Lietuvos istorija

Seniausieji Lietuvos gyventojai

Šiaurės Europą dengęs ledynas iš Lietuvos teritorijos ėmė trauktis apie XVIII – XVI tūkstantmetį pr. Kr. Ledynui tirpstant, atsirado didžiuliai ežerai, formavosi upių slėniai. Daugėjant sausumos plotų, plito tundros augmenija, iš pietų traukė prie šalto klimato prisitaikę žvėrys, vasarą atskrisdavo daug paukščių. Iš gretimų anksčiau apgyvendintų pietinių ir vakarinių sričių užklysdavo Šiaurės elnius medžioję žmonių būreliai.

Seniausieji žmonių pėdsakai Lietuvos teritorijoje – jų gyvenimo vietos, vadinamos stovyklomis,– aptiktos pietryčių Lietuvos aukštuose upių krantuose, kur gausu titnago. Stovyklų vietose išliko bbuvusių židinių pėdsakai duobutėse, titnago nuoskalų, skelčių, medžioklės įrankių bei įnagių grobiui apdoroti.

Svarbiausi medžioklės įrankiai buvo medinis lankas ir strėlė bei ietis titnaginiu antgaliu. Iš titnago skelčių žmonės pasidarydavo strėlių ir iečių antgalių, peilių, grandukų mėsos gramdymui nuo kaulų, gremžtukų (jais valydavo kailius), rėžtukų kaulų raižymui. Šiais titnaginiais įrankiais dirbosi kaulinius durklus, žeberklus, ylas, adatas.

Medžioklė teikė žmonėms ne tik maistą, bet ir kaulų įvairiems reikmenims gamintis, kailių drabužiams bei būstams dengti. Maistą papildydavo žuvis, kuri buvo badoma žeberklais.

Seniausiose stovyklose rasti ttitnaginiai dirbiniai priklauso X–IX tūkst. pr. Kr. – paleolito pabaigai.

Žmonės į Lietuvos teritoriją atėjo iš įvairių sričių: tą rodo dirbinių skirtumai. Pvz., Eiguliuose prie Kauno, Puvočiuose prie Marcinkonių ir kitur rasta Svidrų kultūrai būdingų titnaginių strėlių antgalių ir kitų dirbinių, rrodančių, kad čia gyveno gana didelės gimininės bendruomenės, atėjusios iš pietų – dabartinės Lenkijos teritorijos. Tuo tarpu Maksimonyse prie Merkinės, Vilkpėdėje (Vilniuje), Kalniškiuose (Klaipėdoje) aptikti titnago ir kaulo dirbiniai liudija, kad tuo metu Baltijos pietine pakrante iš pietvakarių atėjo būreliai žmonių, vartojusių Bromės kultūrai būdingus titnaginius ir kaulinius įrankius.

Greičiausiai dalis ateivių patraukė toliau į rytus ar šiaurę, o kiti liko Lietuvos teritorijoje ir, pamažu susimaišę tarpusavyje, sudarė vietines Rytų Pabaltijo kultūras.

Apie 5500–5000 m. pr. Kr. Anciliaus ežero (susidariusio pietinėje Baltijos jūros dalyje tirpstant ledynams) vanduo per Skandinaviją prasiveržė į Atlantą, susidarė Litorinos jūra. Klimatas palengva atšilo, nors nebuvo pastovus – šiltesnius laikotarpius keitė drėgnesni ir vėsesni, bet ilgainiui nusistovėjo šiltesnis ir sausesnis klimatas nei dabar. Suaugo didžiuliai miškai, radosi vis ddaugiau žvėrių ir paukščių, tuo pat metu gausėjo gyventojų.

Nors gyventojų nebuvo daug ir tie patys buvo vien žvejai arba medžiotojai, tačiau jų įrankiai mezolito laikotarpyje (VIII – IV tūkst. pr. Kr.) nėra vienodi. Vakarų ir Šiaurės Lietuvos mezolito žmonės vartojo Kundos kultūrai būdingus kaulinius ir raginius įrankius (strėlių ir iečių antgalius, žeberklus, durklus, peikenas, kaplius, kirvius). Dabar jie dažniausiai randami pelkėse ir durpynuose – buvusiuose ežeruose, upėse. Ši kultūra buvo paplitusi ir toliau į šiaurę (dabartinėje Latvijoje ir Estijoje). Pietinėje LLietuvos dalyje bei gretimose Baltarusijos srityse ir iš dalies dabartinėje Kaliningrado srityje susidarė mezolitinė Nemuno kultūra, kuriai ypač būdingi įvairūs smulkūs iš titnago skelčių padaryti dirbinėliai, vadinami mikrolitais. Jie naudoti kaip ašmenys ietigaliams, peiliams ir kitiems įrankiams. Kartu buvo vartojami ir stambūs apskaldyti titnaginiai kirvukai bei kiti stambūs įrankiai, vadinami makrolitais. Todėl archeologai Nemuno kultūrą dar vadina mikrolitine – makrolitine kultūra.

Apie IV tūkstantmečio pr. Kr. vidurį medžiotojai ir žvejai išmoko lipdyti ir degti molinius puodus, pradėjo vartoti akmeninius ir titnaginius įrankius gludintais ašmenimis. Prasidėjo neolitas (IV tūkstantmečio pr. Kr. vidurys – II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia). Ankstyvojo ir viduriniojo neolito gyvenvietėse pietinėje Lietuvos dalyje išliko mezolitinei Nemuno kultūrai būdingų titnaginių įrankių, kurie kito labai pamažu. Tačiau tyrinėtose Dubičių, Versminio (Varėnos raj.) ir kitose gyvenvietėse kartu su minėtais titnaginiais įrankiais rasta molinių smailiadugnių puodų šukelių. Puodų viršutinė dalis buvo puošiama dvidančiu spauduku ar virbelio galu įspaustų apvalių ar trikampių duobučių eilutėmis. Aptikta ir titnaginių kirvelių, kurių ašmenys šiek tiek gludinti.

Pajūryje ir Šiaurės Lietuvoje tuo metu buvo paplitusi Narvos kultūra, susidariusi iš Kundos kultūros ir apėmusi dabartinę Latviją bei Estiją. Narvos kultūros žmonių gyvenimą geriausiai atspindi Baltijos pajūryje – Šventojoje –1966 – 1972 m. ištirtos gyvenvietės, įsikūrusios buvusios lagūnos pakrantėse. Čia po ddurpių sluoksniu išliko 2500 – 2000 m. pr. Kr. vartotų įrankių, papuošalų ir kitų įvairių buities reikmenų. Ten gyvenę žmonės vertėsi žvejyba ir medžiokle. Rasta tinklų, megztų iš liepos karnos siūlų, jų plūdžių iš žievės, akmeninių pasvarų, bučių fragmentų, taip pat įrankių tinklams megzti, medinių irklų, kaulinių žeberklų antgalių ir meškerių kabliukų. Kartu aptikta daug didelių kaulų – lydekų, šamų, sterkų, menkių, plekšnių bei kitų žuvų. Titnaginiai strėlių antgaliai ir ietigaliai, medinės ietys, šernų, briedžių, elnių, bebrų, ruonių ir kitų žvėrių bei paukščių kaulai rodo, kad pajūryje gyvenę žmonės nemaža laiko skyrė medžioklei. Jiems medžioti padėjo šunys, kurių kaulų taip pat rasta gyvenvietėse.

Maistą papildė miško vaisiai, uogos, grybai, laukinių bičių medus,– gyvenvietėse rasta daug miško ir vandens riešutų kevalų, išliko medinių kultuvių riešutams skaldyti. Aptikta medinių kaplių, matyt, jie buvo vartojami augalų šaknims iškasti, o gal ir žemei purenti, nes to meto žmonių ūkyje jau buvo žemės ūkio pradmenų,– tai rodo rasti kanapių grūdai ir kanapinės virvelės gabalas bei keli pavieniai galvijų ir smulkiųjų raguočių kaulai.

Gausus ir įvairus maistas leido žmonėms gyventi vienoje vietoje dešimtmečius ir šimtmečius. Jų buitis tapo patogesnė, o inventorius – įvairesnis.

Akmeniniais įrankiais žmonės pasidarydavo įvairių medinių daiktų. Iš rąsto išskaptuodavo luotus, geldas, dubenėlius, samčius, šaukštus, išdroždavo iirklus. Jau mokėta austi iš liepos karnos siūlų. Buvo pinamos pintinės. Maistui gaminti ir jo atsargoms laikyti buvo lipdomi įvairiausio dydžio smailiadugniai puodai. Didžiausi iš jų daugiau negu pusės metro aukščio. Lipdyti taip pat dubenėliai, kurie, be kita ko, būdavo pakabinami būsto viduje ir naudojami

kaip žibintai.

Žvejai ir medžiotojai mėgo puoštis, nešiojo kabučius iš elnių, briedžių, šernų, rečiau lokių ar ruonių pragręžtų dantų ar iš jų padarytų plokštelių, taip pat gintaro kabučius ir cilindro bei sagos formos karoliukus. Gintaras buvo pjaustomas titnaginiais įrankiais, gręžiamas titnaginiais grąžteliais, gludinamas. Iš gintaro darytos žmonių ir žvėrių figūrėlės. Jų daugiau rasta Kuršių Nerijos gyvenvietėse ir Kuršių mariose ties Juodkrante. Manoma, kad kabučiai ir karoliai buvo ne tik papuošalai, bet ir amuletai.

Gintaras buvo renkamas pajūryje ir apdirbamas gyvenvietėse. Dalis gintaro mainyta į gerą titnagą, kurio vietoje nebuvo. Panašių gintaro sagučių rasta Latvijos teritorijoje: Sarnatėje prie Liepojos, prie Lubano ežero, taip pat toliau į rytus ir šiaurės rytus iki Ilmenio ežero, Volgos bei Okos aukštupio.

Šventojoje rastas dvimetrinis stulpas, kurio gale išskaptuota žmogaus galva. Spėjama, kad tai žvejų ir medžiotojų garbintos dievybės – „žvėrių viešpaties” skulptūra. Panašių skulptūrų aptikta neolito gyvenvietėse Sarnatėje ir prie Lubano ežero Latvijoje, taip pat toliau į rytus iki Vidurio Uralo. Išliko ir daugiau

to meto meno kūrinių. Rastos dvi iš briedžio rago padarytos apeiginės lazdos, kurių galuose išdrožtos realistiškos briedės galvos. Aptikta medinio samčio rankena – lingės galvutės skulptūrėlė. Manoma, kad šie meno kūriniai vartoti to meto žmonių magijos apeigoms, kuriomis siekta palankiai nuteikti gamtą, garantuoti gausų medžioklės ir žvejybos laimikį.

Šiaurės rytų Lietuvoje prie Kretuono ežero tyrinėtose Narvos kultūros gyvenvietėse irgi rasta ne tik smailiadugnių puodų šukių, bet ir kaulinių, titnaginių įrankių, tinklų plūdžių iš žievės, taip pat įvairių medinių dirbinių.

Taigi Lietuvos ankstyvojo iir viduriniojo neolito gyventojai vis dar vertėsi žvejyba bei medžiokle ir rinko augalinį maistą. Jie tik pasisavindavo gamtos gėrybes. Pietinių kaimynų dėka jie pažino pirmuosius naminius gyvulius ir kai kuriuos kultūrinius augalus, bet žemdirbystė ir gyvulininkystė jų ūkyje dar nedaug teturėjo reikšmės. Primityviais įrankiais medžioti ir žvejoti buvo lengviau ne pavieniui, o grupėmis. Todėl gyventa gimininėmis bendruomenėmis, kurios kartu medžiojo ir žvejojo, dalijosi laimikį, gynė savo medžioklės ir žvejybos plotus nuo kaimynų bendruomenių.

Duomenų apie akmens amžiaus gyventojų etninę priklausomybę nėra. RRastieji žmonių kaulai rodo čia tada gyvenus europidus. Archeologiniai duomenys liudija Narvos ir Nemuno kultūras buvus artimai giminingas. Todėl spėjama, kad jas palikę žmonės galėjo kalbėti artimomis šnektomis (tarmėmis).

III tūkstantmečio pr. Kr. viduryje finougrų gentys, stumdamosi į vakarus, pasiekė Rytų PPabaltijį. Tai taip pat buvo medžiotojai ir žvejai. Jų kultūrai būdinga šukų įspaudu ir duobutėmis puošta keramika, archeologų vadinama šukine keramika. Finougrai Estijos ir Lietuvos teritorijose apsigyveno tarp senųjų Narvos kultūros gyventojų. III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje finougrai, stumdamiesi į pietvakarius, pasiekė ir Lietuvos teritoriją. Dalis jų per Lietuvą nuėjo iki Aistmarių pakrančių. Lietuvoje liko gyventi, matyt, tik nedidelės ateivių grupės. Tai rodo apie 20, kaip spėjama, finougriškos kilmės mūsų upelių ir ežerų vardų (Jara, Kidė, Kija, Ruja, Piladis, Tilka etc), taip pat pavieniai archeologiniai šukinės keramikos kultūrai būdingi dirbiniai, rasti Narvos kultūros gyvenvietėse (matyt, išmainyti su finougrais), bei šukinio ornamento mėgdžiojimas.

Negausūs ateiviai nepajėgė išstumti ar asimiliuoti senųjų vietinių gyventojų. Finougrai pamažu susiliejo su senaisiais vietiniais gyventojais arba ilgainiui pasitraukė įį finougrų gyvenamas sritis. Archeologai ir lingvistai dabar jau nebepritaria senesnėje istorinėje-lingvistinėje literatūroje buvusiam teiginiui, kad neolite (ar net iki I p. Kr. tūkstantmečio vidurio) Lietuva buvusi apgyvendinta finougrų.

Baltų susidarymas

Vėlyvajame neolite (III tūkst. pr. Kr. pabaiga – II tūkst. pr. Kr. pradžia) Lietuvoje įvyko svarbių ūkio pakitimų. Archeologiniai radiniai rodo, kad tuo metu į Rytų Pabaltijį iš Pietų ir Pietvakarių atėjo žemdirbyste ir gyvulininkyste besiverčiančios giminės. Jos vartojo dailiai gludintus akmeninius laivelio pavidalo kovos kirvius ir įspaustos virvelės bei eglutės oornamentu puoštą keramiką. Todėl šie ateiviai vadinami virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros gentimis. Lietuvoje šios kultūros žmonių gyvenvietės yra tyrinėtos Nidoje, Šventojoje, Šarnelėje ir kitur. Jose rasta keturkampių pastatų pėdsakų, plokščiadugnių molinių puodų šukių, puoštų virveliniu ir eglutės ornamentu, aptikta naminių gyvulių kaulų, akmeninių ir kaulinių kaplių, primityvių trinamųjų girnų. To laikotarpio pradžios durpynų sluoksniuose išliko kviečių žiedadulkių, o vėlesniuose – ir miežių žiedadulkių. Šie radiniai patvirtina, kad ateiviai turėjo naminių gyvulių, augino kai kuriuos javus. Šiltesnis negu dabar klimatas tuo metu buvo ypač palankus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Tačiau ir virvelininkų gyvenvietėse rasta daug tinklų pasvarų, žvėrių ir žuvų kaulų, rodančių, kad ir jų ūkyje medžioklė ir žvejyba buvo dar svarbūs verslai. Atrodo, kad senieji Narvos bei Nemuno kultūrų gyventojai perėmė iš ateivių naujuosius verslus ir naują puodų ornamentavimą.

Plintant naujiems verslams, intensyvėjant ūkiui, gausėjo gyventojų, jie tolygiau paplito po visą Lietuvos teritoriją. Tą taip pat rodo archeologiniai radiniai – III tūkst. pab. – I tūkst. būdingų gludintų akmeninių įtveriamųjų ir su skyle kotui kirvių rasta beveik visoje Lietuvoje.

XVII – XVI a. pr. Kr. Lietuvą pasiekė pirmieji metaliniai dirbiniai. Seniausias dabar žinomas toks radinys yra Veliuonos apylinkėje praeito amžiaus pradžioje rastas bronzinis kotinis durklas. XVI – VI a. ppr. Kr. Lietuvoje iš metalinių dirbinių buvo žinomi tik bronziniai. Todėl šis laikotarpis yra vadinamas bronzos, arba žalvario, amžiumi. Kadangi patį metalą ir didžiąją dalį metalinių daiktų reikėjo įsigyti mainais, tai jų čia nebuvo daug.

To meto ūkyje vis didėjo gyvulininkystės ir žemdirbystės reikšmė, gausėjo gyventojų, tarp jų kildavo vaidų dėl patogesnės ūkininkavimui vietos. Todėl žalvario amžiaus pabaigoje sunkiai prieinamose kalvose upių ir ežerų pakrantėse pradėtos kurti įtvirtintos sodybos. Taip atsirado nauja gyvenviečių forma – piliakalniai. Seniausieji piliakalniai aptinkami Šiaurės Rytų Lietuvoje.

Kartu įvyko ir etninių pakitimų. Manoma, kad neolito pabaigos ateiviai buvo indoeuropiečiai, pasklidę dideliuose Vidurio ir Rytų Europos plotuose. Indoeuropiečių kultūra nebuvo vienalytė: tarp Vyslos ir Dauguvos žemupių gyvenusių virvelininkų kultūra vadinama Pamario kultūra. Ateiviai čia susiliejo su Nemuno ir Narvos kultūros gyventojais, taip sudarydami prabaltus – prūsų, lietuvių, jotvingių, latvių protėvius. Toliau į Šiaurę nuo Dauguvos virvelininkų nebuvo daug, jie greit ištirpo tarp finougrų. Nuo bronzos amžiaus prabaltų gyventa teritorija pamažu pradeda išsiskirti savais materialinės kultūros bruožais. Čia buvo paplitę baltiški bronziniai kovos kirviai, vietinės bronzinių įtveriamųjų kirvių formos. Ilgainiui susidarė ir šiai sričiai būdingi mirusiųjų laidojimo papročiai – plito pilkapiai su koncentriniais akmenų vainikais.

Baltai geležies amžiaus pradžioje

VIII – VII a. pr. Kr. Vidurio Europoje paplito geležies gamyba, imta kkaldinti geležinius įrankius ir ginklus, kurie greitai išstūmė žalvarinius. Apie VII –VI a. pr. Kr. pirmieji geležiniai dirbiniai pasiekė baltų genčių gyventas rytines ir pietines sritis, o apie V a. pr. Kr. – ir Lietuvą. Iki pat mūsų eros pradžios vietoje pasigaminti geležies nemokėta, teko naudotis tik mainais įgytais geležiniais įrankiais. Manoma, kad sąlygos mainams tuo laiku buvo nepalankios dėl Vidurio Europoje vykusio genčių kraustymosi, kovų tarp keltų, germanų ir ilyrų. Be to, ir mainams nebuvo pakankamai produktų. Todėl to meto gyvenvietėse – piliakalniuose dar daug randama akmeninių kirvių, kaulinių strėlių antgalių, kaltų, durklų etc. Iš kaulo buvo gaminami ir papuošalai – smeigtukai.

Geležies amžiaus pradžioje klimatas gerokai atvėso, pasidarė drėgnesnis, gausiau paplito mišrūs ir spygliuočių miškai. Verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste, naudojantis primityviais įrankiais, buvo daug sunkiau, be to, reikėjo naujų, šaltesniam klimatui tinkančių, javų veislių. Žemdirbystė tuo metu buvo lydiminė. Javai sėti į iškirsto ir išdeginto miško sklypelius, gausiai patręštus pelenais. Buvo auginami miežiai, vasariniai kviečiai. Primityviais akmeniniais kirviais medžius ir krūmus iškirsti galėjo tik didelis žmonių būrys – didelė patriarchalinė šeima. Tuo metu gyvulininkystė jau teikė didžiąją dalį maisto, bet medžioklė liko vis dar svarbiu, nors ir šalutiniu verslu.

Lingvistų nuomone, apie I tūkstantmečio pr. Kr. pirmą pusę ar vidurį

baltų prokalbė suskilo į kelias kalbas – tarmes. Ankstyvajame geležies amžiuje baltų genčių gyventame plote susidarė kelios giminingos kultūrinės sritys: Vakarų baltai (prūsai, galindai, jotvingiai). Vakarų baltų kultūros požymis – pilkapiai su sudegintų mirusiųjų kapais. Lietuvą ir didelę dalį Latvijos bei Vakarų ir Centrinę Baltarusiją apėmė brūkšniuotosios keramikos kultūra. Šiaurės Rytų baltų arealo dalyje išsiskyrė Dnepro – Dauguvos aukštupių kultūra, o pietiniame pakraštyje – Juchnovo bei Milogrado kultūros. Į Šiaurę nuo baltų gyveno lyviai, stai ir kitos finougrų gentys, o įį Pietus – slavų gentys.

Taigi, geležies amžiaus pradžioje Lietuva sudarė tik nedidelę baltų gyvento ploto dalį. Beveik visą jos teritoriją tuo metu apėmė brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tik pajūryje (Ėgliškiai, Kurmaičiai – Kretingos raj.) rasta pilkapių ir sudegintų mirusiųjų kapų su akmenų vainikais, Vakarų baltams būdingos keramikos.

Baltų gentys II – X a.

I tūkstantmetis yra žymių ūkinių ir socialinių pasikeitimų laikotarpis. Išaugusios gamybinės jėgos ardė pirmykštį gamybos būdą ir tuo pačiu pirmykštę bendruomenę. Šis procesas būdingas visam I tūkstantmečiui. Tuo pačiu metu vvyko genčių persigrupavimas, susidarė genčių sąjungos, minimos IX – XIII a. šaltiniuose.

Pirmykštės bendruomenės irimo procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Lietuvoje jis yra labai nedaug tyrinėtas. I tūkstantmečio vidyryje vietoje gimininės bendruomenės ėmė formuotis teritorinė bendruomenė. Maždaug X a. prasidėjo paskutinysis iirimo etapas – karinė demokratija. Geležinių įrankių ir gyvulių jėgos vartojimas darbui, žemdirbystės ir gyvulininkystės augimas, mainų intensyvėjimas, kai kurių amatų atsiskyrimas nuo žemdirbystės lėmė spartesnę gamybinių jėgų raidą. Kolektyvinė nuosavybės forma nebeatitiko naujųjų sąlygų. Todėl bendruomenės skaldėsi į atskiras šeimas, kurios atskirai ūkininkavo. Atsirado paveldima žemės nuosavybė – alodas. Alodas buvo privatinės nuosavybės užuomazga. Išaugo žemdirbių kaimeliai. Kaimo bendruomenės reikalus ėmė spręsti kaimo vyrų susirinkimas arba jo išrinkti asmenys, vėliau pradėti vadinti seniūnais. Pirmykštės bendruomenės irimą skaitino ir susirėmimai su kitomis gentimis. I tūkstantmečio viduryje atsirado labai turtingų karių, kuriems prigijo kunigaikščių (kunigų) vardas. Tai buvo turtingi bendruomenės nariai, sprendę kelių kaimų reikalus, vadovavę kariams. Jų valdomas teritorijas ilgainiui pradėta vadinti žemėmis.

I tūkstantmečio antroje pusėje Lietuvos teritorijoje susidarė baltų ggentys. Tai buvo giminingų genčių sąjungos. Atskira gentis liko kaip teritorinis vienetas – žemė. Centrinėje ir Rytų Lietuvoje gyveno aukštaičiai, tarp Dubysos ir Ventos – žemaičiai, pietinėje Užnemunėje ir dar piečiau – sūduviai arba galindai, Šiaurės Vakarų Lietuvoje – kuršiai, Nemuno deltoje – skalviai, Šiaurės Lietuvoje – žiemgaliai.

Seniausios rašytinės žinios apie baltus

Rašytinės žinios apie I tūkstantmečio Rytų Pabaltijo gyventojus ir to laikotarpio įvykius yra labai negausios. Seniausios iš jų – romėnų autorių. Plinijus Vyresnysis (23 – 79) „Gamtos istorijoje” mini, kkad Romos imperatorius Neronas (54 – 68) į tolimą Šiaurę pasiuntęs pasiuntinius, kurie pargabeno tiek gintaro, kad juo buvo papuoštas visas amfiteatras, kur rengtos gladiatorių kautynės.

Istorikas Kornelijus Tacitas (apie 54 – apie 120) savo veikale „Germania” užrašė, kad Svebų jūros dešiniajame krante gyvenančios aisčių gentys (aestiorum gentes), kurios pažįstančios žemdirbystę, mažai turinčios geležinių daiktų, pajūryje renkančios gintarą, kurį parduodančios neapdirbtą.

Geografas Klaudijas Ptolemėjas (apie 90 – apie 168) savo „Geografijoje” mini Sarmatijos Šiaurėje tarp kitų genčių gyvenusius sudinus bei galindus. Istorikai mano, kad tai yra vėlesnių šaltinių minimi sūduviai (jotvingiai) ir galindai.

VI a. gotų istorikas Flavijus Aurelijus Kasiodoras mini, kad apie 525 m. pas ostgotų valdovą Teodoriką į Romą ar Raveną buvo atvykę aisčių pasiuntiniai, atgabenę gintaro.

Kitas VI a. gotų istorikas Jordanas, remdamasis legendomis, rašo, kad ostgotų karalius Hermanarichas (351 – 376) buvo nukariavęs taikias aisčių gentis, gyvenusias dideliuose plotuose ir besiverčiančias žemdirbyste.

Taigi, iš išlikusių žinučių matyti, kad antikiniame pasaulyje buvo žinomos Šiaurėje gyvenusios aisčių gentys. Jas pasiekdavo romėnų pirkliai. Iš čia į Romą pirmaisiais mūsų eros amžiais buvo gabenamas gintaras. Tacitas ir Jordanas baltus laikė žemdirbiais.

Lietuvos valstybės formavimasi XIII a.

Pagrindinė prielaida Lietuvos valstybės susiformavimui XIII a. – tai I-ojo tūkstantmečio antrojoje pusėje susidariusios genčių sąjungos. Sutarties, sudarytos 1219 m. su HHaličo-Voluinės kunigaikščiais, pasirašyme dalyvavo 21 kunigaikštis, o penki iš jų – vyresnieji (tarp jų ir Mindaugas).

Prižastis, lėmusias Lietuvos valstybės susidarymą, galima suskirstyti į vidines ir išorines.

Vidinės priežastys:

1. Reikėjo vieningos ūkinės sistemos, kad galėtų vystytis amatai, prekyba.

2. Reikėjo organizacijos, palaikančios iškilusį luomą – prievartos aparato.

3. Natūralus giminingų genčių siekis sukurti nacionalinę valstybę ir tapti tauta.

Išorinės priežastys:

1. XIII a. pradžioje į Rytų Pabaltijį atsikraustė vokiečių Ordinai, vykdę ekspansiją į baltų žemes – reikėjo organizacijos, galinčios mobilizuoti visas jėgas kovai.

2. Tuo metu Lietuvą jau supo susiformavusios valstybės: Lenkijos Karalystė, Kijevo Rusia, toliau – Šv. Romos Imperija. Šios valstybės ilgainiui galėjo tapti užkariautojomis.

Ordinų įsikūrimas Pabaltijyje

Apie XI a. Vakarų Europos feodalizmas pasiekė aukščiausią savo stadiją. Išnaudojimo didinti nebebuvo galima, nebuvo „naujų” laisvų žemių, valstiečiai visur reiškė nepasitenkinimą. Todėl feodalai ėmė ieškoti kitų turtėjimo šatinių. Čia svarbų vaidmenį suvaidino kryžiaus žygių ideologija, skelbusi, kad žemės gėrybėmis tegali naudotis krikščionys, o ne netikėliai pagonys ir musulmonai.

1190 m. kryžiaus žygio į Palestiną metu Jeruzalės ligoninėje susikūrė brolija, 1198 m. persiorganizavusi į savarankišką Šv. Marijos brolių Ordiną (kitaip dar vadinamą Kryžiuočių, Vokiečių, Teutonų Ordinu). Ordino paskirtis buvo riterių slaugymas ir kova su jų priešais. Ordino nariai privalėjo laikytis celibato, skirstėsi į brolius riterius, brolius kunigus ir patarnaujančius brolius. 1226 mm. Mozūrijos kunigaikštis Konradas pakvietė Ordiną įsikurti Kulmo žemėje ir suteikė teises plėsti ją į baltų žemes. Ordinas neskubėjo, kadangi norėjo gauti popiežiaus dovanojimo raštą, kuris jam suteiktų visas juridines nuosavybės teises. Tik 1230 m. pirmieji kryžiuočiai, taip pavadinti dėl to, kad dėvėjo baltus apsiaustus su išsiuvinėtais juodais kryžiais, atsikėlė į Kulmą (Chelmą).

XII a. pabaigoje vokiečių pirkliai, riteriai su kunigais išsikeldavo į Baltijos jūros pakrantes netoli Dauguvos, stengdavosi pakrikštyti lyvius, estus ir užgrobti jų žemes. Vienas iš pirmųjų 1180 m. čia atsikėlė vienuolis Meinhardas, tačiau pirmoji krikščionių kolonija Padauguvyje buvo silpna. Po Meinhardo mirties Bremeno vyskupas atsiuntė vyskupą Bertoldą su dideliu riterių būriu. Čia jie sutiko didelį vietinių gyventojų pasipriešinimą, 1198 m. vyskupas Bertoldas buvo užmuštas. Tada popiežius į Padauguvį atsiuntė vyskupą Albertą, kuris 1201 m. įkūrė Rygos miestą, o 1202 m. įsteigė karinį vienuolių ordiną, Kristaus karių broliją, vadinamą kalavijuočiais, nes ant jų baltų apsiaustų būdavo išsiuvinėjami raudoni kalavijai. Iki 1206 m. kalavijuočiai nukariavo lyvius, o iki 1209 m. – latgalius. 1224 – 1247 m. kalavijuočiai drauge su danais pavergė estus. Pagal lyvių vardą Ordinas savo užgrobtas žemes pavadino Livonija.

Taip lietuviams, prūsams, žemaičiams, kuršiams iškilo dviejų vokiečių Ordinų grėsmė.

Saulės mūšis

Pirmasis didelis lietuvių susidūrimas su kalavijuočiais buvo 1236 m. rugsėjo

22 d. įvykęs mūšis ties Šiauliais. Kalavijuočiai, kuriems vadovavo magistras Folkevinas, su 3000 žmonių užpuolė žemaičių kunigaikščio Vykinto žemes apie Laukuvą. Netikėtai užpuolę, jie paėmė nemaža grobio ir patraukė namo. Tačiau žemaičiai, vadovaujami Vykinto, juos pavijo ir privertė trauktis į pelkes tarp Kulpės ir Mūšos upių. Kautynės įvyko Jauniūnų kaimo lauke, 6 km į Šiaurę nuo Meškuičių piliakalnio (dabar – Kryžių Kalnas). Mūšyje žuvo pats magistras, 48 riteriai, iš viso liko tik dešimtadalis Ordino kariuomenės.

Pirmasis lietuvių – vokiečių mūšis buvo llabai reikšmingas. Pergalė paskatino prieš vokiečius sukilti kuršius, žiemgalius, sėlius. Be to, suprasdami, kad vieni nesugebės įveikti lietuvių pasipriešinimo, 1237 m. kalavijuočiai iškilmingai susivienijo su kryžiuočių. Faktiškai Kalavijuočių Ordinas tapo Vokiečių Ordino vasalu, pradėtu vadinti Livonijos Ordinu. Vokiečių ir Livonijos Ordinai ėmė vykdyti bendrą politiką, tik ūkininkavimo srityje kalavijuočiai išlaikė savarankiškumą.

Durbės mūšis

1258 m. popiežius Aleksandras IV paskelbė kryžiaus žygį prieš mongolus – totorius ir pagonis. Iš visų Pabaltijo pagonių liko nenukariauti tik lietuviai. Buvo sutelktos labai didelės jėgos. Žygyje dalyvavo ddanai, švedai, kryžiuočiai, riteriai iš daugelio Europos šalių. Pagrindinę smogiamąją jėgą sudarė Vokiečių ir Livonijos Ordinai bei jų surinkta vietinių gyventojų kariuomenė. Abi kariuomenes buvo nutarta sujungti Klaipėdoje ir keliomis kryptimis veržtis į Lietuvą, tačiau žygio planas lietuviams nebuvo paslaptis.

Kautynės įįvyko 1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero netoli Liepojos. Manoma, kad žemaičiams vadovavo kunigaikštis Treniota. Mūšis baigėsi visiška žemaičių pergale: žuvo Livonijos Ordino magistras, Vokiečių Ordino maršalas, švedų princas Karolis, 150 riterių ir dauguma kitų žygio dalyvių. Net Ordino kronikininkas Dusburgas rašė, kad trys keturi pagonys nužudė po šimtą krikščionių.

Laimėjimą galima vadinti netgi kariniu stebuklu. Lietuviai, ypač žemaičiai, tiek kartų pulti ir niokoti, sugebėjo sumušti interventus ir apginti savo kraštą.

Pergalė prie Durbės paskatino Pabaltijo kovas aktyviai kovai dėl išsivadavimo. Prieš Ordiną sukilo žiemgaliai, kuršiai, kuriems į pagalbą atėjo žemaičiai. Į kovą stojo estai, ypač atkakliai kovęsi Saremos saloje.

Tačiau didžiausias ir reikšmingiausias Durbės pergalės inspiruotas sukilimas prasidėjo 1260 m. Prūsijoje. Sukilimui vadovavo prūsas, Ordino auklėtinis Herkus Mantas. Sukilusiems prūsams ppadėjo vakariniai lietuviai. Ordinas buvo beveik galutinai išvytas, tačiau sukilėliai, 14 metų priešinęsi, 1274 m. buvo galutinai numalšinti, o Herkus Mantas ir dauguma kitų vadų – nužudyti.

Durbės mūšis turėjo didžiulę moralinę reikšmę. „Netikėliai pagonys” sugebėjo apsiginti ir atsispirti daug pranašesnėms, tačiau grobikiškoms, jėgoms.

Mindaugas

Mindaugo vardą mes siejame su Lietuvos valstybės susidarymu. 1236 m. Hipatijaus metraštyje jau minima „Mindaugo Lietuva”. Taigi, Lietuvos valstybės kūrėju galime laikyti Mindaugą.

Mindaugas įvairiais būdais šalino sritinius kunigaikščius. Taip 1248 – 1249 m. išvijęs savo brolėnus Tautvilą ir GGedvidą, jis sukėlė didelį pasipriešinimą. 1250 m. Livonijos Ordinas surengė žygį į Mindaugo žemes ir apsupo jo pilį. Nors Mindaugas atsilaikė, bet jis suprato, kad jam ir toliau grės priešiška nepatenkintų kunigaikščių ir vokiečių koalicija. Todėl 1251 m., papirkęs Livonijos Ordino magistrą Andrių Štirietį, jis apsikrikštijo. 1251 m. jam pavyko gauti popiežiaus Inocento IV raštą, suteikiantį Šv. Petro nuosvybės teises. Tais pačiais metais buvo duotas ir sutikimas karūnacijai. 1253 m. Mindaugas tapo pirmuoju (kartu ir paskutiniuoju) Lietuvos karaliumi Mindaugu I.

Tačiau Lietuvą krikštyti buvo dar anksti. Mindaugas turėjo didelę opoziciją. Be to, mirus žmonai Mortai, jis pagrobė į laidotuves atvykusią jos seserį, kunigaikščio Daumanto žmoną. Daumantas pasiskundė Treniotai, kuris 1263 m. Mindaugą nužudė.

Mindaugas buvo geras politikas. Jis sugebėjo suvienyti Lietuvą, gauti Šv. Petro nuosavybės teises, karūnuotis. Viena, kur jis suklydo, tai – per ankstyvas krikštijimasis, sukėlęs didžiulį nepasitenkinimą pagonių tarpe.

Lietuvos valstybės stiprėjimas XIII a. pabaigoje

1263 m. buvo nužudytas Lietuvos karalius Mindaugas. Po jo mirties prasidėjo tarpusavio kovos dėl valdžios. 1263 m. Lietuvą ėmė valdyti Treniota, kuris sugebėjo atsikratyti konkurentų (Daumantą išvijo į Polocką, Tautvilą nužudė). Tačiau Treniota tevaldė iki 1264 m. – jį nužudė buvę Mindaugo tarnai.

Taip 1264 m. Lietuvos valdovu tapo vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas), valdęs iki 1267 m. TTapęs didžiuoju kinigaikščiu, jis tęsė tėvo pradėtą valstybės vienijimo politiką, naikino separatistiškai nusiteikusius kunigaikščius. Jo vasalais tapo Polocko ir Vitebsko kunigaikščiai. Vaišelga buvo itin religingas žmogus, 1267 m. jis atsisakė sosto ir grįžo į vienuolyną Graikijoje. Sostą jis paliko svainiui Švarnui. Supykęs, kad sostą atidavė ne jam, Švarno brolis Leonas pasikvietė Vaišelgą į svečius ir apie 1268 m. nužudė.

Švarnas Lietuvą valdė 1267 – 1269 m. Jis buvo Haličo kinigaikštis, todėl svetimas Lietuvai. Be to, jis, kaip ir Vaišelga, palaikė gerus santykius su Teutonų Ordinu, kas pastarajam atrišo rankas. Todėl 1269 m. prieš Švarną įvyko sukilimas, ir jis buvo išvytas atgal į Haličą.

1270 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Traidenis. Tiksliai nėra žinoma, ar jis buvo Mindaugo giminė, tačiau manoma, kad tam tikro, nors ir menko, giminystės ryšio būta. Traidenis ėmė atkakliai kovoti su kryžiuočių Ordinu. Deja, efekto lietuvių leimėjimai neturėjo, kadangi padėtį komplikavo neramumai pietiniame pasienyje – Švarno išvijimas sukėlė ilgus karus su Haliču ir Voluine. Šių karų metu prie Lietuvos galutinai buvo prijungta Juodoji Rusia. Traidenio valdymo metais Lietuvos teritorija gerokai išaugo. Galima teigti, kad Traidenis užbaigė tautiškos Lietuvos valstybės kūrimą, jo viešpatavimo metais labai sustiprėjo didžiojo kunigaikščio valdžia. Šiuo laiku ėmė rastis bajorai – kaimo savininkai, jojantys į karą. TTiksliai nėra žinoma Traidenio mirties data,

tačiau greičiausiai tai buvo 1281 m. – paskutinysis paminėjimas šaltiniuose.

Po Traidenio mirties didysis Lietuvos kunigaikštis tiksliai nežinomas. Greičiausiai tai buvo Daumantas, valdęs 1281 – 1285 m. 1286 – 1291 m. Lietuvą greičiausiai valdė Butegeidis – pirmasis Gediminaičių dinastijos atstovas. 1291 – 1295 m. valdė jo brolis Butvydas – Pukuveras – Vytenio ir Gedimino tėvas.

Apie 1295 m. didžiojo kunigaikščio sostą iš tėvo paveldėjo Vytenis, valdęs iki 1316 m. Jis titulavosi Lietuvos ir Žiemgalos karaliumi. Kovoti dėl valdžios jam jau nebereikėjo. Vytenis pasižymėjo ne tik kaip puikus karys, karo vadas, bet ir kaip diplomatas.

1283 m. prasidėjo Lietuvos karas su Vokiečių Ordinu. 1295 – 1315 m. lietuviai surengė 11 didelių žygių į Prūsiją, vokiečių belaisviai buvo verčiami vergais. Vytenis buvo vyriausias karo vadas. Lietuvoje jis įvykdė kariuomenės reformą, kas buvo labai svarbu kovoje su agresoriais. Iš pašauktinių kariuomenės jau ėmė išsiskirti rinktiniai būriai, kurių pagrindinė pareiga buvo karinė tarnyba – riterių luomo užuomazga. Tuo pačiu metu pilyse, priklausiusiose didžiajam kunigaikščiui, buvo užtikrinta nuolatinė sargyba.

Vytenis atgavo po Mindaugo mirties prarastas Vakarų Rusios žemes. Be to, prijungė Turovo, Pinsko kunigaikštystes, dalį Palenkės – Lietuvos teritorija sparčiai plėtėsi.

Vytenis buvo ir neblogas diplomatas – jis sumaniai manipuliavo krikšto priėmimo klausimu – gavo

Rygos miesto ir arkivyskupo paramą kovoje su Livonijos Ordinu, 1313 m. prijungė Žiemgalą su Daugpiliu.

Vytenis svarbiausius valstybinius klausimus jau sprendė kartu su patariamuoju organu – didžiojo kunigaikščio taryba. Jo vykdyti aktyvūs kariniai veiksmai sulaikė tolesnį kryžiuočių valdų plėtimąsi Pabaltijyje.

1316 m. Lietuvos valdovu tapo Gediminas, pagal Petrą Dusburgietį – antrasis žmogus valstybėje Vytenio valdymo metais. Didžiuoju kunigaikščiu jis buvo iki 1341 m. Titulavosi ne tik lietuvių, žiemgalių, bet ir „daugelio rusų” karaliumi, turėjo septynis sūnus.

Gedimino vidaus ir užsienio politika

Vidaus politikoje Gediminas ssiekė stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią, paremtą žemvaldžiais feodalais – centralizuoti ir stiprinti valstybę.

Jo valdymo metais išties buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, sustiprėjo valdymo sistema, galutinai susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, kurią sudarė 20 žmonių – sritiniai kunigaikščiai. Gedimino viešpatavimo metais Lietuvos centru tapo Vilnius, kuris pirmąkart paminėtas 1323 m. Valdant Gediminui, nusistovėjo bajoro ir kunigaikščio sąvokos. Tuo metu atsirado ir antspaudo saugotojo pareigybė.

Ekonominėje politikoje Gediminas siekė stiprinti žemdirbystę, miestus, amatus ir prekybą. LDK valstybinės galios stiprėjimas sudarė sąlygas šiuos tikslus įvykdyti. 11323 m. Gediminas kreipėsi į Europos miestus, kviesdamas atvykti į Lietuvą pirklius ir amatininkus. Ekonominius ryšius jis plėtojo ir su Ryga. Gediminas daug prisidėjo, stiprinant Lietuvos kariuomenę.

Gedimino užsienio politikoje išryškėjo dvi svarbiausios kryptys: kova su kryžiuočių ir jų talkininkų agresija, LLDK teritorijos plėtra į Rytus, varžantis su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste.

Gediminas plėtė ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. Rygos arkivyskupo, Livonijos Ordino ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė taikos sutartį su LDK, kurią 1324 m. patvirtino popiežius. Tai buvo faktinis Lietuvos tarptautinis pripažinimas.

Apskritai Gediminas buvo diplomatas, o ne karys. Jis įvairiais būdais stengėsi lengvinti kovą su kryžiuočiais – už Mozovijos kunigaikščio, kariavusio su Ordinu, išleido dukterį, kitą dukterį ištekino už Lenkijos karaliaus sūnaus, tuo sudarydamas sąjungą su Lenkija. Šių valstybių suartėjimą dar skatino ir Aukso Ordos pavojus. Didelį Gedimino diplomatinį telentą rodo išlikę šešių laiškų nuorašai. Pirmasis laiškas siųstas popiežiui Jonui XXII, antrasis – Liubeko, Štralzundo, Magdeburgo, Bremeno ir Kiolno miestiečiams krikščionims. Trečias, ketvirtas, ppenktas – Saksonijos dominikonams, pranciškonams ir Hanzos miestams, o šeštas – Tartu, Saremos vyskupams, Talino vietininkui ir Rygos miesto tarybai. Laiškais Gediminas siekė dviejų tikslų:

1. Įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočai nėra krikščionybės platintojai, o tėra užkariautojai – taip jis norėjo sutrukdyti vokiečių kolonizaciją Prūsijoje, nes kolonijos Ordiną stiprino ūkiškai ir kariškai.

2. Pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių.

Be to, Gediminas žadėjo krikštytis, tačiau 1324 m., kai pas jį atvyko popiežiaus pasiuntiniai, jis atsisakė. Iš vienos pusės, Gediminas galėjo tiktai mmanipuliuoti krikšto klausimu (kaip tai darė Vytenis), o iš kitos, suprasdamas krikšto būtinumą, bijojo galimos Ordino invazijos ir jo įtakos sustiprėjimo.

1323 – 1324 m. Lietuva perėmė iniciatyvą kare su kryžiuočiais. 1320 m. prie Medininkų buvo sutriuškintos pagrindinės Ordino pajėgos. 1326 m. lietuviai kartu su lenkais žygiavo net į Brandenburgą.

Tačiau trečiojo dešimtmečio pabaigoje jungtinė Vokiečių Ordino ir Čekijos karaliaus kariuomenė išgriovė pagrindines žemaičių pilis. Šiuo laiku iniciatyva atiteko kryžiuočiams.

Padėtis vėl pasikeitė, kai 1338 m. buvo pasirašyta Gedimino ir Livonijos Ordino taikos ir prekybos sutartis, kuri įgalino Lietuvą prekiauti Dauguvos upe. Taip Gediminui pavyko sustabdyti tolesnį vokiečių skverbimąsi.

Rytuose, naudodamasis Rusios silpnumu, Gediminas vykdė ekspansiją. 1325 m. buvo užimtas Kijevas, valdant Gediminui į Lietuvos sudėtį pateko Pinsko, Turovo, Minsko kunigaikštystės, Palenkė, Vitebskas, Voluinė, Kijevas. Nemaža žemių buvo prijungta ir taikiai (Vitebskas, Voluinė). Lietuvos įtakos sferoje atsidūrė Pskovas ir Naugardas. Su Tvere prieš Maskvą buvo sudaryta sutartis. Tokiu būdu rusų žemės buvo išvaduotos nuo mongolų – totorių jungo.

Apibendrinimas

Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso Ordos veržimąsi į Vakarus. Valdant Gediminui, labai išsiplėtė Lietuvos teritorija, todėl ji pradėta vadinti LDK. Krikščionybę Gediminas siejo su krašto ekonominiu ir politiniu suklestėjimu.

1341 m. Gediminas mirė. Iki šiol buvo manoma, kad jis žuvo kautynėse su kkryžiuočiais, tačiau neseniai Algirdas Nikžentaitis iškėlė jo nunuodijimo versiją. Po Gedimino mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo jo jauniausias sūnus Jaunutis.

Algirdas

Po Gedimino mirties 1341 m. LDK sostas atiteko jo sūnui Jaunučiui, tačiau broliai nenorėjo to pripažinti. Jaunutis valdė 1341 – 1345 m. Jo valdymas tai juodžiausi XIII – XIV a. Lietuvos istorijos puslapiai.

1345 m. žiemą prie Vilniaus savo pajėgas sutelkė Trakų kunigaikštis Kęstutis. Neradęs čia Algirdo pulkų (kaip buvo sutarta), jis netikėtai įsiveržė į miestą. Jaunutis pateko į nelaisvę. Kęstutis nusiuntė žygūną pas Algirdą, pasitiko jį atjojant žodžiais: „Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, o aš eisiu išvien su tavimi”.

Taip 1345 m. Lietuvą ėmė valdyti du Gedimino sūnūs – Algirdas ir Kęstutis.

Algirdas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis 1345 – 1377 m. Jis buvo ketvirtasis Gedimino sūnus. Dar tėvo Gedimino valdymo metais jis ir Kęstutis buvo pasižymėję Lietuvos Rytuose ir Šiaurėje. Tačiau jų valdymo metais Algirdas ėmė rūpintis reikalais Rytuose, o Kęstutis – Vakaruose.

Visa Algirdo veikla buvo nukreipta į rusų žemių prijungimą prie Lietuvos. 1358 m. Algirdas iškėlė politinę visų rusų žemių prijungimo programą, nors ją vykdyti, nukariauti rusų žemes jis pradėjo dar 1342 m. Iš pradžių jis įsigalėjo Pskove, tada pradėjo Naugardo puolimą. Tai buvo pirmasis Algirdo konfliktas su Maskva, pasibaigęs 1349 m. PPo to Algirdas užėmė Smolenską, Brianską, Rževą, Mstislavlį.

Ypač Algirdą viliojo turtingos ukrainiečių žemės, kurias valdė Aukso Orda. Aukso Orda tuo metu buvo palyginti silpna, draskoma vidaus nesutarimų. 1363 m. Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė sutriuškino Aukso Ordą prie Mėlynųjų Vandenų. Tai buvo pirmas stiprus smūgis, kurį mongolai – totoriai patyrė Rytų Europoje.

Kovoje dėl rusų žemių Algirdas siekė naudotis Maskvos ir Tverės tarpusavio kovomis. Čia jis rėmė Tverę. Kovodamas su Maskva, Algirdas ne kartą buvo į ją įsiveržęs, tačiau Kremliaus paimti nesugebėjo. 1372 m. buvo sudaryta taika, liudijanti apie pusiausvyrą tarp to meto LDK ir Maskvos kunigaikštystės.

Etninės Lietuvos teritorija po Algirdo nukariavimų sudarė tik 1/10 visos LDK teritorijos – 9/10 buvo slaviškos žemės. Lietuvos didysis kunigaikštis pasinaudojo rusų susiskaldymu ir jų siekiu vienytis kovai su totoriais. O kadangi Lietuvos valdovai rusų žemių atžvilgiu vykdė itin tolerantišką politiką (pasitenkindavo nedidelėmis duoklėmis ir karo tarnyba), tai rusų feodalai Lietuvą laikė sava valstybe ir ją rėmė. Galima drąsiai teigti, kad tokiu būdu Algirdas nuo mongolų – totorių jungo išgelbėjo daugelį rusų žemių.

Kęstutis

Po Gedimino mirties 1341 m. LDK sostas atiteko jo sūnui Jaunučiui, tačiau broliai nenorėjo to pripažinti. Jaunutis valdė 1341 – 1345 m. Jo valdymas tai juodžiausi XIII – XIV a. Lietuvos istorijos puslapiai.

1345 m.

žiemą prie Vilniaus savo pajėgas sutelkė Trakų kunigaikštis Kęstutis. Neradęs čia Algirdo pulkų (kaip buvo sutarta), jis netikėtai įsiveržė į miestą. Jaunutis pateko į nelaisvę. Kęstutis nusiuntė žygūną pas Algirdą, pasitiko jį atjojant žodžiais: „Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, o aš eisiu išvien su tavimi”.

Taip 1345 m. Lietuvą ėmė valdyti du Gedimino sūnūs – Algirdas ir Kęstutis.

LDK atliko svarbų vaidmenį ir gindama Rytų Europos tautas nuo vokiečių feodalų agresijų. Ypač atkakliai su Ordinu buvo kovojama Algirdo ir Kęstučio valdymo mmetais. Čia pasižymėjo Kęstutis, „atsakingas” už Vakarų politiką. 1381 m. pabaigoje – 1382 m. jis buvo Lietuvos didysis kunigaikštis.

1345 m. kryžiuočiai suruošė didžiulį žygį į Lietuvą. Tačiau apgaulingos lietuvių taktikos ir kontrpuolimo dėka žygis buvo sužlugdytas. Vėliau kelerius metus su kryžiuočiais vyko nuolatinės kovos, tačiau čia iniciatyva jau buvo lietuvių pusėje. Po nepavykusio 1345 m. puolimo Ordino magistrams tapo aišku, kad Lietuvos jie neįstengs užkariauti tokiais metodais, kuriais buvo užgrobtos estų ir latvių žemės, nes LDK jau buvo stipri valstybė. JJie ėmė keisti kariavimo taktiką – smulkiais ir nepaliaujamais puldinėjimais siekė varginti lietuvius, kad pastarieji verstų savo valdovus sudaryti taiką Ordinui palankiomis sąlygomis, be to, kryžiuočiai pradėjo ieškoti sąjungininkų Lietuvos valstybėje. Ordinas į Lietuvą kasmet surengdavo po du žygius (žiemą, kkai užšaldavo upės, ir vasarą, kai dėl sausros jos nusekdavo). Labai dažnai tokiuose žygiuose dalyvaudavo svečiai iš visos Europos – tai jiems būdavo tarsi medžioklė.

Nuolatinė kova vyko prie Nemuno krantų, ypač dėl Kauno, ties kuriuo į Nemuną įteka Neris. Ordinas stengėsi panaudoti gyvenimo jau patvirtintą taktiką – užimtoje žemėje pastatyti tvirtovę ir taip joje įsitvirtinti (pavyzdžiui, prie Vyslos jie pastatė 40 tvirtų mūrinių pilių).

Visų karų našta pirmiausiai slėgė Kęstutį. Jo rūpesčiu krašto gynybai buvo naudojama naujausia technika. Jo taurų būdą, kovos meną pabrėžė net priešiškos Ordino kronikos. Ordinas į Lietuvos kunigaikščius pradėjo žiūrėti kaip į normalius, civilizuotus žmones, o ne kaip į naikintinus laukinius.

1348 m. įvyko Strėvos mūšis, kurio baigtis nėra visiškai aiški. Nors Ordinas pasiskelbė laimėjęs, tačiau manoma, kad llietuviai šios kovos tikrai nepralaimėjo.

Kęstutis taip pat kaip ir Vytenis, Gediminas manipuliavo krikšto klausimu. 1349 m., kai smarkiai pablogėjo Lietuvos santykiai su Lenkija, jis pasiskelbė pasiruošęs krikštytis, tačiau 1358 m., kai į Vilnių atvyko Prahos arkivyskupas, Kęstutis atsisakė krikštytis, kol Ordinas negrąžins viso Baltijos pajūrio tarp Priegliaus Vakaruose ir Dauguvos Šiaurėje. Jis pareiškė, kad tai yra natūrali Lietuvos vakarinė siena. Ordiną jis siūlė iškelti į stepes kovai su Aukso Orda. Čia pat Algirdas pareiškė, kad Rusia turi priklausyti Lietuvai ir aatmetė bet kokias Ordino pretenzijas. Suprantama, tokie reikalavimai kryžiuočiams buvo nepriimtini.

Karas tęsėsi toliau. 1361 m. Kęstutis buvo patekęs į kryžiuočių nelaisvę, tačiau jam pavyko pabėgti. Ordinui pavyko sukurstyti Kęstučio sūnų Butvydą, kuris su grupele bajorų 1365 m. bandė įvykdyti perversmą.

Jogaila ir Kęstučio nužudymas

1377 m. gegužės mėn. mirė didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas. Tai buvo didelis smūgis Lietuvos valstybei.

Algirdas ir Kęstutis, broliškai bendraudami, žūtbūtinėje kovoje gynė lietuviškas žemes nuo Ordino agresijos. Jie, išplėtę LDK placdarmą Rytų Europoje, mobilizavo slaviškas žemes bendrai kovai, sudarė galimybes savo vaikams – Jogailai ir Vytautui – organizuoti šią kovą dar platesniu tarptautiniu mąstu ir galutinai atremti dviejų pasaulinio masto agresorių – Vokiečių Ordino ir Aukso Ordos – kėslus.

Po Algirdo mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo jo sūnus Jogaila. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogala buvo 1377 – 1381 m. ir 1382 – 1392 m. Apsikrikštijęs jis gavo Vladislovo II vardą.

Kęstutis pripažino Jogailą didžiuoju kunigaikščiu, nors ir turėjo į sostą didesnę teisę. Jis liko Trakų ir žemaičių kunigaikščiu. Iš pradžių Kęstutis klausė Jogailos, vyko į jo šaukiamus susirinkimus, tačiau santarvė truko neilgai – prasidėjo vidaus kovos.

Jogailos valdymo pradžioje Lietuvos vidaus ir užsienio politika labai susikomplikavo, nes po tėvo mirties vyresnieji broliai Algirdaičiai nepripažino Jogailos valdžios. Tad Jogailai teko kovoti su koalicija, įį kurią įėjo Maskvos kunigaikštis, Kijevo kunigaikštis bei Livonijos Ordinas. Šių akcijų prieš Lietuvą iniciatorius buvo kryžiuočių Ordinas. Bandydama įveikti šią koaliciją, Lietuva stengėsi turėti saugų užnugarį. Jogaila, ieškodamas išeities, 1379 m. su Vokiečių Ordinu sudarė 10 metų paliaubas, kurioms pritarė ir Kęstutis. Tuo pat metu Jogaila ėmė tartis dėl paliaubų ir su Livonijos Ordinu. Šios paliaubos pasirašytos 1380 m. Tačiau pastaroji sutartis užtikrino tik Jogailos žemių saugumą, o Kęstučio valdoma Žemaitija išdavikiškai buvo atskirta. Tais pačiais 1380 m. slapta nuo Kęstučio Jogaila pasirašė naują sutartį su kryžiuočiais. Pagal šią sutartį Žemaitija, Trakų ir Gardino žemės, buvusios Kęstučio žinioje, atsidūrė Ordino užpuolimo ir pasalų pavojuje.

Apie Jogailos išdavystę Kęstutis sužinojo iš Ordino, kuris, suprantama, buvo suinteresuotas, kad Lietuvoje prasidėtų tarpusavio vaidai. 1381 m. pabaigoje Kęstutis apsupo Vilniaus pilį, paėmė ją, suėmė Jogailos šeimą, o patį Jogailą ištrėmė į Vitebską. Kęstutis pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu ir stabilizavo padėtį valstybės viduje. Buvo sudaryta sutartis su Maskva, į Lietuvą grįžo Andrius Algirdaitis. Pradėtos telkti jėgos tolesnei kovai su Ordinu.

Tačiau Jogaila ir toliau palaikė slaptus ryšius su kryžiuočiais. 1382 m. Vilniuje įvyko perversmas Jogailos naudai. Jame dalyvavo miestiečiai, norėję prekiauti su Vakarais, o tam trukdė Ordinas, su kuriuo kariavo Kęstutis. Jogaila gi žadėjo su Ordinu sudaryti ttaiką. Taip 1382 m. birželio mėnesį Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio sostą.

1382 m. jis sudarė Bražuolės sutartį, kuria Ordinas pasižadėjo neremti Kęstučio ir jo sūnų. Kęstučiui teko bėgti į Žemaitiją. Jogaila pasikvietė Kęstutį deryboms, tačiau šis atvykti sutiko tik tuomet, kai laidavo Vytautas ir Skirgaila. Vytautui ir Kęstučiui atvykus, Jogaila įsakė juos suimti. Po penkių dienų kalėjimo Kęstutis buvo nužudytas. Jogaila pavaizdavo, kad įvyko nesusipratimas, o Kęstutis pats nusižudė.

Vytauto kova dėl valdžios

Iki 1382 m. konflikto Vytautas ir Jogaila, pasak Lietuvos metraščio, gerai sugyveno, netgi draugavo. Suimtą Vytautą Jogaila laikė Vilniuje, o pats jo kalinimas daugiau priminė namų areštą. Persirengęs tarnaitės drabužiais, Vytautas su žmona Ona pabėgo pas Mozūrų kunigaikštį Janušą, tačiau čia paramos negavo. Tada Vytautas pasidavė Ordinui, kuris, pagal 1382 m. Dubysos sutartį su Jogaila gavęs Žemaitiją, turėdamas savo rankose Vytautą, tikėjosi kelti Lietuvai didesnius reikalavimus ir diktuoti taikos sąlygas.

1383 m. Vytautas apsikrikštijo Vygando vardu. Ordinui jis netgi pažadėjo tapti vasalu, kai atgaus valdžią Lietuvoje. Kryžiuočiai tikėjosi, kad Vytautas jiems padės valdyti žemaičius.

1383 m. vasarą Ordinas paskelbė Jogailai karą ir su didele kariuomene įsiveržė į Lietuvą. Žygis buvo nesėkmingas, todėl ir Vytautas čia nieko nelaimėjo, tačiau Jogailai jis darėsi vis pavojingesnis. Po šio nepavykusio žygio Vytautas grįžo į Naujojo Marienburgo

pilį, kur ėmė ruoštis naujiems puolimams. Tuo laiku pas jį ėmė traukti bajorai iš visos Lietuvos, ypač Kęstučio ir Vytauto artimieji, kurie Lietuvoje buvo persekiojami ir žudomi. Gali būti, kad Jogaila nužudė ir Vytauto motiną Birutę. Taigi, tarp bajorų Vytautas darėsi vis populiaresnis.

O tuo metu Vytautas jau vedė slaptas derybas su Jogaila. Jis sutiko pripažinti Jogailą didžiuoju kunigaikščiu, tačiau reikalavo grąžinti iš tėvo paveldėtas žemes (Trakus, Gardiną, Palenkę ir Žemaitiją). Jogaila sutiko tai padaryti vėliau, o kol kas pažadėjo tik GGardino ir Palenkės sritis (mat Trakus tuomet valdė Skirgaila). 1384 m. Vytautas apsimetė, kad žygiuoja prieš Jogailą, o iš tikrųjų sudegino Naująjį Marienburgą, keletą kitų Ordino pilių, o pats nuvyko į Gardiną, tapo sritiniu LDK kunigaikščiu ir ėmė laukti, kol Jogaila grąžins Trakus.

Krėvos sutartis

1382 m. mirė Lenkijos karalius Liudvikas I. Jis buvo pažadėjęs, kad po mirties sostas atiteks jo dukterims – Marijai ir Jadvygai. Jadvyga, sužieduota su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu Habsburgiečiu, 1384 m. tapo Lenkijos valdove. Tačiau suartėjimas su Austrija ggrėsė lenkų savarankiškumui ir valstybingumui, todėl lenkai atsigręžė į Lietuvą ir pasiūlė Jogailai vesti Jadvygą. Tokiu būdu jie tikėjosi plėsti ekspansiją į slavų žemes, bendromis jėgomis kovoti su Ordinu. Sąjunga buvo suinteresuoti ir Lietuvos bajorai, miestiečiai, siekę išplėsti prekybinius ryšius. TTiktai lenkų feodalai tokią sąjungą suprato ne kaip dviejų lygiateisių valstybių sąjungą, o kaip Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.

Nuo 1383 m. Jogailos motinos Julijonos iniciatyva lietuviai vedė derybas su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Donskojumi (Doniečiu). Tačiau sąjungos su Maskva sudaryti nepavyko, nes šis reikalavo, kad Jogaila taptų jo vasalu. Tai buvo rimtas paskatinimas Jogailai priimti lenkų pasiūlymą vesti Jadvygą. 1385 m. vasarą derybos buvo baigtos. Tų pačių metų rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje (dabar Baltarusijos SSR) buvo pasirašyta LDK ir Lenkijos dinastinės unijos sutartis. Iš lenkų pusės dokumentą patvirtino oficiali Karalystės delegacija, o iš lietuvių – Jogaila su broliais ir Vytautas.

Unijos priežastys

1. Sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas, galima efektyviau kovoti su Ordinu ir totoriais.

2. Siekimas išlaikyti Rytų slavų žemes ir toliau pplėsti ekspansiją šia kryptimi.

3. Lenkijos noras likviduoti LDK valstybingumą, įsiviešpatauti jos žemėse (ypač Podolėje ir Voluinėje).

4. Krikšto problema. Lietuvą reikėjo krikštyti, o priimti krikštą iš Ordino buvo negalima. Tokiu būdu unija su lenkais buvo problemos sprendimas.

5. Ekonominiai abiejų šalių interesai.

Unijos sąlygos

1. Jogaila veda karalaitę Jadvygą, tampa Lenkijos karaliumi, sumoka Austrijos kunigaikščui 200.000 florinų išpirką už sužadėtuvių sulaužymą.

2. Jogaila, jo broliai ir pavaldiniai priima krikštą.

3. LDK grąžina lenkų (krikščionių) belaisvius ir padeda atsiimti Haličą iš Vengrijos.

4. Lietuva ir jai priklausančios slavų žžemės prijungiamos prie Lenkijos.

Unijos pasekmės / reikšmė

1. Unija sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui.

2. Spartino LDK feodalizaciją.

3. Įgalino suvienyti lietuvių ir lenkų militarines jėgas prieš kryžiuočius ir totorius.

4. Teikė Lenkijos feodalams juridinių argumentų laikyti LDK Lenkijos dalimi, Krėvos unijos pagrindu kurti naujų sąjungų projektus.

Apskritai Krėvos unija nulėmė tolesnę Lietuvos istoriją.

Lietuvos krikštas

Lietvoje dėl savitai susiklosčiusių aplinkybių ilgiau negu kitur Europoje išsilaikė pagonybė. Nuo XIII a. krikštui trukdė vokiečių agresija Pabaltijyje. Pamažu lietuvių kova su kryžiuočiais įgavo kovos su krikščionybe, katalikybe pobūdį. Laisvieji Lietuvos vastiečiai priešinosi gresiančiam pavergimui ir su krikščionybe susijusiai baudžiavai. Lietuvos valdovai, siekę krikšto, turėjo skaitytis su LDK gyventojų pagonių ir stačiatikių nepalankumu katalikiškajam krikštui, be to, kunigaikščiai nenorėjo mažinti savo žemių dovanojimais Bažnyčiai, kurie krikšto atveju būtų neišvengiami. Pagonybė tapo anachronizmu, sąlygojusiu Lietuvos ekonominę ir kultūrinę izoliaciją nuo Vakarų Europos, teikusiu idėjinį pamatą vokiečių agresijai.

Viena iš svarbiausių Krėvos unijos sąlygų buvo krikšto priėmimas. 1387 m. pradžioje Jogaila, lydimas lenkų dvasininkų, atvyko krikštyti Lietuvos. Aukštaitijos bajorai ir kai kurie valstiečiai buvo apkrikštyti po vieną, o paprasti žmoneliai priėmė „grupinį” krikštą. Iš tiesų skubotas krikštas reiškė ne tiek krikščionybės priėmimą, kiek pagonybės atsisakymą. Nes pagonybė dar ilgai neužleido vietos naujam tikėjimui. Daug svarbesnę reikšmę turėjo trys Jogailos tteisiniai dokumentai:

1. Privilegija Vilniaus vyskupui – pagrindinis krikščionybės įvedimo dokumentas. Privilegija reiškė bažnytinės žemėvaldos steigimą. Vyskupas gavo apie 900 kv. km teritorijos: dalį Vilniaus miesto, Tauragnų pilį ir valsčių, Labanoro ir Molėtų dvarus, Verkių ir Bokšto valsčius. Valstybė atsisakė tose žemėse esančių gamtos turtų, pajamų iš valstiečių, bet kokių teisių į bažnytinės žemės gyventojus, net nuo jų karo prievolės.

Teismas ir administracija čia atiteko vyskupui kaip kunigaikščiui.

2. Privilegija Vilniaus miestiečiams. Vilnius gavo Vokiečių arba Magdeburgo teises – savivaldą, atskirą nuo bajorų teismą. Tačiau vilniečiai nebuvo atleisti nuo rinkliavų, mokesčių, karo tarnybos.

3. Privilegija apsikrikštijusiems bajorams. Bajorų valdomas turtas, žemė tapo jų nuosavybe. Valstiečių, turėjusių žemes, teisės nebuvo pripažintos. Privilegija spartino bajorų nutautėjimą, didino religinius, politinius ir socialinius prieštaravimus tarp LDK rytinių ir lietuvių etninių žemių – privilegija buvo taikoma tik bajorams katalikams. Taip pat susilpnėjo didžiojo kunigaikščio valdžia, nes, dovanojęs bajorams žemes, jis tapo ekonimiškai ir finansiškai nuo jų priklausomas.

Tais metais buvo krikštijama tik Aukštaitija, nes pagal 1382 m. Dubysos sutartį Žemaitija priklausė Ordinui. Žemaičiai buvo pakrikštyti tik 1413 m. 1388 m. pavasarį Lietuvos krikštą patvirtino popiežius Urbonas VI. Buvo pradėta kurti Lietuvos bažnytinė organizacija, statyti bažnyčios (nors jų buvo ir anksčiau). Pirmuoju Vilniaus vyskupu tapo Andrius.

Krikščionybės įvedimo reikšmė

1. Įvedus krikščionybę, Europos ššalys pripažino Lietuvą – ji, o ne Ordinas, tapo krikščionybės forpostas Rytuose.

2. Ordinas nebeteko idėjinio pamato agresijai. Katalikiški Vakarų Europos kraštai nebegalėjo viešai remti vokiečių invazijos į Lietuvą (bent jau nebebuvo skelbiami kryžiaus žygiai).

3. Didelę reikšmę krikščionybė turėjo kultūrai. Susidarė sąlygos Lietuvoje plisti Vakarų kultūrai, be to, bendravimas su kitais kraštais Lietuvai tapo prieinamesnis ir natūralesnis. Baigėsi kultūrinė izoliacija.

Apskritai, krikščionybės – valstybinės religijos įvedimas Lietuvai turėjo teigiamą reikšmę.

Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis

Po pirmojo pabėgimo pas kryžiuočius, 1384 m. Vytautas valdė Gardiną, Volkovyską ir Palenkę. 1387 m. Jogaila jam davė dar ir Lucko žemę.

Po Krėvos sutarties LDK nebuvo išvengta konfliktų. Priėmę stačiatikybę kunigaikščiai nenorėjo paklusti Jogailos nurodymui pereiti į katalikybę. Tačiau su jais buvo susidorota (pavyzdžiui, su Švitrigaila, Kaributu, Andriumi). Vytautas nesulaukė pažadėtųjų Trakų. Savo politiką jis pakreipė taip, kad užimtų Lietuvos sostą. Vytautas ėmė vesti derybas dėl sąjungos su Maskva, o tai labai nepatiko Jogailai, nes Lenkija varžėsi su Maskva dėl įtakos sferų rusų žemėse. Netekęs Lietuvoje tos galios, kuri priklausė didžiajam kunigaikščiui, Jogaila ėmė remtis lenkų kariuomene. Dėl to tarp LDK bajorų kilo nepasitenkinimas. Vytautas suprato, kad tai didelė jėga ir bajorų tarpe varė tautiškąją propagandą. 1389 m. susirinkęs didelį nepatenkintų feodalų būrį, jis bandė įvykdyti perversmą. Deja,

perversmą susekė Jogailos broliai ir, atskubėję prie Vilniaus su didele kariuomene, jį sužlugdė. Vytauto gyvybei iškilo rimtas pavojus, todėl 1390 m. jis antrą kartą pabėgo pas kryžiuočius ir pasiūlė jiems 1384 m sutartį, pagal kurią Ordinas įsipareigojo padėti Vytautui atgauti Kęstučio valdytas žemes. Vytautas vėl pasižadėjo tapti Ordino vasalu. Kryžiuočiai pareikalavo užstato, kadangi kartą jau buvo apgauti. Įkaitais tapo Vytauto žmona Ona, brolis Žygimantas su sūnumi Mykolu, sesuo Ringailė ir šimtinė bajorų.

Vytautas gavo Ritersverderio pilį netoli Kauno. Iš čia jis žžygiuodavo į Lietuvą, kur, beje, būdavo maloniai sutinkamas (antai, 1391 m., kai Vytautas užpuolė Gardino pilį, lietuviai atsisakė ją ginti – likę 17 lenkų buvo uždaryti ir pasipriešinti negalėjo). Lietuvoje tuo metu vyravo nepasitenkinimas augančia lenkų įtaka. Be to, 1390 m. Vytautas iškilmingai išleido savo dikterį Sofiją už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I. Tai, kad Vytautas įsigijo stiprų sąjungininką Rytuose, labai gąsdino Jogailą.

Gelbėdamas padėtį, Jogaila nutarė savo vietininku Lietuvoje padaryti Vytautą, nes nepasitenkinimas augo ir Lenkijoje, kur buvo manoma, kad ŠŠiaurėje eikvojama pernelyg daug galvų ir jėgų. Per Mozūrų kunigaikštį Henriką Jogaila pradėjo slaptas derybas su Vytautu.

1392 m. Vytautas sudegino Ritersverderio pilį ir grįžo į Lietuvą (žmona Ona ir daugelis bajorų tuo metu gyveno pas jį, todėl didelių kliūčių nebuvo –– pas kryžiuočius liko tik brolis su sūnumi ir kai kurie bajorai).

1392 m. Astravos dvare netoli Lydos Vytautas susitarė su Jogaila. Rugpjūčio 4 d. čia buvo sudarytos dvi sutartys, iš kurių vieną pasirašė Jogaila ir Vytautas, o kitą – jų žmonos Jadvyga ir Ona. Sutartimi buvo baigtos tarpusavio kovos. Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas iš tėvo paveldėtas žemes. Pažadėjęs, kad liks Jogailos vasalu, tapo jo vietininku ir gavo Vilnių. Taigi faktiškai Vytautas tapo didžiuoju kunigaikščiu, nors oficialiai juo buvo tik nuo 1401 m. Vilniaus – Radomo aktų. Visa LDK, išskyrus likusio įkaitu Žygimanto žemes, po Vytauto mirties turėjo atitekti Lenkijos karūnai.

Taip 1392 m. Astravos sutartimi buvo buvo baigtos Vytauto ir Jogailos kovos dėl valdžios.

Vytauto valdžia

1392 m. tapęs didžiuoju Lietuvos kkunigaikščiu Vytautas tęsė seną, jau Mindaugo pradėtą Lietuvos politiką: viduje stengėsi centralizuoti valstybę – naikinti atskiras, nuo centro mažai tepriklausančias kunigaikštystes. Užsienio politikoje jis laikėsi dviejų atskirų krypčių: Vakaruose kovojo su Ordinu, o Rytuose plėtė ekspansiją į slavų žemes. Be to, buvo vykdoma ir Lietuvos katalikizacija.

Tuo metu darbo Vytautui buvo daug. Dėl vidaus karų daugelis Lietuvai priklausiusių kraštų atsimetė ir pateko Maskvos įtakon, todėl dabar juos reikėjo susigrąžinti. Be to, paties Vytauto, kaip didžiojo kunigaikščio, pozicijos nebuvo itin stiprios – kkunigaikščiai, buvę opozicijoje Kęstučiui, dabar ėmė priešintis jo sūnui. Pirmasis prieš Vytautą stojo Seversko – Naugardo kunigaikštis Dmitrijus Kaributas, tačiau žygis į Lietuvą jam nepavyko, o Vytautas Seversko Naugardo žemes vėl prijungė prie Lietuvos. Panašiai buvo susitvarkyta su Kijevu, Vitebsku, Voluine, Skirgaila ir Švitrigaila. Taip per palyginti trumpą laiką (iki 1395 m.) Vytautui pavyko panaikinti kunigaikštijas, jų kunigaikščiams tepaliekant valdyti mažas, nereikšmingas sritis.

Sritinių kunigaikštysčių panaikinimas sukėlė didelių permainų Lietuvos gyvenime. Pasistūmėjo į priekį valstybės vienijimo darbas, centralizacija. Kunigaikštysčių valdymas buvo pavestas Vytauto vietininkams, kurie jo klausė. Anksčiau kunigaikščiai, valdę tas žemes, jautėsi esą visai savarankiški – net leisdavo sau sukilti prieš didįjį kunigaikštį. O vietininkai neturėjo tokios politinės reikšmės, jų pareiga buvo remti valdovą ir materialiai, ir politiškai, kitaip jie paprasčiausiai iš tų pareigų galėjo būti atleisti.

Po reformos ėmė didėti didžiojo kunigaikščio iždas ir apskritai materialiniai ištekliai, kartu, suprantama, ir politinė reikšmė bei galybė. Į iždą ėmė plaukti pajamos, kurios anksčiau priklausė sritiniams kunigaikščiams: duoklės, muitai, mokesčiai. Visi buvusių kunigaikščių dvarai atiteko Vytautui. Tokiuose dvaruose jis sodindavo vietininkus tėvūnus, kurie kartu buvo ir teisėjai, ir mokesčių rinkėjai, ir ūkio prižiūrėtojai.

Vytauto dėka XIV – XV a. sandūroje keitėsi kariuomenės sudėtis – vietoje visuotinio karių šaukimo įsigalėjo nuolatinė bajorų karo tarnyba. Kad ssurinktų reikiamą karių kiekį, Vytautas didino bajorų skaičių – paprastus žmones jis atleisdavo nuo ūkinės tarnybos, darydavo bajorais ir versdavo juos atlikti karo tarnybą. Bajorams jis dovanodavo valstybės žemių ir žmonių (čia tęsė Jogailos pradėtą politiką). Apskritai žemių dalijimas už karo tarnybą Lietuvoje tęsėsi iki Liublino unijos. Už didelius nuopelnus Vytautas bajorams dalindavo ne tik atskirus žmones, bet ir ištisus valsčius. Vietoje kunigaikščių jis siekė iškelti bajorų luomą. Deja, valstybės žemių dalijimas buvo didelė klaida, nes tokiu būdu didysis kunigaikštis darėsi vis labiau ir labiau priklausomas nuo bajorų.

Vytauto užsienio politika

1394 m. kryžiuočiai didžiulį žygį į Lietuvą – faktiškai paskutinįjį savo didesnį žygį į Lietuvą. Vilniaus paimti jie neįstengė, nes į pagalbą Vytautui Jogaila atsiuntė lenkų dalinius.

1398 m. Salyno saloje ties Nevėžio žiotimis buvo sudaryta sutartis su kryžiuočiais, kurią pasirašė Vytautas ir Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas. Ordiną ją pasirašyti skatino noras diplomatiniais būdais gauti Žemaitiją, o lietuvius – siekis apginti Lietuvos valstybingumą nuo Lenkijos ir plėsti ekspansiją į Rytus. Pagal šią sutartį LDK Ordinui perleido Žemaitiją iki Nevėžio ir vakarinę Užnemunės dalį. Vytautas pažadėjo Ordinui padėti įsigalėti Pskove, o šis Vytautui – Naugarde. Svarbu, kad Vytautas visiškai savarankiškai sudarė šią sutartį – jam nereikėjo jokio Jogailos patvirtinimo. Be to, derybų mmetu Ordino magistras Vytautą vadino Lietuvos karaliumi.

Rytuose Vytautas stengėsi užgrobti kuo daugiau rusų žemių, tuo stiprindamas Lietuvą. Tačiau tam reikėjo nugalėti vis stiprėjančią Maskvos kunigaikštystę. Tuo tikslu Vytautas dar 1390 m. savo dukterį Sofiją išleido už didžiojo Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I. Tačiau dabar jam susidarė galimybė pasinaudoti Aukso Ordos nesutarimais. Kai chanas Timūr – Kotlogas (Tamerlanas, Timūras) išvijo Krymo chaną Tochtamyšą, šis per Riazanę atbėgo į Lietuvą. 1399 m. Vytautas su juo susitarė, kad padės užimti Aukso Ordos sostą (caratą), jeigu šis savo ruožtu padės Vytautui tapti Maskvos ir visos Rusios kunigaikščiu.

Vorkslos mūšis

Jogaila ir Vytautas ėmė ruoštis žygiui prieš Aukso Ordą. Ruošiamą žygį palaimino popiežius. Jungtinė kariuomenė buvo pradėta koncentruoti Kijeve. Karinėje akcijoje dalyvavo lietuviai, lenkai, kryžiuočiai. Tai buvo pirmasis atvejis, kai kryžiaus žygiui vadovavo Lietuva. 1399 m. vasaros pabaigoje jungtinė kariuomenė patraukė prieš Aukso Ordą. Lemtingos kautynės įvyko prie kairiojo Dono intako Vorkslos (Vorsklos). Mūšis baigėsi triuškinančiu Vytauto ir sąjungininkų pralaimėjimu: žuvo apie 3/4 kariuomenės, apie 20 lietuvių kunigaikščių. Vytautui ir jo broliui Žygimantui (paleistam po Salyno sutarties), pavyko pasprukti.

Mūšio reikšmė ir pasekmės

1. Tuoj po pralaimėjimo bandė atsimesti Smolenskas, Pskovas, Naugardas, subruzdo Švitrigaila. Vytautui tai buvo signalas keisti santykius su Maskva.

2. Vytauto padėtis valstybėje lyg ir sustiprėjo, nes jam

be kovų atiteko mūšyje žuvusiųjų kunigaikščių žemės (kaip antai, Brianskas).

3. Mūšis suardė Vytauto planus – jis turėjo juos atidėti tolesniam laikui. Kol kas teko likti su Lekija, kad juos apskritai dar galima būtų įvykdyti. Todėl 1401 m. buvo pasirašyti Vilniaus – Radomo aktai, numatę, kad po Vytauto mirties LDK atiteks Lenkijos karūnai.

Apskritai mūšį prie Vorkslos galima laikyti lemtingu mūsų istorijoje.

Vytauto politika ir Žalgirio mūšis

Po 1398 m. Salyno sutarties kryžiuočiai siekė įsigalėti žemaičių žemėje, Žemaitijoje pristatė daug pilių. Vytautas buvo priverstas ppalaikyti su jais gerus santykius ir netgi dalyvauti 1400 m. Ordino organizuotame žygyje prieš žemaičius. Tačiau 1401 m. pasirašius Vilniaus – Radomo susitarimus, Lietuvos valdovas nutarė susigrąžinti Žemaitiją. 1401 m. žemaičiai sukilo ir, padedami Vytauto, išvijo kryžiuočius, atėmė Klaipėdą, persikėlė per Nemuną. Todėl kryžiuočiai vėl pradėjo antpuolius prieš Lietuvą. Čia jie rėmė Švitrigailą, kurį norėjo padaryti didžiuoju kunigaikščiu.

Kryžiuočių puolimai buvo sėkmingi, todėl 1404 m. Racionže Vytautas ir Jogaila pasirašė sutartį su Ordinu, pagal kurią pastarajam vėl atiteko Žemaitija. Ordinas įsipareigojo nneremti nei Švitrigailos, nei kitų Vytauto konkurentų, padėti Vytautui Rytuose (buvo apgultas ir paimtas po Vorkslos atsimetęs Smolenskas). Kadangi Rusioje sparčiai stiprėjo Maskvos kunigaikštystė, tai Vytautas iki 1409 m. sudarė taiką su Novgorodu, Pskovu ir Maskva, tokiu būdu užsitikrindamas saugų uužnugarį kovoje su vokiečiais.

Užsitikrinęs saugumą Rytuose, Vytautas nukreipė jėgas prieš kryžiuočius. 1409 m. gegužės mėnesį prasidėjo Vytauto sukurstytas ir remiamas žemaičių sukilimas. Kryžiuočiai buvo išvaryti iš Žemaitijos, o ši – prijungta prie LDK. Brendo karas su Ordinu. Kai Ragainėje Ordinas sulaikė Jogailos siųstus į Lietuvą javus (1409 m. Lietuvoje buvo nederlius), Vytautas nutraukė santykius su kryžiuočiais. 1409 m. rugpjūčio 6 d. didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas Lietuvai paskelbė karą. Karą paskelbė Lietuvai, o karo veiksmus pradėjo Lenkijoje, kuri, staigiai užklupta karo, negalėjo rimčiau pasipriešinti. 1409 m. spalio mėnesį buvo pasirašytos paliaubos. Norėdami, kad Ordinas negautų paramos iš Vakarų, rugpjūčio 9 d. Vytautas ir Jogaila išsiuntinėjo į Vakarus laiškus. Vytautas rašė, kad kryžiuočiai elgiasi išdavikiškai, nes jis juos gynęs nuo ppskoviečių, o šis rezgė pinkles, konfiskavo javus, nors Lietuvoje siautė badas. Vytautas klausė, ką gi Ordinas nuveikė Žemaitijoje, Prūsijoje, kodėl žemaičiai vis dar nepakrikštyti. Jogaila rašė, kaip kryžiuočiai žudė krikščionis, griovė bažnyčias.

1409 m. pabaigoje Vytautas ir Jogaila Brastoje ėmė ruošti karo su Ordinu planą. Buvo nutarta žygiuoti atskirai, o paskui, suvienijus jėgas, stengtis užimti Ordino sostinę Marienburgą. Jogaila mėgino ieškoti talkininkų Vakaruose, tačiau tai jam nepavyko, nes Vakarų valstybės buvo įsitraukusios į Šimtametį karą (1338 – 1453). Vytautui padėjo Tochtamyšo ssūnus Saladinas su 300 karių pulku, be to, Vytautas surinko 40 pulkų iš jam pavaldžių 18 lietuvių ir slavų žemių. Jogaila Lenkijos žemėse surinko 50 pulkų. Ordinas turėjo 51 pulką. Pagal 1409 m. separatinę sutartį su Lietuva, Livonijos Ordinas negalėjo kariauti pirmus du mėnesius nuo galimų karo veiksmų pradžios, todėl iš Livonijos tebuvo tik viena vėliava. Ši separatinė sutartis buvo didelis Vytauto diplomatijos laimėjimas.

Kadangi Vytauto ir Jogailos veiksmų planą pavyko nuslėpti, tai kryžiuočiai, manę, kad sąjungininkų armijos veiks atskirai, pasirinko pražūtingą taktiką – stiprino pilių įgulas ir taip labai ilga linija išdėstė jėgas. Tai buvo klaida. Birželio pabaigoje prie Červinsko Vytautas susijungė su Jogaila.

Pagal 1409 m. spalio mėnesio paliaubas tarp Ordino ir Lenkijos, karo veiksmai buvo atidėti iki 1409 m. birželio 24 d., o paskui – iki liepos 4 d. 1410 m. liepos pradžioje sąjungininkai pradėjo žygį į Ordiną. Liepos 15 d. jie atžygiavo į Tanenbergą, nuo kurio iki Marienburgo tebuvo 90 km.

Liepos 15 d. čia įvyko Žalgirio mūšis. Vyriausiuoju sąjungininkų vadu buvo Jogaila, tačiau faktiškai kautynėms vadovavo Vytautas. Praslinkus maždaug valandai nuo mūšio pradžios, Vytauto vadovaujama kariuomenė, išskyrus tris Smolensko pulkus, ėmė tariamai bėgti. Tokį karinį manevrą lietuviai naudodavo ir anksčiau. Atsitraukę lietuvių pulkai persigrupavo ir, triuškindami besivejančius riterius, ggrįžo į mūšio lauką. Manevras pavyko – kryžiuočiai jau buvo įsitikinę pergale ir užtraukę pergalės giesmę, metę į mūšį 16–os pulkų rezervą, tačiau lietuvių pulkai, grįžę į kautynių lauką, ir lenkai juos sutriuškino. Žuvo visa Ordino vadovybė. Tik naktis sustabdė bėgančių kryžiuočių persekiojimą.

Žalgirio mūšio reikšmė

1. Žalgiris buvo istorinis tautų, kovojančių už laisvę, gyvenimo posūkis, palaidojęs Ordino nenugalimumo mitą.

2. Pergalė užkirto kelią vokiečių agresijai į baltų bei slavų kraštus.

3. Lietuva susigrąžino Žemaitiją.

4. Ordinas liko Vokietijos Imperijos satelitu ir ėmė vykdyti jos politiką.

Žemaitijos krikštas

Žemaitija buvo lyg pleištas tarp dviejų Ordino šakų – prūsiškosios ir livoniškosios. Todėl čia nuolat vyko karai ir niokojimai. Istorijos verpetuose Lietuvos valdovai ne kartą Žemaitiją atiduodavo kryžiuočiams – mat žinojo, kad žemaičiai yra kietas riešutas. Taip buvo 1253, 1382, 1384, 1392, 1398, 1404 m. Be to, krikštijant Lietuvą, Žemaitija buvo Ordino valdžioje, tačiau kryžiuočiai čia nepastatė nė vienos bažnyčios, neatsiuntė nė vieno kunigo.

1411 m. pasirašyta Torūnės taika Ordinas atsisakė teisių į Žemaitiją iki Vytauto ir Jogailos mirties. 1413 m., po Horodlės sutarties pasirašymo, Vytautas ir Jogaila atvyko krikštyti žemaičių. Buvo aiškinama, koks klaidingas yra pagonių tikėjimas, kertamos šventosios giraitės, dosniai apdovanojami apsikrikštiję. Krikštas, suprantama, buvo formalus, tačiau tai buvo rimtas argumentas Vakarams – kryžiuočiai nepakrikštijo, o mes esame kkatalikybės skleidėjai.

Žemaičių seniūnu buvo paskirtas Kęsgaila, o pati Žemaitija kaip seniūnija prijungta prie LDK.

Tačiau be pasaulietinio valdovo Žemaitijai reikėjo ir bažnytinio – vyskupo. O tam buvo reikalingas popiežiaus leidimas. Gauti leidimą sutrukdė Ordinas, bažnytiniame Konstanco suvažiavime iškėlęs Žemaitijos bylą. Suvažiavimas bylą išsprendė Lietuvos naudai, 1414 m. popiežius davė leidimą steigti Žemaitijos vyskupystę. Pirmuoju Žemaitijos vyskupu tapo Motiejus, o vyskupystės centru – Varniai.

1418 m. žemaičių sukilimas

Norėdamas užsitikrinti vietinių bajorų paramą, Vytautas Žemaitijoje jiems ėmė dalinti žemes ir valstiečius. Tai kėlė didžiulį valstiečių nepasitenkinimą, nes ilgą laiką jie buvo laisvi. Be to, didelį vaidmenį čia suvaidino bažnytinės žemėvaldos gimimas. Todėl 1418 m. žemaičiai sukilo. Pirmieji sukilo Raseinių, o paskui – Medininkų, Knituvos ir kitų valsčių valstiečiai. Jie bandė užimti Klaipėdą, nusivarė avių bandą. Sukilimas buvo numalšintas, seniūnas Kęsgaila įsakė nužudyti 60 aktyviausių sukilėlių ir jų vadų. Malšinti sukilimo buvo atvykęs pats Vytautas, bet jo čia jau nebereikėjo. Šis valstiečių sukilimas yra pirmasis šaltiniuose minimas lietuvių sukilimas prieš savus bajorus.

Melno taika

Kryžiuočiai neketino atsisakyti Žemaitijos, nežiūrint į tai, kad Torūnės taikos sutartimi jie formaliai atsisakė bet kokių pretenzijų iki Vytauto mirties. Tai matydami, 1414 m. vasarą Vytautas ir Jogaila pradėjo karo veiksmus prieš Ordiną. Karas nebuvo sėkmingas, nes kryžiuočiai visur naikino maisto atsargas, todėl

rudenį buvo sudarytos paliaubos. 1416 m. ir 1418 m. Vytautas bandė diplomatiniais būdais išspręsti Žemaitijos klausimą. Tačiau jo pastangos rezultatų nedavė.

Įsikišęs į šį konfliktą Vokietijos imperatorius Zigmantas palaikė Ordiną – pripažino, kad po Jogailos ir Vytauto mirties Žemaitija jam turi atitekti. Čia Vytauto ir Jogailos nuomonės išsiskyrė, nes Jogaila buvo davęs išankstinį sutikimą būsimajam Zigmanto sprendimui. Vytautas negalėjo su tuo sutikti.

1422 m. prasidėjo naujas karas, kurį pradėjo Vytauto vietininkas husitinėje Čekijoje Kaributas, o vėliau prisijungė pats Vytautas ir Jogaila. Ordinas nnesulaukė nei imperatoriaus, nei vokiečių kunigaikščių pagalbos (vyko husitų karai), todėl 1422 m. rugsėjo mėnesį prie Melno ežero buvo sudaryta taika, kuria Ordinas galutinai atsisakė Žemaitijos ir Užnemunės, bet jam liko Klaipėdos kraštas ir Lenkijos Pamarys. Lietuvai liko siauras 15 km ilgio ruožas tarp Palangos ir Šventosios upės. Šia taika buvo baigti LDK karai su Kryžiuočių Ordinu, o siena, atskyrusi nuo Lietuvos vakarinius lietuvius, išliko nepakitusi iki 1919 m. Versalio taikos.

Vytauto asmenybė

Vytautas gimė apie 1350 m. Jis buvo nedidelio ūgio, ssmulkių veido bruožų, judrus, temperamentingas. Nedaug valgė, nevartojo svaigalų. Laisvalaikį, kurio beveik nebuvo, praleisdavo medžioklėse ir žaisdamas šachmatais. Jis buvo labai stropus, pareigingas ir valingas, kartu išdidus ir net žiaurus baudžiant nusikaltėlius.

Tik Vytauto mirtis sukliudė Lietuvai tapti Karalyste. Vytautas paspartino ššalies ekonominę, socialinę ir kultūrinę raidą. Jis rado geriausius sudėtingų politinių problemų sprendimo kelius. Mokslas jį vadina politiniu genijumi – jam vieninteliam suteiktas Didžiojo vardas.

LDK po Vytauto mirties

Po Vytauto mirties LDK bajorai, susitarę su slavų žemių didikais, didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jaunesnįjį Jogailos brolį Švitrigailą, valdžiusį Černigovo, Seversko – Naugardo ir Briansko žemes. Lietuvos bajorai taip padarė, norėdami išsaugoti valstybingumą. Nors Jogaila, tuo metu buvęs Lietuvoje, taip siekė tapti didžiuoju kunigaikščiu, bet jam teko pripažinti Švitrigailą. Švitrigaila Lietuvą valdė iki 1432 m. – du metus. Jis gynė Lietuvos suverenumą ir siekė gauti Vytauto karūną (čia imperatorius Zigmantas jį palaikė).

Tačiau Švitrigailos įžengimas į sostą buvo tapatus Horodlės unijos sulaužymui, nes unijos sąlygose buvo aiškiai pasakyta, kad po Vytauto mirties Lietuvoje liks didysis kkunigaikštis, kurio LDK feodalai negalės išrinkti be lenkų ponų bei karaliaus sutikimo. Lenkijos ponai privertė Jogailą atšaukti savo žodį – Švitrigailos pripažinimą.

Iškart po Vytauto mirties lenkai klastingai užėmė visus Vakarų Podolės miestus, todėl Lietuvos bajorai ėmėsi žygių. Švitrigaila Vilniuje sulaikė Jogailą ir pareiškė jo nepaleisiąs, kol lenkai negrąžins Podolės. 1430 m. lapkričio 7 d. Trakuose buvo skubiai sudarytos paliaubos iki 1431 m. rugpjūčio 15 d., kada numatyta suruošti bendrą suvažiavimą iškilusiems ginčams spręsti. Tačiau lenkai Podolės negrąžino, todėl LDK kariuomenė įįsiveržė į šią žemę, o Jogaila buvo sulaikytas antrąkart. Jogaila bandė taikytis, o lenkų ponai buvo labai nepatenkinti, kad Švitrigaila išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, be to, jie nenorėjo prarasti Podolės. Brendo karas. Lenkai pareikalavo dar ir Voluinės.

Švitrigailai pavyko surasti nemažai sąjungininkų – Moldaviją, Pskovą, Naugardą, Tverę, 1431 m. – Ordiną. 1431 m. vasarą lenkai pradėjo karą. Pradžioje LDK kariuomenei nesisekė, keletą kartų ji buvo sumušta, bet vėliau, kai į karą įstojo Ordinas, Jogailai teko prašyti paliaubų. 1431 m. rugsėjo 1 d. tokios paliaubos buvo sudarytos. Pagal jas Podolė liko Lenkijai, o Voluinė – Lietuvai. Paliaubos sudarytos beveik dvejiems metams.

1432 m. vasarą pas Švitrigailą tartis dėl taikos atvyko Laurynas Zaremba. Derybos buvo oficialioji jo vizito pusė, o neoficialioji – maišto prieš Švitrigailą kurstymas. Lenkai manipuliavo „religine korta” – skelbė, kad Lietuvoje auga stačiatikių įtaka (tai nebuvo laužta iš piršto – tuo metu rusų žemių kunigaikščių ir bajorų įtaka išties išaugo), o Švitrigala netgi platina stačiatikybę. 1432 m. Ašmenoje apsistojusį Švitrigailą užpuolė sąmokslininkai, tačiau jam pavyko pasprukti į Polocką. Po perversmo didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas jaunesnis Vytauto brolis Žygimantas.

LDK suskilo į dvi dalis, nes Švitrigaila ėmė kovoti dėl sosto. Žygimantą kovoje rėmė Lenkija, jį pripažino Lietuva ir kai kurios rusų žemės, o Švitrigailą – vvisi kiti slaviški LDK kraštai.

Žygimantas Kęstutaitis valdė Lietuvą iki 1440 m. Iš pradžių, tik mirus Vytautui, jis rėmė Švitrigailą kovoje su Lenkija, bet vėliau, lenkų kurstomas gelbėti katalikybę, prisidėjo prie sąmokslo prieš Jogailą, todėl jam buvo būtina lenkų parama. 1432 m. jis pasirašė Gardino sutartį, kuria gavo valdyti Lietuvą. Po jo mirties Lietuva, išskyrus Trakus, turėjo atitekti Lenkijai. Savo ir savo vaikų vardu Žygimantas pasižadėjo niekada nesiekti karūnos, tuo pripažindamas, kad yra Jogailos vasalas.

Tačiau sutartis sukėlė nepasitenkinimą Lietuvoje. Žygimantas ir Jogaila suprato, kad vien jėgos neužteks nugalėti Švitrigailą, todėl 1434 m. Žygimantas suteikė privilegiją visiems LDK bajorams – tiek katalikams, tiek stačiatikiams. Didysis kunigaikštis bajorų naudai atsisakė duoklės, kurią jam mokėjo valstiečiai.

Švitrigaila, įsitvirtinęs Polocke, ginklu galvojo užgrobti Lietuvą. 1435 m. jis susitarė su Livonijos Ordinu ir išžygiavo į Lietuvą. Žygimantui padėjo Lenkija. 1435 m. rugsėjo 1 d. įvyko Pabaisko mūšis, kuriame Švitrigaila ir Livonijos Ordinas buvo sutriuškinti. Mūšis dar vadinamas Šventosios arba Ukmergės mūšiu. Livonijos Ordinui mūšis buvo tas pats, kas Žalgirio kautynės kryžiuočiams.

1436 m. įvyko galutinis persilaužimas, Žygimantas tapo pilnakrauju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, jeigu nekreipsime dėmesio į tai, kad jis buvo priklausomas nuo Lenkijos. Įtvirtinęs savo valdžią, jis ėmė siekti nepriklausomybės, tačiau buvo priverstas pripažinti paklusnumą lenkams, o 1440 mm. Trakuose sąmokslininkai (manoma, kad pakurstyti lenkų) jį nužudė. Žygimantas visą laiką stengėsi laikytis savarankiškos politikos, o į gyvenimo galą jis visai nebeslėpė savo priešiškumo Lenkijai.

Kazimiero valdymas

1434 m. birželio 1 d. mirė Jogaila – geras politikas, ramaus būdo žmogus. Lenkijos karaliumi tapo mažametis jo sūnus Vladisovas III, o reali valdžia atiteko regentų tarybai, vadovaujamai Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio.

Po Žygimanto nužudymo tarp Lietuvos bajorų nebuvo vieningos nuomonės dėl didžiojo kunigaikščio. Švitrigaila neturėjo autoriteto, Vladislovas III buvo susijęs su unija, o Žygimanto sūnaus Mykolo bajorai bijojo, nes jis galėjo keršyti už tėvo nužudymą. Todėl tinkamiausiu kandidatu buvo pripažintas mažametis Jogailos sūnus Kazimieras, kuris 1440 m. birželio 29 d. Vilniaus Katedroje buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nepaisant lenkų prieštaravimų. Taip buvo nutraukta personalinė unija su Lenkija.

1440 – 1492 m. LDK didžiuoju kunigaikščiu buvo Kazimieras – paskutinis LDK valdovas, mokėjęs lietuviškai. Tačiau lenkai nepripažino jo didžiuoju kunigaikščiu, kuriuo titulavosi Vladislovas III.

Kazimiero vyriausybė rūpinosi ryšiais su užsieniu. Draugški santykiai buvo palaikomi su Ordinu, Pskovu, Naugardu, Moldavija. 1444 m. mūšyje ties Varna žuvo Vladislovas III, 1446 m. buvo sutarta, kad Lenkijos karaliumi taps Kazimieras.

1447 m. pavasarį, išvykdamas karaliauti į Lenkiją, Kazimieras suteikė Lietuvos ponų tarybai iškilmingą privilegiją, kuria norėjo parodyti, kad LDK negresia savarankiškumo praradimas. Ši

privilegija užtikrino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir praplėtė bajorijos teises. Į valstybines LDK pareigas Kazimieras pažadėjo skirti tik vietos feodalus. Privilegija didysis kunigaikštis įsipareigojo nesuimti bajoro be teismo, leisti laisvai išvykti į užsienį, nesikišti į bajorų vedybas. Kazimieras atsisakė prievolių, kurias jam ligi šiol atliko bajorų valstiečiai, pažadėjo savo žemėse nepriimti bajorų valstiečių bėglių (to paties reikalaudamas ir iš bajorų). Nuo šiol valstiečius turėjo teisti bajorai. Pirmą kartą LDK istorijoje buvo garantuotos luominės miestiečių teisės. Dar kartą patvirtintos katalikų dvasininkų luominės tteisės. Privilegija buvo taikoma visiems bajorams: ir stačiatikiams, ir katalikams.

1447 m. privilegijos reikšmė

Išplėtus bajorų žemės nuosavybės teises, buvo atimta daug pajamų iš valstybės iždo. Didysis kunigaikštis tapo labiau priklausomas nuo bajorų politiškai ir finansiškai. Privilegija buvo vienas iš teisinių baudžiavos įforminimo etapų, paspartinęs jos raidą.

Lietuvos bajorai savo teisėmis ir laisvėmis artėjo prie lenkų šlėktos. Nors privilegija turėjo išsaugoti Lietuvos savarankiškumą, bet ji išplėtė socialinį pamatą naujai unijai sudaryti.

Kazimiero vietininku Lietuvoje tapo ne koks nors asmuo, o Ponų taryba.

1447 m. birželio 227 d. Krokuvoje Kazimieras vainikavosi Lenkijos karaliumi. Pretenzijas į Lietuvos sostą ėmė reikšti Žygimanto sūnus Mykolas, bet jo niekas neparėmė, todėl LDK valdžia atiteko Ponų tarybai.

Kazimiero valdymo reikšmė

Atsidėkodamas Maskvai, kuri atsisakė remti Mykolą Žygimantaitį, Kazimieras sustabdė ilgaamžę lietuvių ekspansiją į RRytus. Laviruodamas ir vesdamas atsargią politiką, jis išvengė LDK ir Lenkijos karo dėl Voluinės bei Podolės. Vakarų Podolė liko lenkams, o Voluinė – lietuviams.

Valdant Kazimierui, labai pablogėjo santykiai su Krymo chanatu. Iki 1484 m. totoriai LDK nuo Juodosios jūros atstūmė per 150 km.

Kazimieras mirė 1492 m. Gardine.

Aleksandro valdymas

Ponų taryba labai norėjo, kad Lietuva turėtų atskirą valdovą, kuris operatyviai spręstų visus iškilusius klausimus. Po Kazimiero mirties tam susidarė labai patogi situacija. Lietuvos Ponų taryba paskelbė, kad savo testamentu Kazimieras Lenkijos sostą paliko sūnui Jonui Albertui, o LDK – Aleksandrui. Buvo pasirūpinta, kad Kazimiero lavono į Krokuvą nelydėtų Aleksandras. Iš tiesų testamento galėjo ir nebūti – tai galėjo būti tiesiog diplomatinė gudrybė. 1492 m. vasarą Aleksandras buvo vainikuotas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kuriuo iišbuvo iki savo mirties 1506 m. Vilniuje.

Kadangi valdovu Aleksandras tapo tik Ponų tarybos dėka, tai tarybai nesunku buvo išgauti iš jo privilegijų raštą, dar labiau praplėtusį Ponų tarybos teises ir susiaurinusį didžiojo kunigaikščio kompetenciją. Tuo pačiu žemaičiai pasiekė, kad Aleksandras patvirtintų teises ir laisves, Žemaitijai suteiktas Kazimiero.

Aleksandras iškart susidūrė su komplikuotomis tarptautinės LDK padėties problemomis. Jam valdant tapo visiškai aišku, kad LDK neteko rusiškų žemių vienytojos vaidmens, nes XV a. pabaigoje Rusia galutinai išsivadavo iš Aukso Ordos priklausomybės ir sparčiai nnaikino feodalinį susiskaldymą. Vienijimo centru tapo nebe LDK, o Maskvos didžioji kunigaikštystė. Tai buvo didelis lūžis Lietuvos istorijoje.

Prasidėjo nuolatiniai LDK – Rusios konfliktai, gavę „pasienio karo” vardą. Didesni karai vyko 1492 – 1494 m. su Maskva – šiai atiteko rytinės Okos aukštupio kunigaikštystės, 1500 – 1503 m. – rusams vėl atiteko nemaža žemių. Ir po Aleksandro mirties, visą XVI a. pirmą pusę tęsėsi tokie pasienio karai.

1501 m. mirė Lenkijos karalius Jonas Albertas. Už savo kandidatūrą į Lenkijos sostą ėmė agituoti Aleksandras. Tais pačiais metais Lenkijos Karalystės Seimas Piotrkuve karaliumi paskelbė Aleksandrą. Taip pat Seime buvo paskelbtas aktas dėl Lenkijos ir Lietuvos santykių, gavęs Melniko sutarties pavadinimą, nes šiame mieste 1501 m. rudenį jį patvirtino Aleksandras. Dokumentas skelbė, kad Lenkijos Karalystė ir LDK susivienija į vieną nedalomą kūną, lenkai ir lietuviai tampa viena tauta, turinčia vieną karalių, renkamą Lenkijoje. Tokiu būdu buvo siekiama sudaryti naują politinį vienetą, kuriam vadovautų Lenkija. Suprantama, Lietuvos Ponų taryba akto ratifikavimą ilgai atidėliojo, kol, galų gale, 1505 m. Brastoje jį ir visai atmetė. Tokiu būdu aktas tapo beverčiu, tačiau tolesniuose unijų projektuose lenkai juo aktyviai rėmėsi.

Tapęs Lenkijos karaliumi, Aleksandras stengėsi remtis šlėkta, todėl suteikė jai plačias teises – tokias pačias, kokias turėjo Senatas, kodifikavo visus Lenkijos įįstatymus ir papročius, turėjusius įstatymų pobūdį.

Aleksandras – lėtas žmogus, mėgstantis meną ir muziką, bevaikis – 1506 m. mirė Vilniuje, Žemutinėje pilyje. Jis yra palaidotas Vilniaus Katedroje, nes Ponų taryba nesutiko pervežti jo palaikų į Krokuvą. Dabar jo palaikai yra Katedros rūsyje įrengtame mauzoliejuje.

I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas

Jau 1514 m. Lietuvos bajorai kreipėsi į Žygimantą Senąjį, paršydami išleisti įstatymų rinkinį – kodifikuoti įstatymus, nes iki tol Lietuva gyveno vien paprotine teise, be to, įvairių sričių nuostatai skyrėsi. 1522 m. buvo paruoštas Statuto projektas, kuris nebuvo priimtas ir paliktas taisyti – bajorai siekė, kad jų teisės būtų sulygintos su didikų teisėmis.

Svarstymai ir taisymai truko ilgai, nes didikai stengėsi išlaikyti savo privilegijas, o bajorai – sulyginti visų feodalų teises. Statutas buvo priimtas tik 1529 m.

Autentiško Statuto teksto, parašyto senąja gudų kalba, neišliko. Statutą sudarė 13 skyrių ir 240 straipsnių, kuriuose aptariamos valstybinės, baudžiamosios, civilinės bei kitų teisės šakų normos. Statutas teisiškai įformino valstybinę bei visuomeninę LDK santvarką, privilegijuotą feodalų padėtį, politiniame gyvenime įtvirtino vadovaujantį didikų vaidmenį. Statute buvo ir daug pažangių dalykų: nei vienas žmogus negali būti suimtas be teismo sprendimo, panaikinta kolektyvinė atsakomybė už nusikaltimą etc. Statutas pasižymi nepaprastu išsamumu bei sistemingumu.

Statuto rengimo komisijai vadovavo LDK kancleris Albertas Goštautas – neeilinė aasmenybė. 1503 m., būdamas 20 – 25 metų amžiaus, jis tapo Naugarduko vietininku, 1522 m. – Vilniaus vaivada ir kancleriu. Mirė 1539 m. Būdamas Vilniaus vaivada ir kancleriu, jis buvo vyriausias žmogus Lietuvoje. A. Goštautas buvo sumanus Lietuvos savarankiškumo gynėjas, kovojo prieš hegemonistines Lenkijos politikų užmačias. Jo iniciatyva į I Statutą buvo įtraukti straipsniai, draudę svetimšaliams įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti valstybines tarnybas (lenkai buvo laikomi svetimšaliais).

A. Goštautas bandė išvyti iš Lietuvos lenkų vienuolius, nes šie nemokėjo lietuviškai, švaistė šalies turtus. 1534 m. Trakų dvare jis įsteigė mokyklą, rėmė gabius lietuvius (pvz. Mykolą Lietuvį). Manoma, kad jis buvo ir Lietuvos metraščio rašymo iniciatorius.

Albertas Goštautas buvo visapusiška neeilinių gabumų asmenybė. Nors jis meldėsi iš lenkiškos maldaknygės, bet kovojo už lietuvybę. Gabumai jį iškėlė į politinės veiklos viršūnę, kur jis paliko gilų pėdsaką.

Švietimas XV–XVI a.

XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Lietuvoje pradėtos kurti pirmosios europinio tipo mokyklos. Iki XVI a. vidurio susikūrė keli mokyklų tipai: katedrų mokyklos, rengusios dvasininkus, ir atviros pradinių tipo mokyklos: parapinės, dvarų, miestų. Tačiau Lietuvoje nebuvo aukštesnio lygio mokyklų – gimnazijų, miesto mokyklų tinklas taip pat menkai tebuvo išplėtotas – pagrindinė viešojo pradinio mokymo forma iki XVI a. vidurio buvo parapinės mokyklos, steigtos prie kiekvienos didesnės parapinės

bažnyčios. Po Žalgirio mūšio gabesnieji ar turtingesnieji Lietuvos jaunuoliai ėmė vykti ir į užsienio universitetus (nors pirmieji lietuviai aukštąjį mokslą užsienyje – Prahoje – baigė 1389 m.). Daugiausia būdavo vykstama į Krokuvą, mažiau – į Italiją, Vokietiją.

Kartu su perimta vakarietiška mokyklų organizacija buvo perimtas ir universalusis tų mokyklų mokymo turinys: mokomasi lotynų kalbos, aukštesnėse vienuolių mokyklose – Aristotelio filosofijos, teologijos. Visas Lietuvos švietimas turinio ir kultūrinės orientacijos atžvilgiu skaldėsi į kelis pogrupius – mokyklose jis visai nutolo nuo autentiškos pagoniškosios LLietuvos kultūros, tačiau sudarė galimybes perimti Europos šalyse dėstomas žinias; raštinėse buvo perimtos ir Vakarų Europos, ir bizantiškoji rusų rašto tradicija, plėtojama diplomatika (dokumentų surašymo formos); valstiečių, miestelėnų, amatininkų šeimose buvo tęsiama autentiškoji senosios Lietuvos kultūrinė patirtis, tačiau ją sunku buvo sieti su universaliuoju bendraeuropietišku švietimu.

Naujas etapas Lietuvos švietimo raidoje prasidėjo nuo XVI a. vidurio – prasidėjus Reformacijai ir intensyviai plintant Renesanso idėjoms. Antroje XVI a. pusėje gerokai išsiplėtė katalikų ir protestantų parapinių mokyklų tinklas, susidarė sąlygos kurtis vidurinių tipo mmokykloms: seimuose jų reikalavo bajorija, rašiniuose – pažangieji publicistai, atsirado pasirengusių mokytojo darbui žmonių.

To meto Lietuvos šviesuomenės viršūnė intelektu ir erudicija jau prilygo Vakarų Europos profesūrai. Tai matome iš Karaliaučiaus universiteto, kuriame, negalėdami dirbti LDK, 1544 m. įsikūrė nemaža lietuvių ssu daktarų laipsniais.

Vilniaus universiteto įkūrimas

Lietuvos ekonomikos, kultūros ir politinės raidos aplinkybės subrandino visuomenės poreikį turėti aukštąją mokyklą ir parengė jai sąlygas įkurti Lietuvoje. Dėl teisės įkurti tokią aukštąją mokyklą varžėsi katalikai ir protestantai. Kontrreformacijos jėgas palaikė karalius Žygimantas Augustas, ir katalikai 1570 m. gavo teisę Vilniuje įkurti kolegiją ir universitetą.

1579 m. balandžio 1 d. Respublikos karalius Steponas Batoras pasirašė Vilniaus universiteto (Akademijos) įkūrimo aktą. Tai buvo dovana bajorams, nepatenkintiems Liublino unija ir suartėjimu su Lenkija. Organizuoti universitetą ir kolegiją Vilniaus vyskupas Protasevičius pakvietė jėzuitus. Europos kontrreformacijos jėgos – popiežius, jėzuitų Ordinas – tikėjosi, kad universitetas taps kovos su reformacija Skandinavijoje ir su stačiatikybe Rusijoje centru.

Universitetas tapo mokymo ir mokslo įstaiga su dviem fakultetais – filosofijos ir teologijos (nuo 1644 m. iir teisės). Filosofijos fakultetą baigę studentai gerai mokėjo lotynų kalbą, ja rašė, buvo pramokę graikų kalbos, išsilavinę retorikos, logikos srityse, susipažinę su antikos literatūra, filosofijos pagrindais.

Kadangi įsteigimo rašte buvo pasakyta, kad Vilniaus universitetas naudosis tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir Krokuvos universitetas, tai čia buvo teikiami bakalauro, magistro ir daktaro laipsniai, profesoriai ir studentai buvo atleisti nuo bažnytinės ir pasaulietinės jurisdikcijos, nuo mokesčių ir rinkliavų valstybei. Pirmuoju Vilniaus universiteto rektoriumi tapo Krokuvos jėzuitas Petras Skarga.

Kadangi universitete buvo mokoma lotynų kalba, tai ččia mokėsi ir svetimšaliai, o pirmaisiais metais visi profesoriai buvo užsieniečiai. 1596 m. universitete jau mokėsi virš 800 studentų. Per 20 metų buvo išugdyta pirmoji lietuvių dėstytojų ir profesorių karta, kuri savo Vilniaus universitete įgytas žinias jau galėjo pritaikyti Lietuvoje.

Reformacijos ir kontrreformacijos kova Lietuvoje veikė ne tik mokyklų tinklą, jo struktūrą, bet ir mokymo turinį: universlusis europinis mokymo turinys buvo reformuotas, tapo nuosaikiai humanistinis – daug plačiau buvo supažindinama su antikos literatūra, filosofija, mokoma graikų kalbos, aukštasis mokslas gerokai išplėtė žinių apimtį, lavino intelektą. Buvo įvestos gamtos mokslų sritys, nors ir ne tiek, kiek buvo dėstoma geriausiuose Vakarų Europos universitetuose. Nuo antrosios XVI a. pusės į mokymą pradėti įtraukti pirmieji tautinės Lietuvos kultūros dalykai (lietuviškos knygos pradžiamoksliui, lietuvių kalba paaiškinami lotynų kalbos pradmenys).

Taip antroje XVI a. pusėje Lietuvoje susidarė išbaigtos struktūros švietimo sistema, nors mokyklų tinklas tankumu ir neprilygo geriausioms to meto Vakarų valstybėms ir buvo daug vienpusiškesnis.

Lietuvių kalba ir raštas XVI a.

Valstybinė organizacija, jos institucijų veikla, valdančiosios dinastijos susiformavimas, rašto naudojimas valstybės vidaus reikalams sudarė galimybes išreikšti politinę, etninę, kultūrinę savimonę rašytine – išliekamąja forma.

XVI a. kylant valstiečių ir bajorų išsilavinimo lygiui, plintant Renesanso idėjoms, o ypač ketvirtame dešimtmetyje prasidėjus Reformacijai, šalia jau susiformavusio raštijos žanro – metraščių, atsirado įįvairių žanrų grožinė ir publicistinė literatūra. Į poleminės politinės publicistikos skelbimą įsitraukė ir didikai (A. Goštauto „Memorialas” – 1525 m.), ir bajorai. Šalia šių žanrų antroje XVI a. pusėje buvo sukurta poezijos istorine tematika (Jono Radvano „Radviliada”), pasirodė įvairios proginės poezijos, panegirikų. Visa tai antroje XVI a. pusėje visuomenėje subrandino autorinės istorijos poreikį – 1582 m. išėjo Motiejaus Strijkovskio „Kronika” lenkų kalba. „Kronikoje” autorius plačiai rėmėsi antikinės literatūros pavyzdžiais, Viduramžių ir Renesanso laikų Europos istorikų darbais, Lenkijos kronikomis, istorikų veikalais, LDK metraščiais, dokumentika, lietuvių legendomis, pasakomis ir visa tai perteikė, vadovaudamasis renesansine pasaulėžiūra.

Antrojoje XVI a. pusėje Reformacija Letuvoje pasiekė apogėjų. Joje reiškėsi trys srovės: liuteronų, kalvinistų ir arijonų (antitrinitorių). Visų srovių atstovai tarpusavyje polemizavo. Ši polemika sukūrė teologijos ir valstybės vidaus valdymo literatūrą. Daugiausia buvo rašoma lotynų, o į amžiaus pabaigą lenkų kalba.

Kadangi raštą Lietuvos valstybė perėmė iš kaimynų, tai susidarė sudėtingi santykiai tarp kalbų: dauguma XIV – XVI a. raštų buvo kuriama senosiomis, LDK kanceliarijoje naudotomis Rytų slavų ir lotynų kalbomis, o šnekama priklausomai nuo vietovės: Lietuvoje – lietuviškai, kitur – vietos kalba. Ddžiojo kunigaikščio dvare Lietuviškai buvo kalbama tik iki Žygimanto Kęstutaičio mirties (Kazimieras buvo paskutinysis valdovas, mokėjęs lietuviškai). Tai, kad XVI a. kunigaikščio dvaras perėjo į lenkų kkalbą, labai apsunkino lietuvių kalbos kelią į valstybės įstaigas.

Pirmieji vientisi rankraštiniai tekstai lietuvių kalba yra žinomi iš XVI a. pačios pradžios: tai – religinės praktikos (poterių), maldų vertimai iš lotynų kalbos (1503 m.).

Renesanso, o ypač Reformacijos iškelta kiekvienos tautos gyvosios kalbos reikšmė visuomenės gyvenime, išaugusi lietuvių inteligentija, ideologinė protestantų ir katalikų kova dėl įtakos visuomenei parengė sąlygas platesnio masto raštijai ir knygoms letuvių kalba atsirasti. Pirmosios knygos lietuvių kalba buvo protestantiškosios lietuvių inteligentijos (M. Mažvydo, S. Rapolionio, A. Kulviečio) jungtinių pastangų vaisius. 1547 – 1600 m. lietuvių kalba buvo paruošta ir atspausdinta 30 knygų: 8 – ios iš jų LDK, 22 – Prūsijoje. Knygų rengėjai atstovavo demokratiniam požiūriui, vertinančiam liaudies kalbą, siekiančiam knygą ir švietimą padaryti prieinamą ne tik vienam kilmingųjų sluoksniui, bet ir visiems kitiems luomams. Tačiau XVI – XVII a. lietuvių raštijoje nesusiformavo pasaulietinės grožinės literatūros įvairovė.

Kultūrinės raidos sąlygos parengė dirvą spaustuvėms Lietuvoje. Pirmąją spaustuvę Lietuvoje (Vilniuje) 1522 – 1525 m. įkūrė Pranciškus Skorina. Iki XVI a. pabaigos Lietuvoje veikė jau 10 spaustuvių.

Martynas Mažvydas

Nei gimimo data, nei vieta mums nėra žinoma, bet manoma, kad jis gimė apie 1520 m. Gimė Didžiojoje Lietuvoje. Mokėsi Karaliaučiaus universitete. Manoma, kad jau prieš tai jis kažkur mokėsi, nes pabaigti universitetą jam tereikėjo

trijų semestrų. Baigęs universitetą, 1549 m. buvo paskirtas kunigu į Ragainę. 1563 m. gegužės 21 d. Mažvydas mirė.

1547 m. sausio 8 d. pradėtas spausdinti jo paruoštas lietuviškas katekizmas – pirmoji mums žinoma lietuviška knyga, pasirašyta akrostichu.

M. Mažvydo knyga „Katekizmo prasti žodžiai” buvo skirta ne tik dvasininkams ir bajorams, bet ir valstiečiams, liaudžiai. Autorius išreiškė pageidavimą, kad knyga pasiektų kiekvieną žmogų. Dėl to čia, be katekizmo, paties Mažvydo ir jo pagalbininkų parašytų bei išverstų tekstų, yra ir elementorius, lietuvių kalbos pradžiamokslis –– „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti”. Jis turėjo tikslą paskatinti žmones mokytis rašto. Elementoriuje yra abėcėlė, raidžių suskirstymas ir skiemenavimo pratimai.

Demokratinės švietėjiškos tendencijos išskyrė knygą „Ketekizmo prasti žodžiai” iš kitų religinių leidinių.

M. Mažvydo „Katekizmas” buvo skirtas visiems lietuviams, gyvenantiems ne tik Prūsijos hercogystėje, bet ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – knyga prabyla „lietuvninkump ir žemaičiump”, kviesdama juos: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit”.

M. Mažvydas nusipelnė kultūrai ne tik kaip pirmasis lietuvių literatūrinės kalbos, bet ir kaip pirmojo originalaus eilėraščio ((eiliuotoji prakalba – „Knygelės pačios bylo”) lietuvių kalba kūrėjas. Prakalba yra labiau pasaulietinio negu religinio turinio. Joje atsispindi sunki socialinė ir kultūrinė liaudies būklė, senojo tikėjimo – pagonybės – liekanos.

Abraomas Kulvietis

Tiksli jo gimimo data nėra žinoma, bet sprendžiant iš to, kkad į Krokuvos universitetą jis stojo 1528 m., o 1540 m. karalienė Bona Sforca jį pavadino „jaunuoliu”, jis galėjo gimti apie 1510 – 1512 m. Aišku, kad jis, kaip ir Mažvydas, prieš stodamas į universitetą, yra kažkur mokęsis. Jau po metų gavo bakalauro laipsnį, o 1530 m. iš Krokuvos išvyko.

Apie 1535 m. A. Kulvietis grįžo į Lietuvą, o 1536 m., gavęs Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto rekomendacinį laišką, išvyko į Prūsiją, ėmė studijuoti įvairiose Europos šalyse.

1538 m. jis vėl grįžo į Lietuvą, 1539 (1540 ?) Vilniuje įkūrė mokyklą, skirtą specialioms klasikinių kalbų studijoms. Ši Kulviečio mokykla turėjo tikslą ruošti vykstančius studijuoti į Vakarus. Didelę įtaką Kulviečiui padarė Liuterio mokslas, kurį jis ėmė skleisti Lietuvoje, todėl 1542 m. A. Kulvietis neteko Bonos SSforcos palankumo ir jo mokykla buvo uždaryta.

1545 m. birželio mėnesį A. Kulvietis mirė. Jo motina paskleidė gandus, kad jis buvo nunuodytas, tačiau dabar aišku, kad A. Kulvietis mirė nuo džiovos.

Stanislovas Svetkus Rapolionis

Ir jo gimimo data mums nežinoma, bet, sprendžiant pagal tai, kad 1545 m. jis mirė, būdamas 60 m. amžiaus, jis bus gimęs apie 1485 – 1486 m.

1528 m. jis įstojo į Krokuvos universitetą, vėliau mokėsi Vitenbergo universitete, gavo teologijos daktaro laipsnį, nuvyko į Karaliaučių, čia kurį laiką dėstė hebrajų kkalbą. Būdamas labai iškalbingas, įgijo didžiulį populiarumą. Ne tik universitete, bet ir visame mieste jis buvo laikomas geriausiu Karaliaučiaus teologu. Kai buvo sumanyta išversti į lietuvių kalbą Bibliją, jis tapo vyriausiuoju redaktoriumi. Tik staigi mirtis nutraukė šį jo darbą. Mirė nuo apopleksijos.

Stanislovas Rapolionis yra parašęs lietuviškų giesmių, vertė Bibliją į lietiuvių ir lenkų kalbas (neišliko).

Archtektūra ir dailė XIV–XVI a.

Lietuvos architektūros raida vyko keliomis kryptimis. Pirmasis architektūros stilius, plačiau pasireiškęs Lietuvoje, pasirodęs čia XIV a. pabaigoje, buvo gotika. Tai ir ankstyvasis stilius (XIV a. pabaiga – pirma XV a. pusė – šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje) ir brandusis stilius (XV a. antra pusė – XVI a. pabaiga – šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno Namai Kaune). Perimti pagrindiniai stiliaus bruožai, pritaikomi prie vietos sąlygų, statybinių medžiagų, skonio, įgavo specifinių ypatybių.

Gotika buvo ir pirmasis stilius, pasireiškęs Lietuvos dailėje: išlikęs Kęstučio, majestotinis Vytauto antspaudas, kokliai, freskų fragmentai. Kai kuriose dailės srityse buvo jaučiama ir bizantinės dailės įtaka. Žinoma, kad Jogaila, vykdamas į Lenkiją, vežėsi dailininką.

Daugiau yra išlikę nuo pirmosios XVI a. pusės pradėjusio reikštis Renesanso stiliaus dailės kūrinių. Tai – Vilniaus Katedros antkapinės plokštės. Plito portreto žanras, XVI a. tapęs rūmų, rezidentinių pilių ir dvarų puošmena.

Įdomi Lietuvos architektūros ir dailės ypatybė – ilgą laikotarpį stiliai pplito vienas greta kito: XVI a. šalia gotikos jau buvo statomi ir Renesanso stiliaus pastatai – Vilniaus Žemutinė pilis, pilys Biržuose, Vilniaus universiteto ansamblis. O Renesenso stiliaus pastatų buvo statoma iki XVII a. vidurio – jau formuojantis barokiniam grožo supratimui.

Muzika ir teatras XV–XVI a.

Didžiojo kunigaikščio ir didikų dvaruose iš pradžių muzikavimas rėmėsi liaudies tradicijomis. Per kunigaikščio ir didikų dvarus Lietuvoje plito ir kitų tautų muzikavimas bei instrumentai. Yra žinoma, kad Vytauto žmona 1408 m. iš Vokiečių Ordino magistro dovanų gavo vargonėlius. Nuo XVI a. pradžios Lietuvos aukštuomenėje tapo madingos vokalinės – instrumentinės kapelos: jas turėjo Vilniaus Katedra, karaliai, didikai Radvilos, Goštautai, vėliau kapelas įsigijo Sapiegos, Tiškevičiai. Ne vienas iš šių kolektyvų buvo kartu ir profesionaliosios pasaulietinės muzikos atlikėjai. Daugelis iš to meto išlikusių kompozicijų yra anoniminės.

XVI a. viduryje Vilniuje ir kituose stambiuose didikų dvaruose kūrė atvykę iš Vidurio Europos bei Lenkijos kompozitoriai ir atlikėjai (Valentinas Bakfarkas, Kiprijonas Bazilikas, Vaclovas Šamotulietis).

Vilniaus kapelų muzikantai dalyvaudavo Vilniaus pilies rūmų teatro operos spektakliuose. Paskutiniame XVI a. ketvirtyje Lietuvoje pradėjo veikti mokykklinis teatras, jungęs saviveiklos ir profesionalaus kolektyvo bruožus, kartu buvęs religinio švietimo dalimi. Pirmasis vadinimas „Heraklis” buvo pastatytas 1570 m. tik ką įsteigtoje Vilniaus kolegijoje. Mokyklinis teatras veikė ir kitose kolegijose. XVI a. vaidinimų ddramaturgijos struktūra, tematiniai elementai bei tipizacija (maža dėmesio kreipiama į charakterio individualizvimą, o siekiama kurti apibendrintą profesijos ar temperamento atstovą) turėjo renesansinės kūrybos bruožų.

Valakų reforma

Vyriausybė, stengdamasi padidinti iždo pajamas ir ieškodama išeities iš susidariusios valstiečių prievolių krizės, visoje Lietuvoje ir didelėje Baltarusijos dalyje ėmėsi agrarinės reformos. Reforma pradėta vykdyti didžiojo kunigaikščio dvaruose ir valsčiuose, paskui vykdyta stambiuose privačiuose dvaruose ir bažnytinėse žemėse.

Įžanginis reformos aktas buvo 1547 m. nuostatai pilių ir dvarų urėdams. Šiais nuostatais valstiečiams buvo uždrausta pirkti ir parduoti žemę – taip buvo stabdoma turtinė kaimo diferenciacija.

Pagrindinis reformos įstatymas – Valakų Nuostatai – paskelbtas 1557 metais. Čia sakoma, kad visa valstybinių valstiečių žemė yra didžiojo kunigaikščio nuosavybė. Kiekviena valstiečio šeima gauna iš jos po valaką (apie 21 ha). Jeigu šeimai valako yra per daug, tai ji gali jį dalintis su kita šeima perpus. Gauti daugiau kaip valaką valstietis negali. Matininkams ir revizoriams buvo liepta valakais matuoti visą žemę (ir dvaro, ir valstiečių), išskyrus privilegijuotųjų bajorų žemes. Jeigu bajoro žemė yra įsiterpusi ir kliudo sujungti laukus į vieną plotą, jam reikia duoti atitinkamos vertės žemės plotą kitur. Šeimyniškiai paverčiami daržininkais su 3–mis margais (valakas = 30–33 margai) žemės ir lažo prievole.

Greta valstiečių žemių, gerose, derlingose žemėse buvo steigiami palivarkai. Septyni

valstiečių valakai turėjo aprūpinti darbo jėga vieną palivarko valaką. Jeigu skirtos normos neužtenka baigti darbams, valstiečiai privalo eiti į talką, bet dvaras tuomet tradiciškai juos maitina.

Valakų žemė rūšiuojama į gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą. Atsižvelgiant į rūšį, nustatomas piniginės rentos (činšo) dydis. Valsčių, kuriuose nebuvo steigiama palivarkų (kur nebuvo dvarų), valstiečiai buvo laisvi nuo lažo, tačiau mokėjo daug didesnį činšą.

Valakais žemė buvo matuojama ne tik tam, kad galima būtų nustatyti valstiečių prievoles pagal jų ūkinį pajamingumą, bet ir tam, kkad palivarkuose ir kaimuose būtų laikomasi trilaukio su sėjomainos ciklu. Kaimo žemė buvo dalinama į 3 lygius laukus, o lauke atmatuojama tiek rėžių, kiek yra valstiečių ūkių. Taip kiekvienas valstietis gavo po tris rėžius – po vieną kiekviename lauke. Tačiau taip taisyklingai padalinti žemę nebuvo lengva, nes tarp dirbamos žemės pasitaikydavo krūmų, lydimų ir dirvonų. Žemė, kurios matuojant dėl gamtinių kliūčių negalima buvo apimti keturkampiu, buvo paliekama už išvestos lauko ribos ir vadinama užusieniu. Užusienio gyventojų žemė valakais nebuvo matuojama. MMatininkai tik nustatydavo, kiek joje margų, kokios jie yra rūšies ir kiek už tą žemę reikės mokėti činšo.

Matininkams buvo nurodyta, kad kaimų gyvenvietės turi būti statomos viduriniame lauke, sausoje vietoje, netoli šaltinio ar kito vandens telkinio. Kaimo gatvė turėjo eiti sskersai vidurinio lauko, abipus kelio išdėstant sodybinius sklypus ir trobesius. Šeimoms dalijantis, kaimas negalėjo eiti ilgyn, o siaurėjo sodybos ir tankėjo išilgai skeliami rėžiai.

Į palivarkus skiriami urėdai buvo atlyginami trečdaliu palivarko derliaus. Be to, kaime jie gaudavo po tris valakus žemės ir sklypą daržui prie dvaro sodybos. Urėdui buvo draudžiama naudoti lažinį valstiečių darbą jam skirtuose valakuose ir žemės sklype – ten dirbti galėjo jo šeimyna arba pasamdyti valstiečiai. Apie palivarko derlių urėdas turėdavo pateikti ataskaitą. Ūkinę urėdo veiklą kontroliavo didžiojo kunigaikščio revizoriai ir iš dalies valstiečiai, iš kurių tarpo buvo skiriamas kluonininkas, saugojęs suvežtą ir į kluoną sukrautą javų derlių.

1559 m. buvo revizuotos didžiojo kunigaikščio girios, sudarytas jų aprašymas ir sureguliuotas valdymas. Girios buvo suskirstytos eiguvomis ir paskirti eiguliai, kkurie turėjo ne tik saugoti mišką, bet ir prižiūrėti miško kelius, įrengti tiltus ir brastas.

Valakų reforma kaime

Sudarant naujus kaimus, buvo keičiami ir jų pareigūnai: šalinami pristovai ir skiriami vaitai bei suolininkai. Vaitu urėdas skyrė tą valstietį, kurio klausyti sutiko kiti kaimo gyventojai. Už tarnybą jis gaudavo vieną valaką, laisvą nuo prievolių, ir galėjo imti kitą, bet už jį turėjo mokėti činšą. Už padarytą nusikaltimą urėdas vaitą galėdavo nubausti, bet be revizoriaus sutikimo pašalinti iš pareigų jo negalėjo. Vaitas skelbė urėdo įįsakymus ir žiūrėjo, kad jie būtų vykdomi. Vaitas buvo skiriamas vienam dideliam arba keliems mažesniems kaimams. Įstatyme buvo pasakyta, kad vaito žinioje turi būti ne daugiau šimto, o Žemaitijoje – net keleto šimtų valakų. Kiekviename kaime priklausomai nuo kiemų skaičiaus vaitui į pagalbą būdavo skiriama po kelis suolininkus. Suolininkai prižiūrėjo kaimo tvarką, nustatydavo vieno valstiečio padarytą žalą kitam ir dalyvaudavo urėdo teisme kaip prisiekę liudininkai.

Tuose Lietuvos valsčiuose, kur didžiojo kunigaikščio dvarų nebuvo ir palivarkai nebuvo steigiami (tokių valsčių buvo apie 1/3), valstiečiai liko baudžiauninkais činšininkais.

Valaką valstietis galėjo imti arba neimti. Nepaėmęs valako valstietis galėjo iškeliauti kaip bežemis ir tapti laisvu, arba išeiviniu, žmogumi. Paėmęs valaką, jis būdavo įrašomas į dvaro inventorių ir išeiti nebegalėjo. Išėjęs be urėdo leidimo valstietis buvo laikomas pabėgusiu, ir vaitas su dvaro tarnautojais turėjo jo ieškoti.

Valakų įstatyme greta bajorų minimi ir žemininkai – privilegijuotieji bajorai (šlėktos), turintys žemės nuosavybės teisę. Žemininkų žemė nebuvo matuojama.

Valakų reforma miesteliuose

Įstatyme buvo pasakyta, kad mietelėnų žemė yra matuojama ir apdedama činšu. Skirtingai nuo kaimų, miesteliuse sodybinė žemė atskiriama nuo valakinės. Sodybinė žemė dalijama į kiemus ir daržus, matuojama ne margais, o rykštėmis (2,5 aro); už ją nustatomas ne vienodo dydžio činšas: prie turgaus aikštės ar prie vieškelio jis didesnis, o atokiau –– mažesnis. Miestelėnai, turintys valakinės žemės, naudojosi ja tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir valtiečiai činšininkai. Jie lažo nėjo, bet mokėjo dvarui činšą ir buvo jo valdžioje. Miestelėnas, neturintis valakinės žemės, buvo laikomas laisvu, bet ne privilegijuotu žmogumi. Jis galėjo išsikelti, parduoti savo gyvenamąjį namą ir kitus trobesius, tačiau neturėjo teisės nei pirkti, nei parduoti žemės sklypo, net to, kuriame buvo jo kiemas. Kiemo ir daržo sklypu jis tik naudojosi.

Miestelio valdytojas buvo dvaro urėdas. Kaip ir kaimuose, miesteliuose buvo skiriamas vaitas. Įstatyme pasakyta: „Didesnių miestų vaitams mūsų revizoriai turi duoti po valaką, o mažesnių – po pusvalakį. Už tai jie turi žiūrėti tvarkos ir rūpintis, kad mūsų pajamos didėtų, pastočių ir kitos rinkliavos būtų vykdomos, kaip apie tai nuostatuose pasakyta.” Vykdant reformą, įstatymas buvo pakeistas: didesnių miestelių vaitai turėjo gauti po du, o mažesnių – po vieną valaką. Miestelio vaito teisės buvo tokios pačios, kaip ir kaimo vaito – jį teisti ir bausti galėjo dvaro urėdas.

Reforma miesteliuose turėjo ir urbanistinių tiksų. Gyvenvietės centre matininkai stengėsi sukurti kvadratinę arba stačiakampę turgaus aikštę. Karčemų laikymas ir svaigalų pardavinėjimas valstybiniuose miesteliuose buvo didžiojo kunigaikščio valdžioje, ir mokestis už tai ėjo į iždą, jeigu atskira privilegija nebūdavo kam nors perleidžiamas.

Valakų reformos rezultatai

Reforma pakėlę darbo našumą žžemės ūkyje ir smarkiai padidino iždo pajamas. Sudarant laukus ir juos dalijant į rėžius, nemaža nedirbamos žemės buvo paversta dirbama, praplėstas dirvų ir šienaujamų pievų plotas. Nemažą reikšmę turėjo trilaukio su sėjomainos ciklu pavertimas privaloma žemdirbystės sistema.

Reforma pakeitė socialinių santykių kaime raidą. Ji panaikino skirtumą tarp dvaro žmonių, buvusių nelaisvųjų kaimynų, ir tarp valsčiaus žmonių, buvusių laukininkų. Reforma suvienodino valstiečių ūkių pajėgumą. Sumažėjo neturtingųjų ir turtingųjų, tarp kurių anksčiau klostėsi socialinė nelygybė. Atėmus dalį žemės iš turtingųjų, rinkoje atsirado daugiau darbinių gyvulių, kurių, gavęs paskolą iš dvaro, galėdavo nusipirkti neturtingesnis.

Iš pradžių buvo nemaža ir tuščių valakų, nes valstiečiai jų galėjo ir neimti. Tačiau apie 1570 m. reforma buvo užbaigta, tušti valakai apgyvendinti.

Sekdami didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pavyzdžiu, didikai ir bažnytiniai žemvaldžiai taip pat ėmė matuoti savo žemes valakais ir nuo jų nustatinėti prievoles. Reforma panaikino dešimtinės mokestį.

Vykdant reformą ir tuoj po jos baigimo daugelis miestų prašė Magdeburgo teisių ir jas gavo, nors ir ne originaliame, o pakoreguotame variante. Tačiau ir gavęs Magdeburgo teises, miestas vis tiek būdavo kontroliuojamas žemvaldžio.

Apskritai Valakų Reforma buvo pažangus reiškinys, įtvirtinęs kokybiškai naujus žemės santykius.

LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje

XVI a. smarkiai pablogėjo LDK tarptautinė padėtis. LDK, turinti labai didelę teritoriją, pasirodė silpna tarp stiprėjančių kaimynių:

Rusijos, Turkijos (Osmanų Imperijos) su vasalu Krymo chanatu ir Švedijos. Švedija išsiskyrė iš kitų valstybių tuo, kad jos valstiečiai nebuvo atidavinėjami bajorams (riteriams), nebuvo paversti baudžiauninkais ir neprarado pilietinių teisių. Todėl valstiečiai į karus dėl Baltijos pajūrio ėjo kaip piliečiai.

Rusijai pavyko visiškai nusikratyti mongolų – totorių jungo ir XVI a. pradžioje baigti vienyti atskiras kunigaikštystes. Jos užsienio politika rėmėsi idėja visus rusus pravoslavus suvienyti vienoje valstybėje ir, priėjus prie Baltijos jūros, plėsti ryšius su Europos valstybėmis. Siekdama šio tikslo, Rusija ppradėjo ilgus karus su LDK.

LDK teko gintis ir nuo nepaliaujamų totorių puldinėjimų. 1549 m. totoriai surengė keletą grobiamųjų žygių, kurių metu padarė daug žalos, pagrobė nemažai belaisvių. Sklido gandai, kad jie ruošia didžiulį puolimą į LDK gilumą.

Sunkia našta užgulė Lietuvą ir 1558 m. prasidėjęs Livonijos karas su Rusija.

Be to, krašte gilėjo bajorų anarchija. Kadangi nebuvo paveldimosios monarchijos, tai bajorai, rinkę karalių, galėjo jam diktuoti savo sąlygas ir reikalauti privilegijų.

Taigi, XVI a. viduryje LDK padėtis tapo tragiška. Vienintelis kelias, kuriuo galima bbuvo eiti – tai suartėjimas su Lenkijos Karalyste ir personalinės unijos pakeitimas federacija.

Liublino unijos priežastys

Nuo 1558 m. vyko Livonijos karas, reikalavęs vis daugiau ir daugiau finansinių išteklių. Žygimantui Augustui vis dažniau tekdavo prašyti jų iš bajorų, skolintis, užstatinėti dvarus. Bajorai bbuvo nepatenkinti karo prievole, jie ėmė nebeatvykti su savo būriais į paskirtą vietą. Bajorai kariavo negaudami algos, o pats karas jiems atrodė betikslis. Tapo aišku, kad viena Lietuva nepajėgia kariauti su Rusija dėl Livonijos ir kitų rusų žemių (Lenkija Livonijos kare nedalyvavo).

Lietuviai bajorai, matę grėsmę iš Rusijos, stengėsi suartėti su lenkais, tikėdamiesi paramos. Atsirado dingstis peržiūrėti Lietuvos ir Lenkijos uniją. Tam egzistavo ir vidinės prielaidos:

1. Po Horodlės unijos LDK perėmė Lenkijos santvarkos institucijas ir įkūrė jas savo valstybėje.

2. Lietuvos bajorai jau buvo sulenkėję, kalbėjo lenkiškai. Tai juos skatino susivienyti su „tautiečiais”.

3. Turėdami dideles ekonomines teises, Lietuvos bajorai troško turėti ir politines – susilyginti su lenkų šlėkta.

Lenkija taip pat siekė unijos. Ją nepaprastai viliojo turtingos Ukrainos žemės, priklausančios LDK. Be to, llenkus neramino Žygimanto Augusto senatvė, sosto įpėdinio klausimas, nes karalius buvo bevaikis. Lenkijai grėsė ir pavojus iš Turkijos.

Liublino unija

1562 m. rugsėjo 13 d. karo stovykloje prie Vitebsko LDK bajorai surašė aktą, reikalaujantį unijos, ir įteikė jį Žygimantui Augustui. Akte bajorai prašė sušaukti bendrą seimą unijos klausimui spręsti. Bajorai pareiškė, kad jie nori seimuose kartu su lenkų šlėkta spręsti valstybinius reikalus, bendrai rinkti valdovą, naudotis vienodomis teisėmis ir laisvėmis, bendrai gintis nuo priešų. Skirtingai negu bajorai, Lietuvos didikai nenorėjo tokios glaudžios uunijos: jie siekė sudaryti tokią sąjungą, kuri užtikrintų Lietuvai karinę Lenkijos paramą, bet paliktų Lietuvai savarankiškumą. Lenkų ponai LDK norėjo prisijungti provincijos teisėmis. Pats Žygimantas Augustas buvo glaudžios abiejų valstybių unijos šalininkas.

Lenkijos ir LDK atstovų derybos dėl unijos prasidėjo 1563 – 1564 m. seime, sušauktame Varšuvoje. Abiejų pusių siekiai buvo skirtingi, todėl bendrame seime unijos klausimo išspręsti nesisekė. Vyko audringos derybos, nedavusios rezultatų.

1569 m. sausio 10 d. Liubline vėl buvo sušauktas bendras LDK ir Lenkijos atstovų seimas. Atvykę į Liublino seimą, Lietuvos bajorai susėdo atskiroje salėje ir pasiruošė pateikti savo siūlymus dėl unijos.

Lenkijos ponai reikalavo sąjungos Krėvos ir Melniko unijų pagrindu. Lietuvos didikai nepripažino tų unijų, nes jos iš tikrųjų nebuvo įgyvendintos. LDK ponai rėmėsi II Lietuvos Statutu, kuriame apie unija nebuvo pasakyta nė žodžio. Todėl seime tarp abiejų valstybių atstovų kilo smarkūs ginčai. Lietuvos atstovai, tarp kurių žymiausi buvo delegacijos vadovas kancleris Mikalojus Radvila Rudasis ir žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Chodkevičius, norėjo išlaikyti LDK valstybingumą. Jie reikalavo, kad išrinktas valdovas Lietuvoje turėtų valdžią tik tuomet, kai Vilniuje bus atskiru aktu patvirtintas didžiuoju kunigaikščiu, kad seimai rinktųsi ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, kad specifinius Lietuvos reikalus spręstų atskiras Lietuvos seimas, kad urėdai Lietuvoje būtų suteikiami tik Lietuvos piliečiams.

Lenkijos ponai, suprantama, su ttuo nesutiko. Žygimantas Augustas palaikė lenkus. Nepavykus šioms deryboms, LDK atstovai 1569 m. vasario 28 d – kovo 1 d. netikėtai išvyko iš Liublino namo. Kai paaiškėjo, kad nemaža dalis atstovų „pabėgo”, seimas iširo. Tada lenkai pareikalavo, kad Žygimantas Augustas prijungtų prie Lenkijos Palenkę ir Voluinę. Kadangi juridiškai be Lietuvos bajorų sutikimo jis to padaryti negalėjo, tai buvo pasitelkta prievarta. 1569 m. kovo – birželio mėnesiais Kijevo, Vraclavo, Voluinės ir Palenkės vaivadijos buvo atplėštos nuo Lietuvos ir prijungtos prie Lenkijos. Kad ir kaip piktinosi Lietuvos didikai, bet karas su Rusija ir lėšų stygius privertė juos nusileisti ir nepradėti karo su Lenkija.

1569 m. birželio 6 d. Lietuvos delegacija grįžo į Liubliną. Dabar delegacijai vadovavo J. Chodkevičius, labiau linkęs sudaryti uniją. Mikalojus Radvila Rudasis atsisakė dalyvauti derybose. Vis dėlto LDK atstovai ir toliau kėlė savo reikalavimus.

Lenkijai užgrobus Ukrainą, seime tarp jos atstovų didesnę taką įgijo nuosaikieji, nes agresyviųjų pretenzijos ir siekiai buvo patenkinti. Nuosaikieji formaliai sutiko traktuoti LDK ir Lenkiją kaip lygiateises valstybes. Lenkų senatoriai parengė kompromisinį Liublino unijos projektą, kurį patvirtino Žygimantas Augustas. Su tokiu sprendimu sutiko ir LDK atstovai. 1569 m. liepos 1 d. Lenkijos ir LDK seimai parengė to paties turinio raštus apie abiejų valstybių susijungimą. Raštus 1569 mm. liepos 4 d. patvirtino Žygimantas Augustas.

Liublino unijos sąlygos

1. LDK ir Lenkija susijungia į federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę – Respubliką – ir sudaro bendrą valstybę su vienu valdovu, vienu įstatymų leidžiamuoju organu – Seimu Varšuvoje ir bendra užsienio politika.

2. Karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį renka bendras Lietuvos ir Lenkijos bajorų seimas Lenkijoje, karalius vainikuojamas Krokuvoje. Tuo panaikinami atskiri rinkimai ir vainikavimo Vilniuje ceremonija.

3. Visi LDK tarybos nariai ir pareigūnai privalo prisiekti Lenkijos karaliui ir Karalystei.

4. Lenkijos šlėktos turi teisę turėti dvarų Lietuvoje, o Lietuvos bajorai – Lenkijoje. Tuo panaikinamai atitinkami Lietuvos Statuto straipsniai.

5. Respublikoje cirkuliuoja vienodo svorio monetos.

6. Tarnybos ir titulai su žemėvalda paliekami tiems, kas juos turi, o egzekucija nevykdoma.

7. Visi Lietuvos teismų dokumentai, visi iš Karalystės kanceliarijos jiems siunčiami raštai turi būti „ne kitaip, kaip rusiškai surašyti”.

Liublino unijos reikšmė

1. Unija sudarė palankias sąlygas šlėktų diktatūros stiprėjimui, LDK valstybingumo nykimui, politiniam ir ekonominiam smukimui.

2. Unija sudarė sąlygas bendromis jėgomis laimėti Livonijos karą.

3. Unija sudarė sąlygas lenkų ekspansijai į lietuvių, gudų, ukrainiečių žemes.

4. Unija spartino lenkų kalbos bei kultūros skverbimąsi į LDK, lietuvių bajorų nutautėjimą.

5. Unija sukūrė ypatingą, precedento neturinčią, jungtinę valstybę.

Nepaisant to:

1. LDK išlaikė savo herbą, teritoriją, valstybinę organizaciją (iždą, įstatymus, teismus, kariuomenę, vykdomąją valdžią) – iki pat

XVIII a. pabaigos buvo atskiras politinis vienetas.

2. Respublikos seime LDK atstovai reikalus svarstė ir įstatymų projektus rengė atskiruose posėdžiuose.

3. LDK turėjo atskirus pinigus.

4. Derybose su kitomis šalimis būdavo sudaromos mišrios delegacijos.

Taigi, Liublino unija nebuvo Lietuvos tragedija. Tai tebuvo posūkis į bajoriškosios demokratijos – anarchijos pusę.

Gediminaičių dinastijos pabaiga

1572 m. liepos 7 d. Palenkėje, Knišine, mirė Žygimantas Augustas, paskutinysis Gediminaičių dinastijos atstovas. Valdovas buvo bevaikis. Taip baigėsi Gediminaičių dinastijos valdymas, kurį apie 1286 m. pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Butegeidis. Liko tik netekėjusi jjau nebejauna didžiojo kunigaikščio sesuo Ona ir tolimų giminaičių.

Naują valdovą pagal unijos aktą reikėjo išrinkti bendrame seime. Ligi tol Lietuvos didysis kunigaikštis nebuvo renkamas. Jeigu būdavo keli pretendentai į sostą, lemdavo Ponų tarybos pripažinimas, vadinamas išrinkimu.

Pagal Unijos aktą išrinktasis karalius neturėjo būti atskirai renkamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Akte taip pat nebuvo numatyta, kas valdo jungtinę valstybę, kada karaliaus nėra. 1573 m. Varšuvoje buvo sušauktas konvokacinis (priešrinkiminis) seimas, kuriame nugalėjo katalikai: interregnu buvo pripažintas Gniezno arkivyskupas Uchanskis, o ne Mažosios Lenkijos ssiūlytasis reformatas maršalka Firlėjus. Karalius turėjo būti renkamas tarp Varšuvos miesto ir Volos kaimo esančiame lauke; jį rinko visi bajorai, pasidaliję vaivadijomis.

Seime dalyvavę pravoslavai ir reformatai nesipriešino ir pripažino katalikų arkivyskupą interregnu, tačiau jie labai susirūpino savo teisių išsaugojimu. Seimo mmetu jie parengė specialų disidentinį aktą, kuriame buvo reikalaujama garantuoti tikybos laisvę ir paskelbti, kad dėl tikėjimo niekas nebus persekiojamas (kad nepasikartotų Šv. Baltramiejaus naktis 1572 m. rugpjūčio 24 d. Paryžiuje). Aktą, pavadintą konfederaciniu, disidentai pateikė tvirtinti seimui. Visi seimo dalyviai pasauliečiai disidentinį aktą patvirtino, nepatvirtino jo tik senatoriai vyskupai (išskyrus vieną).

Į Respublikos valdovo sostą buvo net keli kandidatai užsieniečiai, tarp jų ir Rusijos caras Ivanas IV Žiaurusis. 1573 m. varžybas laimėjo Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua. Per pirmuosius karaliaus rinkimus buvo nustatytos valstybinės (konstitucinės) teisės normos, kurios atsispindėjo Henriko artikulų ir pacta conventa aktuose. Karalius pasižadėjo nesiekti, kad sostas taptų paveldimas, patvirtino konfederacinį disidentų aktą, pažadėjo šaukti seimą ne rečiau kaip kas dvejus metus, be seimo nutarimo nnešaukti bajorų į karą, o karo nepradėti ir taikos nedaryti be Senato nutarimo. Henrikas Valua pacta conventa aktu įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų (rezidentų), apmokėti Žygimanto Augusto skolas, karo atveju kariuomenę samdyti savo lėšomis. Jeigu karalius šių sąlygų nevykdytų, bajorai gali atsisakyti būti paklusnūs. Henrikas Valua buvo labai nuolaidus. Pats būdamas 23 metų amžiaus, jis pažadėjo vesti Žygimanto Augusto seserį, kuriai ėjo 55–ieji. Vedybos buvo reikalingos, kad būtų išlaikytas nors šioks toks dinastinis ryšys. Tačiau iš tikrųjų HHenrikas Valua kunigaikštytės Onos taip ir nevedė. Jis karaliavo tik 5 mėnesius. Sužinojęs apie savo brolio Karolio IX mirtį, jis, nieko nesakęs, išvyko į Prancūziją ir ten tapo karaliumi Henriku III. Taigi, pasibaigus Gediminaičių dinastijai, išrinktas į Respublikos sostą karalius privalėjo laikytis pacta conventa nuostatų, kitaip bajorai turėjo teisę jo neklausyti ir kelti maištą. Respublika sparčiai ritosi į anarchiją.

Steponas Batoras: vidaus politika

Naujuoju karaliumi buvo išrinktas vengras Steponas Batoras, valdęs Respubliką 1576 – 1586 m. Jo konkurentas buvo Habsburgų dinastijos imperatorius Maksimilijonas. Stepono Batoro pripažinimas labai susikomplikavo. Reformatai jį rėmė už religinę toleranciją, kurią Batoras gynė, būdamas turkams pavaldžios Transilvanijos vaivada. Tačiau Gnezno arkivyskupas atsisakė jį karūnuoti, o popiežius nepriėmė jo pasiuntinių, atvykusių pareikšti pagarbos. Kai Steponas Batoras davė pažadą, kad atsisakys iždo naudai žmonos Onos Žygimantaitės privačių dvarų, šauks Respublikos seimus pakaitomis Lenkijoje ir Lietuvoje, LDK etmonais neskirs svetimtaučių (kuriais buvo laikomi ir lenkai), atsiims prarastas LDK žemes ir karams naudos savo kariuomenę, jį pripažino Lietuvos didikai.

Steponas Batoras akcentavo, kad jis nenori būti „popierinis karalius”. Pagrindinis jo vidaus politikos uždavinys buvo karaliaus valdžios stiprinimas. Tačiau Steponas Batoras buvo itin protingas, todėl suprato, kad bet koks atviresnis mėginimas siekti absoliutizmo sukels didžiulį pasipriešinimą. Jis nutarė remtis katalikų Bažnyčia, disponavusia stambiąja žemėvalda iir kitokiais turtais, jėzuitų Ordinu. Jo pasirinkta vidaus politikos taktika buvo laviravimas tarp didikų ir vidutiniosios bajorijos. Vis dėlto Steponas Batoras labiau orientavosi į stiprėjančią bajoriją. 1578 m. jis įstegė Vyriausąjį tribunolą Lenkijoje, o 1581 m. – Lietuvoje. Vyriausiasis tribunolas – tai aukščiausia apeliacinė instancija bajorams. Taip Steponas Batoras sulygino kai kurias bajorų ir didikų ekonomines ir politines teises, išvadavo bajorus nuo didikų valdžios, sustiprino feodalines bajorų teises. Stiprindamas karaliaus valdžią, jis kovo–jo su lenkų ponais. Apskritai Steponas Batoras buvo užsispyręs ir nepalenkiamas. Taip lenkų ponas Kristupas Zborovskis neteko visų teisių ir jo turtas buvo konfiskuotas. Karalių dažnai paremdavo katalikų Bažnyčia, kovojusi su didikais reformatais. Katalikų Bažnyčia, turėjusi stiprią centralizuotą organizaciją, atitiko paties Stepono Batoro centralizacijos užmojus.

Steponas Batoras stengėsi sustiprinti smukusį valdžios autoritetą. Dideles viltis jis siejo su jaunuomenės auklėjimu. Karalius rėmė jėzuitų Ordiną, kurio nariai tikino, kad jie auklėja jaunimą atsidavimo monarchijai dvasia. Steponas Batoras negailėjo lėšų jėzuitų mokyklų steigimui ir jų aprūpinimui. 1579 m. balandžio 1 d. jis pasirašė privilegiją perorganizuoti Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją ir universitetą. Daugiausiai jėzuitų kolegijų Steponas Batoras steigė rusų žemėse. Ramus jaunuomenės auklėjimas, jo nuomone, tuos kraštus turėjo tvirčiau susieti su valstybe.

Reguliuodamas LDK ir Lenkijos santykius, Steponas Batoras laikėsi kompromisų politikos. Kilus gginčui dėl Livonijos, 1582 m. Livonijos vietininku Rygoje karalius paskyrė Vilniaus vyskupą Jurgį Radvilą, o dauguma pilių komendantų buvo lenkai.

Steponas Batoras nenorėjo priklausyti nuo bajorų, todėl Respublikos kariuomenę jis sustiprino samdytais vokiečių ir vengrų kariais. Vilniuje jis įsteigė patrankų liejyklą, patobulino artileriją ir karinę inžineriją, perorganizavo kariuomenę.

Steponas Batoras: užsienio politika

Naujuoju karaliumi buvo išrinktas vengras Steponas Batoras, valdęs Respubliką 1576 – 1586 m. Jo konkurentas buvo Habsburgų dinastijos imperatorius Maksimilijonas. Stepono Batoro pripažinimas labai susikomplikavo. Reformatai jį rėmė už religinę toleranciją, kurią Batoras gynė, būdamas turkams pavaldžios Transilvanijos vaivada. Tačiau Gnezno arkivyskupas atsisakė jį karūnuoti, o popiežius nepriėmė jo pasiuntinių, atvykusių pareikšti pagarbos. Kai Steponas Batoras davė pažadą, kad atsisakys iždo naudai žmonos Onos Žygimantaitės privačių dvarų, šauks Respublikos seimus pakaitomis Lenkijoje ir Lietuvoje, LDK etmonais neskirs svetimtaučių (kuriais buvo laikomi ir lenkai), atsiims prarastas LDK žemes ir karams naudos savo kariuomenę, jį pripažino Lietuvos didikai.

Užsienio politikoje Steponas Batoras vadovavosi iš anksto gerai apgalvotais ir toli į ateitį žvelgiančiais planais. Pirmiausia iš austrų ir turkų jungo jis norėjo išvaduoti savo tėvynę Vengriją. O tam buvo būtinas Respublikos sustiprinimas, Maskvos suvaržymas. Tik po to būtų galima Lietuvos, Lenkijos ir Maskvos jėgas nukreipti prieš Turkiją. Kartu jam reikėjo kovoti ir su Austrija. Savo

planus Steponas Batoras vykdė taip atsargiai ir apgalvotai, kad Turkijos sultonas net laikė jį savo draugu ir energingai rėmė.

Siekdamas primesti Maskvai savo valią, Steponas Batoras turėjo tęsti Livonijos karą. 1578 m. gavęs Lenkijos Seimo pritarimą ir lėšų kariuomenei samdyti, jis išžygiavo į Livoniją. Ties Cėsimis jo kariuomenė susidūrė su rusais ir juos sumušė. Užėmęs Polocką, jis turėjo nutraukti karinius veiksmus, nes pristigo lėšų. 1580 m. vėl gavęs Seimo pritarimą, Steponas Batoras pradėjo žygį į Vitebską. Atplėšęs nuo Rusijos visas Polocko iir Vitebsko žemes, jis pradėjo derybas su Ivanu IV.

1581 m. Varšuvos seimas vėl nubalsavo už karą. 1581 m. vasaros pabaigoje Stepono Batoro kariuomenė apgulė Pskovą. Ivanas IV ryžosi pradėti derybas dėl taikos, iš kurios tikėjosi bent Narvos ir išėjimo į Baltijos jūrą. 1582 m. pradžioje buvo pasirašytos 10 metų paliaubos, pabaigusios 25 metus trukusį Livonijos karą, smarkiai nualinusį abi šalis. Ivanas IV atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, o Steponas Batoras – Velikije Lukų ir Sebežo. Švedijai liko Talinas, Narva, Vezenbergas.

Steponas BBatoras buvo silpnokos sveikatos, dažnai sirguliavo. Jis svajojo palikti sostą savo broliui Andriui, tačiau, nespėjęs tam paruošti dirvos, netikėtai mirė (persišaldė medžioklėje). Stepono Batoro testamentuose jaučiamas nusivylimas kraštu, kurį jam teko valdyti. Vis dėlto jo viešpatavimas pagyvino Lietuvos gyvenimą. Po ššimto metų pertraukos vėl išryškėjo persvara santykiuose su Maskva, prie Respublikos buvo prijungta Livonija. Didelis jo nuopelnas buvo Vilniaus universiteto įkūrimas. Steponas Batoras, nepalikęs įpėdinių, mirė 1586 m. žiemą Gardine.

Livonijos karo pasekmės LDK

Livonijos karo pasekmės Lietuvai buvo labai nevienareikšmiškos. Iš vienos pusės, prasidėjus šiam karui Lietuvos padėtis taip komplikavosi, kad 1569 m. ji buvo priversta įeiti į uniją su Lenkija. Kita vertus, 1582 m. laimėjusi šį karą Lietuva vėl įgavo persvarą santykiuose su rusais, ko nebuvo jau visą amžių. Tačiau aišku, kad karas labai nualino abiejų šalių ūkį ir finansus.

LDK kultūra ir švietimas XVIIa

XVII a. kultūros raida išgyveno didelių kontrastų laikotarpį. Iki XVII a. vidurio kultūra sparčiai kilo. Valstybės vidaus santvarkos ypatybės, politinės aplinkybės, visuomeniniai procesai parengė nuo XVII aa. vidurio prasidėjusį ir šimtmetį trukusį kultūrinio nuosmukio ir stagnacijos laikotarpį. Įvairūs karai (tiek su kitomis šalimis, tiek vidaus kovos) pasiglemžė daug materialinių išteklių, sunaikino daugelį institucijų ir daug kultūrinei veiklai pasiruošusių žmonių.

Iki XVII a. vidurio konkurenciją dėl įtakos bajorų visuomenei laimėjo kontrreformacija, palaikoma karaliaus valdžios. XVII a. antroje pusėje kultūra neteko vieno iš skatinančių veiksnių – organizuotos opozicinės jėgos visuomenėje –reformacijos.

XVII a. beveik visose kultūros sferose pynėsi prieštaringi procesai ir linkmės. Iš vienos pusės, daug plačiau nei praeitais šimtmečiais bbuvo skleidžiamos ir gamybos lygį keliančios, ir visuomenės organizaciją tobulinančios, ir humanitarinių bei tiksliųjų mokslų žinios. Tam buvo naudojama spauda, mokyklos. Susidarė galimybės jas politiškai perkurti, universalųjį mokymo turinį pritaikyti vietinėms reikmėms, o kai kuriose srityse – net padaryti atradimų. Nemaža lietuvių nacionalinės kultūros reiškinių institucinėje kultūroje, kurie buvo užsimezgę XVI a., buvo ugdomi XVII a. pirmoje pusėje, kai kuriose sferose lietuvių kalbai buvo sudarytos stabilesnės pozicijos (pvz., Vilniaus bažnyčiose). Antra vertus, XVII a. Lietuvos feodalinės visuomenės kultūrinė orientacija stipriai skaidėsi: praėjus pusei amžiaus po Liublino unijos, daugėjo bajorijos, kuri lenkų kalbą laikė bendra visai valstybei, ta kalba rašė ir vis dažniau kalbėjo. 1697 m. Seime buvo priimtas nutarimas lenkų kalba rašyti valstybinių įstagų dokumentaciją. XVII a. buvo vykdoma jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės vyriausybės ir popiežiaus politikos inspiruota bažnytinė stačiatikių unija su katalikų Bažnyčia – buvo kuriama unitų Bažnyčia (pradžia padaryta 1596 m.Brastoj). Tai sustiprino nacionalinius ir tikybinius prieštaravimus valstybėje, nes neturtingieji sluoksniai neįėjo į unitų Bažnyčią, liko dizunitais. Bažnyčia – katalikų, stačiatikių, unitų, protestantų – įsivyravo pasaulėžiūroje. Visa tai jai sudarė galimybes laikyti daugelį kultūrinių institucijų net tada, kai Vidurio ir Vakarų Europos valstybėse kultūra ėmė įgauti vis daugiau pasaulietinių bruožų.

Materialinė ir dvasinė liaudies kultūra XVII a.

XVII a. ddidžioji Lietuvos gyventojų dalis buvo baudžiauninkai. Jų gyvenamą namą – numą sudarė patalpa su atvira ugniaviete, skirta gyventi žmonėms ir kita patalpa po tuo pačiu stogu – gyvuliams.

Dvarų savininkai turėjo po kelis gyvenamuosius pastatus – trobą ir numą. Nume būdavo apgyvendinama šeimyna. Šalia numo būdavo dar keli tvartai gyvuliams. Valstiečių namų apyvokos daiktai ir darbo įrankiai daugiausia buvo mediniai. Tik peiliai, pjautuvai, dalgiai ir noragai buvo geležiniai. Juos pirkdavo, o ne gamindavosi patys. Tik dalį jų iš balų rūdos ar atvežtos geležies nukaldavo vietiniai kalviai. Valstiečiai arė dviejų jaučių traukiama žagre. Arkliais akėjo ir vežiojo krovinius.

Vasarą valstiečiai dėvėjo namie austus lininius drabužius, žiemą – avikailio kailinius. Iš gyvulių būdavo auginami arkliai, jaučiai, karvės, kiaulės, avys, kartais – ožkos. Pagrindinį maistą sudarė mėsa ir pieno produktai, ruginė duona.

Turtinga buvo dvasinė kultūra – papročiai, tautosaka (dainos, raudos, pasakos, padavimai, patarlės, priežodžiai, mįslės). Čia atsispindėjo visi reikšmingiausi valstiečių gyvenimo įvykiai. Dvasinė kultūra glaudžiai siejosi su materialine. Darbas buvo ne tik gyvenimo pamatas, bet ir švenčių pagrindas. XVII a. suklestėjo įvairūs liaudies dainų žanrai. Tautos savitumą ypač išryškino lyrinės dainos, kuriose atsiskleidė poetinė liaudies galia, kalbos turtingumas ir grožis. Dainose aukštinamas darbštumas, pagarba artimui, meilė, ištikimybė. Iš lūpų į lūpas perduodama žodinė kūryba ne ttik jungė kartas, bet ir siejo jas su gyvenamosios vietos praeitimi (sakmės, legendos, padavimai). Bendriausios žmonių elgesio nuostatos gyvavo liaudyje patarlių ir priežodžių pavidalu.

Švietimas XVII a.

XVII a. Lietuvos švietimo sistema struktūra jau buvos išbaigta: pradinės, vidurinio mokslo tipo mokyklos ir aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas. Pagrindinė valstiečių švietimo forma ir toliau liko jų pačių sukurta liaudies pedagogika – mokymas ir auklėjimas šeimoje, kaimo bendruomenėje. XVII a. pirmoje pusėje tebevykusi katalikų ir protestantų konkurencija švietimo srityje sutankino parapinių mokyklų tinklą, todėl pradinis švietimas buvo prieinamas didesnei daliai valstiečių ir miestelėnų. Didėjo galimybės plisti raštingumui ir mokslo žinioms.

XVII a. vidurio karai sugriovė susidariusį parapinių mokyklų tinklą. Antroje amžiaus pusėje jis atsikūrė lėtai ir nevisiškai. XVII a. pirmojoje pusėje, palyginti su XVI a., daugėjo ir vidurinių mokyklų: beveik visos LDK bažnytinės organizacijos XVII a. pradžioje išlaikė vidurines mokyklas. Gausiausia buvo jėzuitų mokyklų. Nemažai kolegijų jėzuitai išlaikė baltarusių žemėse, siekdami ten įdiegti katalikų tikėjimą. XVII a. veikė dar ir protestantų, stačiatikių ir unitų mokyklos. Be to, buvo uždarų vidurinio mokslo lygio vienuolynų mokyklų.

Visas LDK vidurines mokyklas išlaikė bažnytinės institucijos, ir jos visos buvo humanitarinio pobūdžio, išskyrus Vilniaus stačiatikių mokyklą.

XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos protestantai bandė kurti kitokio pobūdžio specializuotų mokyklų: vieni projektai numatė rengti

didikų jaunuomenę diplomatijai ir karybai viešoje Radvilų dvaro mokykloje, kiti – sukurti vidurinės lygio specialią mokyklą pirkliams. Tačiau šie projektai nebuvo įgyvendinti.

Lietuvos mokyklas baigę mokiniai mokėjo lotynų kalbą, buvo susipažinę su graikų kalba, logikos, retorikos pagrindais, antikine literatūra. Kai kuriose kolegijose (Vilniaus, Kauno, Kražių) ir Kėdainių gimnazijoje buvo susipažįstama su filosofija, einami aritmetikos, geometrijos pradmenys. Pažangiausi mokymo metodai buvo taikomi XVII a. pirmoje pusėje Kėdainių gimnazijoje. Nuo XVII a. antros pusės daugumą mokyklų tvarkė jėzuitai.

Daugumoje Lietuvos mokyklų mokymo programos nusistovėjo XXVI a. pabaigoje, XVII a. jos beveik nesikeitė, nors Europoje tuo pačiu metu sparčiai žengė į priekį tikslieji ir gamtos mokslai. Lietuvos mokyklų tipų vienpusiškumas, mokymo turinio sustabarėjimas, naujovių neįsileidimas lėmė tai, kad XVII – XVIII a. sandūroje Lietuvos švietimas jau buvo atsilikęs.

Į mokymo turinį plačiau ėmė skverbtis nacionaliniai elementai: atsirado daugiau parapinių mokyklų, kuriose rašto ir skaitymo buvo mokoma iš lietuviškų knygų. Paskutiniajame XVII a. ketvirtyje LDK protestantai parengė ir 1680 m. išspausdino katekizmą – elementorių lietuvių kalba. Katalikiškos mmokyklos tebemokė iš katekizmų, nepritaikytų pradžiamoksliui. Vilniaus universitete specialiai kalbėti lietuvių kalba buvo lavinami jaunuoliai, rengiami dvasininko darbui Lietuvoje.

Vilniaus universitetas XVII a.

XVII a. Vilniaus universitetas buvo svarbiausias LDK aukštojo mokslo žinių skleidimo, įvaldymo ir kūrybinio taikymo centras. Gamybinių jėgų raida, kkultūriniai visuomenės poreikiai, ryšiai su užsienio valstybėmis skatino sklisti mokslo žinias, tačiau dėl programos ir dėstymo trūkumų, scholastinio mąstymo pažintis su Europos mokslo naujovėmis ir kultūros vertybėmis dažnai buvo vienpusiška, o kai kur ir fragmentiška. Universitete dėstomų dalykų atranką ribojo bendri visos Europos jėzuitų mokyklų nuostatai „Ratio studiorum” (1599), nužymėję mokymo programos kryptį ir metodus. Vilniaus universitetas atstovavo kiek pereformuotai pagal XVII a. poreikius tradicinio humanitarinio mokymo krypčiai. Kai pažangiausi Europos universitetai ir pavieniai mokslininkai novatoriai XVII a. pradėjo sparčiai formuoti gamtos ir tiksliuosius mokslus, jų laimėjimai į konservatyvių, tradicinį mąstymą propaguojančių universitetų programą nebuvo įtraukiami, nes griovė senąjį geocentrinį pasaulėvaizdį, daugelį metafizikos teiginių. Vilniaus universitete reiškėsi opozicija tradicinei mąstysenai, o tai sudarė prielaidas mokslo pažangai. Nuo profesorių asmenybių, jų iintelektualinio pajėgumo, drąsos priklausė mokslo pažangos galimybės.

Tautiniu požiūriu tarp gavusiųjų laipsnius XVII a. pirmoje pusėje vyravo lietuviai studentai iš Prūsijos kunigaikštystės, po jų ėjo lenkai, tad universitetas iš esmės formavo Lietuvos visuomenės intelektualumo lygį.

Pirmoje XVII a. pusėje Vilniaus universitete jau buvo išaugusi profesūra, kilusi iš lietuvių ir LDK tautų atstovų. Ji pasiekė tradiciniam aukštajam mokslui būdingą intelektualinį lygį ir ėmė kūrybiškai vertinti gautąsias žinias.

XVII a. pirmoje pusėje čia buvo parengti daugelio dėstomųjų humanitarinių disciplinų vadovėliai: logikos, retorikos, muzikos, graikų kalbos, ppoetikos. Kai kurie iš šių vadovėlių buvo tokio lygio, kad juos pripažino žymiausi Vakarų ir Vidurio Europos universitetai (M. Smigleckio „Logika” tris kartus pakartotinai išleista Oksforde ir ten naudota universitete).

Vilniaus universitete buvo parengti veikalai iš ekonomikos, mokslo apie visuomenę. Šiuose veikaluose, be daugelio kitų specialių klausimų nagrinėjimo, buvo priešinamasi lažinio – palivarkinio ūkio sąlygomis susiformavusiai teisinei praktikai nelaikyti valstiečio asmeniškai laisvu. Didžiausias Vilniaus universiteto įnašas buvo padarytas humanitarinių mokslų srityje. Tačiau universiteto dėstytojai paruošė ir pirmuosius Lietuvoje tiksliųjų mokslų vadovėlius. Tada prasidėjo matematikos, optikos, fizikos, astronomijos mokslų raida Lietuvoje.

Neuniversitetinis mokslas XVII a.

Lietuvoje garsėjo tiesiogiai nesusiję su Vilniaus universitetu, didikų globojami mokslininkai.

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „triūsu, rūpesčiu ir lėšomis” Nesvyžiuje buvo sudarytas pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, išraižytas Tomo Makovskio ir išleistas Amsterdame 1613 m. Žemėlapis ir prie jo pridėtas tekstas buvo pagrindinė informacija Europoje apie Lietuvą.

Pas didikus Radvilas Kėdainiuose dirbo karo inžinierius ir gydytojas Adomas Freitagas. Jis buvo Kėdainių mokyklos profesorius, parašė knygą apie olandų tipo tvirtoves „Architectura militaris” (1631), kurioje nagrinėjo tvirtovių statybos ir projektavimo būdus, aiškino vietovių parinkimo svarbą statybai.

Vilniuje dirbo įžymus artilerijos specialistas ir kartografas nadruvis Frydrichas Getkantas. 1625 – 1638 m. jis parengė didelį karo žemėlapių atlasą.

Inžinierius, kartografas ir matematikas Juozas Narūnavičius parašė 3 tomų matematikos vvadovėlį (aritmetika, geometrija ir optika) ir traktatą apie fortifikaciją.

Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai

Albertas Vijūkas – Kojelavičus

A. Kojelavičius gimė 1609 m. Kaune. Būdamas universiteto rektoriumi, jis lotynų kalba parašė „Lietuvos istoriją”, apimančią laikotarpį nuo seniausiųjų laikų iki Žygimanto Augusto mirties. Daugiausia autorius rėmėsi Motiejaus Strijkovskio „Kronika”. Tačiau tai nebuvo paprastas vertimas. A. Kojelavičius panaudojo ir daugiau šaltinių, pasižymėjo kritiniu jų vertinimu. Daugelis dokumentų, kuriais jis rėmėsi, ir iki šiol nėra išaiškinti. „Lietuvos istorijoje” pabrėžiamas teigiamas Lietuvos vaidmuo Lenkijos istorijoje, iškeliami Lietuvos kunigaikščių darbai, smerkiama kryžiuočių agresiją į Lietuvą. Be to, A. Kojelavičius parašė ir vertingą studiją apie Lietuvos bajorų herbus ir jų genealogiją.

Kazimieras Simonavičius (Semenavičius)

Didelį indėlį į raketų technikos raidą įnešė Kazimieras Simonavičius (Semenavičius). Spėjama, kad jis mokėsi Vilniaus universitete, po to stažavosi Olandijoje. 1650 m. Amsterdame lotynų kalba buvo išleista jo parašyta knyga „Didysis artilerijos menas” (Artilleriae ars magna). Knygoje aprašyta daugiapakopių raketų, varomų kietu kuru (paraku), konstrukcija, taip pat raketinės baterijos ir stabilizatoriai reaktyviniams sviediniams. Faktiškai tai buvo išradimai. K. Simonavičiaus veikalą išsivertė ir išleido prancūzai, vokiečiai, anglai.

Konstantinas Sirvydas

Aukštasis mokslas Lietuvoje išaugino šviesuolių kartą, kuri subrandino mintį apie nacionalinio turinio dalykų įvedimą į aukštojo mokslo universalių žinių sistemą ir padėjo tam pagrindus. Konstantinas Sirvydas (1579 – 1631) parengė ttrikalbį lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodyną. Tai buvo svarbiausias leksikografijos darbas LDK. Žodynas buvo skirtas universiteto studentams.

Mikalojus Daukša

Įtaigiai to meto sąlygomis nuskambėjo žymaus švietėjo humanisto Mikalojaus Daukšos balsas, ginantis lietuvių kalbą – tautos pamatą. 1599 m. M. Daukša J. Vujeko „Postilės” vertimui parašė „Prakalbą į malonų skaitytoją”. Prakalba parašyta lenkiškai, nes autorius kreipėsi ne į valstiečius, o į lenkėjančius bajorus.

„Prakalba” – puikus Renesanso epochos publicistikos pavyzdys, išreiškiantis humanisto požiūrį į liaudies kalba sukurtą raštiją. Joje su didele meile ir jautrumu kalbama apie gimtosios kalbos reikšmę, griežtai smerkiami tie, kurie jos išsižada ir ją niekina. Aukštindamas gimtąją kalbą, priekaištaudamas bajorams ir dvasininkams, M. Daukša remiasi žmogaus prigimtimi, gamtos dėsniais, o ne teologų autoritetu. Jis iškėlė naują tautos koncepciją, apibūdindamas tautą trimis požymiais: bendra teritorija („tėvų žemė”), kultūros bendrumu („papročiai”) ir kalba. Priešingai bajoriškajai tautos sampratai (tautą sudaro bajorai), į tautos sąvoką jis įjungė liaudį, prastuomenę, skelbė tautinį bendrumą su ja. M. Daukša teigė, kad tauta apima visus luomus. Svarbiausiuoju tautos požymiu jis laikė kalbą: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą”.

M. Daukša reikalavo, kad lietuvių kalba būtų įvesta į viešąjį valstybinį gyvenimą, taptų

literatūrine, rašto kalba, kad ja būtų rašomi literatūros ir mokslo kūriniai. Gaila, bet Mikalojaus Daukšos kreipimasis į lietuvius bajorus nebuvo išgirstas.

Spaustuvės ir raštija XVII a.

XVII a. LDK spaustuvės ir spauda išgyveno sudėtingus persigrupavimo procesus – prarado pozicijas komercinės miestiečių spaustuvės, liko tik institucinės (Vilniaus universiteto, unitų bazilijonų ir pranciškonų). Tuo laikotarpiu pati pajėgiausia buvo Vilniaus universiteto spaustuvė. Nors ši spaustuvė pirmenybę tebeteikė lotynų kalbai, tačiau pamažu stiprėjo lenkų kalbos pozicijos. Trečią vietą užėmė lietuvių kalba.

Raštijos letuvių kalba rengimui XVII a. ttelkėsi ta Lietuvos šviesuomenės dalis, kuri ieškojo vietos lietuvių kultūrai Lietuvoje. Po reformacijos ir kontrreformacijos kovų ir pakilus kultūros reikmėms, ši grupė aiškiai suvokė, kad lietuvių kalba turi būti vartojama bažnyčiose. Tačiau tai ir liko šviesuomenės grupės pozicija, bet netapo nuoseklia bažnytinės vadovybės politika. XVII a. buvo bandoma realizuoti tik kai kuriuos M. Daukšos kultūrinės programos momentus, tačiau nebuvo prieita iki supratimo įteisinti lietuvių kalbos ir kultūros teises politinėje sferoje, nesuprastos kultūrinio suverenumo formos daugiatautėje LDK valstybėje, kurią patys lietuviai bbuvo sukūrę.

XVII a. raštijoje lietuvių kalba pasirodė naujų reiškinių: plito pasaulietinės literatūros kūriniai ir knygos (panegirikos, 1706 m. J. Šulco išverstos Ezopo pasakėčios). Danielius Kleinas 1653 m. Prūsijoje parengė pirmąją šiuo metu žinomą lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica”.

Muzika ir teatras XXVII a.

XVII a. Lietuvoje suklestėjo mokyklinis teatras. Pirmas jo spektaklis buvo pastatytas dar XVI a. – 1570 m. Spektaklius statė beveik visos kolegijos ir Vilniaus universitetas. Juos režisavo poetikos ir retorikos profesoriai bei dėstytojai, o vaidino mokiniai ir studentai. Vilniaus universiteto mokyklinis teatras XVII a. buvo svarbiausias šios rūšies teatras Rytų Europoje. Tuo metu Lietuvoje ėmė plėtotis ir originali mokyklinio teatro dramaturgija, kurią kūrė Vaclovas Narmuntas, Gabrielius Šimkevičius. Siužetus jie ėmė iš antikos kūrinių, Lietuvos istorijos bei žymesnių to meto įvykių. Nors iš pradžių spektakliuose vyravo lotynų kalba, bet antrojoje XVII a. pusėje ją pradėjo išstumti lenkų kalba.

Karališkojo dvaro meninis gyvenimas, LDK didikų kelionės po užsienio kraštus, išaugęs didžiojo kunigaikščio rūmų, katedros bei didikų kapelos muzikos meistriškumas parengė dirvą barokinio mmeno vaisiui – pirmiesiems operos spektakliams: 1636 ir 1644 m. Žemutinės pilies rūmuose buvo pastatytos karališkosios kapelos dirigento M. Skakio operos „Elenos pagrobimas” bei „Andromeda”.

Tačiau po XVII a. karų apmirus didžiojo kunigaikščio rūmams, operos spektakliai Vilniuje nebuvo atgaivinti.

Architektūra ir dailė XVII a.

XVII a. vyraujantis architektūros stilius Lietuvoje buvo barokas, nors iki amžiaus vidurio dar buvo statomi ir Renesanso stiliaus pastatai. Pirmajam baroko plitimo Lietuvoje laikotarpiui būdingi itališkojo baroko bruožai (Šv. Petro ir Povilo, Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje), nes to laikotarpio sstatinių projektuotojai dažniausiai būdavo italai. Buvo statoma suderinus italų paruoštus projektus su didikų fundatorių skoniu. Statė dažniausiai vietiniai statybininkai, amatininkai ir meistrai. Tačiau jau XVII a. baroko statiniuose ryškėjo vietinės statybos tradicijos, kurios vėliau (jau XVIII a.) susiformavo į atskirą baroko atmainą – vilnietiškąjį baroką, kurį kūrė vietiniai architektai.

Baroko architektūroje buvo pasiekta menų sintezės, neatsikiriama interjerų visumos dalimi tapo freskos, tapybos paveikslai, skulptūros, bareljefai, medžio drožėjų, auksakalių kūriniai. XVII a. buvo sukurti dailės šedevrai: Pažaislio vienuolyno freskos, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras (apie 2000 skulptūrų). Baroko laikotarpiu suklestėjo daugelis dailės šakų. Didžiojo kunigaikščio, LDK didikų, vyskupų rūmuose paveikslų galerijos tapo reprezentaciniu dalyku. Dažnai tokiose galerijose vyravo giminės ar valstybės veikėjų portretų kolekcijos. LDK didikai savo dvaruose telkė ir išlaikė dailininkus, kurie įaugo į to meto visuomenės gyvenimą.

Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a.

XVII a. Lietuvos visuomenė kultūrinės orientacijos požiūriu dar labiau susisluoksniavo, o viena šalia kitos gyvavusios etninė ir politinė savimonės neišlaikė harmoningo tarpusavio santykio – etninė bajorų savimonė palengva blėso, liko tik politinė savimonė, teigianti Lietuvos valstybingumą. Vazų dinastijos valdovai nebesiejo savęs su lietuvių tautos interesais ir jų nebematė. Pačią tautą jie suprato tik kaip luomą. LDK valstybingumo savimonę reiškė daugelis didikų (Radvilos, Valavičiai, Sapiegos, Chodkevičiai), namaža dalis bajorų. Tačiau iir šiuo požiūriu visuomenė jau skaldėsi. Realios valstybinės valdžios smukimas XVII a. pabaigoje stipriai atsiliepė ir savimonei – atskiroms grupuotėms, pavietams – jų interesai tapo svarbesni už valstybinius reikalus. Feodalinėje visuomenėje nebuvo vieningos nuostatos, ką laikyti tėvyne. Dauguma Lietuvos bajorų ja vadino vadino visą Kunigaikštystę, tačiau atsirado sluoksnelis, kuriam tėvynė buvo Respublika, o joje – Lenkijos Karalystė. Tebebuvo Lietuvos bajorų dalis (daugiausia Žemaitijoje), kuri savo gyvenamojoje aplinkoje išlaikė tautinius ryšius, laikėsi paveldėtų papročių ir save laikė lietuviais, jautė savo atskirumą nuo lenkų šlėktos. Tačiau šis bajorų sluoksnis pamažu darėsi mažuma. Apskritai bajorija vis labiau ir labiau tolo nuo savo tautinių šaknų, taip save sutapatindama su lenkais.

Bajorijos anarchija XVII–XVIII a.

Jungtinė lietuvių lenkų valstybė vadinosi Respublika. Visa valdžia joje priklausė bajorijai, be jos sutikimo niekas nieko negalėjo padaryti (pagal principą nihil novi – nieko naujo). Karalius buvo laikomas pakviestuoju ir valdančiu pagal prisiimtas ir prisiektas sąlygas – kaip pagal sutartį. Jeigu karalius nevykdo šių sąlygų, galima jo neklausyti. Tai nebuvo tik tušti žodžiai: išties silpnesnių karalių (kaip antai, Zigmanto Vazos) laikais kai kurie ponai, subūrę savo šalininkus, kėlė maištus, skelbdamiesi karaliaus varžomųjų bajorijos laisvių gynėjais (Zebžidovskio, Liubomirskio maištai, vadinami rokošais). Bet ir taip karlius buvo suvaržytas. Pirmiausiai jis nieko svarbesnio negalėjo atlikti bbe Senato pritarimo, o įvairiems smulkesniems reikalams jis buvo įsipareigojęs visuomet šalia savęs laikyti senatorius rezidentus (senatus ad latus). Be to, jį varžė ministrai, kurių jis negalėjo priversti daryti taip, kaip jam reikėtų, nes maršalkos, etmonai, išdininkai, kancleriai būdavo skiriami iki gyvos galvos – pašalinti jų buvo neįmanoma.

Jeigu ministrams karalius dar galėdavo asmeniškai turėti įtakos, tai su visagaliu Seimu susikalbėti būdavo daug sunkiau. Tik Seimas leido įstatymus, skelbė karą, tik jis tvarkė mokesčių sistemą (nuolatinių mokesčių nebuvo, kiekvieną kartą jie būdavo skiriami atskirai, o tam bajorija visąlaik priešinosi).

Labai sunkino seimų darbą tai, kad kiekvienam sprendimui priimti reikėdavo visų Seimo narių sutikimo. Vaivadijų ir pavietų atstovai, atvykdami į Seimą, atsiveždavo rinkėjų duotas instrukcijas, kurių būtinai turėjo laikytis. Dažnai instrukcijose būdavo reikalaujama priešintis naujiems mokesčiams, tuomet pavieto ar vaivadijos atstovas neleisdavo uždėti mokesčių. Kitiems sutinkant su mokesčiais, klausimas būdavo paliekamas spręsti seimeliui. Todėl dažnai atsitikdavo, kad vienos sritys moka mokesčius, o kitos – ne. Tuomet mokančios Seime atsisakydavo mokėti, kol nesumokės nemokančios. Taip susidarydavo po dešimtį metų trunkančios painiavos. Kadangi buvo laikoma, kad niekas bajorui negali paskirti daugiau pareigų, negu jis jų sutinka prisiimti, tai srities, nemokančios mokesčių, niekas negalėjo priversti mokėti. Todėl pavietai ir vaivadijos buvo tartum atskiros valstybės, visus savo

reikalus sprendžiančios seimelyje. Tokiu būdu Seimas tapo tik tokių atskirų valstybėlių kongresas, kur jų atstovai derino savo nuomones dėl bendrų politikos reikalų.

„Liberum veto” teisė

Jei kurio nors pavieto atstovai kam nors prieštaravo, tai visas Seimas turėdavo nusileisti, nes visur reikėjo visuotinio sutikimo. Vienam atstovui savo pavieto vardu ištarus „veto” (draudžiu), visas Seimas turėjo sutikti. O pats veto buvo pradėtas vartoti ne tik sričių, bet ir privačių asmenų arba net ir svetimų valstybių sumetimais. Jei kam nors reikėdavo išardyti Seimą, tas visada ggalėdavo ką nors pasamdyti, kad ištartų veto. Kadangi sunku rasti tokį klausimą, su kurio sprendimu sutiktų visi be išimties, tai seimams nuolat grėsė pavojus iširti. Ir iš tikrųjų seimai pradėjo irti kaskart vis dažniau, kadangi vetuojant vieną klausimą, atkrisdavo ir visi kiti jau padaryti nutarimai. Jono Kazimiero laikais taip iširo 4 seimai, o XVIII a. ši liga taip įsivyravo, kad net ištisus dešimtmečius seimai nieko nenutardavo.

Egzistuojant veto teisei, negalėjo būti padaryta jokių reformų, nes visada atsirasdavo vadinamosios „aukso laisvės” šalininkų iir garbintojų. Bet koks bandymas imtis reformų reiškė Seimo iširimą. Tik vienas kitas šviesesnio proto žmogus skundėsi dėl augančios netvarkos, o bajorijos dauguma šia „aukso laisve” džiaugėsi ir didžiavosi: piliečiai niekur nėra tokie laisvi ir niekur taip savo likimo nesprendžia, kkaip Respublikoje.

Nors iš tikrųjų pati bajorija nevaldė: valstybę valdė ir seimus ardė didikai. Tik kai reikėdavo viešai ištarti veto, didikai patys to nedarydavo, o pasiūsdavo jų klausančius bajorus, kuriuos paremdavo kiti jų šalininkai ir tarnai. Nuo Zigmanto Vazos laikų didikai tapo lyg kokie karaliukai, nes karalius visuomet savo dvare laikė daug svetimšalių, ir jo rūmai tapo nepopuliarūs. Didikai varė savo politiką, turėjo puikius rūmus, šalininkus, kovojo tarpusavyje. Būdami itin galingi, jie nieko neklausė (jų net armija kartais būdavo didesnė už karaliaus), seimai iro vienas po kito, o bajorija, nors ir nekentė didikų, bet brangino tokią savo laisvę. Niekas nebesirūpino reorganizuoti valstybę, įvesti tvarką. Veto teisė buvo laikoma šventa – visų bajoriškųjų laisvių perlas, saugotinas kaip akies vyzdys. Kiek vėliau paplito pposakis „Respublika laikosi netvarka” – bajoriškoji Respublika netvarkinga, bejėgė, bet užtat ir niekam nepavojinga, todėl niekas jos ir nepuls. Gyvenimas greitai parodė šio anarchistinio įsitikinimo klaidingumą, tačiau, kol buvo pažabota išsikerojusi savivalė ir reformuota valstybės santvarka, praėjo daugiau, kaip pusantro amžiaus (iki XVIII a. antros pusės), o vienas amžius skendėjo visiškoje anarchijoje.

Šiaurės karo padariniai

Šiaurės karas prasidėjo 1700 m., bet jau daug anksčiau prieš jį, dar nuo 1696 m. Lietuvoje vyko vidaus karas (1700 m. Valkininkų mūšis). Tad galime sakyti, kad iiki 1717 m. taikos Lietuvoje karas vyko 21 metus. Visą tą laiką krašte buvo plėšiami ir naikinami dvarai, kaimai ir miestai. Prasidėjus karui su Švedija, kraštą niokojo saksų kariuomenė, švedai, rusai, įvairios konfederacijos ir ponų samdytos kariuomenės būriai. Atsirado ir marodierių būrių, kurie tokio sąmyšio metu galėjo itin lengvai pelnytis. Daug valstiečių išsilakstė, kiti buvo išvežti net į Rusiją, o dar kiti pakliuvo į kariuomenę. Kaimai ir dvarai buvo sudeginti.

Be viską naikinančio karo, prie nelaimių prisidėjo dar ir 1709 – 1711 m. siautęs baisus maras ir jį lydinčios kitos epidemijos. Gyventojai bėgo į kitus kraštus, kur tikėjosi išlikti gyvi, o likusieji krito šimtais ir tūkstančiais. Apskritai nuo maro, bado ir karo išmirė apie trečdalį Lietuvos gyventojų. Išnyko daug sodybų, ištisi Lietuvos plotai virto dykumomis. Ūkis po karo buvo visiškai sunaikintas. Didikai buvo prasiskolinę, jų dvarai išdeginti, valstiečiai išmirę, išvaikyti ar išbėgioję. Lietuvos ūkis po Šiaurės karo labai negreit teatsigavo (tik XVIII a. antroje pusėje).

Ūkinis ir politinis nuosmukis XVII a. antroje pusėje

XVII a. antrojoje pusėje Lietuvos ūkis pradėjo smukti. Tą lėmė bendra Europos ekonominė depresija. Lietuvoje ji buvo dar didesnė dėl sunkaus išaugusio valstiečių išnaudojimo. Kraštą nuniokojo XVII a. vidurio Lietuvos feodalų karai su Rusija ir Švedija. LDK silpnino jos feodalų ddalyvavimas slopinant tautinio išsivadavimo judėjimą ukrainiečių bei baltarusių žemėse. XVII a. pabaigoje, kai ūkis jau buvo beatsikuriąs, jį sukrėtė dar didesnės nelaimės – Šiaurės karas ir 1709 – 1711 m. maras. Valstybė pergyveno didžiulę demografinę krizę.

Žodžiu, ekonominiu požiūriu XVII a. vidurio – XVIII a. vidurio laikotarpis buvo didžiausio nuosmukio metas.

Politinis valstybės smukimas visų pirma reiškėsi gilėjančia bajorų anarchija. Nesant tvarkos, užsienio valstybės vis ryžtingiau kišosi į Respublikos vidaus reikalus (1717 m. Nebylusis Seimas). Taigi, ekonominį nuosmukį lydėjo ir rimta politinė krizė, vedusi Lietuvos Lenkijos valstybę į neišvengiamą žlugimą.

Žemės ūkis XVIII a.

XVIII a. Lietuvos visuomenės socialinė struktūra, palyginti su praeitu šimtmečiu, mažai tepakito. Didžioji dalis žemių ir valstiečių priklausė kelioms šeimoms – Radvilų, Sapiegų, Oginskių, Tiškevičių, Masalskių, Kosakovskių. Šie didikai turtais aplenkė ir Lenkijos ponus.

XVIII a. viduryje atkūrus nualintą žemės ūkį, suintensyvėjo žemės ūkio produktų gamyba. Ją skatino vis didėjantis šių produktų pareikalavimas Vakarų Europos rinkoje. Tai vertė žemvaldžius nuolatos gerinti laukų įdirbimą. Daug kur buvo atsisakyta lydimų, siekiama geriau įdirbti ir patręšti ariamąją žemę. Pūdymas buvo ariamas tris, o kai kur net keturis kartus per metus, žemę pradėta melioruoti. Intensyvaus ūkininkavimo pagrindu tuo metu buvo laikomas galvijų bandos didinimas, o kad galima būtų padidinti galvijų bandą, reikėjo išplėsti ir tręšti gganyklas. Kur tik buvo galima, vietoje vadinamųjų juodųjų kultūrų (rugių ir avižų) buvo sėjama daugiau baltųjų kultūrų (kviečių ir miežių). Augo javų derlius. Tobulėjo ir darbo įrankiai. Daug kur javus imta pjauti dalgiais. Dalgio naudojimas vietoje pjautuvo darbo našumą pakėlė apie tris kartus. Akėti pradėta akėčiomis su geležiniais virbais. Medinės ratų ašys pradėtos keisti geležinėmis. Dvaruose atsirado medinių javų valymo mašinų. Palivarkuose buvo statomi mūriniai (akmenų ir plytų) pastatai.

Dvarininkai pamažu virto verslovininkais. Imta statyti degtinės varyklas, malūnus, nes degtinės gamybai reikėjo miltų. Apie trečdalis – pusė palivarkuose išaugintų grūdų buvo atiduodama į degtinės varyklas. Degtinė prievartinėmis kainomis būdavo pardavinėjama valstiečiams, buvo net nustatomos jos pirkimo normos.

Žemės ūkio produktų gamyba palivarkuose buvo paremta neapkokamu lažininkų darbu, kuris taip ir liko palivarkinio ūkio pagrindu. Samdomų darbininkų buvo labai mažai (laukininkystėje – 1%, gyvulininkystėje kiek daugiau).

Prekinis ūkis, nors ir paremtas baudžiauninkų darbu, pamažu ardė pačią baudžiavinę santvarką ir pagaliau subrandino sąlygas žemės ūkyje atsirasti kapitalistiniam gamybos būdui. Tačiau iš pradžių dvarininkai bandė intensyvinti gamybą dar senomis ūkininkavimo sąlygomis. Visuotinai buvo didinamas lažo dienų skaičius. Prekinio ūkio plėtotė keitė ir valstiečių ūkį. Prekinę valstiečių veiklą lėmė piniginės feodalinės rentos – činšo – didėjimas. Tačiau činšas didėjo greičiau negu valstiečių pajamos, todėl dauguma valstiečių ne

tik negalėjo praturtėti, bet nuskurdo.

Valstiečių laisvės XVIII a.

XVIII a. pabaigoje dėl bendros ūkio pažangos pagausėjo valstiečių paleidimo iš baudžiavos atvejų. Neretai valtiečiai laisvę nusipirkdavo. Jų išlaisvinimą lėmė ir politiniai motyvai. XVIII a. antroje pusėje žinomi jau keli atvejai, kai dvarininkai paleido į laisvę ne pavienius, o visus savo dvarų valstiečius ir grindė savo santykius su jais laisvos sutarties (kontrakto) pagrindu. Vilniaus Katedros kanauninkas, LDK referendorius Povilas Ksaveras Bžostovskis 1769 m. paskelbė savo Merkinės dvarelio valstiečiams „Nuostatus”, kuriuos vėliau kiek papildė. VVisus valstiečius (34 šeimas) jis paleido į laisvę, leido jiems laisvai prekiauti, naikino palivarką ir dalino jo žemes valstiečiams už piniginę rentą. Ši reforma buvo paremta ūkio intensyvinimo idėja. Valstiečio ūkis buvo rentabilesnis už dvaro ūkį, paremtą lažiniu darbu. Todėl P. K. Bžostovskis pasinaudojo prekinio ūkio sąlygomis ir atvėrė kelią spartesniam gamybinių jėgų augimui. Jo vadinamoji Pavlovo respublika pagarsėjo visoje Respublikoje ir tapo būsimos valstybės socialinių santykių modeliu.

Buvo ir daugiau bandymų daryti reformas. 1780 m. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis ppaskelbė savo valstiečiams „Generalinius nuostatus”, kuriuose buvo sakoma, jog parapinėje mokykloje baigę mokslą valstiečiai gaus asmens laisvę ir lažas jiems bus pakeistas činšu. Panašių reformų ėmėsi ir Kazimieras Jelenskis, Kazimieras Gornovskis, Kajetonas Nagurskis, kiek vėliau – Ignotas Karpis.

Tačiau dauguma Lietuvos ddvarininkų sekė Lietuvos išdininko Antano Tyzenhauzo pavyzdžiu. Jis valdė karaliaus ekonomijas ir kūrė palivarkus, kuriuose dirbo baudžiauninkai. Tokiuose palivarkuose lažas buvo didinamas, o asmens laisvė dar labiau apribojama.

Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a.

Feodalinė renta, ypač piniginė jos dalis, Lietuvoje nuo seno buvo nustatoma pagal žemės kiekį ir kokybę. Jau XVI a. viduryje žemė buvo rūšiuojama (Valakų reforma). Vėliau dėl nuolatinių karų ir vidaus suiručių žemės rūšies retai kur bebuvo paisoma. Tačiau XVIII a. pabaigoje plečiantis prekiniam ūkiui, buvo grįžtama prie XVI a. paskelbtų žemės matavimo ir rūšiavimo normų. Net šienaujamas pievas, anksčiau laikomas bendrai, imta skirstyti valstiečių kiemams, tik ganyklos liko bendros. Tokios agrarinės reformos buvo jau buržuazinio pobūdžio.

Taigi baudžiava pradėjo irti dėl pakitimų pačioje gamyboje, ūkio intensyvinimo. Ūkio ppažangą varžė išimtinė feodalinė nuosavybė ir vyravusi feodalinio ūkio organizacija. Tačiau ji laipsniškai ir dėsningai buvo ardoma iš vidaus plintančių prekinių – piniginių santykių.

Miestai ir miesteliai XVIII a.

XVIII a. pabaigoje Lietuvoje buvo apie 300 miestų ir mažų miestelių, juose gyveno apie 13% visų gyventojų. Miestai, ypač Žemaitijoje, augo silpnai. Didžiausias Lietuvos miestas buvo Vilnius, kuriame gyveno apie 20 tūkstančių žmonių, o antrasis buvo Kaunas (7 tūkst.). Vilniuje buvo 37 cechai, jungę 73 specialybių amatininkus. Cechų buvo ir Kaune, Kėdainiuose, Biržuose, MMerkinėje.

Didesnieji Lietuvos miestai turėjo savivaldą, karaliaus suteiktas Magdeburgo teises, o daugelis miestelių, kaip ir anksčiau, teturėjo tik savaitinių turgų ir metinių mugių teises. Buvo ir visai mažų miestelių (parapijų centrų), kurie neturėjo išvis jokių privilegijų. Apie trečdalis miestiečių vertėsi žemės ūkiu. Jie žeme naudojosi „amžinojo činšo” teise, buvo laisvi nuo lažo. Magdeburginiai miestai buvo pavaldūs miesto vaito, karaliaus skiriamo dvarininko, baudžiamajai jurisdikcijai. Tik civilines bylas spręsdavo miestiečių išrinktas burmistras ir jo tarėjai. Miestai valstybei teikė nemažai pajamų. Tarp miesto ir kaimo vyko intensyvi prekyba.

A. Tyzenhauzas ir jo reformos

Lietuvos didikai siekė išsaugoti savo ūkinės veiklos (dvarų pramonė, savi muitai, prekybos balansas) monopolį. Tai buvo tam tikra prasme didikų merkantilistinė politika, vykdoma be vyriausybės globos. Šia prasme ryškiausia figūra buvo iš Livonijos vokiečių baronų kilęs Skapiškio ir Mirabelio dvarų savininkas Antanas Tyzenhauzas. Iš pradžių jis nepriklausė Lietuvos didikams, buvo Vilniaus jėzuitų auklėtinis, mokėsi Lietuvos kanclerio F. M. Čartoriskio priežiūroje, kurio dėka jaunystėje susipažino su būsimuoju karaliumi Stanislovu Poniatovskiu. 1765 m. iš karaliaus jis gavo valdyti Gardino seniūniją ir karaliaus ekonomijas Lietuvoje. Vėliau jis tapo karaliaus rūmų išdininku, nuo 1775 m. – senatoriumi. Taip A. Tyzenhauzas prasiskverbė į didikus. Gavęs valdyti karaliaus ekonomijas, jose ėmėsi reformų: matavo žemę margais ir vertino ją pagal kkiekvieno margo kokybę. Taigi, A. Tyzenhauzas buvo naujo žemės rūšiavimo pradininkas Lietuvoje. Jo rūpesčiu Gardine buvo įkurta matininkų mokykla. Stengdamasis intensyvinti žemės ūkį, jis siuntė jaunuolius į Angliją mokytis agronomijos. Jo valdomose ekonomijose buvo melioruojami laukai, kasami grioviai, tiesiami keliai, auginamos naujos (olandiškos) gyvulių veislės, perkamas žemės ūkio inventorius. Prekybos tikslais jis ėmėsi valyti Nemuno vagą.

Buvo kuriamos manufaktūros (ypač Gardinu, kurį jis norėjo padaryti pramonės centru). Manufaktūros gamino galanterijos prekes, ginklus, vežimus, audinius. Šiaulių ekonomijoje buvo statomi vėjo malūnai, verpimo ir audimo dirbtuvės. Dalis Šiaulių miesto buvo panaikinta ir čia įkurtas dvaras – Gubernija.

A. Tyzenhauzas bandė daryti reformas ir valstybės tvarkymo, teismų bei švietimo srityse. Gardinui (seimų vietai) jis stengėsi suteikti LDK sostinės išvaizdą: iš Vilniaus į Gardiną perkėlė Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, Iždo komisiją, įkūrė čia teatrą ir ėmė leisti laikraštį. A. Tyzenhauzas užvaldė beveik visus Lietuvos bajorų seimelius ir teismus, Lietuvos pasiuntiniai į Seimą buvo jo šalininkai. Jis siūlė sustiprinti vykdomąją teismų galią, rėmė pažangias pijorų mokyklas, pateikė Seimui projektą dėl Edukacinės komisijos pertvarkymo, buvo vienas iš miestelių reformos iniciatorių.

A. Tyzenhauzas, amžininkų pavadintas „Lietuvos Petru I”, buvo Švietimo epochos atstovas. 1778 m. išvykęs į Paryžių, ten susipažino su Žanu Žaku Ruso. Iš Italijos jis parsivežė orkestrą, iš Paryžiaus – bbaletą, iš Čekijos – aludarius ir vaistininkus. Savo lėšomis Gardine jis įkūrė pirmąjį valstybėje botanikos sodą, gamtos istorijos kabinetą ir biblioteką.

Antanas Tyzenhauzas siekė pakelti atsilikusio krašto ekonomiką ir kultūrą, pertvarkyti kraštą intensyvaus ūkininkavimo pagrindu, bet jo reformos buvo pasmerktos žlugimui. Jo dirbtinai sukurta pramoninė gamyba reikalavo didelių kapitalo įdėjimų, o pagamintos prekės negalėjo konkuruoti su užsienio gaminiais. Žemės ūkį jis bandė pakelti naudodamas senus baudžiavinius metodus (lažo dienų savaitėje didinimas). Jo manufaktūros bankrutavo, be to, prasidėjo ir didikų intrigos (paskelbė, kad jis švaisto valstybės iždo lėšas). 1780 m. karalius atėmė iš savo numylėtinio ekonomijas. 1785 m. Antanas Tyzenhauzas savo dienas skurdžiai pabaigė Varšuvoje.

Pirmasis Lenkijos-Lietuvos padalijimas

XVIII a. pasikeitė Respublikos tarptautinė padėtis. Į jos vidaus reikalus vis labiau kišosi Rusija, Prūsija ir Austrija, siekusios naujų žemių. Rusija norėjo prisijungti ukrainiečių ir baltarusių žemes, įsigalėti Baltijos jūroje, Austrija norėjo Galicijos, Prūsija – įsigalėti Pamaryje. Tačiau visur jų tikslai kryžiavosi su Respublikos teritorija.

Lietuvos ir Lenkijos valstybė XVIII a. merdėjo. Ją smukdė didikų tarpusavio rietenos, karai. Ji buvo jau nepajėgi kovoti tarptautinėje arenoje su šiomis galingomis valstybėmis. Pastarųjų šalių (ypač Rusijos) įtaka Respublikoje aiškiai buvo jaučiama po 1717 m. Nebyliojo Seimo.

1763 m. mirė Augustas III, katalikų Bažnyčia paskelbė tarpuvaldį, kuris tęsėsi iki 1764 m. rugsėjo

7 d. Karaliaus rinkimuose kovojo dvi didikų grupuotės: Čartoriskiai (Familija) ir Potockių, Branickių, Liubomirskių, Ževuskių ir Radvilų sąjunga. Familiją rėmė Rusija. Kai Jekaterina II atsiuntė kariuomenę, Lietuvos Lenkijos valstybės karaliumi tapo Čartoriskių siūlytasis Stanislovas Augustas Poniatovskis – paskutinysis šios valstybės karalius, valdęs iki III padalijimo ir miręs 1798 m. žiemą Peterburge.

Atėjus į sostą Stanislovui Augustui, 1766 m. Seime Čartoriskiai ėmėsi dalinių valstybės valdymo reformų, kuriomis jie norėjo sustiprinti valstybinę valdžią, pritaikyti feodalinę santvarką besiklostantiems kapitalistiniams santykiams. Buvo panaikinta liberum veto tteisė ekonominių klausymų svarstyme, įvesti generaliniai muitai, Lietuvoje ir Lenkijoje įsteigtos atskiros Iždo ir Karo komisijos, nustatyta nauja Seimo darbo tvarka, padidinta kariuomenė. Familijos reformos liko tik popieriuje, nes nei Rusija, nei Prūsija nenorėjo Respublikos sustiprėjimo. Pretekstą Rusijos įsikišimui davė 1766 m. Seimas, nesprendęs Rusijos reikalavimo Lietuvoje ir Lenkijoje sulyginti katalikų ir disidentų teises.

Jekateriną II rėmė ir Respublikos didikai, nepatenkinti daromomis reformomis. Rusijos pasiuntiniui Nikolajui Repninui 1767 m. pavyko suorganizuoti tris bajorų konfederacijas: LDK protestantų ir pravoslavų – Slucke, Lenkijos pprotestantų – Torūnėje, katalikų – Radome. Visos šios federacijos buvo priešiškos Familijai. Slucko ir Torūnės konfederatai reikalavo sulyginti jų teises su katalikų ir pateikė kitatikių persekiojimo Respublikoje faktų.

Radomo konfederacija, kuriai vadovavo Kristupas Radvila, buvo ginkluota politinė sąjunga kovai prieš mėginimus sstiprinti karaliaus valdžią ir apriboti anarchiją. Konfederatai, kuriuos rėmė Jekaterina II, pasmerkė 1766 m. Seimo reformas.

Tų pačių metų spalio mėnesį prie Radomo konfederatų prisijungė Lietuvos konfederatai ir pats karalius. 1767 m. pabaigoje – 1768 m. pradžioje Varšuvoje vyko konfederacinis Seimas, kurio maršalka tapo K. Radvila. Radomo konfederatų prašymu miestą apsupo rusų kariuomenė. Nikolajus Repninas, viešpatavęs Seime, pareiškė, kad Seimo nepeleis tol, kol nebus patenkinti Radomo konfederacijos reikalavimai. 1768 m. vasario mėnesį Seimas, pabūgęs teroro, priėmė vadinamąją Varšuvos sutartį, sunaikinusią Familijos reformas, sulyginusią disidentų ir katalikų teises, paskelbusią Jekateriną II Respublikos santvarkos saugotoja! Nuo tada Respublika tapo jau ir teisiškai priklausoma nuo Rusijos.

Užsienio valstybių kišimasis į Respublikos vidaus reikalus sukėlė nepriklausomybės šalininkų pasipriešinimą. Tų pačių (1768) metų vasario mėnesį Podolėje, Baro mmieste netoli Turkijos sienos buvo sudaryta Baro konfederacija – Lietuvos ir Lenkijos feodalų grupės sąjunga, kurios tikslas buvo kova prieš Rusijos įtaką Respublikoje, jos statytinį Stanislovą Augustą, prieš kitatikių ir katalikų teisių sulyginimą. Sąjungos vadovai (A. S. Krasinskis, M. J. Pacas, K. S. Radvila, J. Sapiega) tikėjosi visuotinio bajorų sukilimo ir Turkijos, Austrijos, Prancūzijos, Saksonijos paramos.

Stanislovas Poniatovskis pasiskelbė konfederatų priešu, paprašė Rusijos karinės paramos ir 1768 m. vasarą konfederatus sutriuškino. Lietuvoje partizaninio pobūdžio kova vyko ilgiau. Ilgainiui konfederatai ėmė nebesutarti ttarpusavyje, 1772 m. Baro konfederacija buvo panaikinta.

Nors Rusija ir stengėsi prisijungti Respubliką, bet savo veiksmus ji buvo priversta derinti su Prūsija, kuri troško to paties. Nuo 1768 m. rusai kariavo su turkais, todėl klausimo sprendimas buvo atidėtas. Tačiau kai 1770 – 1772 m. Rusijos kariuomenė keletą kartų sumušė turkus ir pasiekė dešinįjį Dunojaus krantą, Jekaterina II grįžo prie Lietuvos ir Lenkijos reikalų. Dabar Prūsija pirmoji pasiūlė pasidalinti Respubliką. To paties reikalavo ir Austrija, kuri net grasino karu. Rusija buvo priversta sutikti.

1772 m. rugpjūčio 5 d. Peterburge buvo pasirašyta Austrijos, Prūsijos ir Rusijos konvencija, įteisinusi Pirmąjį Respublikos Padalijimą. Rusijai atiteko 93.000 kv. km (Gomelio, Mogiliovo, Polocko, Vitebsko sritys, Latgala). Prūsija prisijungė 36.000 kv. km (lenkų žemes abipus Vyslos žemupio, Varmės, Pamario (be Dancigo), Marienburgo, Kulmo (be Torūnės) vaivadijas, didžiąją dalį Inovroclavo ir Gnezno vaivadijų, dalį Poznanės vaivadijos). Austrija atplėšė 81.900 kv. km (Vakarų Ukrainą su Lvovu).

Nors Stanislovas Augustas bei Respublikos Seimas ir protestavo, kreipėsi į Angliją ir Prancūziją, bet, paramos nesulaukę, 1773 m. padalijimą pripažino. Pirmasis padalijimas sužlugdė Rusijos pastangas monopoliškai kontroliuoti Respubliką ir nepaprastai sustiprino Prūsiją. Lenkija neteko išėjimo į Baltiją. Lietuvos – Lenkijos valstybė jau stovėjo paskutinėje valstybingumo netekimo pakopoje.

Švietimas XVIII a.

Pirmoji XVIII a. pusė kultūros požiūriu yra neatsiejama nnuo XVII a. Tačiau antrojoje XVIII a. pusėje Lietuvoje pradėjo sklisti Švietimo idėjos. Lietuvoje nebuvo žymesnių šio laikotarpio teoretikų. Švietėjai daugiausia reiškėsi pedagogikos ir didaktikos srityse. Prancūzų fiziokratų teorija, kad laisvas ir suinteresuotas dirbti valstietis kraštui gali duoti daugiau naudos, negu baudžiauninkas, susidomėjo pažangieji LDK didikai. Vienas iš pirmųjų šią idėją pritaikė LDK referendorius P. K. Bžostovskis. I. J. Masalskis, Paryžiuje susipažinęs su fiziokratų idėjomis, kiek vėliau, tapęs Edukacinės Komisijos pirmininku, jas taikė pertvarkydamas LDK mokyklas.

Pradėjus plisti Švietimo idėjoms, imta pertvarkyti mokymą mokyklose. Lietuvoje įsikūrę pijorai pirmieji į mokymo programą įtraukė pasaulietinius mokslus – fiziką, geografiją, istoriją. Kovodami su pijorais dėl švietimo monopolijos, jėzuitai Vilniuje irgi ėmė mokyti bajorų vaikus naujoviškai. 1742 m. jie įkūrė Kilmingųjų Kolegiją, kuri priklausė universitetui, o nuo 1751 m. tapo atskira vudurine mokykla. Joje pagal pasaulietinio mokymo programą buvo dėstoma matematika, fizika, geografija, istorija, vokiečių ir prancūzų kalbos. Mokykla turėjo pasaulietinės literatūros biblioteką. Tačiau kitose jūzuitų mokyklose ir toliau liko scholastinė filosofija.

1773 m. panaikinus jėzuitų Ordiną, kuriam priklausė dauguma koleginių mokyklų ir Vilniaus akademija, Seimo nutarimu 1773 m. spalio mėnesį buvo įsteigta Edukacinė komisija – pirmoji pasaulietinė, pavaldi karaliui švietimo institucija Europoje. 1773 – 1794 m. ji, kaip atskira ministerija, tvarkė visas valstybės mokyklas. Kuriant nnaująją švietimo sistemą, daug nuveikė vienas iš Edukacinės komisijos iniciatorių LDK pakancleris Joakimas Liutauras Chreptavičius. Edukacinės komisijos vardu jis paskelbė „Nurodymus”, kaip pertvarkyti vidurinę mokyklą. Jis teigė, jog vienuoliams priklausančios mokyklos nerengė valstybės piliečių. „Kaip auklėjamas jaunimas, tokie yra ir piliečiai” – sakė jis.

Pradinių mokyklų pertvarkymas, kurio ėmėsi Edukacinė komisija, daugiausia buvo susijęs su valstiečiais. 1774 m. ji nutarė įsteigti vieną pradinę mokyklą trims parapijoms. 1777 m. Vilniaus vyskupijoje tokių mokyklų jau buvo daugiau kaip 300. Valstiečių vaikai šiose mokyklose būdavo mokomi gimtąja kalba.

Edukacinės komisijos rūpesčiu buvo sukurta nauja mokyklų administravimo sistema. Visos naujai sudarytos Lietuvos švietimo provincijos mokyklos nuo 1780 m. tapo pavaldžios Vilniaus universitetui, kuris 1781 m. buvo pavadintas Vyriausiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokykla. Lietuvos provincijoje buvo steigiamos naujo tipo, vadinamosios apygardinės ir paapygardinės, vidurinės mokyklos. Buvo pakeista mokymo programa. Vidurinėse mokyklose vaikai mokėsi matematikos, algebros, geometrijos, zoologijos, mineralogijos ir botanikos, buvo įvesta prigimtinė teisė, politinė ekonomija. Reformuotose mokyklose buvo mokomasi iš naujų vadovėlių.

Apygardinės mokyklos buvo šešių klasių su septynerių metų mokymu, o paapygardinės – triklasės su šešerių metų mokymu. Šios mokyklos buvo lenkiškos, iš esmės skirtos bajorų vaikams. Jas veikė prancūzų švietėjų ideologija, vaikai buvo auklėjami moralinės ir pilietinės atsakomybės už savo kraštą dvasia.

XVIII a. pabaigoje, kai

Lietuvoje viešpatavo luominė santvarka, naujoji švietimo sistema buvo pažangus reiškinys, gerokai pranokęs bajorų valstybės sąlygas ir galimybes.

Vilniaus universitetas XVIII a.

Žymių pertvarkymų įvyko ir Vilniaus universitete. Pamažu reformuoti savo mokymo programą universitetas pradėjo maždaug XVIII a. viduryje, stiprindamas matematinės, eksperimentinės fizikos dėstymą. Iš kitų dėstomųjų dalykų ypač išsiskyrė matematika. Čia ypač pažymėtina Tomo Žebrausko ir Martyno Počobuto veikla. 1764 m. matematikos ir astronomijos katedrai ėmė vadovauti M. Počobutas, gilinęs žinias daugelyje užsienio šalių. Grįžęs jis ėmė tvarkyti Vilniaus observatoriją, kuri buvo bbaigta statyti 1764 m., parūpino jai prietaisų iš Londono ir Paryžiaus, sukaupė didžiulę biblioteką. Su savo mokiniais jis ėmė daryti geometrinius Žemės matavimus, nustatė įvairių vietovių geografines platumas, pradėjo kurti geografinį krašto žemėlapį. Vilniaus observatorija tapo Saulės ir Mėnulio užtemimų stebėjimo centru.

Mokslas ir mokymas Vilniaus universitete buvo paremtas Švietimo ideologija. Universitetas buvo suskirstytas į du fakultetus: fizikos mokslų fakultetą su matematikos, fizikos, chemijos, gamtos mokslų, astronomijos ir mechanikos katedromis. Moralės mokslų fakultete buvo teologijos, teisės, istorijos, retorikos ir literatūros katedros. 11781 m. buvo įstegta dar ir medicinos katedra. Pradėta dėstyti architektūra, tapyba, vėliau – grafika ir skulptūra. 1797 m. medicinos katedra buvo reorganizuota į savarankišką fakultetą.

Nors universitete nemažai dėmesio buvo skiriama matematikos, fizikos, gamtos mokslams, tačiau iš esmės jis ir ttoliau liko humanitarinės krypties mokslo įstaiga, gerokai atitrūkusia nuo praktinių krašto reikmių.

Plečiant visuomenės mokslų dėstymą, naują turinį įgavo prigimtinė teisė. Ją dėstyti 1781 m. buvo pakviestas Jeronimas Stroinovskis, vienas žymiausių Respublikos fiziokratų. Jis išleido knygą „Prigimtinės teisės mokslas”, kuri tapo šios disciplinos vadovėliu. Čia Stroinovskis plačiai kalbėjo apie žmonių laisvę ir asmeninę nuosavybę, pareigas visuomenei, laisvas sutartis. Prancūzų švietėjų idėjas universitete skelbė ir profesoriai M. Karpavičius, V. Kalinskis. Akademine disciplina fiziokratų teorija tapo neatsitiktinai. Tą lėmė visuomeninės sąlygos – lažinio ūkio prieštaravimai, politinė krizė, feodalizmo irimas. Vienas žymiausių Lietuvos Švietimo atstovų buvo universiteto profesorius ir rektorius Jokūbas Sniadeckis. Jei iš žmogaus atimta laisvė naudotis savo įgimtomis teisėmis ir jis yra atiduotas kito žmogaus valdžiai, įrodinėjo J. Sniadeckis,– toks žmogus tampa nneveiklus, jo siela nyksta.

Lietuvos švietėjų publicistika buvo visų pirma antibaudžiavinė, formavo naują, žmogaus protu paremtą ideologiją.

Raštija XVIII a.

Plintant Švietimo idėjoms, XVIII a. viduryje Lietuvoje labai pagausėjo knygų. Vilniaus universiteto bibliotekoje 1773 m. jau buvo 11 tūkstančių tomų. Biblioteka buvo paskelbta viešąja ir ėmė gauti visų LDK spaustuvių knygų privalomąjį egzempliorių. XVII – XVIII a. miestų inventoriai rodo, jog spauda domėjosi ir didesnių Lietuvos miestų gyventojai. Bibliotekų buvo ir dvaruose. XVIII a. bibliotekose labai pagausėjo pasaulietinės literatūros, knygų prancūzų ir anglų kkalbomis.

Klasicizmas dailėje ir architektūroje

Klasicizmas, kaip Italijos ir Prancūzijos klasicizmo atmaina, Lietuvos architektūroje atsirado XVIII a. pabaigoje. Švietimo ideologija, pažangių jėgų vienijimasis, nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio pradžia davė impulsą kurtis naujo tipo meno mokykloms. Menas atsiskyrė nuo karaliaus ir didikų dvarų, o miestuose – nuo cecho amato. XVIII a. pabaigoje susiklostė lietuviška klasicizmo architektūros mokykla, kuriai didelę reikšmę turėjo Vilniaus universiteto architektūros katedros, įsteigtos 1793 m., veikla. Katedroje dėstė žymiausi to meto architektai.

Lietuvos klasicizmui būdingas savitas klasicizmo taisyklių interpretavimas, vietos tradicijų įtaka. Išsiskyrė ankstyvasis ir brandusis laikotarpis, trukęs nuo 1770 iki 1800 m. bei vėlyvasis (1800 – 1860) laikotarpis. Ankstyvojo klasicizmo fasaduose dar yra baroko plastiškumo, tačiau vyrauja tektoniškasis orderis. Šį laikotarpį geriausiai atspindi M. Knakfuso, K. Spampanio, A. Kosakausko darbai.

Brandusis klasicizmas susijęs su žymiausio Lietuvoje klasicizmo kūrėjo ir pedagogo Lauryno Stuokos – Gucevičiaus, ėjusio mokslus Vilniuje, Romoje ir Paryžiuje, veikla. Jo suprojektuotų pastatų (Vilniaus Rotušė, Vilniaus Katedra, Verkių rūmai) klasicistinė forma yra labai aiški, monumentali, darni ir savita. Jis pirmasis Lietuvoje apibrėžė klasicizmo principus, teigė, kad pastato grožį ir didingumą lemia ne puošyba, bet dalių ir visumos darna. Po L. Stuokos – Gucevičiaus mirties jo projektus baigė įgyvendinti M. Šulcas.

Lietuvos dailei grynosios klasicizmo formos nebuvo labai būdingos. Labiausiai klasicizmas plito tapyboje. LLietuvos klasicizmo pradininkas ir žymiausias atstovas yra P. Smuglevičius, ėjęs mokslus Romoje. Nuo 1797 m. jis vadovavo Vilniaus universiteto piešimo ir tapybos katedrai. P. Smuglevičiaus kūrybos palikimą sudaro krašto gamtos ir istorijos paveikslai, portretai, Vilniaus architektūros paminklų piešiniai. Klasicizmo maniera paveikslus tapė ir jo mokiniai J. Damelis, J. Peška, J. Oleškevičius.

Skulptūra daugiausia buvo susijusi su architektūra. Dvarų, bažnyčių, visuomeninių pastatų interjerai ir eksterjerai būdavo puošiami siužetinėmis kompozicijomis ir dekoratyviniais lipdiniais. Žymiausi to laikotarpio skulptoriai buvo Kazimieras ir Karolis Jelskiai, T. Rigis.

Literatūra XVIII a.

Švietimo epochos visuomenės gyvenimo permainų veikiama, lietuvių literatūra tapo pasaulietine. Pirmąja lietuvių pasaulietinės grožinės literatūros knyga laikomos Jono Šulco verstos ir 1706 m. išleistos Ezopo pasakėčios.

Kristijono Donelaičio „Metai”

Su Švietimo epocha susijęs ir didžiausias XVIII a. lietuvių poetas Kristijonas Donelaitis (1714 – 1780) – pirmoji iškili figūra lietuvių literatūros istorijoje. K. Donelaitis, stipraus realistinio talento menininkas, savitai vaizdavo Mažosios Lietuvos būrų gyvenimą, vienas pirmųjų Europos poezijoje pateikė išsamų valstiečių buities, kaimo gamtos paveikslą. Jo poezijoje gausu gilių būties apmąstymų ir nacionalinės sąmonės apraiškų. 1765 – 1775 m. Prūsijoje sukurta Kristijono Donelaičio poema „Metai” yra iki tol neregėto lietuvių literatūroje meninio vaizdo plastiškumo kūrinys, žavintis poetinio žodžio vaizdingumu ir sugestija.

„Metuose” Donelaitis smerkia vokiečius kolonistus dvarininkus, skriaudžiančius vargšą būrą. Į Prūsijos llietuvį baudžiauninką, atsidūrusį nutautinimo pavojuje, Kristijonas Donelaitis prabyla ne tik gimtąja kalba, bet ir su aiškia nacionaline nuovoka. Taigi ir šiuo atžvilgiu jis atsistoja į priešakines Europos idėjinės raidos pozicijas.

1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucija

Po I Respublikos padalijimo atliktos reformos (Nuolatinės Tarybos, Edukacinės Komisijos įkūrimas) nepatenkino pradėjusio kurtis buržuazėjančios bajorijos ir buržuazijos bloko, vadovaujamo Patriotų partijos. Į ši bloką įsijungė ir karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jų pastangomis buvo sušauktas Ketverių Metų Seimas (1788 – 1792).

1790 m. gruodžio mėnesį Seimas ėmė svarstyti naujos konstitucijos projektą. 1791 m. balandžio mėnesį buvo priimtas miestų įstatymas, pagal kurį miestai gavo miesto žemės nuosavybės teises, miestiečių asmens laisvę. Įstatymas buvo pavadintas bajorų ir miestiečių teisių sulyginimo įstatymu. Turtingesnieji ir išsimokslinę miestiečiai galėjo gauti bajorų juridinį satusą, bet jiems nebuvo suteikta teisė dalyvauti valstybės įstatymų leidime. Lietuvos miestų atstovai gyvai palaikė šį Seimo priimtą įstatymą.

1791 m. gegužės 3 d. Seimas priėmė naują konstituciją, kuri įėjo į istoriją Gegužės 3 d. konstitucijos vardu. Konstitucija išsaugojo feodalinę žemėvaldą ir feodalų luomą, visas jo laisves ir privilegijas, tarp jų ir patrimonialinę valdžią valstiečiams, kurie ir toliau liko baudžiauninkais. Tačiau Gegužės 3 d. konstitucijoje buvo ir kai kurie buržuaziniai principai, pirmiausia – turto principas. Ji atėmė iš bežemių bajorų (didikų

atramos) teisę dalyvauti seimeliuose, o turtingesniems miestiečiams suteikė nobilitacijos teisę, taip pat teisę įsigyti dvarus. Konstitucija patvirtino ir Miestų įstatymą. Ji paskelbė valstybės globą laisviesiems valstiečiams ir tuo suteikė galimybę valstybei kištis į dvarininko ir valstiečių santykius. Sutartis, dvarininko sudaromas su

laisvaisiais žmonėmis, valstybė paėmė savo globon. Konstitucija skelbė garantuojanti asmens laisvę anksčiau pabėgusiems į užsienį ir grįžusiems valstiečiams.

Gegužės 3 d. konstitucija pakeitė valstybės politinę struktūrą. Buvo siekiama sukurti vieningą Lenkiją su centralizuota valdžia pagal prancūzų švietėjo Š. L. Monteskjė siūlomą vvaldžių atskyrimo principą. Vyriausiąją valdžią konstitucija atidavė Seimui, panaikindama liberum veto teisę, sumažindama Senato reikšmę ir į Seimą įvesdama miestų atstovus, kure turėjo sprendžiamąjį balsą tik amatų ir prekybos klausimais. Vykdomoji valdžia atiteko karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintam Įstatymų sargyba. Įstatymų sargybą sudarė arkivyskupas, ministrai, kancleris ir Seimo maršalka. Ji veikė karaliaus vardu. Vykdomajai valdžiai priklausė ir kariuomenė. Karalius turėjo būti renkamas, tačiau iš valdančios dinastijos. Jis skyrė ministrus ir vyskupus, galėjo, remdamasis jam prijaučiančiais senatoriais, peveikti Seimą priimant įstatymus. KKaraliaus vardu turėjo būti skelbiami ir teismo sprendimai. Seimas išrinko keturias komisijas (ministerijas) – Edukacijos, Policijos, Karo ir Biudžeto. Komisijos buvo bendros visai vastybei.

Konstitucijoje nebeliko valstybės padalijimo į Lenkijos Karalystę ir LDK, nors Ketverių Metų Seime šis pavadinimas dar dažnai bbuvo naudojamas. Valstybė buvo pavadinta Lenkija. Tačiau konstitucija dar nesukūrė vienalytės valstybės, nes ji neardė Liublino Unijos. Nors autoriai ėjo valstybinės valdžios centralizavimo linkme ir kūrė bendras ministerijas, tačiau jose Lietuvai buvo paliktas atstovų ekvivalentas – konstitucija išsaugojo dualistinį Lietuvos ir Lenkijos valstybės pobūdį.

Gegužės 3 d. konstitucija reiškė siekiančių reformų žemvaldžių ir gimstančios buržuazijos politinę sąjungą. Be abejo, konstitucijos kūrėjus paveikė Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Švietimo epochos idėjos. Buvo norima pamažu įvesti konstitucinę buržuazinę – dvarininkinę monarchiją.

Targovicos konfederacija ir II Respublikos padalijimas

Konservatyvūs feodalų sluoksniai, ypač didikai, naudodamiesi užsienio valstybių parama, stojo prieš reformas. Jie sukėlė vidaus kovas, kurios tapo dingstimi užsienio valstybėms kištis į šalies vidaus reikalus. Tuo metu, kai Seimas sprendė valstybės reformos problemas, komplikavosi tarptautinė padėtis: Rusija pasiekė nnaujų pergalių prieš Turkiją, Prancūzijoje laimėjo buržuazinė revoliucija. Nors Rusijai revoliucija tiesiogiai negrėsė, tačiau Jekaterina II ja pasinaudojo kaip pretekstu kovai su reformomis Respublikoje.

Gegužės 3 d. konstitucijos priešai Targovicoje sudarė savo konfederaciją. Jie paskelbė aktą, kuriame pareiškė, kad nesutinka su Seimo reformomis – paveldimos monarchijos įvedimu, bežemių bajorų pašalinimu iš politinio gyvenimo. Jie skelbėsi kovoją dėl valstybės teritorijos neliečiamumo ir Rusijos globos. Suklastota data (jau tada, kai Rusija įsiveržė į Dešiniakrantę Ukrainą) aktas buvo paskelbtas Targovicoje. 1792 m. rusai užėmė VVilnių, įsiveržė į Lenkiją. Jekaterina II pareiškė ginanti senas Lenkijos laisves ir seną, sutartimis su Rusija garantuotą bei karaliaus prisiektą pagal pacta conventa valstybės valdymo formą, kurią „klastingai nuvertė Gegužės 3 d. revoliucija”. Stanislovas Augustas, nesenai prisiekęs Konstitucijai, prisidėjo prie konfederacijos. Juo pasekė ir reguliarioji kariuomenė. 1793 m. pradžioje Prūsija užėmė Gdanską ir Torūnę. Rusijos pasiuntinys pareikalavo, kad Gardine būtų sušauktas Seimas. Targovicos konfederatai ėmė persekioti aktyviuosius Ketverių Metų Seimo dalyvius, panaikino visas Seimo reformas, grąžino buvusią santvarką.

1793 m. sausio 23 d. Peterburge Rusija ir Prūsija pasirašė konvenciją dėl antrojo Respublikos padalijimo. Rusijai atiteko 250.200 kv. km teritorija (iš LDK – Borisovo, Minsko, Nesvyžiaus, Pinsko, Slucko, Turovo vaivadijos; iš Lenkijos – Dešiniakrantė Ukraina), o Prūsijai – 57.100 kv. km (Gdanskas, Torūnė, beveik visa Didžioji Lenkija, dalis Mozūrijos, Krokuvos vaivadijų). Austrija tuo metu kariavo su Prancūzija, ir jai buvo pažadėta atlyginti iš prancūzų žemių.

Antrąjį valstybės padalijimą turėjo įteisinti Gardino Seimas, kuris pasisakė prieš padalijimą. Tik po to, kai buvo panaudota prievarta, areštuota dalis Seimo narių ir į Seimo posėdį įvesti kareiviai, Gardino Seimas tylėjimu ratifikavo antrąjį padalijimą.

II padalijimas reiškė vidaus reakcijos pergalę prieš pažangias buržuazinės raidos tendencijas, labiausiai atsispindėjusias Ketverių Metų Seimo nutarimuose. Naujajai vyriausybei buvo uždrausta vykdyti savarankišką užsienio politiką, llaikyti daugiau nei 15 tūkst. karių (o Lietuvai – 5 tūkst.). Valstybė galutinai prarado išėjimą į Baltijos jūrą (išskyrus ruoželį tarp Palangos ir Šventosios). Respublika, apsupta trijų galingų monarchijų, neteko jokių savarankiško ekonominio ir politinio gyvenimo sąlygų.

1794 m. sukilimas ir III Lenkijos-Lietuvos padalijimas

Dvarininkai ir miestiečiai, Gegužės 3 d. konstitucijos šalininkai, sukilo prieš Targovicos konfederatus ir Gardino Seimo nutarimus. Sukilimą surengė Lenkijos patriotai, 1792 m. įvykių metu pasitraukę į Saksoniją. Vadovauti sukilimui buvo pakviestas JAV Nepriklausomybės kare pasižymėjęs iš LDK kilęs generolas Tadas Kosciuška. Sukilimas prasidėjo kovo mėnesį. Balandžio mėnesį sukilėliai sumušė rusų kariuomenės būrį, užėmė Varšuvą. Vadovybė buvo pavadinta Tautine aukščiausiąja taryba. Gegužės mėnesį ji paskelbė Polaneco universalą, kuriuo visiems valstiečiams buvo pripažįstama asmens laisvė, mažinamas lažas, o sukilimo dalyviai visai nuo jo atleidžiami. Tai buvo konkretus žingsnis į baudžiavos panaikinimą. Sukilimas apėmė didžią Respublikos dalį. Lietuvoje sukilimą pradėjo Šiauliuose ir Panevėžyje dislokuotos LDK karuomenės dalys. Gegužės mėnesį vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu tapo Jokūbas Jasinskis. Tačiau jo siekimas plėsti Lietuvos savarankiškumą nepatiko nuosaikiems sukilimo vadams. Tą patį mėnesį Kosciuškos įsakymu Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba buvo panaikinta, o sukilimui Lietuvoje ėmė vadovauti LDK centro deputacija. Birželio mėnesį Jasinskis buvo pašalintas iš vado pareigų. Iki rudens caro kariuomenė užėmė Lietuvą. Spalio mėnesį įį nelaisvę pateko Kosciuška, o lapkričio mėnesį sukilimas buvo galutinai numalšintas.

Sukilimo pralaimėjimas pagreitino naująjį padalijimą. 1795 m. spalio 24 d. Peterburge Rusija, Austrija ir Prūsija pasirašė konvenciją dėl trečiojo Respublikos padalijimo. Rusijai atiteko 120.000 kv. km (iš LDK – Gardino, Naugarduko, Bresto vaivadijos, Lietuva (išskyrus Užnemunę), iš Lenkijos – Vakarų Voluinė, Kuršo kunigaikštystė), Austrijai teko lenkų žemes tarp Bugo, Vyslos ir Pilicos upių, Prūsijai – Užnemunė, dalis Palenkės, Mazovija iki Vyslos.

Tų pačių metų lapkričio mėnesį Stanislovas Augustas atsisakė sosto – Lietuvos ir Lenkijos valstybė žlugo. Žlugimą lėmė daugelis dalykų: ekonominė krašto padėtis su dvarininkine žemėvaldos monopolija, bajoriškoji anarchija. Trečiasis padalijimas buvo reakcingas trijų valstybių aktas.

Lietuva Rusijos valdžioje

Po trečiojo Respublikos padalijimo kunigaikštis Nikolajus Repninas buvo paskelbtas prijungto prie Rusijos krašto generalgubernatoriumi. Lietuvos teritorija, įėjusi į Rusijos sudėtį, buvo padalinta į dvi gubernijas – Vilniaus ir Slonimo. Tačiau netrukus jas sujungė į vieną – Lietuvos guberniją. Kadangi į šį administracinį vienetą įėjo labai daug žmonių, tai 1801 m. jis vėl buvo padalintas į dvi gubernijas – Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino. Nuo 1840 m. iš gubernijų pavadinimų išbrauktas Letuvos vardas. 1843 m. caro vyriausybė iš Vilniaus gubernijos Vakarų dalies sudarė Kauno guberniją ir Lietuvą ėmė vadinti Šiaurės – Vakarų kraštu. Aukščiausia valdžia

čia priklausė generalgubernatoriui, kuriam buvo pavaldžios Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijos. Jo rezidencija buvo Vilniuje. Gubernijas, suskirstytas į apskritis, valdė gubernatoriai. Bajorai išlaikė ekonominį, kultūrinį viešpatavimą, kai kurias luominės savivaldos teises. Jų savivaldos organas buvo apskrities, o vėliau ir gubernijos bajorų seimelis, rinkdavęsis kiekvienais metais. Seimelis rinkdavo apskrities maršalką, turėjusį vykdomąją valdžią, teisėjus, atstovus į gubernijos seimelį. Šis seimelis rinko gubernijos maršalką. 1808 m. caro vyriausybė suvienodino Lietuvos bei rusų bajorų teises. Bajorai išlaikė savo žemes, baudžiauninkus, bet sumenkėjo jų vvaidmuo visuomeniniame – politiniame gyvenime. Į savo seimelius jie galėjo rinktis tik kas treji metai. Jie galėjo skirstyti mokesčius, rinkliavas bei kitas prievoles. Bajorų vadovas (buvęs maršalka) buvo renkamas trims metams, o ne iki gyvos galvos. Tokiomis teisėmis galėjo naudotis tik ba–jorai dvarininkai. Nuo 1802 m. seimeliuose galėjo dalyvauti tik tie bajorai, kurie turėjo nejudamo turto ir ne mažiau 150 rublių metinių pajamų. Sprendžia–mąjį balsą turėjo asmenys, valdę nors 8 valstiečių arba miestiečių kiemus.

Caro vyriausybė panaikino miestų teises. Nuo 1808 mm. miestų valdžia priklausė gubernijos administracijai. 1840 m. liepos 7 d. caro įsaku Lietuvos Statutas neteko galios ir Vilniaus gubernijoje galutinai buvo įvesta Rusijos teisė. Teismų raštvedyboje lenkų kalba buvo pakeista rusų kalba. Dauguma Lietuvos valstiečių priklausė dvarininkams, nes caras ddosniai dalijo miestus ir valstybinius dvarus privatiems asmenims. Sparčiai didėjo ir valstybinių valstiečių skaičius. Jiems buvo priskiriami laisvieji žmonės, kurių daug gyveno Žemaitijoje. Žemė priklausė bajorams, valstybei, dvasininkams ir miestams. Atsirado naujų stambių dvarininkų, susijusių su caro rūmais (Karpiai, Oginskiai, Tiškevičiai). 1796 m. buvo įvesta rekrutų prievolė. XIX a. pradžioje spartėjo baudžiavos irimas, sustiprėjo dvarininkų pastangos apsaugoti savo ekonimonę padėtį baudžiavinėmis priemonėmis.

Tuo laiku smarkiai išaugo smulkioji miesto pramonė, kurioje vyravo amatininkų cechai. Nuo 1811 m. cechai ėmė vadovautis Rusijos amatų statutais ir įstatymais. Stambioji pramonė vystėsi itin lėtai.

Napoleonas ir Lietuva

1807 m. Tilžėje tarp Rusijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta sutartis. Ji skelbė, kad Prūsija neteko visų savo valdų į Vakarus nuo Elbės. Iš dalies Lenkijos žemių, kurias, dalijant Respubliką, užgrobė Prūsija, bbuvo sukurta Varšuvos Hercogystė. Tačiau Tilžės sutartis nepanaikino abiejų šalių prieštaravimų, o tik nutolino karo pradžią.

Rusija trukdė Napoleonui įgyvendinti savo planus – užvaldyti Rytų Europą. Prancūzija ruošėsi dideliam karui. Napoleonas, nepaskelbęs karo, 1812 m. birželio 24 d. persikėlė per Nemuną ties Tilže, Kaunu, Prienais, Gardinu ir pradėjo žygį į Rusijos Imperiją. Birželio pabaigoje Napoleonas užėmė Vilnių. Kraštas, per kurį žygiavo jo armija, buvo nusiaubtas, gyventojų turtas išgrobstytas, daug sodybų sudeginta.

Napoleonas stengėsi pelnyti lenkų ir lietuvių bajorų palankumą (pvz., į Vilnių jjis leido pirmam įžengti D. Radvilos ulonų pulkui). Liepos 1 d. Napoleonas sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (dokumente tiesiog Lietuvos) laikinąją valdžią – Laikinąją vyriausybės komisiją, vadovaujamą Stanislovo Soltano. Visi komisijos nariai, išskyrus Jokūbą Sniadeckį – universiteto rektorių – buvo dvarininkai. Komisijai buvo pavaldžios Vilniaus, Gardino, Balstogės ir Minsko gubernijos (arba departamentai). Komisija iškart tapo marionetine okupantų įstaiga. Į ją buvo paskirtas Napoleono komisaras E. Binjonas. Iš tikrųjų komisijai vadovavo okupantai, Lietuvos generalgubernatorius D. Hogendorpas vėlau net atvirai buvo paskirtas komisijos pirmininku.

Laikinoji vyriausybės komisija pradėjo tartis su Varšuvos Hercogystės atstovais dėl unijos atnaujinimo. Liepos 14 d. Vilniaus Katedroje iškilmingai buvo paskelbta unija, likusi, suprantama, tik fikcija, bet rodžiusi konservatyviosios bajorijos politinius siekius.

Napoleonas Lietuvoje visų pirma rėmėsi bajorais, nes trečiasis luomas buvo silpnas ir nepasiruošęs savarankiškam politiniam gyvenimui. Napoleonas čia atsisakė ir socialinių reformų. Marionetinė Laikinoji vyriausybės komisija kelis kartus aiškino dvarininkams, kad valstiečių išlaisvinti neįmanoma, valstiečiams, palikusiems savo namus prancūzų armijos žygio metu, ji įsakė grįžti namo ir tolaiu atlikinėti prievoles dvarui, antraip grasino smurtu.

Tačiau valstiečių judėjimas, sustiprėjęs dėl laikino vietos valdžios pakrikimo, nenurimo. Pirmiausia valstiečiai atisakinėjo nuo lažo. Dvarininkų padėtis komplikavosi ir dėl besibastančių po kaimus dezertyrų, plėšusių valstiečius ir ponus. Be to, papildomos prievolės okupantams kėlė daugelio dvarininkų nepasitikėjimą NNapoleono „laisvinimo misija”. Kai kurie, norėdami apsiginti nuo plėšikų, bandė apginkluoti valstiečius. Ir katalikų dvasininkams per pamokslus kartais išsprūsdavo nepasitenkinimo prancūzais „bedieviais” nuotaikos. Visa tai politinę krašto padėtį darė vis labiau įtemptą. Žemaičių vyskupas J. A. Giedraitis net turėjo rašyti laišką klebonams, kad šie ramintų valstečius ir patys nemurmėtų prieš Napoleono valdžią.

Napoleonas pareikalavo, kad Laikinoji vyriausybės komisija papildytų kariuomenę kareiviais ir aprūpintų ją maistu. Iš pradžių policinei tarnybai Vilniuje imta kurti tautinė gvardija. Į ją privalomai buvo pašaukti visi sveiki miesto luomų vyrai nuo 20 iki 50 metų amžiaus. Policinei tarnybai apskrityse buvo formuojama žandarmerija vien iš turinčių nekilonojamo turto bajorų. Žandarmerija turėjo slopinti valstiečių bruzdėjimus. Laikinajai vyriausybės komisijai Napoleonas įsakė suformuoti penkis pėstininkų ir keturis kavalerijos pulkus. Rekrutai buvo imami senoviškai. Valstiečiai slapstėsi, paimti į rekrutus išbėgiodavo. Kai atėjo ruduo, pulkai dar nebuvo visiškai suformuoti, apmokyti. Vejant Napoleoną iš Lietuvos, daugelis kareivių išsivaikščiojo į namus.

Policinių ir karinių dalinių išlaikymas gulė ant nuskurdusių gyventojų pečių. Šalia paliktų senųjų prievolių buvo įvestas pagalvės mokestis visiems luomams. Gyventojai turėjo pristatyti daug grūdų, šieno ir šiaudų. Vien Vilniuje maisto sandėliuose susikaupė maisto ir pašaro šimtatūkstantinei armijai išlaikyti 40 dienų, tačiau be tvarkos bėganti kariuomenė šiais ištekliais pasinaudoti nepajėgė.

Napoleono karo padariniai

Napoleono armija buvo sutriuškinta MM. Kutuzovo vadovaujamos Rusijos kariuomenės. 1812 m. gruodžio 6 d. Napoleonas pravažiavo Vilnių, čia net nesustodamas. Po jo plūdo visiškai pakrikusi jo armija. Plėšdama viską, kas tik įmanoma, ji traukėsi į Vakarus. Su okupantais Lietuvą paliko ir Laikinoji vyriausybės komisija.

Gruodžio 10 d. į Vilnių įžengė Rusijos kariuomenė. Čia apsistojo M. Kutuzovo štabas, atvyko ir Aleksandras I. 1813 m. sausio mėnesį caras pasirašė manifestą apie pergalingą karo pabaigą. Visiems Lietuvos bajorams, bendradarbiavusiems su Napoleonu, buvo paskelbta amnestija, jei jie per 2 mėnesius sugrįš.

Karo ir okupacijos padariniai buvo sunkūs. Lietuva neteko dešimčių tūkstančių žmonių. Trakų apskrityje, pavyzdžiui, žuvo trečdalis gyventojų. Buvo sudeginta gausybė pastatų, sunaikinta daug inventoriaus. Kraštą atkurti turėjo liaudis, tik nedidelei dvarininkų daliai padėjo valstybė.

Nugalėjus Prancūziją, Varšuvos Hercogystė žlugo. Vienos kongreso nutarimu buvusios Varšuvos Hercogystės didžioji dalis kartu su Užnemune atiteko Rusijai. 1815 m. čia buvo sudaryta autonominė konstitucinė – monarchinė Lenkijos Karalystė.

1830 – 1831 m. sukilimas

1830 m. per visą Europą nuvilnijo revoliucinių judėjimų banga. 1830 m. liepos mėnesį paryžiečiai nuvertė Burbonų monarchiją. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį belgai sukilo prieš Olandijos viešpatavimą. Politiniai neramumai kilo Italijoje, Vokietijoje. Nikolajus I pabūgo, kad bus išardyta 1815 m. Vienoje įvesta Europos valstybių monarchų Šventosios Sąjungos sistema. Intervencijai į Belgiją ir Prancūziją

Rusija ketino panaudoti Lenkijos Karalystės kariuomenę. Apie tai greit pasklido kalbos.

1830 m. lapkričio 29 d. Varšuvos Karininkų mokykloje veikusios slaptos organizacijos nariai, kuriuos rėmė miesto amatininkai ir darbininkai, pradėjo sukilimą. Buvo užimtas arsenalas. Sukilimas apėmė Rusijos valdomas Lenkijos žemes, Lietuvą, Vakarų Baltarusiją, Vakarų Ukrainą. Jis kilo dėl nepasitenkinimo caro politika – represijų, savivalės, ketinimo intervencijai panaudoti Lenkijos kariuomenę. Sukilimą stimuliavo revoliucinis judėjimas Vakarų Europoje. Sukilėliai užėmė Varšuvą. Gruodžio pradžioje Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Lenkijos Karalystės. Valdžią į savo rankas paėmė kkonservatyvi grupė, vadovaujama A. J. Čartoriskio. Sukilimo diktatoriumi buvo paskelbtas generolas J. Chlopickis. Ši grupė siekė kompromiso su caro vyriausybe. Tik Patriotų draugijos ir viešosios nuomonės spaudimu gruodžio viduryje sukilimas buvo paskelbtas nacionaliniu.

Sušauktas Seimas atsisakė Nikolajų I pripažinti valdovu. Buvo sudaryta Tautos vyriausybė, į kurią įėjo įvairių politinių krypčių atstovai. Vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu buvo paskirtas A. H. Radvila. Sukilimo vadovai neturėjo vienodos nuomonės dėl būsimosios politinės ir socialinės valstybės santvarkos. Kairysis sparnas ketino kurti centralizuotą valstybę, kokią numatė Gegužės 33 d. konstitucija. Jie manė, kad lietuviškos žemės turi sudaryti paprastas vaivadijas. Dešinysis sparnas numatė konstitucinę monarchiją, abiejų tautų federaciją, senosios feodalinės santvarkos išsaugojimą. 1831 m. vasario 5 d. į Lenkiją įsiveržė rusų armija. Vasario pabaigoje prie Grochovo sukilėliai ją ssustabdė. Po to prasidėjo sukilėlių kontrpuolimas, buvo laimėti keli mūšiai. Gegužės pabaigoje įvyko lūžis – nuo tada sukilėliai tik gynėsi.

1830 m. pabaigoje neramumai, ypač tarp jaunimo, jautėsi ir Lietuvoje. Labai neramu buvo prie Lenkijos Karalystės ir Rusijos Imperijos sienų palei Nemuną. Jau 1830 m. gruodžio viduryje čia pasirodė sukilėlių būriai iš Augustavo vaivadijos. Šie būriai rengė demonstracijas, kėlė baltas vėliavas, mėgino įsiveržti į Rusijos teritoriją, gyventojus kurstė prieš caro valdžią, platino atsišaukimus lietuvių ir lenkų kalbomis. Caro valdžia ėmėsi priemonių, kad Lenkijos sukilimas nepersimestų į kaimynines gubernijas. Vilniaus ir kitose pasienio gubernijose buvo paskelbta karinė padėtis, visas šias sritis ėmė kontroliuoti feldmaršalas J. Dibičius.

1831 m. sausio mėnesį Vilniuje įsikūrė Vyriausiasis komitetas sukilimui Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje rengti bei jam vadovauti. IIki 1831 m. birželio jis veikė slaptai. Šiam komitetui pirmininkavo A. Goreckis. Organas parengė sukilimo planą, patikimiems žmonėms pavedė rengti sukilimą vietose. Vyriausiojo komiteto ryšiai su apskričių sukilėlių valdžia buvo silpni. Be to, komitetas nesiryžo vadovauti visos Lietuvos sukilėliams, jo nariai buvo federacijos su Lenkija šalininkai.

Lietuvos sukilimas prasidėjo 1831 m. kovo 25 d. Raseinių apskrityje, greitai buvo užimti Raseiniai. Iškart po to sukilimas prasidėjo ir Kauno apskrityje, buvo užimti Telšiai. Vietose įkurta sukilėlių valdžia rūpinosi ne tik karo, bet ir ssocialiniais klausimais. Miestuose buvo paskirti karo komendantai, kurie rūpinosi miestų saugumu ir palaikė tvarką.

Panevėžyje, Šiauliuose, Telšiuose, Kaune, Ukmergėje veikė ir miestų municipalitetai, kurie rūpinosi švara, prižiūrėjo ligonius, kvietė amatininkus atlikti įvairius darbus, organizavo vietinę bajorų, miestiečių ir aplinkinių gyventojų gvardiją tvarkos palaikymui mieste. Lietuvos sukilėliai daugiausia buvo federacijos su Lenkija šalininkai, tačiau kai kurie Žemaitijos sukilėliai pabrėžė, jog reikia kurti savarankišką valstybę. Sukilimą Lietuvoje galima suskirstyti į du etapus.

Pirmasis etapas prasidėjo po įvykių Raseiniuose ir truko iki birželio pradžios. Šiame etape sukilimą rėmė tik vietiniai gyventojai. 1831 m. vasario pradžioje rusams išvykus malšinti Lenkijos sukilimo, Lietuvoje liko tik negausios caro armijos dalys. Todėl iki balandžio mėnesio didžiąją Lietuvos dalį (išskyrus Užnemunę) užėmė sukilėliai. Valstiečiai tikėjo, kad bus panaikinta baudžiava, todėl iš pradžių aktyviai rėmė sukilimą, sudarė didesnę dalį sukilėlių kariuomenės. Kadangi sukilimo valdžia jokių nuolaidų daryti nenorėjo, tai daugelio dvarų valstiečiai atsisakė toliau dalyvauti sukilime. Neturėdama aiškaus sukilimo plano, vadovybė manė pulti Vilnių, tačiau apsigalvojo. Tada buvo nuspręsta paimti Kauną, bet ir šio ketinimo atsisakyta. Galų galę į Lietuvą buvo sutrauktos didelės rusų pajėgos. Caro kariuomenė pradėjo malšinti sukilimą. Gegužės pabaigoje visus apskričių centrus, išskyrus Panevėžį, užėmė rusai. Situacija pakrypo sukilėlių nenaudai. Nuo gegužės vidurio pasikeitė ir sukilimo taktika – bbuvo pradėtas partizaninis karas. Caro valdžia paskelbė amnestiją, bet partizaninė kova nenutrūko.

Birželio pradžioje prasidėjo antrasis sukilimo etapas – į Lietuvą atžygiavo lenkų kariuomenė, vadovaujama generolų D. Chlapovskio ir A. Gelgaudo. Vyriausiuoju vadu Lenkijos sukilėlių vyriausybė paskyrė A. Gelgaudą, prie kurio prisijungė Lietuvos partizanai. Buvo nutarta surinkti didesnę kariuomenę ir visomis jėgomis pulti Palangą. Planas nepavyko. Greta savo štabo A. Gelgaudas sudarė Laikinąją lenkų vyriausybę Lietuvoje, kuriai pirmininkavo grafas T. Tiškevičius.

Birželio 21 d. žemaičiai išsirinko atskirą sukilėlių vyriausybę – Žemaitijos centrinę vyriausybę, vadovaujamą E. Stanevičiaus. Birželio 18 d. prie Vilniaus, Panerių kalvose įvyko kautynės, kur A. Gelgaudo pajėgos patyrė pralaimėjimą ir turėjo trauktis. Iškart po kautynių rusai nepersekiojo sukilėlių, nes laukė rezervinių dalinių. Bet sulaukę jie nusprendė neleisti A. Gelgaudui pasiekti Žemaitijos ir sumušti jo armiją.

Sukilėliai nusprendė pulti Šiaulius – taip jie tikėjosi pakelti kareivių ir gyventojų nuotaikas. Deja, šturmas nepavyko, sukilėliai pralaimėjo. Sukilėlių drausmė pakriko, karininkai ir kareiviai buvo nepatenkinti savo vadais. Nuspręsta atsitarukti į Lenkijos Karalystę. Tačiau A. Gelgaudo ir D. Chlapovskio kariuomenė buvo priversta pereiti Prūsijos sieną. Čia kapitonas S. Skulskis, nepatenkintas A. Gelgaudo vadovavimu, jį nušovė. Prūsijoje sukilėliai buvo internuoti. Tik H. Dembinskio dalinys prasimušė į Varšuvą. Nors sukilėlių likučiai Lietuvoje ir toliau kovojo su caro kariuomene, bbet 1832 m. pavasarį dauguma jų jau buvo išsiskirstę. 1831 m. rudenį pralaimėjo sukilimas Lenkijos Karalystėje.

Pralaimėjimo priežastys

1. Daug pranašesnės priešo jėgos.

2. Nevieningas vadovavimas.

3. Sukilimo vadovų konservatyvumas – nesugebėta paskui save patraukti valstiečių.

Sukilimo reikšmė

1. Sukilimas pažadino lietuvių tautą kovai prieš carizmą dėl nacionalinio išsivadavimo.

2. Sukilimas buvo pavyzdys kovojančioms už laisvę tautoms.

3. Sukilimas paskatino revoliucinį judėjimą daugelyje Europos šalių.

4. Sukilimas sužlugdė Rusijos intervenciją į Belgiją ir Prancūziją.

Carizmo represijos

1. Sustiprinta cenzūra.

2. Gyventojams uždėta kontribucija.

3. Daug žmonių ištremta į Rusiją, o jų vieton siunčiami rusai kolonistai.

4. Sukilimo vadai ir organizatoriai nubausti mirtimi.

5. Uždaryta daug vienuolynų, bažnyčios pradėtos versti cerkvėmis.

6. Uždarinėjamos lietuviškos mokyklos.

7. Konfiskuoti sukilime dalyvavusių bajorų ir dvasininkų turtai ir žemės.

8. Itin žiauriai pradėti persekioti unitai.

9. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas.

10. 1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas.

Baudžiavinės sistemos krizė

XIX a. viduryje ir ypač Krymo karo metais (1853 – 1856) padidėjo baudžiavinės santvarkos krizė. Atgyvenę gamybiniai santykiai stabdė tolesnę gamybinių jėgų raidą. Nuo penktojo dešimtmečio vidurio prasidėjo dvaro ūkio stagnacija ir net regresas, kurį sustiprino stichinės nelaimės – epidemijos ir nederliai. Dvaruose mažiau buvo pasėjama javų, dvigubai mažiau užauginama bulvių. Dvarininkai siekė išlaikyti savo pajamas, didindami valstiečių išnaudojimą. Dėl to baudžiauninkų būklė dar pablogėjo. Plėtoti dvarininkų ūkį, paliekant senus feodalinius santykius, tapo tiesiog nebeįmanoma. Baudžiavinę sistemą

ėmė ardyti ir vis stiprėjantys valstiečių bruzdėjimai, neretai slopinami kariuomenės pagalba.

Ryški feodalinės – baudžiavinės santvarkos krizė privertė caro vyriausybę pradėti ruošti baudžiavos panaikinimą. Tačiau caras Aleksandras II vengė parodyti iniciatyvą, jam parankiau buvo gauti pačių dvarininkų prašymą. Dvarų savininkai žinojo apie valstiečių reformas Lenkijos Karalystėje, Pabaltijo gubernijose (Estijoje, Latvijoje) bei Prūsijoje. Todėl iš pradžių jie kėlė mintį suteikti baudžiauninkams asmens laisvę. 1857 m. vasarą Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų dvarininkai ypatinguose bajorų komitetuose nutarė išlaisvinti valstiečius, tačiau be žemės, skirtinį žžemės naudojimą pakeisdami terminuota nuoma pagal sutartis, panašiai kaip tai buvo padaryta Latvijoje ir Estijoje 1817 – 1819 metais. Šių komitetų nutarimais vyriausybė pasinaudojo, pirmą kartą viešai paskelbdama apie reformos rengimą. 1857 m. pabaigoje Aleksandras II kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių V. Nazimovą, leisdamas Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose sudaryti vietos bajorų komitetus. Caras išdėstė vyriausybės programą: baudžiauninkams suteikti asmens laisvę, dvarininkams palikti visą žemę bei tėvoninės policijos teises, už činšą arba už lažą skirti valstiečiams sklypus ir suteikti jiems teisę iilgainiui išsipirkti sodybas.

Vilniuje buvo įsteigta Bendroji komisija nagrinėti reformos projektams, kuriuos turėjo trijų minėtų gubernijų komitetai. Komitetuose išryškėjo skirtingos tendencijos, atspindėjusios nevienodą dvaro ūkio lygį. Kauno gubernijos komitetas buvo už činšą, Vilniaus – už lažą.

Būkštaudama dėl visos Imperijos valstiečių sukilimo, vvyriausybė 1858 m. pabaigoje priėmė naują reformos programą, kuri numatė sudaryti sąlygas valstiečiams išsipirkti skirtinį sklypą, likviduoti tėvoninę policiją ir sukurti atskirus valstiečių valdymo organus.

Pradėjus ruošti reformą, daugelis Lietuvos dvarininkų ėmėsi priemonių, kad jiems liktų valstiečių sodybinė bei skirtinė žemė. Anksčiau dvarininkai norėjo laisvuosius žmones paversti baudžiauninkais, o dabar jie ir savo baudžiauninkus ėmė įrašinėti į laisvųjų žmonių kategoriją ir formaliai juos skirti prie miestiečių. Be to, derlingesnę skirtinę valstiečių žemę dvarininkai keitė naujais sklypais blogesnėje ir neįdirbtoje žemėje. Kartais į buvusias dykvietes perkeldavo ištisus kaimus.

Padėtis kaime darėsi vis opesnė. Laikydami naudotąją žemę savo nuosvaybe, valstiečiai visur siekė tuojau atsikratyti dvarininkais, jie reikalavo atšaukti papildomas prievoles ir sumažinti senąsias, panaikinti lažą ir činšą, atkakliai priešinosi sklypų sukeitimui. Kilę neramumai būdavo mmalšinami karine jėga.

1861 m. reforma

1859 – 1861 m. Rusijos Imperijoje, taigi ir Lietuvoje, susidarė revoliucinė situacija. Norėdamas išvengti sprogimo, 1861 m. kovo 3 d. Aleksandras II pasirašė manifestą ir įstatymus, vadinamus „Nuostatais dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės”, skirtus privačių dvarų (dvarininkų) valstiečiams. Nuostatai naikino baudžiavą, skelbė pagrindines reformos sąlygas. Valstiečai gavo piliečių teises – asmens laisvę ir teisę tvarkyti savo turtą, pasirinkti verslą, sudaryti sutartis, spręsti šeimos klausimus, remiantis bendraisiais civiliniais įstatymais. Buvo įvesta luominė valstiečių savivalda. Keletas kaimų ssudarė seniūniją, vadovaujamą seniūno. Kelios seniūnijos sudarė valsčių. Valsčiaus valdžiai atstovavo valsčiaus sueiga, viršaitis bei valsčiaus valdyba, kaip vykdomasis organas, ir valsčiaus teismas. Vilniaus gubernijoje buvo sudarytas 181 valsčius, o Kauno – 153.

„Bendraisiais nuostatais” dvarininkams liko visa anksčiau jiems priklausiusi žemė, tačiau iš šios žemės jie valstiečiams turėjo palikti sodybas ir sklypus, vadinamus skirtine žeme, kuriais valstiečiai naudojosi reformos paskelbimo metu. Skirtinė žemė turėjo aprūpinti valstiečio šeimą, kad ji galėtų atlikinėti prievoles dvarininkui (lažą ir činšą) bei valstybei. Per pirmuosius 9 metus valstiečiai neturėjo teisės atsisakyti šios žemės, o ją išpirkti galėjo tik su dvarininko sutikimu arba dvarininkui reikalaujant. Valstiečiai gavo neatimamą teisę išsipirkti savo sodybas. Ligi sklypų išsipirkimo valstiečiai vadinosi laikinaisiais prievolininkais ir tik po išsipirkimo turėjo tapti valstiečiais savininkais.

Vietiniai reformos ypatumai

Dėl specifinių vietinių sąlygų įvairiose Imperijos dalyse tuo pačiu metu buvo išleisti ketveri „Vietiniai nuostatai”, nustatę skirtinės žemės ir prievolių dydį. Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko gubernijų ir latviškos Vitebsko gubernijos dalies „Vietiniai nuostatai” atsižvelgė į kieminį (ne bendruomeninį) žemės naudojimą. Čia valstiečiams buvo numatyta skirti tik 1844 m. privalomųjų inventorių numatytą sklypą, bet atsižvelgiant į visus valstiečių žemės naudojimo sąlygų pasiketimus ligi vietinių nuostatų paskelbimo. Jei dvarininkui liko mažiau negu trečdalis buvusios dvaro žemės, jam buvo leista atsirėžti ddar ne daugiau šeštadalio inventorinės valstiečių žemės. Sklypai, kuriuos valstiečiai imdavo už papildomas prievoles, liko dvarininkui. Tik 1862 m. pabaigoje valstiečiams buvo suteikta teisė gauti tą papildomą žemę, už kurią jie ėjo lažą. Valstiečiai neteko ganyklų palivarko žemėje ir sklypų, kuriuos dvarininkai atėmė iki reformos. Tačiau netrukus valstiečiai, prieš pat reformą užrašyti laisvaisiais žmonėmis ir dar neišsikėlę iš savo namų, gavo teisę naudotis skirtine žeme kaip ir kiti buvę baudžiauninkai.

Valstiečių prievoles ir skirtinį sklypą žymėjo nuostatiniai raštai, kurie kiekviename dvare turėjo būti sudaryti per dvejus metus. Sudarinėdami šiuos raštus, daugelis dvarininkų, ypač Kauno gubernijoje, lažą pakeitė činšu, įsigijo žemės ūkio padargų ir ėmė samdyti darbininkus. 1863 m. pradžioje Kauno gubernijoje lažą ėjo mažiau kaip trečdalis valstiečių. Nustatant skirtinės žemės išpirkos dydį, metinių prievolių vertė buvo prilyginama 6% visos skirtinės žemės vertės. 20% taip apskaičiuotos visos sumos valstiečiai dvarininkui turėjo sumokėti tuojau pat, o likusiai sumai valstybė davė paskolą, kurią reikėjo grąžinti per 49 metus.

Nuostatinius raštus sudarinėjo patys dvarininkai, o tikrino taikos tarpininkai. Ši pareigybė buvo įsteigta tik pradėjus reformą. Taikos tarpininkus iš dvarininkų parinko gubernatorius kartu su gubernijos bajorų vadovu, o tvirtino Senatas. Gubernijose būdavo sudaromos taikos tarpininkų apylinkės. Taikos tarpininkas sprendė valstiečių ir dvarininkų ginčus, vadovavo valstiečių valdymo organams, bbuvo teismo ir policijos atstovas. Antrąją taikos tarpininkų institucijos pakopą sudarė apskrities taikos tarpininkų suvažiavimas, o dar aukštesnę – gubernijos valstiečių reikalų valdyba.

Tačiau Lietuvoje nebuvo būtinybės, kad nuostatinius raštus tikrintų taikos tarpininkai, – tam buvo numatyta sukurti specialias komisijas. Tuo tarpu nuostatiniuose raštuose dvarininkai mažino valstiečių sklypus, palikdami ankstesniąsias prievoles ir net jas padidindami. Patys valstiečiai į šiuos raštus žiūrėjo nepatikliai ir net priešiškai.

Tagi, baudžiavos panaikinimo ypatybės Lietuvoje buvo šios:

1. Baudžiava Lietuvoje panaikinta ne 1861 m., o 1862 m.

2. Lietuvoje nebuvo bendruomenės.

3. Po 1863 m. valstiečiai žemės gavo daugiau negu kitose Imperijos dalyse.

4. Valstietis tapo savininku ne per bendruomenę, o tiesiai per dvarininką.

5. Užnemunės valstiečiai, asmeninę laisvę gavę Napoleono karų metu, žemę gavo be išpirkos, bet mokėjo didesnius moksečius.

Lietuvos tautinio atgimimo žadintojai

Lietuviai, kaip ir latvių, estų, čekų, slovakų tautos, dėl asimiliacijos prarado savo bajoriškąjį luomą. Feodalizmo pabaigoje lietuvių tautos visuomeninė struktūra buvo nepilna – tautai atstovavo tik valstiečiai ir dalis smulkiųjų baojorų (ypač iš Žemaitijos), miestiečiai. Pirmajame lietuvių nacionalinio sąjūdžio etape politiniai reikalavimai, politinės kovos formos neišsiplėtojo. Sulenkėjusių Lietuvos bajorų visuomeninis – politinis judėjimas lietuvių nacionalinių uždavinių tuomet spręsti nesugebėjo. Bajoriškojo judėjimo dalyviai senosiomis Lietuvos politinėmis tradicijomis rėmėsi ne tiek dėl savo nacionalinių paskatų, kiek dėl konservatyvumo ir provincialinio uždarumo,

unijinių aspiracijų. Lietuvos bajorijai buržuazėjant, nyko jos provincinė savimonė, bajorų dauguma ėmė šlietis prie besiformuojančios lenkų nacijos. Nutautėję feodaliniai sluoksniai etnokultūriniu požiūriu pasidarė svetimi lietuvių tautai, kuriai negalėjo perduoti nei valstybingumo, nei apskritai politinių tradicijų.

Yrant baudžiavinei santvarkai, stiprėjant ekonominiams gyventojų ryšiams, prasidėjo lietuvių nacijos, nacionalinės savimonės formavimasis. Pavergtosios nacijos brendimo procesas buvo įmanomas tik nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo formoje. Iš pradžių ypač vertingas buvo toliau pažengusių tautų istorinis patyrimas, Lietuvą pasiekęs Švietimo idėjų pavidale.

Pirmosios lietuvių nacionalinės savimonės apraiškos pasirodė Mažojoje Lietuvoje ppaskutiniame XVIII a. trečdalyje. Tuomet Kristijonas Donelatis kontrastingai išskyrė lietuvius valstiečius (būrus) ir jų pavergėjus svetimuosius.

Tuo pirmuoju lietuvių nacionalinio sąjūdžio laikotarpiu, kuris truko net keletą dešimtmečių, labai smarkiai plėtojosi, net vyravo kalbiniai – kultūriniai šio judėjimo siekiai. Nacionalinio pilnavertiškumo sampratai įsitvirtinti svarbų vaidmenį rusų ir užsienio šalių filologai, lyginamoji istorinė kalbotyra. Užsieniečiai kalbininkai (F. Bopas, R. K. Raskas) pažymėjo lietuvių kalbos savaimingumą, jos didelę reikšmę indoeuropiečių kalbų tyrinėjimui. Vokiečių kalbininko A. Šleicherio 1856 m. parašyta lietuvių kalbos gramatika turėjo didelę įįtaką rašybos formavimuisi.

Lietuvių kalbą nuo paniekinimo gynė visi to meto lietuvių rašytojai, inteligentai. Jie aiškino, kad lietuvių kalba yra ne tik savaiminga, bet ir turtinga, tinkanti visuomeninio gyvenimo, mokslo, meno reikalams. Kaip grynos kalbos šaltiniai imti pakartotinai publikuoti senieji raštai. IIš smulkiųjų bajorų ir valstiečių kilę rašytojai bei kultūros veikėjai A. Valiūnas, A. Strazdas, D. Poška, S. Daukantas, L. Ivinskis, M. Akelaitis, M. Valančius, A. Baranauskas daug prisidėjo prie lietuvių kalbos tobulinimo ir jos visuomeninių – kultūrinių funkcijų išplėtimo. Kone visi žymesnieji ano meto nacionalinės kultūros veikėjai ėmėsi leksikografijos, kalbotyros darbų.

Laikantis demokratinės koncepcijos, kad tautos, nacijos pagrindas yra liaudis, joje ieškota ne tik grynos gyvosios kalbos, bet ir nacionalinės kultūros ištakų. Plačiai imta domėtis tautosaka.

S. Daukantas buvo pirmasis nacionalinis istorikas, palikęs keturis Lietuvos istorijos veikalus: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”, „Istorija žemaitiška”, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. Veikiamas Švietimo epochos idėjų, jis praeities pavyzdžiais įrodinėjo, kad valstiečiai buvo paversti baudžiauninkais prievarta, pažeidžiant prigimtines žžmogaus teises. Savo veikalais Simonas Daukantas siekė paruošti tautą savarankiškam visuomeniniam – politiniam gyvenimui, žadinti jos nacionalinę savimonę. „Būde” poetizuoti girių vaizdai, lyg tautos likimo meninė išraiška, yra anuometinės lietuvių prozos viršūnė.

Žymiausių to meto poetų – D. Poškos, A. Strazdo ir S. Stanevičiaus – kūryba buvo demokratinio turinio, smerkianti baudžiavą ir kelianti valstiečių vaidmens svarbą visuomenėje. A. Baranausko „Anykščių šilelis” šlovino gimtąjį kraštą, jo gamtą – lietuvio dvasios atramą ir prieglobstį.

Plėtojantis spaudai, literatūrai, nacionalinei savimonei, reiškėsi tendencijos telkti nacionalinę inteligentiją. AAntrojo dešimtmečio pabaigoje ir trečiojo pradžioje žemaičių studentų kuopelė būrėsi Vilniaus universitete. Veikliausi čia buvo S. Stanevičius su S. Daukantu. Kai S. Daukantas persikėlė į Peterburgą, tenai taip pat surado vietinių lietuvių inteligentų, prie kurių prisidėjo ir Motiejus Valančius. Lietuvių studentų bei inteligentų būreliai, turėję kultūrinių tikslų, veikė ir Maskvoje.

Nuo penktojo dešimtmečio pabaigos kaip nacionalinės kultūros centras ėmė kilti Varniai, kuriuose apsigyveno M. Valančius, netrukus tapęs Telšių (Žemaitijos) vyskupu. Savo raštais ir kultūrine organizacine veikla jis daug prisidėjo prie nacionalinės savimonės plėtojimo. Varniuose pradėta kurti nacionalinė biblioteka, čia telkėsi geriausi to meto literatai. Varniuose gyveno arba labai dažnai lankydavosi S. Daukantas, L. Ivinskis, A. Baranauskas, M. Akelaitis. Periodinę spaudą atstojo Lauryno Ivinskio nuo 1846 m. leisti kalendoriai, kuriuose buvo publikuojami S. Valiūno, D. Poškos, A. Baranausko, paties L. Ivinskio kūriniai, tautosaka, įvairūs patarimai valstiečiams.

Motiejus Valančius suorganizavo didžiulį blaivystės sąjūdį, apėmusį visą Žemaitiją ir dalį Vilniaus gubernijos. Valstiečiai tūkstančiais atsisakydavo vartoti svaigalus, tokiu būdu padarydami didžiulę žalą dvarininkams.

„Raudonųjų” ir „baltųjų” programos

1861 m. Lietuvoje ir Lenkijoje bręstant naujiems išsivadavimo siekiams, susiformavo dvi visuomeninės grupuotės: baltieji (reformų šalininkai) ir raudonieji (revoliucionieriai).

Raudonieji, kuriuos sudarė daugiausia miestiečiai, inteligentija, bežemė bajorija, besimokantis jaunimas, buvo tos nuomonės, kad tik ginkluota kova prieš carizmą gali garantuoti išsivadavimą. Jie ssukūrė revoliucinę organizaciją, kurios uždavinys buvo ruošti kraštą sukilimui. Tačiau raudonieji neturėjo bendros nuomonės. Dešinieji neprieštaravo sukilimo rengimui, bet stengėsi jį atidėti. Jie siekė sukurti nepriklausomą Lenkiją, prijungti Lietuvą, baltarusių ir vakarų ukrainiečių žemes. Nuosaikieji siekė tuojau pradėti sukilimą, nemokamai atiduoti valstiečiams tas žemes, kurias jie valdė baudžiavos metais, dvarininkams atlyginti iš valstybės iždo. Jie taip pat pasisakė, kad būtų atkurta Lenkija su 1772 m. sienomis. Karieji reikalavo ne tik tuoj pat pradėti sukilimą, bet ir nemokamai aprūpinti valstiečius žeme. Jie laikėsi nuomonės, kad lenkai, lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai patys spręstų savo likimą.

Baltieji, kuriuos sudarė daugiausia dvarininkai ir pramoninė buržuazija, buvo nusiteikę prieš sukilimą. Dešinysis jų sparnas bendradarbiavo su caro valdžia, iš jos tikėjosi nuolaidų aktualiausiuose krašto klausimuose. Baltieji siekė, kad būtų atkurta Lenkija 1772 m. sienose, kritikavo radikalius socialinius pertvarkymus. Juos rėmė ir dešinysis raudonųjų sparnas.

1861 m. spalio mėnesį raudonųjų būrelius suvienijo Varšuvoje įsikūręs Miesto komitetas, 1862 m. persitvarkęs į Nacionalinį Centro Komitetą. Lietuvoje 1862 m. vasarą susikūrė raudonųjų Judėjimo komitetas, kuriam vadovavo kapitonas L. Zveždovskis. Metų pabaigoje Vilniuje buvo sušauktas vaivadijų atstovų pasitarimas, kuriame vietoje Judėjimo komiteto buvo įsteigtas Lietuvos provincijos komitetas, vadovavęsis 1862 m Nacionalinio Centro Komiteto instrukcija. Instrukcija buvo programa, kurioje paskelbtas pagrindinis uždavinys – ruošti kkraštą sukilimui, kovai dėl nepriklausomybės.

Kovai su anticariniu judėjimu Rusijos vyriausybė 1862 m. rudenį įstegė Vakarų Komitetą. Tuomet pirmą kartą po 1856 m. buvo paskelbtas rekrutų ėmimas. Nors sukilimą buvo numatyta pradėti 1863 m. pavasarį, bet Nacionalinis Centro Komitetas jau 1863 m. sausio mėnesį pasiskelbė Laikinąja tautine vyriausybe ir pradėjo sukilimą – rekrutų ėmimas sukėlė didžiulę valstiečių nepasitenkinimo bangą.

Tuo pat metu Laikinoji tautinė vyriausybė paskelbė manifestą ir du agrarinius dekretus. Dokumentai ragino visus Lenkijos Karalystės gyventojus sukilti prieš carizmą, žadėjo jiems laisvę ir lygiateisiškumą. Dekretai skelbė, kad valstiečiams atiduodama žemė, kuria jie naudojosi iki sukilimo. Už šias žemes dvarininkams pažadėta atlyginti iš valstybės iždo. Sukilėliams bežemiams numatyta skirti ne mažiau trijų margų žemės. Lietuvos provincijos komitetas vasario 1 d. paskelbė analogiškus dokumentus Lietuvoje ir Baltarusijoje.

1863 m. sukilimas

1861 m. paskelbus baudžiavos panaikinimo dokumentus, visoje Rusijos Imperijoje prasidėjo masiniai bruzdėjimai, kurie kovo – balandžio mėnesiais apėmė beveik visas Imperijos Europinės dalies gubernijas. Tik žiaurios represijos caro vyriausybei padėjo iki vasaros pradžios nuslopinti pirmąją audringą protesto bangą, tačiau valstiečių judėjimas nesibaigė. Demokratinės jėgos pradėjo ruošti sukilimą, turėjusį nuversti caro valdžią. Tačiau 1863 m. sausio mėnesį sukilimą pradėjo lenkai, o vėliau į kovą įsijungė Lietuva, Baltarusija, dalis Ukrainos. Rusija sukilimui dar nebuvo pasiruošusi.

Sukilimas buvo išsivaduojamasis.

Lietuvos sukilimas buvo sudėtinė Lenkijos, Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos sukilimo dalis. Pagrindinė jo jėga buvo valstiečiai ir miestiečiai. Dalyvavo ir dalis bajorų, dvarininkų, katalikų dvasininkų. Lietuvoje sukilimas prasidėjo vasario pradžioje, pirmieji sukilo Augustavo gubernijos apskričių gyventojai. Pavasarį sukilimas prasidėjo ir Kauno gubernijoje.

Tuo metu, kai sukilimas prasidėjo ir Kauno gubernijoje, Lietuvos sukilėlių vadovybėje įvyko pakitimų – „raudonąjį” Lietuvos provincijos komitetą pakeitė „baltasis” Lietuvos provincijų valdymo skyrius, vadovaujamas J. Geištoro. Sukilėliai ėmė jungtis į vieną kariuomenę, kuriai vadovavo Z. Sierakauskas.

Plintant sukilimui, Anglija, PPrancūzija ir Austrija, kurioms rūpėjo pakeisti Europos sienas savo naudai, ėmė ruoštis diplomatiniam įsikišimui. Balandžio viduryje šios valstybės Rusijai įteikė notas lenkų klausimu. Į šią diplomatinę akciją įsijungė ir Ispanija, Portugalija, Italija, Švedija, Nyderlandai, Danija, Turkija, Romos popiežius. Birželio pabaigoje buvo įteiktos jau griežtesnės notos. Rusijai tai galėjo būti karo signalas, todėl rusai ėmė telkti kariuomenę ne tik sukilimo malšinimui, bet ir galimai intervencijai atremti.

1863 m. pavasarį sukilimas pasiekė apogėjų. Sumušęs caro kariuomenę ties Raguva, Z. Sierakauskas reorganizavo sukilėlių būrius rreguliariosios kariuomenės pavyzdžiu: sudarė 9 batalionus po 300 karių. Vieno tokio bataliono vadu tapo A. Mackevičius. Sukilėlių armiją visur palankiai (net iškilmingai) sutikdavo gyventojai.

Tačiau gegužės mėnesį ties Gudiškėmis (Biržų rajonas) įvykusiame mūšyje sukilėliai pralaimėjo, čia į nelaisvę pateko ir Z. SSierakauskas. Vadu tapo Ignotas Leskauskas. Netrukus buvo sutriuškintas ir A. Mackevičiaus dalinys.

Tuo metu Anglijoje buvo suorganizuotas tarptautinis savanorių būrys, kuris kovo mėnesį garlaviu išplaukė link Lietuvos krantų. Tarp savanorių buvo ir lenkų, ir prancūzų, ir italų, ir vokiečių, ir daug kitų tautybių karių. Tačiau dėl siautusios audros Juodkrantėje išsilaipinti nepavyko. Savanoriai pasuko link Gotlando salos, kur juos internavo Švedijos valdžia ir grąžino į Jungtinę Karalystę.

1863 m. gegužės viduryje caras atleido V. Nazimovą iš generalgubernatoriaus pareigų ir į jo vietą paskyrė M. Muravjovą, vėliau pramintą Koriku. Gegužės pabaigoje Korikas atvyko į Vilnių. Atvykęs jis išvaikė visus valstybės tarnautojus, žiauriai ėmė bausti sukilimo dalyvius ir rėmėjus. Birželio pabaigoje Lukiškių aikštėje buvo pakartas į neleisvę patekęs Z. Sierakauskas.

Vasaros pabaigoje sukilimas ėmė slūgti. Nesulaukus uužsienio valstybių intervencijos, krito daugelio sukilėlių nuotaikos. Sukilimui vadovauti vėl ėmė raudonieji. Itin sudėtinga situacija susidarė Vilniaus gubernijoje, kur rusai sukoncentravo didžiules karines pajėgas. Čia ir Augustavo gubernijoje 1863 m. rudenį sukilimas jau buvo pasibaigęs. Gruodžio pradžioje į nelaisvę pateko ir A. Mackevičius. Ilgiausiai sukilimas vyko Kauno gubernijoje. Čia jis galutinai buvo numalšintas tik 1864 m. vasaros gale.

Pralaimėjimo priežastys

1. Didžiulė rusų karinė persvara.

2. Vidiniai prieštaravimai – baltųjų programa buvo pernelyg konservatyvi, kad sukilimui pritartų absoliuti gyventojų dauguma.

Sukilimo pasekmės

1. Sukilimas labai ppaspartino nacionalinės savimonės formavimąsi.

2. Rusai ėmėsi žiaurių represijų prieš sukilimo dalyvius, trėmimų.

3. Pradėta vykdyti nutautinimo politika – uždarinėjamos mokyklos, 1864 m.

uždrausta lietuviška spauda.

4. Caras turėjo išplėsti valstiečių reformą, sudaryti geresnes sąlygas kapitalizmo formavimuisi.

Sukilimo vadai

Zigmas Sierakauskas

Z. Sierakauskas gimė 1826 m. Lisovoje, Voluinės srityje, neturtingo bajoro

šeimoje. 1845 – 1848 m. jis mokėsi Peterburgo universitete, vėliau – Generali–

nio Štabo akademijoje. Paskui tarnavo Peterburge, Generaliniame Štabe. Čia bu–

vo įkūręs karininkų būrelį. Palaikė ryšius su N. Černyševskiu. Komandiruotas

į užsienį užmezgė ryšius su lenkų emigracija, Dž. Garibaldžiu. Z. Sierakauskas

buvo pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Antanas Mackevičius

A. Mackevičius gimė 1828 m. netoli Tytuvėnų. 1846 – 1849 m. jis mokėsi Kijevo universitete. Kaip ir dauguma studentų, pragyvenimui užsidirbdavo pats. Nebaigęs universiteto, grįžo į tėvynę ir nusprendė savo gyvenimą paskirti kovai už tautos laisvę. Mokėsi ir baigė Varnių kunigų seminariją. Kunigu norėjo būti todėl, kad galėtų būti arčiau liaudies, žinoti jos nuotaikas ir ją stiprinti. Savo pamoksluose jis ėmė raginti žmones ruoštis kovai dėl Lietuvos laisvės. Jis buvo pagautas 1863 m. gruodžio viduryje prie Vilkijos. Nuosprendis buvo žiaurus – viešas pakorimas, įvykdytas gruodžio pabaigoje Kaune.

Kostas Kalinauskas

K. Kalinauskas gimė 1838 m. Mastaulėnuose, Gardino srityje, bežemių bajorų šeimoje. 1861 m. baigė Peterburgo universitetą, tapo teisininku. Buvo labai audringos, karštos natūros – drąsus, iištvermingas ir pasiaukojantis. Jis tapo išdavystės auka – 1864 m. vasario mėnesį buvo suimtas. Kovo mėnesį Vilniuje, Lukiškių aikštėje, K. Kalinauskas buvo viešai pakartas – paskutinis iš sukilimo vadų.

Lietuvos tautinis sąjūdis XIXa. II pusėje

Caro vyriausybė, remdamasi pagrindiniu savo vidaus politikos dėsniu – „pravoslavija, autokratija, tautiškumas” – po 1863 m. sukilimo Lietuvoje tvirtai laikėsi monarchistinio didžiavalstybinio šovinizmo. Kitatikiai vietos gyventojai buvo laikomi politiškai nepatikimais, jie buvo varžomi ekonominiais apribojimais (žemės įsigijimo etc), Lietuvoje jiems trukdoma stoti tarnautojais į administracines įstaigas. 1897 m. Lietuvoje gyveno tik 62% lietuvių, išėjusių aukštesnį negu pradinio lygio mokslą. Už Lietuvos ribų dirbo daugiau kaip 60% lietuvių medikų. Dėl tokios carizmo politikos gimtajame krašte daugiau telkėsi konfesinė inteligentija.

Nacionalinės priespaudos bei prievartinės asimiliacijos politikoje, kurią vykdė caro valdžia, svarbiausia vieta buvo skiriama mokykloms ir spaudai. Lietuvių kalba kaip pagalbinė Kauno gubernijos mokyklose galėjo būti vartojama tik pirmaisiais mokslo metais. Vilniaus gubernijoje nebuvo leista nė to. Tik Suvalkų gubernijoje kaip atskiras dalykas lietuvių kalba buvo leidžiama dėstyti ir vidurinėse mokyklose.

M. Muravjovas – Korikas 1864 m. lietuviškiems raštams (elementoriams, oficialiems leidiniams, skaitymo knygoms) vietoje tradicinio lotyniško raidyno įvedė kirilicą (vadinamąją graždanką – civilinį raidyną). 1865 m. spalio 5 d. vidaus reikalų ministro aplinkraščiu buvo uždrausta spausdinti ir įvežti visus lietuviškus lleidinius senuoju raidynu. 1872 m. aplinkraštis draudimą išplėtė ir lietuviškai spaudai gotiškuoju raidynu. Tik 1880 m. Rusijos Mokslų Akademijos rūpesčiu buvo išgautas caro leidimas spausdinti lotyniškuoju raidynu lietuviškus raštus mokslo reikalams, bet be teisės platinti juos Lietuvoje.

Visą lietuvių spaudos kirilica leidimą caro administracija paėmė į savo rankas (privatūs leidiniai buvo nepageidautini), nustatinėjo leidinių rūšis, kiekį ir paskirtį. Visi šie leidiniai buvo sudaromi ir redaguojami taip, kad tiesmukiškai tarnautų carizmui.

Caro apologetai spaudos draudimą teisino lietuvių tautos interesų „gynimu”, „išlaisvinimu” iš lenkų kultūrinės ir politinės įtakos.

Nacionalinė priespauda Lietuvoje buvo dvisluoksnė. Dauguma Lietuvos dvarininkų, aukštesniųjų dvasininkų įsiliejo į lenkų naciją ir tapo aktyviais krašto polonizatoriais. Lietuviams buvo taikomos ideologinio poveikio ir ekonominio spaudimo priemonės. Savarankiškos lietuvių nacijos formavimąsi nacionalistiniai vietinių lenkų sluoksniai, prisimindami atgyvenusias unijines tradicijas, sutiko priešiškai – kaip savo nacionalinių interesų išdavimą. Siekdami unijinių tikslų, polonizatoriai susidūrė su caro valdžia, kuri visa tautinio engimo sistema ketino greitai surusinti kraštą. Tačiau nei vieni, nei antri neįvertino paspartėjusio lietuvių nacijos formavimosi, kylančio nacionalinio išsivadavimo judėjimo. Lietuvių nacijos formavimąsi po baudžiavos panaikinimo spartino pagyvėjęs ekonominis gyventojų bendravimas dėl prekinės cirkulicijos, lokalinių rinkų plėtimosi, vienijančių ekonominių centrų išaugimo. Seniau pradėjusi formuotis lietuvių literatūrinė kalba iki XIX a. pabaigos jau iš esmės buvo susidariusi. Kalbos pagrindu

tapo pietvakarių aukštaičių, gyvenusių Suvalkų gubernijoje, tarmė. Lietuvių nacijos susidarymui, nacionalinės kultūros ir savimonės ugdymui svarbią reikšmę turėjo inteligentija.

Lietuva priklausė tiems Rusijos Imperijos regionams, kuriuose feodalizmo atgyvenų likvidavimas, demokratiniai pertvarkymai negalėjo būti įgyvendinti be nacionalinio klausimo išsprendimo. Kova dėl nacionalinio išsivadavimo buvo viena iš reikšmingų viso išsivaduojamojo judėjimo formų.

Poreforminiais metais sustiprėjusios politinės reakcijos aplinkybėmis toliau vyravo kalbiniai – kultūriniai siekimai, bet nuo devintojo dešimtmečio klostėsi ir platesnė nacionalinio judėjimo programa. Atkakliausiai buvo kovojama dėl nacionalinės mokyklos ir spaudos. Ši kova vvisada sukeldavo politinio pobūdžio susidūrimus su caro valdžia.

Carinės mokyklos asimiliaciniai tikslai sukėlė gyventojų boikotą. 1897 m. Kauno gubernijoje valdiškose mokyklose mokėsi mažiau kaip 7% visų mokyklinio amžiaus vaikų. Labai paplito (ypač Kauno ir Suvalkų gubernijose) slaptos daraktorių mokyklos, kuriose buvo dėstoma lietuvių kalba. Vaikai būdavo mokomi ir namuose, pasamdžius jiems mokytoją. Todėl liaudis neliko beraštė – Lietuva raštingumu tuomet nusileido tik Peterburgui, Maskvai, Estijai ir Latvijai.

Daraktoriai

Daugiausia daraktorių buvo valstiečių luomo, kiti – bajorai, atsargos kariai. Daraktoriai paprastai buvo beturčiai, grytelninkai. DDaraktoriavimas jiems pragyvenimo neužtikrindavo, tekdavo dar verstis amatu, eiti uždarbiauti. Mokslo daraktoriai būdavo gavę parapinėse mokyklose, būtiniausių žinių semdavosi tarnaudami kariuomenėje, kai kurie būdavo mokęsi ir vidurinėse mokyklose. Lietuviško rašto daraktoriai išmokdavo slaptose mokyklose, iš tėvų arba net patys. Mokyklose, kkuriose dirbo labiau išsilavinę daraktoriai, pasirodė net atskiri aritmetikos, geografijos, istorijos vadovėliai. Kadangi dažniausiai vadovėlių trūkdavo, tai daraktoriai patys juos perrašinėdavo, imituodami spausdintinį tekstą.

Slaptąją mokyklą ir jos daraktorius valstiečiai labai brangindavo ir visomis išgalėmis saugodavo nuo policijos ir žandarų. Prie įvažiavimų į kiemą žmonės statydavo sargybą, kuri laiku pranešdavo apie gresiantį pavojų.

Iš esmės žlugo ir lietuvių spaudos draudimas. Caro administracijos iniciatyva ir iždo lėšomis per visą spaudos draudimą išėjo tik 58 leidiniai kirilica. Šie leidiniai, išskyrus vadovėlius, neturėjo paklausos – gyventojai visur buvo raginami neskaityti ir savo vaikams neleisti skaityti knygų, parašytu graždanka.

Lietuvių inteligentija pradėjo organizuoti draudžiamos spaudos leidimą užsienyje. Ypač daug leidinių būdavo spausdinama kaimyninėje Prūsijoje, panemunės miestuose – Tilžėje, Ragainėje. 1875 m. lietuvių spauda pradėjo kurtis ir JJungtinėse Amerikos Valstybėse. Lietuviški leidiniai buvo organizuotai gabenami ir platinami krašte. Žmonės, pasiryžę dirbti tokį pavojingą darbą, gavo knygnešių vardą. Ypač knygų platinimu pasižymėjo prasilavinęs valstietis iš Biržų J. Bielinis. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos inteligentai bei valstiečiai, dvasininkai ėmė kurti slaptas draugijas ir kuopeles, remiančias spaudos leidimą bei platinimą. Ypatingai tokios draugijos paplito nuo devintojo dešimtmečio vidurio („Sietynas”, Artojų draugija).

Su nelegalia spauda įkliuvusius asmenis žiauriai persekiojo caro policija ir žandarai, kartais net ir Prūsijos valdžia. Ne visa gabenama spauda pasiekdavo sskaitytojus – būdavo konfiskuojama šimtai tūkstančių leidinių. Knygnešius bausdavo net už pačias nekalčiausias knygeles. Jų laukė piniginės pabaudos, areštas, kalėjimas ir tremtis. Su nelegalia spauda įkliuvo apie 2900 žmonių, kai kurie – pakartotinai.

Lietuvių tautos kovai dėl spaudos padėjo pažangioji rusų visuomenė. Liberalioje rusų spaudoje imti spausdinti straipsniai, įrodynėjantys, kad šios draudimo priemonės yra beprasmės, net kenksmingos valstybės interesams. Lietuvių tautos teisę turėti nacionalinę spaudą gynė mokslininkai F. Fortunatovas, V. Lamanskis ir kiti.

Žiauri buvo ir religinė lietuvų – katalikų diskriminacija. Būdavo uždarinėjamos bažnyčios, o vietoje jų steigiamos cerkvės. Kartais tai sukeldavo didžiulį gyventojų pasipriešinimą. Antai 1893 m. įvyko Kražių skerdynės – gyventojai pasipriešino, kai buvo uždaryta jų bažnyčia. Pasipriešinimą žiauriai numalšino atvykę kazokai.

Nuo XIX. devintojo dešimtmečio pradžios kovoje dėl nacionalinės spaudos, mokyklos, apskritai plečiant nacionalinę savimonę matyti nemažas kokybinis šuolis – prasidėjo naujas nacionalinio išsivadavimo laikotarpis. Šiam laikotarpiui būdingas nelegalios periodinės spaudos susikūrimas.

„Aušra” (1883 – 1886)

„Aušrą” 1883 m. Prūsijoje įstegė lietuvių inteligentų grupė. Laikraščio sumanytojas, pirmasis redaktorius ir siela buvo dr. J. Basanavičius. Bet kadangi nuo 1884 m. jis gyveno Bulgarijoje, tai laikraštį tvarkė kiti: Mažosios Lietuvos lietuvis Jurgis Mikšas, paskui – dr. Jonas Šliūpas, Juozas Andziulaitis – Kalnėnas, Martynas Jankus. Iš pradžių „Aušra” buvo spausdinama Ragainėje, o paskui – Tilžėje, JJ. Mikšo įstegtoje spaustuvėje.

„Aušra” buvo užsibrėžusi parodyti lietuviams:

kas jie buvo praeityje

kaip jie yra skriaudžiami dabartyje

kokią turi susikurti ateitį.

Daug dėmesio kreipdama į praeitį, „Aušra” norėjo sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Be to, ji kėlė gimtosios kalbos meilę, teigė, kad ji ne menkesnė už kitas kalbas – dargi pranašesnė. Kalbėdama apie dabartį, „Aušra” kėlė lietuviams ir jų kalbai daromas skriaudas mokyklose ir administracijos įstaigose, smerkė lenkinimą bažnyčiose, aptardavo ir visuomeninius, ekonominius lietuvių reikalus. Į laikraštį būdavo dedamų žemdirbiams skirtų žinučių apie žemės ūkį, sveikatos reikalus etc.

„Aušra” neturėjo griežtai suformuluotos ateities programos – politinių klausimų ji nesvarstė. Laikraštis tenkino tautinius – kultūrinius lietuvių poreikius. Didžiausias jo tikslas buvo taip išauklėti lietuvius, kad jie visada ir visur jaustųsi esą lietuviai, kad galėtų nevaržomai dirbti, gautų spaudos laisvę, kad lietuvių kalba grįžtų į mokyklas, būtų įleista į valdžios įstaigas, nebūtų stumiama iš bažnyčių.

Apskritai „Aušra” nebuvo kovinga – ji nepuolė lenkų kunigų, rusų žandarų. Ji stengėsi nesusikurti priešų.

Kai laikraštį ėmė redaguoti didelis laisvamanis ir patriotas Jonas Šliūpas, nuo jo nusigręžė katalikai, kadangi „Aušra” ėmė aštriai kritikuoti bažnytinę politiką. Laikraščiui atsirado rimtų finansinių sunkumų, todėl 1886 m. jo leidimas buvo sustabdytas.

„Varpas” (1889 – 1905)

Sustojus „Aušrai”, lietuvių inteligentija lyg ir susvyravo. Buvusios vienybės atgaivinti nepavyko –– kunigai pradėjo leisti „Šviesą”, Amerikoje ėjo „Vienybė lietuvninkų” ir dr. J. Šliūpo redaguojamas „Lietuviškas Balsas”, tačiau nė vienas šis laikraštis negalėjo tenkinti visos visuomenės.

Todėl 1889 m. dr. Vincas Kudirka, Varšuvos ir Maskvos lietuvių studentų padedamas, pradėjo leisti mėnesinį laikraštį „Varpas”. Kartu su V. Kudirka laikraštyje dirbo Juozas Adomaitis – Šernas, Jonas Kriaučiūnas, Juozas Bagdonas. Laikraštis turėjo didžiulę reikšmę visam vėlesniam tautiškajam sąjūdžiui.

Iš pradžių „Varpas” vienijo visas lietuvių inteligentijos pajėgas. Greta liberalų, laisvamanių, socialistų dirbo kunigai. Iš pradžių jis neturėjo programos – jo programą turėjo nustatyti pats gyvenimas. „Varpe” atsispindėjo visi lietuvių visuomenės sluoksniai ir visi reikalai, visos gerosios ir blogosios gyvenimo pusės. Šiuo požiūriu ypač įdomus buvo paties V. Kudirkos vedamas „Tėvynės Varpų” skyrius. Nuo 1891 m. ūkininkams buvo pradėtas leisti specialus mėnesinis laikraštis „Ūkininkas”. Abiejų laikraščių darbuotojai buvo tie patys, tiktai „Varpas” buvo skirtas inteligentijai, o „Ūkininkas” – valstiečiams ūkininkams. Nuo 1901 iki 1903 m. greta buvo leidžiamos „Naujienos”, kurios stengėsi, nekliudydamos politikos, pateikti žmonėms suprantamų žinių.

„Varpas” laikėsi principo, kad lietuviai turi pasitikėti tiktai savo jėgomis ir dirbti, nelaukdami jokių politinių permainų. „Aušra” daugiau dėmesio skyrė kultūros dalykams, o „Varpas” – ekonominiams, nes tikėjo, kad tauta daug greičau galės išsivaduoti, jei sustiprės ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai.

„Varpas” užsimindavo ir apie politinį Lietuvos savarankiškumą, bet daugiausia jis rūpinosi lietuvių valstiečių gerove – patys varpininkai buvo valstiečių vaikai, todėl šie reikalai jiems buvo artimiausi.

„Varpe” dažnai būdavo straipsnių, aiškinančių, kad valdžia turinti duoti valstiečiams teisę įsigyti daugiau žemės, steigti amatų ir ūkininkų mokyklų, kreditinių bankų, kooperatyvų. „Varpas” nuolat ragino kovoti su priespauda ir priešintis neteisybėms.

Į kovą su rusais „Varpas” kvietė ir sulenkėjusius dvarininkus, tačiau šie nenorėjo bendradarbiauti su valstiečiais, be to, jie norėjo unijos.

„Varpas” sulaukė ir spaudos draudimo panaikinimo, ttačiau nuo jo ėmė tolti kunigai, vėliau, kuriantis politinėms partijoms, varpininkai suskilo. Pirmiausia atskilo socialdemokratai, paskui – nuosaikieji tautininkai. Galų gale, „Varpe” liko tik demokratai. 1905 m. laikraštis sustojo.

„Tėvynės Sargas” (1896 – 1904)

Iki 1896 m. ėjęs katalikiškas laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga” pasižymėjo itin aštriu tonu. Jis buvo nukreiptas ir prieš rusus, ir prieš „Varpą”. Toks karingas tonas nepatinko nei nuosaikesniai kunigijai, nei pasaulietiniams inteligentams. Todėl 1896 m. dar jaunas kunigas Juozas Tumas Vaižgantas ėmė leisti katalikišką „Tėvynės Sargą”. Jis llaikėsi maždaug tokių pačių uždavinių, kokių laikėsi „Apžvalga” (katalikybė, priešinimasis rusifikacijai ir pravoslavinimui), tačiau rašė švelnesniu tonu.

Laikraštis buvo gana įvairus ir gerai redaguojamas, nes jam leisti buvo sutelktos geriausios lietuvių katalikų pajėgos (Felicijonas Lialis, Dominykas Tumėnas, Antanas Milukas). Jam taip ppat labiausiai rūpėjo katalikybė ir lietuvybė. Vėliau iš laikraščio darbuotojų susidarė krikščionys demokratai.

Lietuvių nacijos konsolidaciją stabdė nacionalinės teritorijos suskaldymas valstybinėmis sienomis. Prūsijoje nacionalinei savimonei plėtotis trukdė etnokultūrinis regionalizmas. Tačiau ir čia negausi lietuvių inteligentija siekė prisidėti prie bendrojo nacionalinio išsivadavimo judėjimo: rėmė nelegalią spaudą, padėjo leisti bene visus periodinius leidinius.

Lietuva XIXa. pab.–XXa. pr. : žemės ūkis

1863 m. sukilimo verčiama, caro valdžia turėjo daryti nuolaidą Lietuvos valstiečiams. 1863 m. kovo 13 d. įstatymu per du mėnesius turėjo būti nutraukti laikinieji prievoliniai valstiečių santykiai su dvarininkais – buvo naikinamas lažas ir įvedamas privalomas skirtinės žemės išpirkimas. Buvę laikinieji prievolininkai perkelti į valstiečių savininkų kategoriją, sumažintas činšas. Valstiečiams buvo pripažinta teisė toliau naudotis ganyklomis ir kitomis servitutinėmis naudmenomis dvaro žemėje. Nors 1861 m. rreforma laisvųjų žmonių nelietė, bet 1864 m. jiems leista išsipirkti žemę. Iki XX a. baigti tvirtinti Kauno ir Vilniaus gubernijų žemių išpirkimo aktai. Užnemunės valstiečiai oficialiai žemes gavo be išpirkimo, tačiau jį padengdavo dideli žemės mokesčiai.

Po baudžiavos panaikinimo ir valstiečių reformos valstiečiai tapo piliečiais ir žemės valdytojais. Feodalinės žemėvaldos monopolis suiro. Šalia privačios dvarininkų žemės atsradė kita nuosavybės rūšis – skirtinė valstiečių žemė. Žemėvaldoje liko daug feodalizmo liekanų.

Buržuazinės reformos sudarė palankias kapitalizmo raidos sąlygas. Dvarininkai turėjo pertvarkyti savo ūkį. Tačiau ddarbininkams samdytis ir inventoriui pirkti reikėjo daug lėšų. Didelės rinkliavos davė caro valdžiai lėšų išlaikyti Lietuvoje didelę kariuomenę, policiją, tačiau tai buvo sunki našta ūkininkams. Sukurdama ekonominius sunkumus, caro valdžia siekė sužlugdyti Lietuvos ūkininkus, kad jų ūkiai atitektų rusams.

Bendras vidaus rinkos augimas, užsienio rinkos artumas ir vietinės darbo jėgos pigumas padėjo skverbtis kapitalistiniams santykiams į žemės ūkį. Iki aštuntojo dešimtmečio Lietuvos ūkiuose įsivyravo laisvai samdoma darbo jėga. Tobulėjo agrotechnika ir agrokultūra. Dvaruose pagrindiniu arimo padargu tapo plūgas, jį plačiai ėmė naudoti ir pažangesni, turtingesni valstiečiai. Beveik visi dvarai turėjo arklines kuliamąsias. Laukams tręšti pradėtos vartoti mineralinės trąšos – kaulamilčiai, superfosfatas. Nuo devintojo dešimtmečio Kauno ir Suvalkų gubernijų ūkiuose ėmė vyrauti daugialaukė sėjomaina. Ten, kur kaimai išsiskirstė į vienkiemius, daugialaukį įsvedė ir valstiečiai. Labiausiai vienkiemiai paplito Suvalkų gubernijoje. Svarbiausios dar buvo grūdinės kultūros, gausiai buvo auginamos bulvės ir linai.

Lietuva XIXa. pab.–XXa. pr. : miestų ir teismų reforma

Buržuazinės reformos neaplenkė ir miestų administravimo. 1876 m. Vilniaus ir Kauno gubernijose įsigaliojo Miestų nuostatai. Miesto dūmą ėmė rinkti ne luomų atstovai, o turto savininkai. Dūmai ir jos vykdomajam organui – miesto valdybai – vadovavo „miesto galva” – prezidentas.

1892 m. kontrreforma smarkiai apribojo miestų savivaldą. Rinkėjų turto cenzas buvo stipriai padidintas, be gubernatoriaus patvirtinimo negalėjo įįsigalioti nė vienas svarbus dūmos nutarimas.

Mažesniuose miestuose ir miesteliuose buvo įsteigtos miestiečių valdybos, kurias sudarė miestiečių seniūnas ir keletas narių.

1872 m. buvo reorganizuoti žemutiniai teismai. 1883 m. buvo įsteigti Vilniaus ir Kauno apygardų teismai. Vilniaus teismo rūmai ėmė veikti kaip apeliacinė instancija Vilniaus, Kauno, Gardino bei Minsko gubernijoms ir pirmoji instancija visoms politinėms byloms.

Lietuva XIXa. pab.–XXa. pr. : pramonė

Stambioji (manufaktūrinė ir fabrikinė) pramonė, poreforminiu laikotarpiu persitvarkant dvarams, smuko. Tam tikra išimtis buvo Kaunas ir jo apylinkės, kur įsikūrė ir stiprėjo naujos metalo apdirbimo įmonės. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios dėl spartesnio šalies vidaus rinkos augimo ir ekonominių ryšių plitimo pramonė ėmė kilti.

1894 – 1895 m. prasidėjo dar nematytas visos Lietuvos pramonės pakilimas, trukęs iki pat 1899 – 1900 m. Smarkiai paskeitė šakinė pramonės struktūra – iki devintojo dešimtmečio daugiausia darbininkų dirbo maisto pramonėje, o nuo šio dešimtmečio vidurio maisto pramonė prarado vyraujančią vietą. Labiausiai iškilo metalo apdirbimas. Toliau ėjo maisto, mineralinių, statybinių medžiagų, odų bei šerių apdorojimo, popieriaus bei poligrafijos, siuvimo pramonė. Issiplėtė miško ir medžio apdirbimas. Vis dėlto vidutiniai Lietuvos pramonės rodikliai buvo beveik 3 kartus mažesni negu visos Rusijos Imperijos. Lietuva priklausė didžiulei nepramoninei Rusijos daliai.

Mechaniniai varikliai – techninio pramonės perversmo rodiklis – mūsų krašto pramonėje pradėti vartoti nuo XXIX a. vidurio. Iki 1890 m. jie įsivyravo visoje stambiojoje pramonėje. Gerai technika buvo aprūpinta medžio ir metalo apdorojimo bei popieriaus pramonė. Devintojo ir dešimtojo dešimtmečio sandūroje jau daugiau negu pusė visų stambiosios pramonės darbininkų dirbo mechanizuotose įmonėse, turėjusiose garo arba vidaus degimo variklius.

Plečiantis vidaus rinkai, augo ir pramoninių prekių paklausa, kurios stambioji pramonė negalėjo visiškai patenkinti. Todėl septintajame – dešimtajame dešimtmetyje padaugėjo smulkiųjų gamintojų, dirbančių rinkai, supirkėjams, užsakovams. Tuo pačiu metu buvo naikinami amatininkų cechai.

Lietuva XIXa. pab.–XXa. pr. : susisiekimas ir ryšiai

Ūkio raidai labai reikšmingas buvo geležinkelių tiesimas, kurį labiausiai lėmė strateginiai sumetimai. 1861 – 1862 m. buvo nutiestas Peterburgo – Varšuvos geležinkelis, ėjęs per Dūkštą, Vilnių, Lentvarį, Varėną. Vilnius tapo stambiu geležinkelių centru. Žemaitijoje tiesti geležinkelius buvo draudžiama – karo žinyba bijojo, kad Vokietijos kariuomenė, kilus karui, galės jais pasinaudoti. Tačiau pastačius geležinkelių, Nemunas tapo šalutine transporto arterija, nors XIX a. pabaigoje juo jau plaukiojo 20 keleivinių ir prekinių garlaivių.

Plentų tiesimu susirūpinta tik amžiaus pabaigoje, kai buvo pradėti statyti kariniai įtvirtinimai palei Nemuną. Iki 1900 m. buvo nutiesta apie 400 km naujų plentų. Tačiau jų reikšmė buvo menka, nes jie nesudarė tinklo ir nevedė prie gelžkelio centrų.

Smarkiai išsiplėtė telegrafo linijų tinklas. 1895 m. Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose

buvo 177 telegrafo stotys. 1896 m. Vilniuje ėmė veikti telefono tinklas.

Nauji keliai, telegrafas ir telefonas, kuriais naudojosi gyventojai, prisidėjo prie ekonominių ryšių plėtimo, pagreitino prekybines operacijas ir krovinių (ypač greitai gendančių maisto produktų) pristatymą.

Lietuva XIXa. pab.–XXa. pr. : miestai

Augantiems miestams iškilo svarbus uždavinys – tvarkyti aplinką, grįsti gatves, jas apšviesti, aprūpinti gyventojus, pramonę vandeniu etc.

Visos naujos centrinės Vilniaus gatvės buvo išgrįstos lauko akmenimis. Nuo 1887 m. gatves pradėta grįsti ir Kaune. Gatvėms apšviesti ir buities reikalams 1861 m. Klaipėdoje ir 11864 m. Vilniuje buvo pastatyti dujų fabrikai. 1898 m. Kaune buvo pastatyta elektrinė. Mediniai Vilniaus vandentiekio vamzdžiai buvo pakeisti geležiniais. 1892 m. Kaune, o 1893 m. Vilniuje ėmė veikti arklinis tramvajus. Elektrinį tramvajų nuo 1904 m. turėjo Klaipėda.

Savo išvaizda ir sutvarkymu Lietuvos miestai tapo tipiškais kapitalizmo laikotarpio miestais.

Partijų kūrimasis XIX II pusėje

Nors XIX a. antrosios pusės tautinio sąjūdžio pradžioje nebuvo didelio politinio ideologinio susiskaidymo, tačiau ilgainiui atsiradę nesutarimai stiprėjo. 1883 – 1886 m. ėjusi „Aušra” mėgino laikytis generalinės linijos, tačiau nnet jos viduje buvo skirtingų tendencijų (J. Šliūpas buvo laisvamanis). Visuomenė jau buvo pasidalijusi, ryškėjo ir socialinė diferenciacija.

Lietuvoje jau senokai buvo radusios atgarsio socialistinės idėjos. Čia jos skverbėsi įvairiais keliais: tiesiog iš Vakarų, per Varšuvos ir Rusijos universitetus, iš emgrantinių ssluoksnių. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje ėmė aktyviai veikti net dvi lenkų socialistų grupės, kuriose dalyvavo ir iš Lietuvos kilusių žmonių (J. Pilsudskis). A. Domaševičiaus ir A. Moravskio iniciatyva Vilniuje ėmė organizuotis socialistinės kuopelės, o nuo 1896 m. ėmė veikti Lietuvių socialdemokratų partija. Tai buvo pirmoji politinė partija Lietuvoje. Ji savo programoje kėlė ir savarankiškos Lietuvos Respublikos, susikonfederavusios su Lenkija, idėją (idėja nebuvo originali – apie tai jau buvo kalbėję J. Šliūpas, J. Basanavičius). Per „Lietuvos Darbininką”, kitus laikraščius, atsišaukimus, suvažiavimus ir streikus socialdemokratai išvystė gana plačią ir sėkmingą veiklą.

1902 m. varpininkai ėmė organizuoti lietuvių demokratų partiją, kuri 1905 m. pasivadino Lietuvos demokratų partija. 1904 m. ėmė organizuotis ir krikdemai. Tokiu būdu, XX a. pradžioje Lietuvoje veikė trys aiškios politinės partijos, kkurios atspindėjo tris pagrindines ideologines ir politines tendencijas Lietuvos tautiniame sąjūdyje.

Spaudos draudimo panaikinimo reikšmė

Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviška spauda auga, nepaisydama jokių persekiojimų. Valdžia turėjo pripažinti savo bejėgiškumą. 1904 m. gegužės 7 d. caras paskelbė lietuviškos spaudos laisvę.

Panaikinimas buvo reikšmingas visų pirma tuo, kad maža tauta nugalėjo, apgynė savo teises. Lietuviška spauda tapo legali, nepersekiojama. Tačiau dabar ji neteko buvusio kovingumo, pateko į cenzūros rankas. Taigi, spaudos draudimo panaikinimas buvo nevienareikšmis dalykas.

Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais

1914 m. rrugpjūčio 1 d. prasidėjo I pasaulinis karas. Nuo pirmųjų karo dienų Lietuva atsidūrė karo veiksmų zonoje. 1915 m. vasario mėnesį vokiečių armijos įnirtingai puolė Lietuvą, iki spalio pradžios buvo užimtas Vilnius ir okupuota didžioji krašto dalis. Okupuotoje Rusijos Imperijos Pabaltijo dalyje buvo sudarytas karinis administracinis vienetas – Oberostas, suskirstytas į Kuršo, Lietuvos, Suvalkų, Vilniaus, Balstogės ir Gardino sritis (becirkus). Sritys buvo padalintos į apskritis (kreizus), kurių skaičius ir ribos kelis kartus keitėsi. Oberostui vadovavo vyriausiasis Vokietijos Rytų kariuomenės vadas, o atskiroms sritims būdavo skiriami vokiečių kariniai viršininkai. 1916 m. buvo sujungtos Vilniaus ir Suvalkų sritys, o 1917 m. prie Lietuvos srities prijungta Suvalkų, 1918 m. – ir Baltogės – Gardino sritys.

Nuo pat pirmųjų Lietuvos užgrobimo dienų okupantai visur planingai ėmė vykdyti rekvizicijas. Buvo rekvizuotas 1915, 1916 m. derlius ir netgi 1914 m. derliaus likučiai. 1916 m. birželio mėnesį vokiečiai paskelbė Oberosto valdymo taisykles, kurios vietos gyventojams draudė dalyvauti administracinių įstaigų darbe, atėmė iš jų elementariausias politines teises, uždraudė išvykti iš vienos apskrities į kitą, vaikščioti ir važinėti naktį, keisti butus, nepažįstamą žmogų priimti nakvynei, siųsti laiškus, naudotis telefonais. Uždrausta netgi važinėti dviračiais. Už pasipriešinimą okupantams ir jų įsakymų nevykdymą gyventojai būdavo baudžiami mirties bausme, kalėjimu, piniginėmis baudomis. Valstiečiams vokiečiai nustatė ddideles pieno, mėsos produktų ir įvairių žaliavų normas. Darbingi vyrai miestiečiai turėjo mokėti pagalvės mokestį, o valstečiai – žemės mokestį. Okupacinė valdžia pristeigė dar daugybę mokesčių (degtukų, druskos, sacharino, šunų, tiltų etc.).

Lietuvos ūkis buvo pertvarkytas taip, kad galėtų išlaikyti Vokietijos Rytų fronto kariuomenę, remtų Vokietijos ekonomiką. Prievolės buvo tokios didelės, kad gyventojai ėmė badauti. Įvesta kortelių sistema (1916 m. – 250 g duonos, 160 g miltų, 40 g bulvinių miltų). Lietuvoje ėmė plisti užkrečiamos ligos, labai išaugo mirtingumas. Daug vyrų vokiečiai išvarė į priverstinių darbų batalionus arba išvežė darbams į Vokietiją. Oberosto vadovai griovė Lietuvos ekonomiką, stengėsi paversi kraštą rinka Vokietijos pramonei, sudaryti sąlygas vokiečių kolonizacijai. Demontuotų įmonių įrengimai, mašinos bei žaliavos buvo išvežamos iš Lietuvos. Okupantai slopino bet kokį visuomeninį ar kultūrinį gyvenimą, likvidavo laikraščius, visais būdais stengėsi Lietuvą germanizuoti. Į karinę krašto valdžią Vokietijos vyriausybė žiūrėjo ne kaip į laikiną reiškinį, o kaip į karinės kolonialinės administracijos, kurią po karo ji norėjo įvesti visur, prototipą.

Lietuvos gyventojai priešinosi vokiečiams, slėpė maisto produktus, nėjo į priverstinius darbus. Jaunimas būrėsi į slaptus būrelius, žudė vokiečių žandarus, padeginėjo kolaboruojančių asmenų sodybas, stichiškai organizuodavo partizanų būrius. Toks pasipriešinimas okupantus vertė Lietuvoje laikyti nemaža karinių pajėgų.

Pastangos atkurti Lietuvos valstybę

1795 m. praradusi savo valstybingumą, lietuvių ttauta kovojo dėl jo atkūrimo. 1905 m. Vilniuje buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo apie 2000 žmonių iš visų visuomenės sluoksnių ir visų politinių partijų bei srovių. Seime dalyvavo ir Mažosios Lietuvos atstovai. Priimtoje rezoliucijoje Seimas reikalavo Lietuvai autonomijos su visuotiniu balsavimu renkamu seimu. Kelyje į Lietuvos valstybingumą didelę įtaką turėjo stambių kaimyninių šalių pozicijos. XX a. pradžioje mažai lietuvių tautai vien savų jėgų realizuoti šį šventą tikslą nepakako, reikėjo išorinių faktorių – esminių permainų Europos tarpautiniuose santykiuose. Toks išorinis veiksnys buvo I w.w.

Okupavus kraštą, atsirado sužeistų civilių, žmonių, išvarytų iš Lietuvos, pabėgelių – žmonių, reikalngų pagalbos. Todėl 1914 m. rugpjūčio mėnesį buvo įsteigtas Laikinasis lietuvių komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Vėliau, augant nukentėjusių skaičiui, atsirado būtinybė šiam tikslui įstegti draugiją. Taip tų pačių metų grudžio 4 d. įvyko Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvavo 92 asmenys. Buvo išrinktas draugijos komitetas, į kurį įėjo įvairių srovių ir partijų atstovai. Organo pirmininku tapo Martynas Yčas. Okupavus Lietuvą, draugija pasidalijo į dvi dalis. Viena jos pusė su pirmininku M. Yču pasitraukė į Rusiją, o kita su vicepirmininku A. Smetona liko Lietuvoje. Šiai daliai teko atlikti didžiulį nepriklausomybės atkūrimo paruošiamąjį darbą. Todėl ji buvo reorganizuota, o jos pirmininku

tapo A. Smetona.

Kovoje dėl nepriklausomybės Lietuvos inteligentijai labai svarbi buvo užsienio šalių parama. Pirmoji proga viešai prabilti susidarė 1916 m. gegužės mėnesį, kada pavergtos Rusijos tautos kreipėsi į JAV prezidentą T. V. Vilsoną. Dokumentą pasirašė J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Dogelis, P. Klimas, A. Smetona, A. Stulginskis, J. Vileišis. 1916 m. birželio mėnesį Rusijos pavergtų tautų kongrese Lozanoje dalyvavo S. Kairys, J. Šaulys ir A. Smetona. Čia jie reikalavo visiškos Lietuvos nepriklausomybės (ne autonomijos).

Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje vokiečiai, bbijodami, kad rusai nepasiūlytų Lietuvai autonomijos, ėmė slėpti savo aneksionistines užmačias, pradėjo ieškoti būdų, kaip užmegzti ryšius su lietuvių inteligentija. Iš pradžių jie mėgino įkalbėti J. Basanavičių, A. Smetoną, kad šie sudarytų Lietuvių Pasitikėjimo tarybą, tačiau derybos nepavyko, nes inteligentija nenorėjo kolaboruoti. Jėgos, siekiančios atkurti Lietuvos valstybingumą, ėmė tvirčiau konsoliduotis. Ypač tai buvo jaučiama santykiuose su lenkais. 1916 m. lapkričio mėnesį Vokietija ir Austrija paskelbė, kad Lenkija yra atskiriama nuo kitų Rusijos Imperijos žemių. Sudarytoji Lenkijos Vyriausybės Taryba pareiškė savo ppretenzijas į Lietuvą. 1917 m. vasario mėnesį įvairių politinių srovių lietuviai savo laiške Vokietijos kancleriui tautos vardu protestavo prieš lenkų viešai išsakytas aspiracijas ir tendencijas valdyti Lietuvą. Laišką pasirašė J. Basanavičius, A. Domaševičius, S. Kairys, A. Smetona, J. Šaulys. Toks aatskirų Vilniaus lietuvių, atskirų grupių ir partijų bendradarbiavimas, siekiant atkurti savo valstybingumą, sudarė sąlygas sušaukti bendrą konferenciją. Kadangi po Vasario revoliucijos pasikeitė ir tarptautinės sąlygos, tai su tuo sutiko ir okupacinė

valdžia.

Vilniaus konferencija ir Lietuvos Tarybos sudarymas

Konferencijos organizavimo komiteto posėdžiuose, įvykusiuose 1917 m. rugpjūčio pradžioje, dalyvavo 21 asmuo. Komiteto nariams teko griebtis diplomatijos, slėpti savo tikruosius siekius. Rezoliucijose jie buvo priversti nenuneigti ryšių su vokiečiais galimumo. Rinkimų į konferenciją okupantai organizuoti neleido, todėl reikėjo ieškoti kitų būdų. Organizacinio komiteto nutarimu būsimajame forume turėjo dalyvauti savo veikla žinomi krašte lietuviai.

Konferencija įvyko 1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Vilniuje. Iš 264 kviestų joje dalyvavo 222 žmonės: 66 kunigai, 65 ūkininkai, 12 pramonininkų, 5 dvarininkai, 72 inteligentai ir 2 darbininkai. Posėdžiai buvo uždari. ĮĮ prezidiumą buvo išrinkti J. Basanavičius, S. Kairys, A. Smetona. Visos konferencijos rezoliucijos buvo priimtos daugmaž vienbalsiai. Daugiausiai diskusijų sukėlė bendroji politinė rezoliucija, numatanti Lietuvos perspektyvą politiniu požūriu. A. Smetonos šalininkai tuomet linko sudaryti tam tikrus ryšius su Vokietija, kad būtų atsikratyta rusų valdžios. Kairesnieji ir liberalai laikėsi delsimo, derybų taktikos. Galų gale buvo priimtas kompromisinis, geriausiai atitinkąs to meto padėtį, sprendimas. Rezoliucijoje pasisakoma už nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės etnografinėse sienose sukūrimą. Tai pat neneigiama, kad galimi ir tam tikri, ddar neapibrėžti, ryšiai su Vokietija.

Priešpaskutinę konferencijos dieną (rugsėjo 21 d.) slaptu balsavimu buvo išrinkta 20 asmenų krašto Taryba (vėliau – Lietuvos Taryba, o nuo 1918 m. liepos mėnesio – Lietuvos Valstybės Taryba). Į šį organą įėjo J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, J. Šernas, J. Vailokaitis, J. Vileišis. Daugiausia (6 asmenys) Taryboje buvo Krikščionių demokratų partijos atstovų. 1917 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos Tarybą pripažino okupacinė vokiečių valdžia. Pirmajame Tarybos posėdyje buvo išrinktas Tarybos prezidiumas. Jo pirmininku tapo A. Smetona, vicepirmininkais – S. Kairys ir V. Mironas, sekretoriais – J. Šaulys ir P. Klimas. Lietuvos Taryba pradėjo nepriklausomybės atkūrimo darbą, tačiau realiai padėtį pakeisti sugebėjo tik nauja tarptautinių santykių raida.

1917 m. Gruodžio 11 d. aktas

1917 m. gruodžio pradžioje Rusijai ir Vokietijai pasirašius paliaubas, prasidėjo Brastos taikos derybos. Derybose vokiečiams buvo reikalingas dokumentas, nusakantis Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio santykius. Didelio pasirinkimo Lietuvos Taryba neturėjo – taip gimė pirmoji Lietuvos nepriklausomybės deklaracija, paskelbta gruodžio 11 d.

Pirmasis dokumento straipsnis skelbė „Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yyra buvę su kitomis valstybėmis”. Taip buvo nutraukti santykiai su Rusija ir Lenkija. Tačiau Lietuvos Taryba buvo priversta priimti ir antrąjį dokumento straipsnį, atspindintį Vokietijos interesus. Šis straipsnis skelbė, kad „Lietuvos Taryba pasisako už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais”. Dokumentą pasirašė visi Tarybos nariai. Aktas Vokietijai buvo labai naudingas.

1918 m. vasario 16 d. aktas

Tačiau, priėmus Gruodžio 11 d. aktą, padėtis Lietuvoje nepasikeitė. Kraštas toliau buvo niokojamas, apie nepriklausomybę niekas nekalbėjo. Tarp Tarybos narių prasidėjo nesutarimai. 1918 m. sausio pabaigoje S. Kairys, J. Vileišis, S. Narutavičius, M. Biržiška laikinai išstojo iš Tarybos, pareiškę, kad reikėtų atsisakyti Gruodžio 11 d. dokumento. A. Smetona atsistatydino, jo vietą užėmė J. Basanavičius. Greitai ir kiti Tarybos nariai įsitikino, kad deklaracija vokiečiams buvo reikalinga tik Brastos deryboms.

Lietuvos Taryba nusprendė žengti labai drąsų žingsnį. 1918 m. vasario 16 d. posėdyje buvo priimta nauja nepriklausomybės deklaracija. Aktas reiškė pasiryžimą paskelbti nepriklausomą valstybę, nutraukti konvencinius ryšius su Vokietija. Dokumentą pasirašė visi Tarybos nariai. Okupacinė valdžia neleido paskelbti Vasario 16 – osios akto, konfiskavo „Lietuvos aido” numerį, kuriame jis buvo išspausdintas. Vokiečiai pareiškė, kad Lietuvą jie gali pripažinti tiktai Gruodžio 111 – osios susitarimo pagrindu. 1918 m. vasario 28 d. laiške vokiečių vyriausybei Lietuvos Tarybos prezidiumas (A. Smetona, J. Šaulys, J. Staugaitis, J. Šernas) sutiko su šiuo reikalavimu. 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos Tarybos delegacija (J. Šaulys, J. Staugaitis, J. Vileišis) Berlyne gavo kaizerio Vilhelmo II pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktą.

1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės paskelbimas buvo svarbus įvykis Lietuvos politiniame gyvenime. Aktas apgynė kraštą nuo aneksionistinių Lenkijos kėslų, neleido kitoms valstybėms kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Nepriklausomybės aktas privertė Vokietijos vyriausybę pripažinti Lietuvos statusą. Po 1918 m. Brastos taikos pasirašymo mūsų tautos okupacija jau buvo juridiškai įteisinta. Tad žengti tokį žingsnį vokiečius vertė sumani, diplomatiška Lietuvos Tarybos veikla. Vasario 16 d. aktas buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimo kelio pradžia. Tai vėliau patvirtino istorija. Netgi tada, jei šis aktas būtų likęs tik popieriuje, jis būtu tapęs svarbiu istoriniu dokumentu, išreiškusiu to laikotarpio lietuvių tautos valią ir dvasią.

Bandymas įvesti Tarybų valdžią Lietuvoje 1918–1919m.

1917 m. Rusijoje lietuviai susibūrė į bolševikų partijos lietuvių sekcijas, leido pirmuosius periodinius leidinius „Tiesa” bei „Komunistas”. Komunistinį judėjimą labai paskatino Spalio perversmo pergalė. Lietuvos Komunistų partijos įkūrimu rūpinosi RKP(b) CK, vadovavęs RKP(b) lietuvių sekcijų Centro biurui, veikusiam Petrograde. Lietuvoje komunistinės organizacijos pradėtos kurti 1918 m. 1918 m.

vasarą Vilniuje susiformavo P. Eidukevičiaus vadovaujama rovoliucinių socialdemokratų partija, kuri savo pasitarime 1918 m. rugpjūčio 14 d. nutarė kuriamąją partiją pavadinti Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partija. Tuo metu Smolenske susikūrė organas, turėjęs vadovauti partinių organizacijų, veikiančių Lietuvoje ir Baltarusijoje, vienijimuisi. Tačiau rugpjūčio 27 d. tarp RTFSR ir Vokietijos buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią vokiečiai įsipareigojo etapais atitraukti kariuomenę iš Baltarusijos. Vadinasi, komunistinių organizacijų susijungimo į Komunistų partiją darbas turėjo koncentruotis Lietuvoje. Baltarusių komunistai, Maskvoje susibūrę į nacionalinį komisariatą, kėlė idėją ddėl Baltarusijos Sovietų Respublikos įkūrimo. Tačiau tam priešinosi Smolenske veikę RTFSR partiniai bei administraciniai organai. Lietuvos ir Baltarusijos teritorijas jie traktavo kaip Vakarų sritį, į kurią įėjo Smolensko, Mogiliovo, Vitebsko, Gardino, Minsko, Vilniaus ir Kauno gubernijos. Ši sritis, jų nuomone, buvo neatsiejama Rusijos dalis.

Raudonosios armijos žygis į Lietuvą

Po Spalio perversmo daugelis RKP(b) CK narių buvo užsikrėtę pasaulinės revoliucijos idėja. Jie manė, kad įmanoma eksportuoti revoliuciją, visiškai nekreipiant dėmesio į nacionalinius ypatumus. Atrodo, kad nesutapo J. Stalino ir Lietuvos KP CK nnuomonės dėl sovietų valdžios paskelbimo Lietuvoje datos. Lietuvių bolševikų nuomone, bolševikinės idėjos Lietuvoje dar nebuvo pakankamai išplitusios, o J. Stalinas 1918 m. pabaigoje ragino juos skubiau kurti revoliucinės valdžios organą, nedelsiant sudaryti revoliucinę Lietuvos vyriausybę.

1918 m. gruodžio 7 d. RTFSR ssuformuotos Vakarų armijos divizijos pajudėjo į Vakarus, slinkdamos paskui traukiančias namo vokiečių divizijas. Į Vakarų armiją įėjo ir penktas Vilniaus pulkas, kurio formavimu rūpinosi RKP(b) lietuvių Centro biuras, sutelkęs jame lietuvių bolševikų ir jiems prijaučiančių Lietuvos žmonių. Gruodžio 8 d. V. Kapsukas, slaptai atvykęs į Vilnių, sudarė Laikinąją revoliucinę Lietuvos vyriausybę. Ši vyriausybė gruodžio 16 d. paskelbė manifestą, kuriame deklaruojama sovietinė valdžia ir Lietuvos Sovietų Respublika. Dokumentas turėjo gausybę trūkumų. Lietuvos bolševikai neįvertino nacijos siekio išsivaduoti iš tautinės priespaudos, sukurti nepriklausomą valstybę, neįvertino valstietijos ryšių su žeme. Manifeste atsispindi neigiama pažiūra į vidutinį ir prasigyvenusį valstietį. Siekdami panaikinti socialinę diferenciaciją, LKP vadovai glaudžiai bendradarbiavo su Sovietų Rusija (net manifesto projektas pirmiausia buvo nuvežtas „paderinti” į Maskvą).

Rūpintis Lietuvos likimu RKP(b) paskyrė AA. Jofę ir D. Manuilskį. Raudonoji armija gruodžio 12 d. pasiekė Lietuvos sieną. Iki gruodžio 27 d. buvo užimti Švenčionys, Utena, Rokiškis. Toks rusų žygis labai sudirgino įvairiatautes miestų ir miestelių padugnes. P. Eidukevičiaus vadovaujama Vilniaus darbininkų taryba paskelbė, kad jai turi atitekti Vilniaus valdžia.

1918 m. pabaigoje galutinai išryškėjo agresyvūs Lenkijos kėslai Lietuvos atžvilgiu. Lapkričio mėnesį Varšuvoje buvo sudarytas komitetas „pakraščiams vaduoti”, kurio uždavinys – remti intervenciją į Lietuvą ir Baltarusiją. Lenkijos valstybės vadovas J. Pilsudskis pasirašė įsakymą sudaryti lietuvių –– baltarusių diviziją, kuri užimtų Vilnių. Į Vilnių buvo atsiųstas generolas Veitko ir būrys karininkų. Čia jie pradėjo organizuoti karinius dalinius (vokiečiai į tai žiūrėjo pro pirštus).

Gruodžio 29 d. „Lietuvos aidas” paskelbė Lietuvos vyriausybės notą Sovietų Rusijos vyriausybei. Joje buvo sakoma, kad Raudonosios armijos įžengimą į Lietuvą vyriausybė laiko suverenių Lietuvos teisių ir jos žemių neliečiamumo laužymu. 1919 m. sausio 1 d. rytą vokiečiai paliko Vilnių. Tą pačią dieną, susidoroję su Vilniaus darbininkų taryba, miestą užgrobė generolo Veitko lenkai. Vilnių lenkai valdė keturias dienas.

V. Kapsukas nuvyko į Daugpilį, kur paragino, kad rusai aktyviau veiktų Lietuvoje. 1919 m. sausio 6 d. rusai išvijo lenkus ir užėmė Vilnių. Kitą dieną čia atvažiavo V. Kapsukas ir pradėjo kurti sovietų valdžią. Vasario 18 – 20 d. Vilniuje įvyko pirmasis Lietuvos Tarybų suvažiavimas, sankcionavęs socialistinį Lietuvos raidos kelią. Numatyta nacionalizuoti stambiąsias pramonės ir prekybos įmones, organizuoti darbininkų profsąjungas, steigti vartotojų ir gamybininkų kooperatyvus. Tačiau suvažiavimas neatsižvelgė į mažažemių ir bežemių siekį gauti žemės. Konfiskuota ir nacionalizuota žemė jiems nebuvo dalijama.

Litbelo sukūrimas

Suvažiavimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos ir Baltarusijos susijungimo į vieną sovietinę respubliką. Priimti šį sprendimą skatino tuo metu sklandančios „pasaulinės revoliucijos” idėjos. Sausio pabaigoje RKP(b) CK nusprendė sudaryti Lietuvos – Baltarusijos SSR (Litbelą). Tačau Litbelo ssukūrimui pasipriešino Baltarusijos vadovai. Bet buvo pareikšta, kad šis klausimas jau yra išspręstas ir negali būti diskutuojamas. Baltarusiams teko sutikti.

Lietuviams bolševikams sujungimo klausimas principinės reikšmės neturėjo – jie ignoravo tautinę simboliką, nacionalinę kalba. Todėl 1919 m. vasario 27 d. buvo sukurtas Litbelas – hibridinė respublika, kurios vadovybėje tebuvo tik keli lietuviai – lietuvių kalbai vietos čia nebuvo. Susijungė ir lietuvių bei baltarusių kompartijos. Naujo CK pirmininku tapo V. Kapsukas.

Dviejų šalių susiliejimas į unitarinę valstybę nepasiteisino – vidaus raidos požiūriu jis dargi paaštrino ir taip įtemptą politinę situaciją. Nei baltarusiams, nei lietuviams negalėjo patikti toks netikėtas sujungimas – pernelyg skirtingi buvo tautų etniniai bruožai ir nacionaliniai interesai.

Sovietų žlugimo priežastys

1919 m. balandžio 19 d. Lenkijos kariuomenė okupavo Vilnių. Tų pačių metų vasarą Lietuvos kariuomenė išvijo Raudonąją armiją, Sovietų valdžia buvo sunaikinta, iširo ir Litbelas.

Siauras, sektantiškas LKP vadovų nacionalinio klausimo traktavimas neatitiko aukštos to meto lietuvių tautinės savimonės, nuo XIX a. pabaigos brandinusios valstybingumo atkūrimo idėją.

Klaidinga ir ydinga agrarinė politika – nesugebėjimas paskui save patraukti mažažemių ir bežemių buvo bene pagrindinė sovietų pralaimėjimo prežastis.

Sovietai negalėjo įsitvirtinti ir dėl to, kad rėmėsi svetima, priešiška lietuviams jėga – rusų armija. Rusai asocijavosi su engėjais, o įkurtoji sovietų valdžia taip pat tegalėjo būti laikoma jų statytine ((tokia ji ir buvo).

Lietuvos Respublikos kūrimasis 1918–1920 m.

1918 m. pabaigoje Lietuvoje susiklostė labai sudėtinga situacija. A. Voldemaro vyriausybė, sudaryta vien iš tautininkų atstovų, neturėjo daugumos Lietuvos gyventojų pasitikėjimo, o kritiniu momentu sutriko. Gruodžio 20 – 21 d. Valstybės Tarybos Prezidiumo pirmininkas A. Smetona, Ministrų Kabineto pirmininkas A. Voldemaras ir finansų ministras M. Yčas išvyko į Berlyną ieškoti finansinės ir militarinės Vokietijos paramos. Išvykus vyriausybės vadovams, gruodžio 25 d. atsistatydino visi ministrai. Valstybės Tarybos Prezidiumas kitą dieną valstiečių liaudininkų partijos atstovui M. Sleževičiui pavedė sudaryti naują vyriausybę. M. Sleževičius tapo nauju ministru pirmininku. Į jo vadovaujamą kabinetą įėjo visų visuomenės srovių (liaudininkų, socialdemokratų, tautininkų, krikdemų, santarininkų) ir visų gausiausių Lietuvos tautų, išskyrus lenkus, atstovai. Vyriausybės deklaracijoje buvo žadama sušaukti Steigiamąjį Seimą, kuris aprūpins bežemius ir mažažemius žeme, įvesti 8 valandų darbo dieną ir socdraudimą darbininkams, bedarbius aprūpinti darbu. Tačiau svarbiausias naujosios vyriausybės rūpestis buvo krašto gynyba – kariuomenės organizavimas.

Gruodžio 29 d. „Lietuvos aidas” paskelbė Lietuvos vyriausybės notą Sovietų Rusijos vyriausybei. Joje buvo protestuojama prieš Raudonosios armijos įžengimą į Lietuvą, nes šis aktas laužė visas tarptautinės teisės normas. Vokiečiai traukėsi, o rusų armija artėjo, todėl Lietuvos vyriausybė ir jos įstaigos gruodžio 31 d. persikėlė į Kauną.

1918 m. gruodžio pabaiga – 1919 m.

sausis buvo pats sunkiausias laikotarpis. Iki vasario pradžios Raudonoji armija užėmė visą Rytų ir Šiaurės Lietuvą: Varėną, Ukmergę, Panevėžį, Šiaulius, Telšius, Mažeikius, Skuodą. M. Sleževičiaus kabinetui teko sunkiomis sąlygomis kurti Lietuvos kariuomenę. Armijos dalių formavimas buvo perkeltas į Alytų, Kauną, Mariampolę, Kretingą, Tauragę, Kėdainus. Kaune susiformavo dauguma pėstininkų dalinių, sausio pradžioje pradėjo kurtis artilerijos pulkai, vėliau – kavalerija. Norinčiųjų ginti Lietuvos nepriklausomybę netrūko. 1919 m. sausio pabaigoje armijoje jau buvo 3, o kovo pabaigoje – 6 tūkstančiai savanorių. Opiausia kariuomenės kkūrimo problema buvo ginklai. Tik 1919 m. viduryje, realizavus 100 milijonų paskolą iš Vokietijos, reikalai pagerėjo. 1919 m. sausio 25 d. buvo įsteigta karo mokykla, o vasario 15 d. paskelbtas pirmasis naujokų šaukimas.

1919 m. liepos mėnesį fronte veikiančioji kariuomenė buvo suskirstyta į 2 brigadas, turėjusias 3 pėstininkų pulkus ir 7 atskirus batalionus. M. Sleževičiaus vyriausybė ėmėsi žygių, kad būtų sustabdytas rusų veržimasis. Ji paprašė, kad vokiečiai sustabdytų kariuomenės traukimąsi. Vokietijos karinė vadovybė įsakė ginti Kaišiadorių – Gardino geležinkelį, neatiduoti Kauno, vvietoje nepatikimų, simpatizavusių sovietams, dalinių įvedė 5 Saksonijoje užverbuotų savanorių batalionus. 1919 m. vasario pradžioje Raudonosios armijos Pskovo (Lietuvos) divizija nusprendė užimti Kauną. Puolimas vyko iš dviejų pusių: Šiaurėje – Kėdainių, o Pietuose – Jiezno ir Alytaus kryptimis. Lietuvos savanorių bbūriai atrėmė rusų puolimą Kėdainių ir Panevėžio kryptimi, o kitą dieną, kai į pagalbą atvyko vokiečių batalionas, nustūmė priešą už Šėtos. Vasario 8 d. kautynėse prie Kėdainių žuvo pirmasis Lietuvos savanoris – Povilas Lukšys. Iš Šiaurės pavojus Kaunui nebegrėsė.

Vasario 12 d. du Pskovo divizijos pulkai įsiveržė į Alytų. Traukiantis žuvo pulko vadas Antanas Juozapavičius – pirmasis karininkas, paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę. Po trijų dienų lietuvių ir vokiečių kariuomenės išvijo bolševikus iš Alytaus. Taigi, Kaunas buvo saugus ir iš Pietų. Kovo pradžioje vokiečiai užėmė Mažeikius, Kuršėnus, Šiaulius, Radviliškį, Šeduvą. Lietuvos kariuomenė dalyvavo tik mūšyje prie Šeduvos.

Kovo pradžioje Lenkijos ir Vokietijos vadovai pasirašė slaptą susitarimą, pagal kurį vokiečiai pažadėjo praleisti pro jų kontroliuojamą Gardiną 10 tūkstančių lenkų kareivių, kurie ruošėsi ppulti Vilnių. Lietuvos ir Lenkijos ginče dėl Vilniaus Vokietija laikėsi neutraliai arba net paremdavo Lenkiją. Buvo manoma, kad stipresnė Lenkija daug sėkmingiau gali kariauti su sovietais. Raudonoji armija lenkų puolimo nesitikėjo ir pagrindines jėgas laikė lietuvių fronte. Taigi, Lenkijos kariuomenė balandžio viduryje nesunkiai užėmė Lydą, Vilnių, toliau tęsė puolimą Šiaurės Rytų kryptimi.

Kai lenkai užėmė Vilnių, lietuviams tapo lengviau kariauti su Raudonąja armija. Vis dėlto parama buvo pernelyg brangi – Vilniaus netekimas. Netekusi sostinės, lietuvių kariuomenė pakeitė puolimo kryptį į Šiaurės RRytus. Iki gegužės 23 d. buvo užimta Ukmergė, Anykščiai, Panevėžys. Iš Kupiškio bolševikai atsitraukė be mūšio.

Ukmergės rinktinė kartu su saksų daliniais birželio 2 d. užėmė Uteną. Tai buvo paskutinioji operacija, kurioje dalyvavo Vokietijos kariuomenė. Po to saksų daliniai grįžo į Vokietiją, o sustiprėjusi lietuvių kariuomenė karą tęsė pati. Liepos 30 d. Lietuvos vyriausybė įsteigė ordiną „Už Tėvynę” (Vyčio kryžių), kuriuo buvo apdovanojami kovose pasižymėję kariai.

Raudonoji armija buvo įsitvirtinusi Zarasų apylinkėse. Rugpjūčio 24 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo paskutinę savo operaciją – buvo užimti Zarasai, prieita Dauguvos upė. 1919 m. rugpjūčio pabaigoje karo veiksmai tarp Lietuvos ir Rusijos faktiškai baigėsi. Raudonosios armijos žygis tapo tragišku istorijos puslapiu, o sovietų valdžia Lietuvoje buvo sužlugdyta.

Taikos sutartis su Sovietų Rusija

Jau 1919 m. rugsėjo mėnesį Sovietų Rusija pasiūlė Pabaltijo valstybėms sudaryti taikos sutartį. Lietuvos vyriausybė sutikti neskubėjo, nes jai darė spaudimą Anglija ir Prancūzija, norėjusios, kad Lietuva kartu su baltagvardiečiais kariautų su Rusija.

Vis dėlto 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje taika su sovietais buvo sudaryta. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos suverenitetą lietuvių gyvenamoje teritorijoje, į kurią įėjo ir Vilnius, ir Gardinas su apylinkėmis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, atleido nuo valstybinių skolų. Nuostoliams dėl karo atlyginti ji davė iišsikirsti 100.000 hektarų miško ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 būsimųjų litų).

Kovos su bermontininkais

Nors Antantės šalys ir padėjo Lietuvai kovoti su Raudonąja armija, tačiau pripažinti Lietuvos savarankiška valstybe neskubėjo. Anglija ir Prancūzija tikėjosi Pabaltijo valstybių klausimą išspręsti tada, kai Rusijoje pasibaigs pilietinis karas. Vokietija taip pat puoselėjo viltį išsaugoti savo dominavimą šiame regione. Ji siekė užmegzti ryšius su rusų generolais.

1919 m. pradžioje vokiečiams pavyko susitarti su pulkininku Bermontu Avalovu, kuris iš vokiečių ir rusų baltagvardiečių kūrė kariuomenę. Ši armija bazavosi Latvijos teritorijoje, o 1919 m. liepos 26 d. ties Kuršėnais įsiveržė į Lietuvą. Iki lapkričio pabaigos bermontininkai užėmė Kuršėnus, Biržus, Radviliškį, Šiaulius, Linkuvą, Viduklę, Jurbarką, Raseinius ir kitas Šiaurės ir Šiaurės Vakarų Lietuvos vietoves. Šios gaujos visur nežmoniškai terorizavo ir plėšė Lietuvos gyventojus, šaudė gyvulius, vogė arklius ir kitas gėrybes. Bermontininkai visiškai ignoravo Lietuvos valdžią. Jie siautėjo tol, kol Lietuvos kariuomenės nubuvo galima atitraukti nuo bolševikų fronto. Prancūzija ir Anglija norėjo išvengti karinio konflikto Pabaltijyje, nes Pabaltijį siekė paversti placdarmu kovai su sovietais.

1919 m. spalio 24 d. Aukščiausioji Antantės taryba pasiuntė į Pabaltijį karinę misiją, vadovaujamą Prancūzijos generolo Niselio. Misija turėjo pašalinti konfliktus tarp Pabaltijo šalių ir Judeničiaus, Bermonto ir kitų baltagvardiečių, taip pat – koordinuoti šias jėgas kare su SSovietų Rusija. Misija įsakė Bermontui grąžinti jo kariuomenėje buvusius vokiečių tautybės kareivius į Vokietiją, o pačiam drauge su likusiais baltagvardiečiais persikelti į Narvos frontą pas Judeničių. Šeimininkavęs tuo metu Latvijoje ir Lietuvoje Bermontas atsisakė paklusti šiam įsakymui, todėl Anglija jį paskelbė išdaviku.

1919 m. lapkričio 21 – 22 d. Bermonto daliniams prie Radviliškio buvo suduotas rimtas smūgis – bermontininkai buvo priversti trauktis Šiaulių kryptimi. Nuo visiško sutriuškinimo juos išgelbėjo tik generolo Niselio misija, pareikalavusi sustabdyti kautynes ir leisti Bermontui pasitraukti į Vokietiją. Lietuvos kariuomenė bermontininkus lydėjo per visą Žemaitiją, stebėdama, kad šie neišklystų iš kelio ir neimtų plėšikauti. Paskutiniai Bermonto kariai iš Lietuvos išsikraustė 1919 m. gruodžio 15 d.

Kovos su lenkais ir Vilniaus aneksija

1919 m. pavasarį pradėjusi karinę intervenciją, iki rugpjūčio pabaigos Lenkija užėmė Žiežmarius, Stakliškes, Butrimonis, Daugus, Širvintas, Molėtus. Lietuvos kariuomenė tuo metu kovojo su bolševikais, todėl jai sunku buvo atremti lenkus. Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje protestavo, kad Lenkija įsiveržė į jos teritoriją, kuri niekada nebuvo lenkiška ir nėra lenkų gyvenama. Antantės valstybių reikalavimu, 1919 m. gegužės 2 d. kariniai veiksmai buvo sustabdyti. Speciali Prancūzijos militarinė misija birželio 18 d. nustatė pirmąją demarkacijos liniją, sulig kuria Vilnius teko lenkams. Lietuvoje kilo didžiulis nepasitenkinimas išdavikiška Antantės šalių politika.

1919 m. liepos

26 d. Aukščiausioji Antantės taryba nustatė antrąją demarkacijos liniją, atidavė lenkams dar ir Suvalkus, platesnį Gardino – Daugpilio geležinkelio barą. Tačiau ir dabar Lenkija karo veiksmų nesustabdė. Todėl 1919 m. rugpjūčio viduryje nustatyta trečioji demarkacijos linija, dar toliau pastūmėjusi lenkus į Lietuvą.

Tuo metu Lenkija pradėjo intervenciją į Sovietų Rusiją. 1920 m. gegužės mėnesį ji pasiekė net Kijevą. Tačiau bolševikai kontratakavo, lenkai turėjo trauktis. 1920 m. liepos mėnesį Lenkijos kariuomenė buvo priversta bėgti ir iš Vilniaus krašto. Sovietų Rusijos vyriausybė, laikydamasi 11920 m. liepos 12 d. sutarties, rugpjūčio 22 d. išvedė savo kariuomenę ir Vilniaus kraštą perdavė Lietuvai.

1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo pasirašyta sutartis, nustačiusi naują demarkacinę liniją, Vilnių priskiriančią Lietuvai. Lenkija, gavusi prancūzų paramą, atrėmė bolševikų puolimą ir ėmė ruoštis karui su Lietuva. Dar rugpjūčio pabaigoje J. Pilsudskio įsakymu buvo pradėta ruošti speciali Lenkijos kariuomenės grupė Vilniui užimti. Ją sudarė 15.000 karininkų ir kareivių, o vadovavo generolas L. Želigovskis.

Slaptu J. Pilsudskio įsakymu L. Želigovskis ppasiskelbė maištininku ir su savo kariuomene 1920 m. spalio 8 d. pradėjo karo veiksmus prieš Lietuvą. Lenkijos vyriausybė oficialiai nepripažino šio akto ir teigė, kad ji netsakinga už maištininko, neklausančio jos įsakymų, veiksmus.

L. Želigovskis puolė Vilnių ir užėmė jį. Lenkai ėėmė veržtis ir gylyn į Lietuvą, tačiau lietuvių kariuomenė juos sustabdė – prie Širvintų ir Giedraičių lenkai buvo sumušti.

Po šių laimėjimų Lietuvos kariuomenė jau buvo bežygiuojanti į Vilnių, tačiau Tautų Sąjungos komisija sustabdė kovas, nustatė neutralią zoną ir pasiūlė konfliktą spręsti taikiai. Lietuvos vyriausybė su tuo sutiko. Deja, konfliktas nebuvo išspręstas, L. Želigovskis „susitaikė” su vyriausybę, Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai ir išbuvo jos valdžioje iki 1939 m. rugsėjo.

Lietuva 1920–1926 m.

1918 m. gruodžio 26 d. M. Sleževičius sudarė naują ministrų kabinetą. Lietuvos vyriausybė dirbo labai intensyviai: reikėjo organizuoti kariuomenę, ją apginkluoti, tvarkyti valdžios aparatą. 1919 m. pradžioje M. Sleževičiaus kabineto darbo salygos pablogėjo. Už kairias pažiūras jį ėmė kritikuoti krikdemai. Paaštrėjo jo santykiai ir su Valstybės Taryba, ypač su S. Šilingu, ėėjusiu šio organo Prezidiumo pirmininko pareigas. Ministras pirmininkas laikėsi nuomonės, jog nei Valstybės Taryba, nei jos Prezidiumas negali kištis į vyriausybės darbą. Tačiau konfliktas vis aštrėjo. Neišsilaikęs ir trijų mėnesių, M. Sleževičiaus kabinetas buvo priverstas atsistatydinti.

Naująją vyriausybę buvo pavesta sudaryti krikdemui Pranui Dovydaičiui. 1919 m. kovo 10 d. jis sudarė ministrų kabinetą, į kurį įėjo krikdemai, pažangūs veikėjai ir vienas nepartinis. Užsienio reikalų ministru tapo A. Voldemaras, o finansų – M. Yčas. To meto Lietuvos politinis gyvenimas buvo labai dinamiškas –– įvykiai keitėsi valandomis. Viską reikėjo spręsti ir veikti labai greitai, o P. Dovydaičio ministrų kabinetas daug posėdžiavo, daug kalbėjo, bet mažai veikė. Kraštas pasijuto esąs be vyriausybės. Jau kovo 26 d. prasidėjo pertijų nesutarimai dėl naujo ministrų kabineto sudarymo. Tam darbui vėl buvo pakviestas M. Sleževičius, sutikęs dirbti ši svarbų darbą, tačiau iškėlė sąlygą, kad vietoje Valstybės Tarybos Prezidiumo, einančio valstybės prezidento pareigas, būtų renkamas pats valstybės prezidentas.

1919 m. balandžio 4 d. pirmuoju Lietuvos prezidentu Valstybės Taryba išrinko Antaną Smetoną, kuris M. Sleževičiui pavedė sudaryti ministrų kabinetą. 1919 m. balandžio 12 d. prezidentas patvirtino naująją vyriausybę, sudarytą koaliciniais pagrindais – liaudininkai, krikdemai, socialdemokratai, tautininkai, santarietis, nepartinis. A. Voldemaras liko užsienio reikalų ministru.

Naujas ministrų kabinetas pergyveno sunkiausius Lietuvai laikus: karus su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1919 m. vasarą vėl prasidėjo nesutarimai tarp Lietuvos partijų, tarp kairiųjų ir dešiniųjų, tarp Valstybės Tarybos ir M. Sleževičiaus. Šioje kovoje A. Smetona laikėsi neutraliai. Valstybės Taryba stengėsi atleisti ministrą pirmininką.

1919 m. spalio 2 d. M. Sleževičius atsistatydino. Naują vyriausybę A. Smetona pakvietė sudaryti Ernestą Galvanauską. Kadangi šis nenorėjo į vyriausybę įsileisti socialdemokratų, tai naujoje vyriausybėje atsisakė dalyvauti liaudininkai ir santariečiai. E. Galvanausko kabinetą sudarė krikdemai, tautininkai ir nepartiniai. Naujam ministrų kabinetui teko organizuoti Steigiamojo SSeimo rinkimus, kaip tai buvo numatyta 1917 m. Vilniaus konferencijoje ir Vasario 16 d. akte. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo priimtas Valstybės Tarybos 1919 m. lapkričio 20 d. ir gruodžio mėnesį paskelbtas spaudoje. 1920 m. vasario 12 d. prezidentas paskyrė Seimo rinkimus balandžio 14 – 15 d. (vėliau pratęsė iki 16). Rinkimų įstatymo priede Lietuvos teritorija buvo padalinta į dešimtį rinkiminių apygardų, bet trys iš jų tuomet buvo okupuotos lenkų. Todėl Steigiamojo Seimo rinkimuose dalyvavo 7 apygardos. Nuo 15.000 žmonių turėjo būti renkamas vienas atstovas. Balso teisę turėjo visi piliečiai, turintys 21 metus (kariai – 17 metų). Kiekviena partija arba kuopa rinkimų apygardos komisijai galėjo įteikti kandidatų sąrašą, kurį buvo pasirašę 50 žmonių, turinčių rinkimų teisę. Buvo išrinkta 112 atstovų – 59 krikdemai, 28 socialistai liaudi–

ninkai, 12 socialdemokratų, 2 nepartiniai, 7 žydai, 3 lenkai ir vienas vokietis.

Lietuva 1920–1926 m. : Steigiamasis Seimas

1920 m. gegužės 15 d. Kauno teatro rūmuose Steigiamasis Seimas pradėjo darbą. Seimą atidarė prezidentas A. Smetona. Seimo pirmininku buvo išrinktas krikdemas A. Stulginskis. Buvo priimta rezoliucija, kuri įgaliojo prezidentą, ministrų kabinetą, valstybės kontrolę, vyriausiąjį kariuomenės vadą eiti pareigas tol, kol bus nurodyta, kam jas perduoti. Krašto valdymas perėjo į Steigiamojo Seimo rankas. Seimas paruošė Laikinąją Lietuvos konstituciją, paskelbtą 11920 m. birželio 12 d. Ji skelbė, kad prezidentą renka Steigiamasis Seimas. Kol kas jo pareigas ėjo Seimo pirmininkas A. Stulginskis. 1920 m. birželio 19 d. jis patvirtino naują ministrų kabinetą, kurį sudarė liaudininkas K. Grinius. Kai lenkai, sulaužę Suvalkų sutartį, vėl užėmė Vilnių, valstybės nepriklausomybei iškilo pavojus. Steigiamasis Seimas turėjo staigiai spręsti įvairius klausimus, tačiau visus jo narius buvo sunku sušaukti. Todėl 1920 m. spalio 22 d. vyriausybė priėmė įstatymą, įteisinusį Mažąjį Seimą, sudarytą iš Steigiamojo Seimo pirmininko ir šešių jo atstovų. Mažasis Seimas veikė iki 1921 m. sausio 17 d., kada vėl galėjo susirinkti visas Seimas.

Lietuva 1920–1926 m. : žemės reforma

Rinkimų į Seimą metu visos partijos sutiko, kad Lietuvoje būtina žemės reforma. Tačiau nesutapo nuomonės dėl jos formų. 1922 m. vasario 15 d. po 9 mėnesių svarstymo ir ginčų Steigiamasis Seimas tiktai krikdemų balsais priėmė žemės reformų įstatymą. Pagal šį dokumentą asmeniui buvo paliekama nenusavinama 80 hektarų žemės norma, o kita žemė paimama į žemės reformos fondą. Savininkas turėjo teisę pats pasirinkti šį plotą, kuriame galėjo būti iki 25 hektarų miško. Įstatymas negaliojo svetimšaliams. Sudarytas žemės fondas buvo išdalintas bežemiams ir mažažemiams. Už gautąją žemę visi, išskyrus kariškius, per 36 metus turėjo sumokėti išperkamuosius mokesčius (iš pradžių rugiais,

o paskui – litais). Atlyginimui už nusavintą žemę įstatymas nustatė daugiausia 480 auksinių už dirbamos žemės hektarą, o už miško hektarą – 120 auksinių. Reforma paspartino kapitalistinių santykių vystymąsi.

Lietuvos Respublikos konstitucija

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė konstituciją, už kurią balsavo krikdemų blokas. Socialdemokratai demonstratyviai išėjo iš salės.

Konstitucija užbaigė valstybės politinių institucijų laikinumą ir padėjo Lietuvos respublikai nuolatinį konstitucinį pagrindą. Ji nustatė pagrindinių valstybės valdžios galių funkcinį santykį, nužymėjo pagrindines gaires vietos savivaldybėms, tautos ekonominei politikai, finansams, švietimui, socialinei ppolitikai etc. Lietuvos valstybė paskelbta demokratine respublika, kurios suvereninė valdžia priklauso tautai. Valstybės vadžią vykdo visuotiniu, lygiu, tiesioginiu, slaptu balsavimu, proporcine rinkimų sistema išrinktas Seimas, jo pasitikėjimą turinti vyriausybė ir nepriklausomas teismas. Valstybinės spalvos yra geltona, žalia ir raudona. Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke.

Seimas renkamas trejiems metams. Seimo posėdžiai šaukiami Seimo nustatyta tvarka. Respublikos Prezidentui arba 1/4 Seimo atstovų pareikalavus, Seimo pirmininkas privalo sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai. Seimo kompetencijai priklauso: įstatymų svarstymas ir priėmimas, vyriausybės darbų priežiūra (interpeliacija, ppaklausimas ir revizija), valstybės biudžeto priėmimas ir tvirtinimas, taip pat vyriausybės sudarytų sutarčių (taikos sutarčių, valstybės teritorijos įgijimo, išsižadėjimo ar perleidimo, prekybos sutarčių su kitomis valstybėmis, užsienio paskolų etc) ratifikavimas. Seimui priklausė teisė pradėti arba baigti karą. Karo veiksmai galėjo bbūti pradėti be Seimo nurodymo, jeigu kita šalis Lietuvai paskelbia karą arba peržengia Lietuvos sieną.

Seimą sudaro tautos atstovai, turį reprezentacinį įgaliojimą. Seimo atstovai yra neatšaukiami. Rinkti atstovus į Seimą galėjo visi pilnateisiai piliečiai, vyrai ir moterys, turintys ne mažiau 21 m. amžiaus. Išrinktas gali būti tik pilietis, turįs 24 metus.

Vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministrų Kabinetas. Prezidentas turi būti ne jaunesnis, kaip 35 metų, renkamas slaptu Seimo balsavimu, absoliučia dauguma. RP kadencija – 3 metai. Tas pats asmuo negali būti prezidentu daugiau kaip dvi kadencijas. Prezidentą gali atšaukti 2/3 Seimo atstovų.

Prezidentas atstovauja Respublikai, skiria MK prmininką, tvirtina jo sudarytą Kabinetą, priima jo atsistatydinimą. RP skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, atsakingą Seimui. RP skelbia Seimo priimtus nutarimus ir 21 dienos laikotarpyje ggali grąžinti įstatymą tolesniam svarstymui Seime. RP gali paleisti Seimą. Susirinkus naujam Seimui, RP renkamas iš naujo. Be to, Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Jam priklauso bausmės dovanojimo teisė. Visi RP aktai galioja tuomet, kai juos patvirtina MK pirmininkas arba atitinkamas ministras.

Ministrų Kabinetas vykdo Respublikos konstituciją ir įstatymus, veda vidaus ir užsienio politiką, saugo Respublikos neliečiamybę ir vidaus tvarką. MK turi turėti Seimo pasitikėjimą ir yra atsakingas prieš jį už bendrą vyriausybės politiką.

Seimas, vyriausybė arba 50.000 piliečių, turinčių teisę rrinkti Seimą, turi teisę iškelti konstitucijos pakeitimo ar papildymo sumanymą.

Lietuva 1920–1926 m.: litas

Atbundanti nepriklausomam gyvenimui Lietuva nesiskubino įvesti savos piniginės sistemos, kadangi tam nebuvo reikiamų sąlygų. Iki 1922 m. rudens Lietuvoje laikinai buvo palikta piniginė sistema, likusi po vokiečių okupacijos. Nors ir teko išgyventi visus vokiškos markės nepastovumus ir infliacijos padarinius, tačiau buvo išvengta nesėkmingų finansinių eksperimentų.

Svarstant piniginio vieneto įstatymo projektą, tvirtai buvo sutinkama su teiginiu: „Lietuvos Respublikos pinigų sistema yra paremta auksu”. Tai reiškė, kad ne mažiau 1/3 apyvartoje esančių pinigų turi būti padengta auksu, kuris buvo laikomas pinigų vertės pastovumo garantija.

1922 m. rugpjūčio 16 d. po ilgų svarstymų buvo paskelbtas įstatymas dėl naujosios pinigų sistemos. Piniginiu vienetu tapo litas, padengtas auksu. 1 litas buvo lygus 0,150462 g gryno aukso. Nauja valiuta į apyvartą buvo įvesta rugsėjo 25 d. Iki 1922 m. pabaigos litas turėjo išstumti apyvartoje esančias ostmarkes, rublius ir kitus pinigus.

Litas tapo viena stipriausių pasaulio valiutų. Jo nesukrėtė net 1936 m. nuvilnijusi pinigų nuvertinimo banga. Tik antroji sovietų okupacija nutraukė lito gyvenimą.

Socialdemokratų ir liaudininkų valdymas

1922 m. lapkričio 13 d. į savo pirmąjį posėdį susirinko naujai išrinktas Pirmasis Seimas. Gruodžio 21 d. prezidentu jis išrinko Aleksandrą Stulginskį.

Seime vyravo nesveikos nuotaikos. Politinės partijos labai nesutarė tarpusavyje. Ypač stipri kova vvyko tarp krikdemų ir socialistų liudininkų. Tokioje situacijoje Seimas nepajėgė sudaryti vyriausybės.

1923 m. kovo 12 m. prezidentas paleido pirmąjį Seimą. Gegužės 12 – 13 d. įvyko rinkimai į antrąjį Seimą. Tarp išrinktų 78 narių daugumą vėl turėjo krikdemai (40 atstovų). Prezidentu vėl buvo išrinktas A. Stulginskis. Savo valdžią krikdemai išlaikė iki 1926 m. rinkimų. Iki tol jie plėtė savo organizacijų tinklą, savo žmones sodino į valdžią etc.

1926 m. pavasario rinkimai pasižymėjo aršia kova tarp partijų. Išrinktame trečiajame Seime daugiausia buvo valstiečių liaudininkų, kurie su socialdemokratais sudarė naują vyriausybę, vadovaujamą M. Sleževičiaus (jau 13 – ąją). Šiuose rinkimuose jau dalyvavo ir Klaipėdos kraštas.

1926 m. birželio 8 d. prezidentu buvo išrinktas K. Grinius. Naujas Seimas panaikino karo padėtį Respublikoje, ėmėsi demokratinių pertvarkymų. Liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė paskelbė amnestiją politkaliniams, iš kalėjimų buvo paleisti komunistai. Paskelbtos demokratinės susirinkimų, spaudos, sąžinės laisvės. Įvesta civilinė metrikacija, privalomas pradinis mokslas. Nuspręsta nuo kitų metų dvasininkams nebemokėti algų.

Sovietai jau senai reikalavo, kad būtų pasirašyta nauja tarpusavio sutartis, tačiau krikdemai to nepadarė. Atėjus į valdžią kairiosioms jėgoms, 1926 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su SSRS.

Lietuvos Respublikos pripažinimas de facto ir de jure

Išgauti tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos tarptautinių rūpesčių. Jau 11918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, paskelbdama nepriklausomybės aktą, kreipėsi į Rusiją ir Vokietiją, prašydama pripažinti Lietuvos valstybę. Tokį pripažinimą Tarybai pavyko gauti tik 1918 m. kovo 23 d. iš Vokietijos. Kitas svarbus pripažinimas de jure buvo 1920 m. liepos 12 d. sutartis su Sovietų Rusija.

Vakarų valstybės neskubėjo pripažinti Lietuvos dėl dviejų priežasčių: jos nenorėjo pažeisti Rusijos teisių, todėl laukė, kuo pasibaigs pilietinis karas. Be to, užsitęsęs Lietuvos – Lenkijos sienų konfliktas taip pat neskatino Lietuvos pripažinimo.

1919 – 1920 m., Lietuvos valstybei stiprėjant, ją de facto pripažino daugelis pasaulio valstybių, tačiau pastangos įstoti į Tautų Sąjungą buvo nesėkmingos – reikėjo pripažinimo de jure. Į Tautų Sąjungą Lietuva buvo priimta 1921 m.

1922 m. liepos 28 d. Lietuvą de jure pripažino Jungtinės Amerikos Valstybės. Po to 1922 m. gruodžio 22 d. de jure Lietuvą pripažino ir Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Japonija.

Taigi, tapusi Tautų Sąjungos nare ir pripažinta didžiųjų pasaulio valstybių, Lietuva tapo pilnateise tarptautinės bendruomenės nare.

1926 m. gruodžio 17d. valstybinis perversmas

Kairioji socialdemokratų ir liaudininkų vyriausybė negalėjo būti dar vis stipriai konservatyvios ir katalikiškos Lietuvos visuomenės ramiai sutikta. Be to, įprastą gyvenimą ėmė ardyti savo veiklą suaktyvinę komunistai, remiami užsienio (Sovietų Sąjungos). Nors komunistų partija ir nebuvo įteisinta, bet jai padėjo išleistas

politinių kalinių amnestijos įstatymas, paleidęs į laisvę jų vadus K. Požėlą, J. Greifenbergerį, K. Giedrį, R. Čarną. Komunistai skverbėsi į dirbančiųjų tarpą, ypač į profsąjungas, čia varė savo propagandą. Opozicija kairiajai vyriausybei kilo ir dėl švietimo ministerijos leidimu gausiai kuriamų lenkiškų privačių mokyklų. Dėl Vilniaus atplėšimo krašte vyravo antilenkiškos nuotaikos, todėl į tokį lenkinimą per mokyklas žiūrėta labai priešiškai. Kaip tik vyraujant tokioms nuotaikoms buvo pasirašyta 1926 m. rugsėjo 28 d. nepuolimo sutartis su Sovietų Sąjunga. Nors sutartis Lietuvai buvo ddaugiau naudinga negu žalinga, bet opozicinės grupės turėjo dar vieną argumentą pulti socialdemokratus ir liaudininkus. Įtampa tarp kairiųjų ir dešiniųjų vis labiau

didėjo. Prasidėjo streikai, demonstracijos, kai kur – ir susidūrimai su policija. Kovos dvasia persimetė ir į Kauno universiteto studentiją. Rugsėjo mėnesį surengta demonstracija ir kautynės su policija dar labiau kurstė opoziciją kairiajam vyriausybės kursui.

Lietuvoje buvo pradėtas organizuoti valstybinis perversmas. Tam 1926 m. buvo sudarytas vyriausiasis karinis štabas (generolas K. Ladyga, majoras P. Plechavičius, pulkininkas V. Skorupskis). Perversmas turėjo įvykti 11926 m. gruodžio 17 d. Tą dieną buvo ruošiamasi pagerbti Lietuvos Respublikos Prezidentą K. Grinių, švęsti jo 60 metų jubiliejų. Kaune ėmė sklisti gandai, kad ruošiamas sukilimas. Apie tai telefonu sužinojo ir ministras pirmininkas M. Sleževičius. Nors visi kalbėjo apie kkarininkų ruošiamą sukilimą, ne vienas įspėjo vyriausybės narius, bet vyriausybė buvo užklupta visiškai nepasiruošusi. Ji tikėjosi, kad niekas nesiryš imtis prievartos. Be to, visų dėmesys buvo nukreiptas į Prezidento pagerbtuves. Ta proga į Kauną buvo pakviesti visi kariuomenės divizijų ir pulkų vadai, kurie gruodžio 16 d. turėjo dalyvauti vyriausiojo kariuomenės štabo posėdyje.

Komitetas perversmui pasirinko naktį iš gruodžio 16 d. į gruodžio 17 d. Su parengtu akcijos planu buvo supažindintas A. Smetona, kuris jam pritarė. Gruodžio 16 d. vakare perversmo komiteto nariai patys važinėjo į kariuomenės dalis ir iš anksto numatytiems asmenims nurodinėjo kas, ką, kur ir kada turi daryti.

Akcija prasidėjo gruodžio 17 d. antrą valandą nakties. Antrasis pėstininkų pulkas, vadovaujamas J. Petruičio, buvo išvestas iš kareivinių. Iš daboklės perversmininkai tuojau ppaleido P. Plechavičių, kuris tapo vyriausiuoju perversmo vadu, laikinuoju visos Lietuvos diktatoriumi ir užėmė vyriausiojo kariuomenės štabo viršininko postą. Perversmininkai užėmė krašto apsaugos ministerijos rūmus, Kauno komendantūrą, paštą ir centrinę telefono – telegrafo stotį.

3 valandą 15 minučių buvo apsuptas seimas ir prezidentūra. Vyresnysis aviacijos leitenantas A. Mačiuika ir keliasdešimt karininkų įžengė į Seimo posėdį, svarsčiusį 1927 m. biudžetą, ir įsakė jam išsiskirstyti. Paklausus, kieno vardu čia yra įsakinėjama, buvo atsakyta: „Diktatoriaus vardu”. Vyriausybė buvo užklupta bemieganti. K. Grinius buvo internuotas ppačioje prezidentūroje, gruodžio 18 d. jis oficialiai atsisakė Prezidento posto.

Tautininkų valdymas (1926 – 1938 m.)

Formaliai valdžios pasikeitimas įvyko konstituciniu būdu: Prezidentas patvirtino A. Voldemaro sudarytą vyriausybę, o pats atsistatydino. Naujuoju Prezidentu sukilėliai pasirinko A. Smetoną – tautininkų lyderį. Formaliai jį išrinko tik dešinieji Seimo atstovai, patvirtinę ir A. Voldemaro vyriausybę.

Naujoji vyriausybė iš pat pradžių griežtai pasuko į dešinę – pradėjo susidorojimą su kairiosiomis jėgomis. Vėl buvo įvestas karo stovis, dėl didelės komunistų įtakos uždarytos profesinės sąjungos, griežtomis policinėmis priemonėmis ir cenzūra nutildyta bet kokia komunistinė propaganda. Daug kairiųjų veikėjų atsidūrė kalėjimuose. Pagal karo stovio įstatymą ėmė veikti karo lauko teismai. Daugelį komunistų lyderių jie nubaudė ilgailaikėmis bausmėmis, o kai kuriuos ir sušaudė.

Pirmasis pasipriešinimas griežtai tautiškai vyriausybei buvo bandytas paskutiniojo liaudininkų atstovo Seime J. Pajaujo. Sąmokslas buvo susektas dar planavimo stadijoje, o J. Pajaujis, nusižengiant konstitucijai, buvo suimtas be Seimo sutikimo. Kai Seimas dėl savo nario suėmimo įteikė vyriausybei interpeliaciją ir pirmininkas atsakė į ją, Seimas vyriausybei pareiškė nepasitikėjimą. Bet vyriausybė, užuot pati atsistatydinusi, 1927 m. kovo 12 d. paleido Seimą. Paleidusi Seimą ir nepaskelbusi naujų rinkimų, kaip to reikalavo konstitucija, vyriausybė ir formaliai pažeidė parlamentinę tvarką. Netrukus po šio posūkio iš kabineto pasitraukė trys krikdemų atstovai – valdžios vairas atsidūrė ttautininkų rankose. Prasidėjo tikras autoritarinis režimas.

Pradėję valdyti vieni, tautininkai pradžioje buvo atsidūrę lyg kryžkelėje, dar nedrįsdami žengti visai nauju keliu ir net svarstydami rinkimų į Seimą galimybę. Bet netrukus viršų paėmė kraštutinė kryptis, nuspręsta, greičiausiai, A. Voldemaro, palankiai žiūrėjusio į italų fašizmą. Tad buvo susilaikyta nuo rinkimų pagal seną konstituciją, nors viešai ir nepareikšta, kad jos atsisakoma.

Pirmas rimtas bandymas įtvirtinti A. Voldemaro režimą buvo Tauragės pučas, sukėlęs konfliktą su Lenkija. Pučo vadai, pabėgę į Lenkiją, sutiko talkininkauti lenkams Vilniaus krašte. Konfliktas, susijęs net su karo grėsme, atsidūrė Tautų Sąjungoje, kur J. Pilsudskis grąsino A. Voldemarui karu.

Šis kivirčas atsiliepė ir vidaus politikai. Iškart sukruto krikdemų opozicija, tačiau vyriausybė atleido jiems palankų įtakingą pulkininką J. Petruitį.

Po šių įvykių A. Voldemaro kursas dar pagriežtėjo. Jis užmezgė glaudžius ryšius su slapta karine Geležinio Vilko organizacija, užsimezgusia po gruodžio 17 d. perversmo ir tautininkų valdžios pripažinta. Griežta voldemarinė politika atsispindėjo ir 1928 m. balandžio 15 d. konstitucijoje (tarpe tarp Seimų Prezidentas leidžia įstatymus, turi teisę paleisti Ministrų Kabinetą ir Seimą, kuris, beje, nebuvo išrinktas iki 1936 m.).

Naujoji konstitucija į visos valdžios viršūnę iškėlė Prezidentą, specialios rinkikų kolegijos renkamą septyneriems metams. Konstitucija numatė ne tik Seimą, bet ir antruosius rūmus – Valstybės Tarybą, kurios nariai ne rrenkami, bet skiriami. Ypatingas buvo konstitucijos 5 paragrafas, kuris Lietuvos sostine skelbė Vilnių. Dėl to Tautų Sąjungoje protestavo Lenkija, o didžiosios valstybės jai šiek tiek pritarė.

Priėmus naują konstituciją, valdžioje jokių permainų neįvyko. Pasiliko kietas A. Voldemaro kursas, matyt, inspiruojamas Geležinio Vilko. Vis gilėjo vienapartiškumas. Nors opozicinės partijos ir nebuvo uždarytos, bet jų veikla trukdoma žodžio ir spaudos suvaržymais. Tuo pačiu metu atsirado įtampa tarp Respublikos Prezidento ir A. Voldemaro. Jų nesutarimas 1928 – 29 m. taip pat išryškėjo Tautininkų Sąjungoje, kur ėmė skaidytis šių vadovų šalininkai. Skilimą dar labiau pagilino 1929 m. balandžio 5 d. trijų studentų socialistų pasikėsinimas į A. Voldemaro gyvybę. Jis ėmė tolti nuo Prezidento ir kitų ministrų.

Ilgai toks skilimas valdžios viršūnėje tęstis negalėjo, todėl 1929 m. rugsėjo 19 d. A. Smetona A. Voldemarą atleido iš ministro pirmininko pareigų. Iškart pasijuto nuosaikesnis valdžios kursas, nes A. Smetona ir naujasis MK pirmininkas J. Tūbelis – praktiškas, ūkio reikalams atsidėjęs politikas – sušvelnino režimą. Nuslūgo paplitusi „valstybės priešų” medžioklė, klestėjusi A. Voldemaro laikais.

Pirmas sušvelnėjusio režimo ženklas buvo amnestija kai kuriems politiniams kaliniams. Opozicinės partijos (krikdemai, liaudininkai) galėjo laisviau veikti. Net ir socialdemokratams buvo pripažinta veikimo laisvė. 1931 m. buvo išrinktos naujos miestų, valsčių ir apskričių savivaldybės. Tų pačių metų

gruodžio 11 d. A. Smetona buvo išrinktas prezidentu 7 metams, kaip tai buvo numatyta 1928 m. konstitucijoje.

Lietuvos vyriausybė persiorganizavo jau įsibėgėjusios pasaulinės ekonominės krizės metu. Lietuva, žemės ūkio kraštas su silpnai išvystyta pramone, daug lengviau pergyveno šią krizę, negu pramoninės šalys. Tačiau ūkininkai kentė dėl žemų maisto produktų supirkimo kainų. Valdžia stengėsi švelninti krizę, kūrė kooperacines bendroves, kurios palankiausiomis kainomis supirkinėjo ūkio produktus ir parūpino gyventojams prekių pigesnėmis kainomis. Švelninant krizę, daug nusipelnė tuometinis žemės ūkio ministras J. Alekna, pasiūlęs ppereiti prie gyvulių ūkio ir padidinti pieno produktų gamybą. Tokiu kelio pakreiptas ūkis išvengė aštresnės krizės. Tvarkingai ir apdairiai tvarkomas ūkis įgalino vyriausybę net krizės metu turėti subalansuotą biudžetą. Tad Lietuva buvo viena iš nedaugelio valstybių, išsivertusių be pinigų nuvertinimo, cirkuliacijos varžymų (tik 1932 m. buvo kiek apribota laisva lito cirkuliacija).

Tuo pat metu Lietuva pasiekė du laimėjimus užsienio politikoje. 1931 m. Hagos tribunole buvo laimėta tranzito Nemunu byla su Lenkija, kėlusia pretenzijas į konsulinius santykius (taip būtų užmegzti diplomatiniai ryšiai iir pripažinta Vilniaus aneksija). Tame pačiame tribunole Lietuva laimėjo bylą ir su vokiečių Reichu, apskundusiu Klaipėdos gubernatoriaus potvarkius, kuriais buvo pašalintas direktorijos pirmininkas. 1932 m. Hagos Tribunolas pripažino, kad gubernatorius elgėsi sutinkamai su Klaipėdos konvencija ir Statutu.

Tačiau blogėjantys santykiai su VVokietija skaudžiai palietė Lietuvos žemės ūkį. Vokietija ne tik uždarė savo rinką Lietuvos gaminiams, bet ir trukdė eksportą į kitus kraštus. Labiausiai šias represijas pajuto Užnemunės ūkininkai, nuo seno tiesiog susirišę su Vokietijos rinka. Po to, kai savo agitaciją čia pravedė komunistai, 1935 m. Suvalkijoje nuvilnijo streikų banga, numalšinta 1935 m. rudenį. Priemonės, kurių vyriausybė ėmėsi, buvo gana žiaurios – žuvo ir ūkininkų, ir policininkų, daug žmonių buvo nuteista.

Valstiečių bruzdėjimai privertė vyriausybę peržiūrėti vidaus politiką. Buvo pakeisti vidaus ir žemės ūkio ministrai, nustatytos stabilios javų supirkimo kainos (beje, gerokai pakeltos). Skolų mokėjimas bankams buvo palengvintas arba sumažintas. Kai kurie mokesčiai, kilę iš žemės reformos, buvo panaikinti.

Po streiko vyriausybė nusprendė paskelbti ir Seimo rinkimus, kurie visai nepastebimai vyko administracijos organų priežiūroje –– kandidatai buvo valdžiai palankūs asmenys, skirti būti tiesioginiais tautos atstovais be partijos mandato (kandidatus siūlė ne partijos, o savivaldybės). Tokiu būdu išrinktas Seimas liko daugiau valdžios įrankis be savo iniciatyvos. Jis buvo ištikimas režimui, kuriam vadovavo Prezidentas – tą numatė 1928 m. konstitucija.

Tokia tikrai autoritarinė valdžios forma reiškėsi tada ir kitur. Parlamentiniai režimai visur braškėjo. Vienur, komunistų inspiruojami, kūrėsi liaudies frontai, o kai kuriose valstybėse telkėsi profašistiniai sambūriai. Tik Čekoslovakija iki 1939 m. išliko tikrai demokratine šalimi. Lietuvos vyriausybė, vvidurinio kelio politiko A. Smetonos vadovaujama, nėjo nei liaudies fronto, nei kraštutinio fašizmo keliu. Ji laviravo tarp dviejų pradėjusių rungtis ideologijų ir stengėsi palyginti nuosaikiu autoritariniu režimu stiprinti tautos vienybę neaiškaus rytojaus akivaizdoje.

Vilniaus konfliktas

Lietuvos ir Lenkijos 1919–1939 m. ginčas dėl Vilniaus krašto valstybinės priklausomybės iškilo XX a. pradžioje. Kuriantis savarankiškoms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, šis klausimas labai paaštrėjo. Lenkijos buržuazija siekė visą Lietuvą prijungti Lenkijos interesams, o jei nepavyks – bent Vilniaus kraštą.

1919 m. kovo 19 – 21 d. Lenkijos įsiveržimas į Vilnių buvo pirmasis bandymas jį užgrobti. Kartu tai buvo kovos su sovietų valdžia Lietuvoje ir Baltarusijoje sudėtinė dalis. Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių ir žymią Lietuvos dalį. 1920 m. liepos mėn. šią teritoriją iš lenkų atėmė rusai. 1920 m. liepos 12 d. Maskvos taikos sutartimi Sovietų Rusija ją pripažino Lietuvai. 1920 m. rugsėjo mėn. Lenkijos kariuomenė, kovojanti su bolševikais, vėl ėmė pažeidinėti Lietuvos teritoriją. Demarkacinei linijai išvesti Suvalkuose prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos, kuriose dalyvavo Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisija. 1920 m. spalio 7 d. Lietuva ir Lenkija pasirašė Suvalkų sutartį. Šia sutartimi nustatyta demarkacinė linija Vilnių paliko Lietuvos pusėje. Bet po poros dienų Vilnių ir didelę Rytų Lietuvos dalį užgrobė Lenkijos kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo L. Želigovskio. Maskuodama ššią agresiją, Lenkijos vyriausybė iš okupuoto Vilniaus krašto ir Vakarų Baltarusijos dalies sudarė tariamai savarankišką valstybę – Vidurinę Lietuvą.

Lenkai, kuriuos rėmė Vakarų valstybės, Vilnių Lietuvai sutiko grąžinti tik tuo atveju, jei bus užmegzti glaudūs (unijiniai) ryšiai. Tokiems planams nepavykus, Lenkijos valdžia 1922 sausio 8 d. inscenizavo rinkimus į Vidurio Lietuvos Seimą. Seimas, sudarytas daugiausiai iš lenkų dvarininkų, vasario 20 d. nutarė Vidurinę Lietuvą su Vilniumi prijungti prie Lenkijos. Lenkijos Seimas sutiko. Vilnius ir Vilniaus kraštas tapo Lenkijos valstybės dalimi.

Vilniaus kraštas: administravimas

Iš pradžių Vilniaus kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą. Vidurinės Lietuvos valdžios organo Laikinosios valdančiosios komisijos funkcijas perėmė Lenkijos vyriausybės delegatūra. Vienodinant Vilniaus krašto administraciją su visos Lenkijos administracija, 1925 m. buvo sukurta Vilniaus vaivadija. Kraštas su dalimi Vakarų Baltarusijos buvo padalintas tarp Vilniaus, Naugarduko ir Balstogės vaivadijų. Į Vilniaus vaivadiją įėjo Vilniaus, Naujosios Vilniaus ir Trakų miestai, Maišiagalos, Mickūnų, Nemenčinės, Paberžės, Pabradės, Riešės, Rudaminos, Rūdiškių, Šalčininkų, Šumsko, Trakų, Turgelių, Valkininkų ir Varėnos valsčiai, Švenčionėlių ir Pabradės miestai, Adutiškio, Ceikinių, Daugėliškio, Kaltanėnų, Peršukščio, Švenčionių, Tverečiaus valsčiai, Drūkščių, Rimšės, Smalvų valsčiai, Dieveniškių valsčius. Į Naugarduko vaivadiją įėjo Eišiškių valsčius, o į Balstogės – Druskininkų miestas ir Marcinkonių valsčius. Taigi, didžioji Vilniaus krašto dalis priklausė Vilniaus vaivadijai. Lenkijos vyriausybės delegatą pakeitęs vvaivada vadovavo administraciniams organams, rūpinosi karinių objektų statyba, valstybės saugumu. Vaivada turėjo teisę prireikus panaudoti kariuomenę prieš nacionalinius judėjimus, kontroliavo spaudą ir visuomenines organizacijas. Jo kompetencijai priklausė ir kai kurie pramonės, prekybos, susisiekimo, darbo ir visuomeninės globos klausimai. Šias funkcijas vaivadai vykdyti padėjo valdyba, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai ir su ja derinanti savo veiksmus. Kaip ir kitos Lenkijos vaivadijos, Vilniaus vaivadija buvo suskirstyta į apskritis, valsčius ir seniūnijas.

Vilniaus kraštas: ekonomika

Vilniaus kraštas buvo ekonomiškai atsilikęs agrarinis Lenkijos valstybės užkampis. Lenkijos okupacijos metais netekus realizavimo rinkų ir Rusijos žaliavų bazės, ir taip menkoje Vilniaus krašto pramonėje sunyko metalo apdirbimo, odų, kailių, baldų, avalynės ir kitos pramonės šakos. Prie sunykimo prisidėjo Lenkijos valdžios vykdoma ekonominė politika, laikiusi Lietuvos ir Baltarusijos žemes pigios žaliavos ir darbo jėgos šaltiniu. Įvežamoms į Rytines vaivadijas žaliavoms valdžia nustatė daug didesnius gelžkelio tarifus negu pramonės gaminiams. Dėl to centrinės Lenkijos įmonės Vilniaus krašte galėjo lengviau realizuoti savo produkciją ir išsivežti iš čia reikalingų žaliavų.

Okupantai, norėdami susilpninti išsivaduojamąją kovą, 1920 m. gruodžio 11 d. tada dar Vidurinėje Lietuvoje paskelbė žemės reformos dekretą. Iš valstybinių, buvusių Valstiečių banko, bažnytinių, apleistų, likusių be šeimininkų žemių, specialiais įstatymais konfiskuotų dvarų buvo sudarytas reformos fondas. Žemės iš šio fondo būdavo pardavinėjamos pirmiausiai Lenkijos

armijos kariams – taip buvo siekiama Vilniaus karštą kolonizuoti. Politiniais ir kitokiais sumetimais valdžia menkai rūpinosi Vilniaus krašto žemės ūkio vystymusi.

Vilniaus krašto pramonė daugiausia rėmėsi siaura vietos rinka. Buvo nemaža smulkių ir vidutinių įmonių, dauguma jų buvo statytos dar prieš karą. Svarbiausios: Šopeno alaus gamykla, Kuršių aliejaus gamykla, tabako, stiklo, popieriaus fabrikai. Ėmė veikti radijo aparatų gamykla „Elektrit”, linų apdirbimo fabrikas „Rallopol”, faneros fabrikas „Dykta”, keletas nedidelių konservų gamyklų, Grigiškių kartono fabrikas. Didesnės įmonės buvo Vilniuje arba Vilniaus – Trakų aapskrityje.

Vilniaus kraštas: etnokultūrinė padėtis

XX a. IV–ojo dešimtmečio pradžioje lietuvių Vilniaus krašte buvo 25%, lenkų – 35%, žydų – 15%, rusų ir baltarusių – po 5%. 15% gyventojų tautiniu klausimu buvo neapsisprendę (vadinosi vietiniais katalikais). Nuo pirmųjų okupacijos dienų oficialia kalba tapo lenkų kalba. 1924 m. liepos mėn. įstatymas gyventojams suteikė formalią teisę į valstybines įstaigas kreiptis lietuviškai, bet taip galėjo būti tik tuose Švenčionių ir Vilniaus – Trakų apskričių valsčiuose, kuriuose valdžios duomenimis gyveno lietuvų dauguma. Nors, tiesą sakant, ir ttokiose vietovėse šia teise sunku buvo pasinaudoti. Nelenkai būdavo lenkinami per bažnyčias ir per mokyklas. 1924 m. įstatymas paskelbė nacionalinių mažumų teisę turėti tautines mokyklas, kuriose būtų mokomasi gimtąja kalba. Tokia mokykla galėjo būti atidaryta ten, kur nelenkai sudarė bent 225% visų gyventojų ir kur to reikalavo ne mažiau 40 mokinių tėvų. Deja, administracija nesilaikė ir šio įstatymo. Mokyklose buvo prievarta mažinama lietuvių kalba dėstomų dalykų ir stengiamasi panaikinti patį lietuvių kalbos mokymą. Lietuvių kalbos persekiojimas buvo susijęs ir su Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu:

norėta Lietuvą priversti užmegzti diplomatinius ir politinius santykius.

Valstiečiai vaikus leido į lietuvių švietimo draugijų „Rytas” ir „Kultūra” mokyklas. 1927 m. veikė 150 privačių lietuvių mokyklų. Tačiau veikiančias mokyklas valdžia likviduodavo, o norinčias susikurti – varžydavo.

Vilniaus kraštas: visuomeninis gyvenimas

1920 – 1939 m. Vilniaus krašte veikė daugiau kaip 500 politinių, kultūrinių, ūkinių, švietimo ir kitų organizacijų. Daugelis jų buvo negausios, veikė trumpai. Krašte reiškėsi kelios pagrindinės politinės srovės, tačiau nė viena jų nesivadino politine partija. Didžiulę įtaką turėjo krikdemų ššalininkai. Antrąją srovę sudarė liaudininkams artimi liberalai. Įvairių politinių srovių atstovai buvo renkami į Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą. Iš lietuvių kultūros ir švietimo draugijų plačiau reiškėsi Lietuvių Mokslo draugija (1907 – 1940), šv. Kazimiero draugija (1925 – 1936), Lietuvos Švietimo draugija „Rytas” (1912 – 1938), „Kultūros” švietimo draugija (1927 – 1940). Iki 1926 m. čia veikė Lietuvių Draugija Nukentėjusiems Dėl Karo Šelpti. Žymesnė ūkinė draugija buvo Lietuvių Ūkio draugija (1928 – 1937), turėjusi daugiau nei 100 skyrių.

Partijų ir politinių grupuočių iinteresus atspindėjo periodinė spauda. Svarbausieji laikraščiai: „Garsas” (1922 – 1923), „Rytų Lietuva” (1922 – 1923), „Lietuvos kelias” (1923 – 1925), „Lietuvos Rytai” (1923 – 1924), „Vilniaus varpas” (1927 – 1931).

Vilnius grįžta

1939 m. rugsėjo 1 d. naciai užpuolė Lenkiją, okupavo didžiąją jos dalį. Rugsėjo 17 d. Maskvoje buvo pareikšta, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja, todėl rusai turi pasirūpinti vakariniais ukrainiečiais ir baltarusiais. Sovietų Sąjunga okupavo Rytų Lenkiją, o kartu ir Vilnių. 1939 m. spalio 10 d. SSRS perdavė Lietuvai Vilnių ir jo apylinkes. Du mėnesius rusai plėšė Vilnių ir jo apylinkes.

Taigi, 1939 m. Vilnius vėl grįžo Lietuvai.

Lietuva 1939–1941 metais: Klaipėdos netektis

1939 m. Lietuva atsidūrė tarp tų mažų valstybių, kurios buvo pirmosios išaugusių komunistinio ir fašistinių imperializmų aukos. Agresija tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos buvo vykdoma sutartinai ir laipsniškai.

Pėmus valdžią nacionalsocialistams, Vokietijos ir Lietuvos santykiai smarkiai pablogėjo. Nors 1932 m. Lietuva ir laimėjo bylą Hagos Tribunole, tačiau įtampa išliko. Čekoslovakijos užėmimas galutinai nulėmė ir Klaipėdos krašto likimą.

1939 m. kovo 20 d. Vokietija įteikė ultimatyvinį reikalavimą grąžinti Klaipėdą, priešingu atveju grasindama karine jėga. Kovo 22 d. Lietuva buvo priversta atsisakyti Klaipėdos krašto – ji buvo per menka priešintis tokiai galingai jėgai. Vokietija pasižadėjo Klaipėdos uoste įsteigti laisvą zoną ir neremti priešiškų Lietuvai jėgų. Tačiau ššis pažadas liko neištesėtas.

Lietuva 1939–1941 metais: slapti susitarimai

Vokietijai užėmus Čekoslovakiją ir grasinant Lenkijai, Anglijos bei Prancūzijos kariniai atstovai 1939 m. pavasarį Maskvoje derėjosi dėl sąjungos prieš galimą Vokietijos agresiją. Deryboms užsitęsus, iniciatyvą susitarti su Maskva perėmė A. Hitleris. Vokiečiai davė suprasti: jei Sovietai galimame kare su Lenkija laikysis neutraliai, Vokietija jai pripažins dideles Rytų Europos sritis. Sovietai kreipėsi į Angliją ir Prancūziją, klausdami, ar jie sutiktų Sovietų įtakai pripažinti Baltijos valstybes ir ar galėtų įkalbėti Lenkiją bei Rumuniją, kad ši įsileistų rusų pajėgas, prasidėjus karui su naciais. Nesulaukę teigiamo atsakymo, rusai priėmė Berlyno siūlymus. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Sovietų užsienio reikalų komisaras Molotovas ir Reicho užsienio reikalų ministras J. fon Ribbentropas pasirašė nepuolimo sutartį. Drauge jie pasirašė ir slaptą protokolą dėl įtakos sferų Rytų Europoje. Pagal protokolą, Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai.

Nepuolimo sutartimi užsitikrinusi Rusijos neutralumą, 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija pradėjo karą su Lenkija. Vokiečiai pasiūlė Lietuvai taip pat pulti lenkus ir atsiimti Vilniaus kraštą, tačiau Lietuva pasirinko neutralitetą. Tačiau tai, kad Lietuva atsisakė dalyvauti Vokietijos – Lenkijos kare, liedo rusams reikšti pretenzijas ir į Lietuvą – Vokietija tam nesipriešino. 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovas ir Ribbentropas pasirašė antrąjį protokolą, pagal kurį Lietuva atiteko Sovietų SSąjungos įtakos zonai. Tačiau Užnemunė buvo numatyta Vokietijai, kuri už 31,5 milijoną markių vėliau perleido šias žemes rusams.

Lietuva 1939–1941 metais: savitarpio pagalbos sutartis

Lietuvai atsisakius prisidėti prie karo su Lenkija, rusai ėmėsi žygių įjungti ją į Sovietų Sąjungą. 1939 m. rugsėjo 26 d. jie pakvietė atvykti į Maskvą Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį. Ten jam, nieko nežinančiam apie slaptus protokolus (kurie dienos šviesą išvydo tik 1946 m. Niurnbergo proceso metu), buvo pasiūlyta pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį. Esminis sutarties momentas – leisti rusmas įkurti Lietuvoje karines bazes su 50.000 kareivių. J. Urbšys, svetimos valstybės karinių jėgų dislokavimą Lietuvos teritorijoje supratęs kaip pasikėsinimą į nepriklausomybę, atsisakė pasirašyti tokią sutartį, išvyko konsultacijų namo. Be to, Molotovas pareiškė, kad Lietuva turėsianti perleisti Vokietijai Užnemunę.

Spalio 7 d. J. Urbšys grįžo į Maskvą su Lietuvos vyriausybės pasiūlymu: sudaryti tarpusavio pagalbos sutartį, bet be karinių įgulų, o su Sovietų kariuomenės atstovais Lietuvos armijoje. Stalinas tesutiko sumažinti kareivių skaičių iki 20.000, spalio 10 d. Lietuva buvo priversta pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį su komunistais. Kad įspūdis Lietuvoje būtų didesnis, sovietai grąžino Vilniaus kraštą. Tai buvo pirmasis žingsnis į aneksiją.

Lietuva 1939–1941 metais: ultimatumas

Savitarpio pagalbos sutartyje buvo susitarta nesikišti į kito vidaus reikalus, gerbti suverenitetą etc. Sovietų bazės Lietuvoje pusę metų

išsilaikė ramiai, akivaizdžiai į Lietuvos gyvenimą nesikišdamos. Tačiau 1940 m. kovo 12 d. pabaigus karą su Suomija, Lietuvos atstovas Maskvoje L. Natkevičius iškart pajuto nedraugškas nuotaikas ir priekabumą, balandžio 25 d. virtusį oficialiu demaršu: Molotovas įteikė notą, kurioje Lietuvos Saugumas buvo kaltinamas dviejų kareivių (Nosov ir Šmavgonec) pagrobimu ir vieno – Butajevo nužudymu.

Kai Lietuvos vyriausybė pasiūlė sudaryti komisiją tirti incidentams, sovietai paskelbė, kad Lietuva nesilaiko tarpusavio sutarties. Maskva pareikalavo, kad į Maskvą atvyktų ministras pirmininkas A. Merkys. Maskvoje Molotovas pareiškė, kkad Lietuvos vyriausybė nėra prosovietinė, o vidaus reikalų ministras K. Skučas ir saugumo departamento direktorius A. Povilaitis yra aiškiai anisovietiniai, nes policija organizuoja Sovietų karių grobimą, trukdo kareivinių statybą. Buvo kaltinama, kad Pabaltijo valstybės sudarė militarinę sąjungą prieš Sovietus.

Molotovas neklausė jokių aiškinimų ar įrodinėjimų. Likusiam Maskvoje J. Urbšiui 1940 m. birželio 14 d. jis perskaitė ultimatumą.

Pirmojoje ultimatumo dalyje buvo pakartoti kaltinimai Lietuvos vyriausybei – ji nesilaikanti savitarpio pagalbos sutarties. Antrojoje dalyje pateikti reikalavimai:

1. Vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir saugumo ddepartamento direktorius Augustinas Povilaitis turi būti atiduoti teismui.

2. Tučtuojau turi būti sudaryta Lietuvos vyriausybė, kuri „užtikrintų ir sugebėtų vykdyti savtarpio pagalbos sutartį ir griežtai sutramdytų tos sutarties priešus”.

3. Į Lietuvos teritoriją tuojau turi būti įleisti papildomi Sovietų Sąjungos daliniai, kurie „„užtikrintų savitarpio pagalbos vykdymą” svarbiausiuose Lietuvos centruose.

Terminas buvo itin trumpas – reikalaujama atsakyti iki birželio 15 d. 10 valandos ryto. Molotovas aiškiai pasakė, kad, koks bebūtų Lietuvos vyriausybės sprendimas, komunistai vis tiek įves į Lietuvą kariuomenę.

Apie ultimatumą vyriausybė sužinojo tik 2 valandą nakties. Posėdyje pas prezidentą dauguma pasisakė už sąlygų priėmimą. Tik A. Smetona ir keletas kitų pasitarimo narių siūlė priešintis ir neprimti ultimatumo sąlygų. Prezidentui teko sutikti ir išvykti iš Lietuvos – tokiu būdu sovietai buvo priversti sulaužyti galiojusią Lietuvos konstituciją, nes išvykdamas A. Smetona neatsistatydino, o tik pavedė eiti prezidento pareigas A. Merkiui.

Maskvai buvo pranešta, kad naują vyriausybę sudarys Stasys Raštikis, tačiau buvo atsakyta, kad jis yra nepriimtinas – į Lietuvą atvyks Dekanozovas, kuris pasirūpins vyriausybės sudarymu. A. MMerkys per radiją Lietuvos gyventojus paragino draugiškai sutikti komunistų kariuomenę, 1940 m. birželio 15 d. 4 valandą ryto pradėjusią Lietuvos okupaciją.

Lietuva 1939–1941 metais: „Liaudies vyriausybė”

Dekanozovas birželio 16 d. atvyko į Kauną su uždaviniu įjungti Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir įvesti Lietuvoje sovietinę sistemą. Tai turėjo būti atlikta sudarant įspūdį, kad reformos vykdomos teisėtai, pagal krašte veikiančius įsakymus – demokratiniu būdu vykdant Lietuvos liaudies valią. Pirma teisinė kliūtis Dekanozovui buvo tai, kad pagal konstituciją naują ministrą pirmininką skiria prezidentas. O Antanas SSmetona buvo išvykęs, Sovietų pastangos sugrąžinti jį iš Vokietijos nuėjo niekais. Todėl buvo paskelbta, kad A. Smetona atsistatydino, tokiu būdu A. Merkys galėjo skirti naująjį ministrą pirmininką.

A. Merkys pasiūlė kabineto sudėtį, bet Dekanozovas tam nepritarė. Buvo tiesiog padiktuota, kad J. Paleckis turi tapti ministru pirmininku, kiti ministrai taip pat daugiausia buvo komunistai arba jiems simpatizuojantys. Tuo A. Merkio misija ir buvo baigta. Kai iš vyriausybės pasitraukė liberalai demokratai Krėvė ir E. Galvanauskas, vyriausybė tapo grynai prosovietinė.

Lietuva 1939–1941 metais: liaudis ir liaudies priešai

Prosovietinei vyriausybei reikėjo sudaryti ir prosovietinę visuomeninę atramą. Tam buvo legalizuota komunistų partija, faktiškai mitingus rengusi ir anksčiau. Komunistų partija reiškė „liaudies valią”. Liepos 1 d. buvo uždarytos visos nekomunistinės organizacijos, partijos ir judėjimai. Komunistai iškėlė reikalavimą sunaikinti visuomenę, kuria iki tol rėmėsi Lietuvos gyvenimas – sukurti naują: išplėsti profsąjungų tinklą, nacionalizuoti žemę, suimti visus liaudies priešus ir konfiskuoti jų turtą. Liaudies priešais buvo laikomi visi, nesutikę su kompartijos nuomone – su Maskvos nuomone.

Buvo pradėti atleidinėti karininkai, apskričių viršininkai, burmistrai, policijos viršininkai. Pati policija paversta į miliciją. Atleidinėjami teisėjai, mokyklų direktoriai ir vedėjai. Prasidėjo suėmimai ir deportacijos. Liepos 11 – 12 naktį buvo suimti tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikdemų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, šaulių lyderiai ir veikėjai.

Tuo metu komunistų Lietuvoje tebuvo 7700. Net 1941 m. pradžioje jų tebuvo tik 3000 – 0.1% visų Lietuvos gyventojų (ir tai 75% jos narių buvo žydai).

Lietuva 1939–1941 metais: Liaudies seimas

Propagandoje buvo vengiama kalbėti apie pagrindinį akcijos tikslą – Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą ir jos sovietizaciją. Priešingai, vidaus reikalų ministras M. Gedvilas nuolat kartojo, kad Lietuva turi likti nepriklausoma. Tuos, kurie kalbėjo apie Lietuvos prijungimą prie Rusijos, jis vadino „pikčiausiais priešais”. Provokatoriais vadinti ir tie, kurie sakė, kad Lietuvoje bus įvesti kolchozai. Net rengiantis liaudies seimo rinkimams, kompartija nė vienu žodžiu neužsiminė apie galimą prisijungimą.

Buvo nutarta surengti rinkimus į „liaudies seimą”. Paskelbtas rinkimų įstatymas kandidatų atrinkimą ir jų siūlymo kontrolę faktiškai pavedė kompartijai. Prezidentas paskyrė vyriausiąją rinkiminę komisiją. Kandidatus siūlyti galėjo visos organizacijos, turėjusios leidimą legaliai veikti. O visos organizacijos, iškyrus komunistų partiją, liepos 1 d. buvo išvaikytos. Kandidatai buvo atrinkti, jų skaičius buvo lygiai toks, kokį reikėjo išrinkti. Paskelbta, kad asmenims, kurie nebalsuoja, vietos Lietuvoje nėra. Kompartija nesiryžo vadintis tikruoju vardu, todėl kandidatai atstovavo mistinę Darbo Lietuvos Sąjungą. Pasuose buvo žymima, ar žmogus balsavo. Milicijai buvo pavesta atgabenti nebalsavusius. Rinkimai praėjo „laisvai ir su entuziazmu”. Balsavo „virš 95% žmonių”, o iš tikrųjų – apie 15% – 16% (intymiu J. Paleckio pareiškimu). „Išrinkta” 79 deputatai.

Pasibaigus rrinkimams, atėjo eilė ir pokalbiams apie sovietizaciją. Pradėti rengti darbo žmonių mitingai, kuriuose reikalaujama, kad Lietuvoje būtų įvesta Stalino konstitucija, pati Lietuva turi būti prijungta prie SSRS. Be to, darbininkų masės rekalavo atlikti nacionalizaciją.

Liepos 21 d. susirinkęs liaudies seimas paskelbė apie naują, sovietinę, Lietuvos valstybinę santvarką, paprašė SSRS vadovybę priimti Lietuvą į savo glėbį. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS aukščiausia taryba priėmė Lietuvą į broliškų respublikų tarpą.

Lietuva 1939–1941 metais: kiti liaudies seimo nutarimai

Seimas posėdžiavo tris dienas. Be deklaracijų apie Lietuvos pavertimą sovietine respublika ir jos įjungimą apie SSRS, jis paskelbė žemės, bankų, pramonės, prekybos įmonių nacionalizavimą. Tai buvo pagrindas sovietizuoti Lietuvos ūkinį gyvenimą.

Visa Lietuvos žemė su jos gelmėmis, miškais ir vandenimis paskelbta valstybės nuosavybe. Žmonėms nuspręsta palikti po 30 hektarų žemės. Kita žemė buvo imama į žemės fondą ir dalinama mažažemiams ir bežemiams. Kolchozų įvedinėti dar nepradėta. Žemės reforma siekė suskaldyti ūkininkus į sluoksnius, kad paskui juos lengviau galima būtų sudoroti.

Kultūros srityje seimas nusprendė, kad kiekvienas mokytojas ir šviesuolis turi suprasti, jog nuo šiol liaudis eina nauju keliu. Tuo viskas yra pasakyta.

Lietuva 1939–1941 metais: rezistencija

Valdžios įstaigos, kai kurios valstybinio pobūdžio organizacijos ir politinių grupių atstovai mėgino rodyti lojalumą, manydami, kad taip sušvelnins represijas ir pradėtą vykdyti genocidą. Deja, toks

siekimas nepasiteisino.

Gyventojai į okupantus žiūrėjo su pašaipa, panieka, nuogąstavimu ir pasyviu pasipriešinimu, sovietinių reikalavimų boikotu. Rugpjūčio 14 – 15 d. įvykusiame mokytojų suvažiavime buvo giedamas ne internacionalas, o Lietuvos himnas, buvo daug panašių dalykų (studentijos paspriešinimas, švenčiamos Vėlinės etc.).

Lietuva 1939–1941 metais: LAF

Tačiau buvo ir aktyvaus pasipriešinimo. Pogrindinės rezistencijos grupės išplito visame krašte. Pogrindinės veiklos centralizacijai labai svarbus buvo 1940 m. spalio 9 d. suvažiavimas Vilniuje, kur susikūrė organizacija, vėliau pasivadinusi Lietuvių Aktyvistų Frontu (LAF), nors skirtingose vietose ji veikė skirtingais vvardais.

Gruodžio viduryje LAF’as susirišo su Berlyne veikusiu LAF’o štabu ir ėmė ruoštis sukilimui, kadangi jau buvo jaučiamas artėjantis nacių – komunistų karas. Stiprus smūgis LAF organizacijai buvo birželio deportacijos, tačiau provincijoje toks teroras labai pagyvino organizacijos plėtimąsi. Kūrėsi partizanų daliniai. Tik prasidėjus karą, LAF’as pradėjo sukilimą. 1941 m. birželio 23 d. buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė išlaisvintam kraštui tvarkyti.

Hitlerinė Lietuvos okupacija

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokiečių – Sovietų karui, Lietuva atsidūrė vokiečių okupacijoje. Pagrindinis vokiečių tikslas Lietuvoje buvo įjungti ūūkio ir žmonių potencialą į savo karo mašiną. Apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą jie atsisakė kalbėtis: karą laimėjęs fiureris kiekvienam duos pagal nuopelnus kare. Lietuvių tikslas buvo išlaikyti nepriklausomybę – jei vokiečiai to ir nepripažins, tai tikėtasi, kad susidarys panaši į II w.w. situacija: karo gale abu priešininkai nusilps. Tuomet lietuviams susidarytų palankios sąlygos savomis jėgomis atkurti valstybingumą. Tokia nuostata ir nulėmė tautos elgseną karo metu: stengtis prarasti kuo mažiau žmonių ir nedaryti nieko, kas reikštų nepriklausomybės atsisakymą. Tokie skirtingi vokiečių ir lietuvių interesai lėmė augantį vokiečių spaudimą ir represijas, o lietuvių – augantį pasyvų, kartais peraugantį ir į ginkluotą, pasipriešinimą.

Hitlerinė okupacija: Laikinoji vyriausybė

1941 m. birželio 23 d. rytą LAF įgaliotinis L. Prapuolenis Kaune paskelbė, kad sudaryta Laikinoji vyriausybė. Ministras pirmininkas Kazys Škirpa tuo metu buvo Berlyne. Kai paaiškėjo, kad vokiečiai jam neleidžia grįžti į Lietuvą, ministro pirmininko pareigos buvo pavestos eiti J. Ambrazevičiui, iki tol buvusiam švietimo ministru. Po savaitės ministrų kabinetas buvo galutinai suformuotas. LV (Laikinoji Vyriausybė) nebuvo koalicinė tta prasme, kad tomis dienomis dar nebuvo partijų, kurios galėtų deleguoti į ją savo atstovus. Bet joje buvo įvairių pažiūrų žmonių – šia prasme ji buvo koalicinė.

Pirmiausia LV išleido atsišaukimą „Į tautą”, kadangi buvo svarbu, kad žmonės žinotų apie atkurtą Lietuvos valdžią, kol kraštą užplūs naciai. Atsišaukime pasmerkta bolševikinė okupacija ir komunistinė sistema, Vokietijai padėkota už išvadavimą, pareikšta pagarba žuvusiems už laisvę kovotojams ir deklaruota, kad Lietuva nori likti laisva ir nepriklausoma.

LV skubėjo sukurti savo administracinį aparatą, kad okupantai atėję jjį jau rastų veikiantį. Be to, reikėjo kuo skubiausiai likviduoti sąmyšio metu susidariusių ginkluotų grupių savivalę ir terorą. Tuoj pat buvo sudarytas Ginkluotųjų Pajėgų Štabas, visame krašte sugrąžinta nepriklausomybės laikų administracijos, švietimo sistema (komunistų okupacijos metu sukurta Lietuvos Mokslų Akademija palikta veikti).

Kitas labai svarbus LV uždavinys buvo krašto desovietizacija – kolektyvizacijos ir nacionalizacijos pasekmių naikinimas, grąžinant privačios nuosavybės ir privačios iniciatyvos principą. Atskirais potvarkiais buvo grąžinta namų, kapitalo, įmonių nuosavybė. Norint išlaikyti socialinės lygybės principą, grąžinama nuosavybė buvo apdedama progresyviniais mokesčiais. Sunkiausia buvo denacionalizuoti žemės ūkį, todėl tai daryti LV delsė.

Hitlerinė okupacija: militarinė valdžia

Iš pradžių LV nežinojo vokiečių nuostatų jos atžvilgiu. Ir vėliau tai aiškėjo labai pamažu. Faktiškai vokiečiai nepripažino LV, nors ir iškart ir neatsisakė su ja bendrauti.

Karinė valdžia įvedė spaudos, radijo ir pašto kontrolę, pro kurią negalėjo praeiti niekas, kas būtų susiję su LV. Karinė valdžia nutsatė rublio ir markės santykį (10 rublių = 1 reichsmarkė), įvedė maisto ir pramoninių prekių normas, pasiūlė darbo jėgai vykti į Rytprūsius, savo žinion perėmė kai kuriuos maisto ir kuro sandėlius. Tačiau iš tikrųjų padėtį valdė Reicho vidaus reikalų ministerija, SS ir gestapas.

Hitlerinė okupacija: Laikinosios vyriausybės likvidavimas

Liepos 17 d. buvo paskelbtas Hitlerio potvarkis naujai užimtoms sritims valdyti. Jis numatė civilines valdžias ir jjų vykdytojus: Reicho ministrą užimtoms sritims A. Rozenbergą, keturmečio plano įgaliotinį maršalą Geringą, policijos ir SS šefą H. Himlerį ir karinę vadovybę. Užimtos sritys dalinamos į komisariatus, generalines sritis ir apygardas. Ostlando komisariatą sudarė 4 generalinės srtys: Estija, Latvija, Lietuva ir Baltarusija. Paskirta civilinė valdžia tuojau ėmėsi žygių prieš LV – atėmė iš jos visas patalpas.

LV neliko jokio pagrindo bendradarbiauti su civiline valdžia, kuri sudarė tarėjų grupę. Rugpjūčio 5 d. Laikinoji Vyriausybė sustabdė savo darbą.

Hitlerinė okupacija: civilinės valdžios sistema

Civilinė valdžia perėmė visą valdžią. Ji paskelbė, kad sovietinė sistema bus naikinama palaipsniui – vėl grąžinama nacionalizacija, jos valdytoju tampa generalinis komisaras. Žemės ir įmonių nuosavybės klausimai taip pat priklausė tik jam. Teismų ir administracijos srityje grąžinti nepriklausomos Lietuvos įstatymai, tačiau iš teismų kompetencijos išimtos dvi gyventojų grupės: vokiečiai ir žydai. Įstaigose tarnybine kalba paskelbta vokiečių, o lietuvių kalba liko „leistina”.

Generalinis komisaras valdžią vykdė per lietuvius tarėjus, kurių žinioje buvo visas lietuviškas administracijos aparatas. Komisariato referentas bendravo su atitinkamu tarėju, kuris savo vardu gyventojams leido potvarkius bei įsakymus. Tokia paraleline valdžia (komisariatu ir savivalda) Lietuvos režimas skyrėsi nuo Latvijos ir Estijos. Savivalda nebuvo vien simbolis: teoriškai tarėjai galėjo nesutikti su atitinkamo referento reikalavimais. Tokiu būdu vokiečių žinioje buvo tik viršūnės, o plačios ggyventojų masės buvo lietuviškos savivaldos valdžioje.

Vokiečių represijos taip pat pasiekdavo gyventojus tik tuomet, kai būdavo apeinama savivalda. Bet didžioji gyventojų dalis buvo globojama savivaldos, kuri glaudžiai bendradarbiavo su pogrindžiu. Tuo vokiečių okupacijos sistema ir skyrėsi nuo rusų, nes komunistai keitė valdžios aparatą nuo viršaus iki apačios. Todėl ir gyventojai lengviau atlaikė 3 metų vokiečių okupaciją, negu 1 metus trukusią bolševikinę okupaciją. Padėtis pasunkėjo 1943 m. pradžioje, kai civilinė valdžia, apeidama savivaldą, represijas ėmė vykdyti per SS ir gestapą.

Hitlerinė okupacija: ūkis

Generalinio komisaro potvarkiais vokiečių monopolinėms bendrovėms buvo perduoti vadinami be globos likę ūkiai (išvežtųjų, žydų, repatriantų), perduotos pramonės ir prekybos įmonės. Kooperacijos bendrovės būdavo leidžiamos steigti tik tada, kai didžioji bendrovės narių dalis buvo vokiečiai. Lietuviai ūkininkai buvo laikomi tik valdytojais, turinčiais duoti karo duokles.

Kai buvo pradėta vykdyti denacionalizacija, karas jau ėjo į galą, bet koks gyventojų palankumas buvo prarastas. Pirmas denacionalizacijos aktas buvo paskelbtas 1943 m. balandžio 11 d.: 50 ūkininkų gavo žemės nuosavybės dokumentus. Vokiečiai, norėdami išreikalauti pyliavas, ėmėsi represijų. Jau 1942 m. iš Suvalkijos buvo išvežta daugybė ūkininkų. Kartais buvo rengiamos parodomosios egzekucijos – atrenkami 3 – 5 ūkininkai, nedavę pyliavų, ir viešai sušaudomi.

Miestuose žmonės ėmė badauti, nes įvestos masto normos buvo itin menkos, o ir tos dažnai

negaunamos. Klestėjo spekuliacija, kurios negalėjo suvaldyti jokios bausmės.

Hitlerinė okupacija: darbo jėga

Jau karinė valdžia rūpinosi panaudoti Lietuvos darbo jėgos potencialą dvejopu būdu: darbams į Vokietiją arba pagalbinei karinei tarnybai į frontą ir administraciją. Civilinės valdžios atsišaukimai vykti į darbus liko be atgarsio (išvykdavo tik tie, kurie bijojo dėl bendradarbiavimo su komunistais). Pamažu raginimai virto reikalavimais.

Tarėjams buvo nustatomos kvotos, kiek darbo jėgos jie turi surinkti. Pagal paskelbtas taisykles, 15 ha ūkyje turėjo likti vienas darbingas žmogus, kiti turėjo būti atiduodami Vokietijos ūkiui. NNepasitinkėdami savivaldos organais, vokiečių policijos daliniai patys ėmė gaudyti darbo jėgą – apsupdavo bažnyčias, kinus, teatrus ir rindavosi darbui tinkamus žmones.

Hitlerinė okupacija: kultūra

Vokiečiai nesiėmė Lietuvos gyventojų versti į nacizmą, tačiau siekė, kad jaunimui būtų skiepijama nacinė dvasia. Dar 1941 m. jie mėgino suorganizuoti hitlerjugendą, bet tik 1943 m. surado tam reikalui tinkamą žmogų – Igną Taunį. 1942 m. rudenį vokiečiai pareikalavo, kad švietimo tarėjas išleistų potvarkį, kad jaunimas, neatlikęs darbo tarnybos, nebūtų priimamas į aukštąsias mokyklas. Švietimo tarėjui atsisakius, potvarkis bbuvo išreikalautas iš darbo tarėjo. 1943 m. jau pačių vokiečių įstatymu darbo tarnyba padaryta privaloma visiems jaunuoliams, vyresniems kaip 15 m. Buvo daromas ir kitokio pobūdžio spaudimas švietimo įstaigoms – mažinami etatai, uždaromos gimnazijos. Vis dėlto darbas dėka švietimo valdybos ssumanumo ir universiteto atsparumo vyko darniai, kiek tik tai įmanoma karo sąlygomis.

Sunkiau ėjosi spaudai. Kaune leistas LAF dienraštis „Į laisvę” 1942 m. pabaigoje turėjo sustoti, nes vokiečiai nebedavė popieriaus. Vietoje jo buvo pradėta leisti „Ateitis”. Į savo rankas buvo perimta ir „Naujoji Lietuva”, Šiauliuose dar ėjo „Tėviškė”, kuriai neleista pasivadinti „Tėvyne”. Kaune buvo leidžiami savaitraščiai „Ūkininko patarėjas” ir „Karys”.

Knygų taip pat buvo išleista labai nedaug: B. Brazdžionio poezijos rinktinė, Maironio „Pavasario balsai”. Apskritai knygos išvysdavo dienos šviesą tik kyšių dėka. Vadovėliai nebuvo spausdinami.

Palyginti laisvai veikė opera, teatras, baletas.

Hitlerinė okupacija: kariniai daliniai

Augant vokiečių nesėkmėms Rytuose ir Vakaruose, augant vokiečių reikalavimams ir represijoms, augant lietuvių pasipriešinimui ir masinėms aukoms, augo įtampa. Pagrindinis konfliktas buvo jaunimo ėmimas kariniams tikslams.

Pirmuosius karinius dalinius, vadinamus savisaugos bbatalionais, vokiečiai pradėjo formuoti iš lietuvių karių, pasipriešinusių rusams ir likusių Lietuvoje. Vokiečiai jiems „leido” pasirinkti: arba stoti savanoriais į savisaugos batalionus, arba keliauti į belaisvių stovyklas kartu su rusais. 1942 m. buvo sudaryti 22 tokie batalionai, tačiau iki 1944 m. iš bendro 20.000 karių skaičiaus teliko 4 – 6 tūkstančiai. Stojusieji pasijuto apgauti – nors buvo žadėta, kad jie bus naudojami tik Lietuvoje, vokiečiai pradėjo siųsti savisaugos batalionus į Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, net į Jugoslaviją ir Italiją.

Kiti kariniai daliniai bbuvo vadinami transporto talkininkais. Tai buvo gurguolininkai, turėję pristatyti į frontą įvairias medžiagas. Kadangi nebuvo daug savanorių, tai žmonės su arkliais buvo varomi prievarta. Bet ir čia žmonės masiškai bėgdavo.

Trečioji karinių dalinių forma buvo SS legionas, mėgintas organizuoti 1943 m. sausio mėnesį, kai Latvijoje ir Estijoje tokie legionai jau buvo sudaryti. Pogrindžio propaganda buvo tokia stipri, kad savanorių į legioną nebuvo. Tai buvo smūgis vokiečių prestižui Letuvoje, o taip pat įrodymas, kokia įtakinga yra lietuvių rezistencija. Generalinis komisaras ėmėsi represijų prieš intelektualus – 46 rašytojai, poetai, mokslininkai buvo suimti ir išgabenti į Štuthofo konclagerį. Be to, buvo uždarytos visos aukštosios mokyklos.

Generalinis komisaras grasino ir naujomis represijomis, todėl pirmasis tarėjas ėmėsi žygių švelninti padėtį. Jis sukvietė kelioliką veikėjų, kurie nesugalvojo nieko geriau, kaip paskelbti atsišaukimą į jaunimą ir paraginti jį talkinti vokiečiams kovoje su komunistais, neminint legiono vardo. Šiame pasitarime iškilo mintis sušaukti visos Lietuvos konferenciją. Pavasarį konferencija buvo sušaukta. Buvo pasisakyta už karinių dalinių organizavimą vardan Lietuvos laisvės. Komisariatas iš rezoliucijos išbraukė viską, kas tik buvo susiję su Lietuvos laisve. Taip buvo laimėta laiko.

1943 m. pabaigoje prmasis tarėjas vėl sušaukė 45 visuomenės veikėjus. Visi nutarė, kad kariniai daliniai yra reikalingi apsiginti nuo sovietų partizanų banditizmo, bet SS daliniai lietuviams nepriimtini. VVokiečiai atmetė reikalavimą organizuoti lietuvių karinius dalinius, kuriems vadovautų lietuviai karininkai. Tačiau 1944 m. vasario mėnesį buvo rastas kompromisinis sprendimas, kuriam neprieštaravo ir vokiečiai. Vasario 13 d. susitarta organizuoti Lietuvoje Vietinę Rinktinę. Rinktinės vadas generolas P. Plechavičius formaliai skiriamas pirmojo tarėjo. Rinktinę sudaro 20 batalionų, jos veikimo teritorija – Lietuva, nariai – savanoriai. Vasario 16 d. Buvo paskelbtas atsišaukimas, o po keleto dienų vietoje planuotų 18.000 susirinko 30.000 savanorių.

Toks Rinktinės pasisekimas sukėlė naują įtampą. Vokiečiai pareikalavo, kad būtų paskelbta visuotinė mobilizacija, Vilniaus krašte esantys batalionai atitektų tiesioginei vokiečių valdžiai. Balandžio 15 d. Kaune buvo suimtas ir išgabentas į Salaspilio konclagerį visas Rinktinės štabas, savanoriai pradėti nuginkluoti.

Hitlerinė okupacija: Maskvos pogrindis

Opi Lietuvos problema buvo partizanų – teroristų siuntimas iš Sovietų Sąjungos. 1942 m. gruodžio 26 d. Maskvoje buvo sudarytas Lietuvos Partizaninio Judėjimo Komitetas. Komiteto viršininku paskirtas A. Sniečkus, Šiaurės rajono pirmininku – A. Šumauskas, Pietų rajono pirmininku – G. Zimanas. Per fronto liniją permetami partizanai terorizavo ir vietinius gyventojus, o už banditizmą vokiečiai represavo Lietuvos žmones, naikino ištisus kaimus (Lintupėnai, Šarkiškiai). Labiausiai išgarsėjo 1944 m. birželio 3 d. Pirčiupio kaimo sunaikinimas – buvo sudeginta ir išžudyta 119 gyventojų. Kaltė tenka sovietų partizanams, kurie, vadovaujami G. Zimano, ties kaimu apsaudė vokiečių karinį transportą. BBuvo ir kitokių provokacijų.

Iš dalies šis banditizmas lėmė didžiulį Vietinės Rinktinės populiarumą, nes žmonės norėjo apsiginti – juos pakankamai terorizavo vokiečiai, dvigubo teroro buvo jau per daug.

Hitlerinė okupacija: lietuvių rezistencija

Lietuvių pasipriešinimas prasidėjo nuo pat Laikinosios Vyriausybės susidarymo. Pradžioje jis reiškėsi legaliais būdais: LV nesutiko išsižadėti nepriklausomybės ir tapti tarėjais, buvo įteiktas memorandumas prieš Civilinės valdžios veiksmus (po jo uždarytas LAF’as). Būdavo viešai pasisakoma prieš vokiečių kolonizaciją, prieš žydų naikinimą, dėl didelių pyliavų etc.

Viešasis pasipriešinimas, atsisakymas vykdyti vokiečių reikalavimus buvo motyvuojamas teisiniais argumentais, kuriems vokiečiai tradiciškai buvo jautrūs. Teisiniais motyvais buvo stengiamasi ir apeiti vokiečių išleistus potvarkius. Kai Civilinė valdžia įsakė vietoje 8 mokytojų seminarijų palikti tik 4, švietimo tarėjas įsakymą įvykdė, bet vietoj uždarytų seminarijų atidarė likusiųjų filialus, o to įsakymas nebuvo uždraudęs. Teisiniais menevrais pavyko išgelbėti didelę dalį jaunimo ir sudaryti jam sąlygas mokytis. Tokį lietuvių savivaldos sabotažą lėmė visuomenės opiniją, kurią savo ruožtu formavo pogrindis.

Rezistencinis pogrindis ėmė veikti iškart po LAF’o uždarymo 1941 m. rugsėjo 22 d. Pradėjo eiti pogrindiniai laikraščiai: „Nepriklausoma Lietuva”, „Į laisvę”, „Laisvės Kovotojas”, „Pogrindžio Kuntaplis”, „Lietuva” etc. Spauda plito po visą Lietuvą ir vietose buvo dauginama, nes buvo organizuotas specialus tinklas, kurį sudarė pogrindžio organizacijos – Lietuvių Frontas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Lietuvos Laisvės

Armija, Lietuvių Nacionalistų Partija, Lietuvių Vienybės Sąjūdis. Savo veiklą atgaivino ir nepriklausomybės laikų partijos. Visos šios grupės 1943 m. pabaigoje susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą – VLIK’ą, kurio pirmininku tapo Stepas Kairys.

Lietuvių rezistencija buvo pasyvaus pobūdžio – vokiečių pastangų įtraukti Lietuvą į karo mašiną sabotavimas. Labiausiai rezistentus įkvėpė 1941 m. rugpjūčio 14 d. Atlanto Charta, pažadėjusi po karo grąžinti neriklausomybę visoms šalims, netekusioms jos dėl karo. Apgaulingas tikėjimas Lietuvoje liko ilgam, stiprino partizanus ir antrosios sovietų okupacijos metu.

Frontui artėjant įį Lietuvą, savivalda vis labiau neteko valdžios, ją perėmė SS ir gestapas. Prasidėjo liudininkų likvidavimas: žydų naikinimas ir jų lavonų deginimas. Žemaitijoje frontas stabilizavosi iki spalio mėnesio. Įsisiūbavusios krašte rezistencinės nuotaikos liko be vadovybės, todėl iniciatyvos vadovauti ėmėsi Laisvės Armijos Vanagai, Žemaitijoje organizuodami ginkluotą pasipriešinimą bolševikams. Bet priešintis jau buvo vėlu – 1945 m. sausio 28 d. bolševikai užėmė Klaipėdą – prasidėjo antroji sovietinė okupacija.

Lietuva 1944–1953 m.: aneksinių institucijų atkūrimas

1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos – SSRS karas ir ttuo pat metu įvykęs ginkluotas lietuvių sukilimas privertė Sovietų kariuomenę, policiją ir kitas aneksines institucijas paskubomis pasitraukti iš okupuotos Lietuvos. 1942 m. prie Stalingrado įvykus persilaužimui, Sovietų Sąjungos vadovybė vėl pradėjo konkretinti savo aneksionistinius kėslus į Lietuvą, o 1944 m. ppradžioje leido LTSR liaudies komisarų tarybos vardu padaryti nutarimą „Dėl LTSR liaudies komisariatų ir centrinių įstaigų darbo atnaujinimo ir jų aparato sukomplektavimo”.

1945 m. sausio 28 d. okupavus Klaipėdą, visa Lietuva vėl pateko į Sovietų Sąjungą. Įkandin komunistų armijos į Lietuvą grįžo aneksinės LTSR institucijos. 1944 m. rugpjūčio 30 d. į sesiją susirinko nuo 1941 m. neposėdžiavusi LTSR aukščiausia taryba. 1944 m. Sovietų armijos invazija į Lietuvą, vejantis priešą, dar nereiškė aneksijos. Tik iš naujo okupuotoje Lietuvoje atstatydama aneksines 1940 m. LTSR institucijas ir sovietinimo bei rusifikacijos procesą, Sovietų Sąjunga įvykdė Lietuvos aneksiją.

Lietuva 1944–1953 m.: konstitucinių institucijų antstatas

Pagal nerašytą sovietinės sistemos konstitucinę realybę aukščiausia sovietinė institucija, sovietinės valstybės konstitucinių institucijų antstatas yra kompartija, kuriai faktiškai priklauso absoliuti valstybės suverenumo vykdymo kontrolė, nneaprėžta nei konstitucijos, nei įstatymų. LTSR konstitucinių institucijų antstatu tapo SSKP, nes LKP tėra SSKP teritorinis respublikinis dalinys, kuriam centrinių organų sprendimai pagal partijos statutą yra besąlygiškai privalomi. LKP Lietuvoje atliko „visą partijos politikos įkūnijimo darbą”. Taigi, SSKP organai tapo vyriausiais LTSR reikalų sprendėjais, o LKP – tik tų sprendimų vykdymo įrankiu.

Prasidėjus antrajai Sovietų okupacijai, pagrindinis LKP uždavinys buvo kuo greičiau atstatyti aneksines LTSR institucijas ir visais atžvilgiais sutapatinti Lietuvą su kitomis „broliškomis respublikomis”. Tačiau tuo metu LKP kadrai buvo ttokie silpni ir Kremliui nepatikimi, kad 1944 m. prie SSKP CK buvo sudarytas M. Suslovo vadovaujamas specialus biuras Lietuvai. Biuras veikė iki 1946 m., kol LKP, sustiprinta į Lietuvą atgabentų rusų partiečių, įgijo Kremliaus pasitikėjimą ir tapo pajėgi vykdyti SSKP CK direktyvas okupuotoje Lietuvoje. 1949 m. įvyko pirmas po karo ir šeštas iš eilės LKP, tuomet turėjusios 25.000 narių, suvažiavimas.

Pagal SSKP statutą, „aktyvus partijos pagalbininkas ir jos rezervas” yra Sovietų Sąjungos komjaunimo organizacija. Lietuvoje ši organizacija taip pat veikė, 1966 m. turėdama beveik 250.000 narių. Komjaunimui gali priklausyti 14 – 28 metų jaunimas. Komjaunimo rezervams ruošti yra pionierių organizacija (nuo 10 iki 14) metų. Vaikai nuo 6 iki 10 metų telkiami į spaliukus. Tiek komjaunimo, tiek pionierių organizacijų sąranga atitinka LKP sąrangą. Jos abi yra tik Sovietų Sąjungos komjaunimo ir pionierių teritoriniai respublikiniai daliniai, griežtai pajungti centrui Maskvoje.

Lietuva 1944–1953 m.: okupuotos Lietuvos kompetencijos

Pagal LTSR konstituciją, aukščiausiems respublikos savivaldos organams priklausė:

1. Respublikos konstitucijos priėmimas ir jos vykdymo kontrolė.

2. Administracinis – teritorinis respublikos suskirstymas.

3. Įstatymų leidimas.

4. Valstybės tvarkos ir piliečių teisių apsauga.

5. Ūkio plano ir biudžeto tvirtinimas.

6. Vadovavimas draudimo ir taupumo reikalams.

7. Bankų, pramonės, žemės ūkio bei prekybos įmonių valdymas.

8. Žemės, jos gelmių ir vandens naudojimo tvarkos sustatymas.

9. Vadovavimas sveikatos apsaugos ir ssocialinuo aprūpinimo reikalams.

10. Vadovavimas pradinio, vidurinio ir aukštojo mokslo reikalams.

11. Vadovavimas fizinės kultūros ir sporto reikalams.

12. Teismo organų oranizacija.

13. Pilietybės suteikimas.

14. Tarptautinis respublikos atstovavimas.

15. Karinių respublikos dalinių sudarymo tvarkos nustatymas.

16. Išstojimas iš SSRS.

Tačiau tikrąją šių kompetencijų vertę lėmė du veiksniai: Sovietų Sąjungos organų kompetencija ir SSKP kompetencija. Pagal Sovietų Sąjungos konstituciją sąjunginiams organams priklausė:

1. Atstovavimas tarptautiniuose santykiuose, tarptautinių sutarčių sudarymas ir tvirtinimas.

2. Karo ir taikos klausimai.

3. Respublikinių konstitucijų atitikimo sąjunginei konstitucijai kontrolė.

4. Gynybos organizavimas ir vadovavimas visoms ginkluotosioms pajėgoms.

5. Užsienio prekybos monopolis.

6. Valstybės saugumas.

7. Ūkio plano sudarymas.

8. Vieningo valstybės biudžeto tvirtinimas, vietinių biudžetų mokesčių ir pajamų nustatymas.

9. Transporto ir ryšių valdymas.

10. Valstybės paskolų ėmimas ir davimas.

11. Sąjungai reikšmingų pramonės, prekybos, žemės ūkio įmonių ir bankų valdymas.

12. Valiutos ir kredito reikalai.

13. Valstybinis draudimas.

14. Pilietybė.

15. Žemės gelmių, miškų ir vandenų naudojimas.

16. Žemės naudojimo pagrindų nustatymas.

17. Švietimo ir sveikatos apsaugos pagrindų nustatymas.

18. Teismų organizacija.

SSRS konstitucija nustatė, kad sąjunginiai įstatymai galioja visoms respublikoms, o tie respublikų įstatymai, kurie prieštarauja sąjunginiams įstatymams, neturi galios. Sovietų Sąjungos konstitucija taip pat nustatė vienodą rinkimų sistemą ir vienodas visų respublikų gyventojų teises ir pareigas. Matome, kad respublikinei kompetencijai vietos nėra.

Iki 1951 m. LTSR konstitucijoje dar buvo savarankiškų nuostatų privatinės nuosavybės atžvilgiu. Bet, žemės ūkį kolektyvizavus, o amatus, smulkiąją ppramonę ir prekybą nacionalizavus, ir tie pereinamojo pobūdžio konstituciniai nuostatai buvo pakeisti konstituciniu Sovietų Sąjungos trafaretu.

Konstitucinė grandis, rišanti LTSR su SSRS, buvo LTSR deputatai Sovietų Sąjungos aukščiausioje taryboje. Jų būdavo renkama 35: 25 tautybių taryboje ir 10 sąjungos taryboje. Rinkimai visose respublikose buvo vykdomi vienu metu, deputatų kadencija – 4 metai. Pirmieji rinkimai po karo Lietuvoje įvyko 1946 m. Rezistencinis pogrindis aiškino gyventojams, kad negalima balsuoti, įvairiais būdais trukdė pravesti rinkimus. Balsavo ne daugiau 28% (vietomis – 2,5%), nors oficialiai buvo pranešta, kad balsavo daugiau kaip 96% turinčių teisę balsuoti žmonių. Į LTSR deputatus patekdavo ir SSKP bei vyrausybės pareigūnai, neturntys jokių ryšių su Lietuva. Faktiškai tai tėra demonstravimas, kad Lietuva susirišusi su Sąjunga, nors iš esmės Lietuva, kaip ir visos kitos respublikos, tapo organine, absoliučiai pavaldžia Kremliui, imperijos dalimi.

Lietuva 1944–1953 m.: sovietizacijos procesas

Visos partinės ir konstitucinės LTSR institucijos buvo pajungtos SSKP nustatytiems politiniams, ūkiniams ir kultūriniams uždaviniams jos nustatytais metodais ir priemonėmis vykdyti:

1. Politiniu atžvilgiu Lietuvą įlieti į monopolinę sovietinę rusišką imperiją.

2. Ūkiniu atžvilgiu pajungti Lietuvos ūkį „visasąjunginiams” ūkio interesams.

3. Kultūriniu atžvilgiu pakeisti lietuvių tautinę kultūrą komunistine kultūra.

Metodai šiems Lietuvos sovietinimo uždaviniams vykdyti buvo kaitaliojami pagal reikalą. Lietuvos aneksija buvo aiškinama strateginiu būtinumu ginti vakarinėms Sovietų Sąjungos sienoms. Laimėjus

II Pasaulinį Karą, buvo sukurta nauja versija: Lietuvoje įvyko liaudies revoliucija, todėl jai geriau būti Sovietų Sąjungoje. Be to, visą laiką pabrėžiama, kad Lietuva turi teisę išstoti.

Lietuva 1944–1953 m.: ūkio sovietizacija

Ūkio sovietizacijos procese pažymėtinas galutinis privatinės nuosavybės panaikinimas ir nacionalizuoto ūkio valdymo telkimas centrinių SSRS įstaigų kompetencijoje, siaurinant ūkines Lietuvos kompetencijas ir likviduojant ūkinio savarankiškumo bei tautinių ūkio savitumų apraiškas.

1940 m. LTSR konstitucija nustatė, kad greta socialistinės ūkio sistemos leidžiamas privatinis pavienių valstiiečių, amatininkų ūkis, smulkios privatinės pramonės ir prekybos įįmonės. 1944 m. pabaigoje komisarų tarybos nutarimu tas privatinio ūkio sektorius per porą metų buvo galutinai nacionalizuotas.

Ilgiau truko žemės ūkio privataus valdymo likvidavimas. 1944 m. pabaigoje buvo pradėta atiminėti žemės perteklių (nuo 30 ha iki 5 ha), sykiu su „pertekliumi” buvo atimama ir dalis gyvojo bei negyvojo ūkininko inventoriaus. Taip buvo siekiama pakirsti privatų žemės ūkį ir ruošiama dirva kolchozų santvarkai įvesti.

Nuo 1946 m. buvo steigiamos vadinamosios žemės ūkio draugijos. 1947 m. balandžio 21 d. SSKP CK priėmė nutarimą dėl kkolchozų organizavimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tuo pasiremdamas, LKP CK išleido nutarimą dėl „buožinių žemės ūkių”, kuriems taikytini specialūs mokesčiai ir kitos represinės priemonės. Taip buvo siekiama atgrasinti nuo individualaus, privatinio žemės valdymo. 1948 m. kovo 20 d. buvo priimtas nnutarimas dėl kolchozų organizavimo, kuris faktiškai laužė LTSR galiojusią konstituciją. Kolektyvizacija stūmėsi labai sunkiai. Tik po 1949 m. kovo ir birželio deportacijų kolchozų organizavimas įgavo masinį pobūdį, o 1950 m. pabaigoje oficialiai 90% jau buvo suvaryti į kolchozus.

Baigus nacionalizuoti žemės ūkį, panaikinta smulkioji privatinė pramonė ir prekyba, susiaurinta privatinė namų nuosavybė. Tik po to, 1951 m. pabaigoje buvo padaryti atitinkami pakeitimai LTSR konstitucijoje, legalizuojantys padarytus pertvarkymus.

Lietuva 1944–1953 m.: švietimas ir kultūra

Okupuotos Lietuvos politinė integracija į Sovietų Sąjungą turėjo saugoti Lietuvą nuo atkritimo į savo demokratinės valstybės nepriklausomybę. Ūkio sovietizacija turėjo sukurti materialinę – techninę bazę rusiškajam komunizmui Lietuvoje. Tačiau, nepakeitus paties lietuvio, jo nesusovietinus, Lietuvos politinė ir ūkinė integracija tebūtų išorinė ir laikino pobūdžio. Todėl nuo pat sovietinės okupacijos pradžios ppagrindiniu Kremliaus rūpesčiu buvo lietuvių tautos susovietinimas. Tam įvykdyti buvo naudojami tokie metodai:

1. Ištikimybės ir atsidavimo Sovietų Sąjungai ir kompartijai ugdymas.

2. Nuolatinis bendravimas su rusais ir rusų tautos aukštinimas.

3. Nepriklausomybės laikotarpio suniekinimas ir istorijos klastojimas.

4. Rusų kalbos praktika kompartijos, komjaunimo, kitų organizacijų suvažiavimuose ir posėdžiuose, ūkio ir administracijos įstaigose.

5. Tautinių papročių ir tradicijų pakeitimas sovietinėmis arba jų turinio ir prasmės susovietinimas.

6. Respublikų tarpusavio suartėjimas visose gyvenimo srityse.

7. Kova su „vietininkiškumu”, „nacionaliniu ribotumu”, privatine nuosavybe, religija ir Bažnyčia.

Kompartija, komjaunimas, visuomeninės organizacijos, aadministracija, spauda, radijas, teatras, kinas ir televizija, literatūra, dailė ir muzika, o visų pirma mokykla šiais metodais Lietuvoje ėmėsi išugdyti sovietinį žmogų.

Okupuotos Lietuvos švietimo tikslai ir uždaviniai visą laiką buvo tie patys: ruošti aktyvius komunistus ir profesinius technikus. Anot A. Sniečkaus, kiekvienas mokytojas turi laikyti savo garbės reikalu komunstinį moksleivių auklėjimą, paremtą politechnizmu, kolektyvizmu, sovietiniu ateizmu, sovietiniu patriotizmu ir neapykanta Sovietų Sąjungos priešams. Politechnizmas reiškia technikų pirmumą prieš humanitarus, kolektyvizmas – asmenybės subordinavimą kolektyvui, kurio išminties įsikūnijimas ir aukščiausia organizacinė dalis yra komunistų partija. Sovietinis ateizmas reiškia aktyvią neapykantą religijai ir Bažnyčiai, o sovietinis patriotizmas – savo tautos individualybės ir reikalų absoliutinį subordinavimą Sovietų Sąjungos interesams, visišką lojalumą SSKP ir vadovaujančio bei sprendžiančio vaidmens pripažinimą rusų tautai. Šioms okupuotos Lietuvos mokyklos „ugdomoms vertybėms” puoselėti atsidėjus buvo naudojamos visų dėstomųjų dalykų pamokos, pirmiausia rusų kalbos, istorijos, geografijos r visuomenės mokslo. Visose aukštosiose mokyklose studentams įvesti privalomi kompartijos istorijos, sovietinės politekonomijos ir dalektinio bei istorinio materializmo kursai. Dauguma aukštųjų mokyklų vadovėlių būdavo leidžiama tik rusų kalba.

Tautinės kultūros atžvilgiu stalininis principas buvo – tautinė forma, socialistinis turinys, o poststalininis – socialistinis turinys ir socialistinė forma. Labai būdingas kultūrinės politikos bruožas – kūrybos pajungimas kompartijos interesams. Rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, artistai, žurnalistai sutelkti į savo rrespublikines sąjungas – atitinkamų Sovietų Sąjungos organizacijų dalinius.

Lietuva 1944–1953 m.: rezistencija

Lietuvių tautos pasipriešinimą tiek pirmajai, tiek antrajai sovietinei okupacijai galima suskirstyti įvairiais atžvilgiais: tikslo ir uždavinių, priemonių ir metodų, organizacijos ir apimties.

Ginkluotas partizaninis pasipriešinimas prasidėjo 1944 m., kai, vokiečiams traukiantis, Lietuvą užplūdo bolševikai. Ginkluoto pasipriešinimo tikslas – Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymas. Uždaviniai – pašalinti primestą Lietuvai administraciją, trukdyti jos veikimą, lietuvių mobilizaciją į Sovietų kariuomenę, ūkininkų išbuožinimą, masinius areštus ir deportacijas, rusų kolonizaciją, plėšikavimą, degtindarystę ir kitokį lietuvių demoralizavimą. Priemonės – ginklai, pogrindinė spauda, partizanų teismas. Metodai – aktyvi kova su sovietine administracija ir jos potvarkiais, NKVD pareigūnų ir jų kolaborantų naikinimas, gyventojų informavimas, nusikaltusiųjų baudimas. Partizanų organizacija buvo karinė, sukurta nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu (bent iki 1947 m.). Apimtis siekė 100.000 žmonių iš visų gyventojų sluoksnių.

Šalia partizanų, tiek tiesioginėje jų įtakoje, tiek ir visai nuo jų nepriklausomai, spontaniškai ir natūraliai ėmė reikštis ir kitokio pobūdžio lietuvių pasipriešinimas sovietinei okupacijai. Šio pasipriešinimo tikslas – išlikti žmogumi, išlaikyti savitą tautinę dvasią, kalbą, kultūrą, tautinę individualybę. Uždaviniai – apeiti kultūrinę sovietizaciją, išstumti rusus kolonistus, pratęsti tautinės kultūros kūrybą, palaikyti ir puoselėti tautinį solidarumą. Priemonės: tautinė šeima, siauri uždari šeimyninio pobūdžio pobūviai, religinė praktika, tarpusavio pagalba, ryšiai su tautos praeitimi, laisvojo pasaulio radijo kklausymas. Metodai – oficialus susitaikymas su padėtimi (neskaitant atskirų išsšokimų), pasyvus priešiškumas ir abejingumas kultūrinės sovietizacijos priemonėms, viešas kompartijos liaupsinimas, slapta religinė ir tautinių tradicijų praktika, „pirmas tostas už partiją, o toliau – kaip ją apgauti”. Apčiuopiamos organizacijos ši tautinė savigyna neturėjo. Tačiau yra neapčiuopiama, pasąmonės diktuojama linija, pagal kurią savaime rikiuojasi pavergtos tautos nusistatymai ir nusteikimai. Šis pasyvus pasipriešinimas apėmė visus lietuvių sluoksnius, įvairių religinių, pasaulėžiūrinių, politinių įsitikinimų, neišskiriant nė komunistinių, įvairaus amžiaus ir išsimokslinimo, įvairios padėties ir profesijos abiejų lyčių lietuvius.

Visuomenės sovietizacija 1953–1990 metais

1953 m. jau buvo užbaigtas prievartinis kolūkių kūrimo procesas. Buvo naikinami vienkiemiai, valdžia stengėsi, kad žmonės keltųsi į naujas kolūkines gyvenvietes. Daug žmonių persikėlė į augančius miestus. 1965–1984 m. miestų gyventojų padaugėjo nuo 43,9 iki 68 procentų. Susiformavo sovietinė miestiečių kultūra.

Susiklostė ypatingi santykiai tarp atskirų visuomenės grupių. Aukščiausiuoju sluoksniu tapo aukštesnieji valdininkai, naudojęsi ypatingomis privilegijomis. Partijos elitas, mokslininkai, sportininkai, gyveno geresniuose butuose, pirko specialiose parduotuvėse, gaudavo paskyrimus lengviesiems automobiliams įsigyti. Inteligentija buvo stebima, dažnai inteligentų atlyginimas būdavo mažesnis už darbininkų. Proletariatas buvo aukštinamas sovietinėje ideologijoje, bet realiai darbininkai tebuvo darbo jėga. Ypač sunkiai gyveno kolūkiečiai. Jų atlyginimas už darbą buvo menkas, didžiausias pajamas jie gaudavo iš jiems skirtų ganyklų ir daržų sklypų.

Žemės ūkio specializavimas

1953 m.

kolūkizacija Lietuvoje buvo baigta. Žemės ūkyje buvo naudojamos dvi ūkių formos: kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Kolūkiai tvarkėsi savarankiškai, o tarybiniai ūkiai buvo pavaldūs žemės ūkio ministerijai. Ekonomiškai nestiprūs kolūkiai dažnai būdavo paverčiami tarybiniais ūkiais.

Septintame dešimtmetyje pradėtas žemės ūkio gamybos specializavimas ir koncentracija. Tarybiniai ūkiai dažnai būdavo specializuoti: jie turėdavo augalininkystės, gyvulininkystės, paukštininkystės, grūdų auginimo ar kitokią specializaciją. Kurti ir specialūs paukštininkystės, sodininkystės tarybiniai ūkiai.

Lietuvos žemės ūkis pirmavo SSRS. Žemės ūkio plėtra sulėtėjo 8 dešimtmečio pabaigoje ir 9 dešimtmečio pradžioje.

Pramoninio komplekso kkūrimas

XX amžiaus 6–7 dešimtmečiais Lietuva buvo smarkiai industrializuojama. Pramonė vystyta pagal SSRS poreikius, nepaisant ekologinių padarinių. Kuriamos SSRS karo ekonomikai buvo būtinos sunkiosios pramonės, elektrotechnikos, chemijos įmonės. 6–7 dešimtmečiais pastatyti Panevėžio „Ekranas“, Jonavos ir Kėdainių chemijos kombinatai, Vilniaus kuro aparatūros, grąžtų , „Elfos“ gamyklos. Didžioji pramonės įmonių dalis buvo sąjunginio pavaldumo.

Lietuvos ūkio specializacija tapo chemijos, elektros prietaisų ir lengvoji pramonė. Lietuva tapo viena labiausiai industrializuotų SSRS dalių.

Švietimo sistema 1949–1990 m.

SSRS švietimo sistema vadovavosi principu: mokslas visiems vaikams ir paaugliams yra pprivalomas, nemokamas, o mokymo įstaigos yra tik valstybinės.

Nuo 1949 m. buvo įgyvendinamas privalomas septynmetis mokslas. 1958 m. gruodžio 24 d. įvestas privalomas aštuonmetis mokslas. Vidurinėse mokyklose pereita prie 11 metų mokymo. Lietuva išsikovojo teisę turėti 11 metų vidurinę mokyklą, nors vvisoje SSRS buvo 10 klasių. Pagal sovietinės mokyklos reikalavimus patvirtinti nauji mokymo planai. Įvestas privalomas rusų kalbos dėstymas, mokykla propagavo ateizmą. Mokyklose veikė sovietinės vaikų ir jaunimo organizacijos: spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai.

Nuo 1966 m. pradėtas įgyvendinti visuotinis vidurinis mokymas. Vidurinėse mokyklose įvestas politechninis, gamybinis mokymas.

Įvedus privalomą mokymą, pastatyta daug naujų mokyklų, įkurta vaikų darželių. Įkurta daug profesinių mokyklų. Pradėtos kurti specializuotos aukštosios mokyklos (Kauno medicinos institutas, Kauno politechnikos institutas – abi mokyklos įsteigtos vietoj Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto). Įsteigta ir naujų aukštųjų mokyklų: Vilniaus dailės institutas, Kauno kūno kultūros institutas, Lietuvos konservatorija. Iš viso Lietuvoje veikė 12 aukštųjų mokyklų. Smarkiai pagausėjo aukštųjų mokyklų studentų.

Mokymo turinys visose SSRS mokyklose buvo vienodas. Daugelis vadovėlių versti iš rusų kalbos. Mokyklos, aukštosios mokyklos turėjo ugdyti ssovietinei ideologijai palankų žmogų. 1960 m. aukštosiose mokyklose įvestas mokslinio ateizmo kursas, 1964 m. jis tapo privaloma disciplina. 1963 m. – mokslinio komunizmo pagrindai.

1983 m. SSRS vadovybė priėmė nutarimą sąjunginių respublikų mokyklose sustiprinti rusų kalbos dėstymą. Rusų kalbos mokymas turėjo būti įvestas net vaikų darželiuose ir parengiamosiose klasėse.

Mokslo ideologizavimas

Lietuvoje įsivyravo sovietinis mokslo modelis. Mokslinio darbo centru tapo Mokslų Akademija, kuriai priklausė institutai. Kita mokslo sistema buvo aukštosios mokyklos, tačiau jos buvo orientuotos daugiau į studijas.

Sparčiausiai vystėsi fizikos, matematikos, gamtos mokslai. LLabiausiai suvaržyti buvo socialiniai ir humanitariniai mokslai. Daugiausia falsifikuota istorija, siekiant pateisinti ir išaukštinti socializmą, marksizmą, leninizmą, komunistų partiją.

Lietuvos mokslas turėjo vykdyti bendrus SSRS mokslui uždavinius. Veikė ir institutai, pavaldūs SSRS ir LSSR ministerijoms bei žinyboms ir sprendžiantys specifinius uždavinius.

Lietuvos Mokslų akademija sovietiniais metais išlaikė lietuvišką tautinę sudėtį bei kalbą.

Kultūrinis gyvenimas

1954 m. kovo 04–15 dienomis Maskvoje buvo surengta lietuvių literatūros ir meno dekada, turėjusi pademonstruoti kūrybinės inteligentijos „komunistinį persiauklėjimą“.

Šeštame dešimtmetyje kultūros gyvenime pasijuto politinis atšilimas. Pertvarkyta kultūros ir švietimo įstaigų sistema, atstatyti kai kurie istorijos ir kultūros paminklai: 1959 m. pradėti Trakų, Biržų ir Medininkų pilių restauravimo bei konservavimo darbai, 1960 m. oficialiai paminėtas Žalgirio mūšio jubiliejus. 1961 m. įsteigta LSSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija – vienintelė tokios paskirties organizacija Sovietų Sąjungoje. Tebeveikė ideologinė cenzūra, tačiau pradėta toleruoti ideologiškai neutralią kūrybą. Pasirodė specialios paskirties, mažiau ideologizuotų žurnalistinių leidinių.

1957 m. gegužės 1 d. pirmąją laidą transliavo pradėjusi veikti LSSR televizija. Nuo 1975 m. pradėtos spalvotos transliacijos. Septinto dešimtmečio viduryje pagyvėjo literatūra, vaizduojamasis menas, teatras ir architektūra. Propaguotas liaudies menas. 1965 m. pradėta rengti tradicines Poezijos pavasario šventes.

Lietuvą išgarsino dailininko S. Krasausko, rašytojo V. Mykolaičio-Putino, kino režisieriaus V. Žalakevičiaus, skulptoriaus J. Mikėno ir kitų menininkų kūryba.

Kultūros cenzūra sustiprėjo po 1968 m. ČČekoslovakijos revoliucijos. Lietuvos inteligentija buvo skatinama viešai pasmerkti neįtikusius sovietų valdžiai menininkus, mokslininkus. Literatūroje, mene įsigalėjo psichologinė ir intelektualinė kryptis. Garsėjo rašytojai J. Avyžius, Just. Marcinkevičius, Panevėžio dramos ir Vilniaus jaunimo teatrai, skulptoriai G. Jokūbonis, V. Vildžiūnas, Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas J. Sondeckio, Lietuvos simfoninis orkestras, vadovaujamas J. Domarko.

Lietuvos sportas 1953–1990 m.

Sporto judėjimas SSRS buvo organizuojamas per sporto draugijas. Lietuvoje veikė „Dinamo“, „Žalgirio“ sporto draugijos.

Ypač Lietuvą Pasaulyje išgarsino krepšinis. Garsiausia Lietuvos krepšinio komanda buvo Kauno „Žalgiris“, užimdavęs pirmąsias vietas SSRS čempionatuose. Lietuvos krepšininkų pergalės prieš Rusijos komandas skatino nacionalinius jausmus, buvo vertinamos kaip tautinės pergalės. Per sporto rungtynes atvirai reikšdavosi tautiniai jausmai. „Žalgiris“ dalyvavo ir Europos čempionatuose. 1986 m. ši komanda iškovojo tarpžemyninę V. Džonso taurę. Garsėjo ir „Žalgiris“ futbolo komanda. Lietuvos sportininkai – krepšininkai, futbolistai buvo kviečiami į SSRS rinktines.

1978 metais Toronte (Kanada) buvo surengtos I Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Jose dalyvavo JAV, Australijos, Anglijos, Vokietijos, Argentinos šalyse gyvenantys lietuviai. 1982 m. II Pasaulio lietuvių sporto žaidynės įvyko Čikagoje, 1988 metais trečioji sporto šventė vyko Australijoje, Adelaidės mieste. Čia po daugelio metų dalyvavo Lietuvos atstovai.

Komunistinė cenzūra ir asmens laisvė

Cenzūra veikė kultūrinį gyvenimą. Valstybės saugumo organai stebėjo iš kalėjimų ar tremties grįžusius menininkus, mokslininkus. Daugelis kūrėjų atiduodavo duoklę ideologijai. Nuo kkomunistų partijos įtakos visiškai priklausė žiniasklaida, tarnavusi valstybės ideologijai skleisti. Naujienos ir kita informacija būdavo pateikiamos taip, kad palaikytų sovietinę ideologiją. SSRS gyventojams nebuvo pasakojama apie narkomanijos, prostitucijos, nusikalstamumo problemas, nes buvo teigiama, kad tokie dalykai egzistuoja tik kapitalistinėse šalyse.

Nusižengimai cenzūrai nebūdavo itin dažni, kadangi autoriai žinodavo, kas draudžiama ir tokių temų vengė. Menininkai kartais svarbiausius dalykus išsakydavo potekstėje, juos buvo galima suprasti, tačiau cenzūra negalėjo uždrausti.

Folklorinis ir kraštotyrinis judėjimas

Septinto dešimtmečio pabaigoje – 8 dešimtmečio pradžioje opozicinės sovietiniam režimui nuotaikos reiškėsi kraštotyros, turizmo draugijose. Tautinį folklorinį ir kraštotyrinį judėjimą skatino tautinės politikos sugriežtinimas, marksistinės ideologijos skelbiamas tautų susiliejimas.

1957 m.Vilniaus universitete susikūrė kraštotyros mokslinis būrelis. Jo iniciatoriumi buvo studentas istorikas Antanas Stravinskas. Būrelis vienijo apie 80 studentų, moksliniais vadovais buvo etnografai Vacys Milius, Pranė Dundulienė. 1961 m. įkurta Lietuvos kraštotyros draugija. Rengtos kraštotyros ekspedicijos, išleista daug knygų kraštotyros tema. 1967 m. surengta Rasos šventė Kernavėje. Netrukus ėmė veikti etnokultūrinė organizacija Ramuva. Ramuvos judėjimas gimė persipynus žygeivystės ir kraštotyros idėjomis.

Nuo 1963 m. Vilniaus universitete pradėjo plisti kraštotyrinis judėjimas (iniciatoriai Rimantas Matulis, Jonas Trinkūnas). Vilniaus universiteto turistų klubas, užmezgęs ryšius su Latvijos, Estijos turistų klubais, mėgino įkurti „Pabaltijo turistų sąjungą“.

1969 m. Vilniuje prie turistų klubo įkurta žygeivių sekcija. Jos nariai lankė Lietuvos kultūros

veikėjų gimtines, tvarkė 1863 m. sukilėlių kapus, prižiūrėjo liaudies architektūros paminklus. 1971 m. KGB uždraudė žygeivių sekciją. Tais pačiais metais uždraustas ir Vilniaus „Romuvos“ klubas.

Jaunimo dalyvavimas kraštotyros draugijose, turistų klubuose buvo traktuojamas kaip sovietinei ideologijai priešiška veikla. KGB pareigūnai pabrėždavo, kad šie klubai skatina nacionalinio egoizmo ir išskirtinumo jausmus.

Tremtiniai po 1953 metų

1953 m., mirus J. Stalinui, SSRS prasidėjo atšilimo politika. Iš įkalinimo vietų pradėta paleisti politinius kalinius. Iki 1958 m. pabaigos į Lietuvą grįžo 22 tūkstančiai tremtinių šeimų. Tačiau ddauguma jų neatgavo konfiskuoto turto, jiems buvo sunku gauti darbą, ypač vadovų pareigose. Jų vaikams buvo sunkiau patekti į aukštąsias mokyklas. Daugelis šių žmonių stojo į įvairias pasipriešinimo organizacijas. Grįžus tremtiniams, suaktyvėjo pogrindžio organizacijų veikla. Ne visi tremtiniai grįžo į Lietuvą. 1956 m. Maskva patenkino komunistų partijos vadovybės prašymą uždrausti grįžti iš tremties į Lietuvą buvusios Lietuvos Respublikos aukštiesiems pareigūnams, pokario rezistencijos aktyviausiems dalyviams. 30 – 40 tūkstančių lietuvių liko įvairiose SSRS vietose.

Pogrindinė rezistencija 1953–1990 metais

Nuslopintą partizanų rezistenciją pakeitė neginkluota ppogrindinė rezistencija, kuri reiškėsi slaptų organizacijų veikla, pogrindinės spaudos leidimu.

Nemažą reikšmę rezistencijai turėjo politinių kalinių grįžimas į Lietuvą. Slaptųjų organizacijų veikla suaktyvėjo po 1956 m. Vengrijos, Lenkijos ir 1968 m. Čekoslovakijos įvykių. 1968–1970 m. už antisovietinę veiklą nubausti 109 žmonės.

1978 mm. įsteigta Lietuvos laisvės lyga (LLL) (įkūrėjas – Antanas Terleckas). LLL tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. LLL deklaracija skelbė, jog LLL neturės organizacinės struktūros. Kiekvienas Lietuvos gyventojas gali save laikyti LLL nariu, jei kovoja už LLL tikslus. LLL leido laikraščius „Laisvės šauklys“, „Vytis“, kuriuos, trumpai tegyvavusius, sunaikino KGB.

LLL buvo radikaliausia pogrindžio organizacija. Ji griežtai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. 8 dešimtmetyje atsirado pogrindžio spauda. Išskiriamos kelios jos kryptys: kovojanti už tikinčiųjų teises („Katalikų pasaulis“); teikianti pirmenybę tautinėms problemoms ir Lietuvos nepriklausomybei („Aušra“, „Laisvės šauklys“); pabrėžianti žmogaus teises ir laisves („Perspektyvos“).

1978 m. rugpjūčio mėn. pasirodė pirmasis pogrindžio leidinio „Perspektyvos“ numeris. Pagrindiniai leidėjai buvo V. Skuodis, P. Pečeliūnas, G. Iešmantas. Visi jie 1980 m. buvo nuteisti už antisovietinę veiklą. „Perspektyvose“ dažnai buvo spausdinami sstraipsniai, propaguojantys „žmogiškojo veido komunizmo“ idėjas.

Kūrėsi nemažai pogrindinių jaunimo organizacijų. 1958–1961 Vilniaus 16-oje vidurinėje mokykloje egzistavo pogrindinė organizacija „Laisvoji Lietuva“ – viena masiškiausių antisovietinių jaunimo organizacijų (turėjo 30 narių). Panašios organizacijos veikė Klaipėdos, Kelmės, Šiaulių, Šilutės, Kauno mokyklose, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Šių organizacijų veikla – antisovietinių lapelių platinimas, SSRS ir LSSR vėliavų plėšymas bei tautinių vėliavų kabinimas. 1963 m. Vilniaus universitete mėginta įkurti organizaciją „Lietuvos pozityvistų solidarumas“, kuri ne tik siekė politinio bei ekonominio Lietuvos savarankiškumo, bet ir bandė sukurti nnaujos utopinės santvarkos idėją. Tokias organizacijas KGB greitai išaiškindavo, jų veikla tetrukdavo du – tris metus.

Didelę įtaką rezistenciniam judėjimui turėjo informacija apie SSRS vidaus ir užsienio politiką, opoziciją sovietiniam režimui, pasiekianti Lietuvos gyventojus per Vatikano, „Laisvės“ radiją, „Amerikos balsą“ ir kitas užsienio radijo stotis.

1979 m. pogrindyje veikė Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė.

Katalikų bažnyčia ir sovietinis režimas

Sovietų valdžios politiką Katalikų Bažnyčios atžvilgiu Lietuvoje vykdė Religinių reikalų įgaliotinis prie LSSR MT bei LSSR KGB.

1953–1959 m. sovietų valdžia atsisakė kai kurių stalininio laikotarpio antibažnytinės veiklos metodų. Buvo siekiama patraukti Katalikų Bažnyčią į valdžios pusę, padarius tam tikrų nuolaidų. Tačiau išliko nuostata kuo labiau silpninti Bažnyčią, o vėliau ją galutinai sunaikinti.

Buvo uždarinėjamos bažnyčios: jose kuriami muziejai ar net sandėliai. 1957–1958 m. kilo kunigų suėmimų banga. Ypač persekiota Bažnyčios vadovybė. 1957 m. iš pareigų pašalinti ir ištremti vyskupai T. Matulionis ir V. Sladkevičius, 1961 m. į Žagarę ištremtas vyskupas J. Steponavičius. Sovietų valdžia stengėsi, kad vyskupijų valdytojais taptų jai lojalūs dvasininkai, ribojo vyskupų skaičių. Kontroliuoti Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykiai su Vatikanu.

1959 m. LKP CK biuras priėmė du nutarimus, kurie labai apribojo religinės praktikos laisvę ir dvasininkijos veiklą: „Dėl faktų, kai kunigai pažeidžia sovietinius kultų įstatymus“, kuriame numatytos priemonės, ribojančios vaikų katekizaciją, kalėdojimą, ligonių lankymą, ir „„Dėl priemonių, skirtų nutraukti masiniam vadinamųjų šventų vietų lankymui“. 1961 m. kovo 16 d. SSRS MT priėmė nutarimą „Dėl kultų įstatymų vykdymo kontrolės sustiprinimo“. Sustiprėjo religinių paminklų niokojimas – griaunami kryžiai Kryžių kalne, tikintiesiems ir kunigams trukdyta lankyti šventas vieta, atlikti apeigas. Mažintas klierikų skaičius Kauno kunigų seminarijoje. Už vaikų katekizavimą teisti kunigai. Uždrausta įtraukti nepilnamečius į religines apeigas bei bažnytinius chorus. Apribotas skambinimas varpais. Tikintieji buvo persekiojami darbovietėse ir negalėjo siekti karjeros profesinėje veikloje.

Katekizmai, maldynai buvo leidžiami pogrindžio sąlygomis. Nelegalios religinės spaudos ypač pagausėjo 6 dešimtmečio pabaigoje. 1968 m. prasidėjo atvira religinė opozicija sovietiniam režimui – rašomos peticijos valdžiai, ginant tikinčiųjų teises.

1972 m. į L. Brežnevą ir JTO kreipėsi 17 054 Lietuvos tikintieji. Tais pačiais metais įsteigta slapta kunigų seminarija. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris.

„LKB kronika“ buvo žymiausias nelegalus leidinys Lietuvoje. Jį redagavo kunigas Sigitas Tamkevičius. Leidimo vieta buvo Simnas. Mikrofilmuoti žurnalo numeriai per turistus ar žurnalistus būdavo perduodami į užsienį, JAV. JAV „LKB kronika“ buvo leidžiama atskirais tomais, verčiama į kitas kalbas ir platinama beveik visose katalikiškose šalyse. „Kronikoje“ rašyta apie tikėjimo persekiojimą. Netrukus KGB pradėjo persekioti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjus. Iki 1987 m. išėjo 75 „LKB kronikos“ numeriai.

1976 m. ppavasarį pradėjo eiti pogrindinis žurnalas „Dievas ir Tėvynė“. 1978 m. įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (A. Svarinskas, S. Tamkevičius). Jie rašė protesto raštus įvairioms SSRS, LSSR valdžios įstaigoms, pasaulinėms organizacijoms, rengė parašų rinkimo akcijas. Nuspręsta, kad šis komitetas sieks tik laisvės tikintiesiems ir nesikiš į politiką. Komitetas kreipėsi LTSR religinių reikalų tarybą, kad ji paleistų tuo įkalintus vyskupus Vincentą Sladkevičių ir Julijoną Steponavičių. TTGKK kreipėsi į Popiežių, stačiatikių ir anglikonų bažnyčių vadovus, Pasaulinę Bažnyčių Tarybą ir komitetus, užsiimančius bažnyčios reikalais SSRS teritorijoje, teigdami, jog SSRS nesilaiko savo pačios įstatymų, susijusių su bažnyčia. Po to A. Svarinskas ir S. Tamkevičius buvo nuteisti kalėjimu ir tremtimi.

Atvira rezistencija sovietmečiu

Atvira rezistencija prieš sovietinę santvarką Lietuvoje po 1953 m. pasireiškė demonstracijomis, peticijų rašymu, viešais protestais. Demonstracijoms rezistentai rinkosi tam tikras progas – Vėlines, Molotovo-Ribentropo pakto metines.

Protestuota ir rašant antisovietinius šūkius ant sienų, paišant karikatūras, platinant antisovietinius lapelius. Vasario 16-ąją slaptos jaunimo grupelės arba pavieniai asmenys iškeldavo tautines vėliavas, išplatindavo antisovietinius lapelius.

1955, 1956, 1957 metais Vilniuje ir Kaune masiškai paminėtos Vėlinės. Demonstrantai susirėmė su milicija.

1972 m. Kaune, Muzikinio teatro sodelyje, sušukęs „Už Lietuvą“, viešai susidegino devyniolikmetis moksleivis Romas Kalanta. Jo laidotuvių dieną ir minint mirties metines vyko protesto akcijos, kurių metu reikalauta laisvės Lietuvai. R.

Kalantos laidotuvių metu vykusios protesto akcijos buvo vienos masiškiausių SSRS mastu. KGB ir vidaus kariuomenė nuslopino riaušes. Valdžia pavadino R. Kalantą psichiniu ligoniu.

Kauno įvykių atgarsiai greitai pasklido po visą Lietuvą. Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šilalės, Telšių, Ukmergės ir kituose rajonuose padaugėjo antisovietinių lapelių platinimo atvejų. Šiauliuose prie Lenino paminklo buvo susprogdintas sprogstamasis paketas, akciją įvykdė jauni Šiaulių gamyklų darbininkai.

Lietuvoje 1972–1973 m. įvyko dar 13 panašaus pobūdžio savižudybių. Tarp jų galėjo būti ir politinių. Praėjus dviem savaitėms po R. Kalantos susideginimo, VVarėnoje, prieš tai iškėlęs trispalvę, susidegino Stonys; tais pačiais metais Kaune susidegino Andrius Andriuškevičius. 1975 m. nusižudė Mindaugas Tomonis, 1976 m. – Antanas Kalinauskas.

8-me dešimtmetyje ėmė atvirai veikti disidentai, rėmęsi Helsinkio pasitarimo baigiamuoju aktu. Terminas „disidentas“ reiškia nepripažįstantį oficialios ideologijos žmogų. Disidentų veiklai būdingas atvirumas, viešumas (nepogrindinė veikla), veikimas nepažeidžiant tuo metu galiojančių teisės normų. Pagrindinė disidentų veikla – pareiškimų rašymas sovietų valdžios atstovams ir tarptautinėms organizacijoms.

1976 m. lapkritį įsteigta Helsinkio grupė stebėti, kaip SSRS laikosi Helsinkio pasitarimo baigiamojo aakto. Šią grupę sudarė kunigas Karolis Garuckas, poetas Tomas Venclova, Viktoras Petkus, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Eitanas Finkelšteinas. Ši grupė tapo svarbiausia disidentų organizacija Lietuvoje. Kitos disidentų organizacijos – Lietuvos katalikų sąjunga, Jaunosios Lietuvos sąjunga ir kt. Lietuvos disidentai didžiausią reikšmę teikė LLietuvos nepriklausomybės ir religijos laisvės problemoms. Iš kitose sovietinėse respublikose veikusių Helsinkio grupių Lietuvos grupė išsiskyrė tuo, kad reikalavo laikytis ne tik žmogaus, bet ir tautų teisių.

1975 m. poetas Tomas Venclova parašė atvirą laišką LKP CK, smerkiantį komunistinę ideologiją. Iš jo buvo atimta SSRS pilietybė.

1975 m. lapkričio 23 d. A. Terleckas kreipėsi į SSRS saugumo komiteto pirmininką Jurijų Andropovą atviru laišku, kuriame išdėstė asmeninę represijų už antisovietinę veiklą patirtį ir mėgino įrodyti, jog Sovietų Sąjungoje žmonės persekiojami už politinius įsitikinimus.

1979 m. Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo dieną, Maskvoje išplatintas „Lietuvos, Latvijos, Estijos kreipimasis į TSRS, VFR, VDR vyriausybes, SNO generalinį sekretorių“, kuriame smerkiamas šis paktas ir reikalaujama jį pripažinti neteisėtu. Tai pirmas viešas dokumentas, kuriame reikalaujama Baltijos šalių nepriklausomybės. Tarp pasirašiusiųjų ppareiškimą vyravo lietuviškos pavardės. Daugelis Lietuvos pogrindžio veikėjų, pasirašydami šį dokumentą, iš pogrindinės veiklos perėjo į atvirą konfrontaciją su režimu. Buvo suimti pasirašę šį pareiškimą A. Terleckas ir J. Sasnauskas.

1978–1979 m. atvirais laiškais protestuota prieš V. Petkaus, B. Gajausko R. Ragaišio nuteisimą, piktnaudžiavimą psichiatrija politiniais tikslais, rusinimo politiką. Daugelis tokių pareiškimų patekdavo į užsienio lietuvių spaudos puslapius, juos cituodavo radijo stotys.

Prasidėjus pertvarkos politikai, susidarė palankesnės sąlygos opozicijai, kuri reiškėsi kultūrinėse, gamtosauginėse ir politinėse akcijose.

1987 m. rugpjūčio 23 d. paminėtos Molotovo-Ribentropo ppakto metinės – surengtas mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Masinės manifestacijos įvyko ir kitose Baltijos valstybėse.

1988 m. susibūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.

Tautinis atgimimas: sąjūdis 1988–1990 m.

1988 m. birželio 3 d. 35 žmonių susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri įsteigė Lietuvos persitvarkymo sąjūdį (LPS). Iniciatyvinę grupę sudarė kultūros ir mokslo veikėjai, žurnalistai, rašytojai: A. Čekuolis, S. Geda, A. Juozaitis, V. Landsbergis, Just. Marcinkevičius, R. Ozolas ir kiti. Spalio mėnesį įvyko steigiamasis LPS suvažiavimas. Jo metu išrinktas LPS Seimas, kurio Tarybos pirmininku tapo profesorius Vytautas Landsbergis. Prabilta apie Lietuvos nepriklausomybę.

1988 m. birželio 14 d. Lietuvos laisvės lyga Gedimino aikštėje surengė 1941 m. masinio lietuvių trėmimo minėjimą. Viešai iškelta draudžiama trispalvė Lietuvos vėliava.

1988 m. birželio 24 d. įvyko pirmasis masinis Sąjūdžio organizuotas mitingas. Iki nepriklausomybės atkūrimo surengta daug tokių mitingų. Juose reikalauta Lietuvos savarankiškumo, grąžinti tautinę simboliką, protestuota prieš Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes.

1988 m. rugsėjo 16 d. išėjo pirmasis LPS savaitraščio „Atgimimas“ numeris.

1989 m. Sąjūdis įteisintas kaip visuomeninė organizacija.

1988–1989 m. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba sugrąžino tautinę valstybinę simboliką – Lietuvos trispalvę vėliavą bei V. Kudirkos „Tautišką giesmę“. Lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas. Oficialiai paminėta Vasario 16-oji. 1940 m. Lietuvos aneksija pripažinta neteisėta. Tikintiesiems grąžinta Vilniaus Arkikatedra.

1989 m. gegužį įkurta Baltijos Taryba. Lietuvos SSR AAukščiausioji Taryba pataisė Lietuvos SSR konstituciją: respublikos įstatymai paskelbti viršesniais už SSRS įstatymus.

1989 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktą pasmerkė ir Baltijos šalių vienybę siekiant laisvės išreiškė Baltijos kelias – gyva žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino.

1989 m. gruodį Lietuvos komunistų partija, vadovaujama A. M. Brazausko, XX suvažiavime nutarė atsiskirti nuo SSKP.

1990 m. sausio 15 d. A. Brazauskas išrinktas LSSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininku. Priimti nutarimai, anuliuojantys 1940 m. liepos 21 d. ir rugpjūčio 3 d. aktus.

1990 m. vasario 24 d. įvyk pirmieji laisvi ir demokratiški rinkimai į LSSR Aukščiausiąją Tarybą. Šiuose rinkimuose daugumą balsų surinko Sąjūdis savo rinkiminėje programoje deklaravęs Lietuvos nepriklausomybę. Susirinkę deputatai 1990 m. kovo 11 d. paskelbė, jog atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė.

1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės aktas

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba, pirmininkaujant Vytautui Landsbergiui, priėmė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Priimtas Laikinasis pagrindinis įstatymas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinktas V. Landsbergis. SSRS vadovas M. Gorbačiovas reikalavo šį aktą atšaukti.

1990 m. pavasarį SSRS pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą. Birželio mėnesį, siekiant derybų su Maskva, priimtas Nepriklausomybės akto moratoriumas.

1991 m. sausį SSRS prezidentas pareikalavo laikytis SSRS konstitucijos. Prasidėjo kariniai veiksmai prieš LR valdžios institucijas. Bandyta įvykdyti perversmą, skelbiant jog valdžia atiteko Nacionalinio gelbėjimo kkomitetui. Sausio 13-ąją, gindami Lietuvos radiją ir televiziją, žuvo 14 žmonių.

1991 m. vasario 9 d. įvyko Lietuvos gyventojų referendumas, kurio metu trys ketvirtadaliai gyventojų pritarė konstitucijos pataisai, jog Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika.

Visą 1991 metų vasarą Lietuvos ir SSRS santykiai buvo įtempti. Šią įtampa nutraukė 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimas. Lietuvos nepriklausomybę pripažino užsienio valstybės, tarp jų ir SSRS.

Medininkai: kova dėl Nepriklausomybės

1991 m. pavasarį ir vasarą SSRS armija vykdė įvairius išpuolius prieš Lietuvos valstybės institucijas. Ypač buvo siaubiamos muitinės, laužomi ir deginami pasienio postai. 1991 05 19 Krakūnų pasienio kontrolės poste nužudytas pamainos viršininkas G. Žagunis. 1991 07 31 Medininkų pasienio poste rasti nužudyti keturi Lietuvos policininkai ir trys muitininkai. Liko gyvas tik sunkiai sužeistas muitininkas Tomas Šernas. Žuvusiųjų laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai žmonių. Vilniuje prie OMON štabo vyko piketas.

Nusikaltimo vykdytojų Rusija neišduoda Lietuvos teisėsaugai iki šiol.

1991 01 13: kova dėl Nepriklausomybės

1991 m. sausio 8 d. į Lietuvą pradėjo traukti desantininkų divizijos daliniai iš Pskovo. Sausio 10 d. SSRS prezidentas pareikalavo laikytis SSRS konstitucijos. Sausio 11 d. LKP CK biuro narys Juozas Jermalavičius paskelbė, kad sudarytas Nacionalinio gelbėjimo komitetas, kuris imasi atsakomybės už Respublikos likimą. Tą pačią dieną prasidėjo kariniai veiksmai prieš LR valdžios institucijas. Bandyta įvykdyti perversmą, skelbiant, jog valdžia

atiteko Nacionalinio gelbėjimo komitetui. Užimtos krašto apsaugos patalpos Alytuje, Šiauliuose, Kauno vairuotojų mokyklos pastatas, krašto apsaugos rūmai ir Spaudos rūmai Vilniuje, Nemenčinės TV transliacijos centras. Buvo sužeisti keturi žmonės. V. Landsbergiui nepavyko susisiekti su M. Gorbačiovu. Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Saudargas perskaitė protesto notą SSRS užsienio reikalų ministrui.

Sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įsteigė Laikinąją gynybos vadovybę. Vilniaus gatvėmis intensyviai pradėjo judėti šarvuočiai ir kitas karinis transportas. Puolama policijos akademija. Tūkstančiai žmonių Vilniuje susirinko budėti prie Aukščiausiosios Tarybos, TTelevizijos komiteto, TV bokšto ir tarpmiestinės telefonų stoties.

Sausio 13-ąją, apie 24 valandą, Nacionalinio gelbėjimo komitetas peticija kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, reikalaudami atsistatydinti. 2 val. nakties kariuomenė užėmė radijo ir TV pastatus, TV bokštą. Gindami Lietuvos radiją ir televiziją žuvo 14 žmonių, apie 700 buvo sužeisti. Iš šarvuočių važinėjančių po miestą, buvo transliuojamas magnetofono įrašas su pranešimu, kad nacionalinio gelbėjimo komitetas paėmė visą valdžią. Po valandos pradėjo veikti Kauno radiofonas ir televizija.

Sausio 13 d. į Vilnių atskrido SSRS AT ddelegacija. Įvyko mitingas, palaikantis teisėtą Lietuvos valdžią. Paskelbtas 3 dienų gedulas.

1991 m. rugpjūčio pučas ir Lietuva

Visą 1991 m. vasarą Lietuvos ir SSRS santykiai buvo įtempti. Šią įtampą nutraukė nepavykęs 1991 m. rugpjūčio mėn. 19–21 d. pučas Maskvoje.

Pučo metu SSRS kariškiai uužėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Sitkūnų radijo stotį, Respublikinę telefono stotį. Šarvuočiai važinėjo po Vilnių, Kauną, kariškiai reiškėsi Klaipėdoje. Lietuvos gyventojai budėjo prie LR AT rūmų, kuriuos buvo apsupę šarvuočiai. Žuvo savanoris gynėjas A. Sakalauskas.

1991 08 22, žlugus pučui, sovietų kariškiai pasitraukė iš užimtų pastatų. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba uždraudė LKP (SSKP) bei KBG veiklą Lietuvoje.

Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybę pripažino SSRS ir kitos užsienio valstybės. 1991 09 17 Lietuva, Latvija ir Estija priimtos į JTO.

Tarptautinis Lietuvos pripažinimas

1990 m. Nepriklausoma Lietuva nesusilaukė tarptautinio pripažinimo. SSRS įspėjo užsienio valstybes, kad šios nepripažintų atkurtos Lietuvos Respublikos. SSRS pabrėžė, kad tai būtų kišimasis į jos vidaus reikalus. JAV prezidentas DŽ. Bušas pareiškė, kad JAV pripažins Lietuvos nepriklausomybę, kai jos Vyriausybė ppradės vykdyti valdžią savo teritorijoje.

1991 m. vasario 11 d. Lietuvos respubliką de jure pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija. SSRS atšaukė iš Islandijos savo ambasadorių ir ėmė taikyti ekonomines sankcijas. Vasario 29 d. Lietuvos Respubliką pripažino B. Jelcino vadovaujama Rusijos federacija.

Daugelis pasaulio valstybių Lietuvos Nepriklausomybę pripažino žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui Maskvoje. Tarp 1991 m. rugpjūčio 26 ir 28 dienos Lietuvos Respubliką de jure pripažino 27 užsienio valstybės. Tarp jų – Vokietija, Didžioji Britanija. 1991 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos nnepriklausomybę pripažino Vatikanas, o 1991 m. rugsėjo 2 d. – JAV. 1991 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino SSRS.

1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.

Lietuvos diplomatija 1990–2000 metais

Lietuvos diplomatams teko įdėti daug pastangų, siekiant nepriklausomybės pripažinimo. Vos tik atkūrus nepriklausomybę, kreiptasi į JAV prezidentą su prašymu pripažinti Lietuvos valstybę. Derėtasi su SSRS prezidentu M. Gorbačiovu. 1991 m., kai SSRS ėmėsi agresijos prieš Lietuvą, LR Vyriausybė kreipėsi į pasaulio tautas dėl didėjančios grėsmės Lietuvai. Tai padėjo atkreipti pasaulio dėmesį. Šiuose pareiškimuose sakyta, jog SSRS užpuolė suverenią valstybę – Lietuvos Respubliką.

Viena pirmųjų šalių, su kuriomis Lietuva užmezgė diplomatinius santykius, buvo Islandija. 1991 m. pradžioje į Lietuvą atvyko Islandijos užsienio reikalų ministras bei Islandijos parlamento delegacija. Tartasi dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Netrukus Islandija pripažino Lietuvos valstybę. Reikjavike įvyko Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Islandijos diplomatinių santykių užmezgimo ceremonija. Didelis Lietuvos diplomatijos laimėjimas – gana greitas SSRS kariuomenės išvedimas. Paskutinis Rusijos karinis dalinys iš Lietuvos buvo išvestas 1993 m. rugpjūčio 31 d.

1991 m. pabaigoje Lietuvos Respubliką pripažino ir kitos valstybės, su jomis užmegzti diplomatiniai santykiai. Pirmoji šalis, atidariusi savo ambasadą Lietuvoje, buvo Švedija.Lietuva atkūrė ir užmezgė diplomatinius santykius su daugiau kaip 100 valstybių. Lietuvos Respublika turi 45 diplomatines atstovybes uužsienyje.

Lietuvos kariuomenės atkūrimas

1990 m., atkūrus Nepriklausomybę, pradėta formuoti krašto apsauga. 1990 m. balandžio 25 d. įsteigtas Krašto apsaugos departamentas, kuriam pavesta sukurti krašto apsaugos sistemą. Įsteigti Krašto apsaugos departamento skyriai, Apsaugos tarnyba, Pasienio apsaugos tarnybos skyrius. 1990 m. lapkričio 23 d. įvyko pirmasis po okupacijos nepriklausomos Lietuvos karių paradas.

1991 m. sausio 17 d. įsteigta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (nuo 1998 m. – Krašto apsaugos savanorių pajėgos). 1991–1992 m. tūkstančiai savanorių saugojo svarbius valstybinius objektus. Pradėta perimti sovietų karinius komisariatus, steigti Lietuvos apskričių karo komendantūras. 1991 m. spalį paskelbtas pirmas naujokų šaukimas į tikrąją krašto apsaugos tarnybą, suteikti pirmieji Lietuvos karininkų laipsniai. 1992 m. pabaigoje Lietuvos krašto apsaugos daliniai išaugo iki Lietuvos kariuomenės.

1992 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos AT priėmė aktą dėl Lietuvos kariuomenės atkūrimo. Atkurtos Lietuvos karinės oro bei jūrų pajėgos. 1993 m. atkurta Lietuvos Respublikos kariuomenės vado institucija.

1994 m. įsteigta Lietuvos karo akademija.

SSRS kariuomenės išvedimas

Tuojau pat po 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės akto priėmimo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad SSRS karinės prievolės įstatymas Lietuvos piliečiams nebegalioja. Kareiviai ėmė bėgti iš savo tarnybos vietų, slapstytis nuo šaukimo į SSRS kariuomenę. 1990 m. kovo 13 d. Lietuva pasiuntė M. Gorbačiovui kreipimąsi, kuriame siūlė derėtis dėl Lietuvoje esančios kkariuomenės išvedimo, o kitą dieną priėmė nutarimą dėl SSRS karinių komisariatų veiklos Lietuvoje nutraukimo. SSRS tam priešinosi.

1992 m. birželio 14 d. įvyko Lietuvos gyventojų referendumas dėl SSRS kariuomenės išvedimo. Už išvedimą pasisakė 68,95  Lietuvos gyventojų. 1992 m. sausio 17 d. Maskvoje Rusijos prezidentas B. Jelcinas ir Lietuvos Respublikos AT pirmininkas V. Landsbergis pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos komunikatą. 1992 m. vasario 27 d. iš Lietuvos išėjo pirmas sovietinės kariuomenės dalinys. 1992 m. rugsėjo 7 d. pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas. Paskutinis Rusijos karinis dalinys iš Lietuvos buvo išvestas 1993 m. rugpjūčio 31 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucija

1992 m. spalio 25 d. įvyko Lietuvos gyventojų referendumas dėl Lietuvos respublikos Konstitucijos. Už ją balsavo 56,76 procentai gyventojų.

Lietuvos Respublikos konstitucija skelbia, jog Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Konstitucijoje pripažįstamos žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės.

Prezidento institucijos atkūrimas

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, atkurta ir 1940 m. panaikinta Prezidento institucija. Ją įteisino 1992 m. spalio 25 d. priimta Lietuvos Respublikos konstitucija. 1992 m. referendume pasisakyta prieš plačių įgaliojimų suteikimą Prezidentui.

1992 m. spalio mėn. įvyko ir Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai, kuriuose daugumą balsų surinko Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP). Šios partijos lyderis Algirdas Mykolas Brazauskas išrinktas Seimo pirmininku ir pradėjo laikinai – iki Prezidento rinkimų –

eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.

1993 m. sausio 25 – vasario 14 d. vyko Prezidento rinkiminė kampanija. 60,03 procentai balsavusių piliečių savo balsus atidavė už A. Brazauską. Algirdas Mykolas Brazauskas tapo pirmuoju Antrosios Lietuvos Respublikos Prezidentu. 1998 m. vasario 25 d. pasibaigus A. Brazausko kadencijai, išrinktas dabartinis Lietuvos Respublikos Prezidentas – Valdas Adamkus.

Prezidentas teikia Seimui Ministro pirmininko kandidatūrą ir atstovauja Lietuvos vykdomajai valdžiai tarptautinėje ir vidaus politikoje.

Valstybės heraldikos atkūrimas

1988–1989 m. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba sugrąžino tautinę valstybinę simboliką. Lietuvos trispalvė vėliava ttapo valstybine vėliava, V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ – valstybės himnu.

1988 m. spalio 7 d. trispalvė vėliava iškelta Vilniuje ant Gedimino pilies bokšto. Lietuvos Respublikoje buvo sukurta Lietuvos heraldikos komisija prie Respublikos prezidento. Ji grąžino Lietuvai senuosius heraldinius Valstybės ženklus, atkūrė miestų ir miestelių, didikų herbus.

Politinės partijos

1990 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Politinių partijų įstatymą, kuris garantavo politinių partijų įvairovę ir politinės sistemos demokratiškumą. Po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje Baltijos šalyse uždraustos komunistų partijos.

Žymesnės Lietuvos politinės ppartijos:

Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių). Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos susikūrė iš Sąjūdžio. 1993 m. gegužės 1 d. įvyko steigiamoji Tėvynės sąjungos konferencija.

Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP). Taip 1990 m. gruodžio 8 d. pasivadino buvusi savarankiška Lietuvos komunistų partija.

Lietuvos kkrikščionių demokratų. Antroji iš Sąjūdžio susikūrusi partija.

Lietuvos centro sąjunga.

Lietuvos socialdemokratų partija.

Lietuvos liberalų sąjunga.

Lietuvos tautininkų sąjunga.

Lietuvos valstiečių partija.

Partijų populiarumas ir pasitikėjimas jomis nepastovus. 1992 m. seimo rinkimus laimėjo LDDP. 1996 m. Seimo rinkimus laimėjo dešiniosios partijos – Tėvynės sąjunga ir Lietuvos krikščionys demokratai. Šie rinkimai parodė, jog Lietuvoje jau pilnai susiformavusi daugiapartinė sistema. 1996 m. buvo įregistruotos 33 partijos ir judėjimai, rinkimuose dalyvavo 28 iš jų. 2000 m. Seimo rinkimų rezultatai vėl buvo palankūs kairiosioms partijoms: juose daugumą balsų gavo A. Brazausko socialdemokratinė koalicija.

Lietuvos seimų raida

1990–1992 metų Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, priėmusi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą, vadinama Atkuriamuoju seimu.

1992 m. spalio 25 dieną įvyko rinkimai į pirmąjį Antrosios Lietuvos Respublikos seimą, kuriuose dauguma vietų (76 iš 141) atiteko Lietuvos ddemokratinei darbo partijai. Tai buvo dešiniųjų inicijuoti priešlaikiniai rinkimai.

1996 m. spalio 26 d. rinkimus į antrąjį seimą laimėjo V. Landsbergio vadovaujama Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai). Jiems atiteko 70 vietų seime. 16 vietų atiteko dešiniajai Krikščionių demokratų partijai. Šios dvi partijos sudarė vyriausybinę koaliciją.

2000 m. seimo rinkimuose laimėjo kairiosios partijos – daugiausia balsų surinko A. Brazausko socialdemokratinė koalicija.

Lietuvos vyriausybių raida

Pirmoji Lietuvos Respublikos vyriausybė suformuota 1990 m. kovo 17 d. Jos ministre pirmininke tapo Kazimiera Prunskienė. Ši vyriausybė atsistatydino 1991 m. po kkainų pakėlimo krizės. Antruoju ministru pirmininku tapo Albertas Šimėnas, tačiau per 1991 m. sausio 13 d. įvykius jam palikus Vilnių, premjeru tapo Gediminas Vagnorius. G. Vagnoriaus vyriausybė veikė kovos su okupacija, ekonomikos žlugimo sąlygomis.

Iki 1992 m. priešlaikinių Seimo rinkimų ministru pirmininku laikinai (1992.07.21–11.26) buvo Aleksandras Abišala. Jam vadovaujant buvo didžiausias ekonominis nuosmukis.

1992 metais, rinkimus laimėjus LDDP, ministru pirmininku iki 1993 m. kovo 10 d. tapo Bronislovas Lubys. LDDP vyriausybė laikėsi Sąjūdžio nubrėžtų vidaus ir užsienio politikos krypčių, nors reformas vykdė kiek nuosaikiau.

1993 m. kovo 10 d. – 1996 m. vasario 8 d. ministru pirmininku buvo Adolfas Šleževičius. Šis ministras pirmininkas dėl įvykusio skandalo po vieno banko griūties atsistatydino. Iki 1996 m. lapkričio 19 d. ministru pirmininku buvo Laurynas Mindaugas Stankevičius.

Po 1996 m. seimo rinkimų, kuriuos laimėjo dešinieji, suformuota koalicinė G. Vagnoriaus vadovaujama vyriausybė. G. Vagnorius atsistatydino dėl ministrų atsistatydinimo skandalų bei nesutarimų su Prezidentu. 1999 m. gegužį premjeru tapo Rolandas Paksas, kuris netrukus atsistatydino nesutikdamas su „Mažeikių naftos“ privatizavimo politika. Jį pakeitė Andrius Kubilius. Po 2000 m. seimo rinkimų ministru pirmininku vėl tapo R. Paksas, tačiau greitai jį pakeitė Algirdas Mykolas Brazauskas.

Lietuvos savivalda

Atskiri administraciniai vienetai Lietuvos Respublikoje turi savivaldos teisę, kurią įgyvendina savivaldybė.

Savivaldybę sudaro: renkama atstovaujamoji valdžia – savivaldybės ttaryba, vykdomoji valdžia – meras ir valdyba bei savivaldybės kontrolierius. Tarybą dvejiems metams renka savivaldžios teritorijos gyventojai. Taryba iš savo narių išrenka merą ir sudaro valdybą. Dar vienas savivaldos atstovas yra seniūnas, kurį skiria meras. Savivaldybės turi savo biudžetą. Savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms.

Lietuvos santykiai su kaimynais

Santykiai su Baltijos šalimis. Visos trys Baltijos šalys bendradarbiauja politikos, ekonomikos, kultūros ir kitose srityse. 1990 m. gegužės 12 d. įkurta Baltijos šalių taryba, kurią sudarė trijų valstybių bei jų Vyriausybių vadovai. Tais pačiais metais Vilniuje įvyko bendras Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentų posėdis. 1993 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrai pirmininkai Taline pasirašė Trijų valstybių regioninio saugumo deklaraciją ir Trišalę prekybos sutartį. 1994 m. įkurta Baltijos ministrų taryba. Latvija yra didžiausia Lietuvos eksporto partnerė.

Santykiai su Rusija. 1991 m. liepos 29 d. Lietuva ir Rusija pasirašė Sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kuria Lietuva ir Rusija pripažino viena kitą suvereniomis valstybėmis. 1991 m. spalio 9 d. užmegzti diplomatiniai santykiai. 1997 m. spalio 24 d. su Rusija pasirašyta sutartis dėl valstybinės sienos ir dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo Baltijos jūroje atskyrimo. Rusija išliko svarbi ekonominė Lietuvos partnerė.

Santykiai su Lenkija. Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai atkurti 1991 m. rugsėjo 5 d. 11992 m. sausio 13 d. Vilniuje pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos deklaracija dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo. 1997 m. įkurti Lietuvos ir Lenkijos prezidentų Konsultacinis Komitetas; Lietuvos ir Lenkijos seimų narių Asamblėja bei Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių bendradarbiavimo taryba.

Santykiai su Baltarusija. 1992 m. gruodžio 30 d. pasirašytas susitarimas dėl Baltarusijos ir Lietuvos diplomatinių santykių. Lietuva prisijungė prie ES pareiškimo dėl Baltarusijos 2000 m. nedemokratiškų rinkimų. Tačiau Lietuvos ir Baltarusijos santykiai grindžiami geros kaimynystės principais.

Lietuva Pasaulyje

1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva, Latvija, Estija priimtos į JTO, 1991 m. rugsėjo 18 d. – į Tarptautinį Olimpinį komitetą.

1991 m. spalio 15 d. Helsinkyje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamąjį aktą.

1991 m. spalio 29 d. Lietuva tapo Interpolo nare. 1992 m. balandžio 30 d. Lietuva priimta į Tarptautinį valiutos fondą. 1993 m. gegužės 11 d. ji tapo Europos Tarybos nare.

1995 m. Lietuva ėmė siekti narystės Pasaulio prekybos organizacijoje, į kurią buvo priimtas 2001 m. Lietuva bendradarbiauja su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), kurioje taip pat siekia narystės. 1997 m. Lietuva pirmą kartą išrinkta į JTO švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Vykdomąją tarybą.

Lietuva ir Europos bendrija

Europos bendrija Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 27 d.

Diplomatiniai santykiai buvo užmegzti su kiekviena Bendrijos valstybe atskirai.

1995 m. birželio 12 d. Lietuva pasirašė asocijuotos narystės sutartį su Europos Sąjunga. 1998 m. vasario 1 d. Lietuva oficialiai tapo asocijuota ES nare. Tikroji narystė Europos Sąjungoje – vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų.

1999 m. gruodį vykusiame Europos viršūnių susitikime Lietuva ir kitos penkios kandidatės buvo oficialiai pakviestos derybų su ES. 2000 m. vasario 15 d. Lietuva oficialiai pradėjo derybas dėl narystės ES. Strateginiai Lietuvos siekiai – 2004 m. tapti ES nnare.

Kad galėtų tapti ES nare, Lietuva turi prisiderinti prie ES teisinės ir administracinės sistemos, teisės aktų. Kai kuriems reikalavimams įgyvendinti Lietuvai gali būti suteiktas pereinamasis laikotarpis.

Lietuva ir NATO

Integracija į NATO – Lietuvos saugumo politikos prioritetas.

Pirmieji Lietuvos ir NATO ryšiai užmegzti 1991 m. pabaigoje. Buvo įkurta Šiaurės bendradarbiavimo taryba (NACC), kurios tikslas – Rytų ir Vakarų bendradarbiavimo stiprinimas. 1992 m. pradžioje Lietuvoje pirmą kartą apsilankė NATO generalinis sekretorius Manfredas Verneris. Apie savo siekimą įstoti į NATO Lietuva paskelbė 1994 metais. Lietuvos RRespublikos prezidentas A. Brazauskas kreipėsi į NATO generalinį sekretorių prašydamas priimti Lietuvą į NATO.

1994 m. sausio 27 d. Lietuva su NATO pasirašė sutartį „Partnerystė taikos labui“ (PTL). Programa PTL orientuota į praktinį karinį, karinį-politinį bendradarbiavimą. PTL suteikia Lietuvai galimybę konsultuotis ssu NATO, perimti NATO šalių patirtį. Lietuvos karininkai gavo galimybę dirbti NATO.

1997 m. vietoj NACC ėmė veikti Euro-Atlantinė partnerystės taryba (EAPC). Jos dėka santykiai su NATO išsiplėtė, apėmė politinę ir karinę sferas.

2001 m. gegužės mėnesį Vilniuje įvyko NATO Generalinės Asamblėjos sesija, kurioje NATO atstovai pareiškė, kad Lietuva turi visas galimybes tapti NATO nare.

Pasaulio lietuvių bendrija

Šiuo metu ne Lietuvoje gyvena daugiau kaip milijonas lietuvių kilmės žmonių. Daugelis pasitraukė į Vakarus po II pasaulinio karo arba buvo ištremti sovietų okupacijos metu. Kita dalis buvo priversta išvykti dėl „sąjunginio“ specialistų skirstymo. Daugiausia lietuvių gyvena JAV, nemažai jų yra Rusijoje, Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Australijoje, Latvijoje. Nauja išeivių banga plūstelėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsivėrus galimybei laisvai išvykti į užsienį – vyksta mmokytis, dirbti.

Pasaulio lietuvius vienija Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), kurios tikslai yra išlaikyti ir ugdyti lietuvių kalbą, kultūrą, tradicijas, remti Lietuvos valstybę. Pasaulio lietuvių bendruomenę sudaro atskirų kraštų bendruomenės. Kas tris metus šaukiamas PLB seimas. 1992 m. įsteigta PLB atstovybė Lietuvoje. Dabartinis atstovas – Gabrielius Žemkalnis. Atstovybės pagrindiniai uždaviniai – palaikyti ryšius su naujai įkurtomis Rytų šalių lietuvių bendruomenėmis. 2000 m. rugpjūtyje PLB seimas įvyko Vilniuje. Buvo paskelbti strateginiai PLB tikslai remiant Lietuvos valstybę: 1) siekti narystės NATO, 2) siekti narystės EEuropos Bendrijoje, 3) atstatyti Lietuvos Valdovų rūmus.

Pasaulio lietuvių jaunimas yra susibūręs į Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą.

Seniai gyvuojančios Vakarų Europos, Amerikos lietuvių bendruomenės turi lituanistines mokyklas, lietuvių kultūros centrus, leidžia lietuviškus leidinius. Dauguma Rytų Europos ir NVS lietuvių bendrijų įsteigtos po 1990 metų.

Lietuvos pilietybė

1990 m. birželį Lietuvos Respublikoje pradėti išduoti LR pilietybės pažymėjimai. Po metų juos pakeitė Lietuvos Respublikos pasai – pilietybę patvirtinantys dokumentai.

Pagal LR Konstituciją ir Pilietybės įstatymą LR pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo numatytais atvejais. Išskyrus įstatymo numatytus atvejus, negalima turėti dvigubos pilietybės. Pagal 1992 m. gruodžio 5 d. pilietybės įstatymą Lietuvos pilietybę galėjo įgyti visi žmonės iki 1989 m. vasario 3 d. (pirmo pilietybės įstatymo išleidimo datos) gyvenę ir buvę registruoti Lietuvoje bei pareiškę norą tapti Lietuvos piliečiais.

Atvykstantys į Lietuvą gali gauti pilietybę, kai: 1) Lietuvoje išgyveno 10 metų, 2) išlaikė lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminą, 3) turi legalų pragyvenimo šaltinį, 4) atsisakė anksčiau turėtos pilietybės.

Tautinės mažumos

1999 m. pradžioje Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis buvo tokia: 81,8  lietuvių, 8,1  rusų, 6,9  lenkų, 1,4  baltarusių, 1,0  ukrainiečių, 0,1  žydų, kitos tautybės sudarė 0,7 . Daugiausia nelietuvių tautybės žmonių gyvena Rytų Lietuvos rajonuose. Miestuose kitataučių daugiausia Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine.

Lietuvos tautinių mažumų ppadėtis įtvirtinta Konstitucijoje, Tautinių mažumų ir kituose įstatymuose.

2000 m. Lietuvoje veikė virš 200 nelietuviškų –daugiausia rusų ir lenkų – mokyklų. Leidžiama nemažai periodinių leidinių. Rusai ir lenkai turi savo kalba dienraščius („Echo Litvy“ ir „Kurier Wilenski“). Tautinėms mažumoms rengiamos laidos per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją.

Kai kurios tautinės mažumos turi savo politines partijas. 1994 m. įsteigta Lietuvos lenkų rinkimų akcija. 1995 m. susikūrė Lietuvos rusų sąjunga, 1996 m. – Lietuvos piliečių aljansas (rusų partija).

1996 m. Kanados žmogaus teisių fondas nustatė, jog iš Rytų ir Vidurio Europos valstybių Austrija, Vengrija ir Lietuva geriausiai užtikrina tautinių mažumų apsaugą.

Lietuvos Respublikos sienos

Lietuvos Respublika ribojasi su keturiomis valstybėmis: Latvija, Baltarusija, Lenkija ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Bendras Lietuvos Respublikos sienos ilgis yra 1735 km.

1991 m. rugpjūčio mėnesį, žlugus pučui Maskvoje, Lietuvos Respublikai buvo perduotos visos tarybinės muitinės, kurios pradėjo duoti lietuviškas vizas. 1991 m. lapkričio 8 d. priimtas laikinasis pasienio apsaugos tarnybos įstatymas.

1995 m. pasirašyta sutartis dėl valstybės sienų su Baltarusija, 1996 m. – su Lenkija,1997 m. – su Rusija.

2000 m. gegužės 9 d. priimtas valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas. LR siena yra neliečiama. Valstybės sieną galima keisti Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis jei jas ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių. 2000 mm. spalio 10 d. priimtas Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas nustatė, kad valstybës sienos apsaugą įgyvendina Valstybës sienos apsaugos tarnyba.

LR teritorija skirstoma į administracinius vienetus. 1994 m. liepos 19 d. priimtas teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas. Administracinis vienetas – tai LR teritorijos dalis, valdoma LR Vyriausybės ar savivaldybės. Nustatyta, kad LR administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų. Ankstesnieji rajonai tapo savivaldybėmis. Įsteigtos 56 rajonų ir miestų savivaldybės bei 10 apskričių: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus. 1994 m. gruodžio 30 d. Lietuvoje atkurtos apskritys. Priimtas apskričių valdymo įstatymas.

Valstybės valdymo sistema

Atkūrus Nepriklausomybę, pertvarkytas valstybės valdymo aparatas. Sukurta daug naujų institucijų. Siekiant valdžių padalijimo atkurta Prezidento institucija. Prezidentui nesuteikti dideli įgaliojimai. Jis teikia Seimui ministro pirmininko kandidatūrą ir atstovauja Lietuvos vykdomajai valdžiai vidaus ir užsienio politikoje.

Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimas. Seimas prižiūri ir Vyriausybės veiklą.

Įstatymų vykdomoji valdžia – Vyriausybė. Vyriausybės galva – Ministras Pirmininkas, kuris vadovauja ministrų kabinetui. Lietuvos Respublikoje įsteigtos Vidaus reikalų, Teisingumo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Susisiekimo, Socialinės apsaugos ir darbo, Aplinkos apsaugos, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros, Žemės ūkio ministerijos.

Įsteigtas Konstitucinis teismas. Konstitucinis Teismas garantuoja konstitucijos viršenybę, sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja

Konstitucijai ar įstatymams.

Ministrą pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Prezidentas. Prezidentas ir Seimo nariai renkami visuotiniu Lietuvos piliečių balsavimu. Konstitucinio teismo teisėjus skiria Seimas.

Valstybės administravimas

Valstybės administravimo palengvinimui, Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus.

Pagal 1994 m. liepos 19 d. teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą administracinis vienetas – tai LR teritorijos dalis, valdoma LR Vyriausybės ar savivaldybės. Nustatyta, kad LR administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų. Apskritį valdo apskrities valdytojas, nuo 1996 m. pabaigos –– apskrities viršininkas, kurį skiria LR Vyriausybė.

Ankstesnieji rajonai tapo savivaldybėmis. Įsteigtos 56 rajonų bei miestų savivaldybės bei 10 apskričių: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus.

1994 m. gruodžio 30 d. Lietuvoje atkurtos apskritys. Priimtas apskričių valdymo įstatymas. Nuo 1995 m. veikia seniūnijos.

Miestuose ir gyvenvietėse veikia tarybos ir valdybos, vykdomoji valdžia yra meras.

Privataus kapitalo atkūrimas

Nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymas prasidėjo 1991 metais.

1991 m. liepos 1 d. priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. NNuspręsta grąžinti neteisėtai atimtą okupantų turtą. Įstatyme teigiama, jog LR piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi būti atstatytos. Nuosavybės teisės atstatytos ir mirusių savininkų įpėdiniams.

Atstatytos nuosavybės teisės į žemę (ne didesnį kaip 150 ha plotą), miškus, pastatus. ĮĮstatyme numatytas žemės grąžinimas arba kompensacija už žemę. Iki 2000 m. gegužės daugiausia nuosavybės teisių į žemę buvo atkurta Telšių ir Marijampolės apskrityse. Lėčiausiai šis procesas vyko Rytų Lietuvoje.

Gražinus okupantų atimtą turtą bei privatizavus valstybės nuosavybę, Lietuvoje buvo atkurtas privatus kapitalas. Privataus kapitalo rinkos užuomazgos buvo dar 1987 m. prasidėjusi kooperatyvų veikla. 1998 m. pabaigoje jau daugiau kaip 2/3 Lietuvos dirbančiųjų dirbo privačiose įmonėse, nors 60 procentų kapitalo Lietuvoje dar priklausė valstybei. Valstybinis kapitalas dominavo elektros, dujų, vandens tiekimo, miškininkystės, švietimo, transporto, sveikatos srityse, privatus – prekyboje, viešbučių, restoranų, remonto srityse.

Žemės ir pramonės privatizavimas

Valstybės nuosavybę pradėta privatizuoti 1991 m. Privatizuotas negrąžinamas buvusiems savininkams turtas. I privatizavimo etapas, paremtas investiciniais čekiais, buvo pats masiškiausias. Tarp 1991 ir 1995 metų etapą buvo pprivatizuota 30  valstybės turto.

II privatizavimo etapas parsidėjo 1996 m. rugpjūčio mėnesį. Jis buvo paremtas Lietuvos Respublikos pinigu (litu). Čia jau galioja visos rinkai būdingos sąlygos – vienodos sąlygos Lietuvos ir užsienio, juridiniams ir fiziniams asmenims. Privatizavimas vyko gana lėtai. Nemaža strateginių Lietuvos ūkio objektų parduota užsienio bendrovėms. 1998 m. Švedijos ir Suomijos konsorciumui „Amber Telelaholding AS“ parduota 60  Lietuvos telekomo akcijų. 1999 m. amerikiečių bendrovei “Williams” leista įsigyti 66  didžiausio Lietuvos privatizuoto objekto – „Mažeikų naftos“ – aakcijų.

Bankai ir piniginė sistema

1990 m. buvo priimtas Lietuvos banko įstatymas. Įsteigtas Lietuvos bankas, kuris perėmė buvusių SSRS specializuotų bankų padalinių Lietuvoje turtą. 1992 m. spalio 1 d. Lietuva oficialiai pasitraukė iš rublio zonos. Pradėjo funkcionuoti laikini pinigai talonai. 1993 m. birželio 25 d. įvesta nacionalinė valiuta – litas. 1994 m. kovo 30 d. Vyriausybės nutarimu lito bazine valiuta pasirinktas doleris. Nustatytas kursas 4 litai už dolerį.

Pradėjo kurtis komerciniai bankai. Ne vienas jų subankrutavo. 1995 m. pabaigoje sustabdytos dviejų didelių bankų – “Lietuvos akcinio inovacinio” ir “Litimpeks” operacijos. Tai sutrikdė Lietuvos finansų rinką. Gyventojai pradėjo masiškai atsiiminėti indėlius iš komercinių bankų.

2002 metų pradžioje Vyriausybės nutarimu lito bazine valiuta pasirinktas euras. Nustatytas kursas – 3,54 litai už eurą.

Švietimo sistemos reforma

Švietimo sistemą planuota pertvarkyti dar 1989 metais. 1991 m. birželio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas. Tais pačiais metais paskelbta švietimo reformos programa, o 1992 m. – Lietuvos švietimo koncepcija. Paskelbtos naujos mokymo programos. Esminiais Lietuvos švietimo principais paskelbti humaniškumas, demokratiškumas, tautiškumas ir atsinaujinimas.

LR konstitucija įteisino privalomą mokymą asmenims iki 16 metų. Mokymas valstybinėse bendrojo lavinimo, profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Konstitucija garantuoja gerai besimokantiems studentams nemokamą aukštąjį mokslą.

Daugiausia mokymo ir auklėjimo įstaigų yra valstybinės, tačiau steigiamos ir privačios mokyklos. Ėmė kkurti gimnazijos, jaunimo mokyklos. Naujoviškai rengiami mokytojai. Išleista daug naujų vadovėlių. Pertvarkyta brandos ir stojamųjų į aukštąsias mokyklas egzaminų sistema, įvesta dešimties balų vertinimo sistema.

Dabar bendrojo lavinimo mokykloje yra pagrindinė mokykla – dešimtmetis mokymas ir gimnazija (atitinka 11–12 klases).

Aukštosiose mokyklose pereita prie dvipakopės sistemos: bakalaurai (4 metai) ir magistrai (dar 2 metai). Magistrantūros studijos būtinos, norint siekti mokslo laipsnio (daktaro, habilituoto daktaro).

Kultūrinis gyvenimas

Po 1990 m. susikūrė keletas nepriklausomų radijo, televizijos stočių, leidžiami įvairias pažiūras atspindintys laikraščiai.

Išleidžiama daug knygų, gausėja verstinių. Lietuvoje veikia beveik 4 tūkstančiai bibliotekų. Nacionalinė yra M. Mažvydo biblioteka Vilniuje. Veikia beveik 100 muziejų. Masiškai paminėtas pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejus.

Lietuvos Respublikoje globojama etninė kultūra.

Nuolat vyksta tradiciniai kultūriniai renginiai: „Poezijos pavasaris“, „Kino pavasaris“, folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“, Pažaislio muzikos festivalis ir kiti. Lietuvos kūrėjus vienija organizacijos: Lietuvos dailininkų, fotomenininkų, tautodailininkų, architektų, rašytojų sąjungos.

Plinta komercinis kinas, modernizuojami kino teatrai. Už Lietuvos ribų garsėja muzikiniai kolektyvai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, kamerinės muzikos ansamblis „Muzika humana“.

Šalia valstybinių teatrų kuriasi ir privatūs. Vienas žymiausių Lietuvos režisierių E. Nekrošius įkūrė savo teatrą „Menų fortas“, režisierius O. Koršunovas – O. Koršunovo teatrą. Lietuvos režisierių E. Nekrošiaus, R. Tumino, O. Koršunovo spektakliai kviečiami į prestižinius pasaulio teatrų festivalius, oo patys režisieriai – statyti spektaklius užsienio teatruose.

Lietuvos sportas

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos valstybinis Kūno kultūros ir sporto komitetas nusprendė, kad Lietuvos sportininkai nebedalyvaus SSRS čempionatuose. 1991 m. rugsėjo 18 d. Lietuva priimta į Tarptautinį Olimpinį komitetą.

1991 m.vasarą Lietuvoje įvyko IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, 1995 m. – V Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. 1998 m. vasarą surengta II Lietuvos tautinė olimpiada ir VI Pasaulio lietuvių sporto žaidynės.

Lietuva toliau garsėjo savo krepšininkais bei jų pergalėmis. Daug Lietuvos krepšininkų žaidžia užsienio komandose. 1997 m. Lietuvos krepšininkės tapo Europos moterų krepšinio čempionėmis. 1999 m. Europos lygos krepšinio finale Europos taurę iškovojo Kauno „Žalgiris“.

Sėkmingiausiu sporto renginiu per visą Lietuvos istoriją tapo 2000 m. Sidnėjaus olimpiada, kurioje Lietuvos sportininkai laimėjo du aukso ir tris sidabro medalius.