Napoleonas

Seinai tuomet priklausė Varšuvos kunigaikštystei, kurią 1807 m. sukūręs Napoleonas. Ji buvo įtraukta į karą su Rusija kaip sąjungininkė. Viso to nepaisydamas gen. Vrede, užpykęs ant miestelio gyventojų, kad jie jo iškilmingai nepasitikę prie miestelio vartų, liepė Seinams sumokėti 24000 frankų kontribuciją, grasindamas: jeigu per vieną dieną ji nebus sumokėta, miestas bus išplėštas ir padegtas. Seinų apskrities viršininkui (suprefektui) pavyko įkalbinti gen. Gronche, kad panaikintų šią kontribuciją. Vrede Seinų gyventojams atkeršijo kitaip. Jis liepė nulupti namų šiaudinius stogus arkliams pakloti, nnupjauti javus ir pievas arkliams pašerti (nors pašaras iš anksto paruoštas). Nuo šviežio neįprasto pašaro tuoj pat pastipo keletas dešimčių arklių. B. Butkevičius pasakoja, kad javai atžėlė, ir sulaukta gražaus derliaus.

Kai prancūzų armija išvyko iš Varšuvos kunigaikštystės, pasiliko daug marodierių, kurie plėšė vietos gyventojus. Jie veikė grupėmis (po kelis žmones). Puldinėjo ūkininkų ir dvarininkų sodybas. Marodierių gaudyti iš miesto siųsti kareivių būriai. Sugauti marodieriai buvo kariami miestų aikštėse. Jei kur kariuomenės nebūta, patys gyventojai (visų visuomenės sluoksnių) būrėsi, ginklavosi iir ėjo gaudyti miškuose ir balose besislapstančių marodierių. Kova su šiomis gaujomis labai įpykdė gyventojus, tad jie buvo nedraugiški prancūzams.

1812 m. rudenį prancūzai vėl pasirodė Lietuvoje. Prancūzų kariuomenės intendantai bėgo su grobiu ir moterimis. Daug tų moterų priklausė aukštajam vvisuomenės sluoksniui. Apie lapkričio vidurį pasirodė lenkų artilerija, o paskui kavalerija be arklių, kurioje būta daugiau karininkų nei kareivių. Visi jie buvo apsivilkę dvarininkų drabužiais. Plk. Dalfus atsivežė dvi didžiules skrynias, pagražintas brangakmeniais ir auksu, pilnas ikonų, sidabrinių bažnyčios indų, brangių moteriškų suknelių ir kailių. Šios skrynios ilgą laiką stovėjo B. Butkevičiaus bute. Pats pulkininkas vakarą vietoje chalato apsirengdavo moteriškais kailinukais, pamuštais puikiais sabalų kaileliais ir dengtais audiniais su aukso gėlėmis. Net pulkininko švarkas ir kelnės buvo pamuštos sabalais. Taip pat pulkininko brolėno švarkas ir kelnės.

Per Seinus grįžo 5-asis korpusas, kuriame buvo Lenkijos kariai. Lenkijos kariuomenės likučiai įėjo į Seinus be jokios tvarkos, kaip paprasti keliauninkai. Tik jų gen. Izidorius Krasinskis įvažiavo karieta, pakinkyta šešiais padoriais žirgais. Jis ryškiai sskyrėsi nuo apdriskusių kareivių. Niekam į galvą neatėjo, kad per Seinus važiuos pats Napoleonas. O tuo tarpu gruodžio 8 d. kun. Facyn pasakė licėjuje, kad į miestą esąs atvykęs Napoleono rūmų maršalas Lelaincauras su kažkokiu ponu, kuris labai panašus į Napoleoną. Visi, kurie kur nors buvo matę Napoleoną (ir B. Butkevičius), kai prancūzai žygiavo į Rusiją, ėmė rinktis Miciukevičiaus name (“Kafe-haus”). Napoleonas vaikščiojo po kambarį, kuriame Miciukevičienė gamino valgį atvykusiems svečiams. Jis dažnai prieidavo prie židinio, bet šeimininkė, kuriai Napoleonas ttrukdė, nustumdavo jį. Napoleonas buvo apsivilkęs jėgerių pulko uniforma ir aksomo švarkeliu, pamuštu sabalais. Vietoje įprastos skrybėlės jis turėjo sabalų kepurę, padengtą žaliu aksomu.

Greitai visas miestas sužinojo, kad Napoleonas kavinėje, ir salė prisipildė žmonių. Netrukus atvyko ir miesto komendantas, Garbės ordino kavalierius. Kai jis pasisveikino Napoleoną, visiškai paaiškėjo, kas šis esąs. Visi buvusieji kambaryje nusiėmė kepures, šeimininkė Miciukevičienė leido Napoleonui artintis prie ugnies ir šildytis, tad jo ūpas pagerėjo, jis pasidarė kalbingesnis, šnekučiavosi ypač su moterimis. Napoleonui labiausiai patiko teisėjo padėjėjo Viesnevskio žmona. Jis gyrė jos grožį, ranka plekštelėjo per petį ir savo papročiu rodydamas pasitenkinimą pirštais lietė jos veidą ir ausį.

Kai atvyko apskrities viršininkas, Napoleonas nuėjo su juo ir su savo artimaisiais į kitą kambarį aptarti tolesnės kelionės į Augustavą. Reikėjo naktį važiuoti per girią pro vietoves, kuriose gyveno rusai sentikiai. Nors jie čia buvo išgyvenę jau 150 metų, tačiau išlaikė visus savo papročius, tikėjimą ir atsidavimą Rusijai.

Napoleonas pietavo su savo palydovais. Suvalgė labai daug gardžių avienos kotletų su morkomis. Nuo išvykimo iš Maskvos jis pirmą kartą valgė šiltą valgį. Po pietų Napoleonas stebėjo vietinės kariuomenės paradą. Parade dalyvavo tautinė gvardija, sudaryta iš miestiečių ir valstiečių – ietininkų.

Būrys pionierių (vadinamųjų sapierų) su baltomis audeklo prijuostėmis, aaukštomis avies kailio kepurėmis ir ilgomis dirbtinėmis barzdomis sukėlė Napoleono nesulaikomą juoką. “Cert biem ridikule” (Tai labai juokinga), – tarė jis. Ietininkai buvo apsivilkę storo pilko milo apsiaustais ir kelnėmis. Aukštos avies kailio kepurės buvo panašios į žydų šlikes (šlikė – maža kepurė be snapelio). Šios improvizuotos kariuomenės išvaizda ir judrūs manevrai, esant 20 o C šalčio, Napoleonui labai patiko. Praeidama pro Napoleoną kariuomenė šaukė: “Tegyvuoja Imperatorius!” Napoleonas kreipėsi į šalia stovėjusius žmones: “Ponai, jeigu mažoji Seinų apskritis galėjo pateikti tokius šaunius vyrus, tai mums nėra ko nusiminti”.

Paruoštos trejos rogės. Į pirmas su husaru ir tarnu Pristamu įsėdo pats Napoleonas, už jo – gen. Roppas, vadeliojo plk. Varisevičius. Antrose rogėse buvo lydintysis Colainconzas su gen. Sokalnickiu ir su savo tarnu, trečiose – du liokajai ir bagažas. Susėdus į roges, liko pusė valandos atvirame lauke laukti apskrities viršininko, kuris apsiėmė palydėti imperatorių. Bet jis nesirodė. Paskui paaiškėjo, kad žinia apie Napoleono važiavimą buvo pasiekusi ir rusus sentikius, gyvenančius Paseinių kaime, 3 km nuo Seinų. Šie susirinko ginkluoti, vildamiesi pagrobti Napoleoną ir atiduoti jį rusams. Tai sužinojęs apskrities viršininkas pasistengė su Napoleonu važiuoti kitais keliais pro miškus. Imperatorius, atsisveikindamas su viršininku Liudviku Ivaškevičiumi, jam labai dėkojo ir žadėjo neužmiršti šito reikšmingo ppatarnavimo. Iš tikrųjų 1914 m. iš Elbos salos Napoleonas diplomatiniu paštu atsiuntė Liudvikui Ivaškevičiui padėkos laišką ir brangų žiedą. Prikaustytame ametiste buvo išgraviruota raidė “N” ir imperatoriaus karūna, papuošta smulkiais deimantais. Aplink buvo dar 20 deimantų. Rusų vyriausybė L. Ivaškevičių ištrėmė į Sibirą.