MOKSLAS(Barokas)

MOKSLAS

Vakarų ir Rytų Europos šalių mokslas 17a. labai sparčiai skverbėsi į pasaulio pažinimą: išsiskyrė daugelis gamtos ir tiksliųjų mokslų sričių su savo priemonėmis ir būdais, buvo pagrįsta ir išplėtota heliocentrinė kosmologinė sistema.

17a. pradžioje ėmė ryškėti praeitais amžiais vykusio profesionalaus mokslo savinimosi vaisiai, kurie rodė, kad jos vertybės tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi, kad jos permąstomos, perkuriamos. Kai kuriose mokslo srityse lietuviai padarė atradimus, tapusius lietuvių tautos įnašu į europinę pasaulio dėsningumų pažinimo raidą, į technikos pažangą. Mokslo naujienos Lietuvos vvisuomenę pasiekdavo žymiai greičiau ir plačiau. Tačiau 17a. viduryje valstybės politinė krizė sužlugdė pirmosios amžiaus pusės kultūrinį pakilimą, stabdė mokslo pažangos tempus.

17a. plačiausiai skleisti mokslą, sudaryti sąlygas jo adaptavimui ir kūrimui galėjo Vilniaus universitetas, kuris vėlyvojo feodalizmo laikotarpiu buvo reikšmingiausias ir stambiausias LDK intelektualinio gyvenimo centras. 1644m. pradėjo veikti teisės fakultetas. 17a. pirmojoje pusėje buvo parengti Lietuvos tiksliųjų mokslų darbai, pradėję mūsų krašte matematikos, optikos, fizikos, astronomijos ir kitų mokslų istoriją. Dauguma pas mus parengtų ir išleistų tiksliųjų mokslų veikalų, bbuvo ne atrandantys naujus pasaulio dėsningumus, bet plačiau paskleidžiantys mokslą Lietuvos visuomenei. Kai kurių humanitarinių mokslų šakų (t.y. logikos, retorikos, literatūros teorijos, poetikos) lygis buvo toks, kad jų veikalai tapo pripažinti tradicinio mokslo centruose – žymiuose Vakarų ir Vidurio Europos uuniversitetuose. 1618m. išleistas Martyno Smigleckio „Logika“ vadovėlis, kuris buvo paplitęs ir kituose universitetuose – Paryžiaus Sorbonos, Dublino ir kituose. Šis vadovėlis buvo pakartotinai išleistas tris kartus Oksforde. Taip pat didelio pasisekimo susilaukė Ž. Liauksmino „Iškalbos praktika“, užsienyje išleista net 13 kartų. Humanitarinių mokslų srityje 17a. buvo bandoma gilintis į mokslo šakas, galėjusias tiesiogiai kurti tautinės kultūros vertybes, ― į Lietuvos istoriją ir lietuvių kalbos mokslą. 1650m. Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“ buvo vienintelis ne tik 17a., bet ir sekančio šimtmečio veikalas, kuriame buvo mėginta nagrinėti Lietuvos feodalinės valstybės istoriją, pažinti vieną iš tautos gyvavimo formų, bandyta vertinti didžiausius valstybės gyvenimo įvykius. Antikinės literatūros bei literatūros teorijos pažinimu Lietuvos humanitarinius mokslus išgarsino profesorius Motiejus Sarbievijus. Nors kilme mozūras, bet buvo suaugęs su LLietuvos kultūriniu gyvenimu ir apie Lietuvą daug rašė. Istorijos sričiai priskirtini Albrechto Stanislovo Radvilos parašyti du variantai istorinės apybraižos apie trijų Vazų valdymą. 1630m. pirmoji lietuvių kalbos gramatika, buvo parašyta K. Širvydo — tai „Lietuvių kalbos raktas“. Kalbos mokslui priklauso jo sudarytas „Trijų kalbų žodynas“. Žodyne fiksavo lietuvių kalbos leksiką, bet drauge pats kūrė arba ėmė kitų sukurtus naujadarus. K. Širvydo žodynas iki 19a. buvo vienintelis spausdintas lietuvių kalbos žodynas, kiekvienas naujas jo leidimas buvo peržiūrimas ir papildomas naujais žodžiais.

Naujovės vvisuomenę pasiekė daugelių kelių. Iš jų svarbiausios ir didžiausios įtakos turėjęs Vilniaus universitetas. Nors naujiems dalykams, ypač gamtos mokslų, plysti universitete buvo kliūčių, nuo vykusios Europoje pasaulėžiūrų kovos. Tačiau kai kurios gamtos mokslų naujovės pasiekdavo Vilnių gana greitai: Galilėjaus atrastos Saulės dėmės Vilniuje buvo žinomos po penkiolikos metų, taip pat kaip ir apie išrastą teleskopą. Gamtos mokslų filosofijos kurse reiškėsi tarp ptolomėjiškos geocentrinės ir heliocentrinės sistemų. Tuo metu atradimus buvo bandoma derinti su paraidžiui suprastais Biblijos teiginiais apie pasaulėvaizdį ir tik ateinančiame šimtmetyje, Bibliją pradėjus traktuoti alegoriškai, mokslo teiginiai įgijo autonomines teises.

17a. pirmosios pusės, ypač trečio-ketvirto dešimtmečio, Lietuvos bajorų ir miestiečių kūrybinių pastangų vaisiai buvo dideli atradimai inžinerijos, pirmiausia karo inžinerijos srityje, traktatai apie fortifikacijas. Susidarė du centrai, jungę mecenato ryšiais dvi Lietuvos mokslininkų grupes: vienas jų buvo Radvilų, o antras — karaliaus dvaras. Mokslininkai čia dirbo nauju metodu, nevaržomi scholastikos tezių, pasaulėžiūros, ideologijos, rūpindamiesi valstybiniais, praktiniais reikalais. Prie tokios visuomenei reikalingos mokslinės-praktinės veiklos priskirtina ir kartografija. Kartografijos raidą, atlasų sudarymą, karinės inžinerinės minties veržlų plėtojimąsi, o kartu ir teorinį apibendrinimą — matematikos, geometrijos žinių kaupimą ir plėtotę — sąlygojo visų pirma būtinybė pertvarkyti stambių didikų valdas, palivarkų žemes. Kartografijos labai reikėjo ir naujų tvirtovių planavimui, projektavimui, taip pat senų rrekonstravimui. Kartografas, civilinės statybos inžinierius, karo architektas, matematikas Juozapas Narūnavičius parašė kelis tiksliųjų mokslų vadovėlius, paremtus naujausiais mokslo duomenimis, savo paties patyrimu ir išvadomis. Parengė spaudai, tačiau neišspausdino kelių tomų darbą, kurio I tomas buvo skirtas matematikai, II tomas — geometrijai, trigonometrijai ir matavimui, III tomas — optikai, perspektyvai, karinei statybai, miestų pilių, karo stovyklų stiprinimui ir jų paėmimui. Vienas iš geriausių Lietuvos žemėlapių, sudarytų pačioje 16a. pabaigoje, buvo Mikalojaus Kristupo Radvilos lėšomis ir rūpesčiu Nesvyžiaus dvare parengtas LDK žemėlapis, priskiriamas Tomui Makovskiui.

Universitetas nebuvo vienintelis kelias mokslui plisti. Didikų vaikai ir juos lydintys bajoraičiai, siekdami platesnio akiračio ir išsilavinimo, pagal to meto madą apkeliaudavo ne vieną universitetą. 17a. į užsienio universitetus vyko daugiausia protestantų jaunimas, nors nemažai studijavo ir katalikų. Didžiausias traukos centras protestantams buvo Karaliaučiaus universitetas.

Vienas plačiausių institucinės-profesionaliosios kultūros informacijos perdavimo ir platinimo būdų buvo spauda, kurios reikšmė 17a. didėjo, kadangi vis labiau plito raštingumas ir vis geriau imta suprasti spausdinto žodžio reikšmė. Spaudos raidą 17a. pirmojoje pusėje tebeskatino nepasibaigusi reformacija ir kontrreformacija. Spaudos raidai buvo budingos kelios tendencijos: šimtmečio pradžioje daugėja institucinių spaustuvių ir mažėja miestiečių komercinių spaustuvių, be to, spaudoje itin ryškios šnekamosios kalbos pastangos įsigalėti šalia vartojamų rašto kalbų: LDK kanceliarinės slavų kalbos, bažnytinės slavų ir llotynų kalbos. Lietuvos spaudos, kaip ir visos kultūros, raida vėlyvojo feodalizmo laikotarpiu buvo priklausoma nuo socialinių ūkinių procesų. Vienas iš pažangios pasaulėžiūros bei mokslo skleidimo stabdžių buvo cenzūra, kontroliavusi išleidžiamų knygų turinį ir spaudos plitimą. Visas to meto Vilniaus spaustuves galima suskirstyti į dvi grupes: 1) priklausomas nuo valstybės ir bažnyčios institucijų, 2) privačias miestiečių, paremtas komercija. Stambiausia spaustuvė 17a. išleidusi daugiausia knygų, buvo Vilniaus universiteto spaustuvė.

Taigi universitete, be scholastiniais išvedžiojimais pagrįsto pasaulėvaizdžio, buvo gyvos kūrybinės minties pastangos ieškoti būdų, kaip informuoti apie gamtos mokslų atradimus. Kai kuriuose veikaluose bei kursuose, pavyzdžiui, J. Rudaminos knygoje, „atsispindėjo ir nauji 17a. pasiekimai, ir net kai kurios drąsios idėjos, įėjusios į mūsų dienų mokslus ir sudariusios jų matematinį pagrindą“.