“Miestai ir miestiečiai viduramžiais”

Turinys

1. Įvadas.

2. Miestų kūrimasis.

3. Miestų valdymas ir miestiečių užsiėmimai.

4. Miestelėnų buitis.

5. Prekyba viduramžiais.

6. Žydai viduramžių mieste.

Istorijos skirstymas į vienus ar kitus laikotarpius, jų ribų nustatymas priklauso nuo istorikų susitarimo. Viduramžių pradžia laikomi 476 m., kuomet žlugo Vakarų Romos imperija. Laikotarpis tęsėsi apie 1000 metų iki Didžiųjų geografinių atradimų, Renesanso ir reformacijos.

Vidurinių amžių visuomenė – tai pirmiausia žemdirbių visuomenė. Svarbiausias turtas buvo žemė. Didžioji žmonių dalis gyveno kaimuose. Pagrindinis gamintojas daugelyje šalių – nelaisvas, nuo žemvaldžių bajorų priklausantis valstietis. Pagrindinė gamybos jėga – žmogaus ir darbinių gyvulių jjėga.

Žemė priklausė feodalams. Viduramžių valstybė – tai karaliaus ir jo vasalų valdų visuma. Bet karalius laisvai šeimininkauti galėjo tik savo žemėje.

Miestų buvo mažai. Jų gyventojų skaičius pradėjo augti tik viduramžių pabaigoje. Tačiau kaip tik viduramžiais Vakarų Europos miestai išsikovojo savivaldą. Kai kuriose šalyse miestiečių atstovai kartu su dvasininkais bei bajorais posėdžiaudavo luomų susirinkimuose.

Miestų kūrimasis

Ankstyvaisiais viduramžiais miestų Europoje buvo labai mažai. Nuo XI a. jų skaičius ėmė augti. Manoma, jog miestų vystimąsį lėmė žemės ūkio pakilimas bei suintensyvėjusi prekyba. Ūkis viduramžiais bbuvo natūrinis – t.y. viskas, ko reikėjo, buvo pasigaminama namie, išskyrus druską, metalus. Ilgainiui atsirado labiau įgudusių ir geriau išmanančių tam tikrą amatą valstiečių. Dažnai, negalėdami pakelti savo senjoro išnaudojimo, jie bėgdavo į besikuriančius miestus. Miestai kūrėsi prie senjorų pilių, bbažnyčių, upių, perkėlų, tiltų, prekybos kelių sankryžose. Gindamiesi nuo plėšikų ir riterių miestiečiai aplink gyvenvietę iškasdavo griovį, supildavo pylimą, ant kurio pastatydavo statinių tvorą. Ilgainiui šiuos įtvirtinimus pakeitė mūro sienos. Miestai kūrėsi senjorų žemėse, už tai privalėjo mokėti duoklę savo amato gaminiais. Dažnai patys senjorai jėga paimdavo tai, kas jiems patikdavo. Sustiprėję miestai pradėjo kovoti su senjorais. Kova dažniausiai baigdavosi miestiečių pergale. Kartais miestai tapdavo laisvais sumokėję senjorui išpirką. Laisvuose miestuose prieglobstį rasdavo nuo senjoro pabėgę valstiečiai. Čia išgyvenę vienerius metus jie tapdavo laisvais miesto gyventojais. Todėl buvo sakoma: “Miesto oras daro žmogų laisvą”.

Miestų valdymas ir miestiečių užsiėmimai

Iškovoję laisvę, miestai steigė savivaldybes. Jie turėjo savo iždą, kariuomenę, teismą. Miestui vadovavo miesto taryba, renkama iš pačių miestiečių. Turtingi pirkliai buvo miesto ttarybos nariai. Jos vadovas buvo meras arba burmistras. Miesto taryba paprastai posėdžiaudavo rotušėje. Joje būdavo laikomi miesto svorio ir ilgio matai. Nuo XIVa. miesto rotušės bokšte puikuodavosi laikrodis, kuris būdavo neatskiriama miesto gyvenimo dalis. Rotušės aikštė buvo prekybos sandėrių ir miesto gyvenimo centras. Joje būdavo atliekamos bausmės, vykdavo karnavalai ir įvairios šventės.

Pagrindiniai miestiečių verslai – prekyba ir amatai. Vieni pirkliai, neturėdami daug pinigų, prekiavo tuo, kas buvo reikalingiausia miesto ir kaimo gyventojams. Turtingesni prekiavo su kitais miestais ar net su kkitomis šalimis. Pirkliams priklausė mūriniai namai ir prekių sandėliai.

Didžiąją miesto gyventojų dalį sudarė amatininkai. Jie audė audinius, siuvo batus ir drabužius, gamino įrankius ir ginklus. Amatininkas turėjo savo dirbtuvę, kuri buvo pirmame namo aukšte. Dirbtuvėje kartu su šeimininku – meistru dirbo padėjėjas – pameistrys ir keletas mokinių. Vieno amato meistrai dažnai gyveno toje pačioje gatvėje. Iki šių dienų Vilniuje liko Stiklių, Mėsinių, Odminių ir kitos gatvės, liudijančios apie šių profesijų amatininkų gyvenamąsias vietas.

Vienos profesijos amatininkai burdavosi į sąjungas, vadinamas cechais. Cechai turėjo savo vėliavą, savo šventąjį – globėją, įstatus, kuriuose buvo nustatytas mokinių ir pameistrių skaičius, darbo dienos trukmė, atlyginimas už darbą, gaminių kokybę. Įstatai gynė amatininkus nuo jų konkurentų, kurie nepriklausė cechui. Vėliau įstatai ėmė trukdyti vystytis amatams, nes draudė naudotis naujais technikos pasiekimais.

Be pirklių ir amatininkų svarbią vietą užėmė pinigų skolintojai – lupikautojai. Prekybai ir amatams reikėjo daug pinigų, kuriuos lupikautojai už didelius procentus skolino pirkliams. Katalikų bažnyčia lupikautojus smerkė, nes tokia veikla krikščioniškos moralės požiūriu buvo laikoma negarbinga. Todėl lupikavimu dažniausiai vertėsi kito tikėjimo žmonės – judėjai (žydai).

Miestelėnų buitis

Viduramžių miestai formavosi stichiškai. Namai glaudėsi aplink didžiuosius miesto pastatus – katedrą, miesto rotušę arba pilį. Miestų valdžia rengė šulinius, grindė gatves. Namų statybai naudodavo vietines medžiagas – medį, aakmenį arba plytas. Pirmame aukšte amatininkai ar pirkliai įrengdavo dirbtuves arba parduotuves. Antrame namo aukšte gyveno namo šeimininkai. Miestiečiai turėjo paprastus medinius baldus. Tiktai turtingųjų baldai buvo drožinėti. Jie naudojo varinius indus.

Į siauras ir niūrias gatves šeimininkės pildavo visas atliekas. Šaligatvių ir kanalizacijos nebuvo. Nešvarumuose murdėsi kiaulės, paukščiai ir šunys. Dėl antisanitarinių sąlygų dažnai kildavo epidemijos.

Prekyba viduramžiais

Jau XI a. buvo stambių pirklių, kurie atgabendavo retų ir brangių prekių iš tolimų šalių. Pirkliai vis dažniau kaimuose pardavinėjo miestų amatininkų pagamintus gaminius ir supirkdavo vilną, grūdus, miško medžiagą, reikalingus miestų amatininkams. Prekiauti trukdė blogi keliai, lėtas transportas, didžiuliai muitai. Plėšikavimas vertė pirklius samdyti karių būrius, kurie saugojo prekių karavanus. Daug pavojų pirklių tykojo jūroje. Jų laivus puldinėjo piratai. Todėl prekių pilni laivai plaukiojo pakrantėmis.

Pirkliai, norėdami parduoti savo prekes, vykdavo į muges. Flandrijos ir Šiaurės Italijos pirkliai keliaudavo į Šampanės mugę, kuri trukdavo ištisus metus. Prekybos raida paspartino ir aukso monetų gamybą. Italų ir žydų bankininkai pradėjo naudotis čekiais.

Žydai viduramžių mieste

Viduriniais amžiais žydai paplito po Vakarų Europą. Jie kūrėsi atskiruose miestų kvartaluose – getuose. Krikščionys gana įtariai žiūrėjo į žydus, gyvenusius uždarose bendruomenėse, kalbėjusius jiems nesuprantama kalba ir išpažinusius kitokį tikėjimą. Žydai miestuose vertėsi amatais ir prekyba. Nemažai žydų vertėsi ir lupikavimu. Žydai –– pinigų skolintojai savo rankose sukaupdavo didžiulius turtus. Jie suteikdavo paskolas net valdovams. Per epidemijas ir kitas stichines nelaimes krikščionys dažnai nusiaubdavo getus, nes manė, kad dėl nelaimių kalti judėjai. Persekiojami žydai kraustydavosi į kitas šalis, ieškodami ramaus gyvenimo.

VIDURINIAI AMŽIAI – tai epocha, kada gimė Europa. Viduramžių pradžioje civilizacijos riba sutapo su Romos imperijos sienomis. Per tūkstantį metų viskas pasikeitė: visoje Europoje susikūrė valstybės, miestai, išplito krikščionybė, o su ja ir raštas, architektūra bei kiti to meto kultūros laimėjimai. Daugybė mus supančių dalykų ir mūsų krašte atsirado būtent tais laikais.

LITERATŪRA:

1. “Pasaulio ir Lietuvos istorija VI-XVIII a.”

2. “Istorija II”