Linai – Verpimas – Audimas

Lnarovis 5

Linų šukavimas 7

Linmarkos 8

Linų kūimas 9

Linų džiovinimas 11

Linų mynimas 13

Linų braukimas 19

Kiti tekstiliniai pluoštai 21

Dirbtiniai pluoštai 21

Natūraliniai pluoštai 22

Verpimas 24

Audimas 26

Audinio sąvoka 27

Mįslės, dainos, patarlės, priežodžiai, pasakojimai 29

IŠVADOS 36

LITERATŪROS SĄRAŠAS 37LINMARKOS

Nukaršti ir nukulti linai klojami eilėmis pievoje ar lygioje dirvoje arba merkiant kūdrose( linmarkose). Ganyklose ir paupių lankose visi budriškiai turėjo savo linmarkas. Ganyklų tvenkiniuose mirkytų linų pluoštas dėl susikaupusio dumblo būdavo pilkas arba melsvokai pilkas, o tie patys linai paupių lankų tvenkiniuose išmirkdavo šviesesni.

Tai nedideli, apskriti arba kiek pailgi, neišdžiūstantys tvenkiniai, kūdros, nuo neatmenamų laikų iškasti žemesnėse vietose.Linmarkų vidutiniai matmenys buvo nuo 5×8 ligi 77×15 m, gilumas- nuo vieno ligi dviejų metrų. Į tuos tvenkinius tilpo nuo dviejų ligi šešių dvikinkių vežimų nušukuotų linų.

Merkiant linus buvo žiūrima, kad pėdų ražai būtų atsukti į krantą. Į vidurinę pakloto dalį pėdus sumesdavo bet kaip, žiūrint tik kad jie gulėtų horizontaliai. Merkimą tvarkė pats šeimininkas. Sudėjęs į marką numatytą kiekį linų, paklotą palygindavo ir su protarpiais uždėdavo atsivežtas antrarūšes lentas, alksnius ar žabus, netgi šiaudus( klodavo kryžminiu būdu), ant jų prikraudavo akmenų. Jų būdavo tiek ,kad visą ppaklotą vienodai- 10-20 cm storio sluoksniu apsemtų vanduo. Taip pamerktus linus laiko aštuonias dienas. Kartais ir ilgiau. Jei būna kietas vanduo- ilgiau mirksta, jei minkštas- trumpiau. Lietaus vanduo greičiau atmirkdo Jei ilgiau pamirksta lietaus vandenyje, linai pakuloja. Nebeturi tokio gražaus ppluošti ir brukiant daug išbyra su spaliais, būna lengvesni ir menkaverčiai. Pamerkti linai jau trečiąją dieną pradėdavo rūgti., o po pusantros ar dviejų savaičių mirkymą baigdavo.

Dar prieš aštuonias dienas pradeda žiūrėti ar linai neišmirko. Ištraukia iš vandens kokį pluoštelį linų, vynioja ant piršto. Jei spalis skiriasi nuo pluošto, kiek patręšęs ir smailiu kampu lenkiamas lūžta- vadinasi jau atmirkę ir laikas traukti iš vandens. O jei dar nelūžta, tai dar kokią dieną pamirko. Kartais būdavo nuo didelio lietaus aptvinę, sunku nuimti akmenis. Pasilenkę graibydavo akmenis, nešdavo į šoną. Sunku, sakydavo, kenčiame lino kančią. Kai jau nuimti akmenys, linai iškyla į paviršių. Tuomet kiekšės( geležinio kablio ant kartie galo užmauto) pagalba užkabinamas kūlis ir velkamas į kraštą. Taip išvilktus linus palieka kokiai ddienai, kad nuvarvėtų vanduo.

LINŲ KŪLIMAS

Seniausias linų galvučių nuėmimo būdas, išlikęs Vilniaus krašte dar XX a. pradžioje, buvo kūlimas kultuvėmis kluone ant pado. Suvalkijoje, vidurio ir pietryčių Lietuvoje linus kuldavo spragilais. Didesnėje Aukštaitijos ir Žemaitijos dalyje linų galvutes karšdavo geležiniais vienaeiliais ir dvieiliais šepečiais arba šukomis- šukočiais. Taikydavosi juos iškulti taip, kad linai iki apsnigimo spėtų atsiklojėti.

Lingalvių kulti keldavosi keletą valandų anksčiau negu kitais rytais. Šeimininkas padėdavo pakloti klojimą, o samdytas bernas kuldavo, varinėdamas arklį prieš laikrodžio rodyklę vvis naujomis pakloto vietomis. Lingalvius klodavo apie 6-7 m skersmens apskritimu, 8- 12 cm storio sluoksniu. Viduryje klojimo palikdavo 2-3 skersmens neužklotą plotelį kūlėjui vaikščioti.

Gerai išdžiūvusias linų galvas sunkus velenas gana greitai sutraiškydavo ir sėmenų grūdeliai išbyrėdavo. Iškultus lingalvius nukratydavo medinėmis dvinagėmis šakėmis ir vėl sužardydavo į tuščius žardų tarpus, kad būtų nerprapučiamos sienos.

Šio amžiaus pradžioje sėmenis nuo pelų skirdavo tiktai mechaninėmis vėtyklėmis. Geriausius sėmenis pasilikdavo sėklai, o likusius tuojau parduodavo. Antrininkus( apsivėlusius, neblizgančius, netinkamus parduoti) sėmenis šutindavo ir supenėdavo kiaulėms. Smulkiuosius pelus, suaižytas linų galveles primaišydavo į jovalą ir sušerdavo per žiemą laikomoms kiaulėms.

Kad tarp viršutinių velenų įleista linų sauja grįžtų atgal, iš kitos pusės velenus gaubė iš skardos arba lentelių padarytas gaubtas. Priešais velenus stovėjo suolelis dviem saujų leidėjams. Saujas įmašią leido pačių arba samdyta pusmergė ir pusvaikis. Linus iš pirtie išnešdavo ir į saujas suskaidydavo šeimininkas, sukraudamas už leidėjų nugaros į keturkampę rietuvę.. Saują per volus leisdavo tol, kol visai atsipalaiduodavo spaliai ir didžioji jų dalis išbyrėdavo. Per mašiną perleistas linų saujas leidėjai kraudavo šalia, iš kur jas pasiimdavo mynėjai.

· Parvežtus linus sudėdavo prie jaujos į pastogę ir, kai atsirasdavo laiko, netrukus juos kuldavo. Su linų kūlimu nesivėlindavo. Prieš kuliant linus džiovindavo duboje. Gaspadorius su vaikiu iš ryto ppridžiaudavo pirtį. Džiaudavo lovomis. Ant trijų apatinių ardų sustatydavo linus, o ketvirtu, viršutiniuoju, suspausdavo. Taip pasidarydavo lova. Šalia jos padžiaudavo antrą, trečią ir kitas lovas, kiek tik tilpdavo į dubą. Po to gaspadorius iki vakaro kūrendavo duboje krosnį ir per tą laiką linai išdžiūdavę.

· Kuldavo naktimis. „Atsikeli gaidgyste, pirmą valandą ir tvatyk.” Langelyje į dubą pastatydavo žiburį. Gaspadorius duboje išversdavo lovą linų. Jaunesnieji samdiniai iš ten juos imdavo glėbiais kiek pakeldavo ir išnešdavo į klojimą. O čia vaikiai juos klodavo eilėmis, kurių būdavo 3 ar 4 poros, suglaustos tarp savęs galvomis. Sukloję klojimą, vaikiai pasiimdavo plozus ir jais duodavo linams per galvas. Plozas padarytas yra iš medinės blankos galo, į kurio vidurį įkaltas lenktas kotas. Už koto laikydamas muša su galva. Moterys kartą iškultus linus tuojau purtina ir suka ant kito šono. Kai pereina per linus su plozais kelis kartus, ir linų galvutės būna numuštos, tai moterys juos išpurtina ir, išnešusios iš jaujos, krauna lauke į krūvą. Ištuštėjus klojimui, su grėbliu sustumia pasilikusius sėmenis su pelais. Tada vėl neša iš dubos kitą linų lovą, kloja ją, kulia, ir taip kartoja, kol iškula visus sudžiautus duboje linus.

· Kartais kuliant linus gaspadorius būdavo, o kartais ir ne. Jei gaspadoriaus ir nebūdavo, vis ttiek iki pusryčių reikėdavo iškulti dubą linų. Jeigu kūlėjai susimesdavo ir iškuldavo dubą anksčiau, tai atsiguldavo čia pat duboje, ant spalių. Kuris anksčiau pabusdavo, tas pažadindavo kitus ir eidavo pusryčių. Pusryčius tą rytą virdavo gasapadinė, nes mergė kuldavo linus. Pavalgę pusryčius, visi eidavo prie savo darbo. Mergė žygiuotis, piemuo gindavo gyvulius ganytis, vaikis vėl džiauti linų į dubą. Ir taip tęsdavosi tol, kol baigdavo visus linus iškulti. Kūlimo pabaigtuvių jokių nekeldavo.

· Per naktį iškultus sėmenis dieną gaspadorius, kūrendamas pirtį, berdavo. Pirmiausiai sėmenis susistumdavo kur nors klojimo kampe į krūvą. Šalia pasistatydavo apvožtą dolikį, ant jo atsisėsdavo ir, pasiėmęs bertuvę, berdavo pusračiu tolyn. Ne kiekvienas mokėjo gerai berti, nes reikia sugebėti vienoda jėga juos išberti. Geriausi sėmenys turi nulėkti toliausiai, blogesni – arčiau, o pelai – arčiausiai. Paberia, paberia kelias bertuves bėrėjas ir su šluota nuo sėmenų nubraukia neišsikūlusias pusgalves kur į pakraštį, nukasa pelus ir vėl beria.

· Kada visą krūvą išberia, tai paėmęs plozą permuša pusgalves ir dar kartą beria. Pusgalves kuldavo tol, kol jų nebelikdavo.

· Pelus sukasdavo į peludę. Sėmeniniai pelai buvo laikomi geriausiais ir juos sušerdavo kiaulėms.

· Senesniais laikais pasakotojos motina skirtinius sėmenų pelus dėdavusi ir į duonelę.

· Sėmenis gaspadorius dar nusiausdavo su rėčiu. Iškilusias šiukšles nusemdavo,

o gerus sėmenis parnešdavo į svirną ir supildavo.

· Geriausius sėmenis atsiskirdavo sėklai ir po kurio laiko supildavo į kubilą. Dalį atsiseikėdavo savo reikalams. Kitus palikdavo pardavimui. Daugelis ūkininkų savo reikalams sėmenų nepasilikdavo. Tik vienas ūkininkas Endriuška, pas kurį tarnavo pasakotoja, nemažai sėmenų pasilikdavo sau. Žiemą jis juos veždavo į alyvinę, kurią kažkas turėjo Gadunave, ir ten išspausdavo alyvą. Jis turėjo 50 dešimtinių žemės. Padarytos iš sėmenų alyvos parsiveždavo didžiausią bidoną ir gavėnios metu vartodavo maistui. Sėmenų alyva būdavo apipilama silkė, kkurią valgydavo su bulvėmis. Alyva paskanindavo ir įvairias sriubas. Pirmiausiai jos įpildavo į keptuvę, įberdavo druskos, įpjaustydavo svogūnų ir pakepindavo. Paskui alyvą su pakepintais svogūnais pildavo į verdamus kopūst.us, batvinius, kruopas.

· Už sėmenis pirkliai brangiai mokėdavo, ypač jeigu nuveždavo į Mintaujos „Nitaują”. Važinėjantys po kiemus žydeliai supirkinėtojai mokėdavo mažiau, todėl dažniausiai ūkininkai patys veždavo parduoti. Veždavo tuojau, kai tik iškuldavo. Tuo pačiu laiku gabendavo parduoti ir žąsis, kurių būdavo prikrauna pilnus vežimus. Su sėmenimis dažniausiai važiuodavo vienas pats gaspadorius. Linus kkuldavo dviese: samdytas vaikis ir vadinamoji laukinė merga, t. y. lauko darbams samdyta mergina. Išeidavo jie apie 2 valandą nakties į jaują. Pasiklodavo dvi eiles saujų, galvomis į vidaus pusę ir jas plozais mušdavo. Plozas padarytas iš blankos ar storoko ppačvarčio gabalo, prie kurio pritvirtintas ranktūris. Apie 4 valandą šeimininkė atnešdavo kūlėjams naktinę: pieno ir duonos. Užvalgę kūlėjai vėl imdavosi darbo ir kuldavo iki pat pusryčių, kol pakviesdavo valgyti. Taip kūlėjai vargdavo apie savaitę, kol iškuldavo visus linus.

· Nukultus linus kraudavo už jaujos į krūvas, o likusias neiškultas galvutes dar kartą paskleisdavo kluone ir plozais kuldavo tol, kol visos galvutės sutrupėdavo.

· Sėmenis tvarkydavo tada, kai baigdavo kulti visus linus. Pirmiausiai juos per kretilą išsijodavo, o paskui perleisdavo per puktelį. Vaikis puktelį sukdavo, mergė pildavo sėmenis, o šeimininkas kasdavo sėmenis ir pildavo juos į maišus. Sėmenis parnešdavo į svirną ir pildavo į miegas. Miegose sėmenys išbūdavo iki pavasario. Turtingas gaspadorius parduodavo sėmenis tik pavasarį, nes tada už juos brangiau mokėdavo. Sėklą aatsisemdavo irgi tik pavasarį, prieš sėją arba prieš parduodant.

· Dalį sėmenų sunaudodavo alyvos gamybai. Žiemą prieš gavėnią susitardavo kelios šeimos ir į vieną vežimą susimetusios maišus važiuodavo spaustis alyvos. Pasakotoja teigia, kad alyvos spausti važiuodavo į Plungę. Sėmenų spirgei gaminti nenaudojo. Tam visada turėjo kanapių. Sėmenų veršiams girdyti irgi nepalikdavo. Girdydavo juos liepų lapais.

· Pelus supildavo svirne į pelų miegas, iš ten semdavo ir šerdavo kiaulėms. Pelais šerdavo žiemines kiaules.

· Linų kūlimo metu likdavo susivėlusių pakulų, kurias vadino paminomis. Jas ttaip pat skleisdavo kartu su linais ant dirvos, o vėliau mindavo.

· Kai tik nukuldavo linus, imdavo tvarkyti jų šiaudelius. Dalį šiaudelių mirkydavo, o dalį skleisdavo. Mirkyti linai geresni, bet visiems linams išmirkyti neužtekdavo markų.

· Laukinė merga viena pati linus skleidžia, tik piemenė arba pusmergė jai padeda – padalina saujas ar atriša ryšius. Linams skleisti jokių talkininkų nesamdydavo.

· Linų niekada neskleidžia pučiant šiaurės vėjui – tada jie gerai neatsiklojėtų ir blogai mestų spalį. Negalima linų skleisti galvų ar šaknų galais į šiaurę, nes bus tas pats, todėl juos dažniausiai skleisdavo galvų galais į vakarus.

· Paskutinę saują skleisdavo vainiku. Galvų galus palikdavo vidaus pusėje, o šaknų galus išskleisdavo ratu.

· Seni žmonės pasakodavę, kad jeigu paskleidęs linus iš paskutiniosios saujos padarai vainiką, tai tų linų niekas neliečia ir neužtinka. Dėl to tas vainikas ir skleidžiamas.

· Paskleisti linai gulėdavo tol, kol atsiklojėdavo. Niekas jų kita puse neversdavo

LINŲ DŽIOVINIMAS

Pasižvalgę kaimo pakluonėse, pamatysime nuostabų vaizdą. Tarp aukštųjų šiaudų žagų stovi susigūžę seni klojimai. Pro šiaudinių stogų žalias kerpes smilksta, rūksta dūmai iš besikūrenančių jaujų. Žiūrint tatai atrodo, tarytum žalias stogas be ugnies dega. Kaime, tai matydamas, kiekvienas piemuo žino, jog čia ne gaisras, o linamyniui džiovinami linai.

Įėjus į rūkstančios jaujos vidun, visuomet rasi ją ppilnutėlę pridžiautų išdirgusių linų ir kelmais ar durpėmis besikūrenančią krosnį. Jaujos viduje ir visame klojime tirštų dūmų debesys siekia beveik žemę. Jaujos dubos durys plačiai praviros.

Prosenoviškai linus džiovindavo dar XX a. pradžioje kai kurie, ypač Vilniaus krašto, neturtingieji valstiečiai. Paprastai dzūkai ir suvalkiečiai linus džiovindavo pirtyse, tačiau kartais neturtingieji džiovindavo kro.snyje arba ant duobių, dažniausiai iškastų kalvų šlaituose ar atokiau įtaisyta pakura. Šilumai eiti nuo pakuros iki duobės su sukrautais linais buvo išvestas velėnomis apdėtas kanalas. Jei duobė iškasta lygioje vietoje, ugnis buvo kūrenama jos dugne virš sužardytų ant karčių( grėdų) karuliais žemyn linų kūlių. Išdžiūvę kūliai buvo apverčiami. Šiuo būdu džiovinami ir jaujose, ir pirtyje.

Daugumas turėjo žardus- specialius lingalviams džiovinti pastatus. Juose vietoj šoninių sienų buvo iš porinių kartelių įrengtos lentynėlės, ant kurių iki 15 cm storio sluoksniu sudėdavo lingalvius. Pes viena- dvi savaites lingalviai išdžiūdavo.

Išmirkusius linus džiovinti veždavo ant rugienos ar dobilienos. Išmėto taip, kad nebūtų labai tankiai, kad būtų vietos pakloti. Kai vežioja linus, moterys juos kloja eilėmis. Po kelių dienų, kai pabąla nuo saulės, apverčia kitą pusę. Kai pabąla kita pusė, išdžiūsta, tada paima pluoštelį ir patrina tarp pirštų: jei jau byra spaliai, tai jau laikas suimti nuo žemės- pakelti, kad nepūtų. Sakoma, kad jjau atsiklojėjo linai. Kai atsiklojėja, jie sugrėbiami į pėdelius ir sustatomi į eiles- šerį taip, kad išdžiūtų. Kai išdžiūsta, riša į kūlius, veža į pastogę ar į kauges.

Kada linai išdžiūdavo, tai gaspadorius ar vaikis, pasiėmęs mergę, važiuodavo jų parvežti. Vyras gubeles padavinėdavo, o moteris iš jų kraudavo vežimą. Kraudavo taip, kad vienos gubelės ražai gulėtų ant kitos galvų. Jeigu dedamos galvos su galvomis, tai gubelės susibučiuoja ir paskui iškraunant išsidraiko, išsipešioja.

· Iškultus linus nieko nelaukdami veždavo skleisti. Skleidimui parinkdavo dirvą ar pievą, kurion gyvuliai neužeidavo. Jeigu dirva, tai ji turėjo būti kuo žolėtesne ražiena. Tokioje pievoje, kurią liūčių metu gali vanduo apsemti, linų neskleisdavo. Vežamus per skleidimui paskirtą dirvą linus vaikis ar gaspadorius kas keli metrai glėbiukais išmėtydavo.

· Skleidžiama būdavo eilėmis per visą dirvą. Tarp eilių palikdavo nedidelius tarpelius. Vieni linus klodavo storesniu sluoksniu, o kiti plonesniu, bet tam kokios ypatingos reikšmės neteikė. Tik skleidžiant linus buvo žiūrima, kad linų galvos būtų į pietus, o šaknys į šiaurę. Sakydavo, kad taip paskleisti linai greičiau atsistovi, negu kiton pusėn kloti.

· Skleidžiamos saujos ryšį ištiesdavo kaip linus iš saujos kartu paskleisdavo, nes juk ir jis iš linų.

· Paprastai linus pradėdavo skleisti iš ryto. Skleidėjos būdavo tik moterys. Jeigu neužtekdavo linams paskleisti savo

ūkio moterų, tai pasamdydavo kokią trobelninkę. Vyrai neskleisdavo. Kartais vyrai skleidėjoms pamėčiodavo linų saujas.

· Pabaigusios skleisti visus linus, merginos iš paskutinės saujos paskleisdavo vainiką. Vidurį palikdavo tuščią tokio dydžio, kad pėda įtilptų, o aplink kaip kokią vėduoklę išskleisdavo saują. Galūnės būdavo centre, o šaknys – pakraščiuose.

· Vainikas būdavo skleidžiamas tam, kad kiekvienas praeivis žinotų, jos tuos linus skleidė jaunos panos. Jeigu būdavo ištekėjusių moterų, tai tos merginoms padėdavo ir žiūrėdavo, kad vainikas būtų vienodai, gražiai paskleistas.

· Vyrai, pamatę vainiką, juokdavosi, sskleidėjoms sakydami, kad jų vainiko viduryje padaryta vieta šuniui nusišikti.

· Skleisdamos linus pietų skleidėjos pareidavo į namus.

· Išskleistų linų per visą klojėjimosi laiką nejudindavo ir antra puse neversdavo.

· Gaspadorius retkartčiais nueidavo į paskleistų linų lauką ir tikrindavo, ar linai neišsistovėję. Kada linai išsistovi, tai jie pradeda mestis į kuprą ir lengvai atšoka nuo kaulo. Jeigu laikas pasitaiko drėgnas, su lietukais, tai linai išsistovi per dvi savaites, o kada sausas, tai išguli ir visas keturias.

· Rinkti linų išeidavo taip pat tik mmoterys. Rinkdavo su grėbliais į didelius, kokius tik galėdavo pakelti, pėdus. Tuos pėdus statydavo nesurištus, galūnėmis į viršų ir skarom (pluoštų) apipainiodavo pačią viršūnę, kad jie nesiskleistų į šonus ir nevirstų. Jeigu koks pėdas nuvirsdavo, tai gaspadorius juos kiekvieną dieną ppastatydavo ir patikrindavo, ar jau nėra l.inai išdžiūvę. Taip sustatyti linai būdavo tol, kol išdžiūdavo.

· Išdžiūvusius linų pėdus palaidus kraudavo į vežimą ir parvežę tvarkingai sudėdavo į jaujos pastogę, kur jie išstovėdavo iki mynės, kuri prasidėdavo pabaigus kūlę.

· Linai klojėjasi maždaug 4 savaites. Linų atsiklojėjimą tikrindavo gaspadorius. Parsinešęs pluoštelį linų padėdavo ant mūro ir išdžiovindavo. Kai jau pluoštelis išdžiūdavo, tai laužydavo jį pirštais ir tampydamas už galvų tikrindavo ar jau byra spaliai. Jeigu byra, tai linai atsiklojėję. Tada jau eina linų kelti. Mergė ir vaikis su grėbliais juos surenka ir stato į nesurištas tuščiavidures gubeles. Kad gubelė gerai stovėtų, reikia mokėti ją pastatyti. Prieš skleisdamas darbininkas aplink save pusračiu išskleidžia šaknimis į išorę pėdą, už viršūnių pakelia ir taip pasilieka iiš trijų pusių apsuptas linų. Išeina, galūnes suglaudžia, ir tuščiavidurė gubelė padaryta.

· Kada taip sustatyti linai išdžiūsta, gubeles suriša šiaudiniais ryšiais ir parveža į jaują.

· Linai minami jaujoje. Pagrindinė jaujos dalis – duba, kurioje yra pastatyta krosnis ir įrengtos trys eilės ardų, viena virš kitos.

· Gadunavo apylinkėje atatvaros į pirtį nuo pečiaus nebūdavo. Zemba ten vadinama pati pečiaus kakta, t. y. ta vieta, kur yra pečiaus pakura. Į pirtį įeiti būdavo tik vienos durys pro zembą. Pirties gale – mažas llangelis, kad pirties vidų apšviestų. Tačiau tas langelis toks mažas, kad žmogus pro jį neįlįstų. Mat žiemą, baigus visas kūles ir mynes, duboje rūkydavo mėsą. Rūkoma mėsa duboje išbūdavo ilgesnį laiką. O kad ten laikomos mėsos vagys neišvogtų, duris laikydavo spyna užrakintas.

· Iš dubos šonų būdavo dvi peludės. Jose iki mynės laikydavo linus, arba ką kitką.

· Kita svarbi jaujos dalis – kluonas (klounas). Jame kuliama ir minama. Už kluono dar būdavo daržingalis, kur laikomi kūlimo metu suvežti javai, parvežti kulti linai. Žiemą ten paprastai paliekama kiek iškultų šiaudų.

· Jaujos stogas, kaip ir visi to meto stogai – šiaudinis, keturšlaitis, tik su didesnėmis pastogėmis.

· Į ardus linus deda stačius, šaknimis į apačią. Linų pridėdavo visus tris aukštus. Į vieną dubą sutalpindavo paprastai tris nedidelius vežimus linų, į kiekvieną lovą po – vežimą. Duboje linus paprastai džiaudavo vaikis, o šeimininkas įnešdavo ir jam paduodavo. Kai jauja būdavo pridžiauta, pavakariais, saulei leidžiantis, gaspadorius kurdavo krosnį. Krosnį kurdavo ir kūrendavo tik gaspadorius. Kam nors kitam krosnies kūrenti nepatikėdavo, kad per neapsižiūrėjimą neuždegtų jaujos.Dėl visa ko peludėse stovėdavo per visą jaujos kūrenimo laiką dvi statinės su vandeniu.

· Vos užkūręs krosnį, gaspadorius į ugnį įmesdavo šv. Agotos duonelės gabaliuką, kad nekiltų gaisras.

· Krosnį kūrendavo daugausiai kerais, kkurių prisiraudavo pasėję vasarojų. Linams kūrenti reikia daugiau negu vasarojui ar kitiems javams. Be to, jeigu pakurdavo šaltą dubą, tai kūrendavo ilgiau, o jei kurdavo į atkurą, tai kūrendavo trumpiau. Užkūręs krosnį, iš jaujos gaspadorius niekur neišeidavo, todėl jam ir vakarienę nunešdavo į jaują. Pakūrenęs krosnį apie 4 valandas, ugnį užgesindavo ir pareidavo namo. Kitą vakarą vėl kurdavo iš naujo ir kūrendavo tol, kol išdžiūdavo linai. Taigi linus mindavo tik kas antrą naktį, o ne kiekvieną, kaip būdavo kai kuriose kitose vietovėse.

· Ar linai išdžiūvę, gaspadorius tikrindavo kūrendamas krosnį. Paimdavo saują, mintuvais ją išlauždavo ir žiūrėdavo, ar byra spaliai.

· Kūrendamas krosnį pirmąjį vakarą, gaspadorius įvilkdavo į kluoną ožį, įkaldavo į jį savų mynėjų mintuvus, paruošdavo visa, kas reikalinga mynei.

· Visi pasakodavo, kad jaujoje baido. Gaspadorius tų baidyklių nebijojo ir jokių apsaugos priemonių nuo velnio nesinešdavo. Bijojo tik vaikis, merga ir kiti žmonės. Gaspadorius sakydavo, kad jaujoje gyvenąs „mona velnėlis”.

LINŲ MYNIMAS

Kai šaltasis rudenėlis ant žaliųjų rugelių želmenėlių ir darželio rūtelių patiesia savo baltas drobeles- šalnas ir sniegą, tuomet kaimo jaujose, pirtyse mintuvai dainuo.ja linksmas lynaminio daineles. Eidamas kaimo jaujose mintuvai dainuoja linksmas lynaminio daineles. Eidamas kaimo pakluonio takeliu pro rūkstančias jaujas ir pirteles, kur paprastai tik laumės ir aitvarai ir kkitos nelabos dvasios bastosi, girdisi smagiai taukšintys mintuvai ir garsiai aidinčios linksmos linų dainelės:

Lineli, lineli, lineli, ta ta to!

Lino žedas, ai ratuto!

Ir užaugo linelis,

Ir užaugo žalias linas.

Tam tadrylia, žalias linas!

Per lynaminį jaujose sprigsi burokiniai žibintai su lajinėmis žvakutėmis, tokie anuomet ir per vestuves žibėdavo. Klojimo aslos vidury stovi kelios eilės medinių mintuvų. Linų mynėjai ir mynėjos stovi prie mintuvų ir, ranka nusitvėrę mintuvus, mina linus taukšėdami: – Taukšt, taukšt, Taukšt! Taukšt Taukšt, Taukšt! Linus minančios mergaitės dainuodavo: – Ausk drobes, ausk drobes. Krauk kraitį, krauk kraitį. O bernų mintuvai girgždėdami atsiliepia: – Vežk turgun ir parduok. Vežk turgun ir parduok. Nepragerk, nepragerk.

Linamynio talkose dainuojamos tam tikras dainos, kuriose paprastai apdainuojamas linas nuo pat jo pasėjimo ligi drobės išaudimo.

Šio amžiaus pradžioje pradėjus linus minti mašinomis, lynaminio talkos vykdavo dienomis. Darbą pradėdavo apie ketvirtą valandą ryto ir baigdavo apie šeštą vakaro. Pabaigę tuojau pridžiaudavo pirtį kitos dienos talkai. Pirtyje tilpdavo 0,8- 1 tona lauke džiovintų linų. Linų mynimo talkos, kaip ir javų kūlimas, vyko atidirbtinai. Į talkas eidavo samdytas bernas ir mergina. Ateidami atsinešdavo savo mintuvus, kurie čia išbūdavo tol, kol išmindavo visus linus. Dažniausiai jau iš vakaro susineštus mintuvus tuojau pat sukaldavo į ožį- ilgą rąstą su išpjautais lizdais

mintuvų galams įtvirtinti. Mintuvus į ožį tvirtindavo mediniais pleištais.

Daug kur tebebuvo senieji ožiai su 10- 14 išpjovų mintuvams- linus minant rankomis, tiek daug reikėjo minėjų. Išpjovos ožyje padarytos poromis greta viena kitos taip, kad mintuvai jose būtų statomi abiejose ožio pusėse, priešais vienas kitą. Vienas ožio galas galas stovėdavo ant stiprių, 0,3 m aukščio kojų, todėl mynėjai galėdavo vietą pasirinkti pagal savo ūgį.

Seniau budriškiai ūkininkai, kaip ir visur kitur, linus mynė mintuvais. Žodis minti rodo, kad jau žiloje ssenovėje mūsų protėviai augino linus pluoštui, o norėdami spalius iš linų pašalinti, myniodavo juos kojomis. Daug vėliau rankiniais mintuvais specialiai paruošti linai buvo laužomi, o paskui išbraukomi spaliai.

XX a. pirmaisiais dešimtmečiais budriškiai naudojo dviejų rūšių mintuvus: paprastuosius ir kriauklinius. Paprastieji mintuvai sudėti iš dviejų dalių: ožyje pastoviai įtvirtinto lovelio ir judančios kilnojamos rankenos( šoblės). Mintuvų lovelis turėjo laužiamą ir braukomą dalis. Paprastuosius mintuvus darydavo iš eglės medienos. Jų pagrindinė dalis- lovelis( keras), 1,4- 1,5 m ilgio ir apie 88×8 cm skerspjūvio tašelis su išilgine išpjova spaliams išbyrėti. Šio tašo vienas galas pleištu įtvirtintas ožio išpjovoje, o jo priekinis galas pagal mynėjo ūgį paremtas 0,7- 0,9 m ilgio vertikaliu spyreliu( atstuope). Po rankena prasidedantis trikampis lovelis būna 4 cm ppločio kiauryme spaliams išbyrėti. Mintuvų rankena( šoblė) braukant linų pluoštą, greitai dyla priekinė lovelio briauna, todėl ji kaustoma 35- 40 cm ilgio, 1,5x 0,5 cm skerspjūvio geležine juostele

( šiene).

Kol nebuvo linams minti mašinų, gerai išdžiūvusios saujos pirmiausia buvo laužomos, o paskui braukomos priekine kaustyta mintuvų puse, kol išbirdavo paskutiniai stambesni spaliai. Pradėjus minti mašinoms, linų laužti nebereikėjo, užteko saujas dar kiek pabraukyti ir supešiojus

( sutaisius) sudėti į krūvas.

Žymiai sparčiau linų saujas lauždavo vadinamaisiais kriaukliniais mintuvais, kurių laužiančioji dalis turėjo suporintą rankeną( šoblę). Linų sauja vienu rankenos nuspaudimu buvo laužiama ne vienoje vietoje kaip paprastuose mintuvuose, bet dviejose. Šių mintuvų įtveriamasis ir priekinis galai tokie pat kaip ir paprastuose mintuvuvuose, tik čia laužiančioji. dalis dviguba ir 19 cm pločio. Pradėjus llinus minti mašinomis, kriaukliniai mintuvai dėl jų sunkesnės rankenos naudoti vis rečiau.

Linų mynimo talkas XIX a. antrojoje pusėje jaunimas buvo pamėgęs dėl įvairių išdaigų, vaidinimų tamsioje šiltoje pirtyje ir gero maitinimo. Šio amžiaus pradžioje pradėjus linus minti mašinomis, talkininkų skaičius sumažėjo per pusę, iki 8-10 žmonių. Dirbta dienomis, todėl nustota rengti mieguistumą šalinančius žaidimus ir vaidinimus. Seniau, kai linus mindavo rankiniu būdu ir naktimis, nuovargiui ir mieguistumui pašalinti rengdavo trumpus, juoką ir šurmulį sukeliančius vaidinimus: „ Sorės” įvedimą, čigonų ir žžydų atėjimą ir kt. Tie vaidinimai buvo rengiami šeimininkų iniciatyva, kai pastebėdavo talkininkų nuovargį.

Šeimininkas slapta pasikviesdavo keletą judresnių jaunų minėjų į pirtį, iš anksto atsineštais suplyšusiais drabužiais vieną jų perrengdavo senu žydeliu su kauke ir kuprine( kromu), o kitą- žydelkaite Sore.Paskui per antrąsias pirties duris išleisdavo į lauką. Sorė verkdama įpuldavo į klojimą ir minėjų, dažniausiai merginų, prašydavo ją gelbėti nuo įtūžusio tėvo, kuris įkandin ją vijęsis su žiužiu rankoje, šaukdamas ir bardamas, kam Sorė nebūnanti namuose. Tuo tarpu Sorė griebdavo bet kurią merginą, versdavo ją į spalius, o pati atsiguldavo apačioje, neva slėpdamasi nuo tėvo. Pripuolęs Sorės tėvas mušdavo žiužiu merginą, kam ji gelbsti Sorę.Tuoj pat išsilaisvinusi Sorė puldavo prie kitų mynėjų, o jos tėvas su žiužiu apmušdavo visus, kurie padėdavo jo Sorei slėptis. Sukėlęs minėjų juoką ir šurmulį, žydelia pagaudavęs Sorę ir išsivesdavęs į lauką. Tuo vaidinimas ir baigdavosi. Persirengėliai lyg niekur nieko išeidavo iš pirties ir kibdavo į darbą.

Vidurio Žemaitijoje, Plungės, Rietavo, Tverų ir kitose Telšių apylinkės buvo įdomus linamynio paprotys, vadinamas kuršio pamėklės puošimas ir jos vedimas į linamynį. Kuršis slapčia papuošiamas pas kurį nors iš kaimynų. Kokios nors margos berno kelbės prikemšamos šiaudų. Apvelkama ilga miline. Veidas padaromas iš medžio su raudono buroko nosimi, oo liežuvis- iš ilgos kojinės. Pamėklės galva apmaukšlinama kailine kepure, o rankon įduodama linų pluktuvė. Taip aptaisytą kuršio pamėklę veda basliais ginkluoti vedliai į kaimyno linamynio klojimą. Nuvedę, prie klojimo durų, tyliai atidaro duris ir įvelka ją vidun. Kad talkininkai kuršio vedlių nepagautų, klojimo duris basliais užremia, o patys, už durų stovėdami, pasako prakalbą, kuri skamba maždaug taip: – Šiais ir tais laimingais metais, kada gaidžiai lojo, šunes giedojo, aš kuršis, atvykstu pas tamstą ir turiu pasakyti, kas mūsų kaime esi nemažas apsileidėlis. Tavo trobų stogai nuplyšę, gyvuliai sunykę, laukai apleisti, darbai nenudirbti, o pats atrodai baisiau net už tą driskių kuršį. Jeigu nenori pasitaisyti, kuršius atėjo tau pasakyti, kad geriauy pasikark, ness savo blogu paveikslu bjauroji visą mūsų kaimą. Toks dekretas, raštu rašytas, pakabintas kuršio pakaklėje. Linamynio talkininkai stengiasi kuršio vedlius pagauti ir pristatyti linų minti. Jeigu pavyksta kurį pagauti, tai tokį pririša prie mintuvų, ir jis, visiems iš jo juokantis ir įvairiai tyčiojantis, turi visą naktį dykai dirbti, valgyti ir gerti niekas neduoda.

Kaimo linamynis, kaip vienas iš žymesnių ūkio darbų, neapseina be didesnių talkų ir vaišių, per kurias smagiai ir pasilinksminama. Todėl linamyniui visuomet pasiruošiama kokio alučio ir ragaišio. Kartais pasikviečiamas ir šioks toks muzikantas, jeigu tokio nnėra tarp talkininkų. Kiek atsigaivinę po sunkau darbelio, užstalėj sėdėdami talkininkai traukia sutartines daineles- garbina brangųjį linelį visa gerkle: – Valio, lineli. Valio, baltos drobelės!- šaukė linksmi linų minėjai, aukštai keldami putojančio alučio taures. – Valio, valio! Aplaistykim linelius miežio „ krauju”, kad jie ir kitą metą gerai derėtų, kad marškiniams baltesnės būtų!- pritarė kiti. Pabaigtuvių stalas uždengtas balto lino staltiese. Ant stalo- balto ragaišio kepalas, baltų sūrių kaip žagrių ir ąsotis .su balta puta. Jaunimo šokti nereikia nei raginti, nei prašyti. Jei tik yra koks muzikantas, tuojau ima žemelė drebėti. Taip valandą kitą pašokę, padainavę, išlalėja kas sau namo. Vėl susitiks kito kaimyno linamynio talkoje.

Antai, prie pat Katmilžių kalnelio, kuriame senovėj žemėn nugrimzdęs dvaras, stovi sena jauja, o už jos- senkapiai. Vietelė jau nuo senovės laikų žmonių labai apkalbama, dažnai piktąja vadinama. Čia, sako, daugelis matęs naktį visokias baidykles vaidenantis. Vienas kaimynas papasakojoatsitikimą, kuris neseniai atsitikęs per linamynį Katmilžio jaujoje. Vakarop senas šeimininkas ėjo jaujon prižiūrėti krosnies. Įėjęs girdi kaip kažkas tarškina mintuvai, tarškt, tarkšt, tarkšt! Talkininkai dar nebuvo susirinkę, o visi savi žmonės likę gryčioje. Čia turbūt laumės jaujoje dūksta, pagalvojo žmogelis. Nors ir drąsus žmogelis buvo, tačiau jam pasidarė nejauku. Metė pypkę rūkyti ir nusiėmęs nuo

kaklo rožančių pradėjo melstis. Staiga ant krosnies atsirado besėdintis nepažįstamas ponaičiokas ir sako: – dėdule, mesk tą pantį( rožančių) į ugnį, aš tau duosiu daug pinigų, kad jų užteks tau ir tavo vaikams. Žmogelis pagalvojo: šaunus ponaičiukas, galgi nieko blogo nepadarys ir įmetė rožančių į krosnį. Nors baugu, bet užsidegęs pypkę eina kartu su nepažįstamuoju pinigų ieškoti. Žiūri, to ponaičio nosis be skylučių. Tada gerokai jį šiurpas suėmė. Nuėjo abu už jaujos ant Katmilžio kalnelio, ponaitis paritino didžiulį akmenį. O ggi žvilgt, didžiausia krūva švytinčių, lyg ugnis, pinigų krūva. Norėjo kuo daugiau pinigų pasiimti, tik neturėjo kur jų dėti, tad nieko nelaukęs, žmogelis nusimovė kelnes ir laiko. O velnias reškutėmis semia pinigus, kad šie net žvanga. Prisisėmęs žmogus užsivertė ant peties ir nešasi. Parnešęs jaujon, užmetė ant užlų ar apdėjo šiaudais, kad kas nerastų. Pinigus paslėpęs bijojo jaujon likti, tad nuėjo gryčion. Talkininkai pamatę žmogelį su vienomis apatinėmis kelnėmis, juokėįsi iš jo, tačiau šeimininkas nenorėjo teisybės sakyti kas atsitiko su kkelnėmis, bet pamelavo, kad šios ant krosnies sudegė. Netrukus talkininkams einant jaujon linų minti, žiūri, kad jauja su linais dega. Tuojau kas nusitvėręs kokį indą sėmė vandenį, ir nešė ugnies gesinti, bet ši negeso, o dar labiau didėjo. Žmonės pradėjo sspėlioti, kad čia jau kokia velnio šunybė. Tuomet moterys atnešė švęsto vandens ir pylė kryžmai ant ugnies. Nelaboji ugnyje tik sucypė nesavu balsu ir baisiai nusikvatojo. Oran pakilo ugnies stulpas, nuūžė baisus viesulas, nušvilpė viršūnėmis Šiaulėnų link ir dingo nakties tamsumoje, o ugnis jaujoje dingo kaip nebuvusi. Tą vakarą linamynio talkininkai bijojo jaujon eiti. Rytmetį, taip apie priešpiečius, keli drąsesni, pasiėmę šventus daiktus, nuėjo jaujos pažiūrėti. Atidaro jaujos dubą, taip ir tebėra ugnies nė nepaliesta, net neapsvilę, tik gesintojų sušlapinti, matyt, net per tris dienas neišdžius. Užlipo žmogus ant jaujos ieškoti savo paslėptų pinigų. Apvertęs šiaudus rado kelnes, bet be pinigų, tik jaujos krosnies anglių pripiltas. Nusispjovė supykęs ir eina prie to akmens, kur pinigus buvo radęs. Gerai apsižvalgęs, ant ttako rado nukritusį vieną kitą auksinioką ir parsinešė namo. Tada visi ir suprato, kad čia velnių išmonės būta. Būtų ir pinigai nedingę, jeigu būtų nelieję ugnies švęstu vandeniu. Žmonės kalbėjo, kad užkeikti turtai bijo šventenybių.

· Išmintus linus suriša į ryšelius, suskaičiuoja kiek ir kieno ryšelių išminta, ir nuneša į svirnelį. Linus mindavo toliau nuo sodybos stovinčiame pastate, jaujoje. Jaujos stogas būdavo kaip ir visų pastatų – šiaudinis, žemas. Lauko pusėje būdavo didelės pastogės, į kurias sukraudavo visokias medžiagas, laikydavo linus.

· Pagrindinė jjaujos dalis – duba. Tai sandarus rąstinis statinys su lubomis, kuriame stovi krosnis. Krosnis sumūryta iš molio, didelė. Dubos viduje stovi trys eilės viena virš kitos ardų. Ten, kur yra krosnies anga, įrengiama zemba. Zemba yra prieškrosnio patalpa, atitverta nuo likusios dubos dalies kokio metro aukščio moline siena. Ta.čiau zembos būdavo ne visose jaujose. Jauja su zemba buvo laikoma saugesnė gaisro atžvilgiu negu be zembos. Toje jaujoje, kuri turi zembą, yra dvejos durys: vienos iš dubos ir kitos iš zembos. Abejos išeina į klojimą. Abiejose dubos pusėse yra įrengtos peludės. Jose daugiausiai laikomi pelai, kartais kiti daiktai. Klojimo asla yra išplūkta moliu, kieta, ant jos yra kuliama ir minama. Iš klojimo į lauką yra suvėrinės durys, o kitame negu duba šone yra galas, vieta, kurioje laikomi javai, šiaudai kūlės metu.

· Apskritai, jauja laikoma nemaloniu pastatu. Baisiausia jos vieta – duba. Pasakodavo, kad joje baido, gyvenąs velnias, atsitinką ir šiaip, ir taip. Dubos gyventojas Duseikių kaime vadintas Babaužiu. Juo motinos gąsdindavusios. Babaužiu dažnai vadintas jaujos duboje gyvenantis velnias.

· Apie atsitikimus su Babaužiu pasakodavę visokiausių atsitikimų. Štai jų pora:

Viena gaspadinė turėjo madą spausti verpėjas merges prie verpimo. Ji visada už visas greičiau suverpdavo kuodelį ir paskui rūgodavo ant mergių. Kai pradėdavo verpti, ttai po kurio laiko bėgdavo su verpalu į jaują pas Babaužį, kuris jai padėdavo greitai suverpti kuodelį. Kai ji vieną kartą išbėgo į jaują, mergės nutarė pažiūrėti, ką ji ten veikia. Babaužis pajuto, kad mergos žiūri, ką jis čia veikia su gaspadine, todėl to nepakęsdamas padarė savaip.

Kai mergės pritykino prie jaujos, tai išgirdo joje storu balsu sakant „Bėngu bėngu koudagali”. Įėjusios į dubą su žiburiu, rado gaspadinę negyvą su pusiau aplupta oda. Mat Babaužis lupęs gaspadinei odą.

· Būdavo ir šiaip atsitikimų, palaikytų Babaužio darbu:

Kartą vaikis su merga nuėjo į jaują ir susėdo zemboje pasišnekėti. Tai matė kitas vaikis, pavyduolis. Jis pritykino tyliai prie jaujos ir, pradaręs duris, paleido į zembą plytą. Pagalvojo tada merga su vaikiu, kad tai Babaužio darbas, bet vėliau paaiškėjo, kad čia tik pavyduolio vaikio išdaiga.

· Į dubą daug kas bijojo vienas eiti, o jeigu jau būtinai reikėdavo, tai skubėdavo iš ten kuo greičiau išbėgti. Paprastai gaspadorius iš pat ryto su vaikiais pridžiaudavo dubą linų. Vienas vaikis apsižergęs ardus dviem eilėm primurdo pilnų pilniausią. Kai tik dubą pridžiauna, tuojau pat užkuria krosnį. Jaują kūrena pats gaspadorius, kad kitas kartais neuždegtų jaujos. Kūrendavo paprastai durpėmis.

· Linams kūrenti reikia žymiai ilgiau negu javams, nes linus reikia labai gerai išdžiovinti. DDuba taip įkaista, kad, į ją įėjus, ausys raitosi. Bet negalima ir per daug prikūrenti, nes kada linai perkaista, tai paraudonuoja.

· Kūrendamas jaują, gaspadorius įvelka į klojimą ožį, ilgą rąstą su karpais, į kuriuos įkala mintuvus ir paramsto juos pastapiais. Pastapis – tai lazdelė, kuria paremiamas mintuvų galas prie šoblės ranktūrio. Mintuvai buvo naudojami tik paprasti, dvinugarių, arba dvigubų, čia nežinota. Apatinė mintuvų dalis vadinta mintuvais, o viršutinė, kurią mynėjas kilnodavo, vadinta šobliu, ji užsibaigdavo ranktūriu.

· Gaspadorius po pietų kartais paimdavo saują linų ir ją mintuvais išlauždavo, žiūrėdamas, ar linai jau išdžiūvę. Kada jau atrodydavo, kad linai išdžiūvę, tai saują išmindavo, išpurtindavo ir, apleidęs ugnį krosnyje, parsinešdavo namo. Čia rodydavo ją namiškiams, kad jie pasakytų, gera ar negera skara. Skara vadintas linų pluoštas.

· Kadangi dubos išmynimui savų žmonių ūkyje neužtekdavo, tai ūkininkai vieni kitiems talkininkaudavo. Pas kaimyną į mynę eidavo samdyti bernai ir mergos, arba nevedę suaugę bernai. Pradėdavo jie rinktis prieš vakarienę, kurią išvirdavo gaspadinė. Dažniausiai tai būdavo bulbynė su šviežia kiauliena, nes mynei gaspadorius visada pjaudavo kiaulę. Kiekvienas mynėjas ant pečių atsinešdavo savo mintuvus. Apsirengdavo mynėjai prastesniu drabužiu, nes mynėje nudulka, nusispalinėja.

· Mynėje prie linų dirbdavo maždaug 10-15 mynėjų. Mindavo poromis, vyras ir moteris, vyrai mindavo ir vieni.

Gaspadorius mynėje irgi dalyvaudavo. Būna, kad vienas gaspadorius mina, o kitur, kitas gaspadorius tik neša linus iš dubos. Kiekvienos p.oros mynėjas pasiima iš kretilo, į kurį gaspadorius deda išneštus linus, pluoštą linų ir pasideda prie savo mintuvų. Vyras paprastai linų pėdelį išlauždavo, suminkštindavo ir supešiodavo saują, o jo porininkė moteris mintuvais juos išbraukdavo. Išbrauktą saują, užvynioję viršūnės galą, kad nesiskleistų, dėdavo šalia savęs ir saugodavo, kad kas nepavogtų. Mat kiekvienas mynėjas per naktį turėdavo suminti ne mažiau kaip stukiuką (20 ddidžiųjų svarų), o jeigu mindavo pora, tai dvigubai tiek.

· Tingesni arba lepšiai, kartais ir gyvesni mynėjai, kurie daugiau išdykaudavo, tiek nesumindavo, todėl ir pavogdavo po keliolika saujų iš vieno ar kelias saujas iš kelių mynėjų. Pasakotojai dirbant mynėse nepasitaikė tokio atvejo, kad mynėją vagiantį būtų sugavę. Tada mynėjams būtų buvę juoko, o vagiui gėdos. Paprastai kai atiduodavo linus gaspadoriui, vagys pasisakydavo, iš ko kiek pavogę.

· Kiek pamynus, apie devintą valandą, jeigu gera gaspadinė, atneša mynėjams vakarienę, dažniausiai paprastų kraujinių vėdarų. JJeigu gaspadinė šykšti, tai vakarienės neneša.

· Pasakotoja prisimena vieną pasakojimą. Kažkur prie Luokės viena gaspadinė susidraugavusi su žydeliu. Mynės dieną žydelis atvažiavęs ir apsistojęs nakvynei. Vakare gaspadinė nešanti mynėjams vakarienei vėdarus, sudėtus į skardą. Kad nebūtų baugu, pasiėmusi kartu ir žžydelį, kuriam ir įdavusi nešti skardą su vėdarais. Tą naktį buvę pašalę. Žydelis užkliuvęs už sušalusio arklamėšlio, pargriuvęs ir išbarstęs vėdarus. Greitai atsikėlęs, sugraibęs nuo žemės vėdarus, sudėjęs atgal į skardą ir nunešęs į jaują. Mynėjai šokę prie vėdarų, bet paskui pradėję keikti gaspadinę, nes vėdarai buvę sumaišyti su arklamėšliais. Mat pargriuvęs žydelis surinkęs ne tik vėdarus, bet ir arklamėšlius.

· Po vakarienės mynėjai guldavo pogulio, o gaspadorius su gaspadine pareidavo namo. Gaspadorius ten kiek nusnausdavo, o gaspadinė su piemene skusdavo bulves ir virdavo pusnaktę.

· Tačiau pogulio metu poilsis mažas, vaikiai su mergomis cypindavosi, ant kokios nors nevėkšlos mergės keldavo nevykėlį vaikį, mokydavo. Visi mynėjai juokdavosi.

· Kai ateidavo numigęs gaspadorius, vėl visi stodavo prie darbo. Kad mynėjai linus gerai išmintų, gaspadorius kkiekvieno išmintas saujas tikrindavo. Jeigu rasdavo suveltas, suplaktas į gumulus raukydavosi, kartais ir ką pasakydavo. Išgirsti iš gaspadoriaus mynėje papeikimą – didelė gėda mynėjui.

· Mynėjai išsigalvodavo per naktį visokių išdaigų. Daugiausiai juokus krėsdavo kaimyno mynėjams. Būdavo, sako, ir tokių atsitikimų, kad kaimyno mynėjai slapta užnerdavę ant ožio virvę, o paskui su mintuvais ožį pro duris ištraukdavę. Tačiau tokio atsitikimo pačiai pasakotojai netekę patirti.

· Dvyliktą valandą mynėjai eidavo valgyti pusnaktės. Pusnaktei gaspadinė išvirdavo bulvinės košės su mirkalu ir rūgštu pienu. Pieną mmynei raugindavo visą rudenį ir pildavo į kubilą.

· Pavalgę mynėjai vėl eidavo į jaują ir dirbdavo juokaudami toliau iki tol, kol išmindavo visus duboje išdžiovintus linus.

· Kai linus jau išmindavo, tai kiekvienas mynėjas permindavo savo paminas. Mynėjui turėti daug paminų gėda. Tai rodydavo, kad mynėjas gerus linus paverčia niekais. Todėl mynėjas stengdavosi niekam nematant, jų dalį pakišti kitam mynėjui po mintuvais. Kitas savo paminų dalį suvyturiuodavo į gumulą ir, niekam nematant, mesdavo į viršų. Tupt, jos nukrisdavo kur nors klojime. Mynėjai juokdavosi, sakydavo, kad jau žąsis atlėkė. Gaspadorius pykdavo ant tokių mynėjų, velniuodavosi, bet ką padarysi, jeigu nežinai, kas „žąsį” paleido. O iš tos „žąsies” jokios naudos, nes to gumulo jau nebeišpešiosi.

· Pabaigę sutvarkyti paminas, visi mynėjai pasiimdavo savo linus ir nešdavo į svirną atiduoti gaspadoriui. Gaspadorius, priimdamas linus, kiekvieno mynėjo ryšulį pasveria. Jei kurio mažai suminta, mynėjai juokiasi, erzina, o kurio daug, visi giria. Geru mynėju ir gaspadorius patenkintas, o tam kuris neparnešė stukelio linų, sakydavo, kad nė už duoną nepadirbęs.

· Sudėję svirne linus į krūvą, .visi eidavo į trobą valgyti pusryčių. Pusryčiams šeimininkė dažniausiai išvirdavo kopūstų sriubos su mėsa, kurią valgydavo su bulvėmis.

· Po pusryčių talkininkai grįždavo namo. Ten iki priešpiečių pamiegodavo, o paskui eidavo savo ūkyje prie ddarbų. Jei kuris mynėjas gyvendavo toliau, tai pasilikdavo visą mynės laiką pas gaspadorių.

· Gaspadorius vėl per dieną kūrendavo jaują, o vakare susirinkdavo talkininkai mynėjai. Ir taip tęsdavosi po 3-4 naktis.

· Paskutinę naktį, kada jau baigdavo minti visus linus ir mynėjai tvarkydavo paskutines paminas, gudresni vaikiai sugalvodavo gaudyti paukštį. Pora bernų iš anksto susitardavo ir jau pusnaktės metu, ar dieną, niekam nematant, ant dubos užkeldavo pilną vandens kibirą.

· Baigus minti vienas kuris sušukdavo, kad jaujoje lakstąs majednus(keistas) paukštis. Rodydavo kitiems, nors ir niekas namatydavo, tačiau tie, kurie šį žaidimą žinodavo, sakydavo matą ir dar kitiems rodydavo. Tie, kurie mynėje dalyvaudavo pirmą kartą, aiškindavo nematą. Tada bernas, kuris turėdavo pasidėjęs kibirą, sakydavo tą paukštį sugausiąs ir užlipdavo kerte ar kopėčiomis, jeigu jos būdavo, ant dubos viršaus. Ten užlipęs, jis vaizduodavo, kad gaudąs tą paukštį, sakydavo, kad buvęs nutvėręs jį už uodegos, ar pan., ir liepdavo apačioje stovintiems laikyti paruoštą kretilą, nes kada numes, kad galėtų greitai apvožti. Paprastai kretilą įbrukdavo laikyti tiems, kurie apie paukštį nieko nežinodavo. Šie stovėdavo ir laukdavo to paukščio. Vaikiai merges stumdavo, tempdavo arčiau kretilo, kad ir šios pamatytų tą majedną paukštį. Mergės, kurios žinodavo šį pokštą, stengdavosi būti toliau nuo kretilo, kurį laikydavo pirmamečiai mynėjai, ir nepasiduodavo bbernams.

· Tuo tarpu paukščio gaudytojas, vis ką nors apie jį pasakodamas, pradėdavo ant stovinčiųjų barstyti žemes, dulkinti, atseit paukštis nepasiduodąs, dubos lubas draskąs ir pan. Pagaliau sušukdavęs: „Jau sugavau”. Svarbiausias momentas. Nežinantieji laukdavo, galvas atvertę, su kretilu to paukščio, o vaikiai iš paskutiniųjų stengdavosi sustumti prie jų visas merges. Tada vaikis pagriebdavo kibirą ir nuo dubos viršaus išpildavo visą vandenį ant stovinčiųjų. Va tau ir majednas paukštis. Sušlapdavo ne tik pirmamečiai ir pristumtos merginos, bet ir vaikiai stūmėjai. Visi juokdavosi, pareidavo pusryčiauti šlapi. Tačiau apie paukštį išėję iš jaujos nebekalbėdavo, kad nesužinotų jo paslapties piemenys ir vaikai, kurie po metų kitų turės ateiti pirmą kartą linų minti.

· Pabaigusi mynę, šeimyna eidavo talkininkams atidirbti, o gaspadorius toliau vienas tvarkydavosi. Spalius supildavo lauke į kupetą, nes iš jų maža nauda. Dalį jų sunaudodavo užpilti ant šiaudinio stogo, dalį kiaulėms svilinti, o kiti stovėdavo metų metus krūvoje, nes jie nei kraikui, nei kam kitam netiko.

· Minanat linus, gaspadorius be gagančių priežiūros dar su piemeniu nešdavo iš dubos linus, o mynėjai juos poromis mindavo: vyras lauždavo spalius, o jo porininkė moteris juos išbraukdavo ir dėdavo ant ožio, ar kur nors kitur, bet taip, kad visą laiką matytų, nes jeigu savo mintų linų nesaugosi, tai

kas nors gali juos pavogti. Jeigu reikėdavo mynėjai išeiti savo reikalu, tai sumintus linus pasaugodavo porininkas vyras. Bet būdavo tokių atvejų, kad patykodavo koks mynėjas ir pavogdavo dalį linų. Tada nuskriaustasis eidavo ieškoti savo saujų. Jeigu rasdavo jas, pas kokį mynėją patekusias, tai įrodęs, kad tos saujos tikrai yra jo sumintos, tai turėdavo teisę iš vagies atsiimti dvigubai. Šiam dvigubo atsiėmimo papročiui visi pritardavo, ir pats gaspadorius liepdavo atsiimti. Kad galėtų savo saujas atpažinti, kiekviena braukėja stengdavosi jas kaip nors yypatingai susukti, ką nors padaryti, kad vagis negalėtų ženklo pastebėti ir panaikinti.

· Mynėjų pora per naktį turėdavo išminti krūvą linų pluošto. Jeigu pasirodydavo koks mynėjas tinginys, tai su juo tvarkydavosi pats gaspadorius. Baigus minti, gaspadorius jam priversdavo neišmintų linų ir palikdavo vieną minti jaujoje tol, kol primins normą. Atly.ginimo nuo jo nuskaityti negalėjo, nes mynė už talką, todėl ir reikalaudavo gaspadorius normos. Kiti mynėjai tokį pasilikusį mynėją vadindavo pakulniu.

· Jaujoje darbo metu jokių žaidimų ar pramogų nedarydavo. Dirbdavo iki prakaito, nnes „bijosi kur ir pakrutėti, stovės gaspadorius išsižiojęs”. Kuršio atnešimas ar kitokios išmonės Dadotkų kaime nebuvo žinomos. Į mynę sueidavo beveik viso kaimo ūkininkų samdiniai, todėl kaime kitos mynės tą pačią naktį nebūdavo. Nebuvo kam iš kaimynų mynėjams išdaigų krėsti. <

· Jeigu kiek žaisdavo, tai tik pogulio metu, kuris būdavo po naktinės, apie trečią valandą. Pogulis trukdavo dvi valandas. Per tą laiką mynėjai prisisiusdavo, prisidraskydavo, retas kuris teužmigdavo. Namiškiai, jeigu pavargę, pareidavo į savo lovas numigti, o jei nepavargę, tai pasilikdavo ten pat ir pradūkdavo su kitais. Tie, kurie būdavo atėję į talką, neturėdavo kur nueiti, todėl priguldavo čia pat pasieniais ant šiaudų, jeigu nešalta, arba eidavo į dubą.

· Saviškės mergės vienais metais, nujausdamos, kad jų vaikis Lionginas yra miegalius ir eis namo miegoti, naktinės metu iš jo lovos iškėlė grėdus, į jų vietą įstatė geldą, pripiltą vandens, ir sutvarkė lovą, kaip buvo palikta. Vaikis tikrai parėjo namo gulti ir kai tik gulė į lovą, tai ir pasinėrė į vandenį. Dėl tto išsigando ir sirgo visas tris dienas. Už šią išdaigą pasakotoja gavusi barti nuo gaspadoriaus.

LINŲ BRAUKIMAS

Suminti linai netrukus būdavo braukiami ir ruošiami parduoti. Dalį geresnių, švelnesnių, ką tik išmintų linų pasiimdavo šeimininkė verpti.

Linai buvo braukiami( brukami) vienaašmenėmis ar dviašmenėmis brauktuvėmis, pasidedant linų saują ant mintuvo krašto, su įtaisytu priepluku, ant kelio arba ant įbestų į žemę šakių ar kastuvo. Tačiau visoje Lietuvoje vartota brauktuvė( bruktuvė, priebrukė, prieplukas, brukyklas).

Vienaašmenės ir dviašmenės brauktuvės buvo paplitusios Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose. JJos buvo peilio formos, gale smailėjančios, su nupjauta viršūne arba lygiašonės lentelės formos su trumpa rankena gale. Brauktubių ilgis 40-50 cm, plotis 8-18 cm. Brauktuvė ties viduriu buvo paploninta ligi 1 cm. Iš tos pat lentelės paliekama 3 cm storio ir 12-15 cm ilgio rankena. Ją darydavo iš balteglės arba liepos.

Seniau ir dar šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais linų saujos buvo braukiamos priglaustos prie kairės kojos blauzdos, kaip prie priebruko.Braukėjęs, supešiojęs ir išlyginęs linų saują, kaire ranka tvirtai suima 1/3 ilgyje, prispaudžia virš kairiojo kelio, o dešiniąja pluoštą glaudžia prie blauzdos ir brauktuvės briauna grando spalius. Spaliams išbirus, procedūra kartojama su kitu saujos galu. Kelnės, kad nesidėvėtų, apdengiamos maišo atraiža. Lentinių priebrukų budriškiai turėjo, bet jais mažai kas naudojosi, nes gadinosi pluoštas. Patikimiau buvo braukti laikant prie kojos šono. Nubrauktus linus dėdavo po 18-20 saujų ir rišdavo į ryšius. Pardavimui nubruktus linus sveria birkavais. Į birkavą deda dvivešimt pundelių. Pundelius riša taip: vieną galą pundelio tvirtai suriša per dvi vietas, antrą galą neriša, kad matytų, ar švariai linai išbrukti. Moterys, kai brukdavo dėl verpimo, tai labai švariai išbruka.

· Linų su spaliais niekas nepirkdavo. Išmynus reikėdavo juos dar braukti. Braukti linus pradėdavo tada, kada pasibaigdavo mynės ir žmonės turėdavo daugiau laiko. Braukdavo ddaugiausiai tik moterys, nors kartais ir vienas kitas vyras. Braukimui jokių talkų neorganizuodavo, o jeigu trūkdavo braukėjų iš saviškių, tai gaspadorius pasamdydavo kokią neturtingą moterėlę ar trobelninką.

· Linus braukdavo tik dienomis, nes prie žiburio gerai neišbrauksi, nematysi.

· Braukimui naudodavo tik brauktuvę. Jokio pribrauko nebūdavo. Kituose kaimuose, sako, braukdavę ant pribrauko, kurį duseikiškiai vadindavo linabraukiu.

· Jeigu koks žmogus būdavo aukštais pečiais, tai sakydavę, kad jo pečiai kaip linabraukis.

· Nubrauktus linus dėdavo saujomis taip, kad galūnės būtų į vieną, o šaknų galai į kitą pusę. Jokiu bū.du linų negalima maišyti, nes nuo to linų kokybė pablogėja ir gaspadoriui pirkliai mažiau bemoka. Kai jau daug pribraukdavo, tai linus surišdavo į pundus po didįjį stuką (30 svarų).

· Braukėjai jokių išdaigų nekrėsdavo, nes dirbdavo daugiausiai pagyvenusios, rimtos moterys, o ir jaunimui nepadoru tarp jų siusti.

· Nubrauktus linus gaspadorius rūšiuodavo. Geresnius pasilikdavo sau verpti, o blogesnius – parduoti.

· Paminas, kurios būdavo sudedamos atskirai, žiemą gaspadorius suvydavo į virves.

· Pabraukos, kurios atsirasdavo braukiant linus, iškrisdavo kartu su spaliais. Jas būdavo surenka, iškrato spalius ir sunaudoja audimui. Iš audeklo, kuriam sunaudodavo pabraukas, siuvo vyrams kelnes, moterims sterbles. Sterble vadindavo moteriškų pridurtinių marškinių apatinę dalį, kuri visada būdavo iš blogesnės rūšies audeklo negu viršutinioji.

· Drabužyje, kuris pasiūtas iš pabraukinio aaudeklo, visada būdavo daug spalių, ir kol jis būdavo naujas, reikėdavo daug kantrybės pranešioti, nes labai braižydavo kūną. Ypač aštrios būdavo siūlės.

· Kada pasakotojos vaikas kiek paaugo, tai ir jis tarnavo už piemenį pas netolimą gaspadorių. Vieną kartą parbėgo jis verkdamas pas motiną, skųsdamasis, kad nebegalįs pavaikščioti. Mat gavęs iš gaspadoriaus naujas pabraukines kelnes. Ką darysi. Nuvilkusi motina vaikui kelnes, išnešusi į kiemą ant akmens ir su kirpente išmušusi visas siūles. Taip išlaužė spalius, juos išdulkino ir vaikas apsivilkęs vėl išbėgo bandos ganyti patenkintas.

· Atskirtus linus stengdavosi netrukus parduoti. Juos supirkinėjo per kaimus važinėję žydeliai,kuriems daugiausiai parduodavo tik mažažemiai valstiečiai, kurie pardavimui linų turėdavo nedaug. Stambesni ūkininkai tiems žydeliams linų neparduodavo, nes mažai už juos teduodavo. Kada nuveždavo patys ūkininkai, tai gaudavo už linus žymiai daugiau. Duseikiškiai linus veždavo į Liepoją. Prieš veždamas parduoti linus, gaspadorius dar kartą juos sutvarkydavo. Būdavo ir tokių ūkininkų, kurie norėdami padidinti linų svorį, sukrapydavo juos vandeniu ir sumesdavo kuriam laikui į krūvas, kad sudrėktų ir būtų sunkesni.

· Veždami parduoti, linus rišdavo į didesnius ryšulius, kurie turėdavo sverti 2 stukus. Surišdavo pundą dviem vieliniais ryšiais. Kad rišant viela būtų minkštesnė, ją ugnyje padegindavo.

· Į vežimą ryšulius dėdavo taip, kad matytųsi geresnioji (nuo šaknų galo) skara.

Mat pirkliai visų ryšulių nežiūrėdavo, o pasitenkindavo apžiūrėję vieną galą.

· Linų prikraudavo pilną vežimą. Apdengdavo juos gūniomis, apdangalais ir aprišdavo virvėmis. Į vežimo priekį prisidėdavo arkliams pašaro, šieno, avižų terbas. Be to, įsipildavo dar avižų į maišą, nes arklius gerai šerdavo ir vienos terbos kelionei neužtekdavo. Keleiviams įdėdavo valgyti į terbikę mėsos ar lašinių su duona.

· Su linais į Liepoją dažniausiai važiuodavo gaspadoriaus sūnus su samdytu bernu; pats gaspadorius rečiau.

· Linus parduoti veždavo pabaigę visus laukų darbus, dar prieš Kalėdas, kkad iš parduotų linų sumokėtų samdiniams algas. Daugiausiai veždavo su ratais, nes rogių kelias retai dar tebūdavo.

· Duseikių ūkininkai grupėmis nevažiuodavo. Kiekvienas stengdavosi važiuoti atskirai ir vengdavo kelyje su kaimynais susitikti, kad nesužinotų kiek linų nuvežęs ir kiek už juos gavęs.

· Į kelionę išvažiuodavo anksti rytą, dar tamsoje. Pavažiavę kiek sustodavo pasišerti arklių ir patys pavalgyti.

· Jeigu išvažiavus kelią perbėgdavo zuikis, tai sakydavo, kad bus nelaimingas važiavimas: kas nors kelionėje atsitiks, ar pigiai linus parduos. Atgal pilnais vežimais negrįždavo. Visada llinus parduodavo, nors ir mažai kuriais metais pirkliai temokėdavo.

· Namiškiai po dviejų dienų pradėdavo laukti keleivių. Lauktuvių gaspadoriaus sūnus ar pats gaspadorius šeimynai neparveždavo. Jeigu savo motinai, žmonai, vaikams, seserims ar broliams ką ir parveždavo, tai niekas nematydavo. Samdytas vaikis, jjeigu geresnis, iš savo pinigų nupirkdavo mergei kokį pyragą ar kitą kokį niekniekį, nes vertingesnio daikto ji.s negalėjo nupirkti, tiek pinigų neturėjo.

· Paprastai už linus gaspadorius visada gaudavo daugiau, negu išmokėdavo algų šiemynai. Pasakotoja mano, kad jis atliekamus pinigus slėpdavo, kišdavo kur nors po pamatais.

KITI TEKSTILINIAI PLUOŠTAI

Tekstiliniams audiniams gaminti naudojamos įvairios pluoštinės medžiagos- tekstiliniai pluoštai. Jie skiriami į dvi pagrindines grupes: natūralinius ir dirbtinius.

Natūraliniai pluoštai pagal kilmę skirstomi į organinės ir neorganinės- mineralinės- kilmės. Organinės kilmės pluoštai skirstomi į augalinės( medvilnė, linai, kanapės, džiutas, kininės dilgėlės ir kt.) ir į gyvulinės( įvairių gyvulių vilna, natūralinis šilkas) kilmės pluoštus.

Iš neorganinės kilmės natūralinių pluoštų tekstilėje naudojamas asbestas.

Dirbtiniai pluoštai taip pat skirstomi į organinės ir neorganinės kilmės pluoštus. Prie organinės kilmės dirbtinių ppluoštų priskiriami dirbtinis šilkas, kazeino pluoštai ir kiti. Vieną iš organinės kilmės dirbtinių pluoštų pogrupių sudaro sintetiniai pluoštai: kapronas, nailonas ir kt. Neorganinės kilmės dirbtiniai pluoštai- matalo ir stiklo pluoštas.

Vientisi pluoštai, kurie nesiskaido- nesidalija į mažesnius, smulkesnius pluoštelius, vadinamas elementariais pluoštais( medvilnė, vilna). Pluoštas, susidedąs iš kelių elementarinių pluoštelių, vadinamas techniniu( linai, kanapės). Pluoštai, kurie esti kelių dešimčių ir net kelių šimtų metrų, vadinami elementariais siūlais( dirbtinio šilko elementariniai siūlai). Siūlas sudarytas iš kelių elementarinių siūlų, vadinamas kompleksiniu arba tiesiog ssiūlu..Dirbtiniai pluoštai

DIRBTINIS ŠILKAS. Pagrindinė medžiaga dirbtiniam šilkui gaminti yra eglių ir pušų mediena bei medvilnės celiuliozė. Priklausomai nuo celiuliozės apdirbimo būdo, skiriamos kelios dirbtinio šilko rūšys: viskozinis, vario- amoniako, acetatinis.

VISKOZINIS ŠILKAS gaminamas iš medienos celiuliozės( eglės, pušies, kėnio), kartais iš šiaudų.jis labai laidus šilumai.

VARIO- AMONIAKO ŠILKAS gaminamas iš medvilnės pluošto celiuliozės. Žaliava naudojama medvilnės pūkas ir jos verpimo atliekos. Elementariniai siūleliai esti labai ploni.

ACETATINIS ŠILKAS, kaip ir vario- amoniako, gaminamas iš medvilnės celiuliozės. Šis šilkas yra stipresnis už viskozinį ir už vario- aminiako. Jis atsparesnis drėgmei. Savo blizgesiu jis labai panašus į natūralinį. Tai minkštas, labai elastingas, menkai laidus šilumai pluoštas.

Dirbtinis šilkas yra plonas. Stiprus, tąsus, atsparus drėgmei, lygus pluoštas. Geros kokybės dirbtinis šilkas turi būti vienodo storio ir sukrumo, lygios spalvos ir blizgesio, minkštas. Jis dažniausiai yra blizgantis, tačiau įdėjus į verpimo masę atitinkamų priemonių, siūlai esti matiniai.

ŠLAPELINIS PLUOŠTAS. Tai nesuktas dirvtinis pluoštas, sukarpytas trumpomis, 4- 10 cm. ilgio atkarpomis. Jis gaminamas tiek viskoziniu, tiek ir kitokiais būdais. Pritaikomas audeklų gamyboje, kartais audžiama ir namų sąlygomis.Natūraliniai pluoštai

MEDVILNĖ. Jos pluoštą teikia vienametis krūminis 70- 200 cm. aukščio augalas. Dėl savo gerų savybių- ilga, plona, lanksti, stipri, švari- iš tekstilinių pluoštų medvilnė užima pirmą vietą. Medvilnės pluoštas tirpsta stipriose rrugštyse, šarmai jam nekenkia. Šį pluoštą paveikus kalio arba natrio šarmais, medvilniniai siūlai arba audeklai pasidaro lygūs, blizgą. Medvilninių siūlų arba audeklų apdirbimas stipriais šarmais vadinamas mercerizavimu. Mercerizuoti siūlai ar audiniai yra stipresni, geriau dažosi.

KANAPĖS. Jų pluoštas, palyginus su linų, yra ilgesnis, šiurkštesnis, stipresnis. Jis daugiausiai naudojamas virvėms, špagatui, brezentams, maišams, techniniams audeklams.

DŽIUTAS. Tai plonas, minkštas, stiprus pluoštas. Pasižymi higroskopiškumu- savybe sugerti iš aplinkos oro drėgmę. Naudojamas maišų, įpakavimo medžiagų, virvių, špagato ir kai kurių dekoratyvinių ir techninių audeklų gamybai.

VILNA. Iš visų pluoštinių audinių labiausiai yra nevienodos vilnos. Atskirų, tos pačios veislės, gyvulių vilnos taip pat skirtingos. Net to patie plauko vilna esti nevienodų savybių. Naudojamos avių, kupranugarių, ožkų, triušių ir kt. gyvūnų vilna. Pagrindinės vilnos savybės: plonumas, rangytumas, ilgumas, minkštumas, spalva, blizgesys.

REGENERUOTA VILNA. Ji gaminama iš senų vilnonių skudurų, mezginių, naujų siuvimo atkarpų, vilnonių siūlagalių ir kitokių panašių vilnonių atliekų. Ji, palyginus su natūralia, yra trumpesnė, ne tokia patvari, bet žymiai pigesnė. Vartojami audeklams ir namų sąlygomis.

NATŪRALINIS ŠILKAS. Tai stipriausias, brangiausias, gražiausias tekstilinis natūralinis audinys. Jis gaumanamas, sustingus šilkaverpio vikšro šilką išskiriančios liaukos išskyroms. Iš šių išskyrų vikšras sudaro apvalkalą- kokoną, kuriame jis virsta lėliuke, o vėliau- drugeliu. Šilkinis siūlas kokonuose būna 30- 1000 m. ilgio ir daugiau. Kad iišskrisdami drugeliai nesugadintų kokonų, lėliukės numarinamos karštu oru arba garais. Išdžiovinti kokonai siunčiami į šilko fabrikus, kur jie tam tikrose mašinose merkiami į karštą vandenį ir nulenkiami. Kadangi siūlas yra labai plonas, iš karto imami siūlai nuo 3- 4 kokonų.Toks nulenktas šilkas vadinamas žaliaviniu. Šilkinių audeklų gamybai naudojam,as suktas ir nesuktas šilkas. Metmenims šilkas sukamas du kartus, ataudams- vieną kartą. Iš sugadintų kokonų įvairių kokonų siūlagalių arba kokonų, kurių iš viso negalima nulenkti, šilkas verpiamas kaip ir kiti pluoštai. Suverpti šilkiniai siūlai esti storesni, pūkuotesni, ne tokie lygūs.

ASBESTAS. Jis atsparus aukštai temperatūrai, stiprus,mažas laidumas šilumai elektrai. Kaitinamas iki 500 laipsnių asbestas nesikeičia. Grynas tekstilėje naudojamas labai retai, dažniausiai jis maišomas su medvilne. Šie audeklai naudojami ugniaatspariems kostiumams, nedegamoms teatro uždangoms, brezentams ir kt. Namų sąlygomis asbesto verpalai nenaudojami.

Amžių eigoje linų apdirbimą, verpimą ir audimą lydėjo ir tam tikri saviti lietuvių liaudies papročiai, tradicijos. Išliko kaimo vakarojimo paprotys: vėlyvo rudens ir žiemos vakarais, kai baigdavosi derliaus dorojimas, moterys susirinkdavo didesnėje kaimo pirkioje ir verpdavo dainuodamos, pasakodamos įvairius nutikimus ir pan.

Ausdavo moterys žiemą ir ankstyvą pavasarį, kol neprasidėdavo lauko darbai. Išaustas linines drobes balindavo, t. y plaudavo, virindavo ir tiesdavo pievoje iškritus rasai. Tinkamiausias drobių balinimo laikas buvo sodų

žydėjimo metas. Be šio vakarojimo papročio buvo ir daugiau, pvz., lietuvaitės išdėstydamos pirkioje buitinius- dekoratyvinius audinius, parodo didelį jautrumą ir skonį, ypač sumaniai išnaudodamos baltos spalvos estetines galimybes, Šventadieniais ar kitomis iškilmingomis progomis ji balta staltiese uždengdavo stalą, rankšluostinėje pakabina gražų rankšluostį. O,lovas užtiesia raštuotomis lovatiesėmis iš po kurių kyšo balti paklodžių raštai, papuošti žičkais arba pinikais. Lovos gale sudėdavo vieną ant kito kelis baltai apvilktus pagalvius, kurių galuose šviečia žičkų raštai arb.a mezginiai. Net ir kiekvieną dieną mergaitės stengdavosi iišlaikyti švarią, gražią paklotą lovą. Neturėdamos materialinių sąlygų puošnias paklodes nešioti kasdien, jos dažnai nuima nuo senų sudėvėtų paklodžių žičkuotus pakraščius ir prisiūdavo juos prie storų pakulinių, o paskui išleidžia iš po lovatiesės. Žemaičiai vartojo dar puošnius „prielovius“ – paklodžių pakraščius, pritvirtinamus prie lovos kraštų. Šie „prieloviai“ ne tiktai puošė lovą, bet ir apsaugodavo nuo pašalinio žvilgsnio palovį, kuriame dažnai būdavo sudedami įvairūs kasdieninėje buityje naudojami daiktai.

Balti audiniai šviesinio ir skaidrinio tamsiką pirkios vidų, ir visa tai sudarė specifinį lietuviškos ppirkios grožį, tam tikrą šventišką nuotaiką. Po sunkių kasdieninių darbų valstietis pirkioje rasdavo ne tik poilsį, bet ir jaukumą. Tai ryškai atsispindėjo ir lietuvių liaudies tautosakoje, ypač dainose. Susidarė tradicija mergaites nuo mažų dienų mokyti verpti ir austi. Dešimties metų mmergaitės jau mokėjo verpti, o 13- 14 metų sulaukusios, turėjo mokėti austi paprastą dvinytą audinį. Gera audėja garsėjo visoje apylinkėje, ir mergaitės eidavo pas ją tartis audinių raštų ir technikos klausimais. Tapti gera audėja buvo kiekvienos valstietės svajonė.

Feodalizmo laikotarpiu valstiečių ūkio pobūdis. O priklausomai nuo to ir susidariusios to meto tradicijos reikalavo, kad kraitį pačios valstietės pasigamintų savo rankomis. Kraitis- įvairios drobės, audeklai, buvo kraunamas į kubilus, skrynias, kurias jaunamartė jau vestuvių metu atsigabendavo į vyro namus. Kuo didesnis buvo mergaitės kraitis, tuo lengviau klostėsi jos naujas gyvenimas marčiose.

Tarybiniais metais šios tradicijos tęsiamos toliau. Mūsų respublikoje daugelis šimtmečiais sukauptų liaudies meno tradicijų kūrybiškai panaudojamos, jos įkvepia taikomosios dailės specialistus naujiems kūrybiniams ieškojimams. Liaudies audėjų patyrimas, audinių raštai ir spalviniai deriniai vvis dažniau perkeliami į tekstilės pramonę. Skoningi visų rūšių audiniai, išėję iš fabrikų paplinta plačiai liaudyje ir puošia darbo žmogaus buitį.

Feodalizmo laikotarpiu, vyraujant natūraliniam ūkiui, namų verpimas bei audimas buvo ypatingai būdingas valstiečių buičiai. Visi audiniai namų poreikiams, kaip drobės baltiniams, paklodės, užvalkalai, antklodės, rankšluosčiai, staltiesės ir pan., buvo audžiami namie iš savo ūkyje pagamintos žaliavos. Audimo darbas reikalavo daug triūso ir laiko. Valstietės verpė ir audė dūminėse gryčiose, atspėjamu nuo dienos darbų laiku, daugiausia vakarais prie balanos. Taip sunkiomis bbaudžiavinio gyvenimo sąlygomis pagaminti audiniai buvo labai branginami ir vartojami išimtinai savo šeimos reikalams. Kadangi to meto namų pramonės audiniai nebuvo skiriami pardavimui, nors jų dalis ir buvo kartais parduodama turguje, audėjos nebuvo verčiamos derintis prie rinkos skonio, o,tai, savo ruožtu, gal būt, ir apsprendė lietuvių liaudies audinių raštų pastovumą. Labiausiai branginami buvo balti užžičkuoti audiniai. Jie paveldėjimo keliu pereidavo iš kartos į kartą. XIX a. pabaigoje drauge su gilėjančia valstiečių turtine diferenciacija fabriko audiniai vis labiau plito Lietuvos kaime, išstumdami kai kurias naminių audinių rūšis. Tačiau reikia pažymėti, kad savo brangumo jie tebebuvo prieinami tiktai kaimo buržuazijai, pagrindinė valstiečių masė ir toliau audinius savo šeimos reikalams gamindavosi namie. Kaip tik ši aplinkybė ir padėjo išsilaikyti lietuvių liaudies amžiais sukurtosiomis audimo tradicijomis.

Nepaisant to, kad fabrikinius audinius buržuazinėje Lietuvoje imta žymiai plačiau vartoti, kaimo varguomenė, pirktinių audinių įsigyti nepajėgdama, ir toliau rengėsi savo darbo naminiais drabužiais.

Iki šiol išlikę nemaža dokumentų, aiškiai bylojančių apie tolimą verpimo ir audimo praeitį. Apie tai, kad žmogus jau kelis tūkstantmečius prieš mūsų erą mokėjo verpti ir austi, sužinome iš archeologinių iškasenų, senų paminklų, literatūros ir kitų šaltinių. Senovės Babilonijoje buvo rastas 3300 metų pr. M. e. Pi.ramidėse rastos mumijos buvo įvyniotos į puikias linines drobes.

Seniau audeklai bbuvo labai branginami. Verpdavo ir ausdavo ne tik vergai ir tarnai, bet taip pat kilmingos moterys. Apie audimą, jį iškeldamas, savo poemose rašė Homeras. Verpė ir audė Penelopėja ir kitos jo poemų herojės. Savo raštuose audimą taip pat mini Aristotelis komedijų herojės mokėjo austi ir siuvinėti.

Visi minėtieji ir daugelis kitų šaltinių rodo, kad audeklai buvo gaminami žiloje senovėje, tačiau neduoda žinių apie pačią audimo pradžią. Spėjama, kad audeklams pradžią turėjo duoti pynimas. Pirmykštis žmogus iš gamtos jam teikiamos žaliavos- įvairių žolių, vytelių, žievių, plonų šakų, gyvulių odų juostelių- pynė tvoras, palapines, krepšius, virves.VERPIMAS

Verpimas žmonijai buvo žinomas jau akmens amžiuje ( 10- 12 tūkstm. Pr. M. e). Seniausias verpimo būdas- linų pluošto sukimas pirštais. Taip verpta daugelyje pasaulio tautų. Senovinis verpimo įrankis, išplitęs visame pasaulyje, yra medinė verpstė. Lietuvoje jų buvo du tipai: plonėjantis apvalus pagaliukas ir ant jo užmautas smagratis iš molio, akmens, gintaro ir verpstė su smagračiu, išpjautu iš to paties medžio gabalo. Pirmoji buvo žinoma visame Pabaltyje, taip pat ir kitose Europos bei Azijos srityse. Lietuvoje ja verpta nuo neolito laikų. Verpstės, tai įrankiai kuodeliui pririšti. Kuodelis rišamas prie verpstės mentelės arba „galvos“. Verpiant atsisėdama ant pasastės, kurią su mentele jungia kotas, dažnai viršuje ar viduryje sustorintas įį keturkampį ar apskritimą. Verpstės mentelė yra pagrindinė verpstės dalis. Mentelės būdavo įvairių formų, pvz., siaurėjanti į viršų, kastuvo ir karklo lapo formos, smaila arba buka viršūne. Skirtingose vietose verpstės įvairiai vadintos: verpstė, verpstės verpstuku ir kt. Verpstės buvo gražiai puošiamos. Jas puošdavo deginimu naudojant dvi technikas: kontūrinę linijinę ir giluminę. Puošdavo ne tik verpstes, bet ir visus verpimo įrankius, nes verpimas buvęs vienas iš kolektyvinių darbų. Jis siejasi su mergelės- „būsimos žmonių martelės“ svajonėmis apie jos ateitį tarp svetimų žmonių. Todėl labai svarbi buvo verpimo įrankių išvaizda, puošyba: išmarginta verpstė ir prieverpstė buvo merginos pasididžiavimas. Tad toks daiktas būdavo saugomas kaip brangus atminimas.

Kiekvienas, kad ir tos pačios rūšies įrankis skiriasi savo forma ir puošyba. Būdingi įvairia technika medyje pjaustinėti saulučių, rombelių, zigzagų, varnelių ornamentai nebuvo atsitiktiniai. Tokia puošyba turi ilgaamžę tradiciją. Marga verpstė pati buvo derlingumo, vaisingumo simbolis. Tai rodo ir papročiai: pvz., per Užgavėnes ant jų važinėjosi nuo kalno, kad linai būtų ilgi. Bėgant laikui simbolika kito, atsirado kiti motyvai: bokštai, širdelės, kryželiai, taurės ir kt. Per ilgus amžius ornamentas buvo gerai ištobulintas, jo dydis, charakteris pritaikytas daikto formai ir medžiagai. Todėl galima teigti, jog verpimo įrankių ornamentika tapo savotiška klasika. Daugiausia išpuošta būna verpstės mentelės išorinė pusė,

vidinė visai nepuošiama arba puošiama mažai, nes verpiant ją uždengia kuodelis. Verpstės kotas puoštas panašiu ornamentu kaip mentelės pakraščiai arba tušti plotai. Dominuojantis motyvas mentelėje- viena, dvi, trys, penkios ar net septynios saulutės, o jas supa rombelių, trikampių, dantukų, varnelių, vingučių, kryžiokėlių ar brūkšnelių kompozicijos, kurios aprėmina ir jungia saulutes arba užpildo visą tuščią erdvę. Verpstėse dominuoja geometrinis ornamentas. Kote toks ornamentas komponuotas išilginėmis juostomis (tokią puošybą sąlygojo siauros plokštumos) . Koto sustorėjime kartais įkomponuota saulutė. Augaliniai ir gyvuliniai motyvai vverpstėse retesni: eglutė ar jos šakelės, gėlės šakelė arba žiedas (rūtos šakelė, lelijos žiedas panašus I segmentinę saulutę) , gėlių ar šakelių puokštė, krūmas, apibendrintos paukštelių figūrėlės, žalčiukai, rečiau- žirgas, raitelis, vežimas, žmonių figūrėlės. Šie motyvai papildo, paįvairina kompoziciją, bet nedominuoja. Visa verpstės kompozicija aprėminta smulkia ornamento juostele. Kartais įdomių atradimų pateikia ir antroji verpstės pusė: galima rasti figūrėles, datas, monogramas, ženklus ir tuos pačius ornamentus.Dalis verpsčių pajuodę nuo dūmų, kitos- natūralios medžio spalvos.

Verpstės- gana tobuli liaudies meno pavyzdžiai. Jų nnesikartojančios kompozicijos pasižymi ritmiška įvairių elementų kaita, užbaigtumu. Jų puošyboje daug archaiškumo , senųjų simbolių, ryškus liaudiškojo puošimo charakteris. Verpstės- jau išnykusios praeities liudininkės atskleidžiančios ne tik senųjų laikų buitį, meninį skonį, bet ir pasaulėjautą. Jos- puikus šaltinis simbolikos tyrinėjimams iir meninei kūrybai.

Dauguma turimų mūsų verpsčių yra iš Utenos, Zarasų, Ukmergės, Šiaulių, Alytaus, Trakų apskr. Šio.se apskrityse verpstėmis buvo verpiama gana ilgai iki tol, kol neatsirado verpimo rateliai. Medinė verpstė buvo pagrindinis verpimo įrankis iki XVIII a. – XIX a. pradžios, nors tuo metu ją sparčiai stūmė daug anksčiau atsiradęs verpimo ratelis. Verpimo ratelis buvo išrastas Vokietijoje, 1533 m. Iš ten jis pradėjo plisti ir Lietuvoje, pirmiausia dvaruose, tiktai sunku nustatyti, kada jis pasirodė mūsų krašte. Rytprūsių lietuviai, kaip nurodo K. Donelaitis, rateliu verpė XVIII a. pirmoje pusėje. Reikia manyti, kad pirmuosius ratelius kai kurie Lietuvos dvarai turėjo XVI- XVII a. o XVIII a. pirmojoje pusėje jais verpė ir baudžiauninkės. Ratelis iš pradžių buvo retas ir brangus daiktas, todėl dar XXIX a. ne visoms valstietėms prieinamas. Paprastai vidutinių ir neturtingųjų valstiečių šeimos turėjo po vieną ratelį, dalis moterų verpdavo verpstėmis. Verpimo rateliai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje atsirado vėliau (XIX a. pab.- XX a. pr. ) , negu Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje (XVIII a. ) . Formos kitimas iš verpstės į prieverpstę čia vyko lėtai, tad pastarosios nespėjo taip ištobulėti, kaip Žemaitijoje.

Pagal tradiciją labiausiai buvo puošiama ratelio prieverpstė, dar vadinta verpstele, lentele, iš verpstokas, vadintas verpsčioku, verpstoku, verpstuku, verpsčioko kotu, verpsčiu ((verpstys) . Daugiausia puošiama išorinė preiverpsčių pusė, naudojant kontūrinę, linijinę, giluminę, iškiliąją, kiaurapjūvę ar profiliavimo techniką. Atskiri atvejai atlikti deginimo, inkrustacijoms technikoms. Dažnai vienoje prieverpstėje jungiama po dvi, tris technikas.

Verpstokų forma paprasta ir pastovi. Jie pagaminti iš dviejų tarpusavyje sunertų dalių: horizontalios ir vertikalios. Kai kurie dar turi „pažastėlę“, prilaikančią horizontaliąją dalį. Yra keli atvejai, kai verpstokas padarytas iš natūraliai sulinkusios medžio šakos. Daugumos verpstokų abi dalys keturšonės, vienodo platumo (kaip ir verpstės kotas) . Puošyboje dominuoja giliapjūnė dvibriaunė, kai kuriais atvejais paįvairinta kontūrinė linijinė, technika. Yra atvejų, kai atskiros dalys traktuotos skulptūriškai, pvz., galuose išskobti burbulai, pumpurai, karūnos, o vienoje puikuojasi „diedas“ – žmogaus galva su kepure. Abi pagrindinės verpstoko dalys dažniausiai puošiamos iš visų keturių, rečiau- iš trijų pusių vienodu ornamentu. Pasitaiko, kad ornamentas atskirose verpstoko dalyse arba visose jo plokštumose, skirtingas. „Pažastėlė“ papuošta tokiu pačiu, panašiu arba visai skirtingu ornamentu, pvz., pagrindinėse dalyse- geometrinis ornamentas, o „pažastėlėje“ – augalinis.

Verpstokai patrauklūs dėl margo rašto, daugeliu atvejų jų ornamentas primena verpstės koto raštus: viduryje kiek stambesnis, ritmiškai besikartojantis motyvas, o pakraščiuose jį aprėmina smulkesnis. Labai mėgtas perdalintų brūkšneliais rankų motyvas. Šis raštas aprėminamas varnelių, kryžiokėlių, dantukų, griovelių, tinklelių juostelėmis. Tik maža dalis verpstokų turi skirtingus ornamentus. Kai prieverpstės ir vverpstokas išgražinti tais pačiais puošybiniais elementais, abi dalys sudaro darnią visumą. Gilias verpimo įrankių puošybos tradicijas turi Kaišiadorių rajonas. Šiame rajone domėtasi ir gamintojais. Iš surinktų duomenų galima spręsti, jog verpimo įrankius darė dievdirbiai, staliai, dailidės, baldžiai, dirbę audimo, skalbimo įrankius bei baldus: rankšluostines, šaukšdėtes ir kt. Pasitaikydavo, jog verpimo įrankius dirbo ir valstiečiai, kurie drožinėję jaunystėje, nes vėliau drožinėjimams nelikę laiko, arba senatvėje kai kitus darbus buvo sunku dirbti. Šie mėgėjai ir išdrožė tik vieną kitą verpimo įrankį, kaip dovaną ar reikalingą daiktą buityje. Ne vienu atveju tai buvusio bernelio piršlybių dovana merginai. O ši, vėliau išleista už kito, saugojo tokį daiktą kaip šviesų atminimą. Gana retai drožinėjo broliai, tėvai, vyrai savo seserims, dukterims ar žmonoms. Verpimo įrankius dukra paveldėdavo iš motinos kartu su kitu kraičiu: audiniai, rūbai, baldai ir kt.

Namų apyvokos audeklams, drabužių audiniams reikėjo daug įvairių si.ūlų, dėl to valstietės kiekvieną atspėjamą valandėlę panaudodavo verpimui. Verpimas kaip ir kiekvienas darbas reikalauja mokėjimo ir įgudimo, ir ne kiekviena verpėja suverpia siūlą kaip stygą. O blogos verpėjos siūlai gadina skietą, greitai nutrūksta, trukdo austi. Siūlai buvo vejami ant vytuvų arba į kamuolius, o skirti dažymui ar balinimui- į sruogas. Siūlai buvo dažomi natūraliais dažais- žaliai- jaunų ąžuoliukų lapais, pridedant jjų žievės ir rugių želmenų ir visa tai užplikinant karštu vandeniu; palaikius parą, po to perkošus, tame skystyje siūlai buvo virinami; geltoni- beržo šakelėmis su lapais ir šunramunių žiedais, pilkai- alksnio žieve, samanomis, juodai- pelkių rūdimis su arkliauogėmis, šaltekšnio žieve, raudonai- degimo šaknelėmis ir pan. Kad geriau nusidažytų, dėdavo rūgšties, druskos ar šlapimo. Kapitalizmo laikais pradėta vartoti ir cheminius dažus. Baltinami siūlai buvo kelis kartus mirkomi šarme, skalaujami vandenyje ir laikomi saulės atokaitoje. Nudažyti ar išbalinti siūlai buvo vejami ant krijelių, uždedant sruogas ant vytuvų. Kad siūlai išsilygintų, į kamuolius juos vydavo vijurku. Siūlai audimui skirstomi į metmeninius- geresnius bei stipresnius ir ataudinius- prastesnius. Prieš audimą siūlus apmesdavo. Seniausias būdas- metimas ant sienų: abiejuose sienos kraštuose įkalami 6-8 cm ilgio 15-20 cm atstumu vienas nuo kito kuoleliai arba tokie kuoleliai sukalami I 2 pliauskas ir jos prikalamos sienų kraštuose tik metant, o apmetus nuimamos. Kampe už stalo apie pusantro metro atstumu nuo pirmojo kuolelio lygiagrečiai buvo įkalamas dar vienas kuolelis žiotims daryti. Tarpas nuo vieno sienos krašto iki kito buvo tam tikras audeklo matas, vadinamas siena, kurios kiekviena buvo atžymima kampe kilpute. Priklausomai nuo audeklo pločio buvo apmetama tam tikras posmų skaičius. Metant skaičiuodavo po 2 siūlus, kurių 30 sudarė

posmą. Kad nesuklystų, metėja paimdavo 10 sukarpytų šiaudelių ir, užmetusi vieną metinį, t. y. apėjusi su siūlu visus kuolelius, vieną šiaudelį atstumdavo. Kad metant siūlai nepratrintų rankų, turėta speciali medinė lopetėlė arba medinis šaukštas su skylutėmis siūlui įverti.

Verpimas buvo moterų darbas. Dar XIX- XX a. pradžioje prosenoviniu papročiu merginos ir moterys rinkdavosi į vienus namus su rateliais vakaroti. Nuolatiniu verpimu versdavosi bežemių valstiečių ir neturtingųjų miestelėnų moterys: jos verpdavo už atlyginimą. Po Pirmojo pasaulinio karo plito verpimo mašinos, tačiau jjomis mažai naudojosi net ir turtingieji valstiečiai. Verpalai gaminami rankiniu būdu, panaudojant verpstuką arba ratelį, ir verpimo mašinomis, kurios kai kuriais judesiais iš dalies primena verpimą verpstuku arba rateliu. Verpimas mašinomis yra daug spartesnis darbas, ir jomis suverpti verpalai yra daug geresnės kokybės. Verpalai- gijos gaunami iš trumpų plonų daugiau bei mažiau sulygiagretinių pluoštų ir sujungtų tarpusavyje sukimu arba klijavimu. Pluoštai pagal jų žaliavos rūšį ir jų kokybę verpiami įvairiais verpimo būdais ir įvairiais verpalų numeriais. Pagrindinės verpalų savybės: plonumas, ssukrumas, tąsumas, stiprumas, lygumas, ir kt.AUDIMAS

Audimas- viena iš seniausių lietuvių liaudies meno šakų. Jis byloja apie mūsų liaudies kūrybinę galią bei tradicijas, atskleidžia jos meninį savitą tiek spalvinį, tirk ir kompozicinį skonį.

Audimas, kaip ir verpimas, buvo moterų darbas. Austi paprastai ppradėdavo anksti pavasarį ir baigdavo iki lauko darbų pradžios. Neturtingos valstietės, neturėdamos pakankamai siūlų, ausdavo kelios susidėjusios.

Išaustos drobės ir kiti audiniai pavasarį buvo baltinami. Audeklus pamerkdavo keletui dienų pelenų šarme, paskui minkštame vandenyje išvelėdavo kultuvėmis ir patiesdavo ant pievos prieš saulę. Taip buvo daroma keletą kartų, kol drobė išbaldavo. Dzūkės išskalbtą audinį patiesdavo pievoje ir iš sieto apsijodavo beržiniais ar alksniniais pelenais, paskui šlapią sulankstydavo, įkišdavo į karštą krosnį ant paklotų šiaudų ar lentų ir laikydavo per naktį. Ištraukusios velėdavo ir tiesdavo ant pievos.

Vilnoniai audiniai milai ir pusmiliai buvo veliami. Milą įdėdavo į kubilą ir užplikydavo karštu alksninių ar beržinių malkų šarmu. Jam ataušus, pakaitomis į kubilą lipdavo vyrai ir veldavo mindžiodami kojomis. Paveltą audeklą kišdavo į krosnį pašusti, ppo to užvyniodavo ant volų, padėtų ant stalo ir ant jų uždėdavo medinę dėžę, prikrautą akmenų. Du vyrai , traukiodami dėžę per velenus, milą dar labiau suveldavo ir išlygindavo. Kapitalizmo laikais miesteliuose, dažniausiai prie malūnų ar karšyklų, veikė milo vėlimo mašinos. Jos netrukus išstūmė naminį milo vėlimą.

Lydimas nuolatinės dainos, audimas buvo vienas mėgstamiausių lietuvių moterų darbų. Kartu su margaspalvėmis gijomis lietuvaitės į audeklus įausdavo savo svajones, lūkesčius. Nemaža yra sukurta liaudies dainų, apdainuojančių mūsų verpėjėlių bei audėjėlių darbščiąsias rankeles. AAudimo dainos žaismingai, sąmojingai užmena gudrybes ir amato paslaptis „suverpk, mergele, baltus linelius be špūlės, be sparno, be ratelio, išausk drobeles be nyčių, skieto, be šaudyklėlės, pasiūk marškinėlius be muilo, be šarmo, be kultuvėlės“.

Savo darbo audeklai Lietuvoje buvo labai vertinami. Kai kurie jų, pavyzdžiui, juostos, rankšluosčiai būdavo laikomi brangiomis dovanomis; jie buvo dovanojami vestuvių, gimimo dienos ir kitokiomis progomis.Lietuviški audeklai buvo mėgstami ir vertinami ne tik Lietuvoje, bet taip pat toli už jos ribų. Yra žinių, kad XVI a. ir vėliau lietuviškos drobės buvo eksportuojamos į užsienį.

Manoma, kad austi mokėta prieš 10- 12 tūkstančių metų. Senovės žmogaus audiniai buvo pinti bei austi iš neverpto pluošto. Egiptiečiai audė lininius audinius V tūkstm. Pr. M. e. Neolite Šveicarijos gyventojai verpė linus ir audė primityviais įrankiais. Nuo seno audžia ir vyrai ir moterys. Agrarinėse bendruomenėse dažniau audė moterys, o miestuose- vyrai (vieni garsiausių yra Azijos kilimų bei Europos gobelenų meistrai). Vyrai daugiausia audė pardavimui, o moterys- namų reikmėms. Lietuvoje nuo seno austi balti ir spalvoti audiniai. 2-4 a. kapinynuose randama kanapinių, lininių ir vilnonių audinių, austų dvinytai bei trinytai 9-12a. – ir keturnytai, liekanų. Iš pradžių austa vertikaliom, nuo 13a.- horizontaliom staklėm. 19-20a. vid. Austa pusės rėmo ar pilno rėmo mechaninio audimo staklėmis.

Gijos mmetmenims ir ataudoms buvo ruošiamos taip: iš priverptų ričių siūlai nevejami ant lanksčio, išbalintos ar nudažytos sruogos vytuvais pervejamos ant rejetuko, o nuo jo ant judamųjų mestukų. Metmenys į stakles riečiami triese (vienas laiko nuo mestuvų nuimtą pynę, o kiti du riečia). Po to į stakles kabinamos nytys ir į ją veriami metmenys. Suvėrus į nytis veriami į skietą. Baigus verti skietą įstatomos į mintuvus, rišamos pakojos. Ataudus siūlai nuo vytuvų nevejami į šeivas,jos dedamos į šaudyklę. Lietuvoje naudotos seniausias audimo įtaisas-juostom austi lentelės su skylutėmis kampuose metmenų žiotims sudaryti. Šiaurės Vakarų Lietuvoje 9-12a. kapuose rasta žalvarinių ir gintarinių ritualinės paskirties miniatūrinių lentelių. Taigi, audimas, kaip ir verpimas yra prosenovinis žmonijos kultūros reiškin.ys.

Seniausias audimas buvo pynimas, perkišant ataudus per metmenis didelėmis adatomis ir prispaudžiant skala. Pirmas žiočių darymo žingsnis buvo žengtas, išradus lentelines stakleles. Lietuvoje vartotos staklelės padirbtos iš vienos didesnės lentelės su išpjautais tarpeliais ir išgręžtomis skylutėmis. Lietuviai audė ir nytinėmis juostų audimo staklėmis, liaudyje išlikusiomis iki mūsų.

AUDINIO SĄVOKA

Grožis ir švara labai buityje sutapo ir vienas kita papildė. Todėl dauguma audinių turėjo šviesią vienspalvę gamą, buvo skalbiami ir labai dažnai vadinami baltaisiais audiniais.

Senesnių audinių – rankšluosčiai, staltiesės- geometrinis ornamentas pasižymi kompozicijos uždarumu. Audinio centre komponuojami stambesni, pakraščiuose- smulkesni. UUždara kompozicija įgauna laisvesnį charakterį, kartais pereidama net į padrikumą. Jei senesnieji rankšluosčiai buvo puošiami galuose raudonais žičkais arba baltais pinikais, tai dabar dažnai įaudžiami dažyti rudi, mėlyni ar žali siūlai. Raudonais žičkais ir pinikais buvo puošiami užvalkalai, paklodės, o dabar juos pakeičia mezginiai. Populiariausi ir gražiausi yra rankšluosčiai. Kiekviena moteris ypač jaunystėje, stengdavosi prisiausti kuo daugiau rankšluosčių, kad nebūtų laikoma bloga audėja, nes jų reikėdavo daug. Senieji rankšluosčiai pasižymi ilgumu ir siaurumu. Galai puošiami žičkais ir pinikais arba vašeli nertais mezginiais. Vėliau rankšluosčiai pradėti austi trumpesni ir platesni. Taip pat labai gražu yra staltiesės. Jos būdavo vien lininės, pakraščiai užausti žičkais arba apsiūti austiniais margais kuoteliais. Žemaičiai mėgsta ilgesnį staltiesei pakraštį užausti raudonais žičkais, o aukštaičiai-žičkais puošia staltiesės galus. Retkarčiais pasitaiko ir visi keturi pakraščiai papuošti žičkais.

Lietuviai taip pat didelį dėmesį skyrė lovos puošimui ir jos švarai. Ypač gražiai ji būdavo klojama švenčių metu. Pirmiausia dėmesį patraukia didelės pagalvės, apvilktos baltais užvalkalais, kurių galuose žėri raudoni žičkų raštai arba mezginiai. Ant jų paprastai niekas neguli, po kelis sukrauti jie tik puošia lovą. Kasdienius užvalkalais moterys ausdavo margus- languotus ir dryžuotus- audeklus. Paklodes mūsų liaudis audė kasdienai ir šventėms arba svečiui. Kasdieninės paklodės dažniausiai pakulinės, kartais pasukinės. Jos būta baltos

arba margos- banguotos, dryžuotos. Šventadieninės paklodės būna lininės pasitaikydavo ir medvilninių. Vieną kraštą puošė žičkai, mezginiai ar pinikai. Žičkų raštai beveik išimtinai yra geometriniai, tačiau pasižymi formų ir jų išdėstymo įvairumu. Didelė šitų raštų dalis vadinama rombais, kvadratais, kryželiais ir pan. Visą šį grožį galėjai pamatyti šventadieniais ar kitomis iškilmingomis progomis, nes moterys balta staltiese uždengdavo stalą, rankšluostinėje pakabindavo gražų rankšluostį, o lovas užtiesia raštuotomis lovatiesėmis, iš po kurių kyšo balti paklodžių kraštai, papuošti žičkais arba pinikais. Lovos gale sudeda vvieną ant kito kelis baltai apvilktas pagalves, kurių galuose šviečia žičkų raštai ar mezginiai. Balti audiniai šviesino ir skaidrino tamsoką pirkios vidų ir visa tai sudarė specifinį lietuviškos pirkios grožį, tam tikrą šventišką nuotaiką. Po sunkių kasdieninių darbų valstietis pirkioje rasdavo ne tik poilsį, bet ir jaukumą.

Iš visų lietuvių liaudies audinių seniausias, labiausiai paplitusios ir geriausios yra margaspalvės liaudies juostos. Jos nuo seno laikomos laimės, padėkos, prieraišumo simboliu. Jomis senovės lietuviai puošdavo ne tik savo drabužius, bet ir žirgą, kaip bbūtiną kario palydovą. Juostos yra išlikę Dzūkijoje, kur jos labiausiai buvo paplitusios. Kiekviena moteris turėjo mokėti austi juostas. Juostos lydėjo lietuvį per visą jo gyvenimą. Plačiomis juostomis, dažniausiai austomis staklėmis, motinos vystydavo kūdikius. Jomis rišdavo prie lingės lopšį. Jos „palydėdavo“ žžmogų ir į kapus.

Nuotaka juostomis bei kitomis dovanomis turėdavo apdovanoti ne tik vyro šeimos narius, bet ir kvieslį, piršlį, kaimynus, vaikus, muzikantus, .kraičvežius ir kt. Jaunamartė važiuodama į vyro namus, mesdavo juostas ant ežios, skiriančias laukus, rišdavo ant pakelės medžių, kryžiaus. Dar XIXa. pabaigoje jaunoji nuvažiavusi pas anytą, juostą užrišdavo ant kiemo vartų, įėjusi pirkion, permesdavo per pripečkį, juostą surišdavo anytos patalus ir paklodavo savo kraitėmis. Pirmą kartą eidama vandens, ji rišdavo juostą ant svirties, tvarte dėdavo ant ėdžių, pirkioje rišdavo ant žarsteklio, šluotos.Tai buvo dovana gerosioms namų dvasioms bei žmonėms, kurių palankumo norėjo susilaukti jaunamartė, įžengusi į vyro namus. Juostos buvo naudojamos ir krikštynose. Gražiausia juosta kuma vystydavo kūdikį, veždama krikštyti.

Juostas aukodavo medžiams, nes juose, pagal senų žmonių padavimus, nne tik dievai gyvendavę, bet ir mirusiųjų vėlės įsikurdavusios. Tradicines juostas audžia iš linų, vilnos, kai kada kanapinių siūlų. Dažniausios juostų spalvos- žalia, raudona, geltona, mėlyna.

Juostos buvo skirstomos pagal paskirtį. Tai iš dalies sąlygojo jų dydį, medžiagą, raštų turtingumą, spalvinius derinius. Juostų grožį sudaro raštai, jų kompozicija, spalvų derinimas, faktūra. Raštai labai daug priklauso nuo audimo techninių galimybių, medžiagos bei kūrėjos sumanumo. Greta švelnaus lyrizmo ir skaidrios, džiugios, šventiškos nuotaikos, matome tam tikrą lietuviams būdingą santūrumą. Tradicinės lietuvių juostos bbuvo gaminamos įvairiais būdais- pynimu, audimu staklėmis, vyjimu. Jas skirstė į pintines, vytines, beraštes, rinktines, austines, megztines, kaišytines juostas. Paprasčiausias juostų audimo būdas- pynimas. Nereikia joms ir specialių įrankių, tik apmesti siūlai pritvirtinami viename gale prie kokio nors pastovaus daikto. Tokios juostos ilgiausiai išsilaikė rytinėse Lietuvis srityse- Ukmergė, Utenos, Zarasų, Švenčionių rajonuose. Vytinės juostos- kai gamybos procese persipina vyjimas ir audimas. Jos daromos lentučių pagalba. Ilgiausiai išsilaikė šiaurinėse Lietuvos srityse. Labiausiai visose etnografinėse srityse yra paplitusios rinktinės juostos. Juose sudėtingesnis vidurinysis pagrindinis raštas. Pakraščiuose išaudžiami dryželiai bei juostelės. Lietuviškųjų juostų ornamentas- vienas iš archajiškiausių. Jis dažniausiai sudarytas iš geometrinių formų ir artimas archeologinių metalo dirbinių puošybai, stilizuoti saulės motyvai išreikšti kvadratų ir rombų pavidalu, mėgstami žvaigždučių motyvai. Gantos motyvai sustilizuojami, kad drauge su geometriniais raštais sudaro vienalytį stilistinį vienetą

MĮSLĖS, DAINOS, PATARLĖS, PRIEŽODŽIAI, PASAKOJIMAI

Po kalnus ir po klonius vaikšto milinė ir žiponas. ( avis)

Pati nusivelka, o kitą apvelka. ( avis)

Sala bėga, bala kruta. ( avis)

Piepala bėga, visa bala dreba. ( avis)

Matė kertant, o nematė griūvant. ( avį kerpa)

Ant mėsos kalno geležiniais jaučiais aria. ( avį kerpa)

Ąžuolėlis šimtašakėlis marčios, mergos šaukia.( linas)

Bėras- ne žirgas, žalias- ne žolė, mėlynas- ne dangus, geltonas- ne vaškas, pilkas- ne kiškis, žilas- ne senelis, baltas- ne sniegas. (( linas)

Stovi kareivis vidury laukų su dešinčia galvų. ( linas)

Kai lauke buvau- lingavau, svyravau, kai namo parėjau- nuogas apvilkau. ( linas)

Kailį sunešioja, galvą suvalgo, mėsą laukan išmeta. (linas)

Aukštas ąžuolėlis ant viršūnės burbuolėlė( linas)

Seni kaulai, naujos žarnos. ( staklės ir audeklas)

Penkios avelės vieną kūgelį peša. ( verpia)

Senelė barzdą peša, šunelis žarnas ryja. ( verpia)

Šmugždė paukštytė po statinėlius landžioja. ( šaudyklė)

Šen brūkšt, ten brūkšt- abu galai lygūs. ( šaudyklė)

Lydys nėrė- visą girią pakėlė. ( šaudyklė)

Ruda kumelaitė patvoriais laigo. ( šaudyklė)

Raiba vištelė po statinius bėgioja. ( šaudyklė)

Ožys treigys, ragų glėbys. ( ratelis)

Du šiaučiukai, du kriaučiukai, keturi Adomėliai. ( ratelis)

Dvi panelės malūnėlį turi. ( ratelis)

Per pilvą vieškelis, tarp vartų vestuvės. ( ratelis)

Du mini, du ritini, du žibina, šeši spjaudo. ( ratelis)

Kai stoviu- ilgai pastoviu, kai bėgu- gerai priėdu, o nuo galvos raunuos. ( ratelis)

V.idury geležinis, aplinkui medinis, veja lininis. ( ratelis)

Girioj augęs, mergų laukia. ( ratelis)

Aviutė buriutė bebėgdama priėda. ( špūlė)

Senas seneliukas, uodegoje virbaliukas. ( špūlė)

Avis, avis bobelė beeidama priėda. ( špūlė)

Judink mane, krutink mane, kad pilvelis augtų. ( špūlė)

Atrituoja ritelis nelabai didelis, per aukštus kalnus, per mūrinius tiltus. ( siūlas)

Geležinė kumelaitė, sidabrinė uodegaitė. ( adata)

Kiaulė geležinė, uodega lininė. ( adata)

Plieninis kaulas, pakulų uodega. ( adata)

Pati be rankų, be kojų ir be galvos, tačiau vvisi gauna dangojų iš jos. ( adata)

Mažutė blizgutė visą svietą dengia. ( adata)

Pati nuoga, kitus dengia. ( adata)

Plieno avelė, linų uodegėlė. ( adata)

Plieno kirminėlis lando po audinėlius. ( adata)

Sena bobutė iš savo malonės apdengia viso pasaulio žmones. ( adata)

Du galai, du žiedai, o viduryje vinis. ( žirklės)

Du galai aštriai nusmailinti, du galai žiedais nudailinti. ( žirklės)

Paukštė šmaukštė per lauką lėkė, su uodega rėkė: čiek, čiek, čiek !( žirklės)

Pagniauži- žiojas, paspaudi- važiuoja. ( žirklės)

Ant Bublio kalno su geležiniais jaučiais aria. ( kerpa ant stalo)

Višta nupešta, tvoron įkišta. ( kultuvė)

Vienas galas ąžuolinis, kitas galas lazdyninis, per vidurį šikšninis. ( spragilas)

Miške augęs, miške lapojęs, namo parėjęs nekaltus daužo, vanoja. ( spragilas)

Botagas su mazgu. ( spragilas)

Vienas galas linguoja, kitas sukas, lapatuoja.( spragilas)

Iš žalio miško, iš aukšto sosto, parėjęs namo barzdas glosto. ( brauktuvė)

Miške gimęs, miške augęs, parėjęs namo loja. ( mintuvai)

Kalė kaukia be žarnų. ( mintuvai)

Gale klojimo- šuo be žarnų loja. ( mintuvai)

Trinugaris žirgas, dvinugaris raitelis, balto vario kamanos. ( mintuvai)

Įkiša stačią, ištraukia apžliaubusią.( mina linus)

Kietą kiša, minkštą traukia, mikel mikel, mak mak mak. ( mina linus)

Tūkstančiai brolių viena juosta sujuosti. ( pėdos)

Pliaukšt pliaukšt ant lentos, penki sieksniai uodegos. ( kultuvė ir audeklas)

MOČIUTĖS RATELIS

– Močiute sengalvėle, – Močiute sengalvėle,

– Tai gražiai sukas Tai ožio barzdelė

Uosio ratelis! Taip linksmai kreta?

Sukas sukutis – Ne ožio barzda-

Ir užsuka mįslę, Vilnų kuodelis,

Ant vaiko piršto- Tai siūlo pradžia

Auksinį siūlą. Ir pabaiga.

– Uosio ratelis Po dagius krūmus

Girioj išaugo, Avys bėginėjo,

Šakom šakojo, Vilnų kukštelius

Lapais lapojo. Ant šakų pakorė.

Po turgų vežiotas, Atskrido šarka,

Ant rankų nešiotas, Surinko vilnas,

Vieną sekmą rytą Dailiai iššukavo.

Namučius susirado.

Atlėkė į kaimą

Klėtelėj sukas, Vaikams pasigirti-

Aplink sau rieda, Ir pametė kuodelį!..

Niekur nebėga,

O vis ant vietos. Ratelis sukas,

Sukas sukutis,

Močiutės pasaka

Kuodelį verpia.

Tekėjo saulelė pro debesėlį,

Vai tai, vai tai, pro debesėį,

Vai tai tai, vai tai tai, pro debesėlį..

Atjojo bernelis pro beržynėlį,

Vai tai, vai tai, pro beržinėlį,

Vai tai tai, vai tai tai pro beržinėlį.

Jaunoji mergelė linelius rovė,

Vai tai, vai tai, linelius rovė,

Vai tai tai, vai tai tai, linelius rovė.

Jaunajam berneliui pasidabojo,

Vai tai,vai tai, pasidabojo,

Vai tai tai, vai trai tai, pasidabojo.

Tėveli mano,

Širdele mano,

Sėk man baltus linelius

Ant maružių krantelio.

Linelius roviau,

Rankas mmazgojau-

Nuskandinau žiedelį

Į maružių dugnelį.

Ten pėsti ėjo,

Ten raiti jojo,

Ten laiveliu liūliavo-

Ieškojo mano žiedelio.

Kad ir jūs rasit

Mano žiedelį-

Neleis mane močiutė

Už Tarpučių bernelio.

Augo linas šaklia kelio,

Jis augdamas bėdavojo”

– Vai, ai, Dievulėliau,

Nėra kada man užaugtie.

Nėra kada man uužaugtie

Nei žiedelių susikrautie,

Nei žiedelių susikrautie,

Nei sėklelių sunokytie.

Kas dienelė vis vėtrelė,

Kas naktelė vis šalnelė.

Viena linelius nuroviau,

Viena linelius nuroviau.

Lylia, bernelis mano,

Lylia, tinginėlis mano!

Viena linelius iškūliau,

Viena linelius iškūliau.

Lylia, bernelis mano,

Lylia tinginėlis mano!

Pašilėj, pašilėj saulė tekėjo,

Palankėj mergelė linelius rovė.

Atjojo bernelis jaunas, nevedęs,

Šokindams, mandrindams savo žirgelį.

– Padėk, Dievs, mergelei linelius rauti.

– Dėku tau, berneli, kur jodinėji?

Man tave tėvelis jau pažadėjo.

Už jūrų marelių, už vandenėlių,

Ten vargo mergelė linelius rovė.

Ne tiek ji rovė, kaip gailiai verkė,

Ant juodos žemelės parsipuldama.

Psėjo broliukas

Geltonus linelius.

Lylia, oi lylia,

Geltonus linelius.

Užaugo broliuko

Geltoni lineliai.

Lylia, oi lylia

Geltoni lineliai.

Pražydo broliuko

Geltoni lineliai.

Lylia, oi lylia,

Geltoni lineliai.

Nuroviau broliuko

Geltonus linelius.

Lylia, oi lylia,

Geltonus linelius ir t.t.

Aš pasėjau linelius, ne mažučius didelius.

Ai lilia, linelius, ne mažučius didelius.

Ir užaugo lineliai, ne mažučiai ddideli.

Ai lilia, lineliai, ne mažučiai dideli ir t. t.

Mane tėvas nemylėjo,

Nė linelių nepasėjo.

Kad ir sėjo- nederėjo,

Eglių šakos nugulėjo.

Išein brolis į vaiskelį,

Paliek sesę mažutėlę.

Parein brolis iš vaiskelio,

Atrand sesę prie ratelio.

Aš pasėjau linelį,

Aš pasėjau žaliąjį,

Aš pasėjau žalią liną,

Žalią liną, linelį.

Ir užaugo linelis,

Ir užaugo žaliasai,

Ir užaugo žalias linas,

Žalias linas, linelis.

Minkit, minkit linelius,

Nupirks tėvas batelius.

Jei bus geri lineliai,

Bus švaksuoti bateliai,

Jei bus prasti lineliai,

Bus lopyti bateliai.

Staklelės naujos

1. Staklelės naujos, 5. Žagrelė nauja,

Drobelės plonos, Jauteliai palši,

O mergužėlė kaip lelijėlė( 22k.). O bernužėlis-

Kaip dobilėlis( 2 k.).

2. Steklelės trinkėjo,

Drobės blizgėjo, 6. Žagrė girgždėjo,

O mergužėlė Jaučiai būbėjo,

Gražiai dainavo( 2 k.). O bernužėlis

Gražia.i dainavo(2 k.).

3. Šilkų nytelės,

Nendrių skietelis, 7. Uosio medelis,

O šaudyklėlė- Plieno žagrelė,

Kaip lydekėlė( 2 k.). O jaučiukėliai-

Kaip naružėliai( 2 k.).

4. Staklelės trinkėjo,

Drobės blizgėjo, 8. Žagrė girgždėjo,

O mergužėlė Jaučiai būbėjo,

Gražiai dainavo( 2 k.). O bernužėlis

Gražiai dainavo( 2 k.).

Snaudalė snaudžia

Rinkinys- Pritarinys-

Snaudalė snaudžia, Čiutyta, čiutolinga,

Kuodelį pašo, Čiutyta, tatato

.

Kuodelį pašo, Čiutyta, čiutolinga,

Linelius gadina. Čiutyta, tatato.

Eikit eikit, sesiulės, Čiutyta, čiutolinga,

Ir jūs padėstat. Čiutyta tatato.

Laumės verpėjos

Kitą kartą gyveno ūkininkas ir turėjo sūnų. Užaugęs sūnus parvedė marčią.

Kartą sūnus kažkur išvažiavo, o marti paliko namie. Buvo šeštadienio vakaras, kada sutemus pas marčią atėjo moteriškės su verpstėmis ir sako:

– Ar bus darbo?

Marti pagalvojo, kad paprastos moterys, ir sutiko duoti darbo. O moteriškių laumių būta. Atnešė marti moteriškėms po pundelį linų, tos bematant suverpė ir sako:

– Atnešk daugiau.

Marti atnešė visus linus. Linai tuojau buvo suverpti. Suverpusios laumės tarė:

– Duok daugiau darbo!

Marti atnešė pakulas. Beregint ir šios buvo suverptos.

Marti nusigando ir sako:

– Moterėlės, gana verpus, eikit namo.

Laumės tarė:

– Mes neisim iki viską tau suverpsim.

Marti atnešė paskutiniąsias pakulas, o pati, nubėgusi pas kaimyną, pasisakė, kokios viešnios pas ją atsilankė. Kaimynė sako:

– Pareik namo, užsidek grabnyčią, paduok kokių nnors pašukų ir sakyk:

– Rytų šalyje kažkas rėkia, net laukai skamba.

Parėjusi namo, marti padavė po kuodelį pašukų ir užsidehė grabnyčią. Laumės grabnyčios šviesa buvo nepatenkintos ir tarė:

– Užgesink grabnyčią, mums ir su tuo žiburiu šviesu.

O marti sako:

– Bet ką aš girdėjau!

Laumės klausia:

– Ką girdėjai?

Marti tarė:

– Rytų šalyje girdėtis vaikų riksmas.

Laumės šoko laukan pasiklausyti, kas ten rėkia. O marti tuo tarpu užsidarė duris. Laumės, nieko negirdėdamos, puolė atgal į trobą, bet durys buvo užrakintos. Laumės tarė:

– Na, tavo laimė, kad tokia išradinga esi. Kad ne, tai mes būtumėm ir plaukus tavo suverpusios!

Taip pasakė laumės ir dingo tamsoje.

Linieną, jeigu žolėta, pjaudavo pašarui. Dažniausiai ją atiduodavo kokiam neturtingam žmogui už darbą. Už žolėtą linieną iš vieno pūro linų ją nusipjovusis atidirbdavo gaspadoriui 5 ar 6 dienas. Šieno iš tokios linienos pripjaudavo nemažą vežimą. Linieną nupjaudavo tuojau po nurovimo, gubelėms dar tebestovint.

Dažnai vaikiai padarydavo iškamšą ir nešdavo ją kaimynų mynėjams. Paimdavo senas kelnes ir sermėgą, prikimšdavo juos šieno, galvą irgi padarydavo iš šieno, užmaudavo kepurę. Tokią vyro iškamšą vadindavo malpa. Kartais padarydavo ir moters pavidalo iškamšą su sijonu ir skarele. Ją vadindavo bergždine.

Tokią malpą ar bergždinę mynėjai tykiai nunešdavo prie kaimyno jaujos durų ir pastatydavo taip, kad darant duris, ji įgriūtų į vidų. Tas, kuris eidamas pro duris ssavo reikalu lauk, pamatydavo įgriūnančią iškamšą, išsigąsdavo, suklikdavo, ypač mergės, o esantys klojime mynėjai juokdavosi ne tik šioje mynėje, bet ir kitose, o kartais dar atsimindavo ir vasarą.

Kartais su malpa gąsdindavo ir gaspadorių, kuris nešdavo iš dubos linus. Vaikiai malpą pastatydavo duboje taip, kad ji įeinant šeimininkui pro duris į dubą ant jo užvirstų. Iš to būdavo daug juoko mynėjams. Tačiau už išdaigas mynėje negalima pykti, reikia kartu juoktis, nes iš pykstančio visi šaipydavosi, todė.l nors ir ką padarydavo, nors ir kaip išjuokdavo, nuskriaustasis stengdavosi neparodyti, kad pyksta.

Naktį žmogus eidamas pro jaują girdėdavo jaujoje kuliant, bildant ir žvyginantis, o įėjęs nieko nerasdavo. Mat ten velniai naktimis mynes keldavo. Jų mynių niekas nematydavo, o tik girdėdavo, kaip jie darbuojasi.

Pasakojama, kad vienas vaikis susilažinęs su gaspadoriumi iš karvės, jog jis galįs įeiti naktį į jaują ir išbūti ten, kol gaidžiai užgiedos. Nueidamas nusinešęs šventenybių. Pasiėmęs uždegtą žvakę, pasivožęs ją po puodu ir sėdys jaujoje. Kai velniai pasirodę, jis nuo žvakės puodą nuvožęs ir ją deginęs iki gaidžių giedojimo. Velniai visą laiką, kol gaidys užgiedojęs, šokinėję aplink, visokiais būdais baidę, bet nieko nepadarę. Taip tas bernas ir išlošęs lažybas.

Dar pasakojama, kad vienas gaspadorius kartą nuėjęs į jaują kūrenti krosnies.

Nusinešė su savimi bulvių ir, kad nebūtų nuobodu, jas kepasi. Kai atėjo vidurnaktis, atbildėjo pas jį velnias. Pradėjo klausinėti, ką jis dirbąs. Gaspadorius atsakė, kad bulves kepa. Velnias paprašė, kad ir jam iškeptų bulvę. Gaspadorius sau įmetė į ugnį bulvę, o velnio daliai – akmenuką. Kai jo bulvė iškepė, jis pasiėmė ją ir valgo, o velniui iš ugnies iškrapštė tą akmenuką, liepė pasiimti ir valgyti. Pasiėmęs tą akmenuką velnias ir mėginęs suvalgyti. Baisiai supyko, kada suprato, jog jį apgavo, ir iišbėgo iš jaujos per langelį duboje, nuvertęs visus ardus su linais.

Pasakoja, kad kartą kažkur mynės metu velnias vaikį pasmaugęs. Nuėjęs mat jis vienas pogulio į dubą. Po pogulio ir radę ten jį jau nebegyvą, pasmaugtą velnio.

Apsišvietimui jaujoje naudojo gagančius. Paimdavo stiklinį butelį, jį per pusę perpjaudavo, ar nuskeldavo, į dugne padėdavo iš marškonių siūlų padarytą dagtį, apdėdavo jį žvaktaukiais – ir gagančius padarytas. Jaujoje gagančius statydavo ant storos, iki pečių aukščio kaladės. Prie kaladės viršaus būdavo prikaltas plačios llentos galas, kad gagančius apvirtęs nenukristų ant žemės. Be to, gagančiui įstatyti būdavo padaryta duobelė, kad jis neapvirstų. Vieną gagančių ant kaladės pastatydavo duboje, kad matytų linus iš ardų imti, o kitus du statydavo kluone prie mynėjų. Kad gagančiai gerai ddegtų, juos reikėdavo nuolatos prižiūrėti. Tai darydavo pats gaspadorius – pataisydavo dagtį, pridėdavo žavktaukių.

Gera audėja ir tvoroje audžia.

Ausk- nesnausk.

Plonai verpsi- pasėdėsi, smulkiai malsi- pastovėsi.

Meleta susuks kuodelį, kad anksti nesuverpsi.

Ketvirtadienio vakarais negalima verpti, kad avys kaituliu nesisuktų.

Audeklą išaudžius, reikia traukt per stakles ir sakyt: – Čiuč, per kur įlindai, per ten ir išlįsk!- tai bus stiprus..IŠVADOS

Linai, audimas, verpimas – tai jau istorija, žvelgianti iš fotografijų, knygų puslapių, o galbūt skambanti ir iš senelių lūpų. Tai brangus, svarbus, bet, deje, jau blėstantis menas. Menas, kurio užuomazgos tolimoje praeityje, kurios retkarčiais ir šiandien paminimos. Vakar dienos darbas, mūsų senelių menas kurtas rankomis ir iš viso sielos įkvėpimo, šiandien – visur technologijos, tad jis nėra toks įspūdingas, brangus ir vertinamas. Tai buvo ilgas iir daug dvasios pastangų reikalaujantis darbas. Kalbant apie lino kelią, apie drobių margumą, technologijos niekada neprilygs mūsų senelių rankoms. Tad turime branginti ir saugoti tai, kas yra išlikę, ką sukūrė nuo darbo sugrubusios senolių rankos.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Balčikonis J. ir Mikėnaitė A. Lietuvių liaudies menas. „ Juostos”. Vilnius: Valstybinė

grožinės literatūros leidykla, 1969.

2. Bluznienė Ona. „ Tautosakos ir atsiminimų rinktinė- Linelius roviau, dainavau”. Vilnius: „Vaga”, 1990.

3. Buračas Balys. „ Lietuvos kaimo papročiai”. Vilnius: „ Mintis”, 1993.

4. Dundulienė Pranė. „ Lietuvių etnografija”. Vilnius: „ Mokslas”, 1982. <

5. Čepelytę E. „ Ausk sesele drobeles”. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960.

6. Jablonskis Ignas. „ Budrių kaimas”. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

7. Sauka Donatas. „ Lietuvių tautosaka”. Vilnius: „ Mokslas”, 1982.

8. Lietuvių liaudies menas. „ Audimas”. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.

9. „ Iš lietuvių liaudies kultūros istorijos” I. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958.

10. Karaliūnas E. „ 1000 mįslių”. Vilnius: „ Židinys”, 1990.

11. www. google. lt – Nalšios muziejus-.