikalavę nuo latuviežių, arba letgalių, 90 talentų ugadų už tavorus, kuriuos latuviežiai, arba letgaliai, pirm 20 metų buvę jiems nugriebę, siunčiamus į Mugapilį, arba Didįjį Naugardą.

Paskiau taip pat randam įrašytą, jog Henrikas, Kuršo vyskupas, krūpaudamas, kad jo kuržemiai neišvarytų iš vyskupijos, sutaręs būk su teutonų meldžionimis Klaipėdoj pilį strūnyti, dėl kurios įkūrimo bbūk pasiėmęs jiems kas metą po tūkstantį letonų per 5 metus mokėti, dėl pašelpimo tų meldžionų, kurie tuo pačiu laiku buvo žemaičiams Parusius užėmę.

Taip pat vokiečiai, aprašydami didįjį Vilniaus gaisrą, nutikusį metuose 1399 kovo mėnesy, kuriame sudegė ne vien visas miestas, bet katedra, Aukštoji ir Žemoji pilis su didžiojo kunigaikščio rūmais, sako, tarp kitų brangių brangesnių daiktų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto sudegusios keturios dešimtys tūkstančių ir trys šmotai sidabro kapų Lietuvos graižių.

Žinoma yra, jog senovėj sidabro arba aukso svarą teutonai vadino marka, gudai grivina, o lietuviai graižiu, nuo žodžio graižyti, arba piaustyti: kaipogi lietuviai nulietą ar nukaltą sidabro vienmulinę lazdelę, storą mažne per pirštą, svarą sveriančią, kapojo dešimtį kirčių po lygumo neperkirsdami. Kožnas toksai kirtis vadinos kapa, nuo žodžio kapoti, nes jog tokia lazdelė nepatogi buvo dėvėti, tad tą įkapotą lazdelę sugraižė į penkis graižinius, o dvi kapi turinčius, kožnas toksai šmotelis tos lazdelės, turįs saviep dvi kapi, arba du kirčiu, vadinos grašiu, lotyniškai syclus, tankiai ilguoju grašiu dėl išskyrimo nuo prašaleičių pinigų, grašiais vadinamų. Lietuviai liekavo ir skaitė savo pinigus nuo tų kirčių, lazdelėj esančių, ir taip sakė: tiek dešimtų arba tiek šimtų kapų Lietuvos grašių dėl atskiedimo nuo svečios šalies pinigų, kurių svaras buvo į mažesnius

ar didesnius šmotelius iškapotas, ne kaip Lietuvos, o rasi ir sidabras ne taip grynas. Dar metuose 1526 liekavo, arba rokavo, tris šimtus kapų Lietuvos grašių į tris dešimtis grivinų, tai yra dešimtį kapų Lietuvos grašių į vieną griviną. Taip pat metuose 1524 du šimtu ir aštuonias kapas Lietuvos grašių lykavo, arba rokavo, į šimtą vengrų raudonųjų, tai yra dvi kapi Lietuvos grašių su truputėliu į vieną vengrų raudonąjį. Kunigas Daukša, žemaičių kanauninkas, dar metuose 1596, sakydamas pamokslą ant šv. Mikalojaus, ttalentus, tos dienos evangelijoj randamus, vadina ilgaisiais grašiais ir lygina vieną ilgąjį į griviną, ir taip sako: „ilgasis, arba grivina“. Kunigas Kojalas, jezavitas, metuose dar 1654 Lietuvos kapą lygina į teutonų muštinį. Tą kapą angis kapojo į penkias dešimtis smulkių šmotelių, kuriuos šmotelius vadino skatikais nuo to, jog juos skaitė, ne svėrė, kaip kad svėrė grašius ir kapas, nes jog kaštavo darbas lig susmulkinant, o rasi tuose skatikuose buvo prastesnis sidabras, todėl tokių skatikų skaitė šešias dešimtis į vieną kapą. KKartais tuos kapos šmotelius sukalė po du, tris į vieną, nuo ko vadinos dvylekiais, patreiniais etc.

Dėl aiškesnio supratimo, koksai tas buvo ilgasis graižis, arba grašis, čia dėl paveikslo vieną, rastą Žemaičiuose, išmaliavodinau, kaipogi tas, kurį regi čia skaitytojas išmaliavotą, ssveria šios dienos keturis muštus arba penkis gudų rublius, yra lietas ir įkapotas dvejoj vietoj, kurie kirčiai rodo, jog jis turi dvi kapi, yra 28 prabos sidabro, abu galu truputį suplokštintu abiem pusėm, kurioj norint pusėj kartais pasitinka literos, arba balsės, arba žyme to jomylistos, kursai jį nuliedino, idant palčiaus sidabre nebūtų. Išmaliavodinau dėl to vien, idant kožnas artojas, laidė ar griovkasys, radęs žemėj, galėtų numanyti ir išmintingam savo žemės vyrui parodyti, kad jis galėtų išreikšti, kurio amžiaus būt esąs rastasis pinigas, nesgi jų vardai, noris visados vienoki buvo, beje, graižis ir kapa, bet svarumas jų didžiai įvairus pagal tą, kaip svaras sidabro buvo dalijamas į 8, 10 ar 12 ir daugiau dalių, kurios, noris pirmaisiais vardais vadino, tačiau nebturėjo ppirmosios vertės pagal savo pirmąjį vardą, kaipogi į pačią kapą jau metuose 1534 vieną kartą skaitė, arba lykavo, dešimtį pinigų, antrą kartą vėl į kapą lykavo keturiolika pinigų pagal tą, kaip svaras sidabro buvo padalytas į 8 ar 10 dalių, nesgi tas lykis, arba skaitliuis, kuriuo lykavo į kapą dešimtį pinigų, vadinos siauruoju lykiu, o tas, kuriuo lykavo į kapą keturiolika pinigų, vadinos plačiuoju lykiu.

Ilgainiui, kaip dabar regėjom, tą kapą dėl didesnio taikumo prekyboj padalijo į dešimtį pinigų ar ddaugiau apvalių, kaip šios dienos, kurie vėl turėjo tris, keturis, penkis ar šešis saviep mažesnius pinigėlius, vadinamus skatikais nuo žodžio skaityti dėl to, jog tuos pinigus reikėjo, kaip sakiau, skaityti, ne sverti, kaip senovėj kad darė; nuo tokių pinigų kėlės vardai dvylekių, patreinių ir taip toliau, tai yra turintys po du, tris ar šešis saviep mažesnius pinigėlius, kaipogi lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, lig šiai dienai smulkų pinigą vadina skatiku, ir taip sako: „Neturiu nė skatiko“, beje, nė visų mažojo pinigėlio.

Lietuviai taip pat kalė ir aukso pinigus, arba raudonuosius, lig šešioliktojo amžiaus nėra žinomi, kokie buvo Lietuvos raudonieji, nes to amžiaus yra žinomi, ir taip metuose 1560 kaltas Lietuvos raudonasis turėjo 10 r. Lietuviai kalė pinigus savo ūkės lig metų 1697, ir nuo to laiko, noris lenkai savo pinigus lietuviams antmetė, vienok šie vis savotiškai lykavo juos į graižius ir kapas kaip sūduose, taip ir gasuose.

Lietuvos pinigus it spėriai gal pažinti nuo jų žymės: kaipogi ant visų mažiausiojo pinigėlio, arba skatikėlio, yra jotas, tai yra kareivis šarvuotas, kalaviją iškėlęs, zovada per laukus ant žirgo belekiąs.

Kas nori aiškiau žinoti apie lietuvių pinigus paskesnių amžių, tas turi skaityti Tadeušo Čackio raštus apie lietuvių ir lenkų įstatymus, aš čia tiktai truputį ttegalėjau paminavoti apie senovės lietuvių pinigus, kuriuos šiandien paklausais nebgal antsiteirauti.