LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII-XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS

Lietuvos istorijos XIV-XVI a. pirmosios pusės šaltiniai pateikia negausių duomenų apie lietuvių didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių grupę, vadinamus leičius *leitjus (leythey, leyty, leytten, litten, лейти). XIX a. pabaigoje juos aprašė M. Liubavskis, F. Leontovičius. Tuo metu šių žmonių sluoksnis neatrodė kuo nors išsiskiriantis. Tiesa, F. Leontovičius pamėgino etimologizuoti jų lietuvišką vardą (лейти nuo laikau). Kadangi tai būta lietuvių kalbos žodžio, kuris fiksuojamas jau XIV-XV a., todėl K. Jablonskis įdėjo jjį į savo rinkinį „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“. Vienu metu genialusis K. Būga spėliojo, kad vok. Lette galėjo būti senesnysis lietuvių vardas. Ir šiaip gerai žinota, jog latviai lietuvius pavadindavo Nom. sg. leitis, Nom. pl. leiši. Tokio lietuvių etnonimo dėka kalbininkai rekonstravo senąjį, nepriesaginį Lietuvos vardą *Letia>leitis. Iš jos atsirado *Leituva>Lietuva (J. Otrębskis, A. Salys, K. Kuzavinis, Z. Zinkevičius, S. Karaliūnas). Tačiau nei istorikai, nei kalbininkai netyrinėjo, nekėlė klausimo, ar egzistavo ryšys tarp leičių, kaip lietuvių visuomenės sluoksnio, iir leičių, kaip etnoso. Šaltinių buvo. Lietuvių kalbos tarmės: kai kurie pietų ir pietvakarių Žemaitijos vietovių gyventojai žinojo, kad leičiūkai (lietavėnai, Leita>leičiai, Литва/литва, litewska. Nors ši struktūra XV-XVI a. pirmoje pusėje apirusi, nyksta, visgi dar pastebima šaltiniuose. Tik toks darinys ggalėjo būti apibūdintas kai kuriuose Mindaugo laikų aktuose: Lietuva, mūsų dvaras (Datum in Lettowia, in curia nostra). Ir tik tokiame dvare atrandame leičius, valdovo lietuvius. Jie aiškiai susiję su pačia ankstyviausia valdovo kiemo forma. Jie galėjo būti šito kiemo steigėjai ir stiprintojai, pirmieji didžiojo kunigaikščio žmonės tarnai. Valdovo kiemai kurti ten, kur turėjo įsiskverbti centralizuojanti Lietuvos jėga, strateginėse valstybės vietose: pasienyje, prie svarbiausių vandens ir sausumos kelių, ten, kur stipri opozicija centrui. Leičius, valdovo lietuvius šitos aplinkybės teisiškai, prievoliškai, administraciškai išskirdavo iš kitų. Valdovo žmonių prievolės visada lengvesnės, o globa – geresnė, betarpiškesnė. Leičių išskirtinumo šaknys, kurių požymiai, gal net likučiai, dar matosi XV-XVI a. pirmoje pusėje, glūdėjo Lietuvos valstybės pradžiose. Jų ūkinė reikšmė tuo metu turėjo būti didesnė: vieninteliai, aar vieni iš nedaugelio didžiojo kunigaikščio kiemo tarnų kūrėjų. Kai dar nėra bajorijos, jų karinės paslaugos svarbesnės: valstybės pasienio sargai, nepatenkintųjų valdovo politika tramdytojai, valdovo kariai palydovai – jų dalis vėliau virto bajorais. Jų sociumo etninis pavadinimas sako, kad jie iš tų pačių lietuvių, kaip valdovas, jo tarnai leičiai „lietuviai“. Šitai be abejonės juos stipriai, tiesiogiai siejo su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jie – viešpaties lietuviai. Ankstyvose barbarų valstybėse tai išaukštindavo net nelaisvąjį.

Pagrindiniai leičių sluoksnio požymiai būdingesni ikivalstybinei, ikifeodalinei, gentinei oorganizacijai, gentinių laikų laisvei. Jie turėjo nuosavą, tėvoninę žemę; gyveno ir prievoles atlikinėjo gimine; galėjo globoti, „įleitinti“ kitus laisvuosius; turėjo teisę nešioti ginklą, kariauti (pasieniečiai). Leičiai kilo iš laisvųjų žmonių tarpo, iš skaitlingiausios ikivalstybinių laikų visuomenės dalies. Tai paliudija aplinkybė, kad nuosavas, tėvoninis valdovo leitis, tad, nelaisvas, galėjo išeiti, turėjo laisvę. Taigi, leitis laisvas, kaip visi laisvieji, tėvoniniu, „nelaisvu“ jis bus tapęs tik savanoriškai. Vargu ar į uždarą privilegijuotų žmonių sluoksnį ką nors įtraukdavo prievarta? Leičiai tam tikru metu ėmė tarnauti lietuvių valdovui su savo žeme, ir tik nominaliai suvaržė savo prigimtą laisvę. Leičiai buvo lietuvių visuomenės socialinė struktūra, kurią suverbavo, sukūrė iš lietuvių genčių iškylantis didysis kunigaikštis. Galbūt iš čia jų vardas, senas lietuvių etnonimas. Gal tai archainė būsimosios lietuvių tautos socialinė politinė struktūra, kariauna (S. Karaliūnas). Dėl to šaltiniuose reikšmės leičiai „sociumas, tarnyba“ ir leičiai „lietuviai, etnosas“ žengė viena greta. Sociumas, susitelkęs aplink lietuvių valdovą, vadinamas vienu iš lietuvių, jų valstybės vardo sinonimų, garantavo savo vado valdžios plėtotę ir stiprinimą. Barbarinėje valstybėje kilmingu suprastas tas, kuris padėjo plėstis karaliaus valdžiai, dalyvavo karinėje ekspansijoje. Tai kariauninkai. Leičiai turi kariaunos požymių: savas vadas, jo valdžią stiprina, gina; jam artimi vardu, tarnyba ir gyvenamąja vieta (po valdovo kiemo stogu); vadas išskiria jjuos iš kitų, saugo ir globoja. Tokie kariai литва efektingai darbuojasi Mindaugo laikais. Kita vertus, kariaunos reikšmė, kariai per siaura leičių sluoksniui apibūdinti. Jeigu jis atsirado kaip tiltas, vedantis lietuvius iš gentinės epochos į valstybinę, tai tuomet neatrodys netikėta, kad „leičių kariauna“ labiau panaši į ne visai lygią lietuvių miniatiūrinę visuomenę. Pastebėti realią nelygybę jau ankstyviausiais jų sluoksnio laikais leido kelios aplinkybės. Ne visi privilegijuoto leičių sluoksnio nariai tapo Lietuvos bajorais. Ne visi leičiai tapo valstiečiais činšininkais, „laisvaisiais bajorais“. Daugybė jų netgi tapo valstiečiais baudžiauninkais. Dėl to leičių sociumas panašus į nedidelį ankstyvos lietuvių visuomenės modelį, visuomenės, kuri gentinius atributus keitė į valstybinius. Turtinė ir visuomeninė nelygybė šioje laisvųjų visuomenėje jau yra. Teritoriškai ji turėjo būti pasklidusi Šventosios, Neries, Nemuno upių ir Ašmenos, Markovo bei Breslaujos valsčių ribojamoje teritorijoje. Tai senasis lietuvių genčių etnomasyvas, lietuviškų pilkapių archeologinės kultūros sritis. Tik čia žinoma leičių kaip visuomenės sluoksnio reikšmė – lietuviai negalėjo savo pačių tarnybinių bendragenčių atskirti nuo savęs etniškai, skyrė tik visuomeniškai. Iš dalies darosi aišku, kodėl vardas Lietuva, *lietuvos tarnybos reikšmė buvo iš socialinių terminų srities. Dėl to neįmanoma tiksliai nustatyti, kas kam davė pavadinimą, kuri reikšmė senesnė: ar *leita, *leituva/lietuva, kaip lietuvių socialinių normų rinkinys davė etninį vardą gentims, kkurios gyveno nurodytoje teritorijoje? ar tarnybos pavadinimas gavo vardą nuo ją ėjusių etninių lietuvių? Ar tos dvi reikšmės buvo neatskiriamos, o skyrėsi tik terpė, kurios dėka viena ar antra sustiprėdavo. Norint atsakyti į šį klausimą, turi būti nustatyta pirminė vardo Lietuva reikšmė, jo kilmė – kalbininkai sėkmingai žengia šiuo keliu.

Pats leičių sociumas nebuvo iš senesnių kaip valstybės gimimo lietuviuose laikų, XII a. pabaiga – XIII a. pirmoji pusė. Dar H. Łowmiańskis apie Mindaugo kariauną pastebėjo, kad ji ką tik atsiradusi; santykiai tarp vado ir karių buvo grindžiami dar gentinėje epochoje susiformavusiomis taisyklėmis. Leičiai, kaip lietuvių gentyse susirinkti tarnybiniai valdovo lietuviai, savo noru pasidavę valdovo globon, būdami iš gentinės visuomenės sukurtu instrumentu, dalyvaudami Lietuvos valstybės kūrime, tapo valdovo vasalais, atsirandančios feodalinės lietuvių visuomenės ženklu.

10.

Apibendrindami jau galime pasakyti, kad leičiai buvo link valstybinės organizacijos žengiančios lietuvių gentinės visuomenės produktas vienos iš stipriausių lietuvių diduomenės šeimų (giminių) valdovo (kolektyvinio valdovo) tarnai, susirinkti lietuvių gentyse XII a. pabaigoje – XIII a. pirmoje pusėje. Jie padeda lietuvių valdovui plėtoti jo valdžią visose lietuvių giminėse, o vėliau – kaimynuose. Nėra klaidinga leičių sluoksnį pavadinti valdovo kariauna. Tačiau reikia skirti siauresnę ir išplėstinę jos reikšmę: valdovo kariai ir miniatiūrinė lietuvių valdovo žmonių visuomenė, kaip

to laikotarpio procesų besifeodalizuojančioje būsimojoje lietuvių tautoje atspindys. Atsirandanti Lietuvos bajorija XIV a. savęsp sutraukė santykinai nedidelę leičių sluoksnio narių dalį. Tai tapo viena iš rimčiausių jo netekčių. Leičiai išsaugojo tik neesminę dalį iš turėtos tarnybos, matyt, ištiso komplekso paslaugų didžiajam kunigaikščiui. Kai ką pavyko atkurti. XIII a. pirmosios pusės – XIV a. pradžios šaltiniai žino, kad leičiai saugojo dalį Lietuvos valstybės sienos – pasakyti, kad visą nėra duomenų. Jie kūrė valdovo kiemus įvairiose jam dar nepriklausiusiose kaimynų lietuvių, baltų, ggudų žemėse. Dėl to tapdami valdovo valdžios retransliatoriais, turėjo būti pirmaisiais valstybės vietinės valdžios pareigūnais; plėtodami Lietuvos valdžią, kai kur leičiai tramdė ir malšino centrinei valdžiai opozicines nuotaikas.

Lietuvos valstybės žemėse leičiai kūrė pastovias administracines teritorijas, vadinamas Lietuva arba šio vardo variantais (Leičiai taip pat buvo to vardo reikšmių variantas). Taip vadintas, žymėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio kiemas (domenas), dvaras. Teisiškai šios teritorijos buvo išskirtos iš vietinės papročių teisės. Taigi, egzistavo archaiška imuniteto forma – „priklausomybė *lietuvai“. Tokia norma dar gginamasi XVI a. viduryje Voluinėje. Leičiai yra itin glaudžiai susiję su Lietuvos, lietuvių vardu bei jų variantais. Tai dėl to, kad tiesiogiai priklausė didžiojo kunigaikščio vadovaujamai politinei organizacijai. Tai viena iš vardo Lietuva reikšmių. Leičiai plėtojo ir tvirtino šią organizaciją llietuvių ir kaimyninėse gentyse per valdovo kiemus. Dėl to vardo Lietuva reikšmių buvo ne viena: lietuvių valdovo politinės struktūros pavadinimas, jo kiemų valstybėje vardas, jo karimų dalinių pavadinimas, jo artimiausių tarnų bei jų tarnybos vardas, viena iš lietuvių genčių žemių, pagaliau ir visos valstybės pavadinimas. Kita vertus, šie duomenys sako, kad kalbamo vardo pamatinė, pradinė reikšmė lietuvių valstybės susidarymo metu jau be gilių kalbotyrinių studijų sunkiai nustatoma. Vardas Lietuva jau kupinas etninių, socialinių teisinių, geografinių administracinių reikšmių. Nors etninė ir socialinė dominuoja.

Surinkti duomenys leičių sluoksnio gyvavimą leidžia datuoti XII a. pabaiga – XVI a. viduriu. Siekiant didesnio, šaltiniais grįsto tikslumo turime datuoti XIII a. viduriu – 1529 m. Leičiai per savo raidą patyrinėjo praradimus. Jei XIII a. jie ddar kariai, pasieniečiai, tai XV a. jau eiliniai žemdirbiai, nors ir truputį globojami, privilegijuoti. Tas neišgelbėjo jų nuo įsiliejimo į Lietuvos valstietiją. Jų paslaugų nebereikėjo: valdovo ūkį plėtojo labai specializuotos jo valstiečių grupės, kariavo profesionalūs kariai bajorai, vardas leičiai netapo visos lietuvių tautos vardu, nes turėjo pernelyg siaurą etninę (lietuvių gentys ar jų grupė) ir visuomeninę (tarnyba valdovui) reikšmę.