“Liudvikas XIV – despotas ar valstybės kūrėjas ?”

Prancūzijos karalius Liudvikas XIV Didysis (1643 – 1715) buvo vienas iš garsiausių Prancūzijos istorijos valdovų, kurio valdymas truko ilgiausiai.

1661 metais Liudvikas XIV paskelbė, kad jis nesirinks pirmojo ministro, bet valdys šalį vienas ir per 54 valdymo metus jis savo žodį tesėjo. Jis norėjo būti vienintelis valdantysis ir manė, kad Prancūzijos karalius gali daryti ką tik panorėjęs. Liudvikas XIV nepakentė jokio protesto ar pasipriešinimo. Jis reikalavo, kad jam paklustų visi šalies gyventojai ir manė, kad karalius, tai “Dievo pasiuntinys žžemėje”. Tačiau ar galime teigti, kad Liudvikas XIV, pramintas Karalium-Saule, buvo vien tiktai išdidus ir garbėtroška karalius, despotiškai valdęs šalį ? Daugelis istorijos šaltinių teigia, kad Karalius – Saulė sukūrė tokią valstybę, kokios iki tol nebuvo sukūręs nei vienas Prancūzijos valdovas, ir po jo mirties, kiti valdovai bandė sekti jo pėdomis.

Pirmieji valdymo metai

Liudvikas XIV karaliumi tapo 1643 m., sulaukęs vos 4,5 metų amžiaus. Šalį tuo metu valdė jo motina ir Mozarinis, Liudviko XIII patikėtinis. Liudviko XIV vaikystė prabėgo FFrondos judėjimo įvykių sukūryje ir ši dramatiška politinė sumaištis, tvyrojusi 1648 – 1653 m. tarp Paryžiaus parlamento, miesto diduomenės ir Mozarinio, įtakojo jo asmenybės formavimąsi. Mozarinis, karaliaus krikštatėvis, suteikė jam politinį išsilavinimą ir įtakojo jo domėjimąsi, gana ankstyvame amžiuje, kariniais, ddiplomatiniais ir politiniais klausimais. 1650 metais Mozarinis įtraukia Liudviką XIV į Tarybos darbą. Karalius labai mėgo priimti sprendimus politiniuose įvykiuose. Liudvikas XIV labai pasitikėjo savimi, savo atsiminimuose be perstojo kalbėjo apie savo šlovę ir garbę. Ir pagaliau, 1661metais mirus Mozariniui, jis perima šalies valdymą. 1661m. kovo 10 dieną Fontenblio pilyje sušaukęs Tarybą, karalius savo ministrams paskelbia, kad šalį, be abejo, jis valdys vienas. ”Valstybė – tai aš!” (“L`état – c`est moi!”) – pareiškė Liudvikas XIV. Reikia pabrėžti, kad ateidamas į valdžią, Liudvikas XIV jau turėjo mintyse subrandintą karalystės valdymo koncepciją.

Beprecedentinis Liudviko XIV kūrinys buvo centralizuotos politikos modernizavimas. Jis rėmėsi centrinės valdžios struktūrų racionalizavimu ir visišku administracinio ir politinio personalo atnaujinimu.

Liudvikas XIV nusprendė efektyviai valdyti šalį, tačiau niekada jjis to nedarė vienas: Aukščiausioje Taryboje jį supo Valstybės ministrai, kurių nuomone jis dažnai rėmėsi. Tuo tarpu tam tikrų apskričių (domenų) valdymas priklausė kitoms Taryboms (Finansų Taryba, kuriai vadovavo Kolbertas; Valstybės Taryba, preziduojama kanclerio; Siuntų Taryba, kuri centralizavo valdytojų raportus ir vaidino svarbų vaidmenį administraciniame teisme; Prekybos Taryba; Sąžinės Taryba, kuri skirdavo pačių aukščiausių bažnyčios tarnautojų postus ir galiausiai protestantų religijos Taryba, kuri rūpinosi protestantais iki pat Nanto edikto panaikinimo). Privilegijuotais karališkos garbės nariais buvo 23 policijos, teisingumo ir finansų vvaldininkai, kurie privalėjo tirti, kontroliuoti ir sąžiningai duoti ataskaitas apie realią karalystės padėtį, tiek kasdieniniame žmonių, tiek ekonominiame gyvenime.

Galima pastebėti, kad administracinis valstybės valdymo aparatas buvo struktūruotas aplink keletą žymių asmenų, tokių kaip Kolbertas – Jūrų ministerijos, Karališkųjų namų ir Valstybės sekretorius, rūpinęsis finansų valdymu; Mišelis Le Tellier ir jo sūnus Liuvua – rūpinęsi karo reikalais; Kolbertas de Croissy ir Kolbertas de Torcy – rūpinęsi užsienio politika. Visi šie vyrai buvo ryžtingi, iš visos širdies atsidavę karaliui.

Ekonomika ir įstatymų leidimas

Karaliaujant Liudvikui XIV, Įstatyminėje ir ekonomikos srityse buvo padaryta daug pakeitimų. Karaliaus ir Kolberto dėka, padaugėjo ediktų, įvairių įsakymų ir mokesčių įstatymų, tokių kaip Liudviko kodeksas (Civilinis kodeksas, 1667), 1670 metais papildytas Baudžiamuoju kodeksu, 1669 metais – Jūrų ediktu ir Miškų kodeksu, 1673 metais – prekybos įsakais ir galiausiai – 1685 metais Juoduoju Kodeksu, reguliuojančiu vergų padėtį valstybėje.

Kolbertas, rūpindamasis karaliaus iždu, nerimavo dėl pastovaus pajamų ir išlaidų neatitikimo. Jis bandė reformuoti mokesčių sistemą sumažindamas tiesioginius mokesčius (duoklę) ir padidindamas netiesioginius mokesčius (druskos mokestis, sutarčių mokestis ir kt.).

Versalio pilis

Karalius-Saulė, norėdamas, kad jo karalystės galybė ir didybė būtų apčiuopiama, nusprendė paprastą savo tėvo medžioklės pastatą, vadinamą Versaliu, esantį už keletos kilometrų į vakarus nuo Paryžiaus, paversti administracinės vvaldžios centru ir savo didybės atspindžiu. Versalis nuo 1661 metų buvo pastoviai didinamas ir puošiamas. Statybos truko daugiau nei 40 metų.

Versalio pilyje visi puošybos elementai buvo interpretuojami kaip galybės simboliai. Čia dirbo patys žymiausi to meto menininkai (Šarlis Le Brun, Broliai Coustou ir kt.). Iki 1682 metų, karaliaus dvaras pilyje apsistodavo periodiškai, o nuo 1682 metų – įsikūrė galutinai. Versalyje buvo suburta visa aristokratija, čia vyravo griežtos etiketo taisyklės.

Iki 1680 metų Versalyje, pačioje prašmatniausioje pilyje visuose Vakaruose, nuolatos vyko teatro prezentacijos (1664 m. – “Tartiufo” premjera ), Operos spektakliai, įvairios šventės, užsienio valdovų ir ambasadorių priėmimai.

Kultūrinis spindesys

Liudviko XIV didybė ir garbės troškimas taip pat reiškėsi per kultūros mecenavimą, turint ambiciją pralenkti Italiją ir tapti Europos civilizacijos centru. Jo valdymo laikotarpiu buvo įkurta daug kultūros centrų: grožinės literatūros Akademija (1663 m.), skulptūros ir dailės Akademijos (1664 m.), mokslų Akademija (1666 m.), architektūros Akademija (1671 m.), Observatorija (1667-1672 m.) ir kt.

Karalius labai rūpinosi menininkų rėmimu – jiems buvo skiriamos pensijos ar kviečiami apsistoti karaliaus pilyse; kai kurie iš meno žmonių, tokių kaip Rasinis, Moljeras ar Lully ( Karališkosios muzikos Akademijos direktorius), turėjo tam tikrų privilegijų bendraudami su karaliumi.

Užsienio politika

Jau pačioje savo viešpatavimo pradžioje, Liudvikas XIV, patartas Mozarinio, ssustabdė anksčiau vestą užsienio politiką ir įvedė naują. Skirtingai nei ankstesnioji – agresyvi ir nedavusi teigiamų rezultatų užsienio politika, naujoji turėjo užtikrinti šiaurinių ir rytinių karalystės sienų apsaugą.

Kariuomenės modernizavimas

Kariuomenės modernizavimas buvo patikėtas Mišeliui Le Tellier, kurį vėliau pakeitė jo sūnus Louvois. Bandant reformuoti ankstesnę tvarką, kuomet į kariuomenę jaunuoliai buvo verbuojami prievarta (kas nedavė gerų rezultatų, kadangi kariai dažnai dezertyruodavo arba plėšikaudavo), ir sutramdyti karininkų savivalę, kurie dažnai jautėsi savo pulkų savininkais, buvo įkurtas Karo sekretoriatas, kuriam turėjo paklusti kariuomenės vadai, suvienodintos algos, taip pat reorganizuotas maisto tiekimas kariuomenei.

Šie ir kiti įvairūs pakeitimai Prancūzijos kariuomenėje, labai ją sustiprino: taikos metu kariuomenėje tarnavo 72 000 vyrų, o karo metu buvo įmanoma mobilizuoti iki 300 000 vyrų. Karaliaus Liudviko XIV valdymo laikais Prancūzijos kariuomenė buvo viena iš didžiausių ir geriausiai organizuotų Europoje.

Kova prieš protestantus

Pats neigiamiausias Liudviko XIV politikos aspektas – tai religijos klausimai. Kova prieš protestantus prasidėjo 1685 metais, kai Liudvikas XIV panaikino Nanto ediktą ir pasirašė Fonteblio ediktą, kuriuo anuliavo visas protestantų teises: uždrausta atlikti bažnytines apeigas, pastoriai tremiami iš šalies, uždaromos mokyklos, uždraudžiama tikintiesiems išvykti iš šalies ir t.t. Vis tiktai dauguma protestantų rizikavo, norėdami būti ištikimi savo tikėjimui, ir bėgo iš Prancūzijos. Tuo metu iš

šalies išvyko apie 300 000 protestantų, kurių dauguma priklausė ekonominiam ir intelektualiąjam karalystės elitui. Išvykę iš Prancūzijos, daugelis jų apsistojo Vokietijoje, Šveicarijoje ar Jungtinėse Srityse (šiandien – Olandijos teritorija). Šių šalių valdovai naudojosi protestantų dinamiškumu ir sumanumu, ko atsisakė Liudvikas XIV. Šis ediktas, dėl kurio vėliau Liudvikas XIV, atrodo, gailėjosi, išstūmė likusius protestantus į pogrindinę veiklą, kadangi karalius ėmėsi įvairių represijų protestantų atžvilgių. Fonteblio ediktas buvo tiesioginė ilgo partizaninio karo, vykusio Seveno kalnų regione, priežastis.

Karo žygiai

1667 metais, reikalaudamas savo žžmonos Marijos-Terezės paveldėjimo teisių, Liudvikas XIV užkariauja ispanams priklausančius Nyderlandus, taip sukeldamas karą tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Prancūzijos karaliaus kariuomenė gana lengvai ir greitai laimėjo mūšius vieną po kito, todėl, norėdamos tam pasipriešinti, Anglija, Olandija ir Švedija sudarė aljansą. 1668 m. gegužės 2 d. Liudvikas XIV buvo priverstas pasirašyti taikos sutartį ir gražinti užkariautas žemes, išskyrus Lilį, prancūziškąją Flandrijos dalį ir keletą tvirtovių. Tai buvo pirmieji Liudviko XIV laimėjimai. Po jų sekė daugelis kitų karo žygių.

1672 metais Liudvikas XIV ppasiuntė savo kariuomenę prieš kalvinistiškas Jungtines Sritis ( Olandija ), kurių prekybinės pozicijos, paremtos gerai išvystyta laivininkyste, grasino Prancūzijai. Liudviko XIV kariams atkakliai priešinosi ne tik olandų kariai, bet ir Vokietijos, Ispanijos bei Anglijos kariuomenės. Tačiau Prancūzijos karaliaus armija šventė vvieną pergalę po kitos ne tik žemėje, Kondė ir Tureno dėka, bet ir jūroje, kur Vivonė ir Abrahamas Dukesnė laimėjo prieš ispanus ir olandus. Šis karas baigėsi Nimego (Nimègue) sutartimis (1678-1679), kurių dėka Liudvikas XIV užpildo savo karalystės sienų spragas.

Reiktų pasakyti, kad šios pergalės kare prieš Olandiją buvo, be abejo, Liudviko XIV valdymo apogėjus, kadangi jo galybė buvo pripažinta ne tik Europoje, bet taip pat ir Azijoje (iš čia karalius Siamas siuntė Liudvikui XIV ambasadorius), Amerikoje ( kur Cavelier de La Salle pakrikštijo Luizianą Prancūzijos karaliaus garbei) ir kitose šalyse.

Tačiau Prancūzijos priešams Nimego sutartis tereiškė tik laikiną silpnumą. Liudviko XIV vedama agresyvi politika ir Nanto edikto panaikinimas iššaukė naują karą. Vokietijos imperatorius Leopoldas I suformavo naują sąjungą –– Ogsburgo (Augsbourg) sąjungą, kuriai priklausė Olandija, Anglija ir Švedija. Ogsburgo lygos karas truko apie dešimt metų (1688 – 1697). Šio karo metu Praancūzija laimėjo daug mūšių ( Fleurus, Steinkerke, Staffarde ), tačiau pasirašius Risviko sutartį (1697), Prancūzijai atiteko tiktai Strasbūras ir San-Domingo vakarinė dalis. Šios Liudviko XIV kariuomenės pergalės sutapo su daugeliu sezoninių katastrofų, kurios išprovokovo nederlius ir badą. Karinės garbės troškimas labai nusilpnino karalystę.

Paskutinis Liudviko XIV karo žygis buvo prieš Ispaniją 1701 – 1713 metais dėl paveldėjimo tteisių ( pagal Šarlio II testamentą, Ispanijos sosto paveldėtoju tampa Liudviko XIV anūkas grafas Anžu). Prancūzija įsivėlė į šį konfliktą didelių ekonominių sunkumų metu. Šis sunkus ir ilgas karas buvo labai kontrastingas: buvo daug pergalių, tačiau dar daugiau – pralaimėjimų. Ispanijos valdovo sostas atiteko Burbonui, Landau žemės atiteko Prancūzijai, tačiau teko perleisti Didžiajai Britanijai naująją Žemę, Sen-Kristofą ir Akadiją.

Gedulo metai

Paskutinieji Liudviko XIV valdymo metai buvo aptemdyti bado, mūšių pralaimėjimų ir karališkosios šeimos narių netekčių. Po Prancūzijos karalienės Marijos-Terezės mirties (1683), Liudvikas XIV buvo slapta susituokęs su savo vaikų guvernante Fransuaza d`Obinjė (Françoise d`Aubigné), markize de Maintenon. Jos dėka karališkojo dvaro atmosfera tapo rimta ir pamaldi. Didžiojo Dofeno mirtis, po kurios sekė ir jo sūnaus, Burgundijos grafo mirtis, privertė karalių paskelbti savo nesantuokinius vaikus teisėtais paveldėtojais. Tai labai sukompromitavo monarchijos prestižą.

Ligotas ir išsekęs. Liudvikas XIV mirė Versalyje 1715 metais lapkričio 1 dieną. Sosto paveldėtoju tapo jo proanūkis Liudvikas XV, tuo metu tebūdamas tik penkerių metų amžiaus.

Liudvikas XIV buvo kūrėjas – jis sukūrė savo karalystę, su naujais įstatymais, kariuomene, meno subtilybėmis. Jis tampa karalium-mecenatu, įkuria daugelį akademijų, globoja menininkus ir rašytojus, poetus, kurie šlovina Liudviko XIV viešpatavimą ir ypatingai pakilusią prancūzų kultūrą XVIII amžiaus Europoje.

Tačiau Versalio spindesys nnegali paslėpti neigiamų karalystės valdymo aspektų. Norėdamas įrodyti savo galybę, Liudvikas XIV kariavo, galima sakyti, prieš visą Europą, tuo pačiu alindamas savo šalį. Norėdamas įvesti karalystėje vienintelę religiją – krikščionybę, imasi griežtų represijų kitatikių atžvilgiu, neatsižvelgdamas į tai, kad tie žmonės yra naudingi karalystei. Kai Liudvikas XIV miršta, jis palieka labai nualintą ir begriūvančią karalystę. Šiuo požiūriu, Karalius-Saulė buvo griovėjas.

Todėl vienareikšmiškai negalima teigti, kad Liudvikas XIV buvo kūrėjas arba griovėjas. Tai buvo du asmenys viename žmoguje.

Literatūra:

1. Duby, G., Mandron, R. Histoire de la civilisation française. XVII – XX s. II t. Paris, Librairie Armand Colin, 1968

2. Nassiet, M. La France du second XVIIe siècle, 1611 – 1715. Paris. Belin. 1997

3. Histoire de la France.- Encyclopédie des jeunes: Larousse. Larousse-Bordas. 1997