Lietuvos valstybingumas po Liublino unijos, III Statutas
TURINYS
I ĮVADAS ……….. 2
II LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS
Unijos sudarymo priežastys ……….. 3
Unijos sudarymo teisinė prigimtis ……….. 4
III ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI
Karaliaus valdžia ……….. 5
Seimo ir Senato valdžia ……….. 7
IV TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS
Rengimas, paskelbimas, spausdinimas ……….. 8
Trečiojo Statuto teisės bruožai ……….. 10
V LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALSTYBINIAI ORGANAI
Lietuvos generalinis seimelis arba generalinis suvažiavimas ……….. 14
Lietuvos Kunigaikštystės centriniai valdymo organai. ……….. 16
Lietuvos komisijos. ……….. 18
Pavietų seimeliai. ……….. 19
Teismo organai ……….. 20
VI IŠVADOS ……….. 22
Literatūros sąrašas ……….. 24
I. ĮVADAS
Valstybingumas gali būti suprantamas keleriopai. Visų pirma tai yra valstybės sinonimas; gali būti valstybės elementas jos susidarymo procese; valstybė ir visa, kas su ją susiję (valstybingumo ir visuomeninio politinio gyvenimo sritys, politinės partijos, piliečių teisės iir pareigos, teisės sistema, teisėtumas, teisėtvarka ir panašiai); visa, kas valstybiška ir skiriasi nuo visuomeninių dalykų. Valstybingumo samprata atspindi klasikinius santykius, visuomenės klasikinę struktūrą, apibūdina visuomenę kaip vientisą politinį vienetą.
Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą.
Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nnuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti ssavo valdžia ir įtakingumą.
Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu:
1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios;
2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje;
Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius iir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius.
Pirminė Lietuvos valstybės raida, bbe abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui.
Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją.
II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS
Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos KKaralyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas.
Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uuniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti,
ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes.
Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo ddėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu iir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą.
Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis bbuvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos pponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų.
Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos ffeodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus:
1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu;
2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje;
3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau;
4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje;
5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams;
Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties.
Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo sskirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius.
Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu ddu šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų.
III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI
Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai
vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai.
Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vvyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo.
Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rrinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kkaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą.
Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus uurėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės.
Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus vvaldžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi.
Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą vvalstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę.
Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius.
Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta).
Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai ssuvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių.
Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose.
Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, – bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių,
muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo iir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą.
Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kkaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos iir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas.
Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse.
Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš ddvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nnuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas.
Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo.
Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises.
IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS
Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, ttačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai.
Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti LLietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas.
1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais.
Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik
priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas HHabsburgas.
Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo fformavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką:
– bažnytinė teisė ( pirmoji knyga);
– civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos);
– baudžiamoji teisė (devintoji knyga);
– valstybinė teisė ((dešimtoji, dvyliktoji knygos);
Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aaptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis.
Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių ssantykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės.
Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į ssavo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai.
Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo.
Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento rraštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro.
Tėvas duodavo kraitį
gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį.
Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri – dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį.
Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką ((viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo – piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas.
Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis.
Nusikalstama veika buvo skirstoma į: sskriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka.
Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas.
Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. PPrasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mmokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona.
Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios ppat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia.
Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas ttarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai.
Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas – 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nnusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas – paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta – ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos.
Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo
patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų.
Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą.
Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iiš krašto – buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę.
Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo sskelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui.
Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai bbuvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žžeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.
V. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALSTYBINIAI ORGANAI
Lietuvos generalinis seimelis arba generalinis suvažiavimas. 1588 metų Lietuvos Statutas nustatė, kad Kunigaikštystės visų žemių pasiuntiniai galėtu aptarti reikalus, parengti pasiūlymus didžiajam seimui ir kad seime valstybės reikalai be sunkumų būtų geriau ir greičiau išspręsti, prieš dvi savaites iki seimo ponų tarybos nariai ir Žemės pasiuntiniai turi suvažiuoti į Slonimą aptarti visų pavietų ir žemių instrukcijų, paruošti vieningą pasiūlymą seimui. Slonimo, o vėliau Volkovysko generaliniai seimelio arba suvažiavimo tikslai – suderinti pavietų seimelių instrukcijas ir susitarti Lietuvos Kunigaikštystės reikalais, kad bendrame seime su lenkų feodalų atstovais galėtų ginti savo pozicijas. Į generalinį seimelį atvykdavo karaliaus pasiuntinys, kuris paskelbdavo svarstytinus klausimus. Aptarti klausimai, kurie bus svarstomi seime, surašydavo nutarimą, kuris turėjo tam tikrą juridinę reikšmę. Nutarimą pasirašydavo senatoriai bei bajorų atstovai, ir kancleris pridėdavo antspaudą. Generalinis seimelis turėjo reikšmės ginant Lietuvos savarankiškumą nuo Lenkijos siekimų jį panaikinti. Priešseiminiai suvažiavimai iš esmės (bent iš pradžių), žinoma, buvo ne kas kita, kaip atskiri Lietuvos sseimai (suvereninės piliečių visuomenės atstovų suvažiavimai) prieš suvažiuojant į bendrą seimą su lenkais. Lietuva, lenkų, buvo laikoma atskira provincija. Suvažiavimų priimti nutarimai neturėjo įstatymų galios, nes juose nedalyvaudavo karalius, kuris jų ir nepasirašydavo, bei jie nebuvo įtraukiami į Volumina legum. Ilgainiui generalinis seimelis arba suvažiavimas neteko savo buvusio aktualumo, nes Lietuvos atstovai į jį neatvykdavo. Pavietų seimelių instrukcijose vis rėčiau nurodoma atstovams aptarti valstybės reikalus priešseiminiame Slonimo suvažiavime. 1614 metais Vilniaus generalinis suvažiavimas pažymėjo, kad Slonimo priešseiminis suvažiavimas apleistas. Nutarime senatoriai ir bajorų atstovai raginami jų nevengti, nes jame galima pašalinti įvairius painius Lietuvos Kunigaikštystės reikalus. Vėliau netgi buvo reikalaujama į Slonimo suvažiavimą neatvykusiems atstovams skirti bausmes. 1631 metais Seimas priėmė konstituciją, draudžiančią praleisti Slonimo suvažiavimus. Tačiau Lietuvos bajorų atstovai neatvykdavo į suvažiavimus ir vėliau, nes jiems rūpėjo savo pavieto, o ne bendri valstybės reikalai.
Vazų dinastijos valdymo metais Slonimo suvažiavimai išnyko. Lietuvos feodalų vienybė bendruose seimuose žymiai sumažėjo. Atskiros jų grupuotės ėmė jungtis su Lenkijos feodalų grupuotėmis. Vietoje Slonimo suvažiavimų seimo metu vyko provincijų atstovų sesijos. Jose Lietuvos feodalų pasiuntiniai aptardavo krašto gynimo, kariuomenės išlaikymo, mokesčių paskirstymo ir jų suvienodinimo su lenkų feodalų mokamais mokesčiais klausimas. Tokių sesijų nutarimai buvo skaitomi seimo posėdžiuose ir, juos patvirtinus, įrašomi į Volumina legum. ŠŠitokios seimo konstitucijos buvo tik apie Lietuvos vidaus reikalus. Tačiau dėl feodalų grupuočių tarpusavio varžybų, labai dažnai tokios sesijos nesutardavo. Dėl tarpusavio nesutarimų atstovai , būdavo, visiškai nesusirinkdavo į sesijas.
Kartais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generaliniuose suvažiavimuose dalyvaudavo karalius. Tada jie nesiskyrė nuo Lietuvos Kunigaikštystės seimo ir buvo jos valstybingumo įrodymas. Tokių suvažiavimų šalininkai buvo karaliai Steponas Batoras ir Zigmantas III. Jie stengėsi stiprinti karaliaus valdžią ir tam tikslui bandė panaudoti Lietuvos feodalų generalinius suvažiavimus. Tokius suvažiavimus šaukdavo pats karalius. Jis atsiųsdavo universalą ir nurodydavo, kokius klausimus reikia svarstyti. Pavieto seimeliai išrinkdavo savo atstovus į suvažiavimą ir teikdavo jiems instrukcijas. Suvažiavime dalyvaudavo ir senatoriai. Toksai suvažiavimas nesiskyrė nuo iki unijos buvusio atskiro Lietuvos Kunigaikštystės seimo. Jis svarstydavo dažniausiai gynybinius reikalus.
Greta karinių reikalų ir mokesčių, suvažiavimai svarstydavo ir kitus klausimus. Viename iš suvažiavimu buvo keliamas klausimas dėl feodalų savivaliavimo, buvo pareikalauta, kad senatoriai būtų prie karaliaus, kad būtų paskirtas Lietuvos pakamorė, kad pasienio seniūnai ir dvarų laikytojai gyventų pilyse, kad būtų vykdomi etmonų artikulai, kad Slonine rinktųsi generalinis seimelis prieš bendrą seimą su lenkais, kad būtų pataisyti įstatymai. Nutarimus priimdavo prašymo forma karaliui ir pasiųsdavo jam patvirtinti. Karalius galėjo tokių nutarimų netvirtinti, tačiau, kaip rodo šaltiniai, jis juos tvirtindavo, nes bijojo
bajorų, kurie galėjo išardyti seimą ir neleisti priimti jam reikiamų nutarimų. Tarpuvaldžio metu tokius nutarimus kartais tvirtindavo seimas.
Lenkija buvo nepatenkinta Lietuvos feodalų atskirais suvažiavimais, nes jie nesiderino su unijos aktu. Vėliau generaliniai suvažiavimai buvo šaukiami vis rečiau, nes patys Lietuvos bajorai jų nenorėjo. Jie stengėsi išvengti naujų mokesčių ir prievolių, taip pat aiškino, kad tokie suvažiavimai prieštarauja unijai ir gali išskirti abi tautas. Buvo motyvuojama ir tuo, kad beveik visa valstybės gynimo našta užkraunama ant Lietuvos pečių. Jie paprašė karalių aateityje nuo tokių konvokacijų apsaugoti ir seimui priklausančius klausimus spręsti seime. Tačiau taip pat prašė, kad vienbalsiai nutarta, patvirtinti, o kas priklauso seimui, kad patvirtintų seimas.
Bendri seimai buvo daugiau panašūs į dviejų valstybių delegatų suvažiavimą. Tą patvirtina atskiros lenkų ir lietuvių feodalų atstovų sesijos. Kas trečio seimo maršalka buvo renkamas Lietuvos atstovas. Konstitucijos buvo priimamos abiejų tautų vardu. Seimo teismas lenkų ir lietuvių bylas nagrinėjo atskiromis dienomis. Lietuvos atstovai pasiekdavo, kad seime jų reikalavimai būtų patenkinti. Pagal seimo konstitucijos nnuostatas, kas trečias seimas vykdavo Lietuvoje, tuo buvo pakeista Liublino unijos nuostata, kuri numatė, kad bendro seimo darbo vieta yra tik Lenkijoje.
Nebuvo vienybės ir užsienio politikoje. Visus santykius su Maskvos valstybe tvarkė Lietuvos ministrai ir raštu antspaudavo Lietuvos kancleris. SSutartys ir kiti dokumentai buvo saugomi Lietuvos Metrikoje.
Buvo atskirai organizuojami bajorų visuotiniai šaukimai, pabrėžiant, kad jie ginsis neišeidami už Lietuvos ribų . Pagal senas teises ir papročius, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė organizuodavo visuotinį šaukimą savo sienoms apsaugoti. Seimo konstitucija draudė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms peržengti savo šalies sieną, kviesti kareivius, rinkti maistą ir pašarus. Taip pat pabrėžiama, kad Karūnos kariuomenei peržengti Lietuvos Kunigaikštystės ribas. Tačiau Karūnos kariuomenė dažnai nusiaubdavo ne tik karaliaus, bet ir bajorų bei dvasininkų dvarus. Sienos pažeidimo metu padarytus nuostolius turėjo atlyginti karinė komisija. Jeigu komisijos apskaičiuotas nuostolių dydis nepatenkindavo nukentėjusiųjų, tada Lietuvos atstovai galėjo susitarti su karine komisija seime, dėl žalos atlyginimo. Lietuvos bajorams buvo leidžiama elgtis su lenkų daliniais, įžengusiais į Lietuvos teritoriją, kaip su plėšikais iir juos naikinti, jeigu neturės įrodymų, kad vyksta padėti Lietuvai. Lenkija nepadėjo Lietuvai kare su Maskvos valstybe, nes nenorėjo papildomų mokesčių, o Lietuva atsisakydavo padėti Lenkijai kare prieš turkus, priekaištaudama, kad lenkai atėmė Volyne ir Padolę. Tik pagal seimo bendrą nutarimą Lietuva padėdavo Lenkijai kare su turkais arba kazokais. Tokiu atveju pirma pareikalaudavo, kad Lenkija kareiviams mokėtų algas ir kad Lietuvos sienos būtų tinkamai apsaugotos nuo galimų puolimų. Be to, pabrėždavo, kad precedento negali būti, nes padeda tik sutartu atveju.
Nepaisant nnesutarimų, Lietuvos bajorai pavietų seimeliuose nuolat pabrėždavo unijos su Lenkija būtinumą. Jie vieni negalėjo atsilaikyti prieš Maskvos valstybės ir Švedijos karalystės puolimą. Be to, nenorėjo prarasti unijos dėl gautų naujų teisių ir laisvių.
Lietuvos Kunigaikštystės centriniai valdymo organai. Centriniai valdymo organai buvo visiškai savarankiški. Centriniai urėdininkai buvo maršalkos, kancleris ir pakancleris, paiždininkas ir iždininkas, didysis ir lauko etmonai. Visi jie nebuvo atsakingi karaliui ir veikė savarankiškai, kol neįvykdavo valstybinio nusikaltimo. Lietuvos urėdininkai prie karaliaus dvaro buvo: sekretoriai, referendoriai, rūmų paiždininkas, pakamorė, karužas, kalavijininkas, arklidininkas, paarklidininkas, taurininkas, raikytojas, stalininkas, pastalininkas, pataurininkas, medžioklis, kanceliarijos regentai, metrikų vedėjai, teismų raštininkai, Lietuvos Žemės raštininkai, Lietuvos iždo didieji raštininkai, instignartorius ir painstignatorius. Seime Lietuvos reikalus dėstė kancleris. Be to, seime dalyvaudavo penki Lietuvos ministrai: maršalka, kancleris, pakancleris, paiždininkas ir žemės etmonas. Lietuva turėjo savo kanceliariją, kuri siuntinėjo raštus vaivadoms ir pavietų seniūnams. Lietuvos ministrai saugojos jos teises. Naujai renkamiems karaliams būdavo pateikiamos patvirtintos teisės normos, kad pasiliktų Lietuvos valstybinės tarnybos ir dignitoriams paliekamos jų teisės.
1697 metais Lietuvos feodalai pareikalavo sulyginti abiejų šalių urėdininkų teises Lenkijos ir Lietuvos reikalais. Lenkijos feodalai, bijodami, kad Lietuva nesudarytų unijos su Maskvos valstybe arba su Švedija, sutiko sulyginti etmonų, maršalkų, kanclerių, pakanclerių ir paiždininkų teises. Šiuo aktu Lietuvos centrinių urėdininkų tteisės buvo susiaurintos. Etmonas galėjo laikyti kariuomenė tik seimo nustatytose vietose. Jis turėjo atsakyti teisme už kareivių padarytus ekscesus. Lietuvos kancleris neteko teisės tvirtinti teismų nuosprendžių, kuriuose buvo nustatytos ištrėmimo (banito) ir bajorų garbės atėmimo bausmės. Iš maršalkų buvo atimta teisė teisti bajorus, ir už nepriklausančių jiems bylų sprendimą grėsė Vyriausio tribunolo teismas.
Kiekvienoje šalyje veikė tik jos ministrai ir kiti urėdininkai. Nors seimas vykdavo Lenkijoje, tačiau be Lietuvos maršalkos posėdžiai negalėjo vykti, nes Lietuvos feodalai prašydavo leidimo kalbėti tik pas savo maršalką. Lietuvos vardu karalių pasveikindavo Lietuvos maršalka.
Lietuvos ministrai gynė savo teises. 1609 metais Lietuvos maršalka Kristupas Dorohostaikis įrašė protestą į Karūnos kanceliarijos knygas dėl unijos akto pažeidimo, nes Karūnos maršalka uzurpavo jo teises, pabrėždamas, kad tuo pažeidžia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės ir laisvės.
Civiliniai dignitoriai buvo šie: keturi raštininkai, trys iždo raštininkai, bibliotekos (muziejaus) saugotojas, instigatorius, painstigatorius, karužai, didysis ir lauko etmonai. Žemės urėdininkai buvo: Žemės maršalka, tijūnas, horodnyčius, tiltininkas, statybininkas, raikytojas, arklidininkas, sargybos viršininkas, girininkas, gurguolininkas. Pilies urėdininkai buvo: teismo seniūnas, paseniūnas, pilies raštininkas, pakamaris. Dauguma jų turėjo tik titulą, bet nieko nedirbo.
Remiantis Žygimanto Augusto nutarimu Liublino seime, nustatyti Lietuvos ir Lenkijos maršalkai ir jų veiklos tvarka. Lietuvos maršalkai turėjo būti traktuojami kaip Karūnos dignitoriai. Tačiau Lietuvos feodalų aatstovams kalbėti seime leisdavo tik maršalkos, stebėdamas, kad jie nebūtų pažeminti ar kitaip neteisėtai pasielgta. Jeigu Karūnos maršalkos tarnai sugautų nusikaltimą padariusį Lietuvos bajorą, tai jį teisti galėjo tik Lietuvos maršalka. Tačiau kai nusikaltėlis turėjo dvarus ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, jį galėjo teisti abudu maršalkos drauge. Bylas tarp lenkų ir Lietuvos feodalų taip pat sprendė abu maršalkos, drauge priimdavo ir užsienio šalių pasiuntinius. Kiekvienas atskirai leido dekretus tik savo šalies bajorams. Lietuvos maršalkai buvo paskirtas miestas rajonas, kad jis galėtų apgyvendinti atvykusius iš Lietuvos bajorų pasiuntinius. Jeigu seimas vykdavo Lietuvoje, tai Lietuvos maršalka turėjo tokius pat įgaliojimus kaip ir Lenkijos maršalka Lenkijoje. Maršalkų teises patvirtino Henrikas Valua. Tą patį padarė Zigmantas III ir Vladislovas IV. Kiekvienas maršalka teisė tik savo tautos žmones. Seime bet kuris iš keturių maršalkų galėjo skaityti senatui straipsnius, o po to pasirašyti ir uždėti antspaudą. Karaliaus rūmų maršalka, kol būdavo neatvykęs didysis maršalka, turėjo vienodas teises su pastaruoju. Lietuvos maršalka turėjo visą valdžią, kai karalius būdavo Lietuvoje.
Lietuvos didysis maršalka prižiūrėjo teismo posėdžiautojų darbą.Jis balsuodavo, kai visi balsai pasiskirstydavo lygiosiomis. Jeigu posėdininkų nebūdavo, maršalka sprendė bylas pats. Maršalkų teismui priklausė šios bylos: a) dėl prievartos ir smurto panaudojimo karaliaus buvimo vietoje ir vienos mylios atstumu apylinkėje; b)
dėl skolų, negarantuotų dvarų įkeitimų, bet gautų pagal paskolos raštą arba be jo karaliaus gyvenamajame mieste; c) laikinai gyvenančių asmenų, išskyrus dvarus turinčius bajorus; d) dorovės normų pažeidimo bylos. Be to jam priklausė kainų nustatymas maisto prekėms ir gėrimams, svorio ir ilgio matų nustatymas, visa viešoji tvarka mieste: švaros palaikymas, priešgaisrinė apsauga, žinių rinkimas apie sostinės gyventojus ir apie atvykusius bei įtartinus asmenis.
Karalius nesprendė Lietuvos reikalus liečiančių klausimų be jos ministrų. Pavyzdžiui Žygimantas Augustas rašė Vilniaus vaivadai Mykolui Radvilai, kad jjo nėra Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kanclerio ir ponų tarėjų, todėl Maskvos pasiuntiniai teguls pasilieka Breste ir toliau vyksta į Varšuva. Jis kvietė ponus tarėjus ir kanclerį atvykti ten pat. Pagal seimo nutarimą prie karaliaus buvo abiejų tautų senatoriai rezidentai ir jie kartu su ministrais patardavo karaliui valstybės reikalais. Jie turėjo pasirašyti kanceliarijos parengtus raštus. Maršalkos, kancleris ir paiždininkas greta senatorių rezidentų turėjo rūpintis valstybės reikalais. Grąžinus seną tvarką, ir raštai, mandatai, universalai, privilegijos į Lietuvos Kunigaikštystę buvo siunčiami tik su LLietuvos antspaudu. Privilegijos, mandatai ir universalai karaliaus vardu su sekretoriaus parašu be Lietuvos raštininkų parašų nebuvo išleidžiami, nebent nieko iš Lietuvos raštininkų karaliaus dvare nebūdavo. Tačiau tokių atveju sekretorius pasirašydavo tik mandatus.
Lietuvos centriniai urėdininkai buvo nepriklausomi nuo karaliaus Jono Sobielskio kkaraliavimo metais (XVIII a. pirmoji pusė) Lietuvoje įsigalėjo Sapiegos. Sapiegos sutarė su opozicijoje buvusiais Pacais. Sapiegos reikalavo iš karališkų dvarų duoklių ir rinkliavų, išlaikydavo nepageidaujamus pavietų seimelius, padidindavo arba sumažindavo kariuomenės kontingentus, ginkluoti įsiverždavo į Karūnos žemes ir grobdavo turtą, Volynėje laikė turtą ir nustatė hiberna (žiemos mokestį), nors Volynė buvo Karūnos sudėtyje. Jie tarėsi su Europos valstybių karaliais dėl Lietuvos atskyrimo nuo Lenkijos. Tokiu savo elgesiu Sapiegos sukėlė prieš save bajorus ir dvasininkus. Senatoriai nutarė gintis ir sušaukė bajorus. Sapiegos nusileido ir atsiprašė. Karalius Stanislovas Augustas bandė nuraminti bajorus ir neleisti kilti vidaus karui. Jis paskelbė Sapiegų sutaikymo sąlygas su bajorais: a) Lietuvos ir Lenkijos teisės lygios ir visos galioja; b) kariuomenė bus dislokuota pagal įstatymus, o už jos ppadarytus pažeidimus bus atsakingas etmonas; c)totorių vėliavos, remiančios etmoną bus paleistos; d) etmonui ir paiždininkui bus mokama alga; e) visos privačios pretenzijos bus patenkintos; f) jeigu kuri nors iš šalių pažeistų šiuos punktus, karalius juos nubaus. Bajorai nusileido ir savo pavietų seimeliuose priėmė tokį nutarimą: a) kol seimas nagrinės dvasininkų ir karališkųjų dvarų nusiaubimą, etmonas nuo vadovavimo kariuomenei turi būti nušalintas; b) kariuomenei vadovauti paskirti karužą Oginskį ir leisti išrinkti pavietų komisarus, kurie apmokės kariuomenei asignacijomis; c) totorių vėliavas paleisti iir uždrausti jiems mokėti algas; d) vėliavos, esančios prie etmono, jeigu nenori susivienyti su bajorais, turi būti paleistos; e) kariuomenė turi būti išvesta be nuostolių dvarams; f) iždo dekretams vykdyti turi būti paliktas pulkininkas ir rotmistrai.
Karaliui nepavyko sutaikyti bajorų su Sapiegomis. 1698 metais Vilniuje įvyko bajorų suvažiavimas, kuris pasmerkė Sapiegas ir kvietė bajorus stori prieš juos ginklu. Sapiegos rinko savo kariuomenę. Karalius atsiuntė saksų karinį būrį, generolui Flemingui tarpininkaujant, Sapiegos persimetė į karaliaus pusę. Po dviejų metų bajorai į Vyriausiojo tribunolo rinkimus atvyko ginkluoti. Tribunolo maršalka buvo išrinktas Karolis Radvila, kuris palaikė bajorus. Bajorai reikalavo, kad Sapiegos atsiprašytu, kad galiotų jų ankstesni nutarimai, kad iš Sapiegų būtų atimti visi ministrų postai, apskaičiuotos iždo pajamos, atlyginta nuskriaustiesiems, grąžintos skolos kreditoriams. Sapiegos atmetė bajorų pretenzijas ir juos apkaltino savivaliavimu. Tų pačių metų liepos mėnesį ties Lieponių susitiko bajorų ir Sapiegų būriai. Po pergalės bajorai susirinko į Vilnių ir priėmė nutarimą, kuriame pažymėjo, kad valstybė yra stipri esant stipriai karaliaus valdžiai. Lietuva buvusi taip pat stipri, o dabar susilpnėjo dėl sąjungos su Lenkija. Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu jie skyrė Augustą II ir jam suteikia neribota valdžia. Bajorai atsisakė savo teisių ir privilegijų, suteikdami monarchui neribotą valdžią kaip kadaise ją turėjo Gediminas, Algirdas, Jogaila. Visi ssosto nutarimai bus įstatymai. Prie šio akto prisidėjo Radvilos, Pacai ir Višnevskiai. Augustas II nepriėmė šių sąlygų. Jis pasidavė opozicijai ir Rusijos caro Petro I paveiktas, 1700 metais Vilniaus nutarimą panaikino.
Lenkijos karaliai nebuvo patenkinti Lietuvos didikų viešpatavimu ir todėl vienus nuteikdavo prieš kitus. Kadangi Lietuvoje buvo tik atskiri ministrai, todėl didikai jų neklausydavo Ne seimas ir ne feodalų suvažiavimai lėmė Lietuvos valstybingumą, o didikai, kurie turėjo savo rankose valstybinius postus. Jie tardavosi tarpusavyje ir valstybės reikalais susirašinėjo su kitų valstybių karaliais, siuntė ten savo pasiuntinius ir priimdavo atvykusius užsienio pasiuntinius. Dėl to irgi dažnai kildavo nesutarimų tarp karaliaus ir didikų. Per visą XVII amžių Lietuvos didikai buvo opozicija karaliaus valdžios atžvilgiu. Švedijos dinastijos Vazų valdymo metais viešpatavo Biržų Radvilos kalvinistai. Prieš juos karaliai kėlė kitus didikus katalikus – Katkevičius, Sapiegas. Karalius Jonas Kazimieras norėjo pakirsti galią Jonušo Radvilos, kuris užmezgė ryšius su švedais. Toks didikų elgesys rodė, kad jiems mažai rūpi Lietuvos valstybingumas. Jie lengvai pasiduodavo kitų valstybių politikos įtakai. Lietuvos bajorai, kurių dvarai buvo teritorijoje, atitekusioje Rusijai, tuoj perėjo į Rusijos pusę ir pradėjo priiminėti pravoslavų tikėjimą. Jie mažiausiai rūpinosi Lietuvos valstybės vientisumu ir jos savarankiškumu. Jų pažiūra į Respubliką buvo pagrįsta vien klasiniais interesais. Didikai palaikė ryšius su RRusijos bajorais ir prašė jų, kad užtarų prieš carą ir paliktų jų valdas. Kai Rusijos caras paėmė jų dvarus savo žinion, jie vėl pradėjo grįžti į Lietuvos etmono kariuomenę. Lietuvos didikai prašė Rusijos caro be jų nepriimti sprendimų ir nutarimų, nekeisti Lietuvos visuomeninės ir politinės santvarkos, tačiau kai buvo suvaržytos bajorų teisės ir buvo pareikalauta atlikti tarnystę, jie vėl metėsi Lenkijos pusėn.
Lietuvos komisijos. Čartoriskių iniciatyva 1764 metais buvo sudarytos Lenkijai ir atskirai Lietuvai iždo ir kariuomenės komisijos. Komisijų pirmininkais buvo paiždininkas ir didysis etmonas. Komisijos už savo darbą buvo atsakingos seimui. Lietuvos Kunigaikštystės komisijos posėdžiavo du kartus per metus po šešias savaites. Ji turėjo keturis bylų rejestrus: finansinio pobūdžio – į jas buvo pakviesdavo instigatorius, remiantis iždo tarnautojų pranešimais apie pažeidimus; prekybinio pobūdžio bylos; užsieniečių iškeltos bylos dėl jiems padarytos žalos; bylos dėl pasipriešinimų komisijos sprendimo įgyvendinimui. Taip pat komisija svarstė pajamų padidinimo klausimus veikė taktinis rejestras, kuriame buvo bylos dėl privačių skundų, dėl prievartos aktų prieš teismo narius, urėdininkus, dėl baudų iždui nemokėjimo. Iždo komisija sprendė panaikinto iždo tribunolo bylas: finansines, prekybines, vekselių, dėl padarytos žalos atlyginimo valstybei.
Kariuomenės komisija turėjo taip pat keturis bylų rejestrus: ordinarinį, kūrimą buvo svarstomos bylos dėl karinių komandų įvairių pretenzijų; baudžiamųjų bylų dėl karinio
statuto pažeidimo; išsiunčiamųjų ir apeliacinių bylų, kurios gautos iš civilinių arba pulkų teismų; taktinį – jame įrašytos bylos dėl karinio teismo narių skriaudų ir dėl karinių urėdininkų nusikaltimų vietoje, kurioje posėdžiavo karinis teismas. Karinė komisija du kartus per savaitę nagrinėjo karines ataskaitas, raportus, liustracijas ir reikalavimus, o po to spręsdavo bylas. Komisijos turėjo antspaudus si Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu.
Vaivadijose ir pavietuose buvo renkamas pagal atskirus nuostatus civilinės – karinės komisijos. Komisijų narių buvo renkama penkiolika. Pagal pareigas jose turėjo posėdžiauti ssenatoriai, tijūnai, pavietų maršalkos, pakamariai, pilių seniūnai ir karužai. Urėdininkų skaičius neturėjo viršyti renkamų narių skaičiaus ir jų galėjo būti ne daugiau kaip aštuoni. Jeigu komisija susidėdavo iš trijų narių, tai vienas jų pagal pareigas turėjo būti urėdininkas. Centrinių organų įtaka komisijoms buvo nedidelė. Jose viešpatavo didikai. Komisijos neturėjo teisės bausti už sprendimų nevykdymą, jos galėjo tik patarti, todėl jų niekas neklausydavo.
Tokių civilinių – karinių komisijų Lietuvos Kunigaikštystėje buvo 26. Komisijos buvo savivaldos organai ir vykdė centrinių organų nurodymus. Seimeliai ppriimdavo nutarimus tik kelių tiesimo ir remonto klausimais. Jie apsvarstydavo ūkinius reikalus, o komisijos to svarstymo pagrindu parengdavo instrukcijas. Pagal seimo konstituciją civilinės – karinės valdymo komisijos turėjo laiduoti vaivadijose ir pavietuose saugumą, viešąją tvarką ir ramybę pagal senus įstatymus iir pagal kitų apsišvietusiųjų ir susitvarkiusiųjų tautų pavyzdį. Jos turėjo stebėti, kad nedezertyruotų kareiviai, nebūtų tinginių, valkatų, pabėgusių nuo ponų tarnų ir valstiečių. Komisijos kartu su korpusų komendantais turėjo išrašyti pavietuose pasus ir nustatyti, kad visi asmenys be pasų arba be šeimininko leidimo būtų sulaikomi ir pristatomi į komisiją. Tokie asmenys būdavo atiduodami į kariuomenę, o už jų slėpimą arba paleidimą komisijos teismas baudė 200 zlotų bauda ir reikėjo atlyginti nuostolius nukentėjusiam, kuriuos jis patyrė dėl teismo organizavimo ir valstiečio arba tarno pabėgimo. Komisijos taip pat turėjo kelių ir tiltų sutvarkymu ir įspėti žemių savininkus, kad juos laiku taisytų. Žemių savininkai turėjo pateikti komisijoms privilegiją dėl teisės imti brastų, tiltų ir šliuzų mokesčius.
Mokesčiams rinkti Lietuvoje buvo sudaryta komisija, kuri turėjo ppatikrinti padūmės mokestį bajorų žemėje ir sutvarkyti apmokestinimą ateityje. Po seimo sesijos vaivadijų ir pavietų seimeliai turėjo išrinkti po du komisarus. Jeigu seimeliai nesusirinkdavo, tai seimas deleguodavo komisarus iš vaivadijų ir pavietų.
Pavietų seimeliai. Pavietų seimeliai buvo sudaryti ir veikė 1588 metų Lietuvos Statute numatyta tvarka, pagal jį, prieš tris savaites iki seimo buvo sušaukiami pavietų ir vaivadijų seimeliai. Prieš dvis avaites iki seimelių sušaukimo į vaivadijas turėjo būti pristatyti karaliaus raštai ir išsiuntinėti ponams tarėjams, kunigaikštėliams, kaštelionams, Žemės ir ppavietų urėdininkams ir kitiems bajorų luomo asmenims, kurie tokius raštus gaudavo anksčiau. Visi kiti sužinodavo karaliaus raštų turinį, kai jų nuorašai būdavo iškabinami viešose vietose (turguose, miesteliuose, prie bažnyčių). Į pavietų seimelius turėjo atvykti ir dalyvauti jų darbe: vyskupai, vaivados, kaštelionai ir kiti. Seimeliai turėjo apsvarstyti karaliaus rašte iškeltus klausimus ir valstybės reikalus, kuriuos paskelbdavo karaliaus pasiuntinys. Po to svarstydavo vaivadijos ir pavieto vietinius reikalus. Baigęs svarstyti klausimus, pavieto seimelis išrinkdavo savo pasiuntinius , t.y. nuo kiekvieno žemės teismo po du asmenis ir pasiųsdavo į seimą su įgaliojimais kalbėti ir spręsti juos pagal gautas instrukcijas. Neatvykę bajorai turėjo vykdyti seimelio nutarimus be jokių išlygų.
Pavietų seimelių galia išaugo 1697-1740 metais, valdant saksų dinastijos karaliams. Seimeliuose vyko valstybinė veikla, nes patys seimai buvo pairę, o karaliaus valdžia silpna. Tačiau visų pirma seimeliai rūpinosi pavieto klausimais. Buvo sprendžiami ne tik visi vietiniai reikalai, bet buvo ir kišamasi į centrinių organų kompetenciją. Skyrė ir rinko mokesčius vietos reikalams, šaukė kariuomenę, tapo nepriklausomi nuo seimo ir dėl centrinių organu bei karaliaus valdžios silpnumo seimui primesdavo savo valią. Tokiu būdu buvo skaldoma valdžia ir gilinama anarchija. Juose galiojo vienbalsiškumo principas, vyravo asmeniniai interesai, nebuvo darbo reguliavimo. Vidutiniai bajorai, dėl ūkio nusmukimo susilpnėjo ekonomiškai ir politiškai, ddidikai tuo pasinaudoję, užėmė visas valstybines tarnybas ir tvarkė seimelius atsižvelgdami į savo interesų naudingumą.
Lietuvos Kunigaikštystės seimeliai buvo sudaryti ir paskirstyti visur vienodai. Visos vaivados išskyrus Polocko ir Mstislavo, buvo suskirstytos į pavietus ir juose suorganizuoti seimeliai. Seimelio sesijai vadovavo maršalka, kuris leisdavo kalbėti, prižiūrėjo tvarką, apibendrindavo pasiūlymus, pasirašydavo ir antspauduodavo nutarimus ir instrukcijas, susirašinėdavo su kitų pavietų seimeliais, įrašydavo nutarimus į pilies teismo knygas. Lietuvos seimelių maršalkų funkcijas atliko pavietų maršalkos. Iš pradžių seimelis išklausydavo karaliaus pasiuntinį, kuris paskelbdavo vadinamąją legaciją (duotą pavedimą). Po to skaitydavo senatorių, vaivadų ir kitų įtakingų asmenų, kurie negalėdavo atvykti, raštus. Senatoriai pasakydavo savo asmeninę nuomonę dėl karaliaus raštų atskirų punktų, seimelis priimdavo nutarimus ir baigdavo darbą. Nutarimuose buvo sprendžiami iždo, kariuomenės klausimai, išrenkami pasiuntiniai į seimą ir parengiamos instrukcijos. Priešseiminiai seimeliai spręsdavo visus klausimus kaip ir poseiminiai, rinkiminiai ir kaptūriniai. Jie skyrė mokesčius, disponavo lėšomis, organizavo savivaldą, rinko urėdininkus, vykdė administracines funkcijas, mokėjo samdomai kariuomenei algas, susirašinėdavo su užsienio šalimis ir pareikšdavo savo nuomonę visais visuomenės ir valstybės klausimais. Pasiuntiniams duotos instrukcijos nulemdavo viso susirinkusio seimo debatus. Neretai jos būdavo prieštaringos karaliaus universalo turiniui. Ryšium su tuo, dažnai seimeliai iširdavo.
Teismo organai. Lietuvos Kunigaikštystės teismų sistema buvo reglamentuota Trečiajame Lietuvos Statute. Pavieto bbajorai rinko žemės teismą, krusi susidėjo iš teisėjo, pateisėjo ir raštininko. Pagal Statute nustatytą tvarką karalius paskirdavo pavieto bajorų suvažiavimą, į kurį turėjo atvykti visi, turintys paviete seniai įsikūrusius krikščionis ir juos pristatydavo karaliui. Karalius iš išrinktųjų kandidatų savo nuožiūra paskirdavo teisėją, pateisėjį ir raštininką iki gyvos galvos arba iki aukštesnės tarnybos suteikimo. Į teismo sudėtį negalėjo būti renkami urėdininkai, dvasininkai ir kito pavieto teisėjai. Bylas sprendė visi trys teismo nariai kolegialiai. Jeigu dėl rimtų priežasčių vienas iš narių negalėdavo dalyvauti bylos svarstyme, tai du likusieji iš bajorų parinkdavo atitinkanti reikalavimus asmenį, kuris prisiekęs įgaudavo teisėjo teises toje teismo sesijoje. Teismo narį pakeisdavo ir tada, kai vienas iš trijų buvo nušalinamas dėl kokių nors rimtų priežasčių. Žemės teismas rinkdavosi į tris sesijas per metus. Teisėjai atvykdavo į teismo sesiją trimis dienomis anksčiau. Per tą laiką jie išduodavo išrašus iš teismo knygų, sudarydavo bylų nagrinėjimo rejestrą. Dėl žemės teismo sprendimų buvo galima teikti apeliacinį skundą Lietuvos Vyriausiajam Tribunolui. Žemės teismui talkino vaznys, kurį skirdavo vaivada. Vaznys kviesdavo šalis į teismą, paliudydavo teisme, ką matė, ką girdėjo, vykdė teismo sprendimus, jo pareiškimu, įrašytu į teismo knygas galėjo prasidėti byla.
Bajorų baudžiamąsias bylas nagrinėjo pilies teismas. Šio teismo priešakyje buvo karaliaus skiriamas pavieto seniūnas,
o centriniame paviete vaivada, kuris čia vykdė seniūno funkcijas. Pavieto seniūnas bei vaivada skirdavo kitus teismo narius: savo vietininką, pilies teisėją ir raštininką. Bylas sprendė trys teismo nariai kolegialiai: seniūnas arba jo pavaduotojas, pilies teisėjas ir raštininkas. Pagal Statuto reikalavimus pilies teismo nariai turėjo būti vietiniai, sėslus bajorai, turintys teisinį išsilavinimą. Teismui padėdavo vaznys. Jis išnešiodavo šaukimus, atlikdavo įvykio vietos apžiūrą, teisme oficialiai patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo vykdant nuosprendžius ir įrašydavo faktus į teismo knygas.
Pilies teismas posėdžiaudavo pavieto centre savo ppatalpose. Teismas dirbo sesijomis. Teisėjas, tris kartus neatvykęs į sesiją, netekdavo vietos.
Pilies teismas turėjo knygas, kurių pirmoje dalyje buvo įrašoma įvairūs teisiniai aktai, o antroje dalyje – teisminis bylų nagrinėjimas. Į tas knygas būdavo įrašomi ir politinės reikšmės aktai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos, seimo konstitucijos ir panašiai). Pilies teismo kompetencijai Statutas paskyrė bylas dėl bajorų užpuolimų, padegimų, plėšimų kelyje, išžaginimų, vagysčių, sukčiavimo, dokumentų klastojimo, nužudymo ir kitų pavojingų nusikaltimų. Pilies teismas nagrinėjo bylas tik bajorų, turinčių nnuosavus dvarus. Nesėslius bajorus ir ne bajorus teisė seniūnas.
Pilies teismui apeliacinė instancija buvo Vyriausias tribunolas.
Bajorų žemės ginčus sprendė pakamario teismas. Pakamaris buvo antras urėdininkas po pavieto maršalkos. Pavieto bajorai į pakamario vietą išrinkdavo keturis kandidatus, iš kurių vieną karalius ppaskirdavo pakamariu. Bylą sprendė vienas pakamaris arba jo pavaduotojas kamarnikas žemės ginčo vietoje. Apeliacinė instancija buvo taip pat Vyriausiasis tribunolas.
Pakamaris skirdavo kamarininką, kuris spręsdavo smulkesnes bylas, ir dėl jų sprendimo buvo galima skųstis pakamariui. Pakamaris dalyvaudavo ir įpėdiniams dalijantis žemę.
Po Liublino unijos Lietuvos ponų ir bajorų siekimas turėti aukščiausiąjį teismą stiprėjo, nes tuo jie tikėjosi padidinti savo savarankiškumą ir apsaugoti Lietuvą nuo Lenkijos teismų kišimosi sprendžiant bylas. Be to karaliai buvo renkami užsieniečiai, nemokantys senos baltarusių kalbos ir nežinantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės papročių ir teisės normų. Pavyzdžiui Volynės seimelis instrukcijoje savo pasiuntiniams į seimą rašė, kad tribunolas yra didžiausias laisvės argumentas, nes tai yra laisvos tautos prioritetas patiems sau rašyti teisę ir patiems sau leisti. 1578 metais Varšuvos seimas ppriemė nutarimą, kuriuo leido Lietuvos bajorams pavietų seimeliuose parengti teismo reformų projektą. Naugarduko generaliniame seimelyje buvo priimtas nuostatų “Dėl teisingumo vykdymo tvarkos”, t.y. apeliacijos vykdymo, projektas ir pateiktas karaliui seime patvirtinti. Seimo komisija tą projektą aprobavo, karalius jį patvirtino, tačiau seimas jo nepatvirtino, nes jis nepriėmė nei vieno sprendimo. Jis buvo priimtas tik 1581 metais. Nuostatai su karaliaus parašu ir Lietuvos Kunigaikštystės spaudu išsiuntinėtas vaivadijoms ir pavietams.
Tribunolo narius vieneriems metams rinko specialūs tribunoliniai arba grabnyčiniai seimeliai, kurie visada susirinkdavo vvasario antrą dieną. Į tribunolo rinkiminį seimelį susirinkdavo tarybos ponai, žemės ir pilies urėdininkai ir visi sėslūs pavieto bajorai. Rinkimai vyko vienbalsiai, ir tik 1613 metų seimas nustatė, kad tribunolo nariai renkami balsų dauguma. Vyriausias tribunolas buvo sudarytas iš 45 teisėjų, renkamiems nariams reikalavimai nebuvo nustatyti, tik įvardijama, kad turi būti verti deputato vardo, dievobaimingi, dori, žinantys Lietuvos Kunigaikštystės įstatymus ir papročius, bei turėti dvarą. Tribunolo nariu galėjo būti pakartotinai renkamas ne anksčiau kaip praėjus dviems metams. Jeigu visi seimelio nariai sutikdavo pakartotinai rinkti tą patį asmenį ir prašydavo, kad pastarasis sutiktu, tai buvo leidžiama jį patvirtinti. Kai į tribunolo narius būdavo išrenkamas žemės teismo teisėjas, jis vietoje savęs į žemės teismo sesiją paskirdavo sėslų bajorą to pavieto, kuriame vykdavo teismo posėdžiai.
Bajoras, turintis tribunole savo byla, iš pradžių galėjo būti renkamas nariu. Vėliau buvo nuspręsta, kad tokiu atveju atsirasdavo suinteresuotumas ir bandymas paveikti kitus tribunolo narius. 1611 metų nutarimu buvo uždrausta rinkti teisėju bajorą, kurio byla yra tribunole, pateikta apeliacine tvarka.
Tribunolo posėdžiams vadovavo narių renkamas maršalka. Vėliau tribunolas pradėjo rinkti cenzorių ir iždininką. Cenzorius prižiūrėjo maršalkos veiklą, vedė žurnalą ir padėdavo skaičiuoti bylas. Iždininkas tvarkė pajamas ir išlaidas. Tribunolo raštininku dirbo žemės teismo raštininkas. 1726 metais buvo įsteigta tribunolo kkanceliarija. 1792 metais Ketverių metų seimo įstatymu vieneriems metams būdavo išrenkamas tribunolo raštininkas, o iki tol raštininkaudavo vaivadijų arba pavietų renkami deputatai kiekvienai tribunolo kadencijai. Tribunolo nariai rinkdavo tris regentus vieneriems metams. Jie turėjo būti sėslūs bajorai ir išmanyti teisę.
Asesorių teismas sprendė bajorų ir dvasininkų bylas dėl privilegijų pažeidimų, dėl ežių tarp valstybių ir bajorų dvarų arba dvasininkų žemių ir kt. Šis teismas buvo apeliacinė instancija miestų teismų nagrinėtoms byloms. Nuo 1791 metų asesorių teismas liko vien miestų aukščiausiuoju teismu. Jam priklausė žydų ir valstybinių dvarų valstiečių apeliacinės bylos. Nuo tada asesorių teismą sudarė valstybės kancleris, vienas sesorious, keturi seimo renkami bajorai ir keturi miestiečiai, kurie balsą turėjo tik nagrinėjant miestiečių bylas. Teismo būstinė buvo Vilniuje.
VI. IŠVADOS
Liublino unijos koncepcija buvo kuriama Lenkijoje, jos esmė: “viena tauta”, arba “vienas kūnas”, ir tam kūnui “viena galva”, arba vienas karalius. Tautai numatyti “bendri pasitarimai”, nors nenumatytas bendras seimas. Ši nauja lenkų unijos koncepcija buvo pristatyta lietuviams 1501 metais Melniko akte, jai pritarė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras ir lietuvių delegacija, bet nepatvirtino Ponų taryba. Sunkus Lietuvai Livonijos karas privertė lietuvius realizuoti uniją.
Į naują parlamentinę uniją lietuviai vyko su sava pozicija. Jie turėjo iš savo kunigaikščių gautas privilegijas, ne menkesnes už lenkų.Jau buvo įtvirtintas vietinio iir svetimšalio, taip pat lenko statusas. Tik unijos debatuose lietuviai nusileido lenkų reikalavimui turėti teisę įsigyti Lietuvoje žemes. Lietuviai turėjo susiklosčiusius valstybingumo principus ir tradicijas, tarp jų ir Didžiojo Kunigaikščio pakėlimo Vilniaus katedroje ceremoniją, Ponų tarybą ir seimą, valstybines institucijas, nors ir sukurtas Lenkijos pavyzdžiu, savo teismus ir teisę. Pagaliau jie turėjo savo tautinę savimonę, kuri juos skyrė nuo lenkų. Unijos debatuose, kurie prasidėjo 1564 metais Varšuvos seime, iš karto nebuvo pripažintas lenkų unijos projektas, t.y. vienos lenkų tautos ir vienos Lenkijos valstybės principai. Lietuviams prieštaraujant, karalius ir lenkų senatoriai darė kompromisinius sprendimus. Jie paliko Lietuvai jos vykdomąją valdžią (ministerijas, tolygias Lenkijos), atskirus teismus ir teisę. Liublino unijos aktas paliko tokią nuostatą ir patvirtino tik bendrai renkamą valdovą- karalių ir bendrą seimą. Liublino unijos pagrindu buvo sukurta Lenkijos ir Lietuvos dualistinė federacija. Kiekvienos šalies valdžia buvo savarankiška. Tarp jų buvo ne subordinacija, o koordinacijos santykiai. Tai vadinama juridiniu instituciniu federalizmu. Tačiau ši savita organizacinė struktūra neleido nutraukti ryšių. Lietuvos bajorai bijojo prarasti lygias teises su Lenkijos šlėktomis, norėjo išlaikyti savo valdžioje baltarusiškas žemes ir bendromis jėgomis priešintis karaliaus absoliutinės valdžios įvedimui. Be to, bendromis jėgomis tikėjosi išlaikyti savo priklausomybėje valstiečių ir miestiečių mases. Didikai ir bajorai siekė ne tik asmeninės
naudos ir garbės ir dar didesnių privilegijų. Jie negynė tautinių ir valstybinių pozicijų, nesirūpino bendrais valstybės ir visuomenės reikalais, ir tokia politika sukėlė ekonominę bei politinę krizę. Buvo ryškus ne lietuvių separatizmas, o valstybinis partikuliarizmas, kuris buvo deklaruojamas unijos rėmuose.
Lenkijos ir Lietuvos valstybė nebuvo organiškai sujungtas politinis vienetas. Atskiros provincijos rūpinosi vien savo vidiniais reikalais. Tačiau visas provincijas jungė vienoda socialinė santvarka. Vaivadijų ir pavietų seimeliai atspindėjo ne vien Lietuvos bajorų mentalitetą, bet ir realią Lietuvos gyvenimo padėtį, o iiš dalies ir įstatymų leidybą. Parlamentiniame gyvenime Lietuvos šlėkta gynė savo valstybingumą ir nepritarė bet kokiam unijos pažeidimui ar jos pataisymui kuriant unitarinę valstybę.Unijos rėmuose Lietuvos šlėkta gynė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, jos sienas, lietuvių pilietybę, reikalavo neduoti svetimtaučiams pareigybių ir valstybės dvarų – seniūnijų, o Lietuvos piliečiai turėjo būti teisiami tik pagal Lietuvos Statutą. Lietuvos bajorų seimeliai ypač gynė centrinius – ministrų ir dignitorių- postus nuo užsieniečių, nes jie davė teisę tapti senatoriais. Jie reikalavo neįleisti lenkų ponų į LLietuvos teismus ta dingstimi, kad jie nežino Lietuvos Statuto, buvo reikalaujama, kad kas trečias skaitomas įstatymų projektas seime būtų pateikiamas lietuvių atstovų, kad būtų saugomas Lietuvos maršalkų alternatas. Tačiau ir toks bajorų solidarumas dėl teisių ir privilegijų išsaugojimo šalino separatines ttendencijas ir neleido įgyvendinti pažangių reformų. Bajorai neigiamai žiūrėjo į visus kaimynus, ne jų valstybinė santvarka ir politinis rėžimas buvo skirtingas. Kitų valstybių paramą jie laikė tolygia pasikėsinimui į Lenkijos ir Lietuvos santvarką. Tik noras užimti aukštas pareigas vertė ponus palaikyti ryšius su kitomis šalimis ir kovoti prieš valdžios centralizaciją. Papirkimais buvo išardomi seimai, suburiamos grupuotės, kurios kovojo tarpusavyje, nepaisydamos valstybinių interesų.
Viena iš esminių Respublikos žlugimo priežasčių laikoma bajorų demokratijos pairimas ir stambios aristokratijos susidarymas. Aristokratija turėjo sudaryti sąjungą su užsienio reakcija, kad susidorotų su bajorų demokratija. Tada tik stipri karaliaus valdžia galėjo gelbėti šalį ir jungti pažangesnius feodalų ir valstiečių sluoksnius. Tačiau po unijos karaliaus valdžia nuolat silpnėjo, o stambūs aristokratai dar labiau įsigalėjo. Jie ir jiems paklūstantys bajorai sstodavo prieš karalių, jeigu jis mėgindavo pakeisti nusistovėjusias valdymo tradicijas. Feodalai laikėsi nuomonės, kad jie gali pasipriešinti karaliui ir pakeisti jį kitu, parankesniu jiems. Ilgai trunkantys vidiniai nesutarimai, valdžios decentralizacija, nuolatiniai karai, nusiaubę šalį pakirto Lenkijos ir Lietuvos galią. Šalis, atkakliai saugojusi federacinės valstybės santvarkos neliečiamybę buvo pasmerkta žlugimui.
Rusijos imperijos sudėtyje Lietuva maždaug per dešimtmetį prarado visa tai, ką buvo išsaugojus per keturis šimtus metų: neteko savo parlamentinio gyvenimo ir vykdomosios valdžios, savo teismų apeliacinės instancijos, tiesioginių ryšių su RRoma, bažnytinės provincijos ir net savo valstybingumo simbolių ir vardo.
Lietuvos didieji kunigaikščiai iki Liublino unijos spėjo įtvirtinti Lietuvos valstybingumą ateičiai. Jie kartu su Lietuvos ponais per privilegijas ir Statutus suformavo lietuvių politinę tautą, išugdė tos tautos sąmonę. Realios unijos laikais politinė tauta sugebėjo išsaugoti savitą požiūrį į valstybinį ir tautinį atskirumą.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Vancevičius S. Feodalinės Lietuvos valstybingumas po Liublino unijos. Vilnius, 1988.
2. Andriulaitis V. Lietuvos Statutų (1529, 1566, 1588 m.) šeimos teisė. Vilnius, 2003.
3. Jučas M. Lietuvos ir Lenkijos unija. Vilnius, 2000.
4. Andriulaitis V. ir kt. Lietuvos teisės istorija. Vilnius, 2002.
5. http://www3.lrs.lt/seimu_istorija/w4_home.int_top_istorija.htm
6. http://www.historia.sciaga.biz/nowozytna/unia-lubelska.html
