Lietuvos užsienio politika po Prahos

LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA PO PRAHOS

(Pranešimas TSPMI metinėje konferencijoje 2002-11-29)

Kaip daug kas pasakytų, Lietuvos pakvietimas į NATO š.m. lapkričio 21 d. Prahoje įvykusiame NATO viršūnių susitikime yra vienas svarbiausių valstybingumą antrą kartą XX amžiuje atkūrusios Lietuvos užsienio politikos rezultatų ir, dar daugiau, vienas svarbiausiu Lietuvos istorijos įvykių. Tarp minėtų rezultatų jį būtų galima lyginti gal tik su Nepriklausomybės akto paskelbimu 1990 m. kovą ar su Rusijos kariuomenės išvedimu 1993 m. rugpjūtį. O visos daugiaamžės Lietuvos istorijos kontekste natūraliai peršasi jo ppalyginimas su 1569 metų Liublino unija, nors toks palyginimas gali kelti įvairias asociacijas.

Lietuvos politikoje, ir ypač užsienio politikoje, buvo įprasta nuolat kelti vis naujus konkrečius ir pakankamai aiškiai apibrėžtus tikslus ir tai buvo tikrai ne pats blogiausias dalykas. Kadaise siekėme ekonominio savarankiškumo TSRS sudėtyje, po to suvereniteto, po to nepriklausomybės, po to tarptautinio diplomatinio pripažinimo, Rusijos kariuomenės išvedimo, o nuo 1994 – ilgai ir nuosekliai – narystės NATO ir ES. Dabar kai abu tikslai jau pasiekti ar tuoj bus ppasiekti, tokia nuostata reikalauja, regis, kelti naujus strateginius Lietuvos užsienio politikos tikslus, kurių Lietuva turėtų siekti, tarkime artimiausius kelis ar kelioliką metų. Tačiau aš nemanau, jog šiandien ar rytoj reikia strimgalviais formuluoti naujus tikslus, kurie galėtų pakeisti tuos, kuriuos jau, eesą, pasiekėme. Bet pasvarstyti apie tai, su kokiomis problemomis galime susidurti ateityje ir kokiomis nuostatomis turėtume vadovautis, matyt, tikrai verta.

Visų pirma derėtų, aišku, skirti, trumpalaikę ir ilgalaikę Lietuvos užsienio politikos perspektyvą. Visateisiais NATO ir ES nariais tapsime, matyt, beveik tuo pačiu metu, turbūt, 2004 m. gegužę. Kol kas neatrodo, kad narystės dokumentų ratifikavimas šioms organizacijoms priklausančiose valstybėse bus labai komplikuotas procesas, bet vis dėlto jam reikės skirti pakankamai daug dėmesio siekiant, kad jis vyktų sklandžiai ir nepasikliaujant, kad juo pasirūpins atitinkamų šalių vyriausybės. Istorija su Airijos referendumais dėl Nicos sutarties ar kiek ankstesnė istorija su Danijos referendumais rodo, kad vyriausybės pozicija nebūtinai automatiškai sutampa su visuomenės pozicija. Kaip žinome, Vakarų Europos šalių viešoji nuomonė yra daug mažiau palanki ES pplėtrai nei jų vyriausybės, todėl Lietuvos politikams ir diplomatams artimiausiu metu darbo tikrai nestigs. Trumpalaikiai Lietuvos užsienio politikos uždaviniai bent jau daugiašalių santykių srityje pakankamai aiškūs.

Narystė NATO ir ES neabejotinai uždės daugiau apribojimų savarankiškai LR užsienio politikai – ji turės atitikti Aljanso ir Sąjungos bendrąsias užsienio politikos nuostatas. Todėl Lietuvai reiks padėti nemažai pastangų bandant daryti įtaką ES BUSP taip, kad ji labiau atitiktų Lietuvos interesus. Žinoma, daug kas priklausys nuo to, kaip evoliucionuos pati BUSP, nes šiandien daugeliu ttarptautinių klausimų ES neturi vieningos nuomonės ir BUSP iš dalies vis dar tėra daugiau projektas nei realybė. Tais atvejais, kai ES ir Lietuvos interesai ne visiškai sutaps, reikės toliau ginti, aišku, Lietuvos interesus, kaip tai ir iki šiol buvo daroma, pavyzdžiui, tranzito į Kaliningradą sąlygų klausimu. Bet jau dabar tenka, deja, konstatuoti, kad ES ir Rusijos susitarimas šiuo klausimu Lietuvai kelia ir kels nemažai problemų. Dar labiau apgailėtina yra ta aplinkybė, kad šis susitarimas yra dvišalis ES ir Rusijos, o ne trišalis Lietuvos, ES ir Rusijos susitarimas. Lietuva dar nėra ES narė, o šiame susitarime ji de facto traktuojama taip tarsi ja jau būtų ir ES turėtų teisę kalbėti jos vardu perdaug neatsižvelgdama į Lietuvos poziciją jos suverenitetą liečiančiu svarbiu klausimu. Tai nėra pats geriausias Lietuvai pasiustas Briuselio signalas ir jis aiškiai rodo, kad Lietuvai tapus ES nare jai teks ryžtingai ginti savo nacionalinius interesus taip pat ir ES BUSP kontekste.

Lietuva turės užimti ir aiškesnę nei šiandien poziciją ES evoliucijos, jos funkcionavimo, sąrangos, konstitucijos klausimais. Iki šiol, esant už ES ribų, nors ir dalyvaujant svarstant ES ateities klausimus, pvz. Konvente, racionalu buvo laikytis palyginti atsargios ir nuosaikios pozicijos. Tapus visaverčiu ES nariu, galima bus reikšti, manau, ir drąsesnes idėjas. Iki ššiol, jeigu neklystu, Lietuva nėra apsisprendusi, ar jos interesus geriau atitinka ES federacinis modelis, ar kitas, vadinamas įvairiai, bet kurį paprastumo dėlei galima vadinti konfederaciniu. Tiesa, ES jau seniai peržengė įprastines konfederacijos ribas, bet klausimas, ar ES veikloje turi dominuoti bendrijos metodas ar, atvirkščiai, Sąjungoje turi išlikti stiprus nacionalinių valstybių ir Viršūnių tarybos vaidmuo, yra išties svarbus ir turėtų daryti didesnę įtaką Lietuvos politikai Europos Sąjungoje. Noras išlaikyti kuo didesnę taip neseniai dar atgauto suvereniteto dalį, skatinantis atmesti federalistinį ES evoliucijos modelį yra natūralus, bet tiek Lietuvos, tiek ir daugelio kitų mažesnių ES narių ir šalių-kandidačių ekspertai linksta prie nuomonės, kad stiprios centrinės ir bendrijos metodo pagrindu veikiančios ES institucijos yra geresnė alternatyva nei didžiųjų Europos valstybių dominavimas konfederaciniame, tarpvyriausybinio bendradarbiavimo metodu grindžiamame Europos Sąjungos modelyje.

Kitą, mano galva dar svarbesnę ilgalaikės Lietuvos užsienio problemą būčiau linkęs pavadinti padalinto ar dvigubo lojalumo problema. Jos ir visų pirma jos konteksto analizei ruošiuosi skirti pagrindinę savo pranešimo dalį. Ši problema plauks iš Lietuvos narystės vienu ir tuo pačiu metu dviejose organizacijose, kurių santykiai pastaruoju metu toli gražu nėra idealūs. Turiu galvoje, aišku, NATO ir ES.

NATO ir ES yra skirtingos, nors ir bendradarbiaujančios organizacijos. Tiek NATO, tiek ir ES ateičiai didelės įtakos turės JJAV ir Europos santykiai. Nemažai daliai tyrinėtojų ir ekspertų šiandien atrodo, kad JAV ir (Vakarų) Europos strateginė sąjunga, kuri suvaidino tokį svarbų vaidmenį šaltojo karo laikais, patiria gilią krizę. Jeigu į į JAV ir Europos santykių perspektyvą žiūrėsime atsižvelgdami į jų būklę nuo XVIII a. pabaigos iki XXI a., tai turėsime konstatuoti, kad XX a. antros pusės strateginė partnerystė toli gražu nėra toks natūralus ir savaime suprantamas dalykas, kaip mes paprastai linkę galvoti ir vargu ar reikia remtis prielaida, kad ji tęsis amžinai.

Ši partnerystė pasibaigus šaltajam karui ėmė vis labiau ir labiau silpti, o Amerikos ir (Vakarų) Europos santykiai komplikuotis. Stiprėjanti ir glaudžiau besiintegruojanti, aiškiau savo interesus suvokianti Europos Sąjungą norėjo tapti mažiau priklausoma nuo JAV, o tam tikra prasme ir nuo NATO – Aljanso, kuriame Amerika aiškiai dominuoja ne tik kariniu, bet ir politiniu požiūriu. Žinoma, bent jau kol kas ES negali ir nesiruošia perimti teritorinės gynybos uždavinių, kurių vykdymui NATO visų pirma ir buvo sukurta, bet vykdydama dar 1992 metais suformuluotus Petersbergo uždavinius, ES vis aiškiau siekia būti mažiau priklausoma nuo JAV.

Vykdydama Petersbergo tipo uždavinius, Europos Sąjunga turi remtis ne tik BUSP, bet ir bendra saugumo ir gynybos politika. Kadangi šios abi politikos sritys persikloja, tai faktiškai galima

kalbėti apie bendrąją ES užsienio, saugumo ir gynybos politiką. Jos formavimąsi lemia Europos interesai, kurie, kaip mano daugelis analitikų, nėra visiškai identiški JAV interesams, ir pasaulinėje arenoje negali būti reikiamai reiškiami neturint jokių karinių tų interesų įgyvendinimo priemonių.

Vakarų vienybei pamažu, nors ir nedramatiškai mažėjant ir JAV vaidmeniui Europoje silpstant, pati Europa, kurią įkūnija besiplečianti Europos Sąjunga, pradeda kitaip matyti savo vietą pasaulyje. Priešindamasi amerikiečių siekiams išlaikyti politinę Europoje vykstančių procesų kontrolę, Europa, nuo XVI amžiaus pradžios iki XX amžiaus pradžios aaiškiai dominavusi pasaulyje, siekia XXI amžiuje tapti vienu iš pasaulio galios centrų, kuris bent pagal kai kuriuos galios parametrus būtų palyginamas su JAV ar, pavyzdžiui, Kinija. Lisabonoje prieš porą metų ES iškėlė sau labai ambicingą uždavinį – apie 2010 metus tapti pasaulinės ekonomikos lyderiu ir varančiąja jėga.

Siekdama tapti vienu iš pasaulinių galios centrų Europa negali ignoruoti tokio centro karinio matmens. Karinė galia jai reikalinga ne tiek teritorinei gynybai užtikrinti, kiek įveikti kitus šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Savarankiško galios centro karinė jjėga, net jei ji skirta riboto pobūdžio uždaviniams vykdyti, negali tokiu mastu priklausyti nuo kito galios centro – JAV karinės galios. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Europą pradėjo mažiau dominti jos saugumo ir gynybos identitetas NATO rėmuose ir kodėl ES bbendrąją užsienio ir saugumo politiką papildė jos bendroji saugumo ir gynybos politika.

Vienas svarbiausių jos elementų ir rezultatų – greitojo reagavimo pajėgų, galinčių vykdyti Petersbergo tipo uždavinius, sukūrimas. Ankstesnės JAV administracijos iš esmės priešinosi savarankiško europiečių karinio potencialo kūrimui. G.W.Busho administracijos požiūris į pastaruosius ES žingsnius karinėje srityje yra, regis, dar mažiau palankus nei B.Klintono. Šiaip ar taip amerikiečiai tiek anksčiau, tiek ir dabar linkę pabrėžti, kad ES greitojo reagavimo pajėgų kūrimas neturėtų skaldyti NATO. Bene labiausiai jie pasisako prieš atskirų, nepriklausomų nuo NATO karinio planavimo ir vadovavimo struktūrų kūrimą argumentuodami, kad tai ves į nereikalingą ir netgi žalingą jau egzistuojančių NATO struktūrų dubliavimą. Nemažos dalies ES lyderių požiūris yra priešingas – be savų karinio planavimo ir vadovavimo struktūrų ES ginkluotosios ppajėgos liks priklausomos nuo NATO, taigi ir nuo JAV. Tai reikštų, kad jos bus iš esmės JAV, o ne ES kontroliuojamos pajėgos.

Tam, kad ES kuriamos kad ir nedidelės ginkluotosios pajėgos galėtų veikti visiškai nepriklausomai nuo NATO, dar labai daug kas turi būti padaryta, ypač logistikos srityje. Bet pirmieji organizaciniai žingsniai kuriant savarankiškas Europos ginkluotųjų pajėgų vadovavimo struktūras jau žengti – įkurti Politinis ir saugumo komitetas, Karinis komitetas bei Karinis Štabas (vykdantis, tiesa, kol kas karinės ekspertizės, o ne karinio vvadovavimo funkcijas). Kuriamos bei plėtojamos ir karinės-techninės struktūros, turinčios įgalinti ES vykdyti karines operacijas nesinaudojant NATO resursais. Vienu iš paskutinių konkrečių ES planų šioje srityje yra transporto lėktuvo A-400 ir palydovinės Galileo sistemos kūrimas.

ES kaip faktiškai naujos politinės-karinės, o ne vien tik ekonominės-politinės sąjungos statusą atspindi ir tai, kad nuo 2001 m. sausio prasidėjo institucinis NATO ir ES bendradarbiavimas: reguliarūs susitikimai ambasadorių ir užsienio reikalų ministrų lygmeniu. ES siekį aiškiau atriboti savo karinių pajėgų vadovavimo struktūras nuo NATO aiškiai liudija tas faktas, kad ES Karinio komiteto vadovu buvo paskirtas Šiaurės Atlanto aljansui nepriklausančios ES valstybės – Suomijos – generolas Gustavas Hagglundas.

Kai kas Europoje, ir ypač Prancūzijoje, ES kuriamas greitojo reagavimo pajėgas linkę traktuoti tik kaip būsimosios Europos armijos, kuri ateityje būtų pajėgi vykdyti ne tik Petersbergo, bet ir teritorinės gynybos uždavinius, užuomazgą. Kol kas tai neatrodo realistiška. Europos armija tebėra žydra svajonė vieniems ir košmaras kitiems. Tačiau europiečiams perimant didesnę Europos gynybos naštos dalį, savarankiškų europietiškų karinio planavimo ir valdymo struktūrų kūrimas, kuriam JAV iki pastarojo laiko ryžtingai priešinosi yra iš esmės neišvengiamas. O tokių struktūrų sukūrimas yra būtina, nors ir nepakankama Europos armijos atsiradimo prielaida.

Tiesa, be įvairių karinių, finansinių bei technologinių Europos Sąjungos karinio matmens plėtojimo sunkumų egzistuoja ir tteisinės problemas. Nepriklausomų (nuo NATO ir JAV) ir vieningų Europos ginkluotųjų pajėgų kūrimo ir panaudojimo klausimus galėtų išspręsti tik Europos konstitucija. Tačiau bent jau iki 2004 metų Europos Sąjunga tikrai jos neturės.

Vis dėlto daug didesnių nei buvo numatyta Helsinkyje ir platesnes funkcijas galinčių atlikti Europos ginkluotųjų pajėgų sukūrimas po keletos ar keliolikos metų yra įmanomas ir, tiesą sakant, gan tikėtinas dalykas. ES ir NATO santykių transformacija tokiu atveju iš esmės reikštų, kad Euro-Atlantinės gynybos bendrijos struktūra galėtų radikaliai pakisti: iš vienpolės ji galėtų tapti dvipole. Dabar Aljanse aiškiai dominuoja JAV. Europai plėtojant savo gynybinius pajėgumus ir vykdant savarankišką saugumo ir gynybos politika, atsirastų antras polius, kurį amerikiečiai galų gale imtų traktuoti kaip tikrą, lygiavertį (bent jau politine prasme) partnerį, o ne jaunesnįjį brolį. Siekdama tokio statuso Europa, aišku, turėtų skirti daug daugiau lėšų gynybai ir tikslingiau jas panaudoti.

Intensyviai vykstant diskusijoms dėl NATO ateities ir dėl Amerikos vaidmens aljanse išaušo 2001 metų rugsėjo 11-oji. Formalus NATO atsakas į rugsėjo 11 d. antpuolį buvo ir greitas, ir ryžtingas. Pradėjęs veikti pagal penktąjį Vašingtono sutarties straipsnį, Šiaurės Atlanto aljansas pademonstravo tą vienybę, kurios iš jo ir buvo tikimasi beveik visais jo egzistavimo metais. Ta vienybė, tiesa, kiek susilpnėjo po Šaltojo karo pabaigos, kkai bendras aljanso narių priešas – galinga ir agresyvi Tarybų Sąjunga nustojo egzistuoti. Bet 2001 metų rudenį paaiškėjo, kad atsirado ar, tiksliau, aktyvavosi naujas ir ne mažiau pavojingas priešas – terorizmas. Jis (kaip ir komunizmas) turėjo tarptautinį pobūdį ir todėl visai natūralų buvo laukti, kad ir atsakas į tarptautiniam saugumui iškilusią grėsmę turi būti tarptautinis. Kaip NATO šalis JAV galėjo pasinaudoti narystės Aljanse teikiamais privalumais ir siekti, kad operacija Afganistane būtų vykdoma kaip NATO operacija, o pats Aljansas taptų kovos su tarptautiniu terorizmu lyderiu, centru ir štabu. Tačiau JAV iš esmės iš karto atmetė tokią galimybę ir NATO kaip organizacijos resursais nutarė nesinaudoti.

Tas aiškiai antraeilis vaidmuo, kurį NATO vaidino Afganistano operacijos metu ir, pridursime, taip pat visos kovos prieš tarptautinį terorizmą kontekste verčia daugelį politikų ir analitikų rimtai abejoti organizacijos reikšme ir ateitimi. Tokios abejonės buvo pradėtos reikšti iškart po Šaltojo karo pabaigos, bet niekada jos nebuvo tokios gausios ir garsios kaip per metus, prabėgusius nuo 2001 m. rugsėjo 11 d.

Kodėl amerikiečiai iš esmės nepageidavo, kad NATO realiai pradėtų veikti pagal penktąjį straipsnį ir kad atsakas į tarptautinio terorizmo iššūkį būtų kolektyvinis viso Aljanso atsakas? Priežasčių yra keletas. Bene svarbiausia yra ta, kad remdamiesi operacijų Balkanuose patirtimi amerikiečiai nutarė,

kad iš formalių bet technologiškai atsilikusių sąjungininkų naudos, grynai kariniu požiūriu, nedaug. Greitai ir sėkmingai karinei operacijai jie veikiau trukdo, o ne padeda. Todėl po rugsėjo 11 JAV, nepaisant aljanso gerų norų, nusprendė veikti iš esmės vienašališkai. Remdamiesi JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo suformuluota nuostata, kad “misija turi lemti koaliciją, koalicija neturi lemti misijos”, jie subūrė plačią neformalią tarptautinę koaliciją, kurioje dalyvavo, aišku ir NATO šalys, bet ne NATO kaip organizacija.

Kyla esminis klausimas, ar NATO tikrai gali tapti kovos su ttarptautiniu terorizmu štabu, kaip norėtų organizacijos vadovai, nes daugelio svarbių tai kovai uždavinių sprendimas tikrai nepriklauso NATO (bent jau dabartinio NATO) kompetencijai ir juos sprendžiant gal net Europos Sąjunga Amerikai galėtų būti vertingesnis partneris. Tačiau kaip jau minėjome, būtent amerikiečių ir europiečių, vis labiau save identifikuojančių su ES, santykių perspektyvos, yra gan neaiškios.

Europiečių (išskyrus gal Tony Blairą, bet tikrai ne visus britus) ir amerikiečių nuomonių skirtumai karo Irake ir daugeliu kitų tarptautinės politikos klausimų – nuo ekologinių problemų sprendimo iki TTarptautinio Baudžiamojo teismo jurisdikcijos – kelia, matyt, ne ką mažesnį pavojų pasauliniam saugumui nei tarptautinis terorizmas. Vakarų pasaulio vienybė jau daugiau kaip pusę šimtmečio buvo tarptautinio saugumo garantas. Kaip pastebi daugelis ekspertų ir tyrinėtojų, ši vienybė dabar mažėja. Po metų, kkurie prabėgo nuo rugsėjo 11, europiečiai ir amerikiečiai yra mažiau vieningi nei 2001 m. rugsėjo 10, jau nekalbant apie tų pačių metų rugsėjo 12. Europos besąlygiška parama Busho administracijai, deklaruota tuoj pat po rugsėjo 11 įvykių, išnyko beveik taip pat staiga.

Žinoma, George’as Robertsonas su tuo nesutiks. Tačiau daugelis analitikų yra įsitikinę kad Naujasis ir Senasis kontinentai tolsta vienas nuo kito. Šį procesą, kaip pagrįstai pastebėjo Robertas Kaganas, amerikiečiai ir europiečiai mato labai skirtingai.1

Europiečiai kaltina amerikiečius vienašališkumu, unilateralizmu, kurio jie, tiesa sakant kaip ir didelė likusio pasaulio dalis, negali priimti ir pripažinti teisėtu. Jų nuomone, tvirtindamas, kad misija turi lemti koaliciją, o ne atvirkščiai, Rumsfeldas netiesiogiai išreiškė abejonę nuolatinių koalicijų, pastovių aljansų, taigi ir paties NATO egzistavimo būtinumu.

Amerikiečiai tvirtina, kad jjie tiesiog priversti veikti vienašališkai. Jie gan dažnai primena Madelaine Albright žodžius apie tai, kad JAV veiks daugiašališkai, kai tai įmanoma ir vienašališkai, kai tai būtina. Tokios nuostatos priežastis, kaip jau minėjome, paprasta: dėl prarajos tarp JAV ir Europos karinių galimybių europiečiai dažniau amerikiečiams trukdo, o ne padeda. Jų dalyvavimas varžo Jungtines Valstijas politiškai, bet jų realus indėlis į rimtas karines operacijas yra menkas.

Amerikiečiai ir europiečiai žvelgia į pasaulį iš skirtingos perspektyvos – vieni iš galios, kiti iš silpnumo. EEuropiečiai yra ne mažiau egoistiški nei amerikiečiai – būdami kariniu požiūriu silpni, jie siekia spręsti problemas diplomatiniais ir kitais nekariniais būdais. Karinėmis priemonėmis tarptautinių problemų išspręsti jie negali paprasčiausiai dėl to, kad neturi reikiamų karinių pajėgumų. Todėl pasaulis, kurį jie siekia sukurti, labai jau panašus į Europos Sąjungą, kurioje įstatymai ir taisyklės yra svarbesnis dalykas nei karinė jėga.

Amerikiečiai į tai atsako, kad pati Europos Sąjunga galėjo atsirasti ir sėkmingai plėtotis tik todėl, kad ji formavosi ir vystėsi po saugiu amerikiečių kariniu skėčiu. Pasaulis už Europos Sąjungos ribų yra visai kitoks ir jame karinė galia buvo ir lieka svarbesnė už tarptautinę teisę ir tarptautines institucijas. Tokiame pasaulyje, deja, kai kada tenka veikti vienašališkai.

Tiek dėl amerikiečių ir europiečių karinių galimybių didžiulių skirtumų, tiek dėl jų pasaulio vizijos skirtumų beveik nėra abejonių, kad XXI amžiaus tarptautinėje politikoje NATO nevaidins tokio svarbaus vaidmens, kokį aljansas vaidino XX amžiaus antroje pusėje. Lietuva, faktiniu savo užsienio politikos prioritetu Nr. 1 dar 1994 m. pasirinkusi NATO, svarbiausiu savo partneriu Vakaruose iki šiol laikė JAV. Stojimo į NATO kontekste tai buvo pagrįstas pasirinkimas. Bet pasiekus šį tikslą, verta sustoti ir susimąstyti: kuri iš šių organizacijų – NATO ar ES – Lietuvai yra svarbesnė ir ne vien tik ssaugumo užtikrinimo požiūriu?

Nepaisant viso džiaugsmo dėl Lietuvos pakvietimo į Šiaurės Atlanto Aljansą, reikia atvirai pasakyti, kad NATO ateitis šiandien yra gan miglota, nes Aljansas buvo įkurtas kovoti su grėsme, kurios šiandien nebėra, o kovojant su naujomis grėsmėmis tarptautiniam saugumui jis reikšmingais rezultatais dar negali pasigirti ir dėl daugelio aplinkybių, įskaitant ir jo regioninį pobūdį, su globalinėmis tarptautinio terorizmo ar masinio naikinimo ginklo platinimo grėsmėmis jam kovoti, net ir radikaliai pakeitus jo struktūrą ir veiklos būdus, bus itin sunku.

ES tokios krizės nei 1989-1991, nei 2001 nepergyveno. Veikiau atvirkščiai, Šaltojo karo pabaiga atvėrė prieš ES naujas perspektyvas ir bent iš dalies ji jomis sugebėjo pasinaudoti ir ne vien tik plėtimuisi. ES turi daugybę problemų, bet nemanau, kad jas būtų galima vadinti egzistencinėmis. Jos perspektyvos tikrai yra šviesesnės nei NATO.

Jeigu iš tikrųjų yra taip, tai Lietuvos užsienio politikos kryptį iš dalies reikėtų toliau keisti orientuojantis daugiau į ES nei į JAV. Tuo atvejų, kai abiejų pasaulinių galios centrų (bent jau ekonomine ir politine prasme) pozicijos tarptautiniais klausimais skiriasi, reikia veikiau orientuotis į tą centrą, kurio dalimi Lietuva pati yra, ir vengti šizofreniško susidvejinimo. Nepaisant JAV kaip vienintelės likusios supervalstybės statuso, Lietuvos užsienio politika ateityje turėtų būti labiau išbalansuota tarp Amerikos ir EEuropos.

Greta narystės NATO ir ES trečias pamatinis LR užsienio politikos tikslas buvo gerų santykių su kaimynais palaikymas. Pasiekus du pirmuosius tikslus, turėtume skirti daugiau dėmesio šiai užsienio politikos sričiai. Mes jausimės žymiai tvirčiau ir saugiau būdami euroatlantinių struktūrų nariais, bet tai nereiškia, kad narystė jose automatiškai išspręs visas mūsų santykių su kaimynais problemas. Bet ši narystė turėtų padėti palaikyti stabilius ir konstruktyvius santykius su Rytų kaimynais ir ne tik su Rusija bei Baltarusija, bet ir su Ukraina. Lietuvos užsienio politika ateityje turėtų būti geriau išbalansuota ne tik tarp Amerikos ir Europos, bet ir tarp Vakarų ir Rytų.