Lietuvos kultūros raidos ypatybės

LIETUVOS KULTŪROS RAIDOS YPATYBĖS

Įvadas

Ikikrikščioniškoji Lietuvos kultūra

Vidurinių amžių Lietuvos kultūra

Renesansas ir reformacija

Vilniaus universitetas. Barokas

Švietimo epocha

Tautinė kultūra

Tautinės kultūros draudimo metai

Kultūrinės priespaudos atoslūgis

Lietuvos Tarybos veikla

Nepriklausomos Lietuvos kultūra

Kultūra per pirmąją sovietų okupaciją

Kultūra nacių okupacijos laikais

Kultūros problemos per antrąją sovietų okupaciją (1944-1990)

Įvadas

Kultūra yra visa tai, ką žmogus savo darbu yra pakeitęs, keisdamasis ir pats, kaip visuomenės narys. Tai materialinių ir dvasinių vertybių visuma, sukurta visuomenės ir liudijanti jos raidos pakopą, reiškiamą žmonių gyvenimo ir veiklos organizacijų tipais ir formomis. Kultūra skiriama į meterialinę iir dvasinę. Abi dalys yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir viena kitą veikia. Jas jungia tauta, valstybė ir valstybės santvarka.

Kultūros negalima skirstyti pagal jos kūrėjų tautinę priklausomybę, ypač vidurinių amžių laikotarpiu, tačiau tuo metu susiklostė pagrindiniai nacionalinių kultūrų elementai. Reikia juos matyti ir aiškinti jų raidą, nustatyti tautinės savimonės susidarymą ir jos plitimą per įvairias kultūros šakas.

Ikikrikščioniškoji Lietuvos kultūra

Lietuvius jungė kalba, tikėjimas, papročiai ir valstybė. Lietuviai 12-13 a. išlaikė savo tikėjimą, nepriėmė krikščionybės. Lietuvoje tuo metu buvo stiprūs kkarių ir žemdirbių sluoksniai, gausėjo pirklių ir amatininkų, bet trūko intelektualinio sluoksnio. Nusigręžę nuo krikščioniškų kraštų kultūros, neturėdami rašto, lietuviai negalėjo užrašyti, perduoti ir plėtoti savo patirties.

Stiprėjant valstybei, lietuviai telkėsi, išlaikydami juos nuo kaimynų skiriančius bruožus, ypač kalbą ir ttikybą. Lietuvių kalba 13-14 a. buvo tik šnekamoji, labai konservatyvi, turėjo mažai skolinių. Lietuvos teritorijoje iki valstybės susidarymo buvo dvi didelės kultūros sritys: rytuose-pilkapių sritis, vakaruose-plokštinių kapinynų sritis. Mirusiųjų deginimo paprotys rytinėje pilkapių srityje įsigalėjo dar 5 a., o 11-12 a. pasiekė pajūrį ir išplito visose lietuvių genčių žemėse.

Lietuviai pasaulį įsivaizdavo sudarytą iš 3 sferų: vandens (požemio), žemės ir dangaus. Tikėta pomirtiniu gyvenimu. Manyta, kad visatą ir žmogaus gyvenimą valdo antgamtinė jėgos.

Pagoniškoji kultūra gyvavo kaip darbo ir karybos įgudžių, genties, tautos ir žemės valdymo organizacijos, gamybos technologijos, papročių, paprotinės teisės, moralės, tikėjimo ir apeigų, meninės išraiškos formų visuma. Jos funkcija buvo perduoti gamybinį ir visuomeninio gyvenimo patyrimą bei vertybes jaunajai kartai. Dominuojančios kultūros išraiškos formos buvo liaudies ddainos, šokiai, pasakojamoji tautosaka, apeigos. Vėlyviems pagoniškos kultūros relitikams priskiriamos talkos, šeimyninių įvykių apeigos (vestuvės, vardynos, laidotuvės).

Pagonybė padėjo ilgai išlaikyti ir išsaugoti etnokultūrinį savitumą. Bet 14 a. antroje pusėje ji jau neleido modernizuoti visuomenės ir valstybės, perimti kitų kraštų patyrimą.

Vidurinių amžių Lietuvos kultūra

Lietuva tapo krikščioniška Europos valstybe Jogailos ir Vytauto laikais. Jie įteisino Katalikų bažnyčią valstybėje ir sukūrė jos materialinį pagrindą.

Krikštas pakeitė vertybinį visuomenės nusistatymą. Visi pokyčiai, įvykę valstybės valdyme, visuomenės gyvenime ir kultūros plėtroje, vadinami eeuropizacija. Šį reiškinį reikėtų suprasti kaip Europoje viešpatavusių universalių pažiūrų ir elgsenos normų perėmimą bei įtvirtinimą LDK gyvenime.

Pagonybės laikotarpiu daugiau kaip 100 metų trukęs karas su Ordinu vakaruose ir Lietuvos skverbimasis į rytus kūrė vienpusišką visuomenės mentalitetą. Lietuvių tautos intelektualinis elitas ėmė plėtoti diplomatinę kultūrą ir karo meną. Šiose srutyse Lietuvos kultūra buvo arčiausiai Europos. Tą rodo moderni mūrinių gynybinių pilių architektūra, fortifikacinė įranga, karybos laimėjimai.

Lietuva buvo atsilikusi kitose kultūros srityse: neturėjo rašto,nebuvo švietimo ir raštijos centrų. Lietuva vartojo 3 rašto kalbas: lotynų, kanceliarinę slavų ir vokiečių. Lietuvių kalba buvo tik šnekmoji.

Raštui plisti ypač padėjo XIV a. pabaigoje Vytauto sukurta valstybės kanceliarija. Kanceliarine slavų kalba XV a. pirmoje pusėje buvo parašytas pirmasis istorinio pobudžio veikalas – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis.

Svarbiausias švietėjiškas pokytis po krikšto – pirmųjų mokyklų atsiradimas. 1397 m .paminėta pirmoji žinoma mokykla, veikusi prie Vilniaus katedros. 1397 m. karalienės Jadvygos rūpesčiu Prahoje buvo įsteigta Lietuvių kolegija. Nuo XV a. studijų centru tapo Jogailos įkurtas Krokuvos universutetas. Gotikos stilius Vakarų Europoje plitęs nuo XII a. vidurio, LDK pasirodė XIV a. antroje pusėje, išplito XV amžiuje ir paliko daug architktūros ir meno paminklų. Gotikinė kultūra plito iki XVI a. vidurio.

Renesansas ir reformacija

Vėliausiai Europoje priėmusi krikštą Lietuvos visuomenė į reformacijos sąjūdį įsitraukė beveik tuo pat metu kaip ir jį subrandinę kraštai. Lietuvoje jau XVI a. 3 – 4 dešimtmečiuose liuteronai pradėjo savo veiklą.

Daugelis LDK bajorų ir didikų vaikų iš Vakarų Europos aukštųjų mokyklų parsivežė naujų idėjų ir bandė jas realizuoti Lietuvoje. Su reformacija į LDK atėjo ir Renesanso kultūra.

Su Renesansu ir reformacija prasidėjo nauja spausdinto žodžio era – XVI a. 3 dešimtmečio pradžioje Pranciškus Skorina Vilniuje įkūrė spaustuvę. 1547 m . Prūsijos kunigaikštystėje išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo ‘‘Katekizmas,, .

Reformacija Lietuvoje suklestėjo XVI a. antroje pusėje. Reiškėsi 3 srovės: liuteronų, kalvinistų ir arijonų. Visos jos polemizavo tarpusavyje ir su sparčiai kylančia kontrreformacija.

Lietuvos architektūrai ir dailei būdingi įvairūs stiliai, plitę vienas greta kito: XVI a. šalia gotikinių buvo statomi ir renesansinio stiliaus pastatai.

Vilniaus universitetas. Barokas

LDK kultūrinės, politinės, ekonominės ir socialinės raidos aplinkybės, išsimokslinusių žmonių poreikis lėmė aukštosios mokyklos atsiradimą. 1570 m. Vilniuje įkurta Jėzuitų kolegija 1579 m. buvo performuota į universitetą. Jėzuitai tikėjosi jį paversti kovos su reformacija centru.

XVII a. vid. LDK švietimas tapo prieinamas visiems visuomenės sluoksniams. Daugėjo ir vidurinių mokyklų. Įsteigus universitetą, LDK susikūrė ištisa švietimo sistema, tačiau mokyklų tinklas nneprilygo pažangiausioms Vakarų Europos valstybėms. Vilniaus universitetas tapo rimta atsvara Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetams. Jau iki XVII a. vid. švietimas ir mokslas sumažino LDK visuomenės atotrūkį nuo Vakarų Europos kraštų.

Kultūros istorikai iki šiol tebesvarsto, kada prasidėjo LDK kultūrinis nuosmukis, kodėl jis buvo gilesnis, negu kaimyninėje Lenkijoje. Tą lėmė sunkūs XVII a. vid. karai su Rusija ir Švedija. Pasibaigus katalikų ir protestantų kovai, Katalikų bažnyčia prarado dalį kūrybinės jėgos ir naujumo, nyko ir ideologinių vertybių sistema, prasidėjo politinio elito polonizacija.

Šiuo kultūros nuosmukio laiku keistai atrodo XVII . antroje pusėje – XVIII a. pirmoje pusėje suklestėjusi baroko architektūra ir menas. LDK didikai fundavo prabangių bažnučių statybą. Sunkiausiais karų ir epidemijų laikais miestuose, ypač Vilniuje, buvo pastatytos įspūdingos, puošnios bažnyčios ir rūmai.

Lietuvos Baroko architektūra užima reikšmingą vietą Šiaurės rytų ir Vidurio Europos baroko architektūroje. Jos saviti bruožai sukūrė lietuvišką baroko mokyklą. Šią kultūrą, išoriškai puošnią ir įmantrią, bet iš vidaus menkai kitusią, sukrėtė, pastūmėjo iš sąstingio pradėjusios plisti Švietimo epochos idėjos.

Švietimo epocha

Lietuvoje švietimo idėjos pradėjo plisti nuo XVIII a. vidurio. 1726 m. buvo įsteigta Vilniaus kolegija, 1728 – 1745 m. kolegijų įkurta Panevėžyje, Raseiniuose, Ukmergėje.

Uždraudus Jėzuitų ordiną, ligi tol vadovavusį švietimui, 1773

m. buvo įkurta Edukacinė komisija – pirmoji Europoje pasaulietinė švietimo institucija. Komisija stengėsi suvalstybinti švietimą ir įvesti vieną sistemą. Edukacinė komisija sumodernino ir supasaulietino mokymą Vilniaus universitete ir vidurinėse mokyklose – įvedė gamtos ir tiksliuosius mokslus. Išplėtė parapinių mokyklų programą: be mokymo skaityti ir bažnytinių maldų, įvedė privalomą rašymą ir skaičiavimą, bendrojo lavinimo elementai imti jungti su praktiniu žemės ūkio, amatų įgūdžių ugdymu. 1775 m. prie Edukacinės komisijos įkurta Vadovėlių rengimo draugija leido matematikos, fizikos, logikos, botanikos vadovėlius. Bet jie bbuvo leidžiami tik lenkų kalba.

Nuo XVIII a. antrosios pusės Lietuvoje plito klasicizmas ir iš pradžių reiškė demokratines, šviečiamąsias tendencijas. Lietuvos klasicizmui darė įtaką romantinė tautiškumo idėja ir vietos tradicijos.

Tautinė kultūra

Miestietiškoje aplinkoje labiausiai atsiskleidė luomonių skirtumų nykimo, kultūrinės integracijos ir demokratėjimo tendencijos.

Lietuvos visuomenės sandara XIX a. buvo archaiška. Magnatai ir bajorai savo išskirtinumą visur pabrėždavo, bet kalbos jie nelaikė tautinės priklausomybės kriterijumi. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje viešpatavo bajoriškoji kultūra, tačiau oopozicijos jai praktiškai nebuvo. Mat nebuvo trečiojo luomo, todėl negalime kalbėti apie jo kultūrą.

Tarp bajoriškos ir liaudiškos kultūros buvo tam tikras ryšys. Abi buvo kaimo kultūros sudėtinės dalys. Nuolatinę saveiką stiprino bendras tikėjimas. Visa tai sudarė sąlygas atsirasti llietuvių tautinės kultūros daigams.

Rusinamos Lietuvos kultūrinio gyvenimo šviesulys XIX a. tebebuvo Vilniaus universitetas. Universitetas sudarė sąlygas kurtis šviesuomenei, inteligentijai, be jo būtų neįmanoma tautinės kultūros plėtra. Daugėjo išsilavinusių žmonių, iš Vakarų atnešamos idėjos ugdė tautinę savimonę. Universiteto profesorių iniciatyva atsirado pirmosios mokslo ir kultūros draugijos.

Mokslas ir aukštesnio lygio literatūra XIX a. vidurio Lietuvoje buvo pateikiama rusų ir lenkų kalbomis, todėl ypač reikšmingos lietuvių tautinei kultūrai buvo pasaulietinės inteligentijos pastangos lietuviškai rašyti ne tik elementariąją literatūrą, bet ir mokslo leidinius, perimti dalį kultūros sričių, kurios iki tol priklausė bajorų viršūnei. Demokratinės kultūros židinių tuo metu daugiausia buvo provincijoje. Sostinė Vilnius buvo bajoriškos kultūros tvirtovė.

Po 1863 m. sukilimo visa oficialioji Lietuvos švietimo ir kultūros sistema buvo nukreipta rrusinimo tikslams. Boikotuojant valdišką mokyklą pradėtos kurti slaptos lietuviškos mokyklos. Šios mokyklos buvo dviejų tipų: nuolatinės ir kilnojamosios. Mokyklos padėjo lietuviškosios pedagogikos pamatus.

Vidurines mokyklas imta skirstyti luominiu principu: dalis apskrities mokyklų buvo pavadintos bajorų mokyklomis, dalis – miestiečių mokyklomis. Susiaurintos vidurinių mokyklų programos: pašalinta lenkų kalba ir literatūra,Lenkijos ir Lietuvos istorija, gamtos mokslai, rusų kalba padaryta dėstomąja, pradėta taikyti luominius varžymus, įvestas mokestis už mokslą. Svarbiausias būdas valstietijai prasimušti į žmones buvo kunigų seminarija.

Tautinės kultūros draudimo metai

Spauda yyra viena pagrindinių civilizuotos visuomenės žiniasklaidos priemonių. Iki XIX a 4 dešimtmečio knygos ir periodinė spauda buvo leidžiama lenkų kalba, o po 1830 – 1831 m sukilimo oficialioji spauda tapo rusiška.

Po 1863 m. sukilimo caro valdžia uždraudė leidybą lotyniškomis raidėmis, lietuviams bruko rusišką raidyną, graždanką. Motiejus Valančius suorganizavo knygų spauzdinimą Rytų Prūsijoje ir gabenimą į Lietuvą. Pradėtas leisti politinio pobūdžio žurnalas ,,Aušra‘‘, kuris propagavo tautinį samojingumą, pasisakė prieš rusinimą. 1887m. pradėtas leisti katalikiškas žurnalas ,,Šviesa‘‘.

Carizmo įvesto spaudos draudimo sąlygomis pradėta slapta rengti mėgėjiškus vaidinimus, vadinamus lietuviškuosius vakarus.

Kultūrinės priespaudos atoslūgis

Lietuvių tautai, ypač valstietijai, priešinantis, caro valdžia buvo priversta 1904 05 07 panaikinti spaudos draudimą. 1906m. įsikūrusi katalikiška švietimo draugija ,,Saulė‘‘ įvairiose Lietuvos vietose steigė mokyklas, skaityklas, Kaune suorganizavo mokytojų kursus. 1907 04 04 įkurta Lietuvių mokslo draugija. 1909m. buvo sudaryta mokyklinių vadovėlių leidimo komisija.

Lietuvių dailės plėtotei didelės įtakos turėjo 1907 01 09 surengta pirmoji vieša lietuvių liaudies ir profesionalios dailės paroda. Žinomiausi tapytojai: Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius, Adomas Varnas Jaroševičius, Petras Kalpokas, Juozas Šileika. Skulptoriai: Petras Rimša, Juozas Zikaras. Išsiskyrė didelės fantazijos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba.

Didelės įtakos lietuvių muzikos raidai turėjo Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Miko Petrausko ir M.K.Čiurlionio kūryba ir visuomeninė veikla.

Organizuoto kkultūrinio gyvenimo raida rodė didelius Lietuvos visuomenės pokyčius. Lietuva kultūriškai tapo nepriklausoma gerokai anksčiau, negu ji pasidarė politiškai nepriklausoma.

Lietuvos Tarybos veikla

Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui, kultūrinis gyvenimas krašte vėl apmirė. Sąlygos susirūpinti kultūros likimu susidarė tik 1917 09 21, išrinkus Lietuvos Tarybą.

1917 10 06 Tarybos posėdyje Justinas Staugaitis pateikė rezoliuciją dėl Lietuvos mokyklų padėties, kurioje reikalavo nutraukti germanizavimą, pradinėse mokyklose panaikinti privalomą vokiečių kalbą. 1918 01 05 Lietuvos Taryba sudarė Švietimo reikalų komisiją. 1918 01 15 Lietuvos Taryba įsteigė Šalies archyvų ir aktų skyrių.

Įsteigti 3 departamentai: Pradinių mokyklų, Bendrojo ir specialiojo lavinimo aukštesniųjų mokyklų, Aukštųjų mokyklų. Vėliau buvo įkurti Dailės ir meno bei Atskirasis departamentai.

Nepriklausomos Lietuvos kultūra

1922m. paskelbtas Privalomo mokymo įstatymas. Pagal šį įstatymą ketverių metų pradinės mokyklos lankymas buvo privalomas 7-14 metų amžiaus vaikams. 1924 m. sudarytas visos Lietuvos pradinių mokyklų tinklas. Nuo 1933 m. pradėtos steigti bendrojo lavinimo 6 skyrių pradinės mokyklos. Per pora nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje iš esmės buvo likviduotas neraštingumas, įgyvendintas visuotinis pradinis mokymas.

1919-08-20 buvo paskelbtas Aukštųjų mokyklų įstatymas. Nuo 1917 m. pradėtos steigti progimnazijos – nepilnos vidurinės bendrojo lavinimo mokuklos.

1936 m. pradėta mokyklų reforma – įvestas 7 metų vidurinis mokymas. Sudarytos 2 tipų gimnazijos: kklasikinės ir realinės. Klasikinių gimnazijų programose vyravo humanitariniai dalykai, o realinių matematika ir gamtos mokslai.

1919 m. buvo įsteigtos pirmosios amatų ir technikos mokyklos.

Nepriklausomybės laikais (1922 – 1940) universitetas išdavė 3790 diplomų.

Atgavus Vilnių, buvo atkurtas Vilniaus universitetas. 1924 m. įsteigta Žemės ūkio akademija, 1936 m. įkurta Veterinarijos akademija, 1931 m. – Aukštoji karo mokykla, 1933 m. – Kauno konservatorija, 1934 m. – Prekybos institutas, 1935 m. – Klaipėdos pedagoginis institutas.

Lietuvos teatras tiesioginio, nenutrūkstančio ir vientiso palikimo iš praeities nepaveldėjo. Jį teko kurti. Juozas Vaičkus įsteigė lietuvišką vaidybos studiją, parengė pirmąją profesionalių aktorių grupę.

1920 m įvyko pirmasis spektaklis – H.Zūdermano ,,Joninės‘‘. 1925 m. įkurtas Valstybės teatras.

Muzikinio gyvenimo centras 1919-1940 buvo Kaunas. Kaune 1924 m. įvyko pirmoji visos Lietuvos dainų šventė.

1920 m A.Žmuidzinavičius atgaivino Dailės draugiją Kaune. 1930 m. susikūrė Nepriklausomųjų dailininkų draugija. 1932 m. įsikūrė ,,Ars ‘‘ grupuotė, kuri skatino kurti savitą dailės stilių. 1932-1933 m. veikė dailininkų ir rašytojų draugija ,,Linija‘‘.

Pirmieji nepriklausomybės metai buvo kūrybinių ieškojimų laikotarpis. Daugelis architektų projektavo paprastų, racionalių, saikingų formų pastatus. Vengta prabangos, pigių ir laikinų efektų.Per trumpą nepriklausomybės laikotarpį sumodernėjo pastatų architektūra, pagerėjo statybos darbų kokybė.

Kultūra per pirmąją sovietų okupaciją

Pirmoji sovietų okupacija

sujaukė Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Pradėta naikinti tautinė Lietuvos mokykla ir švietimo sistema. Sustabdytas naujų knygų leidimas, uždarytos organizasijos ir nekomunistinė periodinė spauda. 1940-08-14 įvyko mokytojų suvažiavimas, kuriame buvo peikiama nepriklausomos Lietuvos švietimo sistema ir aukštinama TSRS švietimo sistema.

Iš knygynų, skaityklų, bibliotekų išimti A.Smetonos raštai, jo knygos ir knygos apie jį. Susiaurintas lietuvių literatūros dėstymas, įvesta rusų kalba, komunistų partijos istorija, TSRS konstitucija. Sukurta visuomenės sekimo sistema.

Kultūra nacių okupacijos laikais

1941 – 1944 m laikotarpiu Lietuvos kultūrinė veikla iišgyveno dar vieną sukrėtimą. Vokiečiai reikalavo daugiau pamokų skirti vokiečių kalbai, sumažinti gimnazijų skaičių, steigti daugiau amatų ir prekybos mokyklų. Vokiečiai norėjo kuo daugiau jaunimo panaudoti karinei tarnybai ir neugdyti šviesuomenės.

Kaip ir bolševikinės okupacijos metais, vokiečiai naikino bei grobė Lietuvos kultūrines vertybes. Manoma, kad per karą ir nacių okupaciją buvo sunaikinta apie 3 mln. knygų.

Kultūrinės problemos per antrąją sovietų okupaciją

Šį laikotarpį galėtume suskirstyti į du laikotarpius: 1) antrosios sovietų okupacijos pradžios, arba totalitarizmo laikotarpį; 2) 1953-1990 mm. postalininį laikotarpį. Per sovietų okupaciją partinis cenzūros ir saugumo aparatas nuolat kontroliavo Lietuvos visuomenės kultūrą ir dvasinį gyvenimą.

1946 m. pradėtas politinis inteligentijos spaudimas. Kūrybinė inteligentija buvo kaltinama pasyvumu, apolitiškumu. Dalis jos buvo ištremta.

Visiems teatrams įvesta griežta ccenzūra. 1948 m. prasidėjęs Lietuvos mokslininkų puolimas tęsėsi iki Stalino mirties. Mokyklos paverstos komunistinės idealogijos židiniais. Stojant į aukštąsias mokyklas, pirmenybė buvo teikiama darbininkų, bežemių ir mažažemių valstiečių vaikams. 1948-1952 m. sugriauti su lietuvių tautos istorija susiję paminklai.

1956 m. į Lietuvos mokyklas buvo grąžinta gimtojo krašto istorija, daug kur suklastota ir ideologizuota. Aukštosiose mokyklose 1960 m. įvestas mokslinis ateizmas, o 1963 m. – mokslinis komunizmas.

1959 – 1961 m. Maskvoje sustiprėjus centralizuoto valdymo šalininkams, vėl padidėjo kultūros ideologizavimas.

7 – 9 dešimtmečiuose ypač suvaržyti humanitariniai ir socialiniai mokslai. Daugelis jaunų žmonių tikėjo skelbiamomis tiesomis. Komunistai ir jų kontroliuojamos masinės informacijos priemonės skelbė, kad tik tarybų valdžia rūpinasi istorijos ir kultūros paminklais, remia nacionalistinę kultūrą.