Lietuvos mokslo ir studijų raida

Turinys

Įvadas

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mokslo ir studijų sistemos teisinė padėtis

ir reformos 6

Aukštųjų mokyklų reforma

Valstybiniu mokslo institutu reformos

Lietuvos švietimo sistema :

➢ Ikimokyklinis ugdymas

➢ Bendrasis lavinimas

➢ Profesinis mokymas

➢ Studijos aukštesniosiose mokyklose

➢ Studijos aukštosiose mokyklose

➢ Papildomas ugdymas

Išvados

Literatūra

Įvadas

Kas yra mokykla? Kiekvienas atsakytų, kad tai švietimo įstaiga, kur

perduodamos ir įsisavinamos žinios.Teoriškai susistemintos žinios apie

tikrovę yra vadinamos mokslu.Be teorinio pagrindo neįmanomas joks žžmonijos

veiklos progresas.Žinių paieška ir jų sisteminimas- mokslininkų darbas.

Žmogus yra šviečiamas įvairiausiais būdais – per paskaitas, renginius.Bet

efektyviausias būdas – mokymas.Mokymas – organizuota ugdytinių veikla,

vadovaujama ugdytojo, turinčio aiškų tikslą – mokslinimas, o rezultatas –

išmokslinimas : žinojimas, mokėjimas, įgudimas.

Lietuvos mokslas ir studijos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje

Lietuvos jaunimas studijavo Krokuvoje.

XV a. pabaigoje Lietuvos didiku vaikai pasiekdavo ir renesansines Italijos

bei kitu šalių universitetus. Per 1440-1490 m. į Lietuvą grižo 40

bakalaurai, 13 magistrai, 2 mokslu daktarai.

Lietuvos aukštojo mokslo ištakos siejamos su Vilniaus universiteto įkūrimu

(1579 m.), kuris ttapo pirmuoju LDK ir Rytų Europoje.

Prielaidų pirmajam Lietuvos universitetui atsirado 1570 m. įsteigus Jėzuitų

kolegija. To meto Lietuvos šviesuomenė suprato aukštosios mokyklos steigimo

būtinybę, kai kurie didikai skyrę tam lėšų, ir 1579 m. XIII a. buvo įkurta

Vilniaus akademija. Akademija greitai tapo intelektualiniu LLietuvos centru.

Į universitetą buvo priimami bajorų ir miestiečių vaikai iš visos LDK ir

užsienio.

XVI a. pabaigoje universitete dirbo 11 -12, XVII a. a. pradžioje 14 –15, o

dar vėliau – 18 profesorių. Universitete jau 1586 m. mokėsi per 700

studentų, 1597 m. – 800, 1618m. – 1210.

XVII a. viduryje universitetas pasiekė savo mokslines veiklos viršūnę.

Vilniaus universitetas vis tik nebuvo vienintelis kelias mokslui plisti.

Kaip ir ankščiau LDK jaunuomenė mokėsi įvairiuose užsienio valstybių

protestantiškuose bei katalikiškuose universitetuose. XVI a. juose mokėsi

daugiau kaip 600 studentu iš LDK, XVII a. jų būta per 700.

Studijų ir mokslo sistemos posūkis prasidėjo nuo XVIII a. vidurio. Ji lėmė

Apšvietos amžiaus pedagogines idėjas. 1773 m. sudaryta bendra Lietuvos ir

Lenkijos valstybines švietimo institucijos – Edukacinė komisija – pirmoji

švietimo ministerija (vartojant dabartinį terminą) Europoje. Ji ssukūrė

nauja švietimo valdymo sistemą. Lietuvos mokykloms vadovavo Vilniaus

universitetas (nuo 1781 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausioji

mokykla).

Carinės Rusijos sudėtyje

1795 m., Lenkijos-Lietuvos valstybei žlugus, švietimo ministerijos sukurta

universitetinė sistema Lietuvoje funkcionavo iki 1830-1831 m. Universitetas

buvo pavaldus Peterburge reziduojančiam Vilniaus švietimo kuratoriui. Pagal

1803 m. rusų caro įsakymą ši aukštoji mokykla imta vadinti imperatoriškuoju

universitetu.

Katedrų skaičius universitete buvo padidintas iki 32, o dėstomu dalyku –

iki 55. Studentu ir katedrų skaičiumi universitetas buvo didžiausias

Rusijos imperijoje.

Vakcinacijos ir Motinystės institutai Vilniuje buvo pirmos tokio pobūdžio

įstaigos Europoje.

Pirmoji lietuvių mmokslo draugija 1889 m. buvo įsteigta ne savame krašte,

bet Baltimorėje (JAV). Tik panaikinus spaudos draudimą ir Lietuvoje 1907 m.

carinės valdžios buvo leista įkurti Mokslo draugija, kuri suvaidino labai

svarbų vaidmenį, telkdama krašto intelektualus, skatindama lituanistinius

ir kt. tyrinėjimus.

Atsikūrusioje Lietuvos valstybėje

Paskelbusi 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos

Valstybės Taryba skubino parengti universiteto statutą. 1919 m. spalio 15

d. buvo įsteigti Aukštieji kursai, kurie 1922 m. buvo perorganizuoti į

Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), kuris

ir tapo svarbiausiu šalies mokslo centru.

1939 m., grąžinus Vilnių Lietuvai ir atkūrus Vilniaus universitetą, trys

jo fakultetai buvo perkelti į Vilnių ir sudarė tolesnes Vilniaus

universiteto raidos pagrindą. Lietuviškas Vilniaus universitetas pradėjo

veikti 1940 m. pradžioje.

1922 –1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete mokslo daktaro laipsnį

gavo 59 žmonės.

Be minėtų aukštųjų mokyklų, 1918–1940 m. Lietuvoje veikė tokios aukštosios

mokyklos: Klaipėdoje – Prekybos institutas, Telšiuose – Žydų rabinų

aukštoji mokykla.

Nuo 1939 m. sausio 1 d. pradėjo veikti pirmoji stambesnė mokslo įstaiga,

išlaikoma iš biudžeto. Šio instituto pagrindu 1941 m. sausio 16 d. buvo

įkurta Lietuvos SSR mokslu akademija, pokario metais tapusi svarbiausia

mokslo organizavimo institucija Lietuvoje.

Nuo pat vokiečių okupacijos pradžios vokiečių okupacinė administracija

nepalankiai žiurėjo į Lietuvos aukštųjų mokyklų veiklą. 1943 m. kovo 17 d.

vokiečių okupacinės administracijos įsakymu Vytauto Didžiojo ir Vilniaus

universitetai bei kitos Lietuvos aukštosios mmokyklos buvo uždarytos, kelios

dešimtys mokslo ir kultūros veikėjų atsidūrė nacių koncentracijos

stovyklose.

Mokslas ir studijos sovietinėje Lietuvoje

Antroji sovietinė okupacija lietuvių tautai atnešė didžiules represijas ir

protu sunkiai suvokiamus nuostolius. Gulaguose atsidūrė ir daug žymiausių

Lietuvos mokslų atstovų.

Mokslas

Po karo Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, buvo įteisintas sovietinis mokslo

modelis. Svarbiausias mokslinio darbo centras ir koordinavimo įstaiga buvo

Mokslų akademija (MA), kuriai priklausė 12 institutu (1986 m.). Pokario

metais atkurta MA plėtojosi jau pagal sovietišką modelį : moksline veikla

buvo gerokai reglamentuojama, mokslininkus persekiojo tarybinės represijos,

bet Akademijoje reiškėsi pažangi mokslinė mintis. Pokario metais Lietuvai

tapus sudėtine Sovietų Sąjungos dalimi, krašto mokslo institucijos turėjo

vykdyti bendrus visam Sąjungos mokslui uždavinius. Mokslas susidėjo iš

dviejų silpnai susietų sistemų – aukštųjų mokyklų ir MA institutų.

Laikytasi nuostatos, kad mokslas turi būti telkiamas atskiruose

institutuose, o studijos vykdomos tik aukštosiose mokyklose.

Bendradarbiavimas tarp dviejų silpnai susietų sistemų – aukštųjų mokyklų ir

MA institutų buvo tik reta išimtis.

Lietuvoje veikė ir 29 mokslinio tyrimo institutai, priklausę SSRS ir LSSR

ministerijoms bei žinyboms (1985 m.). Iš viso Lietuvos mokslinio tyrimo

institutuose tais metais (kartu su MA institutais) dirbo daugiau kaip 5

tūkst. darbuotojų.

1940 –1990 m. iš viso mokslo daktaro laipsnį gavo 720 žmonės.

Studijos

Lietuvoje pradėtos kurti specializuotos aukštosios mokyklos. Pokario

laikotarpiu atidarytos ir kelios naujos aukštosios mokyklos pvz.: 1944 m.

įkurtas Vilniaus dailės institutas Prieš atkuriant nepriklausomybę

Lietuvoje vveikė 12 aukštųjų mokyklų Daugiausia studentų tose mokyklose buvo

apie 1980 m. – tada jų skaičius viršijo 70 tūkstančių. Ir tada okupacijos

sąlygomis Lietuva išsaugojo teisę aukštosiose mokyklose dėstyti lietuvių

kalbą, dauguma dėstytojų buvo Lietuvoje išugdyti specialistai.

Lietuvoje veikė 12 aukštųjų mokyklų, kuriose studijavo apie 76 tūkst.

studentų

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mokslo ir studijų sistemos teisinė padėtis

reformos

Dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, kai kuriose aukštosiose

mokyklose prasidėjo diskusijos dėl studijų turinio ir struktūros reformos

bei dėl šių institucijų valdymo tobulinimo. Visa tai sudarė prielaidas

visos aukštojo mokslo sistemos struktūros pokyčiams, prasidėjusiems atkūrus

Lietuvos nepriklausomybę. Studijų ir mokslo reforma skatino ir 1989 m.

įsikūrusi Lietuvos mokslininkų sąjunga.

1991m. vasario 12 d. LR Aukščiausioje Taryboje buvo priimtas Mokslo ir

studijų įstatymas, kuriuo patvirtintos mokslo ir studijų reformos kryptys.

Įgyvendinant Mokslo ir studijų įstatymą Lietuvoje buvo įkurta respublikinė

mokslo ir studijų savivaldos institucija –Lietuvos mokslų taryba, kuri tapo

Seimo ir Vyriausybės ekspertine mokslo ir studijų organizavimo ir

finansavimo klausimais.

Lietuvos mokslų akademija tapo valstybės remiama institucija.

Mokslo ir studijų plėtros klausimai nagrinėjami Lietuvos aukštųjų mokyklų

rektorių, Valstybinių mokslo institucijų direktorių bei Lietuvos studijų ir

mokslo institucijų senatų pirmininkų konferencijose ir Lietuvos mokslų

akademijoje. Nuo 1994m., -įkurta Švietimo ir Mokslo ministerija. 1998m.

balandžio 1 d. prie LR švietimo ir mokslo ministerijos buvo įsteigtas

Mokslo ir studijų departamentas, kuris atsako už valstybės politikos

įgyvendinimą mokslo, studijų ir

technologijų plėtros srityse.

Aukštųjų mokyklų reforma

Įgijus vidurini išsilavinimą, aukštesniojoje mokykloje galima siekti

aukštesniojo

išsilavinimo, žemesnio už aukštąjį. Aukštesniosios mokyklos Lietuvoje

pradėtos steigti 1920 metais. Sovietu švietimo sistemoje aukštesniosios

mokyklos virto specialiosiomis vidurinėmis mokyklomis – technikumais, kur

dėstytas sutrumpintas vidurinės mokyklos kursas ir specialybės dalykai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, technikumai vėl reorganizuoti į

aukštesniąsias mokyklas, kurių studijų programų dauguma skirta vidurinį

išsilavinimą įgijusiems asmenims. Greta valstybinių ėmė kurtis ir privačios

aukštesniosios mokyklos.

2000 m. kovo 21 d. priėmus Aukštojo mokslo įstatymą, patvirtintą, kad

aukštojo mokslo valstybinės ir nevalstybinės institucijos yra dviejų tipu:

universitetai ir kkolegijos.

Dabar Lietuvoje yra 19 valstybinės (10 universitetai, 5 akademijos ir 4

kolegijos) bei 7 nevalstybinės (4 universitetinio tipo ir 3 kolegijos)

aukštojo mokslo institucijos.

Valstybinių mokslo institutų reformos

1991 m. skirtingai, negu buvo tikėtasi, per devynerius metus institutų

ryšiai su aukštosiomis mokyklomis sustiprejo, bet jie liko savarankiškomis

mokslo įstaigomis, prie jų dar prisidėjo keliolika anksčiau įvairioms

žinyboms ar ministerijoms priklausiusių institutų, tad dabar Lietuvoje yra

29 valstybiniai mokslo institutai. Nors jie yra įteisinti galiojančio

Mokslo ir studijų įstatymo, tačiau nuolat keliamas klausimas dėl jų statuso

ir ateities.

Mokslo ir studijų ssistemos reforma Lietuvoje ėmesi spartinti tik 1997 m.

Vyriausybės sukurtos dvi ekspertų grupės. Jos inicijavo mokslo institutų ir

aukštųjų mokyklų veiklos vertinimą, pasitelkus Lietuvos mokslininkus. Pagal

vertinimo rezultatus institutai buvo suskirstyti į kelias grupes, tačiau po

ilgų diskusijų visiems institutams, bet skirtingam laikui, buvo ppaliktas

ankstesnis statusas, tiesa, jų finansavimas šiek tiek susietas su veiklos

produktyvumu.

Minėtos komisijos padarė išvada, kad “sprendimų esminiais mokslo ir studiju

klausimais formulavimas atiduodamas Lietuvos mokslo tarybai, Lietuvos

aukštųjų mokyklų rektorių konferencijai bei valstybinių mokslo institutų

direktorių konferencijai, o šios institucijos dėl savo struktūros ir

formavimo principu gali tik stabilizuoti esamą situaciją”. Tad prie

Švietimo ir mokslo ministerijos buvo įkurtas Mokslo ir studijų

departamentas, kuriam buvo pavesta formuoti ir įgyvendinti valstybinę

mokslo ir studijų politiką.

2000 m. kovo 21 d. priėmus Aukštojo mokslo istatymą, vyriausybės mokslo

politikos nuostatas turi įtvirtinti naujas “Mokslo ir studijų istatymas”.

Suformulavus tolesnės reformos principus, detalius vertinimo kriterijus bei

finansavimo taisykles, 2001 m. numatoma įvykdyti valstybinių mokslo ir

studijų institucijų sistemos restrukturizacijos reforma.

Lietuvos švietimo sistema

Dabartinė Lietuvos švietimo sistema apima šias ugdymo, lavinimo ir mokymo

sritis:

[pic]

Ikimokyklinis ugdymas

Ikimokyklinio amžiaus vaikai, tėvų (ar globėjų) pageidavimu, ugdomi

lopšeliuose, darželiuose ir darželiuose-mokyklose.Darželyje nesiekiama

išmokyti vaikus skaityti ir rašyti, tai tik pasirengimo etapas.(vaikai

pratinasi sukaupti dėmesį, drausmina save, skatinamas vaikų

aktyvumas.Siekiama sužadinti vaikų norą išmokti skaityti ir rašyti.)

Našlaičiai ir beglobiai vaikai ugdomi vaikų globos įstaigose. Valstybė

remia ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą namie, teikia kompensacines

išmokas. Šeimoms, ugdančioms ikimokyklinio amžiaus vaikus namie, švietimo

ir sveikatos apsaugos įstaigos teikia metodinę, diagnostinę ir konsultacinę

pagalbą.

Bendrasis lavinimas

Bendrasis vidurinis išsilavinimas įgyjamas dvylikos metų trijų pakopų

bendrojo lavinimo mokykloje. Mokyklos pakopos gali sudaryti savarankiškas

įstaigas, t. y. pradinė: 1–4 kklasės (6 (7)–10 (11) metų amžiaus) – 4

metai(pradinės mokyklos tikslas – padėti vaikui įsitraukti į visuomenės ir

tautos kultūrinį ir socialinį gyvenimą); pagrindinė: 5–10 klasės (10

(11)–16 (17) metų amžiaus) – 6 metai; vidurinė : 11 – 12 klasės (16 (17)–18

(19) metų amžiaus) – 2 metai. Mokslo metų trukmę jose reglamentuoja

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.

Atskiro tipo bendrojo lavinimo mokyklos yra gimnazija ir tarptautinio

bakalaureato mokykla. Gimnazijos teikia pagilintą, profiliuotą bendrąjį

išsilavinimą ir kelia mokyklos moksleiviams aukštesnius reikalavimus. Jų

1–4 klasių kontingentą paprastai sudaro 9–12 metus besimokantys

moksleiviai. Lietuvoje yra tokio profilio gimnazijos: humanitarinio

(klasikinių ir (arba) šiuolaikinių kalbų, socialinių mokslų), realinio

(gamtos mokslų, techninę, ekonominę), menų (dailės, muzikos). Į

humanitarinio ir realinio profilio gimnazijas stojama baigus aštuonias

bendrojo lavinimo mokyklos klases. Mokslas trunka ketverius metus. Menų

gimnazijose mokslo trukmė – nuo šešerių iki devynerių metų. Baigusiems

suteikiamas bendrasis vidurinis išsilavinimas ir įteikiamas brandos

atestatas.

Bendrasis vidurinis išsilavinimas gali būti įgyjamas ir atitinkamo lygio

profesinėse mokyklose.

Suaugusieji bendrąjį išsilavinimą gali įgyti suaugusiųjų bendrojo lavinimo

mokyklose (mokymo centruose), bendrojo lavinimo mokyklų suaugusiųjų

skyriuose (klasėse).

Sanatorijose gydomi moksleiviai bendrąjį išsilavinimą gali įgyti

sanatorinėse bendrojo lavinimo mokyklose.

Specialiosios mokyklos skirtos neįgaliems vaikams. Prie šių mokyklų

priskiriamos ir sunkiai auklėjamų vaikų globos įstaigos.

Jaunimo mokyklos teikia pradinius darbo įgūdžius ir bendrojo lavinimo

žinias. Šiose mokyklose mokosi tie, kurie nepritampa ar nenori mokytis

kitose mokyklose.

Profesinis mokymas

Profesinis išsilavinimas įgyjamas ir ttobulinamas profesinio mokymo

įstaigose (profesinėse mokyklose, profesinio mokymo centruose, kursuose ir

specializuotose profesinio mokymo įstaigose) bei įmonėse. Profesinis

mokymas siejamas su bendruoju lavinimu.

Į profesines mokyklas paprastai priimami moksleiviai, įgiję pagrindinį ar

bendrąjį vidurinį išsilavinimą. Profesinį mokymą reglamentuoja Lietuvos

Respublikos profesinio mokymo įstatymas. Profesinės mokyklos teikia ne tik

pirminę profesinę kvalifikaciją, bet ir bendrojo lavinimo žinias.

Profesinis mokymas yra keturių tipų:

• I tipas – pradinis (bazinis) profesinis ugdymas. Mokosi ne jaunesni kaip

14 metų moksleiviai, nebaigę pagrindinės bendrojo lavinimo mokyklos, bet

siekiantys įgyti paprasčiausią profesiją. Mokslas trunka nuo dvejų iki

trejų metų. Pageidaujantiems sudaroma galimybė įgyti pagrindinį bendrąjį

išsilavinimą.

• II tipas – vidurinis profesinis ugdymas. Mokosi moksleiviai, baigę

pagrindinę bendrojo lavinimo mokyklą. Mokslas trunka trejus metus. Baigus

suteikiama tik profesinė kvalifikacija. Moksleivių amžius –15 (16)–17 (18)

metu.

• III tipas – vidurinis profesinis ugdymas. Šis mokymas skirtas baigusiems

pagrindinę bendrojo lavinimo mokyklą ir norintiems įgyti profesinę

kvalifikaciją kartu su brandos (vidurinės mokyklos) atestatu. Mokslas

trunka ketverius metus. Moksleivių amžius 15 (16)–19 (20) metų. Pagrindinio

profesinio mokymo trečiojoje pakopoje teikiama profesinė kvalifikacija ir

bendrasis vidurinis išsilavinimas. Šios pakopos bazėje atsiranda

technologinės gimnazijos klasės. Jos tikslas užtikrinti bendrojo lavinimo

ir profesinio mokymo dermę ir kokybę, sudarant prielaidas profesinei

kvalifikacijai įsigyti, tęsti technologines studijas aukštojoje ar

aukštesniojoje mokyklose.

• IV tipas – povidurinis profesinis ugdymas. Jis skirtas baigusiems

vidurines mokyklas, bet norintiems įgyti darbininko kvalifikaciją.

Moksleivių amžius – 18 (19) metų. MMokymosi trukmė priklauso nuo profesijos

sudėtingumo (nuo vienų iki dvejų metų). Mokykla baigiama 20 (21) metų

amžiaus.

Pagal II, III ir IV tipų programas įgyjama to paties lygio profesinė

kvalifikacija.

Studijos aukštesniosiose mokyklose

Specialistus su aukštesniuoju išsilavinimu rengia aukštesniosios mokyklos.

I aukštesniąsias mokyklas stojantys asmenys privalo turėti bendrąjį

vidurinį išsilavinimą.

Studijos šiose mokyklose trunka nuo dvejų iki ketverių metų. Aukštesniosios

mokyklos gali turėti bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo skyrius.

I aukštesniųjų mokyklų studijų programas gali būti įtraukiamos su aukštąja

mokykla suderintos ir jos akredituotos programos (moduliai), atitinkančios

bakalauro kvalifikacinio laipsnio reikalavimus. Tęsiant studijas aukštojoje

mokykloje, šios studijų programos (moduliai) gali būti įskaitomos.

Studijos aukštosiose mokyklose

Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymas (2000 03 21) įteisina

binarine aukštojo mokslo sistema -universitetai ir kolegijos.

Aukštasis išsilavinimas – tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba

vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes

studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Pagrindinės studijos – tai

pirmosios pakopos nuosekliosios universitetines bei neuniversitetines

studijos.Vientisosios studijos – tai aukštesnei profesinei kvalifikacijai

įgyti skirtos studijos, kai derinamos pirmosios ir antrosios pakopų

universitetinės studijos.

Universitetiniu pagrindiniu studijų trukme yra 4 studijų metai,

neuniversitetiniu pagrindiniu studijų trukme – ne mažiau kaip 3 studijų

metai. Bakalauras – kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui,

išėjusiam nuosekliųjų universitetinių studijų pirmosios pakopos studijų

programa. Baigus bakalauro studijas, gali būti tęsiamos specializuotos

profesines arba magistratūros studijos.

Magistratūra – asmens profesinei ir mokslinei kvalifikacijai kelti skirtos

antrosios pakopos nuosekliosios universitetinės studijos. Magistratūros

studijų trukme yra

ne trumpesne kaip 1,5 ir ne ilgesnė kaip 2 studijų

metai. Rezidentūra – antrosios pakopos universitetinės studijos, skirtos

medicinos studijas baigusiems asmenims rengti medicinos praktikai.

Specialiųjų profesinių studijų trukmė yra ne trumpesnė kaip 1 ir ne ilgesnė

kaip 2 studijų metai. Asmuo, turintis magistro kvalifikacinį laipsnį, gali

stoti i doktorantūra.

Doktorantūra – tai mokslininkams rengti skirtos trečiosios (aukščiausios)

pakopos universitetinės studijos, moksliniai tyrimai ir disertacijos

rengimas. Baigus magistratūra, doktorantūros trukmė yra ne ilgesnė kaip 3

metai, o baigus specialiąsias profesines ar vientisąsias universitetines

studijas, – ne ilgesnė kaip 4 metai. Meno aspirantūra – trečiosios

(aukščiausios) pakopos universitetinės studijos, skirtos aukštosios

mokyklos meno dalykų dėstytojams rengti ir menininkams specializuotis. Meno

aspirantūros trukmė – ne ilgesnė kaip 2 metai.

Doktorantas rengia ir viešai gina daktaro disertacija daktaro laipsniui

įgyti. Teisę skelbti priėmimą ir suteikti daktaro laipsnį pagal mokslo

kryptis mokslo ir studijų institucijoms Lietuvos mokslo tarybos teikimu

suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybiniai mokslo institutai,

siekdami mokslo ir studijų integracijos, organizuoja bendras su

aukštosiomis mokyklomis doktorantūros studijų programas.

Papildomas ugdymas

Norintieji papildomai ugdomi įvairiomis formomis organizuotose švietimo

institucijose: meno, sporto, kalbu, technikos ir kitokio profilio

mokyklose, kursuose, būreliuose.

Išvados

Švietimo sistemai žmogus priklauso nuo kūdikystės iki brandos.Švietimo

sistemos poveikis vieniems pasibaigia po visuotinio mokymo, apie 18- tus

gyvenimo metus(jeigu toliau nesimoko), kitiems- 22-ais ar net 24-ais

gyvenimo metais.Turint galvoje, kad švietimo sistemoje ugdymas yra

privalomas ir sistemingas, suprantama išskirtinė jo rreikšmė brandinant

žmogų, todėl visose šalyse tam skiriamas toks didelis dėmesys.Mūsų šalyje

ši sistema nuolat pertvarkoma.Nesibaigiantys ieškojimai ne tik pabrėžia

susirūpinimą, bet ir parodo, kad ja dar esame nepatenkinti; mūsų šalies

švietimo sistema dar iki galo neatlieka išskirtinio vaidmens ugdant žmogų

svarbiausiu jo vystymosi tarpsniu- bręstant.

Taigi, sparčiai besikeičiančioje darbo rinkoje labai svarbu turėti gerą

profesinį pasirengimą ir išsilavinimą. Nemažiau svarbu išsiugdyti ir

nuolatinio mokymosi įgūdžių Naujos technologijos, naujos komunikacijos ir

informacijos priemones, sąlygoja profesijų kaita vienos nyksta, kitos

atsiranda.Gyvenime vis dažniau susidaro institucijų, reikia tik tobulinti

turimą kvalifikaciją, bet ir įgyti antrą ar net trečią profesiją.

Mūsų amžiuje mokytis tenka ir baigus mokyklą, nes žmonijos patyrimas

sparčiai gausėja, todėl mokykloje gautų žinių nebeužtenka.Taigi šiais

laikais tenka visiems mokytis: jaunoji karta perima sukauptą patyrimą, kad

galėtų jį toliau gausinti o vyresnieji jį turtina naujais atradimais

materialinės aar dvasinės kultūros sferoje, pažindami tai, kas nauja.

Todėl nuolatinis mokymasis tampa būtina sąlyga siekiantiems gyventi

prasmingai, turtingai ir laimingai.

Literatūra

R. Broniukaitis, Mokslo daktarai Lietuvoje (1940-1990 m.), Mokslas ir

Lietuva 91/2.

R. Karazija, Valstybiniai mokslo institutai reformų kryžkelėje Mokslo

Lietuva, Nr.19 (221)- 21 (223), 2000.

A.Liekis, Mokslo Lietuvoje apžvalga iki 1842m.) //Mokslas ir Lietuva 90/1.

Švietimas ir mokslas Lietuvoje kraštotvarka, 1998

V. Jakavičius ‘’Pedagogika kultūros darbuotojams’’, ‘’Žmogaus ugdymas’’

Lietuvos Respublikos Kultūros ir Švietimo Ministerijos Leidybos

Centras’’Ikimokyklinio ugdymo gairės’’